Makroekonomika. Praėjusią savaitę Tarptautinis valiutos fondas (TVF) naujausioje pasaulio ekonomikos apžvalgoje Lietuvą pirmą kartą įtraukė į išsivysčiusios ekonomikos šalių grupę. Iki šiol šalis buvo vertinama kaip besiformuojančios rinkos ekonomika.

TVF pasaulio ekonominėse apžvalgose šalys narės pagal pajamas, tenkančias vienam gyventojui, eksporto diversifikaciją ir integraciją į globalią finansų sistemą grupuojamos į išsivysčiusios ekonomikos šalis, besiformuojančias rinkos ekonomikos ir besivystančias šalis.

188 valstybes vienijanti tarptautinė finansų organizacija prognozuoja, kad Lietuvos realusis BVP šiemet didės 2,8, o 2016 m. – 3,2 proc., vidutinė metinė infliacija šiemet sieks 0,3, kitąmet – 2 proc.

Toks vienos įtakingiausių pasaulio finansų organizacijų įvertinimas atspindi Lietuvos pasiekimus per pastaruosius metus, kai skatinama Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos šalies ekonomika augo sparčiausiai ES, o pagal BVP vienam gyventojui, kuris laikomas vienu pagrindinių šalies išsivystymo rodiklių, Lietuva pasiekė 74 proc. ES vidurkio.

Tačiau realiame, o ne statistikos skaičiais išreikštame gyvenime, kur vidutinio darbo užmokesčio dydžiu esame treti nuo galo po Bulgarijos ir Rumunijos, toli gražu nesijaučiame išsivysčiusios valstybės piliečiais. Lietuvai prisijungus prie euro zonos, eurais pamatuojamas  atotrūkis tarp Lietuvos ir kitų ES šalių tapo dar akivaizdesnis.

„Jei žiūrėtume tik į skaičius, šalies ekonomika atrodo gerai, tačiau iki išsivysčiusios Vakarų valstybės Lietuvai dar toli“, – vertina situaciją Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis.

Pasak jo, iš tiesų šalies ekonomikos plėtra yra viena sparčiausių ES, Lietuva turi gerai diversifikuotą pramonę ir šalies ekonomika nėra priklausoma nuo gamtinių išteklių, kaip mūsų kaimynės Rusijos. Tačiau turime didžiulę priklausomybę nuo ES pinigų, kurie sudaro nemažą dalį valstybės biudžeto ir BVP. ES pinigai 2007–2013 m. paramos laikotarpiu Lietuvoje sukūrė maždaug 3 mlrd. eurų didesnį BVP. „Pabandykime tuos skaičius hipotetiškai eliminuoti ir pamatysime, kokiu greičiu iš tiesų augame. Ar esame pasirengę konkuruoti globalioje rinkoje be ES paramos arba jai smarkiai sumažėjus, nes tai neišvengiamai įvyks?“ – svarsto R.Dargis.

Iš tiesų – kas laukia šalies, milijardus investavusios į įvairiausią infrastruktūrą, kurią išlaikyti, sparčiai netenkant darbingo amžiaus žmonių, bus vis sunkiau? Biudžeto pinigus ryja brangios, neefektyvios ir iš esmės nereformuojamos sveikatos, švietimo, socialinio draudimo sistemos. Visuomenė sensta, mažėja darbingo amžiaus žmonių. Kad sugebėtume padengti išaugusias valstybės išlaidas, reikės kur kas konkurencingesnės pramonės, kuriančios didesnę pridėtinę vertę ir generuojančios gausesnes pajamas. Antra vertus, tapus išsivysčiusios ekonomikos šalimi didės ir Lietuvos įsipareigojimai ES, į bendrą katilą teks atseikėti daugiau pinigų.

„Kai sudedi visas šias problemas, matai, kad įtampos mūsų gyvenime ne mažės, o greičiausiai daugės. Mano galva, reikėtų smegenų centro, kuris modeliuotų, kaip Lietuva gyvens po penkerių ar dešimties metų, ieškotų atsakymų į valstybės gyvenimui svarbius klausimus, kuriuos kaip sniego gniūžtę mes kol kas tik stumiame nuo savęs“,  – sako šalies pramonininkų vadovas.

Jo manymu, valstybėje nėra nei smegenų centro, nei politinio sluoksnio, pajėgaus siūlyti šių problemų sprendimus. Nėra ir diskusijų apie tai. Vienintelė tema, kuria diskutuoja dabartinė koalicinė dauguma, – kaip padidinti minimalų atlyginimą. „Mes gyvename tik šia diena, vis dar šildydamiesi ES pinigais ir neturėdami jokios strategijos į priekį“, – konstatuoja R.Dargis.

Verslininkui pritaria ir prof. habil. dr. Rimantas Rudzkis. Jo nuomone, tokiu strategavimu turėtų užsiimti prie Vyriausybės įkurtas strateginių tyrimų centras ar institutas, kurio tyrimų sritis neturėtų apsiriboti vien tik ekonomika. „Man keista ir nesuprantama, kodėl valstybėje nežvelgiama į ateitį, nediskutuojama dėl sprendimų ir krypties. Turėtume turėti realią strategiją bent dešimčiai metų į priekį (strategiją „Lietuva 2030“ analitikas vadina svajonių rinkiniu – A.P.) ir tuo pačiu metu kryptingai veikti šiandien. Tačiau politikų horizontas siekia tik nuo rinkimų iki rinkimų, jų veiksmus diktuoja siekis išlaikyti valdžią. Neturime stiprios politinės jėgos, save tapatinančios su valstybe“, – apgailestauja R.Rudzkis.

Galime ir privalome padaryti proveržį, tačiau tam reikia visos visuomenės kryptingų veiksmų, ir, žinoma, pirmiausia valdžia turėtų aiškiai žinoti, ko norime ir ko siekiame, o ne rūpintis savo grupiniais interesais.

R.Rudzkis primena, kad pirmiausia būtinas politinis konsensusas, apsisprendžiant, kas yra Lietuvos prioritetas, tai yra vienintelis tikslas. Jų neturėtų būti daug, nes tuomet iš tiesų nėra nė vieno. „Kaip tai turėtų būti daroma? Pasirašomas nacionalinis susitarimas, kad Lietuvos prioritetas numeris vienas yra spartus ekonomikos augimas. Tuomet įsteigiama institucija ir priimamas sprendimas, kad kiekvienas naujas Vyriausybės arba Seimo nutarimas turi gauti ekspertinę nuomonę, ar šis nutarimas neprieštarauja generaliniam prioritetui“, – nuo ko reikėtų pradėti, dėsto R.Rudzkis.

Kadangi didžiausia Lietuvos grėsmė yra ne karas, kaip eskaluojama viešojoje  erdvėje, o jaunimo emigracija, nuo to ir reikėtų pradėti. Analitiko teigimu, nors šiuo metu Lietuvos ekonominė situacija yra tikrai nebloga, gyvename tiksint demografinei  bombai – šalyje mažėja darbingų žmonių, ir tai nieko gero nežada valstybei ilgalaikėje perspektyvoje.

Demografijos kreivės kryptį galima būtų pakeisti, jei pavyktų užtikrinti spartų ekonomikos augimą ir kartu gerai apmokamas darbo vietas. Puikus to pavyzdys – Airija, iš kurios buvo emigravę labai daug žmonių, tačiau šalis, prasidėjus sparčiam ekonomikos kilimui, emigrantus susigrąžino. „Iš Lietuvos žmonės taip pat išvažiuoja ne vejami karo ar etninių konfliktų, o dėl ekonominių priežasčių. Palyginti su situacija kitose šalyse, Lietuva – ramus užutėkis, ir tai vienas mūsų konkurencinių pranašumų“, – pabrėžia R.Rudzkis.

Tačiau jaunimas išvažiuoja, nes yra per didelis gyvenimo lygio (tik ekonominiu požiūriu) atotrūkis tarp Lietuvos ir lengvai pasiekiamų ES šalių. „Jaunimas pirmiausia matuoja eurais. Jam mažiau svarbūs Lietuvos privalumai, palyginti su gyvenimu Vakarų didmiesčiuose. Juos išvykti skatina realus atlyginimų skirtumas, nes skiriasi jie keturis ir penkis kartus“, – aiškina R.Rudzkis.

Antra emigracijos priežastis – suprastėję lūkesčiai. Nei gyventojai, nei verslas, kuris taip pat nesiveržia reinvestuoti Lietuvoje, nebesitiki, kad ekonominius skirtumus pavyks įveikti greitai. Kadangi verslas pragmatiškas, nematydamas gerų perspektyvų tėvynėje, ieško jų už Lietuvos ribų. Nes šalyje mažėja vartotojų, o valdžia neturi strategijos, kaip spręsti problemas. Ir apskritai nežinia, ko iš jos laukti. Gal mokesčius didins, nes kito kelio neieško?

Norint sustabdyti emigraciją reikia, kad ekonomika iš tiesų pradėtų sparčiai augti. Dabar ji auga panašiai kaip Vakarų šalių – apie 3 proc. per metus. To tikrai nepakanka bandant pasivyti išsivysčiusias šalis, nes Lietuvos perspektyvos, mažėjant darbingų gyventojų, tik blogėja.

„Kad ekonomika augtų, turi būti investicijoms palankus klimatas. Kito kelio nėra. Vietinio ar užsienio kapitalo verslas turi matyti, kad Lietuvoje investuoti yra geriau nei  Slovakijoje, Čekijoje, Estijoje ar Lenkijoje. Reikėtų skatinti investicijas, kurios kuria gerai apmokamas vietas, kad tam lietuviui neapsimokėtų išvažiuoti“,  – aiškina R.Rudzkis.

Jo nuomone, sulaukus didelių investicijų galima būtų pasiekti 7–8 proc. ekonomikos augimą, tačiau be investicijų šuolio tai neįmanoma. Dabar situacija priešinga – tiesioginių užsienio investicijų (TUI) srautas į Lietuvą mažėja. Pagal šį rodiklį Lietuva yra tarp mažiausiai TUI pritraukusių ES šalių narių, tokių kaip Rumunija ar skolų krizę išgyvenanti Graikija. 2014 m. TUI Lietuvoje sumažėjo nuo 4321 Eur gyventojui 2013 m. iki 4134 Eur.

„Lietuva investuotojams yra praradusi patrauklumą. Andriaus Kubiliaus laikais mums pavyko pritraukti kelias garsias tarptautines paslaugų bendroves. Bet tai lašas jūroje. Mums reikia ne 2–3 tūkst. darbo vietų, o investicijų, kurios sukurtų 200 tūkst. gerai apmokamų darbo vietų. Tuomet jos generuotų užsakymus vidaus rinkai“, – sako R.Rudzkis, pasak kurio, Lietuva iki šių bendrovių atėjimo informatikos paslaugų eksportuodavo vos  0,1 proc. BVP, kai estai  – 1,3 proc., o airiai – net 22 proc.

TUI stygių Lietuvoje iš dalies kompensuoja reikšminga ES parama, padedanti modernizuoti pramonę. Tačiau, kaip pabrėžia R.Dargis, tiesioginės užsienio investicijos nėra vien tik pinigai – tai naujos technologijos ir patirtis, naujos rinkos prekėms ir gaminiams. Visa tai augina bendrą valstybės lygį.

„Šiuo metu regione vykstantys pokyčiai naudingi Lietuvai, nes didėjančios gamybos sąnaudos Azijoje, didžiuliai atstumai investuotojus verčia ieškoti naujų gamybos vietų šalia. Pavyzdžiui, skandinavai, taupydami sąnaudas, savo paslaugų centrus kelia į Baltijos šalis. Esame lankstūs ir greiti – tai mūsų privalumai, kuriuos turėtume sugebėti išnaudoti, norėdami į Lietuvą pritraukti tarptautines gamybos įmones, paslaugų centrus“, – sako R.Dargis.

R.Rudzkio teigimu, Lietuva iš tiesų turi ką pasiūlyti investuotojams. Turi gerą infrastruktūrą, išsilavinusius, darbščius žmones ir vakarietišką kultūrą perėmusį verslą, kuris vis dar alkanas pinigų ir veržlus. Lietuvos privalumai – ir graži gamta, mažas gyventojų tankis, didelės gėlo vandens atsargos, todėl patrauklu plėtoti, pavyzdžiui, maisto pramonę. Užtektų prisivilioti verslą, kuris norėtų skverbtis į Rytus,  – Lietuvos geografinė padėtis, kaip tilto tarp Rytų ir Vakarų, tam yra palanki.

„Tik bėda ta, kad šį didelį savo pliusą pastaruoju metu Lietuva pavertė dideliu minusu. Politikai, įskaitant ir pačius aukščiausius, eskaluoja įtampą šalyje (po Ukrainos būsime mes). Geopolitika iš tiesų yra paaštrėjusi, tačiau tokiais pasisakymais situacija dar labiau aštrinama, piešiant Lietuvos, stovinčios prie karo slenksčio, vaizdą. Normaliomis sąlygomis mūsų, kaip tranzitinės šalies, geografinė padėtis yra privalumas, tačiau aštrindami situaciją tampame pasienio valstybe su didžiule grėsme. Kas tuomet čia norės investuoti?“ – stebisi R.Rudzkis.

Jo nuomone, ideologijai vis dėlto neturėtų būti suteikta pirmenybė prieš ekonomiką. Reikėtų pasimokyti iš estų, kurie ramiai, be triukšmo gynybai skyrė  2 proc. BVP. O lietuvių, nuo ryto iki vakaro kalbančių apie grėsmes, išlaidos gynybai dar pernai buvo tik šiek tiek didesnės nei Liuksemburgo, kuris iš viso neturi kariuomenės.

Kitas Lietuvos privalumas – švietimo sistema, aukštasis mokslas, kuriuo šalis visuomet pagrįstai didžiavosi, šiandien taip pat tapo stabdžiu Lietuvai konkuruojant dėl investicijų. Lietuvai darbo jėgos trūksta daugiausia todėl, kad specialistai rengiami neatsižvelgiant į rinkos poreikius, vadovaujantis atskiros mokyklos interesais.

„Specialistų rengimo sistema dabar yra gerokai suprastėjusi visomis prasmėmis. Edukologų, teisininkų rengiame tūkstančius, o  pramonei, kuri yra mūsų varomoji jėga, trūksta inžinierių. Reikia rimtos reformos, o degraduojančios sistemos pasipriešinimas didžiulis“ – pastebi  analitikas.

Tam pritaria ir kiti „Veido“ pašnekovai. R.Dargis sako, kad Lietuvos, kaip ir  pasaulio, pramonės ateitis – kompiuterių ir robotų valdoma didelės pridėtinės vertės gamyba, kuriai reikės aukštos kvalifikacijos specialistų. Lietuvai pačiai tokių trūksta, ką jau kalbėti apie investuotojų poreikius. Tačiau kol kas šioje srityje valstybėje nieko iš esmės nėra daroma.

Pasak Kauno technologijos universiteto profesoriaus, Finansų katedros vedėjo Ryčio Krušinsko, švietimo sistemai, pradedant darželiais ir baigiant rinkai parengtais specialistai, būtina sąnaudų ir naudos analizė. Tikslinis finansavimas turėtų būti skiriamas tik įvertinus vienos ar kitos specialybės paklausą, jos kuriamą pridėtinę vertę, atsiperkamumą ir kitus panašius aspektus. „Bet koks strateginio planavimo procesas prasideda nuo savo pajėgumų įvertinimo. Stebuklų nėra ir nereikia., tiesiog reikia susižiūrėti, ką turime, susiskaičiuoti ir pradėti dirbti ne fragmentiškai, o kryptingai.  Švietimo reforma turėtų būti tas startas, nuo kurio turėtume pradėti, nes čia viso ko valstybėje pradžia“, – neabejoja ekonomistas ir kaip sektiną pavyzdį Lietuvai mini Suomiją, pasaulyje garsėjančią savo švietimo sistema.

R.Krušinskas taip pat pasigenda aiškios ir ilgalaikės strategijos modeliuojant valstybės ateitį. Jo nuomone, Lietuvoje daugelis valstybės problemų sprendžiamos taktiniu principu: yra problema ir bandom ją spręsti, bet nėra politinio konsensuso dėl valstybės ateities.

Pavyzdžiui, nors, atrodytų, visi supranta, kad Lietuvoje būtina gerinti investicinę aplinką, nematyti, kad panašaus politinio konsensuso dabar būtų siekiama ypač svarbiu Lietuvai darbo santykių liberalizavimo klausimu.

Pasak R.Rudzkio, investuotojus atbaido ne tik nelankstūs darbo santykiai, bet ir teisinis reguliavimas, mokesčių sistemos sudėtingumas, perteklinė gamtosauga. Reikėtų atsisakyti dalies smulkių mokesčių, supaprastinti visą mokesčių sistemą ir verslo negąsdinti mokesčių kaitaliojimu.

Jis taip pat mano, kad, nors Lietuvos pramonė šiandien laikosi tikrai gerai, ilgainiui be didesnių užsienio investicijų ji neišsivers, nepajėgs konkuruoti pasaulyje. Pramonė buvo ta sritis, kuriai augti beveik nereikėjo naujų žmonių, nes pakako modernių įrenginių. Tiesa, artėjama prie ribos, kai augimas vien tik modernizuojant nebeduos vaisių, reikės ir aukštesnio lygio specialistų. Tuomet švietimo sistemos degradavimas pasijus ypač skausmingai.

„Jei Lietuvoje pavyktų sukurti palankesnes sąlygas investicijoms, pramonė dar turėtų potencialo augti. Ji dar kurį laiką galėtų būti Lietuvos variklis, bet jau ne tokio dydžio, kokio norėtųsi. Pernai šalies pramonė augo 7–8 proc. Šiais metais augs mažiau dėl prarastos dalies Rusijos rinkos. Tolesniam sėkmingam augimui reikia naujo kokybinio šuolio ir jis šiandien bei ateityje sietinas su didelės pridėtinės vertės įmonėmis. Ekonomikos variklis yra didelė pridėtinė vertė, didelis pelningumas, inovatyvūs produktai. Todėl svarbiausias uždavinys – kurti geras darbo vietas. Ir visai nesvarbu,  kur  – baldų ar maisto perdirbimo įmonėje jos bus“,  – sako analitikas.

Paslaugos (turizmo, medicinos, informacinių technologijų) galėtų būti kitas Lietuvos eksporto arkliukas. Bet svarbiausia – reikia gerų sąlygų verslui ir tinkamų specialistų. Dabar vienų yra daug ir jie emigruoja, kitų trūksta, nes nekuriama naujų darbo vietų.

R.Krušinsko teigimu, didžioji dalis lietuviško verslo vis dar yra orientuota į žemas technologijas ir į greitą pelną pažįstamose rinkose. Įeiti į naujas rinkas, konkuruoti pasaulinėje rinkoje su savo inovatyviais produktais lietuviai dar menkai pajėgūs, nes tam reikia papildomų investicijų.

„Jei norime kurti didesnę pridėtinę vertę, Lietuvos pramonė turi suskubti naudotis tais technologiniais pasiekimais, kurie pasaulyje jau yra sukurti. Reikėtų pataikyti į vidutinių technologijų lygį, perkant ir adaptuojant jau sukurtas technologijas ir su jomis kuriant didesnę pridėtinę vertę. Tačiau to nebus, kol verslas ir mokslas nesusikalbės. Verslas galėtų imti tai, kas jau mokslo yra sukurta. Bet nepasitikėjimas vienų kitais ir nežinojimas, kas ką daro, verslui ir mokslui vis dar trukdo susikalbėti“, –  apgailestauja mokslininkas.

Aušra Pocienė

Šių metų šalies BVP augs 2,8 proc., 2014 m. bei 2015 m. – atitinkamai 3,5 proc. ir 4,5 procento. 2013 m. vidutinė infliacija  bus 1,0 proc., 2014 m. –2,0 proc., o  2015 m. – 3,0 proc., teigiama naujausioje SEB banko analitikų parengtame leidinyje „Lietuvos makroekonomikos apžvalga“.

Atsižvelgdami į naujausias darbo jėgos pasiūlos ir paklausos tendencijas, SEB banko analitikai pakoregavo 2013 m. ir 2014 m. vidutinio darbo užmokesčio didėjimo prognozę – atitinkamai nuo 4,0 proc. iki 6,0 proc. ir nuo 4,5 proc. iki 5,5 procento. 2015 m. vidutinio atlyginimo augimo prognozė išliko nepakeista – pasak SEB analitikų, vidutinis atlyginimas turėtų augti 7,0 procentais.

Vis dėlto, pasak SEB analitikų, numatomas BVP augimas būtų nepakankamas tikintis, kad kitais metais bus įgyvendintos pastaraisiais metais valstybėje viešai svarstomos įvairios ekonominės iniciatyvos ir pasiūlymai, nes tam reikėtų pasiekti ne 3-4 proc., o trigubai spartesnį BVP augimą.

SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda atkreipė dėmesį, kad valstybėje šiuo metu viešai svarstoma labai daug įvairių pasiūlymų: pakelti minimalią mėnesio algą  iki 1,5 tūkst. litų, atstatyti bazinį viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimo dydį, kompensuoti visas per krizę sumažintas pensijas, įvesti  progresinius gyventojų pajamų mokesčius ir pan.

Pasak G. Nausėdos, vienas iš „karščiausių“ klausimų – tolesnis minimalaus mėnesinio atlyginimo (MMA) didinimas. Analitiko teigimu, šiuo metu ekonominėje literatūroje minėtoji problema nagrinėjama be išankstinių dogmų. Pripažįstama, kad santykiuose su samdomuoju darbuotoju darbdavys įgyja derybinės galios, žinodamas, kad netekęs darbo pastarasis patirs ne tik moralinę skriaudą, bet ir prisiims papildomas išlaidas, susijusias su naujos darbo vietos paieška, dalyvavimu konkursuose ir pan. „Tapti bedarbiu Lietuvoje reiškia pereiti prie itin skurdaus vartojimo standarto, kuris yra dar ir laikinas. Suvokdami šias aplinkybes, kai kurie darbdaviai yra linkę darbuotoją „spustelėti“ ir priversti dirbti už mažesnį atlygį nei patys sutiktų jį samdyti“ – sakė G. Nausėda.

Pasak analitiko, įgyvendindama MMA reguliavimo politiką valstybė galėtų įšokti į šį derybinį žaidimą darbuotojo naudai, nedestabilizuodama darbo rinkos. Tokios intervencijos pavyzdys yra MMA padidinimas 2013 m. pradžioje nuo 850 litų iki 1 tūkst. litų, kuris neišprovokavo masinių atleidimų ir nedarbo lygio kilimo.

“Sėkmingai minimalaus mėnesinio atlyginimo svertą taikančių šalių (pvz., Didžiosios Britanijos) patirtis rodo, kad MMA ir vidutinio darbo užmokesčio santykis neturėtų perkopti 50 proc. Esant dabartiniam vidutinio darbo užmokesčio lygiui Lietuvoje, tai atveria galimybes pakelti MMA iki 1,1 tūkst. litų, bet tikrai ne iki žadamos 1,5 tūkst. litų ribos.

Palankesnes prielaidas didinti MMA sukuria ir pastaruoju metu išryškėjęs  vidutinio darbo užmokesčio kilimas. Pasak G. Nausėdos, atlyginimai Lietuvoje auga sparčiau negu būtų galima tikėtis esant dviženkliam nedarbo lygiui. „Palyginti su Vakarų Europa, mūsų šalyje dėl nelanksčios švietimo sistemos ir emigracijos darbo jėgos pasiūla ir paklausa menkiau atitinka viena kitą ir pagal kvalifikaciją, ir pagal šakas. Todėl struktūrinio nedarbo reiškinys atsiranda ankstyvoje ekonomikos atsigavimo stadijoje – nors daug žmonių vis dar neturi darbo, darbdaviai skundžiasi, kad rinkoje negali rasti tinkamų darbuotojų“, – sakė G. Nausėda.

Išankstiniais Statistikos departamento duomenimis, pirmąjį 2013 m. ketvirtį, palyginti su tuo pačiu 2012 m. laikotarpiu, realus Lietuvos BVP padidėjo 3,4 proc. Praėjusių metų BVP plėtros įvertis pagerintas nuo 3,6 proc. iki 3,7 proc. Nepaisant ne itin palankios tarptautinės aplinkos, šalies ekonomikos plėtra išlaiko pagreitį – jau 2,5 metų ūkis rieda pakankamai veržlaus augimo vėžėmis.

Sprendžiant iš atskirų sektorių mėnesinių veiklos rezultatų, kol kas nepasikeitė ir pagrindinis ūkio augimo šaltinis – šių metų pradžioje juo išliko eksportas. Tai atrodo gana paradoksalu, turint omenyje, jog iš užsienio rinkų pastaruoju metu džiuginančių naujienų ateina retokai. Apdirbamoji pramonė sausį-kovą pagamino net 8,8 proc. daugiau produkcijos negu prieš metus, o eksportuojama pramonės produkcijos dalis pasiekė rekordines aukštumas. Be to, pramonės įmonių nuotaikos nėra pačios prasčiausios – apklausų duomenimis, artimiausios ateities gamybos lūkesčiai gerėja.

Tuo tarpu vartojimą iliustruojantys mažmeninės prekybos rodikliai buvo kuklesni: sausį–kovą apyvarta padidėjo 2,9 proc. Jei ne vienkartiniai veiksniai (pvz., maisto produktų pirkimas Velykų stalui šiemet buvo kovo, o ne balandžio mėnesį), plėtra būtų buvusi dar lėtesnė. Kita vertus, variklinių transporto priemonių pardavimas ūgtelėjo 14,3 proc., tai atspindėjo pirmiausiai geresnes įmonių nuotaikas. Mažmeninės prekybos atsigavimą remia fundamentalūs makroekonominiai veiksniai: gyventojų pajamų didėjimas, užimtumo kilimas, tačiau ilgesniu laikotarpiu rimtas iššūkis prekybai yra gyventojų skaičiaus mažėjimas, retinantis potencialių vartotojų gretas.

Nors ekonomika vėl tvirčiau remiasi į eksporto negu į vidaus paklausos koloną, tolesniais 2013 m. ketvirčiais ūkio plėtra daugiau stiprybės turėtų semtis ir iš investicijų bei vartojimo atsigavimo. Tuo metu eksporto galimybės pamažu tampa ribotos. Rusijos, Lenkijos, svarbių euro zonos ūkių plėtra šiemet nedžiugins, atitinkamai lietuviškų prekių paklausa šiose rinkose veikiausiai bus santūri. Be to, eksportuotojai patirs vis didesnį spaudimą kelti darbo užmokestį, atpalaiduoti smarkiai užveržtą investicijų maišą – tai kels grėsmę eksporto konkurencingumui ir galimybei konkuruoti mažesnėmis kainomis. Kol kas gamybos plėtrą riboja jau nemažu mastu išnaudojami esami gamybos pajėgumai ir tinkamos darbo jėgos trūkumas.

Atvirkščiai, vartojimo ir investicijų srityje yra daugiau pagrindo santūriam optimizmui. Be jau minėto pajamų ir užimtumo didėjimo, svarbu tai, jog taisosi namų ūkių ir verslo bendrovių lūkesčiai, skatinsiantys nebe taupyti, o galvoti apie didesnius pirkinius ar įmonės plėtrą. Palengva atsigauna skolinimasis iš finansų įstaigų, o palūkanų normos toliau išliks žemos. Kita vertus, statybos veiklos įmonėse pirmąjį ketvirtį statistikai užfiksavo nuosmukį, tai rodo, jog investicijos į pastatus metų pradžioje dar neatsitiesė.

Įdomu pastebėti, kad šiuo metu Lietuva vejasi Vakarų Europos šalių gyvenimo lygį ne tik todėl, kad mūsų šalies BVP didėja. Šį procesą „palengvina“ pačios Vakarų šalys, kurių BVP traukiasi nebe pirmus metus iš eilės. Žinoma, tai nesuteikia pagrindo tikėtis, jog labai greitai pavysime „senąsias“ Europos Sąjungos valstybes.

SEB banko prognozėmis, Lietuvos BVP šiemet padidės 3,2 proc. Taigi tikėtinas tolesnis tvarus ekonomikos stiprėjimas, kurį iš kelio išvesti labiausiai grasina užsienio rinkų trikdžiai.

2013 metais makroekonominė situacija neturėtų būti blogesnė nei 2012 m., o kai kurias aspektais – net geresnė, teigiama naujausioje SEB banko analitikų parengtoje „Lietuvos makroekonomikos apžvalgoje“. Ekonomistai nekeičia ekonomikos plėtros lūkesčių, tačiau numato geresnes nei anksčiau tikėtasi sąlygas didėti gyventojų perkamajai galiai.

SEB banko realaus BVP didėjimo prognozė išliko tokia pati – prognozuojamas 3,2 proc. padidėjimas 2013 m. ir 3,5 proc. – 2014 m. Kita vertus, pristatydamas apžvalgą, SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda pastebėjo, jog esama nemažai paslėptų rezervų, galinčių pašokdinti Lietuvos ekonomiką virš numatomų prognozių. Tarp tokių teigiamų veiksnių atsidurtų pastaraisiais metais proveržio kol kas nepatyrę įmonių investicijos ir namų ūkių vartojimas. Tuo tarpu tolesnį eksporto spurtą apsunkins didėsiančios įmonių sąnaudos ir dėl to prastėsiantis konkurencingumas.

„Rimčiausias ekonomikos neapibrėžtumo veiksnys, trukdantis lengviau atsikvėpti, ir 2013 m. bus pagrindinių Lietuvos eksporto partnerių ūkio raida. Daugelio euro zonos valstybių 2013 m. BVP prognozės tebėra niūrios, pastaruoju metu iš euro zonos atskrieja ir susirūpinimą keliančios naujienos apie Kipro finansų krizę“, – sakė G. Nausėda.

SEB banko analitikai pagerino vidutinio darbo užmokesčio augimo prognozę – iki 4,0 proc. 2013 m. ir iki 4,5 proc. 2014 m. Pasak G.Nausėdos, spartesnis darbo užmokesčio kilimas yra natūralus reiškinys dabartinėje Lietuvos verslo ciklo stadijoje. Pirmaisiais ekonomikos atsigavimo metais (2011–2012 m.) darbo užmokesčio augimas atsiliko ir nuo realaus BVP, ir nuo darbo našumo plėtros, tačiau tokios tendencijos darbdaviai nebepajėgs išlaikyti dėl vis labiau jaučiamo struktūrinio darbo jėgos trūkumo. Atlyginimų kilimą taip pat pastūmės administraciniai sprendimai – pirmiausia MMA padidinimas nuo 850 iki 1000 litų, o įkandin jo didės ir daugiau nei MMA gaunančiųjų darbo užmokestis, siekiant atkurti „protingas“ nekvalifikuoto ir kvalifikuoto darbo užmokesčio proporcijas.

Geresnes sąlygas kilti gyventojų perkamajai galiai formuos ir mažesnė nei anksčiau tikėtasi infliacija. SEB banko analitikai sumažino 2013 m. vidutinės metinės infliacijos prognozę iki 2,5 proc., o 2014 m. – iki 2,8 proc. Kainų pokyčiams toną užduos žema pasaulinė infliacija ir santykinai silpnas vidaus paklausos spaudimas. Net ir susiklosčius palyginti nedidelei infliacijai, Mastrichto kainų kriterijaus atitikimas 2014 m. pavasarį (siekiant įvesti eurą 2015 m.) nėra savaime užtikrintas.

Pasak G.Nausėdos, kelią euro įvedimui užkirstų tokie valdžios institucijų veiksmai kaip vartojimo mokesčių pakėlimas likus keletui mėnesių iki kontrolinio laikotarpio pabaigos (pvz., nuo 2014 m. sausio 1 d.), administruojamų kainų (viešojo transporto tarifų, šilumos, elektros, dujų) kainų padidinimas lemiamais mėnesiais ar radikalus pakartotinis minimalios mėnesinės algos (MMA) padidinimas, kuris neišvengiamai kilstelėtų ir infliacijos rodiklį.

Praėjusiais metais šalies eksportuotojai vėl stebino puikiais pasiekimais. Statistikos departamento duomenimis, 2012 m., palyginti su 2011 m., eksportas padidėjo 14,5 proc., o importas – 9,9 procento. Sparti eksporto plėtra laikėsi jau trečius metus iš eilės, o jo apimtis beveik pusantro karto viršijo prieškrizines 2008-ųjų aukštumas.

Eksporto sėkmės receptas – intensyvus verslininkų darbas ieškant naujų rinkų ir palaikant gerą konkurencingumo „formą“. Praėjusiais metais tebebuvo taikomas krizės metu įdiegtas sąnaudų minimizavimo režimas. Vidutinis darbo užmokestis didėjo lėtai ir tai buvo vienas iš pagrindinių konkurencingumo kozirių.

Kai kurių prekybos partnerių ekonominė padėtis praėjusiais metais nebuvo palanki Lietuvos eksporto klestėjimui. Svarbiausių eksporto „taikinių“ ūkio augimas buvo pastebimai lėtesnis negu 2011 m. (išskyrus nebent Latviją, kurios plėtra sulėtėjo nedaug). Virš euro zonos apskritai tvyrojo nuosmukio šešėlis.

Smarkiausiai eksportas didėjo į Baltijos šalis ir NVS valstybes: Estiją (34,9 proc.), Latviją (21,8 proc.), Rusiją (30,4 proc.), Ukrainą (23,8 proc.). Įspūdingas pardavimų šuolis (79,9 proc.) Jungtinėje Karalystėje įvyko dėl atsiradusios nišos naftos produktų rinkoje, kuomet bankrutavo Europos naftos milžinė Petroplus. Tuomet Lietuvoje pagamintų degalų srautai buvo perorientuoti iš kitų šalių į Jungtinę Karalystę. Tai buvo esminė eksporto į Vokietiją, Prancūziją, JAV sumažėjimo priežastis. Eksportas į Lenkiją ir Baltarusiją taip pat smuktelėjo, bet čia svarbesni buvo konkurencingumo, valiutos kurso ir tų šalių ekonomikos būklės veiksniai.

Eksporto plėtra 2012 metais nebuvo vienoda. Pirmaisiais mėnesiais augimas buvo palyginti vangus, bet smarkiau įsisiūbavo antroje metų pusėje. Antrąjį ketvirtį neigiamos įtakos turėjo Orlen Lietuva gamyklos remontas. Tuo tarpu rudenį Lietuva išnaudojo netikėtą gamtos dovaną – rekordiškai gerą javų derlių. Žemės ūkio produktų eksportas smarkiai šoktelėjo, nes daugelio didžiųjų pasaulio grūdų gamintojų derlius buvo nuniokotas prastų oro sąlygų. Eksportą metų pabaigoje kilstelėjo į augimo vėžes sugrįžęs transporto priemonių eksportas, kuris iki liepos 1 d. krito dėl itin aukštos ankstesnių metų statistinės bazės, kuomet prieš muitų padidinimą agresyviai didėjo naudotų automobilių eksportas į NVS šalis.

Vis dėlto, net ir atmetus šiuos vienkartinius veiksnius, eksporto plėtra buvo pakankamai solidi ir subalansuota. Praėjusiais metais sparčiausiai didėjo žemės ūkio ir maisto produktų (26,9 proc.), mašinų ir įrengimų (25,6 proc.), baldų (20,5 proc.), metalų (11,6 proc.), guminių ir plastikinių gaminių (11,1 proc.) eksportas. Tik transporto priemonių eksporto metinis pokytis buvo neigiamas.

Šiemet eksporto kelias nebus rožėmis klotas, nepaisant to, kad euro zonos padėtis veikiausiai sutvirtės, o kitų pagrindinių partnerių plėtra liks daugmaž stabili. Turint omenyje įspūdingą ankstesnių metų augimą, gerą pernykštį javų derlių, išlaikyti panašų eksporto plėtros tempą tampa vis sunkiau. Be to, egzistuoja nemaža tikimybė, jog susikaupusios potencialios grėsmės konkurencingumui taps realybe. Eksportuotojai patirs stipriausią po krizės spaudimą kelti darbo užmokestį, įskaitant MMA padidinimą. Poreikis atpalaiduoti smarkiai užveržtą įmonių investicijų maišelį tampa vis smarkesnis, o galimybės tramdyti sąnaudų kilimą – vis menkesnės. Vienintelė sritis, kuri privalėtų nepakisti – tai verslininkų atkaklumas ieškant naujų rinkų.

Visuomenė laukia iš naujosios valdžios veiksmų, kompensuojančių pastarųjų metų netektis, todėl labai svarbu, kad tai būtų realiai socialinę atskirtį mažinančios ilgalaikės priemonės, galinčios padėti kurti gerovės valstybę, o ne trumpalaikiai veiksmai, teigia SEB banko analitikai.

Didžiausias socialinės atskirties naikinimo potencialas slypi užimtumo ir ekonomikos augimo skatinimo srityje, o darbo rinkos liberalizavimas ir verslo reguliavimo supaprastinimas gali sumažinti pajamų atotrūkį kur kas labiau nei tiesmukas progresinės gyventojų pajamų mokesčio sistemos įvedimas, teigiama naujausioje SEB banko analitikų parengtoje „Lietuvos makroekonomikos apžvalgoje“.

„Įvairių visuomenės grupių lūkesčiai iš naujosios valdžios yra dideli, todėl žmonėms tektų nusivilti, jeigu garo pakaktų tik garsiam švilpimui, o ne ilgalaikį poveikį turinčioms priemonėms.  2009-2010 m. siautėjusi krizė neigiamai atsiliepė daugelio gerovei, o vidinė devalvacija skaudžiai kirto tiek per įmonių, tiek per namų ūkių finansus. Verslui teko susitaikyti su mažėjančia pelno norma ar net nuostoliu, žmonėms – su apkarpytais atlyginimais, socialinėmis išmokomis ir kitomis pajamomis“, – pristatydamas jubiliejinį, 50-ajį, SEB banko leidinio „Lietuvos makroekonomikos apžvalga“ numerį sakė SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda.

Pasak analitiko, Lietuvos ekonomikos stabilumas yra džiuginantis, tačiau trapus reiškinys. „Tokiomis aplinkybėmis neišvengiamai kyla ginčas tarp tų, kurie siūlo toliau kepti ekonominį pyragą ir jį protingai raikyti, bei tų, kurie kupini ryžto jį kuo greičiau perdalinti. Naujosios vyriausybės programoje apstu priemonių, kurių tikslas – mažinti socialinę atskirtį ir skurdą, tačiau popieriuje jos atrodo kur kas gražiau nei gali būti realybėje“, – sakė G. Nausėda. Pasak analitiko, vienas iš ryškiausių pavyzdžių – minimalios mėnesio algos (MMA) reguliavimas.

„Turbūt nešautų į galvą laikyti geriausiais nepasiturinčių žmonių draugais siūlančiuosius pakelti MMA, tarkime, iki 5 000 litų per mėnesį, nors tai atrodytų kaip jaudinančiai dosnus mostas“, – teigė ekonomistas. Pasak G. Nausėdos, net ir su ekonomika „nedraugaujantiems“ žmonėms būtų akivaizdu, kad įgyvendinus tokią nuostatą, nekvalifikuoti darbuotojai gautų ne 5 000 litų, o bedarbio pašalpą.

G. Nausėdos nuomone, naujosios vyriausybės siekis 2013 m. sausio 1 d. padidinti MMA nuo 850 litų iki 1000 litų yra ambicingas, tačiau jis neturėtų sudrebinti šalies ekonomikos pamatų ir net padėtų ištraukti iš „šešėlio“ dalį dabar vokeliuose mokamų atlyginimų. Tai patvirtina ir skirtingų verslo sektorių atstovų pasisakymai. Kita vertus, gali kilti pagundų jau artimiausioje ateityje padidinti MMA dar ir dar kartą, destabilizuojant ne tik viešuosius finansus, bet ir darbo rinką.

Kur kas skeptiškiau reikėtų vertinti užmojus įdiegti progresinį turto ir pajamų apmokestinimą. Pasak SEB analitikų, svarbiausia yra ne tai, kad pajamų apmokestinimo progresiją Lietuvoje garantuoja neapmokestinamojo pajamų dydžio taikymas. Kur kas reikšmingiau yra tai, kad nėra tiesioginio ryšio tarp progresinės gyventojų pajamų mokesčio (GPM) sistemos įgyvendinimo ir socialinės atskirties mažėjimo. „Paradoksalu, tačiau remiantis Eurostat‘o duomenimis, krizės laikotarpiu pajamų atotrūkis dažniau aptirpdavo ne progresinę, o proporcinę GPM sistemą taikiusiose šalyse“, – teigė G. Nausėda.

Pasak SEB ekonomistų, iš septynių proporcinį GPM tarifą turėjusių Europos Sąjungos šalių penkiose pajamų nelygybė 2009-2010 m. buvo mažesnė nei 2004-2008 m. ir tik dviejose – didesnė. Tuo tarpu iš 20 progresinę sistemą taikiusių valstybių dešimtyje atotrūkis sumažėjo ir dešimtyje – išaugo.

„Nereikia milžiniškų intelektualinių pastangų nustatyti 30-40 proc. dydžio viršutinį GPM tarifą. Tuomet investuotojams nebeapsimokėtų samdyti Lietuvos programuotojų, apskaitininkų ir jie pasirinktų lengvesne mokesčių našta apkrautus jų kolegas Rygoje arba Taline. Atsisakius steigti verslo paslaugų centrus, nebereikėtų ir žemesnės kvalifikacijos darbuotojų kategorijų – langų plovėjų, valytojų, kavinių padavėjų ir pan. – paslaugų“, – sakė G. Nausėda.

SEB bankas ir šį kartą nepakeitė 2012 m. šalies BVP plėtros prognozės (3,5 proc.), tačiau sumažino lūkesčius dėl 2013 m. ir 2014 m. – atitinkamai nuo 4,0 proc. iki 3,2 proc. ir nuo 4,0 proc. iki 3,5 proc.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, ketvirtąjį 2011 m. ketvirtį, palyginti su tuo pačiu 2010 m. laikotarpiu, vidutinis bruto darbo užmokestis išaugo 2,5 proc.

Atlyginimų padidėjimui ženklios įtakos turėjo šventiniu sezonu išmokėtos premijos, priedai ir vienkartinės piniginės išmokos, todėl ūgtelėjimas juo labiau atrodo kuklus.
Tvyrant neapibrėžtumui dėl ateities perspektyvų, daugelis darbdavių susilaiko nuo ženklesnio atlyginimų kėlimo, baimindamiesi, kad netektų pasukti psichologiškai nemalonia priešinga kryptimi, jei ūkio situacija pablogėtų ir smuktelėtų produkcijos paklausa. Dėl šios priežasties mieliau taikomas ir vienkartinis piniginis paskatinimas, o ne nuolatinis darbo užmokesčio kėlimas. Be to, susispaudimą atlyginimų srityje lemia objektyvios aplinkybės – poreikis išlaikyti krizės metu „iškovotą“ eksporto konkurencingumą. Tai ypač aktualu, Lietuvos gamintojams patiriant didesnių nei kaimyninėse šalyse gamtinių dujų kainų spaudimą.
Atlyginimų didėjimas praėjusių metų pabaigoje nebuvo visuotinis reiškinys. Pagal Statistikos departamento duomenis, smarkiausiai darbo užmokestis ūgtelėjo Panevėžio, Kauno ir Vilniaus apskrityse, tuo tarpu Klaipėdos apskrityje pernai buvo linkęs mažėti. Kita vertus, Klaipėdos regione sparčiausiai kilo naujai priimtų darbuotojų kreivė.
Analizuojant sektoriniu pjūviu, matyti, jog pastebimiau ketvirtąjį 2011 m. ketvirtį stiebėsi tik keleto sektorių – IT ir ryšių, sveikatos priežiūros ir socialinio darbo, finansų sektoriaus bei žemės ūkio – darbo užmokestis. Tarp sėkmingesniųjų taip pat pateko ir statybos sektorius, kuriam teigiamos įtakos turėjo šilti 2011 m. pabaigos orai. Kita vertus, po didžiulio statybininkų atlyginimų kritimo sunkmečiu, dabartinis 4 proc. padidėjimas dar yra labai menkas. Verslo paslaugų, meninių ir poilsio organizavimo veiklų darbo užmokestis praėjusių metų pabaigoje sumažėjo.
Krizės laikotarpiu darbo užmokesčio srityje įvyko ir teigiamų poslinkių. Siaučiant visuotinei atlyginimų korekcijai, sumenko oficialaus darbo užmokesčio netolygumai. Pavyzdžiui, 2007 m. pabaigoje Tauragės apskrities darbo užmokestis buvo beveik 25 proc. mažesnis negu šalies vidurkis, o 2011 m. pabaigoje – 21 proc., Marijampolės – atitinkamai 20 proc. ir 16 proc. Tiesa, po sunkmečio liko tik viena apskritis, kurioje darbo užmokestis yra atsiplėšęs nuo šalies vidurkio – tai Vilniaus regionas, kuriame atlyginimai ketvirtąjį 2011 m. ketvirtį viršijo vidutinį šalies darbo užmokestį 12 proc. Mažesniųjų miestų apskrityse dažniau darbo užmokesčio statistiką iškraipo šešėlinis atlygis – didžiuosiuose miestuose esanti reikšmingesnė valstybinių įstaigų ir finansų sektoriaus dalis leidžia manyti, jog atlyginimai mokami skaidriau.
Svarbiausia darbo užmokesčio išlaidų optimizavimo priemonė sunkmečiu buvo ne darbo užmokesčio, o darbuotojų skaičiaus apkarpymai. Darbdaviai išlieka santūrūs ir įdarbinimo srityje, o nedarbo lygis mažėja gana vangiai. Antai į tradicinę pramonę besiorientuojančiose Tauragės ir Utenos apskrityse praėjusiais metais nedarbo lygis buvo netgi didesnis nei 2010 metais.
Galiausiai nedera pamiršti ne sykį minėto reiškinio – realaus darbo užmokesčio mažėjimo, kurį lemia aukštoka infliacija. Neslūgstant energijos išteklių ir kitų žaliavų kainoms pasaulinėje rinkoje, infliacija 2012 m. vis dar viršys darbo užmokesčio padidėjimą.
Manome, jog šių metų pirmąjį pusmetį vidutinio darbo užmokesčio plėtra gali šiek tiek sulėtėti, tačiau į nuosmukio teritoriją neįžengs. Sudaryti sąlygas spartesniam darbo užmokesčio kilimui galėtų nebent palankesnės išorės rinkų tendencijos, kurios leistų lengviau atsikvėpti ir drąsiau motyvuoti darbuotojus eksportuojančioms įmonėms.

– Vilija Tauraitė

Lietuvos statistikos departamentas pranešė, kad pagal turimus statistinius duomenis ir ekonometrinius modelius įvertintas BVP ketvirtąjį praėjusių metų ketvirtį, palyginti su tuo pačiu 2010 m. laikotarpiu, padidėjo 4,3 proc. Per visus 2011 metus BVP ūgtelėjo 5,8 proc.
Paskelbtą BVP rezultatą galima interpretuoti kaip savotišką preliudiją į prasidedančius 2012 metus. SEB bankas prognozuoja, kad šiais metais šalies BVP išaugs 2,0 proc. Perėjus prie muzikos terminų, dabartinėmis aplinkybėmis itin sunku pasakyti, kaip tolygiai Lietuvos makroekonominis orkestras atliks keturių dalių (ketvirčių) 2012 metų „koncertą“ – pernelyg daug neapibrėžtumo tvyro tiek viduje, tiek išorėje. Vis dėlto yra pagrindo manyti, kad šiuos metus baigsime aukštesne nata nei pradėsime.
Atsakymo į klausimą, kodėl šiais metais mums augti bus kur kas sunkiau nei 2011 m., reikia ieškoti vietos rinkoje. Vartotojų nuotaika subjuro praėjusių metų pabaigoje daugiausia dėl prastėjančios šalies ekonominės padėties ir nedarbo lygio prognozės ateinančiais metais.
Tačiau neskubėkime savęs laidoti. Lietuvos privalumas yra tas, kad ji daugiausia eksportuoja į euro zonos skolų krizės menkiau pažeistas šalis. Kaip prognozuojama, iš pagrindinių Lietuvos užsienio prekybos partnerių penketuko – Rusija, Vokietija, Latvija, Lenkija, Estija – 2012 m. nė viena valstybė nepatirs recesijos. Vertinant mūsų eksporto konkurencingumo tendencijas, be minėtųjų šalių BVP plėtros perspektyvų reikėtų analizuoti numatomus lito kurso pokyčius ir infliacijos Lietuvoje ir atitinkamoje šalyje skirtumą. Iš šių trijų veiksnių sudaryto Lietuvos eksporto perspektyvų indekso pokytis palankiausias prekiaujant su Rusija – 6,4 proc. (prognozuojamas Rusijos ekonomikos kilimas ir didesnė nei Lietuvoje infliacija su kaupu kompensuos galimą rublio susilpnėjimą), o prasčiausias prekyboje su Lenkija – minus 3,1 proc. (nors Lenkijos BVP augs, tikimasi, jog litas dar labiau sustiprės zloto atžvilgiu).
Pastaruoju metu Lietuvoje stabtelėjo vidutinio darbo užmokesčio kilimas, tuo tarpu darbo našumas toliau didėja. Verslininkai beveik nebeinvestuoja į gamybos apimties „pūtimą“, tačiau noriai imasi veiklos efektyvumo didinimo projektų. Darbo užmokesčio sąnaudų produkcijos vienetui mažėjimas taip pat yra vienas iš tarptautinio konkurencingumo „arkliukų“, tiesa, jo reikšmės nereikėtų suabsoliutinti – tekstilės pramonei tai yra kur kas aktualiau nei mašinų gamybos ar chemijos sektoriams.
Kokia bus šalies ūkio „sveikata“ artimiausiais mėnesiais, galima išskaityti iš gamybos pajėgumų panaudojimo ir produkcijos atsargų lygio rodiklių. Deja, pastaruoju metu ženkliai išaugusios produkcijos atsargos atspindi besikaupiančias problemas įmonių lygiu. Apklaustųjų pramonės įmonių vadovų nuomone, produkcijos atsargų sandėlyje situacija dabar yra panaši kaip ir antrąjį 2008 m. pusmetį, t.y. prieš pat Lehman Brothers žlugimą. Tiesa, tuomet produkcijos sankaupos augo toliau ir 2009 m. pradžioje pasiekė rekordinį lygį. Kadangi toliau gaminti „sandėliui“ buvo neprotinga, gamybos pajėgumų panaudojimas 2008-2009 m. žiemą smuktelėjo nuo daugiau kaip 70 proc. iki 60 proc. Šiuo metu gamybos pajėgumai panaudojami maždaug 70 proc. – patenkinamas lygis, kuris gali sumažėti, tačiau ne taip dramatiškai kaip prieš keletą metų.

BFL

2009 m. Lietuvą užliejus didžiulei krizės bangai, Vyriausybė ėmėsi žiaurių taupymo priemonių, nustekenusių privatų verslą, taip pat brangiai skolinosi tarptautinėse rinkose, žaibiškai augindama valstybės skolą. Ekonomistai ne kartą abejojo, ar Vyriausybė elgėsi išmintingai, tuo metu nesikreipdama į Tarptautinį valiutos fondą (TVF), kurio paskola būtų kainavusi kur kas pigiau. Vyriausybė aiškino, kad TVF mainais pareikalautų dar griežtesnių taupymo veiksmų, o šalies prestižas smarkiai nukentėtų. Tačiau, kaip „Veidui“ tvirtino TVF Europos departamento direktoriaus pavaduotojas Jamesas Morsinkas, biudžeto koregavimo priemonės, kurių Lietuva ėmėsi, buvo labai panašios į tas, kurias TVF ir būtų rekomendavęs.
Kita vertus, praėjusią savaitę darbą Lietuvoje baigęs J.Morsinkas mano, kad svarbiausia yra rezultatai, o Lietuvos ekonomikos atsitiesimas po sunkmečio – įspūdingas. Deja, TVF įspėja, kad Europos Sąjungą krečiančios krizės bangos purslai palies ir Lietuvą, todėl fiskalinė konsolidacija tebėra prioritetas. Apie tai – „Veido“ pokalbis su J.Morsinku.

VEIDAS: Europos Sąjungos ekonomika lėtėja, euro zoną krečia skolų krizė, tad kaip Lietuva atrodo šiame fone? Kokios mūsų šalies, smarkiai priklausomos nuo eksporto, perspektyvos?
J.M.: 2010-aisiais ir 2011-ųjų pirmoje pusėje Lietuva laimėjo dėl stiprios pasaulinės ekonomikos padėties. Eksporto augimas buvo labai didelis, todėl kūrėsi naujos darbo vietos, įmonės pagerino pelno rodiklius. Tai padėjo Lietuvos ekonomikai atsigauti, padidino vartojimą ir investicijų srautą. Sakyčiau, kad pirmoje šių metų pusėje matėme labai įspūdingą Lietuvos ekonomikos atsigavimą. Deja, dabar pasaulio ir ypač Europos ekonomika lėtėja. Lietuva daug eksportuoja į ES, todėl jūsų šalies eksporto augimas lėtės. Be to, finansinės sąlygos Europoje pablogėjo ir visiems tapo brangiau skolintis. Mes manome, kad finansinių sąnaudų padidėjimas persiduos bankų palūkanų normoms ir Lietuvoje. Prognozuojame, kad dėl silpnesnės išorės paklausos ir sunkesnės finansinės situacijos ekonomikos augimas Lietuvoje sumažės jau antroje 2011 m. pusėje ir 2012 m. O krisite ar tik lėtės augimas, priklauso nuo to, kiek pablogės situacija Europoje. Pagal mūsų pagrindinį scenarijų ir labiausiai tikėtinas ekonomines prielaidas, Lietuvos BVP 2012 m. didės 3,5 proc.
VEIDAS: Šiuo metu Lietuvos valstybės skola viena mažiausių ES ir siekia apie 38 proc. BVP, bet vien per 2010 m. skolos našta padidėjo 8 proc. Ar turėtume nerimauti?
J.M.: Lietuvos Vyriausybės skola padidėjo nuo mažiau nei 20 proc. BVP prieš 2008 m. krizę iki beveik 40 proc. BVP dabar. Skola išaugo dėl didelio biudžeto deficito. 40 proc. BVP siekianti Lietuvos skola nėra labai didelė – daug kitų Europos šalių turi didesnę skolą, bet tokia maža ekonomika, kaip Lietuvos, yra labai veikiama to, kas dedasi kitoje Europos dalyje. Būtų geriau turėti mažesnį skolos lygį – tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl manome, kad svarbu ir toliau mažinti fiskalinį deficitą. Mažinant jį po kurio laiko sumažės ir skola.
VEIDAS: Žvelgiant iš šiandieninės situacijos, ar Lietuva išlošė, ar pralošė, kai Vyriausybė 2009 m. nusprendė nesikreipti dėl paskolos į TVF ir brangiai skolinosi tarptautinėse rinkose, tačiau taikė tas pačias taupymo priemones kaip ir šalys, paprašiusios TVF finansinės paramos, – kėlė mokesčius, karpė atlyginimus ir socialines išmokas?
J.M.: Manau, kad Lietuvoje įgyvendintos labai panašios biudžeto reguliavimo priemonės kaip ir kitose šalys, – kai kurios jų pasinaudojo TVF parama. Mano nuomone, iš tiesų svarbu yra rezultatai, o jie labai pozityvūs – šie ryžtingi Lietuvos Vyriausybės veiksmai leido padėti pagrindą ekonominiam atsigavimui.
VEIDAS: Bet jei Lietuva būtų pasiskolinusi iš TVF, paskolos palūkanos būtų mažesnės negu skolinantis tarptautinėse rinkose. Ar TVF būtų pasiūlęs tas pačias taupymo priemones Lietuvai, kurias mes ir įgyvendinome?
J.M.: Taip, paprastai TVF paskolos palūkanos yra mažesnės, negu skolinantis rinkose, ypač finansinio sukrėtimo laikotarpiu. Sunku tiksliai pasakyti, ką TVF būtų pasiūlęs Lietuvai, bet apskritai manau, kad biudžeto koregavimo priemonės, kurių Lietuva ėmėsi, buvo labai panašios į tas, kurias būtų rekomendavęs TVF.
VEIDAS: Didžiulė problema Lietuvoje buvo ir yra nedarbas. Jūsų vertinimu, kaip derėtų spręsti šią problemą?
J.M.: Sutinku, kad nedarbo lygis yra didžiulė problema. Daugybė darbo vietų buvo prarasta, pavyzdžiui, statybų sektoriuje. Kai kurios darbo vietos išnyko negrįžtamai, nes nekilnojamojo turto rinka išgyveno bumo laikotarpį ir augimas nebuvo stabilus. Dėl šios priežasties svarbu padėti žmonėms susirasti darbą kituose sektoriuose, o tam yra ES struktūriniai fondai, kurie gali padėti įveikti įgūdžių neatitikimą rinkoje. Taip pat svarbu padaryti viską, kas įmanoma, siekiant išsaugoti stabilią makroekonominę aplinką. Atsižvelgdamos į tai įmonės priims sprendimus dėl investavimo ir darbo vietų kūrimo.
VEIDAS: Savo ataskaitoje minite, kad svarbu apsaugoti pačius pažeidžiamiausius žmones Lietuvoje, bet kartu siūlote įvesti naujus mokesčius – nekilnojamojo turto ir automobilių. Kodėl?
J.M.: Lietuvoje, kaip ir daugumoje šalių, neturtingiausiems žmonėms remti nukreipiamos įvairios Vyriausybės lėšos. Todėl svarbu, kad Vyriausybė per mokesčius surinktų reikalingą pajamų kiekį, kurį galėtų skirti šioms išlaidoms. Galima surinkti pinigų per daugybės ekonominių veiklų mokesčius, ką Lietuva ir daro. Bet Lietuva surenka daugiau pinigų iš pajamų ir apyvartos mokesčių, tokių kaip PVM, bet mažiau iš gerovės mokesčių. Manome, kad yra erdvės išplėsti gerovės mokesčius, nes turtingi žmonės turi daugiau turto. Šitos rūšies mokesčius mes vadiname progresiniais – kitais žodžiais tariant, jie naudingi neturtingiems žmonėms.
VEIDAS: Sakėte, kad Lietuva – biudžeto sureguliavimo pavyzdys. Tad ko kitos šalys galėtų iš Lietuvos pasimokyti?
J.M.: Aš tikrai manau, kad kai kurios kitos šalys, prašiusios finansinės pagalbos iš ES ir TVF, galėtų pažiūrėti į Lietuvos pavyzdį, ypač kai kalbama apie darbo užmokesčio nustatymo lankstumą ir konkurencingumo pagerinimą, kurį Lietuva sugebėjo pasiekti, nors jos valiuta susieta su euru. Tai mes vadiname vidine devalvacija. Lietuvos patirtis, susijusi su vidine devalvacija, buvo labai sėkminga. Kitos šalys to galėtų pasimokyti.
VEIDAS: Kuria kryptimi patartumėte eiti Lietuvai, kad išlaikytume ekonomikos augimą artimiausiais metais?
J.M.: Lietuva labai sėkmingai prisitaikė prie krizės 2008–2009 m., deja, pasaulinė aplinka pasikeitė į blogąją pusę, ir tai paveiks Lietuvą – ir per jos prekybą, ir per finansavimą. Geriausias dalykas, kurį Lietuva gali padaryti, – tai išlaikyti investuotojų pasitikėjimą šalies makroekonominiu stabilumu. Tai galima padaryti įgyvendinant tris svarbiausius aspektus. Pirma, tęsti fiskalinį konsolidavimą ir dėl to svarbu pasiekti mažesnį nei 3 proc. biudžeto deficitą 2012 m. Antra, išlaikyti pasitikėjimą bankiniu sektoriumi – Lietuva iki šiol labai gerai tvarkėsi šioje srityje ir dabar reikia tai išsaugoti. Trečia, atlikti struktūrines reformas, pavyzdžiui, darbo rinkoje ir gerinant verslo aplinką, nes vidutinio laikotarpio perspektyvoje tai padės užtikrinti stabilų augimą.
VEIDAS: Kokias struktūrines reformas turite galvoje?
J.M.: Svarbiausi tikslai darbo rinkoje – padidinti dalyvavimą ir pasirūpinti, kad darbo jėga būtų perskirstyta augančių sektorių link. Taip pat yra siūloma išplėsti terminuotų darbo sutarčių taikymą – manau, tai naudingas pasiūlymas. Dėl minimalios algos – šiuo metu, kai pasaulinė ekonomika lėtėja, minimalios algos didinimas gali atgrasyti įmones samdyti daugiau darbuotojų ir taip sulėtinti darbo vietų kūrimą.
VEIDAS: Bet minimalus darbo užmokestis Lietuvoje yra vienas mažiausių visoje ES.
J.M.: Reikia lyginti minimalią algą su vidutine alga toje pačioje šalyje, nes nesvarbu, kiek darbuotojams mokės Vokietijoje, – svarbu, kiek kitiems darbuotojams mokama Lietuvoje. Šis santykis Lietuvoje yra 40 proc. 2008 m. minimali alga buvo pakelta, o nuo to laiko iki pastarųjų mėnesių vidutinė alga krito. Todėl minimalios algos santykis su vidutine alga 2009 ir 2010 m. iš tiesų padidėjo. Aš nesakau, jog tai didelė problema, bet turite būti atsargūs ir turėti omenyje faktą, kad minimalios algos pakėlimas gali sumažinti darbo vietų kūrimą, turėti neigiamos įtakos konkurencingumui ir padidinti Vyriausybės išlaidas, nes algos, mokamos biudžetiniams darbuotojams, susietos su minimalia alga.
J.M.: Mano nuomone, šalies išmetimas iš euro zonos turėtų griaunamąjį efektą tiek tai šaliai, tiek visai euro zonai. Tai labai brangus žingsnis. Šalys įsivedė eurą kaip savo nacionalinę valiutą, o keisti nacionalinę valiutą labai sudėtinga. Toks dalykas negali būti padarytas slapčia, o numatomas nacionalinės valiutos keitimas galėtų labai pabloginti žmonių pasitikėjimą finansų sistema. Atvirai sakant, manau, tai sukeltų finansų sistemos griūtį.

Valdžia privalo turėti valios pasiekti, kad finansų rinkos dalyviai nesielgtų taip, kaip jie elgėsi Lietuvoje 2003-2008 metais, teigia Finansų ministerijos Makroekonomikos skyriaus vadovas Ričardas Kasperavičius.

“Buvo galimybių prevenciškai įvesti nekilnojamojo turto mokestį arba naikinti nekilnojamojo turto kreditavimo lengvatas. Tačiau į tą pačią upę dukart neįbrisi. Tikėkimės, kad valdžia sukurs tokius mechanizmus ir struktūras, kurios gebės lanksčiau ir kūrybingiau reaguoti į oligopolinės struktūros elgseną. Jeigu ne, tada ir ateityje važinėsimės tokiais kalneliais, kas dešimtį metų patirdami finansų krizes”, – interviu “Verslo žinioms” sakė jis.

Anot R.Kasperavičiaus, šios problemos bus apibrėžtos Biudžeto planavimo ir vykdymo reformos koncepcijoje, kurią rengia Finansų ministerija.

“Mano nuomone, Lietuvos banko politika – pasirinkti galbūt mažiau, tačiau patikimesnių rinkos dalyvių – užtikrino, kad mokesčių mokėtojams neteko mokėti už silpnesnių rinkos dalyvių klaidas. Kitose šalyse buvo daug blogiau”, – teigė jis.

Finansų ministerijos Makroekonomikos departamento vadovo nuomone, bankai turėtų įsidrąsinti finansuoti pramonės sektorių, kuris per krizę nebuvo perkaitęs.

“Pramonės sektorius nebuvo perkaitęs. Jis buvo labai lankstus, nes sugebėjo sumažinti produkcijos kainas penktadaliu – maždaug tiek, kiek aplinkinės šalys devalvavo savo pinigus. Nors kredito ištekliai “pabėgo”, pramonė finansų ir investicinių poreikių problemas sugebėjo išspręsti iš krizės laikotarpiu gautų pajamų ir pelno. Manau, kad komerciniai bankai anksčiau ar vėliau turėtų įsidrąsinti finansuoti šį sektorių, kaip kad būdinga oligopolinei sistemai. Tik sunku pasakyti, kada”, – Finansų ministerijos atstovas.

R.Kasperavičiaus nuomone, keliems bankams užėmus Lietuvos finansų rinką, ši sistema yra nestabili.

“Konkuruodami tarpusavyje rinkos dalyviai arba pernelyg sumažina savo paslaugų kainas ir išduoda daugiau kreditų nei ūkiui būtų optimalu. Pasikeitus sąlygoms jie elgiasi atvirkščiai – varžosi keldami paslaugų vertę ir riboja kredito išteklius. Manau, kad komercinių bankų prieš penkerius metus padaryta žala yra didelė. Jie neigė Lietuvos išorinio disbalanso, einamosios sąskaitos ir biudžeto deficito problemą. Tačiau tai nereiškia, kad už tai dabar jiems reikia keršyti”, – tvirtino jis.

Finansų ministerija (FM) neseniai kone padvigubino – iki 5,8 proc. – šių metų Lietuvos BVP augimo prognozes ir premjeras Andrius Kubilius nedelsdamas puolė girtis, kokie tai esą šaunūs jo vadovaujamos Vyriausybės nuopelnai.

Tačiau, tiesą sakant, tokios konservatoriaus premjero interpretacijos ne mažiau juokingos, kaip ir jo oponento socialdemokrato Gedimino Kirkilo svaičiojimai, neva per 2009–2010 m. į dugną nėrusi Lietuvos ekonomika yra konservatorių nesugebėjimo valdyti pasekmė. Lietuvos didžiavyriai neturi pagrindo muštis sau į krūtinę ir prisiimti nuopelnų už ūkio augimą – jį labiausiai kelia (arba smukdo) situacija užsienio rinkose.

Štai ir FM pripažįsta, kad pagerinti BVP augimo prognozes ją paskatino itin spartus Lietuvos prekių eksporto augimas ir teigiamos eksporto rinkų augimo perspektyvos. Taigi kuo čia dėta Lietuvos Vyriausybė? “Nebent tuo, kad, kaip tame anekdote – kai eksportas mažėja, kaltos užsienio rinkos, o kai eksportas kyla – gerai dirba vietos Vyriausybė”, – juokauja finansų analitikas Valdemaras Katkus.

Jis dėsto, kad lietuviškos prekės užsienio šalių rinkose vis labiau pageidaujamos todėl, kad tų šalių Vyriausybės per krizę visomis išgalėmis stengėsi, kad nesumažėtų vidaus vartojimas, tragiškai nekristų darbo vietų skaičius, todėl vidaus paklausa – taip pat ir užsienyje pagamintoms prekėms – ten atsigavo labai sparčiai. “Pas mus gi viskas buvo atvirkščiai – taip, viešąsias išlaidas susimažinome sparčiai, tačiau ir šio veiksmo, ir neapgalvotos mokesčių reformos pasekmės vidaus vartojimui buvo tragiškos, jis dar ilgai nebus stiprus BVP augimo dėmuo”, – prognozuoja ekonomistas.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos analitikas Aleksandras Izgorodinas apskritai mano, kad BVP augimas nebus toks greitas, kaip to tikisi Lietuvos Vyriausybė ir skaičiuoja, kad ekonomika augs maždaug keturiais proc. “Taip, eksporto rodikliai puikūs, jie jau pasiekė ikikrizinį lygį, tačiau ryžtingai šauti aukštyn neleis mūsų nacionaliniai rodikliai”, – mano jis. Analitikas vardija dabar dar tik vos išjudančias tendencijas – vidaus vartojimas ir mažmeninės prekybos mastas kyla tik šiek tiek, pramonės investicijos taip pat dar labai nedrąsios, o laukti, kad gerbūvis tuoj driokstelės pramonėje, nereikėtų: taip, įmonių apyvarta auga, tačiau atlyginimų, pelno augimą grasina suryti tik aukštyn šuoliuojančios pasaulinės žaliavų kainos.

Praėjusiais metais į viršų kopė dauguma šalies statistinių rodiklių, rodančių, kad Lietuva iš sunkios krizė duobės po truputį ropščiasi. Statistikos departamento išankstiniais duomenimis, 2010 m. palyginti su 2009 m. BVP išaugo 1,3 proc., eksportas – 33,4 proc., o įmonių pelnas padidėjo net tris kartus.

Pirmosios krizę įveikė pramonės įmonės, pernai pardavusios 6,6 proc. daugiau produkcijos nei 2009 m. “Kasmet didėja užsienio rinkose parduodamos produkcijos dalis – 2010 m. ji sudarė 66,5 proc.”, – teigia laikinoji Statistikos departamento direktorė Vilija Lapėnienė.

Pramonės produkcija augo beveik visose pramonės šakose. Labiausiai, net tris kartus, padidėjo audinių gamyba. Aprangos ir tekstilės asociacijos prezidentas Linas Lasiauskas patvirtino, kad dabar siuvimo įmonės tiesiog užverstos užsakymais ir vos spėja vykdyti. “Taip nutiko dėl dviejų priežasčių. Pirma, padidėjo paklausa, nes daugelis užsakymų, kurie buvo vykdomi trečiojo pasaulio šalyse, tokiose kaip Kinija, grįžo į Europą – kartu ir į Lietuvą. Tose šalyse panaikinus anksčiau teiktas subsidijas, kainų skirtumas palyginti su Europa nebėra toks didelis. Kita priežastis, kad brangstant žaliavoms – medvilnei, vilnai, viskozei – gamintojai šiek tiek apsidraudžia ir gamina į sandėlį”, – aiškino L.Lasiauskas.

2010 m. beveik du kartus daugiau nei 2009 m. Lietuvos įmonės pagamino medinių lovų, linų pluošto, 1,7 karto daugiau – tvirtinimo detalių, gerokai daugiau kompresorių, priekabų ir puspriekabių. Anot V.Lapėnienės, stabilumą pramonės sektoriuje patvirtina ir įmonės vadovai – 73 proc. teigė, kad kol kas darbuotojų skaičius jų įmonėse nesikeis.

Vis dėlto gerėjant įmonių padėčiai, gyventojai didesnio pagerėjimo vis dar nepajuto. Vidutinis darbo užmokestis, atskaičius mokesčius, pernai sumažėjo 3 proc. arba 48 Lt – iki 1554 Lt, o apie 60 proc. visų dirbančių žmonių gavo mažesnį nei vidutinį šalies darbo užmokestį. Pernai vis dar krito ir vartojimą rodanti mažmeninė prekyba – šių įmonių apyvarta 2010 m. sumažėjo 2,9 proc. Labiausiai mažėjo baldų, apšvietimo įrangos, metalo dirbinių mažmeninė prekyba. “Tai rodo, kad vartotojai ir toliau lieka atsargūs leisdami pinigus ilgalaikio naudojimo prekėms įsigyti”, – apibendrino V.Lapėnienė.