"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Sausio pirmąją savo plotu mažiausia ES valstybė narė Malta perėmė pirmininkavimą Europos Vadovų Tarybai, o populiariai sakant – visai Bendrijai, kurios šiemet laukia bene didžiausi iššūkiai jos istorijoje. Mažajai pirmininkei pirmąjį 2017-ųjų pusmetį teks laviruoti tarp milžiniškų išbandymų, laukiančių Bendrijos. Nauja Europos prieglobsčio sistema, kova su terorizmu, santykiai su Rusija, „Brexit“ proceso pradžia, rinkimai Nyderlanduose – tik dalis įvykių, kurie neabejotinai vienaip ar kitaip paveiks Europą ir visus čia gyvenančius žmones.

Vienas daugiausiai šiuo metu diskusijų keliančių klausimų – kaip ateityje pabėgėliai galėtų būti paskirstyti Bendrijos šalyse. Atsakymo į šį klausimą Europos Sąjunga ieško jau daugiau nei metus. Visą tą laiką ji stengiasi suvaldyti didžiausią nuo Antrojo pasaulinio karo laikų migrantų antplūdį – į Bendriją atvyko daugiau kaip 1 mln. žmonių, bėgančių nuo karo bei skurdo Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje.

Europos Vadovų Taryba praėjusių metų gruodį tvirtindama 2017 m. Bendrijos biudžetą pareiškė, kad kovai su migracijos krize ir saugumui 2017 m. numatyta 6 mlrd. eurų – 11,3 proc. daugiau negu 2016 m. Tikimasi, kad šiomis lėšomis bus siekiama padėti valstybėms narėms perkelti pabėgėlius, įrengti migrantų priėmimo centrus, integruoti turinčiuosius teisę pasilikti Europoje ir išsiųsti tuos, kurie tokios teisės neturi. Planuojama reformuoti Europos prieglobsčio paramos biurą – jis turėtų tapti svarbia europine agentūra su sustiprintais įgaliojimais prieglobsčio srityje.

Tačiau visiems šiems sumanymams reikia politinio sutarimo, o jo paieškos taps nemenku iššūkiu tarpininko vaidmenį gavusiai Maltai.

Teks suderinti pozicijas ir dėl naujų teisėkūros iniciatyvų, kuriomis siekiama efektyvesnio, pažangiomis technologijomis pagrįsto ES išorės sienų valdymo bei didesnio ES vidaus saugumo užtikrinimo. Tarp numatomų naujovių – trečiųjų šalių piliečių atvykimą ir išvykimą fiksuojanti sistema bei trečiųjų šalių, kurioms taikomas bevizis režimas, piliečių kelionės leidimų sistema.

Maltos premjeras Josephas Muscatas tikisi pademonstruoti, kad jo šalis labai lanksti, besiorientuojanti į paslaugas ir sėkmingai besitvarkanti. „Valstybės dydis nėra kliūtis, veikiau – kaip tik pranašumas“, – likus keletui dienų iki pirmininkavimo pabrėžė premjeras, išreikšdamas viltį, kad Valetai galbūt pavyks suvienyti aižėjančią ES.

Jau kitą mėnesį Maltos sostinėje vyks neformalus viršūnių susitikimas, per kurį daugiausiai dėmesio bus skiriama imigrantų krizei.

Graikija ir Italija, sulaukiančios daugiausiai pabėgėlių, prašo palengvinti naštą ir tinkamai paskirstyti atvykstančius žmones į kitas ES šalis. Beje, Malta kai kurioms valstybėms gali tapti puikiu pavyzdžiu.

Pernai ir pati Malta priėmė 1700 prieglobsčio prašytojų, o nuo 2012-ųjų jų skaičius šioje mažytėje šalyje jau pasiekė daugiau kaip 20 tūkst. Tačiau tik trečdalis pabėgėlių pasiliko Maltoje – daugelis buvo išsiųsti į Italiją. Iki 2016 m. sausio Malta apgyvendindavo atvykėlius uždarose stovyklose. Ši praktika nuolat sulaukdavo tarptautinės bendruomenės kritikos, todėl padedant ES buvo pastatyti atviri migrantų priėmimo centrai.

„Brexit“ ir „Nexit“

Kovas Bendrijai žada būti dar karštesnis. Po vasarį laukiančio pasirengimo neformaliame susitikime Maltoje kovą Romoje Europos šalių lyderiai turi priimti deklaraciją dėl ES ateities. O čia pat – dar ir „Brexit“. Mat vėliausiai kovo pabaigoje Didžiojoje Britanijoje prasidės pasitraukimo iš ES procesas, kuris, daugelio analitikų vertinimu, yra neišvengiamas ir negrįžtamas.

Įdomu tai, kad nors Europos vienybė Maltai turėtų rūpėti labiausiai, pernelyg stiprios meilės Didžiajai Britanijai ši šalis nejunta, o Maltos premjeras nedviprasmiškai yra užsiminęs, kad besitraukianti Didžioji Britanija Europai yra tokia pat našta, kokia finansų krizės laikotarpiu buvo skolose skendusi Graikija.

Kad ir kokios būtų asmeninės simpatijos ar antipatijos, J.Muscatas turės organizuoti derybas dėl Didžiosios Britanijos pasitraukimo, ir tai atlikti profesionaliai bei ramiai, nors būtent Maltoje, apklausų duomenimis, yra daugiausiai „Brexit“ palaikančių piliečių. Ir tikrai ne todėl, kad Malta abejoja Europos Sąjungos ateitimi. Priešingai, šioje šalyje itin stiprus tikėjimas, kad Europa be Didžiosios Britanijos gali tapti stipresnė.

Belieka tikėtis, kad maltiečiai teisūs, o Didžioji Britanija paskui save nenusitemps ir Olandijos. Toks scenarijus visiškai tikėtinas, nes kovo 15 d. Nyderlanduose numatomi visuotiniai rinkimai, galintys nulemti šios šalies likimą Bendrijoje. Lemtingi jie todėl, kad šalyje, kuri ilgai buvo laikoma viena kertinių euro zonos ramsčių, dideles galimybes laimėti turi radikalios politinės jėgos, pasisakančios už Nyderlandų pasitraukimą iš euro zonos („Nexit“).

Nežinia, kaip rinkimai Nyderlanduose ir prasidėję „Brexit“ formalumai paveiks Europos gyventojų nuotaikas, tačiau tai sužinosime balandį, kai prezidentą rinks prancūzai. Kraštutinių pažiūrų Marine Le Pen pergalė šiuose rinkimuose Maltos viltis suvienyti aižėjančią Europą gali gerokai apsunkinti, nes ši politikė yra viena radikaliausių antieuropietiškų veikėjų visoje Europoje, o tikėtis, kad tapusi prezidente ji imsis nuosaikesnės politikos, vargu ar galima.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-3-2017-m

E. Parazitės nuotr.

Kelionės. Mažutėje Maltoje gali rinktis kokios tik nori tematikos keliones: žvalgytis priešistorinių žmonių pėdsakų, sekti antikos mitų ar Biblijos motyvais, vaikštinėti serialo „Sostų žaidimai“ veikėjų keliais ar tingiai mėgautis ramybe rojų primenančiuose paplūdimiuose.

Pasaulyje yra tokių įdomių vietų, kuriose, rodos, kiekvienas akmuo, kalnas, kiekvienas jūros užutėkis turi savo legendą, o kiekvienas miestas byloja apie čia gyvenusius žmones, tiek vietinius, tiek iš vienos ar kitos Viduržemio jūros pakrantės atsibasčiusius užkariautojus. Būtent tokia šalis yra Malta. Čia graudžiai virkavo Odisėjas, septynerius metus kalintas Atlanto dukters Kalipsės, čia dužo švento Pauliaus laivas, čia stūkso priešistorinių žmonių pastatai, gerokai senesni ir už patį Stounhendžą, čia gyveno didieji jūrininkai finikiečiai, o miestuose lengvai atpažinsi ir antikinį paveldą, ir arabiškai ar itališkai architektūrai būdingas detales.

Na, o keliautojui patogu, kad visos įdomybės pabirusios nedideliame plote – Maltos valstybei priklauso penkios salos: Maltos, Komino, Goco ir dvi negyvenamos Kominoto ir Filflos, kurios kartu sudaro vos 320 kv. km.

„Malta – tikrai labai maža šalis, ypač palyginus su Londonu. Čia visur galima patogiai keliauti autobusu – ilgiausiai važiuoti tenka apie valandą. Nors viešėjau darbo reikalais, kiekvieną dieną stengiausi apžiūrėti vis kitą senovinį miestą ar legendomis apipintą vietovę. Apžiūrėjau Valetą, Mdiną, bažnyčių miestą, kuriame filmuoti kai kurie „Sostų žaidimų“ serialo epizodai, aplankiau dvi pasakiško grožio salas – Komino ir Goco“, – pradeda pasakojimą Londone gyvenanti mados fotografė Ieva Urenceva.

Pasak jos, keliautojams, susiruošusiems į Maltą, reikėtų iš anksto žinoti, kad saloje geriausia keliauti tik visuomeniniu transportu ir neverta pirkti 40–50 eurų kainuojančio kruizo laivu. Tokio kruizo metu turistai paimami iš bet kurio miesto ir plukdomi į salas, tačiau kiekvienoje saloje jiems leidžiama praleisti tik po dvi valandas.

„Iš karto noriu duoti patarimą – nesusigundyti tokiais brangiai kainuojančiais kruizais ir nepulti nuomotis automobilio. Geriau pačiam pasiklausinėti vietinių ir keliauti savarankiškai“, – tikina mergina ir priduria, kad keliauti visuomeniniu transportu gerokai pigiau nei Londone.

Autobuso bilietas, su kuriuo gali važinėti, kiek širdis geidžia, dienai kainuoja 1,50 euro, o už tokį savaitės bilietą sumokėsi 6,50 euro. Na, o nuvykus autobusu į šiaurinę Maltos pakrantę galima bet kuriuo dienos metu persikelti į pasirinktą salą ir ten būti, kiek tik patinka.

Susikalbėti Maltoje galima angliškai, nes čia yra dvi valstybinės kalbos – maltiečų ir anglų. Pasirodo, net senučiukai, sėdintys autobusų stotelėse, puikiai angliškai paaiškina, kaip nusigauti į pasirinktą miestą, kokio keliautojams reikia autobuso. Be to, nuorodos, pavadinimai, paaiškinimai, valgiaraščiai rašomi maltiečių ir anglų kalbomis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šioje valstybėje gyvena šiek tiek daugiau nei 400 tūkst. žmonių. Viena jos vizitinių kortelių – žydras langas į jūrą, o nuolatinis palydovas – vėjas. Čia tiek bažnyčių, kad lankant po vieną per dieną prireiktų visų metų. Taip, tai Viduržemio jūros skalaujama katalikiškoji Malta.

Anksčiau į dabartinės Maltos Respublikos salas traukė daugybė Viduržemio jūros tautų, troškusių valdyti puikią strateginę padėtį užimančias žemes ir vandens kelius. Dabar žmonės vyksta tų civilizacijų palikimo pažiūrėti, natūralių kraštovaizdžio paminklų aplankyti, pasimaudyti ir pasimėgauti maltiečių dėmesingumu.

Po karų – klestėjimo metai
Į Maltos teritoriją koją buvo įkėlę ir ilgiau ar trumpiau čia gyveno, statė ir kariavo finikiečiai, graikai, kartaginiečiai, Malta buvo tapusi Romos dalimi, Sicilijos karalystės feodu, čia gyveno arabai, normanai. 1530 m. Romos imperatoriaus Karolio V sprendimu Maltoje buvo leista apsistoti iš Rodo salos osmanų išvytiems hospitaljerams. Ši pasaulietinė katalikų organizacija neatsiejamai suaugo su šia šalimi ir tapo žinoma kaip Maltos ordinas. Nėra abejonių, kad ordinas padarė didelę įtaką tiek tolesnei šalies raidai, tiek vietos gyventojų pamaldumui, todėl nereikėtų stebėtis namo ar viešbučio balkone pamačius žmogaus ūgio Mergelės Marijos statulą, nuo pastato sienos ir stogo žvelgiančius šventuosius ar daugybę mažų altorėlių.
Pasak legendos, į krikščionybę vietinius atvertė apaštalas Paulius, kurį jūra išmetė šalia Goco salos, sudužus į Romą plaukiančiam jo laivui. Šiam šventajam atminti ir garbinti pastatyta daugybė šventyklų. Apskritai Malta garsėja katedrų, bazilikų, bažnyčių, koplytėlių ir kitokių šventyklų gausa. Mažiausiame kaimelyje stovi bent viena bažnyčia, o didesniuose miestuose vienas kupolas ir varpinės bokštas keičia kitą. Dauguma šių didingų bažnyčių ir katedrų buvo pastatytos Maltos ordino viešpatavimo laikais.
1814 m. Maltai tapus Didžiosios Britanijos kolonija, šalis vėl išgyveno klestėjimo laikotarpį. Iš tų laikų maltiečiai gavo tradicinį britų palikimą – eismą kairiąja puse ir kitokį elektros lizdą. Tik 1964 m. Malta tapo nepriklausoma respublika.

Dvi sostinės
Mdina – senoji Maltos sostinė, gynybinės sienos juosiama tvirtovė, sauganti katedrą, Karmelitų bažnyčią, Šv. Agotos koplytėlę, Šv. Benedikto bažnyčią ir kt., o siauros lenktos gatvelės kadaise atliko įsibrovėlių klaidinimo funkciją. Norint patekti į Mdiną, reikia atvykti į Rabatą, kuris anksčiau buvo prie sostinės besišliejąs kaimelis. Rabate stovi Šv. Pauliaus bažnyčia ir grota, kurioje jis glaudėsi po laivo sudužimo. Netoli šios bažnyčios yra romėnų laikais naudotos katakombos.
Į dabartinę šalies sostinę Valetą, kurią, kaip ir senąją, galima apžiūrėti sėdint žirgo traukiamoje karietoje, bent jau vasaros pradžioje pro didžiuosius miesto vartus nebuvo galima įeiti, nes aplink zujo statybininkai, gaudė jų technika.
Kaip žinoma, Valeta – pirmasis šių laikų ant braižybos lentos suplanuotas ir 1566 m. kovo 28-ąją pradėtas statyti miestas. Taip pat puikiai žinoma, kad miesto krikštatėviui J.P.de la Valette‘ai ir karo inžinieriui Francesco Laparelli pirmiausia rūpėjo gynybinė, o ne estetinė miesto funkcija. Miesto įtvirtinimo mūšiams sprendimai ypač gerai matomi stovint šalia 1940–1943 m. didžiajai apgulčiai atminti pastatyto varpo. Antrojo pasaulinio karo metais Malta kentėjo nuo nuolatinių oro pajėgų antskrydžių ir karinio jūrų laivyno atakų.
Fortų, bastionų, ravelinų ir kitokių įtvirtinimų juosiamoje Valetoje iš tolo šviečia didžiulis Karmelitų bažnyčios kupolas ir smailusis Šv. Pauliaus anglikonų katedros bokštas. Visa Valeta įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, tai normanų, baroko, renesanso statinių ir jų ansamblių muziejus po atviru dangumi, bažnyčių, katedrų, vienuolynų ar didingų rūmų miestas. Atskiro paminėjimo verti Maltos ordino magistro rūmai, kuriuose įsikūręs Maltos prezidentas ir parlamentas.

Apie poilsio ir keliavimo ypatumus
Jei kelionės tikslas – pasižvalgyti po Maltą ir kartu prie jūros pailsėti, reikia žinoti, kad dauguma Maltos paplūdimių yra uoloti, todėl į vandenį gali tekti leisti kopėtėlėmis. Su nemokančiais plaukti arba mažais vaikais verčiau pavažiuoti iki smėlėto paplūdimio. Pats ilgiausias ir sekliausias smėlio paplūdimys yra Melehoje. Trumpesnių smėlio paplūdimių Maltos saloje yra dar dešimt. Dėmesio: čia reikia mokėti atskirai už gultą ir už skėtį.
9–10 valandą ryto maudynėms pasirengę vietiniai gyventojai ir poilsiautojai, į krepšius prisidėję rankšluosčių ir kitokių paplūdimio reikmių, – įprastas vaizdas autobusų stotelėje. Nors autobusai važiuoja kas keliasdešimt minučių, rytinis, vežantis į paplūdimį, visada pilnas – juk ne tik maudynių ištroškusius žmones, bet ir kokį pripūstą krokodilą iki jūros reikia pavėžėti.
Jei važinėsite savarankiškai, derėtų susiskaičiuoti, kiek dienų keliausite, ir nusipirkti 12 eurų kainuojantį savaitės arba kaskart įsigyti 2,6 euro atsieinantį dienos bilietą, galiojantį visuose tos salos autobusuose. Matematika paprasta: jei ketinate važinėti penkias dienas, verta pirkti savaitės bilietą, jei mažiau – užteks ir dienos. Patogu apsistoti salos viduryje – tada atokiausiam kampeliui pasiekti pakaks pusvalandžio.
Kaip ir po Maltos salą, po Gocą taip pat galima keliauti vietiniais maršrutiniais autobusais, tik Maltos salos bilietas čia negalios. Yra dar vienas susipažinimo su antra pagal dydį sala būdas – dviaukščiai autobusai, kursuojantys lankytinomis Goco vietomis. Apie 20 eurų kainuojantį bilietą teks pirkti kelionių agentūroje, kurios įsikūrusios visur, kur yra turistų. Šiais autobusais organizuojami įvairiausi turai: turistai vežiojami po visas šventyklas, po visus salos kampelius, siūloma vykti į turgų, pamatyti naktinę Maltą ir pan.
Persikėlus keltu į Gocą reikia susirasti savo agentūros dviaukštį autobusą ir toliau naudotis „išlipti/įlipti“ sistema: privažiavus įdomų objektą išlipti jo apžiūrėti ir laukti kito dviaukščio, atvyksiančio po gero pusvalandžio. Tik reikėtų nepamiršti žvilgtelėti į tvarkaraštį, nes šie autobusai apie 5–6 val. vakaro nustoja kursuoti, tad labai įsismaginus teks grįžti savo jėgomis.
Jei neteko matyti nė vieno iš šešių Maltos saloje esančių megalito ansamblių, Goce galima apžiūrėti Džgantijos šventyklą. Tai seniausias pasaulyje tokio pobūdžio atviroje erdvėje stovintis statinys ir pirmasis Maltos priešistorinis paminklas.
Kita stotelė, į kurią veda visi Goco keliai, – sostinė Viktorija, pavadinta Didžiosios Britanijos karalienės garbei, bet vietinių neretai vadinama senuoju Rabato vardu. Pasižvalgyti po Gocą ir Viktoriją galima nuo gynybinių citadelės sienų. Tai labiausiai įtvirtinta centrinė tvirtovės dalis, miestas mieste, išraizgytas siaurų gatvelių, dabar vedančių į įvairius muziejus. Bilietas į muziejus ar šventyklas dažniausiai kainuoja penkis eurus.
Į Gocą vedė ir garsiojo Odisėjo keliai. Netoli Ramlos paplūdimio yra Kalipsės urvas, tapatinamas su Homero „Odisėjos“ laikais. Esą čia Kalipsė septynerius metus išlaikė Odisėją, siūlė jam nemirtingumą, bet įsikišus dievams šis galiausiai grįžo į gimtąją Itakę pas Penelopę.
Ne žmogaus, o gamtos kūriniai išgarsino Dveiros įlanką. XVIII a. 60 m virš jūros iškilusi Fungus (angl. “grybas”) uola sudomino hospitaljerus. Viršuje jie rado į grybą panašų augalą, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo šakniagumbis Cynomorium coccineum Linn. Šį ne itin malonaus kvapo „grybą“ riteriai pradėjo vartoti gydomiesiems tikslams ir taip ėmė jį vertinti, kad 1746 m. nutarė pašalinių prie šio augalo neprileisti. Paskyrė uolos sargybinį, o sučiuptiems pažeidėjams sugalvojo bausmę – trejus metus irkluoti galeras. Ši uola buvo saugoma iki XX a. vidurio.
Šalia jos stovi natūraliai susiformavusi didžiulė uolinė arka, vadinama Žydruoju langu. Tai turbūt lankomiausia Maltos vieta. Jūra aplink uolą labai gili, todėl čia visada daug nardytojų. O plaukikų ir valtelių galima pamatyti šalimais esančioje vidinėje jūroje – per natūraliai susidariusį tunelį tarp uolų jūros vanduo patenka į nedidelį vandens telkinį. Šiuo tuneliu norinčiuosius paplukdys maža valtelė.

Šis tas apie kalbą ir futbolą
Įsiminti Maltos miestų ar lankytinų vietų pavadinimus ne taip paprasta, nes maltiečių kalbos pagrindą sudaro Sicilijoje gyvenusių arabų kalba. Maltiečiai yra vieninteliai Europos gyventojai, kalbantys arabų kalbos dialektu. Šiems arabiškiems žodžiams rašyti buvo pasirinkti lotyniški rašmenys. Ne vienas vietos gyventojas moka ir itališkai, nes iki 1934 m. vienintelė oficiali šalies kalba buvo italų.
Viešėdami Valetoje matėme čempione tapusiai šio miesto futbolo komandai pagerbti iškabintas žvaigždes. Juokavome, kad bepigu laimėti nacionalinį čempionatą, jeigu jame žaidžia kokios keturios komandos, – argi gali būti daugiau futbolininkų per 400 tūkst. gyventojų turinčioje saloje. Bet vien Maltos saloje yra ne keturios komandos, o keturios lygos, kuriose iš viso rungtyniauja 52 vyrų ekipos. Dar esama 18 moterų futbolo klubų ir mergaičių bei berniukų jaunimo komandų. 67 kv. km Goco saloje išsitenka net 14 futbolo klubų.

Apie Maltą skaičiais
Plotas: 316 kv. km
Gyvenamos salos yra trys:
Maltos, 245,7 kv. km
Goco, 67 kv. km
Komino, 2,6 kv. km
Gyventojų: 408 tūkst., 96 proc. – maltiečiai
Sostinė: Valeta
Valstybinės kalbos: maltiečių, anglų
Religija: 98 proc. Romos katalikų
Valiuta: euras