Tą per 27-erius su trupučiu nepriklausomybės metų galėjo pasakyti tik vienas į mokyklą dar neinantis vaikas ir vos pora mokyklinukų.

Aušra LĖKA,
Rima JANUŽYTĖ

„Vis dar darbe?“ – nuspėju, kad jau po darbo valandų sutartas skambutis švietimo ir mokslo ministrę Jurgitą Petrauskienę užtiko darbe. „Darbe, bet jau lekiu susirinkti vaikų iš būrelių“, – pripažįsta Jono ir Julijos mama.

Motinos dieną ministrę J.Petrauskienę sveikins jos Jonukas, būsimas pirmokas, ir Julija, kitąmet – abiturientė.

Tarp Vyriausybės posėdžių ir blynų kepimo

Išgirdusi klausimą, ar įmanoma spėti atlikti ir ministrės, ir mamos pareigas, J.Petrauskienė juokauja, kad ne veltui sakoma, jog moterys tuo pačiu metu gali daryti daug darbų. Be to, visi, ne tik ministrai, atliekame daug vaidmenų. „Esu ne tik ministrė, bet pirmiausia mama, dukra, žmona, kažkam draugė. Ir visi šie vaidmenys labai brangūs, o mamos – visada pats svarbiausias ir brangiausias“, – sako J.Petrauskienė.

Bet kaip tai atrodo praktiškai – juk ministrė ne visada gali būti savo laiko šeimininkė: būna privalomų renginių, susitikimų ir po darbo valandų, gali užtrukti posėdžiai. Ar didesnė našta rūpintis vaikais ir namais užgriuvo ant vyro pečių?

J.Petrauskienė pripažįsta: taip, šiuo etapu vyrui tenka daug daugiau atsakomybės, jam reikia nuvežti sūnų į darželį, dukrą į mokyklą, paskui pasiimti. Ministrė grįžta, o vakarienė jau kartais dukros pagaminta. „Bet ir blynus kepu, ir drabužius skalbiu, ir patalynę į darželį lyginu, ir daiktus į baseiną sukraunu. Esu paprastas žmogus ir mano gyvenimas ne kažkuo skiriasi nuo visų kitų“, – pasakoja ministrė.

Petrauskų šeimoje darbais visi dalijasi. Pavyzdžiui, savaitgaliais mama su dukra tvarko namus, o vyriškoji šeimos dalis pasirūpina pusryčiais.

„Negalėčiau dirbti ministre, jei nejausčiau šeimos palaikymo. Vyras, vaikai tai supranta, labai palaiko, padeda – tikrai visi kartu dalijamės visomis šiomis atsakomybėmis. Visada gyvenau aktyvų gyvenimą, bet prieš eidama į Vyriausybę, be jokios abejonės, dėl šio sprendimo tariausi su šeima“, – pasakoja J.Petrauskienė.

Matydami mamą, kuri dabar – Vyriausybės narė, o iki tol vadovavo Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centrui, vaikai mato gyvenimo pavyzdžius. J.Petrauskienė sako visada savo vaikams kartojanti, kad jie viską gali – gali tapti, kuo nori, jei labai stengsis ir atkakliai sieks savo svajonės. „Mano vaikai mato, kad aš tikiu tuo, ką darau, ir kiek daug dedu pastangų. Tas pavyzdys svarbus. Ir aš turiu puikius tėvus, kurie mane mokė būti atsakingą, daug dirbti siekiant tikslo ir tikėti“, – pasakoja ministrė.

Ji atkreipia dėmesį, kad ši Vyriausybė jauna, ne vienas ministras ir net pats premjeras – jauni tėvai, o socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis – net penkių vaikų tėvas. Vis dėlto jie – vyrai. Ir nors J.Petrauskienė primena, kad XXI a. ir vyrai atlieka daug aktyvesnį vaidmenį auginant vaikus, kuo ji labai džiaugiasi, elementari turinčių vaikų moterų statistika aukštuose valstybės postuose rodo, kad čia dar nė iš tolo neartėjama prie pusiausvyros tarp moterų ir vyrų vaidmenų. Lietuvoje tikrai dar būtų sunku įsivaizduoti moterį ministrę su penkiais mažais vaikais.

Kodėl Lietuvoje aukštuose valstybės postuose tiek mažai moterų (ir vienetai turinčių nesuaugusių vaikų)? Pačios neina bijodamos nespėti atlikti abiejų tokių atsakingų pareigų ar postų joms nė nesiūlo?

Vyriausybėje – septyniolika moterų tarp poros šimtų vyrų

Skųstis moterų aukštuose valstybės postuose diskriminacija, kai antra kadencija turime valstybės vadovę moterį, lyg ir nederėtų. Bet tai greičiau išimtis iš taisyklės.

Tarp septyniolikos premjerų moteris buvo viena – pačios pirmosios Vyriausybės vadovė Kazimira Prunskienė, trijų tuomet jau pilnamečių vaikų mama. Ji ir viena iš nedaugelio moterų, vadovavusių parlamentinei politinei partijai (jos pačios įsteigtoms Moterų, vėliau tapusiai Naujosios demokratijos (moterų), po to – Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijoms). Darbo partijai trumpai (ir, ne paslaptis, tik formaliai) yra vadovavusi ir Loreta Graužinienė. Pernai šios partijos pirmininke išrinkta Živilė Pinskuvienė.

L.Graužinienė – ir viena iš dviejų moterų tarp keturiolikos po 1990 m. turėtų Seimo pirmininkų. į šį postą ji išrinkta, kai jos jaunėliui sūnui buvo vienuolika.

Pirmoji tapusi Seimo pirmininke moteris – Irena Degutienė, į šį postą atėjo jau būdama močiutė.

Vyriausybėse moterų proporcija, švelniai tariant, kukli. Per visą nepriklausomybės laikotarpį septyniolikos Vyriausybių narėmis tebuvo septyniolika moterų, vyrų – gal dešimteriopai daugiau. Keturiose nebuvo nė vienos moters, šešiose – po vieną.

Statistiką labai pagerino praėjusios kadencijos Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė: joje dirbo šešios moterys, tiesa, visą kadenciją išsilaikė vos viena – socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė.

Ši Vyriausybė buvo labai nepastovi: jos nariais per kadenciją buvo net 25 asmenys, ket-virtadalis jų – moterys. Maždaug po pusę kadencijos išdirbo žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė ir sveikatos apsaugos – Rimantė Šalaševičiūtė, švietimui ir mokslui Audronė Pitrėnienė vadovavo apie pusantrų metų, ūkio ministre Birutė Vėsaitė išbuvo pusmetį, o Rasa Budbergytė vadovauti Finansų ministerijai pradėjo iki kadencijos pabaigos likus vos keliems mėnesiams.

Socialdemokratų Vyriausybėse, kaip ir dera pagal jų partijos ideologiją, moterų buvo daugiau nei dešiniųjų Ministrų kabinetuose – Algirdo Brazausko dvyliktoje ir Gedimino Kirkilo keturioliktoje Vyriausybėje buvo po tris moteris.

O ministrių, turinčių nepilnamečių vaikų, per visą nepriklausomos Lietuvos istoriją po 1990-ųjų tebuvo pora. Be jau minėtos dabartinės 
 ministrės J.Petrauskienės, 1996 m., kai dabartinė europarlamentarė Laima Andrikienė tapo pramonės ir prekybos, paskui – Europos reikalų ministre, jos sūnui buvo trylika.

Tarp moterų ministrių daugiausiai vaikų – tris augino 1996-aisiais nepilnus metus statybos ir urbanistikos ministre dirbusi Aldona Baranauskienė. Tuomet jos dvyniams buvo aštuoniolika, vyresnei dukrai 26-eri. Tris suaugusias dukras turi ir sveikatos apsaugos ministre A.Butkevičiaus Vyriausybėje buvusi Rimantė Šalaševičiūtė.

Tiesa, mūsų Vyriausybės – gana solidaus amžiaus, tad ir ministrių vaikai, jei jos jų turi, dažniausiai jau būdavo suaugę. Tad kartu galima kelti klausimą ne tik apie moterų, bet ir apie jaunesnių žmonių diskriminaciją aukštuose valstybės postuose (taip, patirties tokiuose postuose reikia, tik skiriasi požiūris, kokia patirtis vertingesnė: Lietuvoje buvo vertinama patirtis sovietmečio kompartijos struktūrose, o, pavyzdžiui, Estijoje, kur net premjeru galima tapti vos peržengus 30-metį, – vakarietiškas išsilavinimas, patirtis dirbant tarptautinėse struktūrose).

Ne tik Vyriausybėje, bet ir Seime moterų šią kadenciją taip pat sumažėjo. 2012 m. Seime jų buvo 33 (24 proc. parlamento narių), dabar – 30 (21 proc.). Visų didžiųjų Lietuvos partijų daugiamandatės apygardos kandidatų sąrašo priekyje vyrų buvo gerokai daugiau negu moterų. Socialdemokratai vieninteliai moterims taiko kvotų principą, bet rinkėjai ir šias pastangas nuvainikuoja: tris iš keturių buvusių pirmame dešimtuke nustūmė žemiau, o premjero tuometę patarėją Auksę Kontrimienę iš devintos – net į 35 vietą.

Seime buvo ir žindančių kūdikius moterų – Asta Baukutė pagarsėjo sumaniusi kūdikį krūtimi pamaitinti net Seimo posėdžių salėje. Kūdikio būdama Seimo nare susilaukė Vilija Aleknaitė-Abramikienė, dabar motinystei rengiasi Agnė Bilotaitė. Tačiau eilinei Seimo narei turėti mažų vaikų, ypač jei šeima gyvena Vilniuje, nėra didelė problema, nes Seimo narės darbo grafikas kur kas laisvesnis nei eilinės moters.

Užtat moterų padaugėjo skiriamuose valstybės institucijų vadovų postuose, ir labai ryšku, nuo kada: kai Prezidente tapo Dalia Grybauskaitė. O kad rengiant įstatymus nė neįsivaizduota, jog į atsakingą postą gali patekti moteris, kuri gali susilaukti vaikelio, parodė ir prieš šešerius metus nutikęs kurioziškas atvejis: tuometė Valstybinės kainų ir energetikos komisijos (VKEKK) pirmininkė Diana Korsakaitė praktiškai iki pat gimdymo turėjo sėdėti prie darbo stalo. Mat Energetikos įstatyme numatyta, kad visi VKEKK sprendimai turi būti priimti dalyvaujant keturiems iš penkių komisijos narių. Taigi jeigu jai išėjus nėštumo ir gimdymo atostogų dėl kokių nors priežasčių kitas komisijos narys nebūtų galėjęs dalyvauti posėdyje, būtų paralyžiuota komisijos veikla, o nėštumo ir gimdymo atostogų pagal įstatymą negalima trumpinti ar skaidyti.

Vokietijos ministrė turi septynis vaikus

Vakarų pasaulyje daugiavaikė moteris aukštame poste – kur kas dažnesnis atvejis nei Lietuvoje. Viena įtakingiausių Europos politikių Vokietijos gynybos ministrė Ursula von der Leyen yra septynių vaikų mama.

Belgijoje gimusi politikė, Vokietijos krikščionių demokratų sąjungos (vok. CDU) narė, sako niekada nesvarsčiusi, ką rinktis – motinystę ar karjerą: laiko jai užteko viskam, o atskirti motinos ir politikės ar motinos ir mokslininkės vaidmenų ji nemato reikalo. Medicinos mokslų daktarė, kovotoja už moterų teises Vokietijoje dažnai vadinama visų „multitaskerių“ motina.

U.von der Leyen pirmo vaiko susilaukė gyvendama JAV, bet leidiniui „The New York Times“ prisipažįsta tuo metu jautusi didelę vidinę kaltę, kad yra dirbanti mama. „Vokietijoje tuo metu, o ir dabar, įprasta manyti, kad jei turi gerą išsilavinimą, gausi tokį darbą, kokio tik panorėsi. Išskyrus tą atvejį, jei turi vaiką. Tada tu lieki namie. Manoma, kad dirbanti moteris yra blogis vaikui. Tokios motinos ir dabar jaučiasi blogai“, – aiškina politikos aukštumų pasiekusi daugiavaikė mama.

Būsimoji Vokietijos gynybos ministrė Kalifornijoje pamatė, kad amerikiečiai gyvena kitaip: daugybė moterų čia tęsia karjerą, o jas labai palaiko artimieji. „Man atsivėrė akys. Supranti, kad jei šeima tave palaiko, o ne kaltina, gali pasiekti tokių dalykų, apie kokius nė nesvajojai. Taigi iki grįžimo į Vokietiją jau buvau penkių vaikų mama…“ – pasakoja politikė.

Medikės karjerą iškeitusi į politikės, ji tapo Vokietijos darbo ministre, ir pirmas jos darbas buvo pakeisti Vokietijoje galiojusius motinystės ir tėvystės atostogas reglamentuojančius įstatymus. „Tuo metu tėvams buvo apmokami tik du tėvystės mėnesiai, ir tik pirmųjų vaiko metų pabaigoje, jeigu mama nori grįžti į darbą ne po 12-os, o po 10-ies mėnesių. O mes pasakėme, kad nereikia tėvų paversti motinomis. Niekada nesakyk vyrui, kad jis yra antrarūšė mama. Pasakyk jam, kad jis yra pirmarūšis tėvas“, – aiškina politikė ir atkreipia dėmesį, kad dabar Vokietijoje „užaugo“ tikrai puikių tėčių karta – jie noriai renkasi tėvystės atostogas ir daro tai ne iš gailesčio vaikų mamai ar būtinybės, o todėl, kad jiems tai malonu.

Dar viena itin daug politikoje pasiekusi mama – buvusi Italijos užsienio reikalų ministrė, Europos Sąjungos vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalų ir saugumo politikos klausimais, Europos Komisijos vicepirmininkė Federica Mogherini. Ji augina dvi dukras – Cateriną (11 m.) ir Martą (6 m.).

Kalbėdama apie savo karjerą F.Mogherini prisipažįsta, kad būti jauna moterimi politikoje sunkiau, negu būti jaunu politiku vyru. O būti jauna politike mama reiškia nuversti kalnus. „Kartais susitikimuose ar konferencijose būdavau vienintelė moteris. Sužinoję, kad namie manęs laukia kelių mėnesių dukrelė, kiti politikai pašiurpdavo. Tačiau manau, kad esu puiki motina“, – sako F.Mogherini, tapusi jauniausia istorijoje Italijos užsienio reikalų ministre ir vos trečia moterimi šiame poste per visą šalies istoriją.

Ji, kaip ir U.von der Leyen, atkreipia dėmesį, kad JAV politikės-motinos statusas nieko nestebina, o štai Europoje ji yra viena iš nedaugelio tikras politikos aukštumas pasiekusių mamų.

Tiesa, kūdikį ant rankų supanti Donaldo Trumpo dukra, dabar jau trijų vaikų mama Ivanka Trump Vokietijoje vos prieš savaitę buvo nušvilpta tikrai ne dėl to, kad būdama jauna mamytė veržiasi į politiką ir siekia tapti moterų teisių gynėja ne tik JAV ir Europoje, bet ir Izraelyje. Neigiamai ji sutikta dėl savo vaidmens per tėvo rinkimų kampaniją, kurios metu prieštaravo pati sau ir aktyviai gynė moteris politikoje (ir ne tik) koneveikiantį D.Trumpą.

Vis dėlto šioje šalyje moterų, taip pat ir motinų, vaidmuo politikoje įtvirtintas kur kas giliau, nei pajudintų vieno vyro žodžiai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2017-m

Bene visa lietuviškos muzikos istorija surinkta pernai lapkritį pradėjusiame veikti interneto portale ~pakartot.lt~. Laisvai ir legaliai prieinama.

Dovaidas Pabiržis

„Melodijos“ plokštelių traškesys su ilgesingais „Vilniaus bokštų“ dalyvių balsais ar smagūs pirmieji lietuviškos šokių muzikos ritmai, tarpukario Kauno kavinėse skambėję valsai ir fokstrotai ar Atgimimo laikų roko maršai – visa tai viename tinklalapyje.

Revoliucinį žingsnį šalies muzikos sklaidai pasiryžo įgyvendinti Lietuvos gretutinių teisių asociacija AGATA, vienijanti per 5 tūkst. šalies muzikantų. „Kiek kalbamės su kolegomis iš užsienio, visi sako tą patį: kiek jūs galite laukti turtingų užsienio verslininkų, kurie sutvarkys jūsų rinką? Mažoms šalims to tikėtis sudėtinga. Pavyzdžiui, čekai pernai pateikė ataskaitą – iš autorių teisių panaudojimo internete surinkti vos 32 eurai. Taigi visur nuotaikos tokios, kad reikia kažką daryti, o lietuviai pirmieji padarė tai, ko niekas nedrįsta žengti“, – tvirtina AGATA direktorė Agnė Masalskytė, atskleidžianti, kad vos pradėjęs veikti projektas jau sulaukė trijų didelių tarptautinių muzikos kompanijų dėmesio, nors iki tol šalies atlikėjai į jų duris turėdavo belstis patys.

Kiekviena perklausa portale ~pakartot.lt~ muzikantams generuos tam tikras pajamas, lygiai taip, kaip jų duoda ir kiekviena radijo ar televizijos eterio minutė. Kitaip nei kitos legalios internetinės muzikos klausymosi platformos „Spotify“ ar „Deezer“, ~pakartot.lt~ yra nekomercinis projektas, kartu vykdantis ir šviečiamąją misiją – supažindinti su gera, bloga ar tiesiog labai įvairia lietuviška muzika. Šiuo metu portale iš viso galima atrasti per 66 tūkst. lietuviškų įrašų.

„Portalas stipriai pasitarnaus lietuviškos muzikos populiarinimui ir sklaidai: iki šiol nebuvo tokio išsamaus ir legalaus šaltinio, kuriame būtų galima rasti pačių įvairiausių šalies atlikėjų įrašų. Be to, klausytojui tokia prieiga suteikiama nemokamai, tad atsirado visos galimybės tyrinėti lietuvišką muziką, atrasti kažką nauja ar paprasčiausiai klausytis to, kas kažkada patiko arba yra aktualu dabar. ~Pakartot.lt~ atsiradimas turėtų paskatinti tolesnį lietuviškos muzikos industrijos vystymąsi ir padidinti žmonių susidomėjimą tautine muzika“, – pabrėžia įrašų kompanijos „Melodija“ vadovas Saulius Sventickas.

Apskaitys iki tol neprižiūrėtas sritis

Šiuo metu galiojanti tvarka numato, kad kiekviena radijo stotis už transliuojamą muziką sumoka tam tikrą pajamų dalį ir asociacijai AGATA pateikia savo transliuotą grojaraštį. Taip nustatoma konkreti transliuotojo eterio minutės kainą ir pagal grojamumo statistiką atlikėjams paskirstomos išmokos. Panaši tvarka galioja ir televizijoje. Tačiau iki šiol egzistavo sritys, kurių teisingai apmokestinti nebuvo galimybių: tai kavinės, barai ir įvairios pardavimo vietos, kuriose transliuojama muzika, tačiau nėra galimybių vesti tikslios grojamų kūrinių apskaitos. Taip pat ir pajamų, gaunamų iš tuščios laikmenos mokesčio. Kadangi jokia interneto duomenų statistika iki šiol buvo neįmanoma, šie pinigai buvo skirstomi pagal radijo ir televizijos transliacijų proporcijas.

A.Masalskytė pasakoja, kad projektas ~pakartot.lt~ leis sutvarkyti abi šias „pilkąsias zonas“. Puslapio duomenų baze atskiru prisijungimu gali naudotis kavinės ir barai, taip sudarydami savo grojaraščius, tuomet AGATA gaus jau tikslius duomenis ir galės tinkamai paskirstyti lėšas. Be to, pirmą kartą bus žinoma, kokie atlikėjai yra populiarūs interneto erdvėje.

Dar nėra aišku, kiek tiksliai lėšų bus padalyta atlikėjams pagal ~pakartot.lt~ perklausas. Kol kas numatyta skirti 50 proc. iš neperskirstytų pinigų sumos – iš viso apie 58 tūkst. eurų (200 tūkst. Lt). Pirmieji mokėjimai turėtų būti apskaičiuoti šių metų gegužę, o padalyti – nustačius minėtą ~pakartot.lt~ eterio minutės kainą. „Tai bus pirmasis precedentas, kai atlikėjai gaus pinigų už perklausas internete. Pagaliau turėdami tikrą statistiką galėsime toliau skirstyti pinigus pagal tai, ko žmonės klausosi, o ne pagal tai, ką jiems siūlo radijas ar televizija“, – pabrėžia AGATA vadovė.

Asociacija iš viso atlikėjams kasmet išdalija per 3,5 mln. eurų (12 mln. Lt). Gretutinės teisės (kūrinio įrašo, o ne autorystės) pagal įstatymus Lietuvoje yra saugomos 70 metų nuo įrašo padarymo.

Projekto kūrėjai žada kovoti su galimu sukčiavimu, kai suinteresuoti asmenys gali „sukti“ tuos pačius kūrinius be sustojimo, taip gerindami konkrečių atlikėjų statistiką. Pasak A.Masalskytės, jau užfiksuoti du panašūs atvejai. Apie tokio pobūdžio sukčiavimą prieš skirstant lėšas už perklausas pranešama kitiems AGATA nariams, ir tokie atvejai nėra įtraukiami į bendrą statistiką.

Muzika nieko nekainuoja?

Pasaulyje išpopuliarėjus nemokamoms internetinėms muzikos sklaidos priemonėms – ~youtube.com~, platformoms „Spotify“ ar „Deezer“, netyla ginčai dėl jų daromos žalos bendram muzikos vertės suvokimui. Kiekvienas dabar gali susidaryti savo asmeninius grojaraščius, lengvai peršokti mažiau dominančius epizodus ar klausytis tik nedidelių kūrinių atkarpų, pasirinkdamas iš nesuskaičiuojamos galybės laisvai prieinamų melodijų.

Muzikos agentūros M.P.3 vadovas Vaidas Stackevičius pabrėžia: muzika nėra nemokamas malonumas, nes atlikėjai privalo į ją investuoti daug savo lėšų, laiko ir kūrybinių pastangų, todėl jos atidavimas už dyką nėra geriausia išeitis. „Nepalaikau nemokamo davimo, nes praktikoje, kiek teko susidurti, to, ką gauna nemokamai, žmogus nevertina. Jeigu žmogus nemokamai nukeliauja į konferenciją, jis ten būna kaip turistas ir nesistengia pasiimti to, ką galėtų gauti, jeigu pirktų bilietą. Nemokami koncertai taip pat būna pilni atsitiktinių žmonių, jie stovi, žiūri, klausiamai kasosi galvą: kuo tu čia mane nustebinsi? O į mokamus koncertus susirenka žmonės, kuriems tai svarbu, ir būna visai kita atmosfera“, – tvirtina V.Stackevičius.

Pasak jo, jauniems atlikėjams įvairios nemokamos muzikos klausymosi platformos yra gera galimybė išgarsėti ir atkreipti į save dėmesį, tačiau patyrę muzikantai iš savo kūrybos tikisi pragyventi, todėl nenori atiduoti kūrinių neatlygintinai. V.Stackevičiaus vadovaujamai agentūrai priklausantys atlikėjai – grupės „Biplan“ ar „Antis“ – į portalą ~pakartot.lt~ sudėjo didžiąją dalį savo įrašų, tačiau patys naujausi kūriniai kol kas yra užrakinti. „Jeigu bus gaunama informacija, kad ir iš ~pakartot.lt~ galima uždirbti, tuomet ir bus prasmės tuos kūrinius atrakinti. Šiuo metu tiesiog tikimės, kad tie kūriniai mums gali sugeneruoti daugiau pajamų kituose serveriuose“, – prideda agentūros M.P.3 vadovas.

Šiuolaikinės baltiškos muzikos leidyklos „Dangus“ vadovas Ugnius Liogė tikisi, kad klausytojams nemokamas portalas ~pakartot.lt~ pasitarnaus kaip pažintinė priemonė ir galbūt privers melomanus susidomėti fiziniais įrašų leidimais. „Kiek buvo daroma suvaržymų, įvairių išradimų, kaip apriboti interneto siuntimus, tos priemonės didelio efekto nedavė, todėl reikia galvoti, kaip išnaudoti esamas tos pačios leidybos galimybes. Leidėjai prieš globalinius vėjo malūnus nepapūs. Žmonės pripranta prie įvairių interneto portalų ir jiems muzikos leidinių iš viso mažiau reikia. O pati portalo idėja yra originali ir žavi, logiškai ir teoriškai tai turėtų padėti visai lietuviškai muzikos scenai“, – sako U.Liogė.

Galimybės apmokestinti ~pakartot.lt~ neatmeta ir A.Masalskytė. Pasak jos, šis klausimas ateityje dar neabejotinai iškils ir dėl jo spręs patys muzikantai. AGATA vadovės nuomone, tie, kurie iki šiol pirko ir vertino muziką, nenustos to daryti ir toliau, o rinkos studijos rodo, kad vartotojai, nemokamai susipažinę su muzikos turiniu internete, tą produktą vėliau dažnai įsigyja ir fiziniu formatu. Be to, tikriems melomanams gali užkliūti ir ne pati geriausia portale ~pakartot.lt~ siūlomų muzikos kūrinių kokybė – jie transliuojami 128 kilobitų per sekundę greičiu.

Vangus startas

~Pakartot.lt~ duomenų bazė pradėta kurti maždaug prieš dvejus metus. Pasak A.Masalskytės, pirmaisiais metais buvo kuriama pati sistema, o antraisiais daugiausia bendraujama su muzikantais. 15 metų rinkusi informaciją apie muzikantus ir jų padarytus įrašus, AGATA iki tol neturėjo pačių įrašų kopijų. Iš pradžių tikėtasi, kad atlikėjai patys pasidalys savo geriausios kokybės kūriniais, tačiau nesulaukusi ryškesnio indėlio AGATA pati ėmėsi iniciatyvos iš įvairiausių šaltinių – melomanų kolekcijų, interneto, pačių muzikantų ar leidėjų rinkti ir skaitmeninti lietuviškus įrašus.

Portalui pradėjus veikti kai kurie muzikantai išreiškė nuogąstavimų dėl skelbiamų kūrinių kokybės ir net paprašė juos pašalinti, tačiau visi tokio pobūdžio konfliktai yra greitai išsprendžiami. „Darome taip, kaip paprašo muzikantai, – jie gali įdėti ne visą savo kūrybą, užrakinti kai kuriuos kūrinius, pateikti geresnės kokybės įrašus“, – teigia asociacijos AGATA vadovė.

Nors ~pakartot.lt~ veikia jau trečią mėnesį, iki šiol galima rasti nemažai albumų, kurie pažymėti kaip „Rinkinys“ ar „Nežinomas atlikėjas“. Ši informacija, pasak A.Masalskytės, su muzikantų pagalba taip pat nuosekliai tvarkoma. Pirmoji portalo versija, skirta tik muzikantams, startavo pernai liepą – jau tada buvo atlikta daug papildymų ir pataisymų. Jų dar neabejotinai reikės ir ateityje, nes visuotiniame AGATA narių suvažiavime buvo priimtas sprendimas, kad į portalą bus sukelti visi lietuviški įrašai – net ir tie, kurių autoriai į asociacijos pranešimus ar informaciją nesureagavo.

Projektas ~pakartot.lt~ kol kas nesulaukė deramo dėmesio. Statistika rodo, kad kasdien šioje interneto svetainėje apsilanko apie 300–400 unikalių vartotojų, o nuo portalo starto pernai lapkritį jį iš viso aplankė daugiau nei 3 tūkst. unikalių lankytojų, kurių kiekvienas vidutiniškai kūrinių klausėsi apie 12 valandų. Šiuo metu svarstoma galimybė kurti ir ~pakartot.lt~ kompiuterinę programą bei mobiliąją programėlę.

Populiariausi ~pakartot.lt~ atlikėjai 2014 m. gruodžio mėn.

1. „Foje“

2. Leon Somov ir Jazzu

3. „Calli“

4. „Cultor“

5. „Siela“

6. SEL

7. „Colours of Bubbles“

8. Vytautas Kernagis

9. Keistuolių teatras

10.  Folkloro ansamblis „Ratilio“

Šaltinis: AGATA duomenys

Sausio 30 d. – lietuviškos Muzikos asociacijos metų apdovanojimų (M.A.M.A.) diena. Dar viena balanso paieška tarp dirbtinės televizinės pompastikos ir įdomios muzikos.

Dovaidas Pabiržis

Ar gali toje pačioje scenoje vieno vakaro metu tilpti „B’Avarija“, Nelly Paltinienė ir Alina Orlova, o ant tos pačios pakylos atsiimti apdovanojimo lipti šaunūs jauni alternatyvios muzikos atlikėjai ir Džordana Butkutė? Ketvirtą kartą organizuojamų lietuviškos muzikos apdovanojimų M.A.M.A. rengėjai įsitikinę, kad tai nesudėtingas ir lengvai įgyvendinamas uždavinys. Net jei kai kurie atlikėjai ir jausis nepatogiai, svarbiausias išliks visagalis klausytojas, įsitaisęs prie televizoriaus ekrano ar didžiausioje šalies Kauno „Žalgirio“ arenoje.

Dažniausiai nominuoti gerai pažįstami veidai

Šiemet daugiausiai – penkių nominacijų apdovanojimuose sulaukė atlikėjas Marijonas Mikutavičius, pernai išleidęs sėkmingą albumą „Lengvas būdas mesti klausytis“ ir surengęs daug dėmesio sulaukusį koncertinį turą per didžiausius šalies miestus. M.Mikutavičius pretenduoja tapti geriausiu atlikėju ir popmuzikos atlikėju, geriausio albumo ir vaizdo klipo autoriumi bei geriausiu koncertiniu atlikėju.

Keturias statulėles pretenduoja gauti dainininkas Linas Adomaitis, 2014-aisiais įrašęs dvigubą albumą „Laiko Mašina“ ir koncertavęs su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Tarp apdovanojimų lyderių – ir po tris kartus nominacijose minima Dž.Butkutė, grupė „Biplan“, Ieva Narkutė bei Donatas Montvydas.

Ir vėl nominuoti ne tie, o geriausieji nustumti į antrą planą? Be tokių teiginių nepasieina nė vienas panašaus pobūdžio renginys. Ir pasaulinė muzikinių apdovanojimų praktika rodo, kad bet koks „geriausiųjų“ išskyrimas paprastai sukelia diskusijų ir nepasitenkinimo bangą, o atrasti objektyvius kriterijus čia visuomet sudėtinga. Todėl dažnai rimčiausiais, solidžiausiais ir objektyviausiais apdovanojimais save vadinantys renginiai tampa ir komiškiausi ar labiausiai neatitinkantys tikrovės.

Tačiau muzikinių apdovanojimų paskirtis yra ne tik išrinkti ir apdovanoti geriausius, bet ir suburti įvairaus spektro muzikantus į vieną vietą, parodyti, kas įdomaus nutiko muzikiniame pasaulyje per pastaruosius metus, sukurti savotišką muzikinę šventę muzikantams, bent kartą per metus leidžiant jiems pasijusti išties reikšmingais, suteikiant galimybę padėkoti tėvams, bičiuliams, įkvėpėjams ar žiūrovams.

„Nė vieni apdovanojimai Lietuvoje ar bet kokioje kitoje pasaulio šalyje nėra objektyvūs, nes jie ir negali būti objektyvūs. Nebent iš dalies tik tie, dėl kurių balsuoja vien žmonės“, – sako 2011 ir 2012 m. geriausia roko grupe M.A.M.A. pripažinto kolektyvo „Freaks On Floor“ vokalistas Justinas Jarutis.

Pasak jo, šis pripažinimas pakankamai jaunai grupei buvo jau atliktų darbų įvertinimas ir tarsi postūmis dar labiau stengtis žengti į priekį su savo kuriama muzika.

Apdovanoja „savus“?

M.A.M.A. apdovanojimai kritikuojami ir dėl skaidrumo stokos. Asociacijos „Metų muzikos apdovanojimai“ taryba, kurią sudaro jos pirmininkas muzikos prodiuseris Martynas Tyla, grupės „Antis“ lyderis Algirdas Kaušpėdas, dainininkas M.Mikutavičius, televizijos laidų prodiuseris Rolandas Skaistgirys, grupės „Bix“ vokalistas ir prodiuseris Saulius Urbonavičius, „G&G Sindikato“ atlikėjas Gabrielius Liaudanskas ir pramogų verslo įmonės „Promo Star“ vadovas Gytis Jagminas, parenka ir nominantų penketukus, ir komisiją, kuri vėliau išrenka nugalėtojus. Tarp jų dažnai būna atlikėjai ir kolektyvai, tiesiogiai susiję su apdovanojimų organizatoriais.

Muzikos apžvalgininkas Karolis Vyšniauskas, pernai atsisakęs būti apdovanojimų komisijos nariu dėl, jo nuomone, neskaidrios rinkimų sistemos, sako, kad M.A.M.A. nominacijos iš esmės atspindi masinę Lietuvos muziką ir tai, ko klausosi dauguma žmonių, tačiau neskatina lietuviškos muzikos progreso, o tik įšaldo esamą situaciją.

„Nelabai žiūrima į tai, kas vyksta mažesnėse scenose, o būtent ten gimsta įdomiausia šalies muzika. Įtraukiama keletas alternatyvių atlikėjų vardų, tačiau čia jie tik tam, kad užpildytų eterį ir patiems organizatoriams leistų turėti argumentų, jog jie neva apima visą Lietuvos muziką, ne tik popsceną. Bet realybė tokia, kad, pavyzdžiui, debiutuojančios roko grupės „Monkey Tank“ pasirodymas per nominantų paskelbimo vakarą buvo nutrauktas reklamos, o džiazo grupės „Sheep Got Waxed“ pavadinimo renginio vedėjas net nesugebėjo taisyklingai ištarti. Kokia nauda grupei iš pasirodymo, jei pirmą kartą juos matantys žiūrovai net nesupranta, kokia grupė groja?“ – klausia K.Vyšniauskas.

Šiemet tiesiogiai su organizatoriais susijusių muzikantų tarp kandidatų į apdovanojimus mažiau nei anksčiau, pavyzdžiui, geriausio hiphopo kategorijoje pirmą kartą nėra nominuota grupė „G&G Sindikatas“, tarp rokerių nepaminėti beveik dvidešimt metų aktyviai nekuriantys „Bix“ ar už nuopelnus lietuviškai muzikai pernai pagerbta „Antis“. Tačiau akivaizdus ir faktas, kad daugiausiai nominacijų – penkių – šiemet sulaukė asociacijos tarybos narys M.Mikutavičius, antroje vietoje rikiuojasi L.Adomaitis, priklausantis M.Tylos vadovaujamai agentūrai „Atlikėjai.com“, tarp lyderių – ir tai pačiai agentūrai priklausantis D.Montvydas bei su „Promo Star“ dirbanti I.Narkutė.

Kita vertus, nominacijose figūruoja ir alternatyvios scenos ar jaunesni atlikėjai, kurių vardai daugeliui žiūrovų gali būti girdimi pirmą kartą. Pavyzdžiui, šiemet metų alternatyvos nominacijoje minimas įdomus eksperimentinio džiazo kolektyvas „Sheep Got Waxed“, „matematinio roko“ kūrėjai „Without Letters“, geriausiais roko muzikantais pretenduoja tapti jaunosios kartos grupės „Monkey Tank“ ar „Colours of Bubbles“. Pastarieji pasirodys ir per ceremoniją Kauno „Žalgirio“ arenoje.

„M.A.M.A. paminimi jauni, įdomūs atlikėjai, bet paskui šou žvaigždėmis vis tiek tampa Dž.Butkutė ar „B’Avarija“. Norint pristatyti muziką labai svarbus kontekstas, kuriame ji yra. Pavyzdžiui, dėl to daug save gerbiančių Lietuvos muzikantų neina į „Euroviziją“, nors ten galėtų gerai pasirodyti. Šių apdovanojimų kontekstas yra televizinis ir masinis. Alternatyvūs atlikėjai ten jaučiasi tarsi svetimkūniai, tačiau vis tiek eina, tikėdamiesi, kad „gal šiemet bus geriau“. Juk į televiziją jiems patekti labai sunku – daugelis šia galimybe susigundo“, – aiškina K.Vyšniauskas.

Pasak jo, toks pasirinkimas dažnai šiems atlikėjams ir pakenkia, nes daugelis žiūrovų apdovanojimų metu apie juos susidaro klaidingą pirmąjį įspūdį. Pašnekovas pateikia pernai ceremonijoje pasirodžiusio atlikėjo ba. pavyzdį – muzikantas scenoje vilkėjo sau neįprastą „kosminį“ kostiumą, turėjo naudoti dalinę fonogramą, nors soliniai jo koncertai atrodo visiškai kitaip.

„Atlikėjai per šiuos apdovanojimus verčiami prisitaikyti prie šou, prie lietuviškos televizijos supratimo, kaip turėtų atrodyti muzikantai. Taip nevyksta didžiuosiuose pasaulio muzikos apdovanojimuose, į kuriuos M.A.M.A. sako besilygiuojantys. Pavyzdžiui, „Grammy“ apdovanojimai: jei ten groja roko grupė „The Black Keys“, tai jie ir groja taip, kaip patys nusprendžia, vilkėdami sau įprastas odines striukes, o ne tai, ką liepia šou organizatoriai. M.A.M.A. yra bandymas surengti perdėtai puošnų, blizgų, gigantišką renginį – kodėl jis vyksta arenoje, jei ji kasmet būna pustuštė? Man tai primena posovietinę estetiką, kai norima atrodyti labai prabangiai, bet rezultatas – kičinis, pačius muzikantus į nepatogią padėtį pastatantis“, – pabrėžia muzikos apžvalgininkas.

Lietuva per maža nepriklausomiems apdovanojimams

Apdovanojimų organizatorius M.Tyla pripažįsta: Lietuva yra maža, todėl naivu tikėtis, kad apdovanojimų rengėjai būtų visiškai nesusiję su jų pagerbiamais muzikantais. Tačiau, pasak jo, kasmet apdovanojimų organizavimo procesą stengiamasi tobulinti. „Šiemet platinama informacija, ką atlikėjai nuveikė per tuos metus. Prieš sudarydama penketukus, taryba konsultavosi ir su ekspertais – žmonėmis, dirbančiais su įvairiais festivaliais, muzikiniais renginiais, ir su pogrindžio muzika, mažiau populiariais atlikėjais, taip pat klausėme interneto portalų redaktorių nuomonės. O į galutinę komisiją buvo pakviesta apie 80 žmonių, iš kurių patvirtinta 51, kurie ir rinks nugalėtojus. Buvo tokių komisijos narių, kurie paskambino ir atsiprašė, pasakė neturintys didelio ryšio su lietuviška muzika arba reikiamos kompetencijos ir geriau nebalsuosiantys, nei atiduosiantys balsą už savo pažįstamą atlikėją. Tai labai gerbtinas dalykas, kai žmonės įvardija: aš tikrai nenoriu balsuoti už savo draugus“, – pasakoja agentūros „Atlikejai.com“ vadovas.

Pasak jo, šiemet pradėjo veikti ir M.A.M.A. apdovanojimų patariamoji taryba, sudaryta iš atlikėjų, kurie anksčiau yra tapę prizų laureatais, o jos pirmininku išrinktas agentūros M.P.3 vadovas Vaidas Stackevičius. Iš jos sulaukiama įvairių pasiūlymų dėl apdovanojimų rengimo ir sprendimų priėmimo. Ir nors tarp balsuojančiųjų yra ne vienas žmogus, tiesiogiai susijęs su nominuotais atlikėjais ar pats patekęs tarp nominantų, M.Tyla tikina, kad dar nė vienas pats sau pergalės nėra užsitikrinęs. O daugiausiai kartų šiemet nominuotas atlikėjas M.Mikutavičius, pasak apdovanojimų organizatoriaus, apskritai atsisakė balsuoti ir rinkti kitus kandidatus. „Nė vienas tų, kurie lankosi jo koncertuose, klausosi jo albumų ir mato vaizdo klipus, nepasakys, kad jis to nėra vertas“, – teigia M.Tyla.

Daugiausiai pasiekęs liko primirštas

Vis dėlto daugiausiai pernai pasiekęs lietuvių muzikos kūrėjas, įrodęs, kad lietuviškos muzikos eksportas ir sėkmė tarptautiniuose vandenyse yra įmanoma, buvo elektroninės muzikos atlikėjas Mario Basanovas, šiuo metu kuriantis slapyvardžiu „Ten Walls“. Jo kūrinys „Walking With Elephants“ pasiekė 6-ąją poziciją Didžiosios Britanijos perkamiausių singlų sąraše, skambėjo ir kopė į aukštumas svarbiausių Europos radijo stočių topuose, žurnalas „Mixmag“ jį pripažino metų žvaigžde, o leidinys „DJ Mag“ minėtą kūrinį išrinko metų geriausiuoju. Ir nors M.A.M.A. apdovanojimai išsikėlė tikslą „kelti lietuviško pramogų verslo kokybės kartelę, skatinti kurti originalią tautinę produkciją, kuri atrastų vietą ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje“, didelės dalies pasaulio rinkas sau atvėręs „Ten Walls“ sulaukė vos dviejų nominacijų – geriausio elektroninės muzikos atlikėjo ir geriausio vaizdo klipo kategorijoje.

„Praėjusių metų Lietuvos atlikėjas numeris vienas šimtu procentų yra „Ten Walls“. Tai, ką jis padarė pernai, – Lietuvos muzikoje absoliučiai nieko panašaus nebuvo įvykę. Jeigu mes galvojame apie muzikos progresą, tai yra pavyzdys, kai žmogus sugebėjo padaryti labai daug. Ir jis padarė tai todėl, kad nustojo dirbti su Lietuvos prodiuseriais – nustojo prisidėti prie tos muzikos, su kuria dirba M.A.M.A. organizatoriai. Jeigu jis būtų likęs čia, geriausia, ką jis būtų pasiekęs, – tiesiog gavęs dar vieną apdovanojimų statulėlę. Bet kas iš to? Lietuviškos muzikos progresas vyksta ten, kur M.A.M.O.S. nėra“, – teigia K.Vyšniauskas.

Vos dviejų nominacijų „Ten Walls“ sulaukė dėl M.A.M.A. apdovanojimų struktūros – renginio organizatoriai nuo pat pradžių nusprendė neteikti apdovanojimo už geriausią metų dainą. Vietoj to yra apdovanojami grojamiausios metų dainos Lietuvoje atlikėjai ir fonogramos gamintojai bei grojamiausias metų instrumentalistas. Šiemet šie prizai atiteko Jazzu ir L.Somovui už kūrinį „Lower Than the Ground“, kuris pernai dažniausiai skambėjo radijo eteryje. Tačiau skambėjo būtent Lietuvoje, o ne pasaulyje. Apdovanojimą už geriausią metų dainą teikti svarstoma nuo kitų metų.

Be to, elektroninės muzikos kūrėjai kol kas nedažnai patenka į Metų atlikėjo kategoriją. Pasak M.Tylos, David Guetta, Avicii ar kiti didžėjai retai minimi šioje nominacijoje, tad po ilgų diskusijų nuspręsta to nedaryti ir per M.A.M.A. apdovanojimus. „Priėjome išvadą, kad nereikėtų Lietuvoje taip drastiškai elgtis, pasaulyje irgi taip yra“, – sako apdovanojimų organizatorius.

Net jeigu didžiausią proveržį pasiekęs muzikantas gaus mažiau prizų už visiems gerai pažįstamus ir mylimus muzikantus, M.A.M.A. apdovanojimai išliks bene didžiausias ir svarbiausias lietuviškos muzikos metų renginys. Nors ir nepagrįstai pretenduojantis į „nacionalinį“ statusą, pataikaujantis masiniam skoniui ir didžiausią dėmesį sutelkiantis į pramogą ir šou, šis renginys kol kas jokių alternatyvų Lietuvoje neturi.

Daugiausiai M.A.M.A apdovanojimų 2011–2013 m. pelnę atlikėjai

Jazzu (kai kurie apdovanojimai – su Leonu Somovu) (6)

Leon Somov (kai kurie apdovanojimai – su Jazzu) (5)

„Sel“ (3)

Donatas Montvydas  (3)

Andrius Mamontovas (2)

„Freaks on Floor“ (2)

Markas Palubenka (2)

Mario Basanov (2)

„G&G Sindikatas“ (2)

Mantas Jankavičius (2)

Svarbiausios 2014 m. M.A.M.A. apdovanojimų nominacijos

Metų albumas:

Linas Adomaitis. „Laiko mašina“

Marijonas Mikutavičius. „Lengvas būdas mesti klausytis“

Donatas Montvydas & One Element. „Norim dar“

Ieva Narkutė. „Švelnesnis žvėris“

„Biplan“. „Visi keliai veda prie jūros“

Metų atlikėja:

Alina Orlova

Džordana Butkutė

Ieva Narkutė

Jurga Šeduikytė

Vilija Matačiūnaitė

Metų atlikėjas:

Donatas Montvydas

Linas Adomaitis

Marijonas Mikutavičius

Saulius Prūsaitis

Vidas Bareikis

Metų grupė:

Beissoul & Einius

„Biplan“

„Colours of Bubbles“

Leon Somov ir Jazzu

„Sel“

Ketvirtadienį 19 val. Rusų dramos teatre dviejų kvartetų iš JAV pasirodymu prasideda tarptautinis džiazo festivalis „Vilnius Mama Jazz“. Be amerikiečių, šįmet jo programoje išvysime svečius iš Norvegijos, o vakarais muzikos klube „Tamsta“ koncertuos lietuvių džiazo meistrai: Neda Malūnavičiūtė, Vytautas Labutis, Arvydas Joffė ir kiti. Vis dėlto svarbiausio festivalio koncerto laukiama sekmadienį 19 val. Kongresų rūmuose, kurių scenoje pasirodys amerikiečių pianistas Gonzalo Rubalcaba su savo grupe „Volcan“.

Lapkričio 15-oji, lapkričio 16-oji, lapkričio 17-oji, lapkričio 18-oji. Keturios dienos – keturi neatidėliotini vizitai. Į sostinę įžengia „Vilnius Mama Jazz“, įvilktas į darnią, simetrišką keturdalę struktūrą: kiekvieną vakarą vyks du koncertai Rusų dramos teatre nuo 19 val. + trys jaunų grupių pasirodymai muzikos klube „Tamsta“ nuo 22 val. + naktinis jam session. Paskutiniąją dieną vakarinius koncertus keičia dūzgė viešbutyje „Comfort“.
Tai – apgaulinga simetrija, apgaulinga tvarka: tereikia atvykti į susitikimą – ir popieriuje užfiksuotas pedantiškas tikslumas užleis pozicijas gyvai, permainingai, įnoringai muzikai, kurioje taisyklės reikalingesnės jų laužymui nei aklam sekimui, o laikas tampa reliatyvus. Bet, kol spontaniškumo lava dar neišsiliejo, pažvelkime į tą keturių tomų romaną, kurį galės perskaityti „Vilnius Mama Jazz“ avantiūros dalyviai.

Diena pirmoji. Klasika yra klasika
Festivalį atveria duetas iš Azerbaidžano – kompozitorius Salmanas Gambarovas ir jaunas sopranas Farida Mamedova, sukūrę projektą „Lieder Leaders“. Programos pagrindą sudaro lieder – vokiečių romantinės kamerinės dainos: F. Schuberto, J. Brahmso ir G. Mahlerio. Genialias melodijas (atliekamas vokalistės beveik be pakeitimų, sekant originaliu tekstu) atlikėjai traktuoja nebe kaip poetines meilės miniatiūras, o kaip paties Amžinojo Grožio simbolį, kurį fortepijono improvizacijos įkelia į nesaugų, kartais netgi atšiaurų šiuolaikinio pasaulio kontekstą. Visos dainos susipina į vientisą vėrinį, nepertraukiamą filosofinį pasakojimą su sava dramaturgija, kuri kiekviename koncerte šiek tiek keičiasi: improvizuojantis pianistas teikia kaskart naujų impulsų scenos partnerei, inspiruodamas negirdėtų atlikimo niuansų. Ši programa jau „aprobuota“ daugybėje solidžių erdvių, tarp jų – garsiame L. van Beethoveno festivalyje Bonoje.
Kitas vakaro koncertas – vėlgi apie klasiką, šį kartą – klasikinę hard-bop džiazo tradiciją. Trimitininkas Wallace’as Roney’is mokėsi pas Clarke’ą Terry’į, grojo drauge su Dizzy’iu Gillespie’iu ir buvo ypatingai išskirtas Mileso Daviso. Prie Arto Blake’o „Jazz Messengers“ jis prisijunngė, kad pakeistų Terence’ą Blanchardą. Jis nešiojasi visą moderniojo džiazo aukso erą savo triuboje. Jis laiko instrumentą rankomis, kurias draugiškai spausdavo Milesas Davis, jo ausys sugėrė autentišką, nesuvaidinamą praeities meistrų svingą, jis pažįsta džiazo anatomiją ir savo kūryboje atkuria autentišką tikro moderniojo mainstream džiazo dvasią, plėtodamas tas pačias vertybes, kaip ir jo didieji pirmtakai.

Diena antroji. Kontrastas
François Corneloup trio yra įprastas saksofoninis trio – žinoma, jeigu galingą jo skleidžiamą energiją galima laikyti „įprasta”. Ansamblis groja intelektualų laisvąjį džiazą – draugišką ausiai, bet nestokojantį aštrumo, veržlumo, drąsos. Įsiamžinę 2010 metais albume Noir lumiere, trio nariai toliau plėtoja savo repertuarą, iš paprastų groove’ų ir šykščių intonacijų užaugindami įmantrios konstrukcijos garsinius luitus.
Iš beatodairiško Corneloup trio improvizacijų bruzdyno „Vilnius Mama Jazz“ klausytojus išves John Albert Group. Filosofų Johno Locke’o ir Alberto Schweitzerio garbei pasivadinusią grupę sudaro lietuvių saksofonininkas Leonardas Pilkauskas, italų kontrabosininkas Marco Zeninis, vokiečių pianistas Christianas Pabstas ir būgnininkas Jonas Davidas Kroperis. Vaikinus suvienijo studijos Amsterdamo konservatorijoje ir susidomėjimas J. Locke’o ir A. Schweitzerio idėjomis, kurios mokė žmoniją gyventi taikoje bei ištikimai sekti žmogiškumo ir išminties idealais. Pasiremdami šia filosofija, kvarteto nariai siekia darnaus, harmoningo tarpusavio susikalbėjimo ir aukščiausios ansamblinės kokybės.

Diena trečioji. Energinis kokteilis
Antrasis tarptautinis projektas Rusų dramos teatre šiais metais pristatomas lietuvių vokalistės Viktorijos Pilatovič. „Jazz fontano“ laureatė iš pradžių mokėsi LMTA, vėliau smalsumas ir žinių troškimas nuviliojo ją į Groningeną, kur pasitobulinusi dainininkė 2011-aisiais tapo vokalistų konkurso Nyderlanduose trečiosios vietos laureate. Baigusi bakalauro studijas Groningene, dabar Viktorija studijuoja Berklio koledžo filiale Valensijoje (Ispanija). Tvirtai besijaučianti tarptautinėje jaunojo džiazo terpėje su savimi atveža margą ir stiprų įvairiatautį ansamblį: graikų pianistą Vagelį Stefanopoulosą, gitaristą Adadeji Adetayo iš Nigerijos, kamerūnietį kontrabosininką Bensoną Itoe ir amerikiečių būgnininką Oweną Hartą.
Vakaro kulminacija – Chris Dave & The Drumhedz. Chrisas Dave’as yra universalus ir paklausus dabarties būgnininkas, aprūpinantis ritmo partija tokius muzikantus kaip Adele, Beyonce, Kenny’is Garrettas, Terrence’as Blanchardas, Wyntonas Marsalis, Patas Metheny’is, Erykah Badu, Dianne Reeves, Robertas Glasperis ir aibė kitų išskirtinio kalibro meistrų iš įvairių žanrinių sferų: džiazo, pop-muikos, ritmenbliuzo ir hip-hopo. Chris Dave kuria ir savąjį projektą – „The Drumhedz“. Grupės sudėtis su laiku keičiasi, nekintama išlieka aukščiausia kokybės kartelė, ką paliudija ir šį kartą pasirinkta kompanija: Kebbis Williamsas – saksofonai, Isaiah Sharkey – gitara ir Jermaine’as Williamsas – bosas. Būgnininko svetainėje nurodoma, jog šia programa publika yra kviečiama į muzikinę kelionę per įvairius žanrus. Kartais į programą įterpiami Jimio Hendrixo, D’Angelo, Fela Kuti, Radiohead, J Dilla ir kitų artistų savaip perdirbti, bet beveik įmanomi pažinti kūriniai.

Diena ketvirtoji. Svarbiausia
Dmitrijaus Golovanovo solo rečitalis – tai veiksmas, kurio iš jauno pianisto seniai buvo tikimasi. Šį kūrėją jau drąsiai galima priskirti prie patyrusių muzikantų: jo koncertinė ir pedagoginė praktika, bei pagarba, su kokia į jį žvelgia kolegos ir studentai, yra peržengę pradedančiojo muzikanto ribas. Iš Dmitrijaus Golovanovo lapkričio 18-osios vakarą publika tikėsis ne berniuko, o vyro kalbos. Ir visi, akylai stebintieji jo talento raidą, patvirtintų, jog esama svaraus pagrindo tikėtis, jog lūkestis išsipildys.
Festivalio programa Rusų dramos teatre baigiama Ravi Coltrane’o kvarteto koncertu. Alice ir Johno Coltrane’ų sūnus visą gyvenimą susidūrė su garsių tėvų vaiko likimo našta. Muzikantų bendruomenė jį mėgsta, publika guviai reaguoja vien į jo pavardę, nes jo veidas, manieros, pozos, balsas sukuria iliuziją, tarytum Johnas Coltrane’as – vis dar tarp mūsų. Tačiau vos jis prisiliečia lūpomis prie saksofono – iliuzija ištirpsta, ir publikai kalba visiškai kitas muzikantas, kuriam, galbūt, sunkiau ir ilgiau negu kitiems teko įrodinėti net sau pačiam, kad jo paskirtis yra kitokia nei būti savo tėvo tąsa. Be abejo, ir šį kartą klausytojai ateis, vedini smalsumo, ką paveldėjo ar ko nepaveldėjo „dievo“ sūnus.

Naktinis gyvenimas
„Vilnius Mama Jazz“ yra ne tik aukšto lygio programų Rusų dramos teatre rinkinys, kiekvieną vakarą „Tamstos“ klube po koncertų vyks naktinių koncertų serijos, energine įkrova ir kūrybiniu turiniu galinčios laisvai konkuruoti su pagrindinės festivalio aikštelės įvykiais. Kiekvieną vakarą numatyti trys vėlyvi koncertai, peraugsiantys į jam session.
Festivalio paskutinis akordas – smagi dūzgė viešbutyje „Comfort Hotel“. Totalinė džiazo šventė be apribojimų.
Daugiau informacijos apie festivalį: www.vilniusmamajazz.lt