Konstantino Karašausko nuotr.

Trumpa įžanga šaunu du zuikius. Pirma, primenu: jei mokykloje nesimokėte matematikos, neverkite, kad kimbate ant bet kurio demagogo kabliuko. Kita vertus, primindama elementarią statistikos ir makroekonomikos teoriją, jei ne visiems laikams, tai bent trumpam, paneigiu Lietuvoje gajų mitą, tiražuojamą net garbių bankų ekspertų, kad mažas darbo užmokestis yra mažo šalies gyventojų darbo našumo pasekmė.
Priklausomybę tarp ledų apyvartos ir skenduolių skaičiaus sieja trečias kintamasis – vasara ir šilti orai. Mažas darbo užmokestis ir darbo našumas taip pat nesusiję dalykai, tiesiog Lietuvos institucinė – įstatymų bei papročių ir įsigalėjusių tikėjimų – aplinka lemia labai silpnas derybines darbuotojų galias, o tai lemia ir mažus jų darbo užmokesčius.
Pradžioje tiesiog skaičiavimo technika. Apskaičiuodami darbo našumą statistikai įvertina šalyje sukurtą pridedamąją vertę, kurią po to padalija arba iš visų užimtųjų (turime pridėtinę vertę, tenkančią vienam užmintajam), arba iš faktiškai dirbtų valandų (pridėtinė vertė, tenkanti vienai faktiškai dirbtai valandai). Kaip įvertinama, kiek sukuriame pridėtinės vertės?
Privačiame versle (finansiniame ir ne finansų sektoriuose) ta pridedamoji vertė nustatoma kaip skirtumas tarp produkcijos (čia jau įskaičiuotas darbo užmokestis) ir tarpinių sąnaudų. Galime sakyti, kad dėl didėjančio darbo našumo įmonės, nedidindamos kainų ir nemažindamos pelno, gali padidinti darbo užmokesčio dydį (vadinamasis neoklasikinis paaiškinimas, akcentuojant mikroekonominę prieigą). Tiesa, galime sakyti ir taip, kad dėl didėjančio darbo našumo įmonės, nekeisdamos kainų ir nekeisdamos (arba mažindamos, arba didindamos – santykio klausimas) darbo užmokesčio, gali pasididinti pelną. Ar ne? Elementari logika.
Viešajame sektoriuje viskas dar paprasčiau. Ta pridedamoji vertė yra tiesiog darbo užmokestis. Pastaruoju atveju aritmetika sako, kad jeigu atlyginimai didesni, tai esant tam pačiam užimtųjų (dirbtų valandų) skaičiui darbo našumas bus didesnis. Kitaip sakant, jeigu gydytojo darbo užmokestis bus padidintas, o operacijų skaičius sumažės, tai jo darbo našumas padidės tiek, kiek padidėjo atlyginimas. Kita vertus, jeigu tą patį darbą ir taip pat kokybiškai dirbantis Lietuvos gydytojas gauna penkiskart mažiau už kolegą kitoje šalyje, tai statistikai vertina, kad jo darbo našumas irgi penkis kartus mažesnis.
Taigi nuo ko iš tikrųjų priklauso maži Lietuvos gyventojų atlyginimai? Elementari bet kuriame makroekonomikos vadovėlyje pateikiama priklausomybė rodo, kad darbo užmokestis tiesiogiai priklauso nuo kainų ir nedarbo lygio bei dar keleto veiksnių (nedarbo draudimo sąlygų bei nedarbo draudimo išmokų dydžio, profsąjungų įtakos, valstybės pasiryžimo rinkoje žaidimo sąlygas vienodai teisingai taikyti abiem darbo rinkos pusėms, imigracijos, visuomenės požiūrio į dirbantį žmogų ir t.t.). Visi tie minėti veiksniai gali būti apibrėžti kaip tos visuomenės teisinė ir paprotinė (taip taip, nerašytos taisyklės irgi labai veikia, kiek galiausiai uždirbs darbuotojas) aplinka arba jos institucijų kiekybė ir kokybė. Kuo jie silpnesni, tuo menkesnės darbuotojų derybinės galios ir tuo mažesni jų darbo užmokesčiai.
Akivaizdu, kad kol nedarbo lygis Lietuvoje yra ganėtinai aukštas, tol jis stabdys darbo užmokesčio didėjimą. Neatsitiktinai Lietuvos darbdaviai taip trokšta imigrantų: paprastai žmonės, kurie nėra integruoti į socialinius šalies tinklus, sutinka dirbti už gerokai mažesnius atlyginimus, taip numušdami ir vietinės darbo jėgos kainą.
Tačiau net ir nedarbui artėjant prie kažkokio natūralaus nedarbo lygio (taip ekonomistai vadina nedarbo lygį, kuriam esant, manoma, gamyba išnaudoja visą savo potencialą), darbo užmokesčiai nepradės didėti, kol nepasikeis institucinė šalies aplinka. Jei nedarbo draudimo išmokos ir toliau bus juokingai mažos, nesitikėkime, kad atlyginimai kils.
Beje, daugumos Lietuvos gyventojų įsivaizdavimas, kad sumažinus nedarbo išmokas jų pajamos padidės, yra dar viena trivialaus mąstymo išraiška. Išties viskas priešingai: mažos nedarbo draudimo išmokos ir apsunkintos jų gavimo sąlygos stiprina darbdavių padėtį ir jie gali mokėti (ir moka, kaip rodo statistika) mažesnius darbo užmokesčius. Beje, viena esminių priežasčių, lemiančių bendrą aukštesnį atlyginimų lygį Estijoje, yra nepalyginti dosnesnės tos šalies nedarbo išmokos.
Analogiškai darbo užmokesčius veikia ir profsąjungos: jei žmonės tikrai norėtų didesnių atlyginimų ir galvotų, o ne vien verktų, tai jie jungtųsi į profsąjungas ir išsirinktų tikrovėje bei ekonomikoje susivokiančius lyderius, o ne tą komišką sovietinį panoptikumą, kuris dabar save tuo vardu vadina.
Neproporcinga valstybės parama verslui, kuris esą kuria darbo vietas visai neatsižvelgdamas į tų darbo vietų kokybę, irgi mažina darbuotojų derybines galias. Kol kas valdžia akivaizdžiai žaidžia darbdavių, ir visų pirma didžiųjų darbdavių bei investuotojų pusėje, ir ji taip elgiasi pirmiausia todėl, kad patys darbuotojai jai nesiunčia jokių rimtų signalų, kad esama padėtis netinkama. Pasirinktos strategijos – verkti tyloje, protestuoti internete arba emigruoti – padėties nepakeis.
Mažina tas derybines galias ir panieka tiems, kurie mažai uždirba: taip darbdaviai turi galimybių demagogiškai aiškinti, kad kiekvienas gauna ko vertas. Kad ir kaip žiūrėsi, frazė labai juokinga (kaip, pavyzdžiui, ją galima pritaikyti mokytojui, kuriam mokama ne už darbo kokybę, o už išdirbtas valandas ir stažą, arba prekybos centro kasininkei, kuriai mokama tiek, kiek susiklostė rinkoje, kur darbuotojas neturi jokių teisių).
Beje, jeigu nuolat platinama ideologinė klišė turėtų rimtesnį faktinį pamatą, tai Lietuvos ekonomikai ir darbo našumui augant didėtų ir atlyginimai, tačiau išties didėja tik nuosavybės pajamos (palūkanos, dividendai, renta). 2012 m. Lietuvos BVP viršija 2008 m. rodiklį per 1,8 mlrd. Lt, tačiau samdomų darbuotojų atlygiai 2012 m. buvo 5,3 mlrd. Lt mažesni, o nuosavybės pajamos – 4,4 mlrd. Lt didesnės (vien dividendų prieaugis sudarė 5 mlrd. Lt).
Pradiniai 2013 m. duomenys rodo, kad ėmus mažėti nedarbui atotrūkis traukiasi, tad BVP per praėjusius metus padidėjus 5,7 mlrd. Lt kompensacijos dirbantiesiems išaugo 2,9 mlrd. Lt, nors jos vis dar 1,3 mlrd. Lt atsilieka nuo samdomo darbo pajamų 2008 m.

Mažos nedarbo draudimo išmokos ir apsunkintos jų gavimo sąlygos stiprina darbdavių padėtį ir jie gali mokėti (ir moka, kaip rodo statistika) mažesnius darbo užmokesčius.

Deja, ketvirtis mūsų deklaruojamos nepriklausomybės amžiaus neišmokė mūsų pamatyti, suvokti ir priimti tų tikrųjų dovanų, kurias tada, prieš dabar jau daugelį metų, galėjo padovanoti kova už teisę būti savimi.

Liko vos metai, ir bus visas ketvirtis šimtmečio, kai esame nepriklausoma valstybė. “Nepriklausomybė” – labai slidus žodis: jis težymi atsiribojimą, kai esi pats sau. Nepriklausau tam ar kitam dariniui, tad nesu atsakingas, ar ne? Nepriklausau, tad neprivalau. Nepriklausau, tad turiu teisę stovėti nuošalyje, o jei noriu – tyčiotis ir smerkti. Nepriklausau, tad neprivalau aiškinti. Nepriklausau, tad, jei su manimi nesutinki, turiu teisę paskelbti tave priešu. Nepriklausau, nes nesu toks kaip tu. Nepriklausomas gali būti piktas, godus, agresyvus, nesidalinantis. Nepriklausomybė gali sunaikinti laisvę, ir ji labai dažnai tai padaro.
Liūdna tiesa, bet nepriklausomas paradoksaliai pasirodo kaip nelaisvas. Kasdien vis nepakeldamas kardo kovai su savo nepriklausomumu (o, ta gundanti žmogaus aistra atsiriboti…), vieną dieną aiškiai pamatai, kad kažkokie kiti – nedraugai, pikti kaimynai, pavydas, neviltis, svetimi ginklai, svetimos aistros – jau gyvena ir tavo namuose, ir tavo sieloje.
Šios liūdnos tiesos tinka ir nuo nieko „nepriklausomam“ žmogui, ir visuomenei, kurią suformuoja tie „nepriklausomi“ individai (kažin ar individas vis dar žmogus?), ir valstybei, kurios piliečių esminis siekis – būti tiesiog nepriklausomiems. Nepriklausoma valstybė juk taip lengvai ir taip dažnai virsta nepriklausoma nuo savo žmonių. Ji lengvai piliečius paverčia individais, įkalina juos tik pačiai valstybei palankių įstatymų rėmuose, o vėliau paprasčiausiai atsisako savo vaikų ir ima gyventi pati sau. Tokia valstybė kurį laiką plečiasi kažkur šalia savo šaltinio, savo ištakų ir savo prasmės, kol galiausiai nusižudo. Gal tas savižudybės aktas ir gali atrodyti kaip svetimųjų valia ir prievarta, bet įdėmiau žiūrėdamas matai: kiekviena okupacija prasideda tada, kai supainioji laisvę ir nepriklausomybę. Laisvo žmogaus pavergti neįmanoma. Tiesiog nepriklausomą – labai paprasta.
Deja, ketvirtis mūsų deklaruojamos nepriklausomybės amžiaus neišmokė mūsų pamatyti, suvokti ir priimti tų tikrųjų dovanų, kurias tada, prieš dabar jau daugelį metų (karta užaugo, ar ne?), galėjo padovanoti kova už teisę būti savimi.
Laisvas gali būti, kai nesieki galios, valdžios, turtų. Kai nemanipuliuoji. Kai labai aiškiai matai savo ribas, suvoki jas ir priimi. Kai nenori kitam to, ko nenorėtum sau. Kai tiesiog gyveni, dirbi ir turi žmogaus vertą tikslų sistemą, kuri nesiremia išoriniais atributais. Esi laisvas, kai suvoki, kad laisvė prasideda ir plečiasi tik ten, kur nuolat matai ne save, o kitą. Kitas, o ne tu pats, yra tikrasis laisvės veidas.
Laisva valstybė mato savo žmones ir geba kurti jiems tinkamas sąlygas būti laisviems. Laisva visuomenė nebijo kitų ir kitokių, ji su jais nekovoja ir priima, taip numesdama nuo savęs žmonėms neįveikiamą naštą būti dievais. Laisvas žmogus nuolat kartoja popiežiaus Pranciškaus tarsi netikėtai suformuluotą giliausią laisvės sąlygą: „Kas aš toks, kad smerkčiau?“ Laisvas žmogus priima ir atsiveria. Nebebijo.
Nelaisvė linkusi vilioti, ir lengviausias jos grobis – nepriklausomybė, kuri tėra vienas iš puikybės pavidalų. Kai nepriimi laisvės dovanų, esi suviliotas. O štai priimdamas didžiausias laisvės dovanas – kritinį mąstymą, solidarumą, bendrąjį gėrį, rinką, laisvą valstybę – nepriklausomybės atsisakai, bet tampi laisvas. Ir todėl tampi nenugalimas.
Kritinio mąstymo dovana didi tuo, kad yra būtina savo ribotumo suvokimo sąlyga. Kritiškai vertindamas gaunamą informaciją, visų pirma mokaisi matyti ribas, kurias pačiam vertinimo procesui uždeda tavo protas, tavo žinojimas, tavo gebėjimas plėsti suvokimo lauką. Kaupdamas įvairiapusę, tad visada prieštaringą informaciją, mokaisi vertinti, mokaisi gerbti, mokaisi matyti tą, kuris mato kitaip. Kritinio mąstymo prieštara – propagandinis kalbėjimas – remiasi priešų paieška ir jų demonizavimu. Nebandydamas girdėti kito žmogaus žodžių, save matai kaip tiesos monopolio valdytoją, tad atstumi dialogo galimybę ir renkiesi totalitarizmo kelią. Ar tikrai po tiekos metų nepriklausomybės pagarbos įvairioms nuomonėms daugiau? Manyčiau, gerokai mažiau nei Sąjūdžio aušroje.
Solidarumo dovana dar labiau priartina prie kito. Matydamas kitų žmonių problemas, mokaisi atsiliepti ir dalintis. Supranti, kad turėjimas tikrai nėra tai, kas apsaugo nuo gyvenimo. Neapibrėžtumas, glūdintis kiekvieno mūsų būtyje, individualiai negali būti suvaldytas jau vien todėl, kad normaliam žmogiškam buvimui būtina kita, artima siela. Daugumą slegianti buities kasdienybė irgi gali būti įveikta tik suvokiant bendradarbiavimo prasmę. Kritinis įvairių procesų vertinimas priartina ne tik prie dialogo, bet ir prie praktinio veikimo. Kai kitą matai kaip kitą žmogų, o ne blogio ir netiesos įsikūnijimą, nebeklausi, o kodėl turėčiau kam nors ką nors duoti, – tiesiog imi ir daliniesi tuo, ką turi. Ar tikrai po tiek metų nepriklausomybės dalinamės daugiau? Manyčiau, mažiau. Tokie dabar madingi parodomieji aukojimo aktai TV laidose padėties nekeičia.
Solidarumo dovana atneštų kitą – bendrojo gėrio dovaną. Čia bene daugiausiai laisvės kiekvienam ir kartu visiems galėtų pagimdyti tinkama politika, nes pripažinus bendrojo gėrio pirmenybę politika būtų suvokta ir plėtojama ne kaip įtakingų, galingų elito grupių interesų apsaugos sistema, o kaip priemonė kiekvieno galimybėms plėsti. Agresyvi panieka žmonių iniciatyvoms (tarkime, patyčios iš referendumų rengėjų) sako, kad ir čia labai netoli nuo sovietų tenuėjome, kai viską, kas valdžiai nepriimtina ir jos neaprobuota, esą inspiruodavo stori blogiukai kapitalistai.
Nepriklausomybė galėtų dovanoti laisvą rinką, pamatytą kaip sąžiningų mainų, o ne galingojo prievartą. Laisvė tikrai nurodytų į pirmąją laisvo verslo sąlygą – empatiją, taigi ir kito interesų, jo lūkesčių atpažinimą. Pradėję nuo savanaudiškumo, atmetėme ne tik liberalizmo ideologo Adamo Smitho mąstymo ir teorijos logiką. Atmetėme pačią laisvąją rinką, o ekonomika pamažu išsigimė į primityvų galingųjų interesų apsaugos lauką. Tuščios yra kalbos apie darbo rinkos liberalizavimo prasmę, kai darbas daugybei virto ilgų valandų baudžiavos forma. Naujųjų ponų troškimas prisivežti vergų iš visų pašalių irgi nesustiprins nei šalies ekonomikos, nei jos nepriklausomybės, nei valstybės laisvės.
Laisvos valstybės dovana atsiveria tik tada, kai laisvai geba mąstyti, kurti ir dovanoti didžioji šalies žmonių dalis. Valstybė, kuriama elito ir elitui, gal kurį laiką ir gali išlaikyti išorines nepriklausomybės formas, bet nėra pajėgi išsaugoti laisvės.

Kiekviena okupacija prasideda tada, kai supainioji laisvę ir nepriklausomybę. Laisvo žmogaus pavergti neįmanoma. Tiesiog nepriklausomą – labai paprasta.

Aukštesnis išsilavinimo lygis, priešingai, nei norima tikėti, neturi tiesioginio poveikio ekonomikos produktyvumui.

Lietuvoje labai nuoširdžiai nerimaujama dėl esą smunkančios šalies bendrojo išsilavinimo kokybės, aukštojo mokslo, kuris esą verslui neparengia tinkamos darbo jėgos ir tarsi savotiškai nepateisina jauno žmogaus lūkesčių, ar prastėjančių tarptautinių tyrimų santykinių Lietuvos moksleivių išsilavinimo rodiklių. Abejoti savo žinių kokybe ir gebėjimu kūrybiškai tomis žiniomis žaisti, be jokios abejonės, yra geras dalykas, tiesa, tik remiantis asmenine perspektyva. Kai panašios tezės tiesmukai pritempiamos iki visos šalies ateities, neišvengiamo būtent todėl prasidėsiančio konkurencingumo mažėjimo ir šalies ūkinio nuosmukio, patenkame į visiškai duomenimis nepagrįstų mitų, kuriuos maitina vienas vienintelis šaltinis – „kaip visi žino“, lauką.
Tarkime, „visi žino“, kad ekonomikos plėtrai būtina gerai išsilavinusi darbo jėga, tad pasaulyje atsirado (nors pastaruoju metu ir tyliai agonizuoja) netgi žinių ekonomika, pateikta kaip tramplinas į klestėjimą. Deja, aptikti griežtų įrodymų, kurie patvirtintų, kad bendras didesnis išsilavinimo lygis augina šalies gerovę, labai sudėtinga. Dar sunkiau įrodyti, kad švietimo metu gautos žinios didina valstybės produktyvumą. Ir jau visai neįmanoma pateikti aiškių sąryšių, kurie leistų manyti, kad aukštesnis daugumos valstybės gyventojų išsilavinimas automatiškai reiškia ir didesnes jų pajamas bei turtingesnį gyvenimą.
Dar 2001 m. “The World Bank Economic Review” išspausdino itin didelį atgarsį sukėlusį Harvardo ekonomisto Lanto Pritchetto straipsnį, kuriame buvo nagrinėjami didelės išsivysčiusių ir besivystančių valstybių grupės 1960–1987 m. duomenys. Tyrimu siekta nustatyti, ar tikrai augantis išsilavinimo lygis tiesiogiai veikia ekonomikos augimą. Išvada (beje, rimtais tyrimais taip ir nepaneigta iki šiol) nepaguodė: esama pernelyg mažai įrodymų, kurie patvirtintų paplitusią nuomonę, kad augantis bendras išsilavinimo lygis galiausiai reiškia ekonomikos augimą.
Aukštesnis išsilavinimo lygis, priešingai, nei norima tikėti, neturi tiesioginio poveikio ekonomikos produktyvumui. Akivaizdu, kad didelė dalis išsilavinusiam žmogui privalomų žinoti dalykų, pavyzdžiui, literatūra, istorija, muzika ar filosofija, net netiesiogiai neturi ryšio su didėjančiu gamybos produktyvumu. Vertinant iš siauro ekonominio taško, tokių dalykų mokymas – vien laiko ir lėšų švaistymas, tą labai dažnai ir noriai primena visokių verslo draugijų ir asociacijų vadai bei ideologai, pabrėždami būtent praktinio, „ne teorinio“ išsilavinimo pirmenybiškumą.
Panašios lemties galiausiai sulaukia ir dalykai, kurie lyg ir labiau sietini su gamyba ir praktika, – matematika ar gamtos mokslai. Juk akivaizdu, kad kokiam investicijų bankininkui, tarkime, biologijos žinios absoliučiai nereikalingos, o šou verslo atstovas gali puikiausiai išsiversti be matematikos. Net tose darbo vietose, kurios, atrodytų, tiesiogiai susijusios su minėtais dalykais, absoliučios daugumos žinių, gautų mokykloje ir net universitete, niekada neprireikia. Tad net tariamai į produktyvumą nukreiptas išsilavinimas nėra taip jau labai svarbus. Pavyzdžiui, palyginus įvairių šalių matematinio išsilavinimo lygį ir jų ekonominį lygį nerasta jokios statistiškai reikšmingos priklausomybės: Jungtines Valstijas matematikos srityje lenkia ir tikrai ekonomiškai silpnesnės Kazachstanas, Rusija, ir Lietuva su Latvija.
Žinoma, galima bandyti aiškinti, kad šiais laikais, kai pagrindinis turto šaltinis – idėjos, švietimo svarba tikrai padidėja. Juk geriau išsilavinusi tauta ir tų idėjų turėtų pagimdyti daugiau. Ir vėl: ekonominė perspektyva aiškiai rodo, kad modernių technologijų amžiuje tų žinių, kurios siejamos su produktyvumu, išmanymas daugumoje sričių yra gerokai mažesnis nei anksčiau, ypač turtingose, išsivysčiusiose šalyse. Kas dabar kieme remontuoja savo automobilį? O juk dar neseniai toks gebėjimas buvo privalomas kiekvienam tikram vyrui, kurį likimas apdovanojo žiguliuku ar moskvičiumi.
Patinka mums tai ar ne, bet augant paslaugų sferai vis daugiau žmonių dirba jokio rimtesnio išsilavinimo nereikalaujančius darbus. Vardiju darbuotojus, kurių, pasak prieš porą savaičių paskelbtos verslininkų apklausos, pasigenda dabartiniai Lietuvos darbdaviai: virėjai, siuvėjai, padavėjai, šaltkalviai, slaugytojai, suvirintojai, staliai….
Beje, kaip ypatingas pranašumas minimas rusų kalbos mokėjimas, ir šis dalykas, kaip niekas geriau, parodo, kad gražios kalbos yra kalbos, o tikrovė turi savo pavidalus. Nė vienai šių darbo vietų (išskyrus nebent gerus rusų kalbos įgūdžius) tikrai nereikia ilgų mokslo metų, ypač jei įvertinsime, kad net tos, kurios anksčiau reikalavo gerų mechanikos žinių, dabar, kai vis daugiau žinių įsikūnija mašinose, lengvai automatizuojamos.
Lieka dar vienas, tikėtina, stipriausias argumentas, kuris galėtų padėti paneigti išsilavinimo ir ekonomikos augimo sąsajų neapibrėžtumą. O gal šalis, kuri gali pasigirti turinti labai išplėtotą aukštojo mokslo tinklą ir daug studentų, neišvengiamai praturtėja? Ir va čia prasideda bene įdomiausi dalykai. Aukštasis, ypač universitetinis, mokslas iš esmės turi atlikti vieną labai svarbią funkciją – nustatyti asmens vietą įdarbinimo hierarchijoje. Daugelyje darbo vietų svarbios ne tiek specialios žinios, kiek bendra inteligencija, disciplina, gebėjimas savarankiškai organizuoti savo veiklą. Jei šalyje studentų nėra pernelyg daug, tai universiteto diplomas darbdaviui ir suteikia minėtą informaciją, o absolventui realiai suteikia galimybę užimti darbo vietas, kuriose svarbesnės bendros, o ne specialios žinios. Tačiau peržengus tam tikrą ribą visi, kurie apskritai nori rasti savo vietą darbo rinkoje, tarsi privalo turėti aukštojo mokslo diplomą. Tokiai pasiūlai didėjant, spaudimas turėti diplomą stiprėja toliau, ir galiausiai matome diplomų devalvaciją ir bendrą smunkantį aukštojo išsilavinimo lygį, kuris jau nebeatlieka savo pirminės „išrūšiavimo“ funkcijos. Prisimindami, kad aukštasis mokslas yra brangus malonumas, vietoj turto prieaugio galime kalbėti apie žmogiškųjų ir materialių išteklių švaistymą.
Pabaigoje – kelios nemalonios išvados. Pirma, duomenys leidžia manyti, kad nuo tam tikro lygio švietimo kapitalo didinimas, priešingai, nei tikimasi, lėtina ekonominį augimą. Antra, jei išsilavinusios darbo jėgos pasiūla sparčiai didėja, o paklausa stagnuoja, išsilavinimo grąža gali labai staigiai mažėti. Beje, tai ne vienus metus stebima ir Lietuvoje. Trečia, švietimo kokybė gali būti tokia menka, kad ilgi lavinimo metai visiškai nepadidina žmogiškojo kapitalo.
Visus šiuos tris dalykus tikrai verta prisiminti ir kalbant apie esą „neišvengiamai teigiamą“ švietimo įtaką, ir renkantis būsimą gyvenimo kelią.

Jei išsilavinusios darbo jėgos pasiūla sparčiai didėja, o paklausa stagnuoja, išsilavinimo grąža gali labai staigiai mažėti.

Nežadu Lietuvai naujų prasmingų metų. Ekonomika, žinoma, augs, tačiau vertėtų mąstyti ir apie visokio augimo kryptį bei kainą.

2013 metai buvo geriausi per visą Lietuvos istoriją. Praėjusių metų pabaigoje tokių ir panašių minčių paskleista apsčiai. „Lietuvai tai buvo išskirtinai sėkmingi metai. Turėjome progą parodyti, ką sugebame, … turėjome suderėti labai sudėtingus, svarbius klausimus visiems europiečiams, … tai yra ir septynerių metų biudžetas, ir įvairios politikos – tiek žemės ūkio, tiek struktūrinių fondų, ir finansinės bankinės sąlygų kūrimo dalykus“, – aiškino šalies prezidentė.
Dauguma ekonomikos ekspertų, jai pritardami, irgi akcentavo didėjantį BVP, mažėjantį nedarbą, augantį vartojimą. Mintis, kad auganti ekonomika savaime reiškia gerėjantį gyvenimą ir visų galimų vilčių išsipildymą Lietuvoje, tiesiog sklandė ore.
Komentuodami prezidentės žodžius komentatoriai žodžių į vatą nevyniojo. Vienas, pavyzdžiui, tiesiog pacitavo tos dienos dienraščio straipsnių pavadinimus: „1. Metų gale valdžia pritrūko pinigų pensijoms; 2. Lietuvoje įsidarbinti negalią turinčiam žmogui – misija neįmanoma; 3. Sugriežtintos tvarkos ir begalės formalumų „dovanėlė“ – dauguma našlaičių šventes sutiko vaikų namuose ; 4. Septyniolikmetė sumušė ir sutuoktinį, ir motiną; 5. Lietuviškos elektros perspektyvos – niūrios; 6. Žvejai baiminasi – stintos gali tapti tik istorija“ ir t.t.
Viešai minimų skaičių paneigti negalima – ekonomika tikrai toliau augo, nedarbas traukėsi, eksportas didėjo. Namų ūkių vartojimo išlaidos per pirmus tris metų ketvirčius irgi viršijo atitinkamus 2012 m. rodiklius. Vis dėlto šis 2013 m. trečiojo ketvirčio rodiklis vis dar daugiau nei 1,2 mlrd. Lt atsiliko nuo analogiško 2008 m. laikotarpio. Užimtųjų skaičius per minėtą laikotarpį sumažėjo 229,4 tūkstančio. Šalis neteko 238 tūkst. savo gyventojų. Lietuvos dirbančiųjų bendra atlyginimų suma 2013 m. vis dar per milijardą litų mažesnė nei 2008 m. Tokių ir panašių palyginimų sąrašą galima tęsti, vis dėlto dar kartą suformuluokime klausimą, atsakymu į kurį prasideda šitas tekstas: ar tikrai 2013 m. buvo geriausi Lietuvos istorijoje?
Norint atsakyti, būtina turėti kokius nors ano „gerumo“ kriterijus. Kitaip tariant, turime žinoti, ko vis dėlto siekiame ir ką matuojame: BVP apimtis, nedarbo skaičius, verslo plėtrą, pajamų didėjimą ir jų pasiskirstymą ar augantį socialinį saugumą? Tikrai įdomus būtų atsakymas į klausimą, kodėl Lietuvoje svarbiausias atrodo nedarbo skaičius, o ne užimtumo pokyčiai, kaip įprasta, pavyzdžiui, JAV žiniasklaidoje, kur nuolat pateikiami naujų darbo vietų kūrimo skaičiai, po to jau viešai analizuojant ne tik jų kiekybinius, bet ir kokybinius momentus.
Beje, būtent užimtumo analizė leistų ir nuosekliai matyti Lietuvos verslo veidą, nes dabar dažnokai mintama mitais. Pavyzdžiui, pabandę paskambinti į darbo biržas neišgirsite, kad Lietuvai trūksta inžinierių. Akivaizdu, kad duomenys rodo, jog populiariausia ir darbdavių graibstoma specialybė yra tolimųjų pervežimų vairuotojai, kurių tikrai ieškoma. Taigi galima įtarti, kad ne Lietuvai trūksta inžinierių, o techninių aukštųjų mokyklų dėstytojams trūksta darbo, taigi puolama agituoti studijuoti būtent šiuos mokslus.
Dar keistesnė padėtis klostosi socialinės apsaugos sistemoje. Rimčiau analizuodamas politikų kalbas imi manyti, kad didžiausia Lietuvos bėda ir šiuo atveju – ne užimtumas ir labai silpna darbo rinka, bet pašalpų prašytojų gausa ir jų itin menka moralė (nedirba, nes tinginiai). Būtų naivu manyti, kad tų tinginių tarp pašalpų gavėjų nėra, tačiau įdomesnis kitas klausimas: ar tikrai nuoširdžiai su kai kurių ribinių ekonomikos teorijų apologetais, maitinančiais visokių ultrakonservatyvių arbatėlių judėjimus, tikime, kad visi bedarbiai yra tiesiog žmonės, kurie laikinai nutarė nedirbti, tad ir paramos nereikalingi, ar laikomės gerokai nuosaikesnio požiūrio, kad žmogus, kuris dirbo ir mokėjo socialinio draudimo įmokas, taip drausdamasis ir nuo nedarbo, turi teisę į realią išmoką draudžiamajam įvykiui (šiuo atveju praradus darbą) įvykus. Duomenys rodo, kad nedarbo draudimo išmokas (beje, tragiškai mažas ir net nepalyginamas net su Baltijos kaimynėmis nei pagal dydį, nei pagal mokėjimo laikotarpį) gauna mažiau nei penktadalis darbą praradusių žmonių. Kam atitenka jų mokėti pinigai?
Žinoma, galime sakyti, kad šių ir daugybės kitų nepaminėtų prieštaravimų pašalinimas tėra laiko klausimas. Lietuvos konservatoriai, pavyzdžiui, buvusio premjero lūpomis pernai net paskelbė, kad sieks Lietuvoje įvesti švedišką socializmą. Būtų labai juokinga, jei nebūtų gėda. Pirma, dėl to, kad nemalonu klausytis žmogaus, kuris valdžios labui išsižada bet kokių idėjinių principų. Antra, dėl to, kad Lietuvos ekonominė tikrovė labai skirtinga, tad panašios kalbos pagal jų logiką gali būti lyginamos tik su reikalavimu tuoj pat paduoti minimalią 1509 Lt algą. Trečia, gal vis dėlto prieš kalbant tai, kas pirma šauna galvon, vertėtų susiformuluoti tuos ekonominės plėtros tikslus, kurių Lietuva išties siekia. Tarkime, tie patys krikščioniškas vertybes viešai nuolat akcentuojantys konservatoriai pradžiai galėtų bent bandyti šalies socialinį ekonominį modelį pasukti vokiškojo socialinės rinkos modelio link, kuris šiaip jau įprastas Europos krikščionims demokratams. Beje, tai modelis, kuris paremtas akivaizdžia pagarba darbui, bet ne beatodairiškam pelno siekimui. Pastarąjį dalyką pernai ne kartą pabrėžė net popiežius.
Pasiklydęs tarp paniekos darbui ir jo lūkesčiams bei paramos bet kokios kokybės verslui nužygiuosi netoli. Tad turime tai, ką turime. Konservatoriai prabyla tarsi didžiausi socialdemokratai, siekiantys apsaugoti visus nuo visų įmanomų rinkos nesėkmių (toks yra to švediško modelio tikrasis turinys). Ir tie patys konservatoriai kovoja dėl darbo rinkos liberalizavimo nestiprinant socialinės apsaugos sistemos. Sąmonės skilimas, ne kitaip.
Toks sąmonės skilimas tikrai laukia Lietuvos ir šiais metais. Tai lems ir artėjantys rinkimai, ir vis dažnesnės tuščios kalbos, kai akcentuojami tik labai abstraktūs ar/ir biurokratus maloninantys laimėjimai (valdžia net nesugebėjo rišliai žmonėms paaiškinti, ką išties Lietuvai reiškė pernykštis pirmininkavimas ES Tarybai). Dar baisiau tai, kad prieš kelerius metus prasidėjusi ir pernai labai suaktyvėjusi panegirikų sau gausa (populiariausios tezės – pilnos gatvės mašinų, parduotuvėse negali prieiti prie kasų, o jau mobiliųjų telefonų tai pas mus daugiausiai pasaulyje) keičia rimtą analizę ir pasiūlymus, kaip vis dėlto spręsti realius prieštaravimus, kad augant ekonomikai ji vis labiau centralizuojasi, kad prarandame kaimą, kai vis didesnė išteklių dalis nusėda vyresnio amžiaus žmonių rankose ir taip gilėja demografinės problemos. Ypač klaiku, kad nauja savigyros mada užsikrečia jauni, ambicingi, išsilavinę žmonės.
Taigi nežadu Lietuvai naujų prasmingų metų. Ekonomika, žinoma, augs, tačiau vertėtų mąstyti ir apie visokio augimo kryptį bei kainą.

Ypač klaiku, kad nauja savigyros mada užsikrečia jauni, ambicingi, išsilavinę žmonės.

Jei Lietuvoje būtų tokia progresinė mokesčių sistema, kokia veikia JAV, Lietuvos gyventojas mokesčių mokėtų 3,8 karto mažiau.

Rinkimų išvakarėse viename savo tekste pabandžiau suformuluoti keletą tezių, kurios ta ar kita forma sukasi galvoje, kai renkiesi, už ką gi atiduoti savo balsą. Tada sakiau, kad rinkimus laimėsime tik tokiu atveju, jeigu, pirma, aiškiai žinosime, ko konkrečiai norime; antra, suprasime, kad mūsų pageidavimai turi būti atsverti ir suderinti su kitų; trečia, konkrečia veikla prisidėsime prie bendro gėrio kūrimo ir, ketvirta, laimėsime, kai nustosime ieškoti tų, kurie išspręs visas visų problemas. Nežinau, kaip jūs, bet aš ir vėl nelaimėjau. O blogiausia tai, kad net neturėjau mažiausios galimybės laimėti. Paklausite – kodėl? Pradėsiu nuo paskutiniojo, ketvirto punkto.
Man išties niekada nereikėjo tų, kurie už mane išspręstų mano gyvenimo ir išgyvenimo klausimus, ir todėl man patinka kapitalizmas. Darbo vietą sau be vargo galiu susikurti – ir susikuriu, nes vis dar daugiau uždirbu iš savo individualios veiklos. Darbo vietų, tiesa, nekuriu ir neketinu kurti, nes man labai nepatinka nei viršininko, nei pavaldinio būsena. Mėgstu būti ir esu pati sau. Tiesa, dirbdama pati sau galėčiau uždirbti daugiau, bet suprantu, kad bendro gėrio kūrimas man, kaip Lietuvos pilietei, yra ne tik teisė, bet ir privilegija. Taigi jau dešimt metų dirbu mokytoja mokykloje ir bandau savo žiniomis bei patirtimi pasidalyti su mokiniais, taip savotiškai grąžindama skolą savo mokytojams, savo mokyklai ir savo šaliai.
Galite paklausti, kodėl mokytojo darbo nelaikyti dovana, kurią, priešingai nei teigiu, gaunu iš valstybės, o ne teikiu visuomenei? Galima, žinoma, procesą formalizuoti, kad šitą darbo vietą kuria valstybė, kuri man parūpina ir mokinių, ir atlyginimą moka. Bet aš tokioms taisyklėms nepaklūstu ir paklūsti neketinu, nes mokau vaikus ne to, ko pageidautų valdininkai, o to, ką pati manau esant būtinomis ekonomikos žiniomis. Taigi nesutinku, kad mokymo procesas turi būti bukai formalizuotas, atimant ir mokytojo, ir mokinio laisvą apsisprendimą.
Beje, būtent todėl man labai patinka, kad mano pamokos pasirenkamosios, ir tai reiškia, mokiniai – ar jų tėvai – turi teisę patys nuspręsti, ar ir kaip mokytis ekonomikos. Nė viena partija savo rinkimų programose nesikėsino į mano teisę tvarkytis pačiai ir nė viena neketino atimti laisvo mąstymo, laisvo apsisprendimo ir žodžio laisvės principų. Taigi čia problemų neradau.
Vis dėlto pabandžiusi apibrėžti, kokioje šalyje norėčiau gyventi, ir po to pabandžiusi paieškoti partijų, kurios daugiau mažiau atitiktų mano asmeninę šalies viziją, turėjau liūdnai konstatuoti, kad nė viena partija mano sampratos apie protingai tvarkomą Lietuvą neatitiko.
Norėčiau gyventi Lietuvoje, kurioje aiškiai suvokčiau bendro gyvenimo taisykles: kiek duodu, kiek ir kokiomis sąlygomis gaunu. Nelabai tikiu, kad egzistuoja koks nors protingesnis bendrų lėšų sunešimo būdas, kaip progresiniai mokesčiai. Jau kelis šimtus metų visose dabar klestinčiose valstybėse egzistuojantis ir visur pasiteisinęs pinigų kaupimo valstybės reikmėms būdas aiškiai suteikia galimybę gyventi ir/ar išgyventi daugumai valstybės piliečių. Lietuvoje neradau nė vienos partijos, kuri būtų pateikusi suprantamą ir daugumai žmonių naudingą progresinių mokesčių sistemos modelį. Priešingai, girdžiu kalbas apie nieką ar itin dažnai elementaraus neišmanymo demonstravimą.
Palyginkime du žmones – progresinius mokesčius mokantį JAV pilietį ir samdomą Lietuvos darbuotoją. Ir tarkime, kad abu per metus savo šalies valiuta į rankas gavo 33 637,5.
Lietuvos gyventojas, kuris gauna tokią sumą, mokės 15 proc. biudžetui, 34 proc. “Sodrai” (dalį jo uždirbtų lėšų perves darbdavys) ir 6 proc. Sveikatos draudimo fondui – iš viso 24 334,13 Lt, o jo metinės pajamos „ant popieriaus“ bus 44 259,96 Lt (3688,33 Lt).
Amerikietis (jo pajamos iki mokesčių bus 40 tūkst. dolerių) iš pradžių atims 9750 dolerių neapmokestinamąją dalį (beje, kiekvienas vaikas tą dalį padidintų apie 3500 dolerių), po to nuo kitų 8700 dolerių mokės 10 proc. mokesčių, nuo dar kitų 21 550 dolerių – 15 proc. Dar 4,2 proc. nuo visos uždirbtos sumos bus skirta socialinio draudimo įmokoms (iš viso 1680 dolerių) ir 1,45 proc. – medicinos apsaugai (580 dolerių). Taigi visi jo mokesčiai bus 6362,50 dolerio (15,9 proc. jo pajamų).
Tiesa, apskaičiuojant jo mokesčius paklius įvairiausios pajamos ir nebent kai kurių rūšių investicijų prieaugiai bus apmokestinami kukliau. Dar tas žmogus galės savo bendrą apmokestinamąją sumą įvairias būdais sumažinti atidėdamas pensijai ar aukodamas labdarai ir panašiai. Jo kolega Lietuvoje tokių galimybių irgi turės (studijų suma, gyvybės draudimas), bet nepalyginti mažiau.
Tačiau primenu bendrą rezultatą: 6362,5 amerikiečio, palyginti su 24 334,13 Lietuvos gyventojo. Taigi, jei Lietuvoje būtų tokia progresinė mokesčių sistema, kokia veikia JAV, Lietuvos gyventojas mokėtų 3,8 karto mažiau.
Kodėl tokia keista padėtis? Atsakymas paprastas ir jį sudaro dvi dalys: pirma, samdomas darbuotojas Lietuvoje turi išlaikyti daugeliui pernelyg dosnią valstybę, pats mainais gaudamas labai mažai. Kita vertus, būtina padengti ir viešąsias gėrybes, kurias gauna tokie veikėjai, kurie per metus uždirba 152 574 Lt, mokesčių sumokėdami 372 Lt (0,24 proc.). Tai faktinis vienos Liberalų sąjūdžio, taip agresyviai pasisakančio prieš progresinius mokesčius, narės indėlis į šalies bendrąją gėrovę.
Kodėl toks skaičius, net paaiškinti neįmanoma, matyt, ponia nemoka suskaičiuoti savo pajamų, prie jų priskirdama ir kokius nors dienpinigius, kurie išties iš esmės yra sąnaudos, bet, kad ir kaip žiūrėtum, mokesčių suma juokinga. Ir tokia ponia ne viena. Jų visose partijose ne po vieną ir ne po du, ir tai turtingi žmonės, kuriems esama sistema sukūrė galimybę naudotis bendromis gėrybėmis, praktiškai neprisidedant prie jų kūrimo. Tada kas gali patikėti, kad tokie žmonės imsis keisti padėtį?
O kol turime tai, ką turime, ir kol turime tokias diskusijas, kuriose akivaizdžiai bandoma falsifikuoti elementarius faktus, kliedint apie esą valstybę pasmaugsiančius progresinius mokesčius, bent jau aš nematau nei laimėjimo rinkimuose galimybės, nei šalies ateities.

Samdomas darbuotojas Lietuvoje turi išlaikyti daugeliui pernelyg dosnią valstybę, pats mainais gaudamas labai mažai.

Jei politikai žada išsaugoti visas mokyklas ir padaryti visus laimingus, tai jie tiesiog prisipažįsta, kad turėjo blogus mokytojus, kurie jų neišmokė mąstyti, bet išmokė meluoti.

Ilgame daugybės profesinių švenčių sąraše išsiskiria viena – Mokytojo diena. Taip jau susiklostė, kad ją nori nenori švenčia visi, net ir tie, kurie menkai besusiję su mokykla. Šitas mano tekstas tikrai nebus panašus į proginę kalbą, persmelktą žavėjimosi sunkiu (kodėl, beje?) ir pasiaukojamu (irgi nebūtinai) mokytojo darbu. Lyg ir šventės proga noriu kalbėti apie tai, kokia, mano galva, dabar mokykla, kas ją kamuoja ir ko tikėtis ateityje.
Neseniai atlikta apklausa, bandanti nustatyti, ar mokykla ruošia egzaminams, ar gyvenimui, žinoma, nagrinėjo ganėtinai kvailą klausimą. Na, jau vien todėl, kad gyvenimas ir yra nesibaigiantis kiekvieno mūsų vertybių, pasaulio sampratos ir šiokios tokios materialinės sėkmės egzaminas. Tad ruoštis egzaminams ar laikyti egzaminus yra ne kas kita, kaip gyventi.
Vis dėlto mūsų visuomenė mokyklą suvokia tik kaip savotiškas įsčias, kur dvylika metų ruošiesi gyvenimo stebuklui, ir jau tik tada, kai atsisėdi už prekystalio ar priekalo, na, prie kompiuterio įstaigoje, imi gyventi. Kvailystė? Žinoma. Bet kvailystė labai gaji. Ir kvailystė, turinti rimtų pasekmių visuomenei.
Kas yra mokykla? Tai vieta, kurioje susitinka tėvai, vaikai, mokytojai ir tas mistinis darinys vardu visuomenė. Kiekvienos šių grupių interesai, nors idealiu atveju ir turėtų sutapti, vis dėlto yra ganėtinai skirtingi.
Tėvai viliasi, kad mokykla išauklės, išmokys ir paruoš… gyvenimui. Nors gyvenimui jie tą vaikutį jau paruošė dar tik jo laukdami, ir net anksčiau. Nes, patinka mums tai ar ne, tikėtis, kad vaikas nebus toks kaip jo tėveliai ir turės kažkokių kitokių, aukštesnių vertybių, yra naivoka. Tad jei nepatinka kam jo vaikas, tereikia įdėmiau pažvelgti į veidrodį ir savo sielą. O jei nori kitokio vaikio, tai irgi viskas labai paprasta – keiskis, tobulėk, ir atžala nejučiom taip pat nužygiuos nauja kryptimi.
Mokytojai tikisi, kad pamokas pradės lankyti kažkokie teisingi, protingi ir paklusnūs vaikai. Tiesą sakant, net ne vaikai, o kažkokie modifikuoti gyvūnai, savotiški monstrai. Na, tie, kurie tik ruošiasi gyventi, bet ne gyvena, ir jau šiukštu nėra visomis gijomis susiję su tėvų namais. O jei vis dėlto tie vaikai gyvena, ir gyvena realiame pasaulyje, tai jie ir elgiasi ne taip, kaip norėtųsi, ir mokosi ne visada, ir blogai suvokia, ko jiems patiems reikia, ir klauso tik tada, kai turi noro klausyti. Nors paprastai neturi. Taigi vaikai mokykloje gyvena, ir gyvena visai taip pat kaip jų tėvai ir mokytojai.
Jie nėra kvaili, tie vaikai. Jie puikiai suvokia, kad jei koks fizinio lavinimo mokytojas pasidalija 25 vaikų klasę į tris klaseles po aštuonis vaikus, tai ne todėl, kad su tais vaikais nuoširdžiau padirbėtų, o todėl, kad tam mokytojui patinka gauti tris atlyginimus už, tiesą sakant, vieną pamoką. Ir, tiesą sakant, tam mokytojui patinka vogti iš kolegų ir visuomenės, kuri tuos pinigus sunešė mokymuisi, bet ne tam, kurio apetitas už gėdą didesnis. Beje, čia tikras streikuojančių Zarasų padagogų vaizdelis, o fizinio lavinimo mokytojas atstovauja profsąjungoms, streikui ir mitinge šaukia, kad tikrai nesitrauks…
Ir tie vaikai gerai mato, kad ne mažiau sunkiai dirbantys jų tėvai gauna mažesnius atlyginimus už mokytojus, bet, priešingai nei mokytojai, viso pasaulio dėl savo bėdų negėdina. Ir tie vaikai mato, kaip dažnai mokytojai yra labai labai toli nuo kasdienių visuomenės rūpesčių, sąsiuvinių taisymą pateikdami tarsi vergovę. Na, o jei taip, tai vaikai išmoksta svarbią gyvenimo pamoką: zirzk, reikalauk, kad kiekvienas papildomas darbelis būtų apmokėtas (ir jei galima – kelis kartus), nekreipk dėmesio į kitus ir kovok su bet kokiais žinių patikrinimais. Nes mokytojai, kurie moko gyvenimo, juk nenori būti tikrinami…
Vaikai mokosi to, ko juos moko. O mokytojai labai dažnai moko pataikavimo aukštesniam ar galingesniam, moko elementarios baimės, primityvumo, rodo, kaip labai daug reikalauti iš visuomenės, o mainais duoti tik tiek, kiek tikrai bus apmokėta. Šiukštu ne daugiau. Ir taip mokytojai patys užsiaugina tuos, kurie vėliau labai atsainiai valdiškuose koridoriuose visus jų, tegul net ir protingus, reikalavimus atmeta. Mokytojai moko, kad viršesnis visada protingesnis, o žemesnis – visada neteisus, ir išmoko. Arba moko, kaip prisidengus profsąjunga, teisėtais reikalavimais, demogogiškai kovoti tik dėl SAVO reikmių, ir išmoko. Ir vėliau telieka raudoti, kad niekas mokytojų negerbia. O dėl ko gerbti?
Visuomenė (tarkime, darbdaviai, kurie šioje kloakoje vis dažniau pateikiami kaip tikrojo gyvenimo davėjai) tikisi, kad sulauks vienu metu paklusnių vykdytojų ir kūrybingų, nuolankių ir iniciatyvių, sutinkančių dirbti už nežmoniškai mažą atlyginimą ir atsidavusių savo darbo vietai, atmetančių šeimos interesus bei be pasipriešinimo dirbančių ilgas valandas ir tuo pat metu orių ir vertinančių verslininko darbą. Na, jie nori, kad vilkas būtų lapė ir ėriukas vienu metu. Dar vieno monstro nori. Ir ką tokiu atveju gali mokykla? Ką ji turi ugdyti – kūrybingus varžtelius? Tačiau čia reikalas paprastas: arba kūrybingas lyderis, kurį gali ugdyti tik tokie pat mokytojai, apdovanoti dar viena – atsidavimo žyme, arba nuolankus veidmainis. Bet kuris trečias variantas vis tiek artės antrojo link. Visuomenė buvo mokoma matyti ne kitokius ir tartis, o priešus ir tada nugalėti. Šitas mokslas duoda vaisių.
Patinka mokytojams tai ar ne, modernioje visuomenėje jie tikrai yra tik mokytojai, ir tikrai nebėra vienintelis raštingas kaimo žiburys. Daugybė žmonių už mokyklų sienų yra ir geriau išsilavinę, ir labiau pasiaukojantys, ir dirba gerokai sudėtingesnius darbus. Užsidarymas rate „darbas – namai“ labai kenksmingas kiekvienam žmogui, bet mokytojui jis pražūtingas, nes atima tai, kam jis yra pašauktas. Sulieti kartoms.
Krepšeliai (ir mokinio ne išimtis) nėra savaiminis blogis. Deja, turime tik tiek, kiek turime. Ir turime išmokti dalytis. Ir privalome priversti protą bei gėdą praradusį ir vis daugiau ir daugiau iš savo bendruomenės aukų reikalaujantį mokytoją grįžti žemėn. Išmokti skaičiuoti. Ir nemanyti, kad prisigrobęs pamokų iš mažiau rėksmingų kolegų išloši. Ilgainiui viskas stos į savo vietas, ir tokiame beatodairiško savo interesų iškėlimo pasaulyje mažės vaikų ir mažės mokyklų. Tad kad ir ką kokie politikai žadėtų, jei jie žada išsaugoti visas mokyklas ir padaryti visus laimingus, tai jie tiesiog prisipažįsta, kad turėjo blogus mokytojus, kurie jų neišmokė mąstyti, bet išmokė meluoti. Ir gal net meluoti nesuvokiant, kad meluoji.

Mokytojai moko, kad viršesnis visada protingesnis, o žemesnis – visada neteisus, ir išmoko.

Kol balsuoji už viską, už kažką tobulą, vientisą ir nedalomai teisingą, tol balsuoji už nieką arba už biurokratinę savivalę.

Ką tik gimę dariniai, užplūstantys areną prieš kiekvienus rinkimus, – jokia naujiena. Tad ir įvairiausi esą nepraminti keliai bei vadinamosios tautos sąžinės sąrašai, kurių sulaukiame likus vos porai mėnesių iki Seimo rinkimų, nestebina. Tiesą sakant, nei tie keliai nauji, nei ta moralinių autoritetų paieška tokia jau išskirtinė: kad ir kokia būtų šių darinių pasirodymo baigtis, galutinis politinių jėgų pasiskirstymas nepasikeis. Ir priežastis tikrai ne ta, kad vadinamosios sisteminės partijos, kokiu nors būdu pažeidusios demokratijos principus, nustums naujuosius atėjūnus nuo valdžios. Patinka tai kam ar ne, susiformavęs politinis Lietuvos mechanizmas yra demokratiškas ir tikrai kiekvienas šioje šalyje gali dėstyti savo tiesas, kartais net akivaizdžiai absurdiškas.
Raudos dėl to, kad senosios partijos esą susigrobė biudžeto pinigus, irgi nerimtos: anuo metu niekas Sąjūdžiui jokių pinigų rinkimams surengti nedavė, bet kai tauta tikėjo, tai ir pinigų, ir balsų buvo sočiai. Tačiau tada buvo vienas esminis dalykas, kurio su žiburiu nerasi dabar. Tas dalykas vadinasi bendras tikslas (tada nepriklausomybė), kurio kontūrus apibrėžia vertybės (tiesą sakant, jų turinį tada sudarė ne tiek atsakinga laisvė, kiek noras gyventi turtingiau ir daugiau vartoti) ir sąmoningai ar ne prisiimta ideologija.
Naivus tikėjimas, kad nepriklausomybė nuo kažko ir turtas jau savaime reiškia gerovę daugumai, buvo ta sąmonės būsena, kuri lengvai tapo vienos ideologijos grobiu. Mąstant, kad gėris yra viskas, kas priešinga sovietiniam ūkininkavimo modeliui, itin lengvai ir nekritiškai buvo priimta tuo metu JAV ir Didžiojoje Britanijoje išskirtinai populiari pasiūlos skatinimo (angl. supply-side) ideologija, šiek tiek suvelta su Miltono Friedmano masinei sąmonei pritaikytu „palengvintu“ variantu.
Taip masinė privatizacija, mažų vienodų mokesčių idėja, silpnas ūkio reguliavimas, verslo skatinimas, nevertinant to verslo skatinimo kainos bei galimų socialinių pasekmių, labai lengvai virto tuo didžiuoju „pasakojimu“, kuris tiesiog užvaldė Lietuvos žmonių galvas. Nors savaime kiekviena šių idėjų tam tikrame kontekste gali būti ir yra puiki, visas jų derinys, dar užvertas ant labai savotiškai suformuoto socialinio saugumo sampratos, vargu ar buvo geriausias galimas pasirinkimas.
Vyresni žmonės, matyt, neblogai prisimena tuomet labai populiarią mintį, kad tapę laisvi jau po kelerių metų gyvensime „kaip Švedijoje“. Masinėje sąmonėje tas „gyvensime kaip Švedijoje“ atrodė gana savotiškai. Prisimenu vieną inteligentišką garbaus amžiaus ponią, kuri apie 1990-uosius man su ašaromis akyse aiškino, kad vaistininkas Amerikoje uždirba po du tūkstančius dolerių per mėnesį, o va čia – tik apie pusantro šimto rublių (tuometiniu juodosios rinkos kursu – apie 450 dolerių). Oponuodama iš karto paminėjau skirtingas kainas (o kiek jiems kainuoja, tarkime, transportas?). Buvau nuginkluota piktai ir ironiškai: na, transportas nekainuoja, nes vaistininkas turi automobilį…
Primenu, čia tikra istorija, ir samprotauja žmogus, kuriam transporto išlaidos asocijuojasi su troleibuso bilietėliu. Būtų juokinga, jei nebūtų tikra ir, tiesą sakant, labai graudu. Beje, jau tada pastebėjau vieną dalyką: bemaž visi tuometiniai pašnekovai savo įsivaizdavimą apie gyvenimą Švedijoje pagrįsdavo amerikietiškais pavyzdžiais, ir tai dar kartą patvirtina, kaip iš esmės naiviai buvo suvokiama ta rinkos ekonomika, nematant daugybės jos konkrečių pavidalų, tačiau aiškiai išskiriant išorinius vartotojiškos gausos atributus.
Sovietinis žmogus buvo taip nutolęs nuo labai pragmatiško naudos ir sąnaudų skaičiavimo, kuris ir sudaro rinkos šerdį, kad iš esmės jis buvo savotiškas vaikas, galintis patikėti bet kokia pasaka apie gyvenimą, kur amžini nemokami pietūs, o stalai pasidengia vos panorėjus. Net išsilavinę ir šviesūs žmonės nemokėjo (ir gal nenorėjo…) matyti pilko pasaulio: arba viskas, arba nieko; arba tragiškai vargana buitis, arba pilnos parduotuvės visiems; arba neteisybė už kiekvieno kampo, arba teisingumas kiekvienam (vienu metu ir aukai, ir budeliui). Arba viskas juoda, ir staiga – viskas balta. Įsitvirtinęs toks vienmatis tolydus nestruktūrizuotas pasaulio vaizdas ir šiandien neleidžia mums žengti į priekį.
Kiekvienas priklausome tam tikrai gyventojų grupei. Esame vartotojai ir/arba gamintojai. Esame samdomi žmonės arba/ir darbdaviai. Esame tradicinių šeimos vertybių arba liberalesnių santykių šalininkai. Esame privataus arba viešojo sektoriaus žmonės. Esame kairesnių (socialdemokratinių, krikdeminių) arba dešinesnių (konservatoriškų, liberalių) pažiūrų. Visos čia paminėtos skirtys yra esminės ir neišvengiamos. Negali būti pasaulio, kuriame mąstoma tik dešiniu pusrutuliu, kaip nėra erdvės, kurioje viską lemia verslas (arba proletariatas, arba inteligentija, arba pinigai, arba kokios nors pačios „pačiausios“ vertybės).
Beje, šioje plotmėje labai keistai ir tragiškai skamba ir vadinamojo moralinio autoriteto paieškos, kurios (ypač jei, neduok Dieve, tas autoritetas – vis dar gyva persona) virsta diktatoriaus, kuriam galima būtų permesti asmeninę atsakomybę, paieškomis.
Mes (kiekvienas atskirai ir visi kartu) laimėsime rinkimus tik tada, kai, pirma, gana aiškiai žinosime, ko konkrečiai norime; antra, suprasime, kad mūsų pageidavimai turi būti atsverti ir suderinti su kitų, kitaip (bet ne neteisingai!) mąstančių žmonių norais; trečia, ne tuščiomis kalbomis ir nepasitenkinimu, o konkrečia veikla prisidėsime prie bendro gėrio kūrimo (iš pradžių tegul bent jau mokyklos tėvų komitete). Galiausiai, ketvirta, ir svarbiausia: laimėsime, kai nustosime ieškoti tų, kurie išspręs visas visų problemas.
Galite, žinoma, pasakyti, kad išdėstyti principai tėra idealus knygų graužikės, visai atitrūkusios nuo nuodėmingos žemės, šaukinys. Taip manyti ir taip sakyti, žinoma, galite (čia tikrai laisva demokratija…), tačiau kol nesuvoksime, kad egzistuoja per daugelį amžių nusistovėjusios visuomenės žaidimo, vardu demokratija, taisyklės, tol vis lipsime ant to paties grėblio. Visuomenė – skirtingų interesų, taigi skirtingų įsitikinimų, siekių, tad ir skirtingų partijų, kurios tai apibrėžia, erdvė. Kol balsuoji už viską, už kažką tobulą, vientisą ir nedalomai teisingą, tol balsuoji už nieką arba už biurokratinę savivalę. Kol balsuoji už abstraktų gėrį, visi drąsūs keliai virsta dar vienu akligatviu.

Mes, kiekvienas atskirai ir visi kartu, laimėsime rinkimus tik tada, kai gana aiškiai žinosime, ko konkrečiai norime.