BFL

Racionas. Išmaitinti maždaug 83 tūkst. nemokamą maitinimą gaunančių mokinių – nelengvas uždavinys. Tačiau išradingumo netrūksta: įmonės siūlo aprūpinti mokyklas ir nieko nekainuojančiu maistu. Pasaką apie sriubą iš kirvio žinome, bet kaip pagaminti didžkukulius iš mėsos už vieną centą – mįslė kiekvienai šeimininkei.

Nors įmonės aprūpina mokyklas preke – maistu, atrodo, kad preke tampa mokiniai. Verslo organizacijos kainas mažina iki sunkiai suprantamų žemumų – kad tik laimėtų konkursą tiekti maistą ugdymo įstaigoms. Nors sunku susitaikyti su vieną buhalterinį centą kainuojančių porcijų kainodaros pagrįstumu, iš maisto saugos inspektorių išvadų aišku, kad mokinių mityba ir be to nėra be priekaištų. Pamačius keliais centais įmonių įkainotus pietus, kyla klausimas, kas jį juos sudėta.

„Rasta atšaldytos kiaulienos nugarinės ir lašinių vakuuminiame įpakavime, kurių tinkamumo vartoti terminai jau penkios dienos pasibaigę“, „rasta žalių morkų su puvimo požymiais ir pelėsių apnašu, jos tą dieną buvo naudojamos plovui gaminti“, – tai kelios iliustracijos iš VMVT radinių per mokyklų maisto tvarkymo skyrių patikrinimą. Vis dėlto dažniausiai nustatoma bendrų higienos (tinkamo inventoriaus trūkumas, pasenę šaldytuvai ir t.t.), pažeidimų, kurie sudaro 30 proc. visų inspektorių užfiksuotų pažeidimų.

„Tarnyba vykdo sistemingą mokyklų ir darželių kontrolę, tai reiškia, kad kiekviena įstaiga kasmet patikrinama bent po vieną kartą. Iš patikrinimų matyti, kad daugiau nei 81 proc. mokyklų priklauso vidutinės rizikos grupei, 14 proc. šių įstaigų priskiriamos prie mažos rizikos grupės ir maždaug 3 proc., apie 80 darželių ir mokyklų, yra didesnės rizikos. Kas antrame darželyje ar mokykloje randame vieną iš keturių galimų pažeidimų grupių – bendrųjų higienos, savikontrolės, produktų, jų atsekamumo ir personalo higienos“, – vardija VMVT Maisto skyriaus vedėja Aušra Išarienė.

Kitų pažeidimų, kai, pavyzdžiui, ugdymo įstaigas pasiekia maistas su draudžiamais priedais – sausainiai, prisotinti konservantų, ar dešrelės su draudžiamais priedais, šiemet buvo rasta 6 proc. mokyklų (trimis procentiniais punktais daugiau nei pernai). O, pavyzdžiui, virtuvės personalo higienos pažeidimų fiksuojama apie 2 proc. „Tai tikrai nėra daug, ir šis skaičius nedidėja“, – patikslina A.Išarienė.

Nors kai kurie ekspertai nesibodi mokinių maitinimo situacijos pavadinti tragiška, ypač šiurpdami dėl mokinių, gaunančių nemokamą maitinimą, raciono, „Veido“ kalbinti pašnekovai sutartinai tvirtina, kad maisto sauga, o ir atsakomybė, priklauso nuo visų suinteresuotų šalių susitarimo ir aktyvumo.

Maitinimo paslaugas atskiros mokyklos ar savivaldybės perka iš išorės – privačių įmonių, taigi konkurso būdu gali pasirinkti sau tinkamiausią tiekėją. Tačiau dėl pagrindinio viešųjų pirkimų principo konkursus dažniausiai laimi įmonės, siūlančios mažiausią paslaugos kainą, tačiau jau ne vieną kartą į maisto saugos inspektorių akiratį pakliuvusios už kokius nors pažeidimus.

A.Išarienė pasigenda aiškiau reglamentuotų kriterijų, kas galėtų organizuoti mokinių ir darželinukų maitinimą. „Dabar Viešųjų pirkimų įstatymo projekte jau yra minima, kad konkurse negali dalyvauti nepatikimos ir didesnės rizikos įmonės, jei jos savo įmonėje nesugebėjo laikytis taisyklių ir išvengti pažeidimų“, – sako VMVT atstovė ir priduria, jog panašūs aiškiau apibrėžti reikalavimai, pavyzdžiui, koks gali būti didžiausias patiekalo maistinės vertės neatitikimas, užtikrintų, kad konkurse dalyvautų įmonės, kurios atidžiai laikosi reikalavimų.

Dabar konkursuose dalyvaujančios įmonės ne visada užima vienodas starto pozicijas. Nors smulkiosios individualios įmonės, kad tik laimėtų konkursą, dalį patiekalų pasiūlyme skaičiuoja pagaminsiančios tik už savikainą, greta atsiranda didelių įmonių, kurios analogiškas porcijas pasišauna patiekti kone nemokamai.

Kaip rodo „Veidui“ pateiktos vienos įmonės apskaičiuotos porcijų kainos, konkursų pasiūlymuose tikrai galima rasti patiekalų, gaminamų „už dyką“: burokėlių salotos su grietine – 1 centas, virtų bulvių cepelinai su mėsa – 1 centas, burokėlių salotos su aliejumi – 12 centų, virtų bulvių cepelinai su varške – 15 centų. Koks skirtumas tarp šių patrauklių kainų? Keliolika centų kainuojantys patiekalai siūlomi už savikainą, o simbolinės cento vertės patiekalus įmonė šiaip jau gamina už kelis centus, bet skirtumą yra pasirengusi padengti iš savo pelno, kad tik galėtų pasiūlyti mažiausią kainą.

Viešųjų pirkimų tarnybos aiškinimu, patvirtintos taisyklės nustato, kokius kainodaros būdus – fiksuotos kainos, fiksuoto įkainio ir t.t., gali nurodyti perkančioji organizacija. Tačiau šios taisyklės nenustato pačių įkainių ar kainų dydžių, todėl tiekėjai siūlo kainas atsižvelgdami į pirkimo dokumentuose nustatytas sąlygas. Tad jei tiekėjo pasiūlyta kaina yra neįprastai maža, užsakovas gali pareikalauti ją pagrįsti.

Vis dėlto patrauklius pasiūlymus pusvelčiui teikia ne labdaros, bet verslo organizacijos. Juolab kad verslą daryti ir iš valstybės užsakomo nemokamo maitinimo galima. Kai kainą stengiamasi numušti iki nesuvokiamų žemumų, prekė, atrodytų, yra nebe patiekalas, o mokiniai, ant kurių stalo patiekti pietus, pasirodo, teoriškai įmanoma ir už centą, kad tik mokykla ar savivaldybė sudarytų maitinimo paslaugų sutartį. O tokios sutarties vertė neprimena pasiūlymuose nurodomų nuliukų. 1,1 mln. eurų – tokia yra 35 mėnesių trukmės nemokamo maitinimo paslaugų su viena Lietuvos savivaldybe vertė. Į šią kainą preliminariai įskaičiuojama apie 14 tūkst. pusryčių ir per 900 tūkst. pietų porcijų. Valstybės skiriama suma nemokamam maitinimui reikalingiems produktams įsigyti sudaro beveik tris eurus: pusryčiams ar pavakariams – 0,49–0,84, pietums – 1,06–1,52 euro (savivaldybėse ji yra skirtinga).

Žinoma, simbolinės maisto kainos iš konkurso dalyvių pasiūlymų valgyklos prekystalio nepasiekia. Nemokamo maitinimo paslaugų konkursą laimėjusi įmonė aptarnauja ir kitus valgyklos klientus, atsiskaitančius už patiekalus ne nemokamo maitinimo talonais, bet eurais. Be to, paslaugos vykdytojas vėliau jų kainas gali kilstelėti, pagrįsdamas žaliavų brangimu ir t.t.

Atrodytų, kad jei vienur maistas neskanus ar per brangus, gali eiti pas kitą virėją, tačiau ugdymo įstaigose toks pasirinkimas lengva ranka nedaromas. Lietuvos tėvų forumo vadovas Audrius Murauskas sako, kad kai kuriais atvejais mokinių tėvai, vaikų kišenpinigiais sumokantys už paslaugą verslo organizacijai, tampa sutarties pančių įkaitais. Jei nėra rimtų priežasčių, nors ir būtų nepatenkinta paslaugos kokybe, laisvai pasirinkti kitos įmonės įstaigos bendruomenė negali. A.Murausko teigimu, vaikų maitinimo kokybę pagerintų ir nuo piktnaudžiavimo jo kokybės sąskaita arba kainų šokinėjimu apsaugotų lengvesnė tvarka ir didesnė bendruomenės balso teisė pasirenkant ar keičiant paslaugos teikėją.

„Kai paslaugą pagal nustatytus nemokamo maitinimo įkainius perka savivaldybė ar mokykla, vaikai iš socialiai remtinų šeimų rinktis negali ir valgo tokį maistą, koks jiems patiekiamas. O laisvas pirkėjas, kuriam mokyklos valgykloje neskanu, nueina į artimiausią kebabų kioską ar prekybos centrą, – sako A.Murkauskas. – Šiek tiek absurdiška, kad esame priversti pirkti paslaugą, kurios kokybe nesame patenkinti. Jei pačios mokyklos kartu su bendruomene turėtų daugiau galimybių nutraukti sutartį su maitinimo paslaugos teikėju, būtų galima mažiau piktnaudžiauti, bendruomenė galėtų aktyviau dalyvauti kokybės užtikrinimo procese. Tarkime, galėtų būti taikomos sutarties nutraukimo sąlygos, kai to nori, pavyzdžiui, trečdalis įstaigos bendruomenės narių. Dabar norint nutraukti sutartį kai kuriuos pažeidimus formaliai įrodyti sunku. Juk maistas gali būti skanus arba ne, o patiekalo kaloringumą iki normos kilstelėti galima pridėjus papildomo cukraus ar riebalų mišinio.“

A.Murauskas sako, kad žingsnis pirmyn tėvams, besirūpinantiems tuo, ką mokykloje valgo jų atžalos, – neseniai atsiradusi galimybė neplaniniuose maisto tvarkymo skyrių patikrinimuose dalyvauti darželių ir mokyklų tėvų komitetų ar tėvus vienijančių nevyriausybinių organizacijų atstovams.

Pasak A.Išarienės, ir šioje srityje reikėtų konkrečiau įvardyti maisto tiekėjams keliamus reikalavimus. Jos teigimu, konkurso sąlygose reikia aiškiau ir skaidriau padalyti finansus, nurodant, kokia dalis sumos skiriama produkto užsakymui, kiek kainuos patiekalo gamyba ir kokia dalis jo kainos būtų skiriama darbuotojo, virėjo atlyginimui. VMVT atstovės manymu, neprošal būtų ir privalomas atvirumas: kad įmonė nurodytų savo žaliavų tiekėjus, o ugdymo įstaiga – įmonę, kurios paslaugas perka.

„Pirmiausia reikia tikslesnių skaidraus konkurso reikalavimų. Pavyzdžiui, kad viešuosiuose pirkimuose dalyvaujantis paslaugos teikėjas nurodytų perkamų produktų sąrašą, gamybos išlaidas ir kt. Dabar tik nurodoma, už kokią sumą bus maitinami vaikai, tačiau tą kainą reikėtų aiškiai paskirstyti, kad nebūtų siūloma gaminti patiekalą už nulį lėšų“, – svarsto A.Išarienė.

Vilniaus Viršuliškių progimnazijai vadovaujanti Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos direktorė Ramutė Mečkauskienė sako, kad konkurso organizavimo procedūra pačioms mokykloms yra sudėtinga. Mokyklų vadovams kyla klausimų dėl bendros pirkimo sumos, nes ji susijusi su konkurso procedūra.

„Trūksta informacijos, kaip parengti taisykles, kaip tinkamai atlikti pirkimą. Sudėtinga apskaičiuoti bendrą sumą, kokia ji bus su perkamu maistu (ne tik nemokamo maitinimo paslauga), nes nuo jos dydžio priklauso konkurso sąlygos, parengti technines specifikacijas, kiek ir kokių produktų reikia“, – komentuoja R.Mečkauskienė ir priduria, kad informacijos stokojantys mokyklų vadovai konsultuojasi tarpusavyje.

Jos vadovaujama mokykla netrukus pati ketina skelbti konkursą dėl mokinių maitinimo paslaugų, nes praėjus trejiems metams baigėsi sutartis su ankstesne mokinių „maitintoja“ individualia įmone, kuria mokyklos bendruomenė buvo patenkinta. R.Mečkauskienė patvirtina, kad smulkios įmonės bendruomenėms kartais būtų priimtinesnis pasirinkimas, nes jos aptarnauja mažiau mokyklų, veikia viename rajone, renkasi vietinių ūkininkų produkciją, yra suinteresuotos užtikrinti kokybę, kad išsaugotų darbo vietą, tačiau turi mažiau galimybių laimėti konkursus. Esą net ir pasiryžusios dalį patiekalų mokyklai tiekti už savikainą, jos vis tiek negali nukauti didžiųjų įmonių, kurios kainas numuša iki nulio.

„Veido“ kalbinti pašnekovai teigiamų pokyčių mokinių racione tikisi, kai valgiaraščių derinimą iš visuomenės sveikatos centrų liepos 1 d. perims VMVT. Šios tarnybos atstovė A.Išarienė sako, kad parengtos rekomendacijos padės suderinti verslo, ugdymo įstaigų ir mokinių tėvų pageidavimus, kurie, beje, dabar gerokai pakitę. VMVT Maisto skyriaus vedėja pasakoja, kad, pavyzdžiui, iš angliavandenių gaunamas kalorijas būtų galima perkelti į baltymų turinčius produktus, kaip pageidautų sveika savo atžalų mityba besirūpinantys tėvai.

Dabar verslas turi laisvę pats pasiūlyti valgiaraščius ir juos suderinti pagal Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) rekomendacijas. 80 proc. ugdymo įstaigų naudojasi įmonių pasiūlytais ir suderintais valgiaraščiais, o penktadalis juos sudaro pačios, pagal SAM reikalavimus. „Tai rodo, kad verslas nelinkęs naudotis rekomendacijomis arba jos yra netinkamos, neišsamios“, – svarsto A.Išarienė ir priduria, kad netrukus bus galima pasinaudoti VMVT rekomenduojamu valgiaraščiu.

Pasak jos, keblumų verslui kelia ir tikslesnis patiekalo maistinės vertės nustatymas. Pavyzdžiui, produkto gamintojas, etiketėje nurodantis kaloringumą, privalo jo laikytis. Tačiau jį deklaravusiam verslui užtikrinti, kad kiekvienoje mokykloje galutinio patiekalo maistinė vertė bus tokia pat, kaip nurodyta valgiaraštyje, gerokai sunkiau. A.Išarienė paaiškina, kad galutinio produkto maistinė vertė gali pakisti dėl naudojamų produktų sudėties. Pavyzdžiui, padažo, pagaminto iš grietinės arba grietinės su augaliniais riebalais, kaloringumas skirsis. Be to, nėra aišku, koks kaloringumo nuokrypis – 5, 15 proc. ir t.t. gali būti leidžiamas.

VMVT planuoja, kad vertinga būtų nustatyti ir produktų, kurie galėtų pakliūti ant moksleivių stalų, riebumą bei kokius patiekalus kiek kartų per savaitę galima įtraukti į jų racioną. Tokiu atveju būtų aišku, ar šaltibarščiams naudoti 7 proc. riebumo šaltibarščių kefyrą, ar įprastą 2,5 proc. kefyrą.

„Kai nėra panašių konkretesnių reikalavimų, verslas sudaro valgiaraštį ir remiasi tik kaloringumu. Todėl reikia naujo požiūrio, kuris atitiktų ir tėvų, ir vaikų, ir įstaigų pageidavimus, o verslui būtų aiškiau, iš kokių produktų gaminti, kokius reikalavimus vykdyti“, – apibendrina VMVT Maisto skyriaus vedėja A.Išarienė.

Gabija Sabaliauskaitė

Nelygu kurioje mokykloje mokosi vaikas, jo pietūs gali skirtis ir kaina, ir kokybe, ir skoniu, ir patiekimu, nors formaliai ir atitinka maistui keliamus (beje, gana griežtus) reikalavimus.

Taip yra todėl, kad įsigaliojus naujai mokinių maitinimo tvarkai dabar kiekviena šalies mokykla gali individualiai pasirinkti mokinių maitinimo būdą: vienose maistas gaminamas vietoje, kitose perkamas iš konkursą laimėjusios privačios bendrovės.
Patiekalų porcijos skiriasi ir dėl to, kad atskiros savivaldybės skiria nevienodą dalį lėšų mokinių maitinimui kompensuoti. Tad neretai pasitaiko taip, kad nors porcijos savo kaloringumu, daržovių gramais ir mėsos kukulių skaičiumi vienodos, vienose mokyklose vaikai pietauja su pasimėgavimu (paprastai tose, kurios turi savo virtuvę), o kitose atsisako atvežtinių davinėlių ir skuba į kitapus gatvės esantį prekybcentrį pirkti traškučių ir vaisvandenių. Tai jų sveikatai gali turėti pragaištingų padarinių.
Sveikatos apsaugos ministerijos Sveikatos stiprinimo ir kurortologijos skyriaus vedėjas Almantas Kranauskas aiškina, kad net nėra statistikos, kiek Lietuvos mokyklų naudojasi savo virtuve, o kiek jų iš tiekėjų perka jau pagamintus patiekalus. “Tokia statistika nereikalinga, nes teisiškai nėra jokio skirtumo, kur gaminamas maistas. Yra nustatyta maistui privaloma temperatūra, sudėtis, kaloringumas”, – dėsto specialistas.
Esą jei maisto kokybė ar skonis netenkina, mokykla bet kada gali nutraukti sutartį su vienu tiekėju ir pasirinkti kitą – būtent mokyklos administracija yra atsakinga už maisto kontrolę. “O šiai signalą gali pasiųsti ir vaikai, ir jų tėvai”, – neabejoja pašnekovas.
Tačiau vertindamas bendrą padėtį jis tikina, kad nuo rudens mūsų šalis pagal mitybos ugdymo įstaigose organizavimą įsiverš tarp lyderių visoje ES. “Mes esame ES aukštumose – mažai kur kitur Europoje yra sudarytas draudžiamų produktų, draudžiamų maisto priedų sąrašas, 90 proc. šalių nėra net vidinės maisto kontrolės, o kai kuriose ES šalyse maitinimo sistema iš viso neegzistuoja ir tvyro visiška anarchija. Yra net tokių šalių, kuriose mokinius mokykloje maitinti draudžiama – maisto jie turi atsinešti iš namų”, – Lietuvos pažangą giria A.Kranauskas, primindamas, kad nuo naujų mokslo metų prie bendros maitinimo sistemos, kurioje kol kas dalyvauja tik mokyklos, prisidės absoliučiai visos ugdymo įstaigos, pradedant vaikų darželiais, baigiant globos namais, šeimynomis ir kt.

"Veido" archyvas

Naujų viešojo maitinimo rinkos dalyvių sėkmės raktas ne tik gera vieta, bet ir maisto kokybės bei kainos santykis

Po daugiau nei metų pertraukos šalies kavinėse ir restoranuose vėl ėmė daugėti klientų. Tačiau užsukantieji čia po ilgesnės pertraukos teigia nusiviliantys. Vieni maisto kokybe, kiti – aptarnavimu, treti – tuo, kad pasikeitė kavinės prekės ženklas ar savininkas.

Šiuo metu kavinių ir restoranų versle bent jau Vilniuje ir Kaune vyksta nemažai permainų. Per pastaruosius dvejus metus nemažai maitinimo įstaigų bankrutavo, bet jų vietos neliko tuščios, jas mikliai užėmė kiti. Be to, miestų centre ir senamiestyje atidaryta ir keletas visiškai naujų kavinių bei restoranų.

Taigi kyla klausimas, kodėl vienos kavinės bei restoranai puikiai gyvuoja net sunkmečiu ir prie jų driekiasi norinčiųjų patekti eilės, o kitos nuolat stokoja klientų, įbrenda į skolas ir galiausiai išnyksta.

Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos vykdomosios direktorės Eglės Dilkienės teigimu, bene didžiausią reikšmę verslo sėkmei turi viešojo maitinimo įstaigos vieta mieste bei kainų politika. Štai, tarkime, kavinių tinkle “Double Cafe” kainos buvo pernelyg didelės, tad nieko keista, kad kavinės dirbo nuostolingai, sukaupė skolų kuprą ir jau visai priartėjo prie liūdno finišo. Netrukus į šio tinklo kavinės patalpas Gedimino prospekte įsikels nauja “Čili pica” picerija.

"Veido" archyvas

Prie klientų poreikių neprisitaikę žinomi vardai priversti trauktis

Pasak bendrovės “Čili Holdings” generalinio direktoriaus Dainiaus Kalino, taip bandoma susimedžioti geras vietas mieste, todėl bus deramasi ir dėl kitų “Double Cafe” patalpų, kai latviai visiškai pasitrauks iš Lietuvos.

Atlaisvėjo patalpos ir dar vienoje, regis, neblogoje vietoje – Gedimino prospekte netoli Vyriausybės, “Grand Duke Palace” pastate. Mat iš čia rugsėjo mėnesį nusprendė išsikraustyti “Pizza Jazz” restoranas. Pasak šių restoranų tinklo Vilniaus regiono vadovo Sauliaus Skirmanto, maitinimo įstaigų sektorius vis dar išgyvena sunkmetį, nes lankytojai stipriai tebetaupo, tad nuspręsta nebelaikyti restorano laukiant gerų laikų.

Pasak pašnekovo, taip atsiranda proga naujiems rinkos žaidėjams užimti strategiškai geras vietas. O kaip seksis jose išsilaikyti, esą priklausys nuo maisto kokybės ir kainos santykio. Tiesa, kol kas susidaro įspūdis, kad kavinės ir restoranai taupo maisto kokybės sąskaita. Nemažoje dalyje maitinimo įstaigų patiekalų kokybė smuktelėjo, o ir švaros bei tvarkos sumažėjo.

Tai patvirtina ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMTV) duomenys. Šiemet klientų skundų tarnyba sulaukė mažne trimis šimtais daugiau nei pernai. Į nesąžiningų maisto tvarkymo subjektų juodąjį sąrašą šiemet įrašytos dvi viešojo maitinimo įstaigos – UAB “LT REGO” kavinė Vilniuje “Butty Bar” ir UAB “Uotupė” užkandinė Klaipėdoje, kuriose nustatyta, kad maistas laikomas ir gaminamas netinkamai. Beje, praėjusią savaitę dėl nustatytų higienos bei maisto gamybos technologinių pažeidimų nubaustos “Da Antonio” restoranų ir picerijos “Olia lia” administracijos.

Kokybės receptas – maistas, įvaizdis, interjeras

Ekspertai teigia, kad miestų centrinėse gatvėse įsikūrusių maitinimo įstaigų veidas per pastaruosius metus smarkiai pasikeitė. Aktyvus kavinių ir restoranų lankytojas, restoranų verslo žinovas Jonas Malinauskas mano, kad ydingą verslo taktiką pasirinkę verslininkai klientų vien įvairiomis akcijomis ir nuolaidomis neišlaikys. Vertindamas viešojo maitinimo įstaigas kaip lankytojas, J.Malinauskas teigia, kad gero restorano ar geros kavinės svarbiausi trys bruožai yra šie: patrauklus patiekalų kokybės ir kainos santykis, gera aptarnavimo kultūra ir kokybiškas interjeras.

Kartu jis siūlo neužmiršti, kad nuo vienų kavinių ir restoranų neretai atbaido tam tikras besilankantis kontingentas, kurį galima pamatyti berūkantį šalia įėjimo, kartais žengti žingsnį atgal arba pirmyn paskatina patalpų kvapas.

Pašnekovo pastebėjimu, šiuo metu yra labai stipriai suprastėjusi viešojo maitinimo įstaigų ventiliacija, todėl lankytojus atbaido arba privilioja malonūs iš virtuvės sklindantys kvapai. Bet išeiti iš restorano pakvipus raugintų kopūstų sriuba ar perdegusiu aliejumi nesinori nė vienam lankytojui.

“Vis dėlto labiausiai visus kavinių ir restoranų klientus erzina nepamatuotai didelės kainos ir įspūdis, kad iš tavęs norima visais įmanomais būdais užsidirbti. Tai didžiausia maitinimo ir gėrimų teikimo vietų klaida, labai suniokojanti įvaizdį. Šio verslo sėkmė, mano pastebėjimais, yra gebėjimas taip patraukti klientą, kad jis atėjęs į restoraną pasinertų į tam tikrą atmosferą ir nejaustų, jog iš jo stengiamasi išlupti kuo didesnį pinigą”, – mano J.Malinauskas. Pasak jo, jei tai iškart nepastebima užėjus, tai pasidaro aišku paragavus patiekalų.

Vien tik kaina sotus nebūsi

Ir nors dabar didžioji dalis žmonių, lankydamiesi viešose maitinimo ir gėrimų teikimo įstaigose vis dar skaičiuoja pinigus, netgi restoranų vadovai jau pripažįsta, jog žmonės vis dažniau atkreipia dėmesį į tai, kad vien tik kaina sotus nebūsi. Ir nors ginamasi, jog maisto kokybė sunkmečiu viešojo maitinimo įstaigose nepasikeitė, vis dėlto neabejojama, kad kavinėse ir restoranuose atsirado nauja virtuvės paslaptis – gaminti pigiai.

Tuo neabejoja Kauno maisto pramonės mokyklos Maisto ruošimo ir aptarnavimo skyriaus vadovė Marytė Petkevičienė. Pasak jos, patiekalo kokybė priklauso nuo žaliavos, o dauguma viešojo maitinimo įstaigų stengiasi maistą ruošti iš pigesnių produktų. “Esama įvairiausių priedų, kurie pagerina skonį. Žmogus gali įsivaizduoti, kad kokybė tokia pati, bet iš tikrųjų taip nebėra. Pirkdami produktą parduotuvėje, ant pakuotės matome jo sudėtį ir visus specialiai pažymėtus naudojamus priedus. Tačiau iš restorano valgiaraščio tegalime sužinoti patiekalo sudėtį, o kiek naudojama visokių E – niekas negali pasakyti. Manau, kad ateityje gali kilti toks poreikis, nes randasi vis daugiau žmonių, norinčių maitintis sveikai”, – dėsto M.Petkevičienė.

Su jos nuomone sutinka ir “Kulinarijos studijos” idėjos autorius Darius Budzinauskas, taip pat pritariantis minčiai, kad netgi viešojo maitinimo įstaigose patiekalai, kuriuose yra daug E priedų, turėtų būti specialiai žymimi. Tai esą padidintų maisto kokybės reikalavimus.

“Sunkmečiu žmonių skonis išlavėjo, nes pradėjome kreipti ypatingą dėmesį į produktų kokybę. Užtenka pasižiūrėti, kiek atsirado specializuotų krautuvėlių, siūlančių produktų tiesiai iš gamintojo, dažnai ir dvigubai brangesnių, tačiau kur kas kokybiškesnių bei turinčių tikrą skonį”, – teigia pašnekovas.

Sakoma, kad gaminant maistą vienus produktus galima keisti kitais, tačiau kai patiekalo savikaina pasidaro keli litai, D.Budzinauskas abejoja, ar pavyks pagaminti kokybišką ir skanų patiekalą.

Vietoj maisto renkasi gėrimus

J.Malinauskas pastebi, kad klientus bandoma suvilioti ne tik kaina, bet ir naujais patiekalais, jų kokybe, virtuvės vadovo pavarde, nors tai daro įspūdį tik labai ribotai vartotojų grupei. “Pas mus nėra aukščiausio lygio restoranų, kurie klientus galėtų stebinti europinio lygio virtuvėmis, pateikti tokių patiekalų, už kuriuos klientas mokėtų didžiulius pinigus ir restorane praleistų daug laiko. Prabangaus restorano “Marino”, atidaryto “Vilniaus vartuose”, žlugimas yra pavyzdys, kai nusitaikius į išskirtinę publiką tai nepasiteisino. Be to, pas mus niekada nebuvo laiko leidimo kavinėse ar restoranuose kultūros. O jei kalbėsime apie vidutinį segmentą, tai čia laimi tie, kurie siūlo paprastus patiekalus. Taip pat dabar reta maitinimo įstaiga išgyvena be dienos pietų “industrijos”, – sako restoranų verslo žinovas.

Jo teigimu, kad maitinimo rinka Lietuvoje visiškai nesusitrauktų, šio verslo savininkai buvo priversti užsiimti specifinio profilio paieškomis. Ir neretai tai pasiteisindavo. Sėkmingais pavyzdžiais galima laikyti atgyjančias aludes, populiarėjančias vynines ir kt.

J.Malinausko ir kitų pašnekovų manymu, kavinėse ir restoranuose dažniau pradėsime valgyti tik tada, kai tai pradės leisti mūsų piniginės. O paklausti, ar sunkmečiu išmokę gaminti pigiai virėjai ir ateityje mūsų nemaitins tuo pačiu pigiu maistu, pagardintu sintetiniais priedais, pašnekovai neabejoja, kad tokia praktika keisis, nes žmonės balsuoja kojomis, tad eis ten, kur skanu ir kur sveika.

Jau įpratome, kad krizės metu dauguma paslaugų pinga, tačiau šį sezoną atsiranda ir priešingų tendencijų – nemaža dalis viešojo maitinimo įstaigų nuo rudens pabrangino savo patiekalus.

Vilniuje veikiantis klubas “Woo” savo patiekalų branginimą sieja su pasikeitusiu valgiaraščiu. “Panaikinome azijietiškus patiekalus, įvedėme geriausius pagal kokybę ir kainą Europos virtuvės patiekalus. Taigi padidėjo patiekalų savikaina”, – sako “Woo” rinkodaros vadovas Rolandas Jarušauskas.

Nuo rugsėjo savo patiekalus pabrangino ir “Čili” kavinių tinklas. Restoranuose “Čili pica” populiariausios picos pabrango vidutiniškai 3 Lt, sriubos, salotos ir kiti patiekalai – nuo keliasdešimties centų iki kelių litų. “Brangstant miltams, pienui ir kitiems produktams teko rinktis – kelti kainas arba pirkti pigesnius produktus patiekalams gaminti. Pasirinkome pirmąjį variantą – nenorėjome, kad nukentėtų patiekalų kokybė”, – paaiškino “Čili Holdings” generalinis direktorius Dainius Kalina.