Laimonas TALLAT-KELPŠA

Lietuvos ambasadorius Indijoje

Sausio viduryje pasirašytą Lietuvos ir JAV sutartį dėl amerikiečių karių statuso Lietuvoje sveikinome kaip dar vieną konkretų žingsnį, įtvirtinantį Lietuvą Vakarų erdvėje. Šiuo keliu mūsų šalis nuosekliai eina jau daugiau kaip du dešimtmečius, o žvelgiant istoriškai – turbūt visą savo valstybingumo laikotarpį. Nuo Mindaugo laikų Vakarų kryptis lėmė mūsų veiksmus ir mūsų politinę savimonę.

Tačiau Europos geopolitika pastarąjį dešimtmetį išgyvena reikšmingus poslinkius. Ne visi jie matomi plika akimi, tačiau neišvengiamai turės ilgalaikės įtakos. Štai keli skaičiai: 2005 m. Europos Sąjungos prekyba su „Rytais“ (Kinija, Japonija, Pietų Korėja, ASEAN ir SAARC šalimis) sudarė 560 mlrd., su „Vakarais“ (EFTA šalimis, JAV ir Kanada) – 711 mlrd. eurų. 2015 m. šie skaičiai susilygino ir atitinkamai siekė 1,04 bei 1,07 trln. eurų.

„Rytų“ ir „Vakarų“ geografines ribas galima tikslinti, tačiau esmės jos nekeičia: Europos politika gręžiasi Rytų kryptimi. Šiandien ant ES derybininkų stalo – visas pluoštas laisvosios prekybos susitarimų (su Japonija, Indija, ASEAN šalimis), kurie dar labiau paskatins prekių ir paslaugų mainus tarp dviejų žemynų. O kur dar besiplečiantis bendradarbiavimas Pietų kryptimi, kurį žymi ekonominiai susitarimai ir paramos paketai su Afrika ir Artimųjų Rytų šalimis?

Šiuo požiūriu Europos politika neatsilieka nuo JAV. Garsųjį Baracko Obamos „posūkį į Aziją“ bene geriausiai įprasmino pernai pasirašytas Ramiojo vandenyno šalių partnerystės susitarimas (TPP), kuris įtraukia ne tik JAV, bet ir Japoniją, Australiją bei kitas regiono valstybes.

Pokyčiai JAV administracijoje bei Europos politikoje („Brexit“) kurį laiką mus ir vėl atgręš „Vakarų“ kryptimi. Kai kurie pasiekti susitarimai bus peržiūrėti, kiti (pvz., JAV dalyvavimas TPP) – jau oficialiai atšaukti. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje trauka „Rytų“ pusėn tik stiprės – būtent Azijoje šiandien formuojasi nauji augimo centrai, čia gyvena pusė pasaulio gyventojų: šiandien – pigi darbo jėga, rytoj – aktyvūs prekių ir paslaugų vartotojai.

Šiuo metu prekyba tarp Rytų ir Vakarų vyksta daugiausia jūromis. Prekiauti sausuma trukdo ne tik neišplėtota infrastruktūra, bet ir nestabili geopolitinė padėtis plačioje valstybių juostoje nuo Maskvos iki Jemeno. Būtent čia šiandien verda didieji konfliktai ir bandoma perbraižyti valstybių sienas.

Europos (ir JAV) laimėjimai šiame regione – kol kas labai trapūs. Taip, Ukraina, Moldova ir Gruzija įtrauktos į ES laisvosios prekybos režimo erdvę. Su Moldova jau veikia, o su Ukraina ir Gruzija, tikimės, netrukus įsigalios bevizio režimo susitarimai. Taip, rastas diplomatinis sprendimas Irano branduolinei programai. Kita vertus, Sirijoje iniciatyva iš esmės perleista Rusijai, Turkijai ir Iranui. „Įšaldyti“ konfliktai Rytų kaimynystėje ir toliau nesprendžiami. Į valdžią kai kuriose regiono šalyse grįžta Kremliui simpatizuojančios jėgos.

Ar susiims Europos Sąjunga, pati draskoma didžiulių vidinių įtampų, ar panorės šiame strateginiame „koridoriuje“ išlikti svarbi, įvykių raidą lemianti žaidėja – nuo to priklausys ne tik šio regiono, bet ir platesnė pasaulio geopolitika.

O mes kuo čia dėti, paklaustų dažnas. Lietuvos vaidmens nereikėtų iš anksto nuvertinti. Nepamirškime, kad europinės Rytų kaimynystės politikos sėkmę lėmė pirmiausia Lietuvos ir jos partnerių sutelktas veikimas. ES ir vėl svarstant, ką toliau daryti su visa Rytų kaimynyste, pabandykime ją integruoti į didesnį paveikslą. Saugi ir stabili Rytų kaimynystė svarbi ne tik regioniniu požiūriu, bet ir kaip esminė jungtis su Turkija, Iranu, o per jas – su prekybos partneriais Didžiojoje Azijoje. Projektas „Vikingas“ – tik simbolis to, kas galėtų būti sukurta per artimiausius dešimtmečius. Ir sykiu pavyzdys, kiek dar kliūčių reikia įveikti, kad prekyba šia kryptimi pajudėtų be trukdžių.

Svarbų vaidmenį šioje grandinėje suvaidins Turkija. Nuo tolesnės įvykių raidos šioje NATO valstybėje smarkiai priklausys ir mums artimų kaimynų (pirmiausia Ukrainos), ir mūsų pačių likimas. Kieno sąlygomis vyks prekyba tarp Rytų ir Vakarų – Europos ar Rusijos? Dažnai mes linkę manyti, kad didiesiems pasaulio uždaviniams esame „per maži“. Bet juk ne vieną šimtmetį Europos reikalams santykiuose su Osmanų imperija atstovavo Lietuvos diplomatai. Ne vieninteliai, bet vis tiek įnešę svarų indėlį.

Ne paskutinėje vietoje – ir mūsų santykiai su Didžiaisiais „Rytais“ (Kinija, Japonija, Pietų Korėja, ASEAN ir SAARC valstybėmis). Geopolitinė padėtis čia keičiasi itin sparčiai. Kinijos galia jau ne vien ekonominė, ir ji daro vis didesnę įtaką regiono valstybių tarpusavio santykiams. Pietų Kinijos jūra virsta didžiuliu įtampos židiniu. Šiaurės Korėja sparčiai plėtoja branduolinių ginklų kūrimo programą. Kaimynų grėsmės akivaizdoje Japonija ir Pietų Korėja – abi JAV sąjungininkės – ieško regione papildomos geopolitinės atsvaros. Dalis Pietryčių Azijos siekia pakeisti tradicinius aljansus, pavyzdžiui, Filipinai pastaruoju metu užmezgė glaudų dialogą su Kinija bei Rusija ir prabilo apie galimą JAV karinių bazių iškeldinimą.

Kinija vis labiau matoma ir Pietų Azijoje, kur iki šiol svarbiausią vaidmenį vaidino Indija. Nepale, Bangladeše, Šri Lankoje, netgi Maldyvuose – visur sparčiai randasi kiniškų investicijų į vadinamąją strateginę infrastruktūrą. Kai kuriose šalyse klausimas „su kuo draugauti – Indija ar Kinija?“ jau tapo sudėtine vidaus politinių debatų dalimi. Su Pakistanu Kinija plėtoja ambicingus infrastruktūros projektus, kurie sujungs Kinijos vakarines provincijas su Indijos vandenynu. Savo ruožtu tiesiog akyse stiprėja ir plečiasi Indijos, tradiciškai laikytos artimesne Maskvai, ryšiai su JAV, apie kuriuos dar prieš dešimtmetį mažai kas būtų netgi drįsęs pagalvoti.

Visa tai mums gali atrodyti tolimi ir su mumis niekaip nesusiję įvykiai. Tačiau diena, kai būsime įtraukti į Azijos geopolitinį verpetą, neišvengiamai ateis. Štai Branduolinių tiekėjų grupėje, kurios narė yra Lietuva, Indija ir Pakistanas siekia visateisės narystės. JAV atvirai remia Indijos kandidatūrą, o Kinija – Pakistano. Diskusijos jau verda, atverdamos naują sprendimų lauką ir Lietuvai.

Lietuvos prekyba su „Rytais“ (Kinija, Japonija, Pietų Korėja, ASEAN ir SAARC šalimis) 2015 m. sudarė 1,5 mlrd. eurų, iš jų prekyba su Kinija – net 57 proc. Lietuvai, kaip ir kitoms ES šalims, teks vis dažniau atsigręžti į visas Azijos regiono šalis, tarp jų – ir Indiją, Bangladešą, Nepalą, Šri Lanką. Pažvelgti į jas ne tik kaip į potencialias rinkas, bet ir kaip į galimus politinius bei diplomatinius partnerius – tam, kad ateityje turėtume laisvesnes rankas ir didesnį pasirinkimų spektrą savo užsienio politikoje. ■

* ASEAN šalys – Brunėjus, Filipinai, Indonezija, Kambodža, Laosas, Malaizija, Mianmaras, Singapūras, Tailandas, Vietnamas.

** SAARC šalys – Afganistanas, Bangladešas, Butanas, Indija, Maldyvai, Nepalas, Pakistanas, Šri Lanka.

„Pietryčių Azijos valstybė Malaizija per šešerius metus pusę savo gyventojų išmokė Apribojimų teorijos pagrindų ir jos bendrasis vidaus produktas išaugo du kartus. Jie nesiskolino, neinvestavo į brangias technologijas – tiesiog mokė žmones.

Ir tai ne pabaiga – ši šalis yra užsibrėžusi visus savo gyventojus supažindinti su šios metodikos principais, taigi galime tikėtis, kad jos ekonominė gerovė dar sparčiau augs“, – pasakojo prof. Rimvydas Jasinavičius, Vilniaus miesto ir apskrities verslininkų darbdavių konfederacijos (VVDK) prezidentas, tarptautinio „TOC for Education“ kongreso spaudos konferencijoje.

„TOC for Education“ kongresas vyksta rugsėjo 26–28 dienomis Vilniuje. Į jį kviečiami moksleiviai, jų tėvai, pedagogai ir visi švietimui ir jaunimo verslumo lavinimui neabejingi žmonės. Kongreso pranešėjai pasakos apie Apribojimų teorijos taikymo versle, švietimo sistemoje ir asmeniniame gyvenime galimybes. Į kongresą atvyksta TOC tarptautinės sertifikavimo organizacijos (TOCICO) prezidentas Christoph Lenhartz (Vokietija) bei viena geriausių TOC mąstymo procesų ekspertų pasaulyje Jelena Fedurko (Estija).

Izraelio fiziko dr. Eliyaho M. Goldratto sukurta Apribojimų teorija (angl. Theory of Constraints – TOC) – viena pažangiausių pasaulyje efektyvaus mąstymo ir produktyvios veiklos metodikų, pagal kurios principus dirba tokios įmonės kaip „Boeing“, „Coca cola“, „Motorolla“, „Ford“. Ši metodika daugybei įmonių padėjo išsigelbėti nuo bankroto ir išaugino jų pelną net kelias dešimtis kartų. Švietimo sistemai pritaikyta „TOC for Education“ metodika nuo 1995 m. naudojama daugiau nei 20-yje šalių. Svarbiausias jos tikslas – ugdyti jaunimo efektyvų mąstymą, veiklumą bei verslumą. Šiuos mokymus pasaulyje baigė per 8 mln. vaikų ir 200 tūkst. su jais dirbančių žmonių – daugiausiai mokytojų.

Prieš dvejus metus prie „TOC for Education“ judėjimo prisidėjo ir Lietuva – VVDK pradėjo įgyvendinti ES lėšomis finansuojamą projektą „TOC for Education“ metodikos taikymas bendrojo lavinimo mokyklos bendruomenėms per netradicines ugdymo formas“. VVDK įgyvendinto projekto metu parengta 70 „TOC for Education“ trenerių, kurie surengė mokymus daugiau nei 2200 mokinių, jų tėvų ir mokytojų, nevyriausybinių organizacijų atstovų iš visos Lietuvos.

„Kuo anksčiau jaunimą išmokysime taikyti TOC, tuo daugiau jie pasieks savo gyvenime, tuo daugiau naudos sukurs sau, savo šeimai, darbovietei ir valstybei, – įsitikinęs prof. Jasinavičius. – Kuo daugiau bus žmonių, taikančių šią metodiką, tuo didesnė nauda ir jiems patiems, ir visuomenei.“

Prof. R. Jasinavičius prisiminė prieš keletą metų paties TOC kūrėjo E. M. Goldratto paklausęs, kaip Lietuvai išbristi iš ekonominių sunkumų. „Tai be galo paprasta, – atsakęs jis. – Paimkite 500 didžiausių šalies įmonių – pagrindinių mokesčių mokėtojų – ir įdiekite jose TOC. Per porą metų jų pelnas ženkliai išaugs, jos sumokės daugiau mokesčių į biudžetą ir iš to laimės visi.“

Daugiau informacijos apie kongresą ir „TOC for Education“ projektą – projekto puslapyje.

Sėkmingai atlikti paskutinius pasiruošimo nacionalinei premjerai darbus galima ir esant beveik 6 tūkst. km atstumu nuo Lietuvos. Tuo įsitikino pirmosios juostos apie vyrų krepšinio rinktinės užkulisius „Mes už… Lietuvą!“ režisierius Andrius Lekavičius, šiuo metu studijuojantis ir dirbantis Malaizijos sostinėje Kvala Lumpūre.
„Iki didžiosios premjeros likus kiek mažiau nei pusantro mėnesio, daugelis darbų juda į pabaigą. Jau braukau kalendoriuje dienas – norisi pamatyti krepšininkų reakcijas, išgirsti jų įspūdžius. Neslėpsiu, kad vidinis jauduliukas yra, vis dėlto nacionalinė rinktinė – daugeliui lietuvių šventas reikalas. Ypač laukiu trenerio Kęstučio Kemzūros, kuris dėl savo žmogiškų savybių tapo mano autoritetu, nuomonės“, – prisipažįsta A. Lekavičius, į Lietuvą sugrįšiantis prieš pat premjerą.
Iškart po Europos čempionato, dar būdamas Lietuvoje, A. Lekavičius beveik apsigyveno montažinėje, kur iki išvykos į Malaiziją lapkričio pabaigoje praleido du mėnesius. Kartu su montažo režisieriumi Ričardu Matačiumi jis kruopščiai atrinko ir paruošė įdomiausius kadrus. Tad į Malaiziją režisierius išskrido ramus – viena iš svarbiausių filmo kūrimo užduočių buvo atlikta. Paskutiniai filmo tobulinimo darbai su montažo režisieriumi vyko nuotoliniu būdu. „Mes už… Lietuvą!“ plakatas taip pat buvo kuriamas ne Lietuvoje – jis buvo patikėtas Malaizijoje dirbančiam lietuvių dizaineriui Pauliui Staniūnui.
Reklamos kūrybos magistro laipsnio siekiantis A. Lekavičius atskleidžia, kad iš kolegų Malaizijoje sulaukė teigiamų atsiliepimų apie filmo kūrimą. „Reakcijos ir komentarai tik pozityvūs. Visgi daugelis nesupranta filmo aktualumo, jo svarbos ir to, kad krepšinis Lietuvoje seniai jau nebėra vien tik žaidimas“, – pasakoja A. Lekavičius.
Pasak jo, krepšiniu Malaizijoje beveik niekas nesidomi, išskyrus kai kuriuos entuziastus, daugiausia Malaizijos kinus: „Nors Kvala Lumpūras ir turi profesionalią komandą, žaidžiančią Azijos lygoje, bet bendras krepšinio lygis ir populiarumas yra panašus kaip, tarkim, badmintono Lietuvoje.“
Režisierius nuolat seka krepšinio naujienas internetu, tačiau dėl laiko skirtumo varžybų nežiūri – jos dažniausiai vyksta naktį Malaizijos laiku. „Kai grįšiu į Lietuvą, būtinai nueisiu į LKL finalo rungtynes. O vėliau, žinoma, visų krepšinio fanų lauksiu kino teatre“, – sako A. Lekavičius.
Pirmasis filmas apie Lietuvos krepšinio rinktinės užkulisius kino teatruose visoje Lietuvoje jau nuo gegužės 31 dienos.

Plaukti jonvabalių apšviesta upe, kurioje knibždėte knibžda krokodilų, kabarotis taku, pakabintu po medžių skliautais seniausiame pasaulyje atogrąžų miške, paragauti gyvo besiraitančio kirmino – tai tik keletas išskirtinių pramogų, kurias verta išbandyti Malaizijoje.

Malaizija sutraukia galybę turistų iš viso pasaulio, tik vieni šią šalį renkasi dėl idiliškų paplūdimių ir visus metus karšto klimato, kiti – dėl įdomios gamtos, treti – dėl UNESCO saugomų Malakos ir Džordžtauno miestų, garsėjančių ypatinga penkių šimtų metų senumo architektūra, ketvirti mielai per dienas neišlįstų iš restoranų, kol neišragautų visų, rodos, nesibaigiančių jūros gėrybių patiekalų. Kad ir kokių tikslų turėdami keliautojai lankytųsi Malaizijoje, jie šią šalį apibūdina vienu žodžiu – rojus. Na, o pasirinkusiems neturistinius maršrutus ir atkampesnes vietoves kelionė Malaizijoje tampa nepaprastu nuotykiu.
Būtent taip savo kelionę prisimena Erika Martinavičiūtė, su trimis bendrakeleiviais tris savaites viešėjusi šioje šalyje. “Norėjom pamatyti daugiau gamtos, pabūti prie vandens ir prisiragauti vietinio maisto. Dažniausiai rinkdavomės neturistinius maršrutus”, – trumpai savo kelionę apibūdina Erika.

Šurmuliuojanti sostinė ir vienatvės idilė

Tik atskridę į Malaizijos sostinę Kvala Lumpūrą, keliautojai pasineria į didmiesčio įvairiakalbį šurmulį ir tik Pietryčių Azijos miestams būdingus kvapus. Tviskantis Kvala Lumpūras stebina tuo, kad per kelis šimtmečius iš purvinos alavo kasėjų gyvenvietės išaugo į milžinišką miestą. Praeitį primena tik pavadinimas, reiškiantis dumbliną santaką.
Šiandien sostinė žavi įvairių architektūros stilių mišiniu: prie dangun besistiebiančių modernių dangoraižių jaukiai priglunda grakštūs kinų namai, o šalia stypso tradiciniai malajų namai ant polių – kampongai. Mieste gausu senovinių šventyklų ir mečečių, tačiau bene įdomiausia apžiūrėti pastatus, savotiškus rekordininkus: didžiausią Azijoje mečetę Masjid Negara, trečią pagal aukštį televizijos bokštą Menara Kuala Lumpur, na, ir, aišku, moderniosios Malaizijos simboliu tapusius 450 m aukščio bokštus dvynius, 26 aukšte sujungtus tilteliu, – Petronas Twin Towers. Beje, pasigrožėti sostinės panorama iš pačių aukštumų nieko nekainuoja, tereikia ankstėliau atvykti ir atstovėti nemažą eilę.
Dar sostinėje verta pasivaikščioti drugelių, paukščių, orchidėjų parkuose, juolab kad į pastarąjį lankytojai įleidžiami nemokamai. Erika su bendrakeleiviais po Kvala Lumpūrą vaikštinėjo pėstute, lankė ne tik turistines įžymybes, bet ir kinų, indų kvartalus, neaplenkdavo ir dažnai pasitaikančių triukšmingų turgaviečių, kuriose galima rasti keistenybių iš viso pasaulio, jose skanavo ir paties įvairiausio maisto.
Na, o maistas Malaizijoje nuostabus, sunku išsirinkti iš daugybės rūšių žuvų, krevečių, moliuskų. “Kadangi mėgstu visokiausias jūros gėrybes, tai man ten buvo rojus. Ragaudavau visko, ko tik galima: žuvų, įvariausių krevečių, sriubų. Neišdrįsau paragauti tik tokios kirmėlės, kuri minta mediena. Ji valgoma gyva, sakoma, kad skonis kaip sūrio”, – šypsodamasi pasakoja Erika.
Iš sostinės keliautojai patraukė į Tiomano salą. Be didesnių nuotykių autobusu pasiekę pakrantę, temstant įlipo į nedidelį laivą. “Man tai buvo vienas baisiausių dalykų per visą kelionę. Mat nedidukas laivas visą laiką šokinėjo per bangas”, – prisimena keliautoja.
Tačiau jauki sala akimirksniu privertė Eriką pamiršti kelionės nesklandumus. Lietuviai pasirinko mažiau turistų lankomą salos pusę, į kurią įmanoma nusigauti tik visureigiu, per džiungles važiuojant išdžiūvusios upės vaga. Keliautojai įsikūrė nedideliame namelyje ant jūros kranto, į laiptus teškeno bangos, o naktinę lopšinę ošdavo džiunglės, prasidedančios čia pat – už paplūdimio ribos. “Atsidarydavome duris kiekvieną rytą pusę šešių ir iš lovos stebėdavome saulėtekį. Fantastika!” – prisimena E.Martinavičiūtė.
Saloje Erika staiga suvokė praradusi laiko jausmą – niekas niekur neskuba, gyvenimas kaime vyksta labai ramiai ir lėtai. Galbūt tokį gyvenimo būdą lemia ir vietinių žmonių verslas – kaučiuko gavyba. Kai ateina tinkamas metas, žmonės savo sklypuose įpjauna kaučiukmedžio žievę, po kiek laiko atėję surenka privarvėjusį skystį. Daugiau nėra kuo rūpintis, galima drybsoti, žvejoti ir tinginiauti.
Na, o kai pabosta tingus gyvenimo ritmas, verta leistis į žygį prie džiunglėse almančio krioklio. Tačiau ne krioklys tampa pagrindine atrakcija, o pats ėjimas, tiksliau, ropštimasis ir šokinėjimas per akmenis, karstymasis per griovius ir tarpeklius. O kai stabteli atgauti kvapo, tik spėk dairytis aplinkui ir grožėtis laisvėje gyvenančiomis beždžionėmis, žydinčiais bananmedžiais ir net grėsmingaisiais skorpionais. Pasak Erikos, pavojingų žmonėms padarų čia esama ir daugiau, pavyzdžiui, daugybė rūšių nuodingų gyvačių, tokių kaip karališkosios kobros. Tačiau paprastai šie padarai sprunka vos išgirdę artėjant žmogų.

Unikalioji Borneo salos gamta
Dauguma turistų stengiasi neaplenkti ir Borneo salos, garsėjančios savo gamtos įvairove, juk čia yra galimybė stebėti ir tuos gyvūnus, kurie jau atsidūrę ties išnykimo riba, ir tuos, kurių rūšis mokslininkai ką tik atrado. Beje, per pastarąjį dešimtmetį saloje atrasta keli šimtai nežinomų gyvūnų rūšių, tokių kaip per odą kvėpuojančios ar “skraidančios” varlės, galinčios nušokti keliolika metrų.
Lietuviai pažintį su Borneo sala pradėjo nuo Saravako valstijos, kurios sostinė – Kota Kinabalu, pavadinta pagal aukščiausio, daugiau nei 4 tūkst. metrų siekiančio Malaizijos kalno pavadinimą. Aplink kalną įrengti puikūs pėsčiųjų takai, veši ryškiaspalvės atogrąžų gėlės, klykauja spalvingi paukščiai. Tačiau kad pamatytum retų ir saugomų rūšių gyvūnų, reikia pirkti turus, kuriuos galima užsisakyti kiekviename viešbutyje ar nakvynės namuose.
Erika su bendražygiais išsirinko įspūdingą ekskursiją: dieną turistai plukdomi stebėti laukinių beždžionių, o sutemus – jonvabalių. Plaukė valtimi upe, kurioje knibždėte knibžda krokodilų, o upės krantuose vešinčiame miške karstosi ir sūpuojasi didnosės beždžionės. Naktinė ekskursijos dalis pakerėjo romantišku vaizdu – begale šviesų, žybsinčių medžiuose.
Nuodugniau su beždžionių gyvenimu galima susipažinti Orangutangų priežiūros centre. Čia šie gyvūnai gyvena laisvės sąlygomis, tačiau yra aprūpinami ėdesiu, gydomi ir saugomi nuo plėšrūnų. Keliautojus ypač sudomino orangutangų šeima – išdidus ir rimtas didžiaausis bandos pagrindinis patinas (pasirodo, patinų amžius ir rangas bandoje nustatomas pagal ausų dydį) ir jo “žmona”, sūpuojanti mažylį.
Keliautojai puolė fotografuoti idiliškai medyje tupinčios šeimynėlės. Tačiau toks išskirtinis dėmesys didžiaausiui nepatiko. Orangutangas nulipo nuo medžio, dar kiek palūkuriavo, o kai galutinai pabodo spragsintys fotoaparatai, puolė įkyrius smalsuolius. Lietuviai spruko, kiek kojos neša, ir pasislėpė beždžionių prižiūrėtojų namelyje. Beje, prižiūrėtojai nelabai būtų galėję padėti užpultiesiems, nes beždžionės labai saugomos, už jų sužalojmą gresia milžiniška bauda, o už nužudymą – net pora metų kalėjimo.
Nardymo entuziastams bus įdomu Tunku Abdul Rahman nacionaliniame parke, kurį sudaro penkios viena už kitą gražesnės salos, esančios vos už 3–5 km nuo Borneo salos. Į jas galima nuplaukti keltu. Čia želia tropiniai miškai ir įsikūrę jaukūs kurortai. “Vanduo skaidrus, vos įlipi – aplink susispiečia daugybė spalvotų žuvų. Įmeti akmenuką, o jos lyg futbolą žaisdamos puola prie jo”, – šypsosi prisimindama pašnekovė.
Su egzotiškais gyviais susiduri ir kaimo gatvėje – čia prie purvyno susipiečia visas būrys varanų.
Na, o susipažinti su Malaizijos praeitimi ir istoriniais kaimais geriausia muziejuje po atviru dangumi Sarawak Cultural Village. Vaikštinėdamas šiame kaime supranti, kiek daug skirtingų genčių gyveno šiose salose. Žmonės prie upės ant polių statydavo ilgus namus, kuriuose apsigyvendavo visa gentis. Muziejuje galima apžiūrėti namus, kasdienę buitį, išbandyti vieną kitą senovinį amatą.
“Prie kiekvieno namo sėdi žmogus, dirbantis kokį nors tradicinį genties darbą: senutės dainuoja, kepa paplotėlius, vyrai drožia genties ženklus ar muzikos instrumentus, pina iš vytelių. Beje, įdomiausias namas – galvų medžiotojų. Jie priešams nupjaudavo galvas, parsigabendavo namo ir saugodavo”, – pasakoja E.Martinavičiūtė.
Malaizijoje, šalyje, kurioje susimaišę gausybė tautų ir religijų, Eriką stebino labai draugiškai bendraujantys vietiniai gyventojai, kurie visiškai nesistengė keliautojų apgauti. Autobusų vairuotojai išleisdavo ne stotelėse, o ten, kur patogiau keliautojams, praeiviai padėdavo susirasti transportą keliauti per džiungles, o viešbučių savininkai tapdavo draugais ir kartu pramogaudavo.

Faktai apie Malaiziją
Malaizija – valstybė Pietryčių Azijoje.
Sostinė – Kvala Lumpūras.
Gyventojų – apie 27,7 mln.
Dauguma gyventojų – musulmonai.
Valstybinė kalba – malajiečių, tačiau vietiniai gyventojai kalba ir anglų kalba.
Valiuta – Malaizijos ringitas.
Vienas unikaliausių pasaulyje miškų Taman Negara veši netoli Kvala Lumpūro. Manoma, kad tai daugiau nei 130 mln. metų senumo atogrąžų miškas. Jame gyvena reti tigrai, Sumatros raganosiai, nykstančių rūšių beždžionės.