Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) prezidentas, ilgametis Druskininkų savivaldybės meras Ričardas Malinauskas pastebi didesnį šios Vyriausybės dėmesį savivaldai, nors tobulinti visada yra ką. Apie tai – pokalbis su jau dešimt metų LSA vadovaujančiu R. Malinausku.

VEIDAS: Daug kalbama apie investicijas, verslo plėtrą ir darbo vietų kūrimą regionuose. Ar ši Vyriausybė imasi konkrečių žingsnių, kad padėtis gerėtų?

R.M.: Po ilgų diskusijų ir įrodinėjimų Vyriausybė pagaliau imasi žingsnių, kurie leis savivaldybėms didinti ekonominį ir finansinį savarankiškumą. Finansų ministerija pateikė metodikos įstatymo projektą, jame bus įteisintas stabilus savivaldybėms tenkantis gyventojų pajamų mokesčio (GPM) procentas, kurio nebus galima mažinti didėjant GPM įplaukų į nacionalinį biudžetą prognozei. Tai garantuos, kad GPM įplaukų prieaugį proporcingai pagal nustatytą procentą pasidalys ir valstybės, ir savivaldybių biudžetai (o ne tik valstybės, kaip buvo iki šiol). Tokiu atveju, jei didės GPM įplaukos savivaldybių teritorijose, savivaldybių biudžetai gaus daugiau pajamų iš GPM.

Jei Seime įstatymo pataisos bus priimtos, jau 2015 m. savivaldybių pajamos savarankiškoms funkcijoms finansuoti padidės 150–170 mln. Lt. Tai pagerins savivaldybių darbą ir padidins motyvaciją skatinant darbo vietų kūrimą, verslumą, investicijas ir mokestinių pajamų augimą.

Tačiau reikėtų pabrėžti, kad tarp regionų visada bus skirtumų, jei verslui didžiuosiuose miestuose, ir rajonuose bus nustatyti tie patys mokesčiai ir nebus jokių lengvatų. Kitose šalyse savivaldybės turi didesnes mokesčių reguliavimo galimybes, skirtas užimtumui, verslumui ir investicijoms skatinti.

VEIDAS: Ar šie savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos pakeitimai turės įtakos savivaldybių skoloms?

R.M.: Iki 2011 m. didžioji dalis gyventojų pajamų mokesčio įplaukų prognozuojamo prieaugio likdavo savivaldybių biudžetams. Tačiau nuo 2011 m. Vyriausybė nusprendė, kad savivaldybės turėtų atiduoti valstybės biudžetui visą GPM prognozuojamų įplaukų prieaugį. Dėl tos priežasties labai sumažėjo savivaldybių lėšos ir padidėjo kreditiniai įsiskolinimai, kurie trukdė ir verslo, ir darbo vietų plėtrai. Skaičiai kalba patys: 2009 m. savivaldybių skolos sudarė 147,2 mln. Lt, o 2013 m. siekė apie 400 mln. Lt. Dėl tokių didelių įsiskolinimų daugelis savivaldybių nebegalėjo skolintis, ir taip iš dalies buvo užkertamas kelias vykdyti ES lėšomis finansuojamus projektus. Galiu pasidžiaugti, kad pavyko pasiekti, jog metinis savivaldybės grynojo skolinimosi limitas būtų ne 10, o 15 proc., ir savivaldybių darbas nebūtų paralyžiuotas.

Kalbant apie finansus reikia paminėti kultūros darbuotojų atlyginimus. Nuo metų vidurio jiems didinti skirta 25 mln. Lt, iš kurių 11 mln. 362 tūkst. Lt teko savivaldybių darbuotojams.

Gerų rezultatų pasiekėme per LSA vadovų susitikimą su ministru pirmininku – vietinės reikšmės keliams ir gatvėms tvarkyti 2014 m. finansavimas padidintas nuo 20 iki 25 proc., o 2015 m. – iki 30 proc. Taigi žingsnis po žingsnio judame gerų sprendimų link.

VEIDAS: Mokyklose neseniai nuaidėjo Rugsėjo 1-osios skambutis. Pedagogų bendruomenė, ypač rajonuose, šiuos mokslo metus sutinka su šiokiu tokiu palengvėjimu. Čia esama ir Lietuvos savivaldybių asociacijos nuopelno.

R.M.: Rugsėjo 1-ąją rajonų ir kaimų mokyklos sutinka šiek tiek turtingesnės ir ramesnės. 2014 m. mokinio krepšelio lėšos, net sumažėjus mokinių skaičiui, buvo paliktos švietimo sistemoje. Šiais metais ši suma sudarė per 60 mln. Lt.

Iki tol LSA ne kartą kreipėsi į Seimą, Vyriausybę bei Švietimo ir mokslo ministeriją, kad mokinio krepšelio lėšos dėl sumažėjusio mokinių skaičiaus nebūtų atimtos iškart nuo rugsėjo 1-osios, šias lėšas paliekant savivaldybėms. Taip bent iš dalies būtų kompensuoti praradimai dėl mokinio krepšelio metodikos netobulumų ir natūralaus rajono mokyklų tuštėjimo.

Po kelerių metų pertraukos 2014 m. mokinio krepšelis padidintas 38 Lt, o 2015 m. bus padidintas dar 15 Lt.

LSA taip pat pasiekė, kad būtų pakeistos mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklės, siekiant išsaugoti kaimų ir miestelių mokyklas bei leisti joms akredituotis.

Tiesioginiai merų rinkimai

VEIDAS: Apie tiesioginius merų rinkimus kalbama jau 15 metų. Kodėl reikia tiesioginių merų rinkimų, kas gali keistis savivaldos srityje?

R.M.: Tokiam savivaldos modeliui LSA pritarė jau 2006-aisiais. Žmonės taip pat seniai pasisako už. Apklausos rodo, jog didžioji visuomenės dalis nori, kad meras būtų išrinktas jų sprendimu, o ne tarybos narių susitarimu.

Taigi tiesioginiai merų rinkimai turėtų užtikrinti ir didesnį rinkėjų dalyvavimą. Pajutę galimybę patys išrinkti savo miesto ar rajono vadovą, gyventojai aktyviau įsitrauks į savivaldą. Žmonės pavargo nuo žaidimų, kai taryboje vienu ar keliais balsais meras keičiamas kas pusmetį. Nauja sistema garantuos didesnį savivaldybės darbo stabilumą, nes pakeisti merą bus sudėtingiau: reikės ne tik tarybos, bet ir vyriausiojo administracinio teismo sprendimo, kuriame bus nurodyta, ar yra teisėta priežastis nušalinti merą.

Norint kokybiškų permainų savivaldos srityje reikia susitelkti bendram komandiniam darbui, kad būtų įgyvendinti rinkimų pažadai ir realizuoti žmonių lūkesčiai.

Patikėta daugiau teisių

VEIDAS: Ilgą laiką kalbama, kad savivaldybėms reikėtų suteikti daugiau teisių savarankiškai priimti sprendimus. Ar tai tik deklaracijos?

R.M.: Ekonominės krizės laikotarpiu buvo dramatiškai išaugintas socialinių pašalpų gavėjų skaičius. Valstybės teikiama socialinė parama 2012 m., palyginti su 2009 m., padidėjo net keturis kartus. Pašalpų būdavo išdalijama daugiau nei 800 mln. Lt per metus. Kai kuriose savivaldybėse paramos gavėjų prašomos sumos didėjo beveik dešimt kartų. Tokia padėtis ilgiau tęstis negalėjo, todėl priimtas teisingas sprendimas pačioms savivaldybėms spręsti, kam skirti socialinę paramą.

Be abejo, savivaldybėms padaugėjo darbo, tačiau svarbiausia tai, kad sumažėjo piktnaudžiavimo pašalpomis atvejų ir pašalpos dabar mokamos tiems, kuriems jų iš tikrųjų reikia. Svarbu ir tai, kad nustatant socialinių pašalpų poreikį aktyviai įsitraukė seniūnijos, bendruomenės. Tai žmonės, kurie geriausiai žino socialinių pašalpų gavėjų padėtį ir problemas.

Jei kalbėsime apie finansinę išraišką, perdavus šią funkciją savivaldybėms ir sugriežtinus Piniginės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymą, skaičiai pradėjo smarkiai keistis. Jei palyginsime praėjusių metų pirmąjį pusmetį su šių metų tuo pačiu laikotarpiu, pamatysime, kad socialinių pašalpų gavėjų savivaldybėse sumažėjo beveik trečdaliu: nuo 215 tūkst. iki 159 tūkst. Šiais metais socialinėms pašalpoms savivaldybės vidutiniškai panaudojo 28 proc. mažiau lėšų nei pernai metų pirmąjį pusmetį.

Todėl šiandien mes galime kalbėti apie sutaupytas lėšas, kurias savivaldybės skiria socialinių paslaugų plėtrai, būsto ir aplinkos pritaikymui neįgaliesiems, gyvenimo sąlygų gerinimui globos namuose bei kitiems svarbiems darbams, gerinantiems žmonių gyvenimą. Šiomis lėšomis savivaldybė gali mažinti ir kreditinius įsiskolinimus.

Akivaizdu, kad savivaldai suteikus daugiau teisių ir atsakomybės situacija labai pagerėjo.

VEIDAS: Kaip dar savivaldybės padeda asmenims, kuriems reikalinga socialinė parama?

R.M. Atkreipčiau dėmesį ir į socialinio būsto poreikį. Šiuo metu socialinio būsto savivaldybėse laukia daugiau nei 31 tūkst. šeimų ir asmenų. Eilės kasmet didėja, o savivaldybės aprūpina būstu tik apie 850 šeimų kasmet, tad socialinio būsto visiems pageidaujantiems reikėtų laukti 20 ir daugiau metų.

Pernai buvo parengtas ir su LSA suderintas naujo Paramos būstui įsigyti ir išsinuomoti įstatymo projektas, jame numatytos priemonės, pagerinančios aprūpinimą socialiniu būstu: numatoma kompensacija už socialinio būsto nuomą bei galimybė privatizuoti neišpirktus būstus, kuriems netaikomos socialinio būsto nuomos sąlygos. Dabar savivaldybėse yra 12 514 būstų, kuriuos būtų galima leisti žmonėms privatizuoti, o gautas lėšas panaudoti savivaldybių socialinio būsto plėtrai. Dėl šio įstatymo į Seimą žiūrime su didele viltimi, nes tai būtų didžiulė socialinė parama žmonėms, laukiantiems būsto.

VEIDAS: Daugiabučių gyvenamųjų namų renovacija – viena aktualiausių šių dienų temų. Ar svarbus šiame projekte savivaldybių vaidmuo?

R.M. Daugiabučių gyvenamųjų namų renovacija aktuali jau beveik dešimtmetį. Tačiau daug metų, kai už renovaciją buvo atsakinga ministerija, beveik niekas nevyko. Nuo 2013 m. pradžios į šį procesą įsitraukus savivaldybėms, jaučiamas žymus poslinkis į priekį. Per šį laiką savivaldybės atrinko ir į atnaujinamų daugiabučių namų sąrašus įtraukė daugiau nei 2500 energiškai neefektyvių namų, parengė 58 savivaldybių energinio efektyvumo didinimo programas.

Kartu su savivaldybėmis parengti ir suderinti beveik 1900 investicijų projektų, tai yra tris kartus daugiau nei per visą daugiabučių atnaujinimo programos laikotarpį. Artimiausiais mėnesiais energinio efektyvumo didinimo projektų skaičius perkops 3 tūkst. ribą, o juk per laikotarpį nuo 2005 iki 2013 m. galime suskaičiuoti vos 500 renovuotų namų. Tai, mano manymu, viską ir pasako.

Renovacijos pažanga rodo, kad vietoje stovėjęs renovacijos procesas įsibėgėjo tuomet, kai aktyviai įsitraukė savivaldybės. Tikimės, jog tai bus įrodymas valdžios institucijoms, kad savivalda reikia pasitikėti ir suteikti jai daugiau savarankiškumo, nes didesnės teisės – tai pirmiausia atsakomybė ir didesnės prievolės vietos gyventojams.

Prieš prasidedant ekonominei krizei ekonomikos augimą jautė ir savivalda, ir valstybė, bet nuo 2011 m. jį jaučia tik valstybė.

Lietuvos savivaldybių asociacija (LSA) netrukus rinksis į dvidešimtąjį suvažiavimą. Regis, atidengtos visos savivaldą slegiančios problemos, bet reikiamų sprendimų nėra. Ypač didelį smūgį savivaldybėms sudavė ekonominė krizė ir jos laikotarpiu priimti sprendimai. Nors kalbama, kad kuo daugiau funkcijų reikia perduoti savivaldybėms, realybė liudija ką kita: savivaldybėms savarankiškumo nepadaugėjo.
Šiame suvažiavime dar kartą bus priminta apie netesėtus valdžios pažadus, įvardytos ekonominės krizės pasekmės Lietuvos savivaldai ir pasiūlyta, kaip tikslingai jas šalinti.
LSA prezidentas Druskininkų meras Ričardas Malinauskas pripažįsta, kad ši Vyriausybė labiau įsiklauso į savivaldybių nusiskundimus. Tačiau ypač skaudina, kad per pastarąjį laikotarpį neatsirado pasitikėjimo savivalda iš kai kurių Seimo narių, tam tikrų ministerijų pusės.

Siekti ekonominės naudos nemotyvuojama
Pasak LSA direktorės Romos Žakaitienės, visos Vyriausybės kalba apie darbo vietų kūrimą, investicijų pritraukimą į regionus, tačiau per mažai kreipiama dėmesio, kad tai daryti savivaldybėms trūksta motyvacijos.
LSA jau ne vienus metus įtikinėja, kad savivaldybių motyvaciją gerokai pakerta savivaldybėms tenkančio gyventojų pajamų mokesčio (GPM) dalies neteisėtas mažinimas ir savivaldybių biudžetų savarankiškų pajamų didėjimo ribojimas. Belieka tikėtis, kad ši Vyriausybė ryšis priimti regionų plėtrą užtikrinančius sprendimus.
Iki 2011 m. didžioji dalis gyventojų pajamų mokesčio įplaukų prognozuojamo prieaugio likdavo savivaldybių biudžetams. Tačiau nuo 2011 m. Vyriausybė nusprendė, kad savivaldybės turėtų atiduoti valstybės biudžetui visą GPM prognozuojamų įplaukų padidėjimą. Dėl tokio pakeitimo GPM prognozuojamos įplaukos į valstybės biudžetą 2013 m., palyginti su 2012-aisiais, padidėjo net 25 proc. Būtent tokios pajamų dalies neteko savivaldybės.
Jei kuriame nors regione atidaroma gamykla ir atsiranda naujų darbo vietų, savivaldybės gyventojai to nejaučia, nes surenkami didesni mokesčiai paskirstomi kitiems.
Todėl suvažiavime LSA dar kartą siūlys keisti Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymą ir neriboti savivaldybių pajamų didėjimo, nustatant, kad savivaldybėms tenkančiam GPM procentui skaičiuoti kaip pagrindas turi būti imamas einamiesiems metams patvirtintas galiojantis GPM procentas.
“Suvažiavime priimsime rezoliuciją, siūlydami, kad vėl būtų taikoma ikikrizinio laikotarpio finansavimo metodika, kai ekonomikos augimą jautė ir savivalda, ir valstybė, bet nuo 2011 m. augimą jaučia tik valstybė”, – pabrėžia R.Žakaitienė.
Tada padidėtų paskatos savivaldybėms dar aktyviau skatinti darbo vietų išlaikymą ir kūrimą, verslumą, investicijas, ekonomikos plėtrą bei mokestinių pajamų didėjimą savo teritorijoje. Taip padidėtų galimybės užtikrinti kuo didesnį valstybės biudžeto ir kitų fondų pajamų gausėjimą.
LSA ne kartą kreipėsi į valstybės valdžios ir valdymo institucijas prašydama spręsti savivaldybių biudžetų subalansavimo problemas, kad gyventojų pajamų mokesčio įplaukos būtų teisingai padalijamos tarp valstybės ir savivaldybių, atsižvelgiant į ekonomikos augimą ar traukimąsi. Asociacijos nuomone, savivaldybių finansinė būklė pagerės ir pradelsti įsiskolinimai sumažės tik tada, kai Seimas ir Vyriausybė patobulins ar atkurs savivaldybėms tenkančio gyventojų pajamų mokesčio procento nustatymo formulę ir neberibos savivaldybėms planuojamų savarankiškų pajamų didėjimo.

Skęsta skolose
Pastaraisiais metais nustatant savivaldybėms tenkantį GPM procentą iš savivaldybių buvo atimamas visas planuojamas GPM įplaukų natūralus prieaugis ir atiduodamas tik valstybės biudžetui. Dėl to atsirado didelių pradelstų kreditinių įsiskolinimų, kurie trukdo ir verslo, ir darbo vietų plėtrai. Savivaldybių pradelsti kreditiniai įsiskolinimai 2009 m. sudarė 147,2 mln. Lt, o šiemet siekia jau 391,4 mln. Lt ir, palyginti su 2009-aisiais, padidėjo 244,2 mln. Lt.
Dėl tokių didelių skolų daugelis savivaldybių nebegali skolintis, todėl iš dalies užkertamas kelias vykdyti ES lėšomis finansuojamus projektus, nes reikalaujama, kad savivaldybė savo lėšomis prisidėtų ne mažiau kaip 15 proc. Ką daryti, jei savivaldybės tokių lėšų neturi? Taigi LSA prašo sumažinti savivaldybių prisidėjimo dalį nuo 15 iki 7,5 proc.
Kitas savivaldybių skaudulys – per ekonominę krizę dramatiškai išaugintas socialinių pašalpų gavėjų skaičius. Valstybės teikiama socialinė parama 2012 m., palyginti su 2009 m., padidėjo net keturis kartus, jos suma pasiekė daugiau nei 800 mln. Lt per metus. Kai kuriose savivaldybėse tokių paramos gavėjų prašomos sumos didėjo daugiau nei aštuonis kartus. Todėl savivaldybėms iš valstybės biudžeto reikėjo skirti vis daugiau specialiųjų tikslinių dotacijų socialinėms pašalpoms ir kompensacijoms išmokėti.
“Negerai, kad specialioji tikslinė dotacija buvo paskirta tiesiog pravalgymui. Šiuos pinigus reikėjo panaudoti gyventojų užimtumo didinimui, jų įtraukimui į darbo rinką ar panašiems tikslams. Kai ši funkcija buvo perduota savivaldybėms, matome, kad padėtis smarkiai pagerėjo”, – pabrėžia LSA vadovė.
Šiuo sprendimu socialinės pašalpos tenka tiems, kuriems jų tikrai reikia. Savivaldybės tuo suinteresuotos ekonomiškai, nes joms paliekama socialinėms pašalpoms skirta, bet nepanaudota lėšų dalis.
Tačiau šis pavyzdys bene išskirtinis, nes daugelyje sričių savivaldybių sprendimų priėmimo laisvę badoma riboti. Pavyzdžiui, iki šiol vandens kainą galėjo nustatyti pačios savivaldybės, bet Seime svarstomas įstatymo projektas, ir ši funkcija greičiausiai bus atiduoda Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai (VKEKK).
R.Malinauską stebina ir kai kurie valdžios sprendimai, susiję su šilumos ūkiu. Pavyzdžiui, kai kurios savivaldybės buvo priverstos šilumos ūkį perduoti privačioms įmonėms. VKEKK turėjo prižiūrėti ir patikrinti privatininkus, kad šie nenuskriaustų žmonių. Tačiau dabar kalčiausios liko savivaldybės, neva nesugebančios sukontroliuoti privačių įmonių savininkų ir apriboti jų pelnų. Išties socialinio teisingumo turėtų siekti valstybės institucijos, tokios kaip jau minėta VKEKK.
“Susidaro įspūdis, kad funkcijos, su kuriomis nesusitvarko valstybė, perduodamos savivaldybėms, – stebisi LSA prezidentas. – Šios, būdamos arčiausiai žmogaus ir praktiškai žinodamos padėtį, su sunkumais susitvarko. Pavyzdžiui, atliekų srityje savivaldybės problemas geriau ar blogiau išsprendė, daugiabučių namų renovacija taip ir nepajudėjo, kol nebuvo įtrauktos savivaldybės, socialinės paramos mokėjimas optimizuojasi, kai šią funkciją perėmė savivaldybės.”
Savivaldybėms reikėtų rodyti daugiau pasitikėjimo ir perduoti tas funkcijas, kurias jos galėtų vykdyti geriau. Tačiau kol kas vis dar yra kitaip.
Vilniaus universiteto docentas dr. Egidijus Bikas ir dėstytoja Irma Kamarauskienė, atlikę išsamų tyrimą, nustatė, kad Lietuvos politika finansų srityje tik iš dalies atitinka Europos vietos savivaldos chartiją. Fiskalinės decentralizacijos principas, o kartu ir savivaldybių savarankiškumas dar nėra įgyvendintas tokiu lygiu, kuris atitiktų tikros savivaldos reikalavimus.

Savivaldybių biudžetai santykinai mažėja
R.Malinauskas pabrėžia, kad valstybės biudžetas grįžo į laikotarpį iki krizės, o savivaldybių biudžetai, deja, kaip buvo sumažinti 2009-aisiais, taip ir liko neatkurti. Kai kurių savivaldybių pajamos savarankiškoms funkcijoms atlikti sumažėjo net apie 30 proc. Niekas nepaneigs, kad per pastaruosius metus įvairios prekės ir paslaugos tik brango.
“Jei savivaldybės atgaivina įvairius bendruomenės objektus, parkus, skverus, rūpinasi savo miestais ir sugrąžina jiems europietišką veidą, infrastruktūros išlaikymo sąnaudos tik didėja. Tačiau savivaldybių biudžetai – anaiptol. Taigi LSA suvažiavimo rezoliucijoje ir bus sakoma: leiskime gyventi ne tik valstybei, bet ir savivaldybėms ikikriziniu biudžetu”, – sako LSA prezidentas.
Pabrėžtina, kad savivaldybių biudžetų pajamų dalis nacionalinio biudžeto pajamose pastaraisiais metais mažėjo nuo 13 proc. 2008 m. iki 10,84 proc. 2012-aisiais. Tačiau valstybės biudžeto pajamos gerokai didėjo jau nuo 2011 m. Labiausiai akis bado savivaldybėms neskirtos lėšos iš Kelių priežiūros ir plėtros programos. Pavyzdžiui, 2011–2012 m. savivaldybėms buvo skirta apie 200–220 mln. Lt valstybės biudžeto asignavimų. Tai du kartus mažiau, nei planuota skirti 2008 m. O kelių padėtis savivaldybėse labai prasta. Patobulintą asfalto ir trinkelių grindinio dangą turi tik apie 16 proc. vietinių kelių bei gatvių.
Ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius atsigręžė į regionų problemas, įvairiuose Lietuvos miestuose rengiamos diskusijos, į jas įtraukiant ir savivaldos atstovus. Belieka viltis, kad savivaldos atstovų žodis bus išgirstas ir reikiamos įstatymų pataisos padarytos.

GPM prognozuojamų įplaukų į valstybės biudžetą padidėjimas (proc.)
2012 m. (palyginti su 2011 m.)    20
2013 m. (palyginti su 2012 m.)    25

Savivaldybių biudžetų pajamų savarankiškoms funkcijoms atlikti pokyčiai 2008–2014 m.
Planas (mln. Lt)
2008    2009    2010    2011    2012    2013    2014
Savivaldybių biudžetų pajamos savarankiškoms funkcijoms    3843,532    3844,055    3326,995    3154,346    3235,417    3433,785    4235,516
Kasmetinis savivaldybių pajamų pokytis        0,532    –517,06    –172,649    81,071    198,368    801,731
Savivaldybių išlaidų pokytis dėl centrinės valdžios sprendimų:
išlaidų padidėjimas    258,588    0    138,043    597,241
išlaidų ekonomija    225,025    173,134    0
Realus savivaldybių pajamų pokytis, įvertinant išlaidų pokytį    –258,065    –292,035    0,485    81,071    60,325    204,49
Realus savivaldybių pajamų pokytis 2014 m., palyginti su 2008 m.     –203,729

Geriausiu pripažintas Lietuvos chemikas prof. habil. dr. Albertas Malinauskas teigia truputį pavydintis šiuo metu jauniems mokslininkams prieinamų galimybių.

Pilko sovietinio sostinės pastato kukliai apstatytame eiliniame kabinete įsikūręs neeilinis Lietuvos mokslininkas. Geriausiu Lietuvos chemiku kolegų išrinktas 59 metų prof. habil. dr. Albertas Malinauskas, Chemijos instituto Organinės chemijos skyriaus vadovas, – malonus, paprastas ir labai kuklus mokslininkas, nepatogiai pasijuntantis kaskart, kai teiraujamasi apie jo laimėjimus. Toks kuklumas habilituotam daktarui Lietuvoje gana neįprastas dalykas ir galbūt būdingesnis Švedijoje, kur A.Malinauskas kurį laiką dirbo mokslinį darbą. Lundo universitete stažavęs lietuvis žavisi švedų kolegų demokratiškumu.
„Lietuvoje daug bandymų prisistatyti korifėjais – ypač prieš jaunimą. Švedijoje to nėra – mokslininkai vaikšto su džinsais ir nuo studentų skiriasi tik amžiumi. Be to, švedų kalbos ypatybė ta, kad nėra žodžio „jūs“ – visi kreipiasi „tu“, o tai dar labiau sustiprina demokratijos įspūdį. Lietuvoje demokratiškumo trūksta. Tai pastebiu nuo darbo pradžios“, – teigia A.Malinauskas, dėstantis VU Chemijos fakultete ir parengęs septynis doktorantus.

Labiausiai pastarąjį dešimtmetį cituojamas lietuvių chemikas

„A.Malinauskas dirba produktyviai, jo darbai gausiai cituojami, o tai reiškia, kad jis gilinasi į tą sritį, kuri dabar aktuali. Tai vienas didžiausių eruditų chemijos srityje, dirbantis įvairiose srityse, dėstantis studentams, redaguojantis „Chemijos“ žurnalą“, – balsuodamas už A.Malinauską savo sprendimą argumentavo vienas balsavusių kolegų.
O labiausiai kolegoms įspūdį darantis A.Malinausko laimėjimas – jo straipsniai tiek pastarąjį dešimtmetį, tiek pastarąjį dvidešimtmetį mokslinėje spaudoje cituoti daugiausiai kartų iš visų Lietuvos chemikų. Per 20 metų jis paskelbė 105 mokslines publikacijas, o mokslininkai visame pasaulyje jį citavo daugiau nei 2,2 tūkst. karto. Pasmalsavus, kokių šalių mokslininkai pasinaudojo lietuvio tyrimais, A.Malinauskas tuoj pat internete atsidaro duomenų bazę ir susiradęs vieno labiausiai cituojamų savo straipsnių statistiką bando skaityti pavardes – iš trumpų skiemenų ir specifinio skambesio suprantamame, kad tai Azijos, taip pat Artimųjų Rytų mokslininkai.
Profesorius turi bent tris straipsnius, pacituotus daugiau nei po šimtą kartų, iš kurių vienas apie elektroninius procesus, vykstančius ant laidžių polimerų, paminėtas beveik 200 kartų. „Lietuvos mastu tai labai daug. Visi lietuviai nuo Vytauto laikų yra parašę gal 30 straipsnių, kurie pacituoti daugiau nei šimtą kartų“, – tvirtina A.Malinauskas, manantis, kad straipsnis pradeda gyventi, kai visame pasaulyje pacituojamas dešimt kartų.
Vis dėlto pats A.Malinauskas nelinkęs sureikšminti citavimo rodiklio. „Iš tiesų, tai kelių veiksnių sutapimas – madinga, aktuali tematika, geras žurnalas, kurį skaito tos krypties mokslininkai, ir paties darbo naujumas. Todėl dalį nuopelnų nuo savęs noriu perkelti prie tematikos, kurioje dirbu“, – kuklinasi A.Malinauskas.
Jis pasirinkęs kelis tematinius pjūvius. Svarbiausias iš jų yra nanodarinių, elektrai laidžių polimerų, tyrimas ir galimas pritaikymas jutikliuose bei biojutikliuose – įtaisuose, kuriuos naudojant nustatoma svarbaus cheminio junginio koncentracija ar buvimas kažkokioje terpėje, pavyzdžiui, vandenyje.
Senesnės kartos biojutikliai taikomi visur – medicinoje, maisto pramonėje, tačiau iš laidžių polimerų sukurti biojutikliai turėtų įgauti geresnes charakteristines savybes: didesnį jautrumą, atrankumą ar selektyvumą. Tokie biojutikliai ir jutikliai būtų panaudoti visų pirma medicinoje, taip pat nuotekoms analizuoti, pramonės procesams kontroliuoti. Laidžių polimerų panaudojimas jutikliuose ir apskritai sėkmingas polimerų pritaikymas – šiuo metu itin aktuali tematika, į kurią gilinasi daugybė mokslininkų.
A.Malinauskas kartu su kolegomis jau yra sukūręs ne vieną jutiklio ir biojutiklio prototipą. Pavyzdžiui, Chemijos instituto mokslininkai sukūrė biojutiklio, skirto gliukozės kiekiui kraujyje matuoti, modifikaciją, taip pat – vitamino C matavimo maiste biojutiklį. Dar vienas lietuvių sukurtas jutiklis skirtas pieno rūgščiai (laktatui) nustatyti. „Tai labai svarbus dalykas, nes pieno rūgštis susidaro rūgstant pieno produktams – kuo produktai senesni, tuo jos daugiau, tad galima nustatyti šviežumą. Be to, pieno rūgštis susidaro, kai smarkiai dirba raumenys, todėl geras biojutiklis gali būti labai svarbus žmogaus būsenai kontroliuoti“, – tvirtina A.Malinauskas.
Laidžius polimerus vien Europoje tyrinėja kelios dešimtys mokslininkų grupių, tačiau yra viena sritis, kurioje Lietuvos chemijos mokslininkai dirba vieninteliai pasaulyje. Tai daugiausia A.Malinausko kolegos, Chemijos instituto Organinės chemijos skyriaus mokslininko Gedimino Niauros nuopelnas. 20 metų jis kuria modernaus tyrimo metodą – dinaminę spektroelektrochemiją.
Spektroelektrochemija yra toks tyrimas, kai vienu metu tiriama ir vykstantys elektrocheminiai procesai, ir spektrinės sistemos savybės. Ši kombinacija suteikia daug informacijos. O mokslininko G.Niauros modifikacija leidžia spektroelektrocheminiais metodais tirti ant elektrodo paviršiaus vykstančią reakciją.
„Šioje srityje dirbame vieninteliai pasaulyje, publikuojame straipsnius ir labai stengiamės. Aš dažnai virpančia širdimi peržiūriu literatūrą, ar niekas nepradėjo čia dirbti – kol kas nėra“, – šypsosi A.Malinauskas.

Šeimoje – trys chemikai ir vienas normalus žmogus

Nuo įstojimo į Europos Sąjungą mokslininkams Lietuvoje darbo sąlygos pasikeitė į gerąją pusę – Chemijos instituto Organinės chemijos skyrius dalyvaudamas ES projektuose iš pagrindų atnaujino materialinę bazę, nusipirko aparatų moksliniams tyrimams atlikti. Be to, mokslininkams atsirado galimybių vykti į stažuotes užsienio universitetuose.
A.Malinauskas prisipažįsta truputį pavydintis jauniesiems kolegoms, kuriems dabar atsivėrę daug galimybių. „Dabartiniais laikais mokslininkui būtina išvažiuoti stažuotis bent metus, kad neliktų užsidaręs savo kiaute. Mokslininkams dabar sąlygų išvažiuoti fantastiškai daug – kaip jokioje kitoje srityje. Jei žmogus dabar iš tiesų nori užsiimti mokslu, jam visi keliai atviri“, – neabejoja pašnekovas.
Profesorius juokauja, kad atsiradus galimybių jis pradėjo važinėti į užsienį būdamas tokio amžiaus, kai vakariečiai paprastai jau nustoja – 44-erių. Bet prieš 15 metų išvykti į stažuotę buvo sunku – reikėjo rasti rėmėjų. Sudėjus stažuotes Vokietijos ir Švedijos universitetuose, išeitų, kad užsienyje chemikas praleido apie dvejus metus.
Žinoma, kartą išvažiavęs, Lietuvos mokslininkas dėl nesulyginamų algų dažnai nenori grįžti atgal. Ir ne tik dėl menko finansavimo, nes dabar jau ir Lietuvoje yra galimybių gauti europinių projektų ir neblogai gyventi, bet ir dėl milžiniškos biurokratijos, siurbiančios laiką nuo mokslinių tyrimų, – A.Malinauskui rankos svyra, kai viešųjų pirkimų konkursus tenka skelbti vos ne pieštukams pirkti.
Beje, šiuo metu prieinamomis galimybėmis pasinaudojo ir A.Malinausko sūnus, pasirinkęs biochemijos sritį, – neseniai jis apsigynė disertaciją Oksfordo universitete. „Sūnus baigė VU Chemijos fakultetą ir pats susirado doktorantūros studijas – be jokio mano indėlio ar pažinčių ieškojimo“, – tvirtina geriausias Lietuvos chemikas.
A.Malinausko žmona Julė – taip pat chemikė, dirbanti mokslo darbuotoja Vilniaus universiteto laboratorijoje. Beje, būtent VU laboratorijoje studijų metais ir susikirto abiejų chemikų keliai. „Laboratorija chemikams yra ta vieta, kurioje praleidžiama labai daug laiko. Kol vyksta eksperimentas, žmonės geria kavą, žaidžia šachmatais, bendrauja. Bendravimo tarp fizikų, chemikų ir biochemikų pakankamai daug. Mačiau, kaip istorikai dirba archyvuose – įsikniaubęs, ir viskas, bendravimo nėra, nežinau, kaip jie iš viso ten gyvena“, – stebisi A.Malinauskas.
Profesorius svarsto, kad gal būtent dėl to bendravimo ir susidaro savotiškai uždaros chemikų, fizikų visuomenės, kuriose visi vieni kitus pažįsta ir kuriose gimsta labai daug šeimų.

Svarbiausi Alberto Malinausko biografijos faktai
Gimė 1952 m. Vilniuje
1970 m. baigė Vilniaus 16-ąją vidurinę mokyklą (Užupio gimnaziją)
1975 m. baigė Vilniaus universiteto Chemijos fakultetą, 1979 m. Maskvos M.Lomonosovo valstybiniame universitete gavo chemijos mokslų kandidato mokslo laipsnį
2003 m. gavo Lietuvos mokslo premiją už darbų ciklą „Laidžiųjų polimerų ir modelinių sistemų tyrimas bei jų panaudojimo galimybių paieška“
2006–2007 m. pelnė aukščiausio laipsnio valstybės stipendiją mokslininkams
Iš viso paskelbė per 250 mokslinių publikacijų, tarp jų 124 mokslinius straipsnius ISI referuojamuose žurnaluose
Sovietmečiu gavo 26 išradimų liudijimus