Malavis – šalis, patenkanti į skurdžiausių pasaulio šalių dešimtuką, ir turistai, regis, turėtų aplenkti ją didžiuliu lankstu. Juk ką čia, be išdžiūvusių nederlingų dykrų, sukiužusių lūšnų bei alkanų žmonių, tepamatysi? Bet, pasirodo, viskas yra atvirkščiai: Malavis – graži nenuobodaus peizažo šalis, kurioje yra kas veikti keliautojui, ypač ieškančiam ramybės.

„Malavis – tai svajonių šalis keliautojams, mėgstantiems netradicinį turizmą. Joje gali pažinti visai kitokią Afriką. Kitaip tariant, kai kitose šio žemyno šalyse išlaipioji kalnus, išvaikštai nacionalinius parkus, išbandai visus safarius, tada atvažiuoji į Malavį pailsėti ir paragauti dailios, ramios ir labai paprastos šalies maisto“, – sako Rūta Ona Marija Kuzminskaitė, prieš pusmetį du su puse mėnesio dirbusi šioje Afrikos valstybėje.
Pasak jos, Malavyje nėra nei garsių krioklių ar dangų remiančių kalnų, nėra ir gerai išplėtotos turizmo infrastruktūros – tik lygumos, paįvairintos 500–700 m aukščio kalvomis bei Malavio (Niasos) ežero pakrantės paplūdimiai.
Būtent šis krištolo skaidrumo ir safyro spalvų Malavio (Niasos) ežeras kaip tik ir yra viena populiariausių keliautojų atrakcijų. Daugiau nei 500 km ežero pakrantės priklauso Malaviui. Čia esama jaukių viešbučių, kuriuose savaitei apsistojus už maždaug už 500 Lt, galima pasimėgauti geltono smėlio paplūdimiais ir visomis įmanomomis vandens atrakcijomis: nuo nardymo iki žvejybos ar plaukiojimo baidarėmis iki laukinės gyvūnijos stebėjimo. Beje, Malavio nacionaliniuose parkuose ir rezervatuose safariai ne mažiau įdomūs nei kitose turistų pamėgtose šalyse, mat ir čia galima paganyti akis į liūtų šeimas ar stebėti dramblių bandas.
Na, o kam gamtos nebepakanka, verta užsukti į Karongos miestelyje esantį muziejų, kuriame eksponuojami apylinkėse rasti gremėzdiški dinozaurų kaulai ir net atkurti milžiniški griaučiai. Dar kitiems įdomu bus pasidairyti centrinėje Malavio dalyje esančiame UNESCO saugomame unikaliame Čongonio miško rezervate, kuriame ant uolų išlikę gausybė priešistorinių piešinių. Mokslininkai teigia, kad vėlyvojo akmens amžiaus piešiniai priklauso čia gyvenusiai medžiotojų rinkėjų bendruomenei ~ba twa~ (pigmėjams), o geležies amžiaus piešinius paliko žemdirbių bendruomenė ~chewa~.
Kai jau būsite padrybsoję paplūdimyje ir užkopę į vieną kitą kalną, mūsų pašnekovė primygtinai rekomenduoja užsukti ir į bažnyčias. Pasirodo, dauguma Malavio gyventojų – krikščionys, tačiau šalyje yra net 48 krikščionybės pakraipos. O kiekviena krikščionių bendruomenė pasistačiusi ir savo maldos namus, kurių čia gausybė, ir pačių įvairiausių. Pavyzdžiui, per pietų pertrauką galima užbėgti pasiklausyti mišių į šventyklą, kuri taip ir vadinasi – Pietų pertraukos bažnyčia.
„Malavietiškos bažnyčios ir mišios išties nuostabios, o tikinčiųjų religinis išgyvenimas – kažkas fantastiška. Ir tai, ką pats patiri tuo metu, yra tiesiog nepakartojama! Gospelas, įtaigūs dvasininko žodžiai ir iškalba tiesiog pakeri. Visi susirinkę kartu verkėm, dainavom ir stovėjom apsikabinę…“ – nepamirštamu įspūdžiu dalijasi Rūta ir priduria, kad keturis kartus lankėsi skirtingose bažnyčiose vykstančiose mišiose, ir visos jos buvo vis kitokios, tačiau jaudinančios iki širdies gelmių.

Vienas dirbantis išlaiko 30–40 žmonių

Bendruomeniškumas Malavio visuomenėje pasireiškia ne tik meldžiantis per mišias, bendruomenė ir šeima čia svarbi kiekvieną dieną, nes tik taip susivienijus ir bendromis visų jėgomis bei pastangomis galima atsilaikyti prieš skurdą. „Didesnio skurdo nei Malavyje man neteko matyti ir šiam potyriui pasiruošti iš anksto neįmanoma“, – sako moteris ir priduria, kad ji net nesilankė skurdžiausiuose ir labiausiai nualintuose regionuose, o važinėjo tik po gyvenvietes bei kaimus, kurių vasarą nenuniokojo didesnės gamtos stichijos, todėl žmonės gyvena šiek tiek geriau.
Priminsime, jog daugiau nei 80 proc. Malavio gyventojų verčiasi žemdirbyste, tačiau tik mažuma jų turi pakankamai žemės, daugelis – vos po du akrus (tai net nepilnas hektaras), kurią dirbdami sukasi kaip įmanydami, kad išgyventų ir išmaitintų savo didžiules šeimas, kurias paprastai sudaro apie 12–16 žmonių. Dar sunkiau bežemiams, kurie vargais negalais pragyvena iš pavienių darbų ar giminės paramos.
Na, o tiems malaviečiams, kuriems sėkmingai pasiseka baigti mokslus, įgyti kvalifikaciją ir gauti darbą mieste, tenka išlaikyti ar paremti dar didesnį būrį, paprastai apie 20–30 žmonių. Tarkime, vienas Rūtos bendradarbis išlaiko apie 40–45 žmones – ne tik savo žmoną ir vaikus, bet ir tėvus, pusbrolius, taip pat ir visus giminaičius, kurių tėvai susirgo AIDS ir mirė. Taigi tokia gausi šeima tik dėl vieno jos nario uždirbamo atlyginimo jau gali gyventi šiek tiek geriau nei kiti – daugiau žmonių gali pasiskiepyti nuo ligų, atlikti AIDS/ŽIV testą ir, aišku, nusipirkti daugiau maisto.
„Keliaujant iš miesto į miestą afrikiečiai mano kolegos stengdavosi sustoti turguose, prie siuvyklų, prie visų malūnų ir naudodavosi kiekviena galimybe apsipirkti pigiau. Jie maišais tempdavo pirkinius ir grūsdavo į mūsų tarnybinį automobilį, kuriame ant mūsų nuolat griūdavo maišai ryžių miltų ir kopūstų galvos“, – pasakoja lietuvė ir pabrėžia, kad paprastai giminės tikisi ir kitokios pagalbos, tarkime, kad toks gausios šeimos rėmėjas padės berniukus išleisti į mokyklą, o jiems baigus mokslus suras ir darbo.
O štai mergaitėmis, pasak mūsų pašnekovės, visi rūpinasi gerokai mažiau, mat visuomenėje nustovėjęs požiūris, kad moters darbas yra gimdyti vaikus ir virti kukurūzų košę. Tačiau vidutiniškai uždirbančios šeimos, ypač kai dirba abu tėvai, jau ir dukroms sudaro galimybę mokytis mokykloje. „Gavusios tokį šansą mergaitės stengiasi iš visų jėgų ir paprastai savo žiniomis gerokai lenkia berniukus. Kiek teko kalbėtis su mokytojais, visi pabrėžia, kad mergaitės yra pirmūnės ir geriausios mokinės“, – pasakoja Rūta.