“Nesu sau nei žmogus reiškinys, nei kelrodė žvaigždė”, – purto galvą Lietuvos muzikos, kultūros ir visuomenės gyvenimo autoritetas Andrius Mamontovas.

Ne vieną pilietinę iniciatyvą užkūręs muzikantas, prodiuseris, teatro ir kino aktorius iki šiol tautiečių bene labiausiai vertinamas dėl daugiau nei tris dešimtmečius girdimų unikalių, visuomenės gyvenimą keičiančių dainų tekstų. Tačiau apibūdinti savęs kaip socialinių dainių autoriaus A.Mamontovas nelinkęs, jis sako kuriantis ir dainuojantis apie tai, kuo gyvena pats, – apie vidines savo būsenas ir suvoktas gyvenimo tiesas.

VEIDAS: Kokių sentimentų jums kelia valstybinių (tarkim, Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) švenčių minėjimai?
A.M.: Šių įvykių paminėjimas man labai svarbus, nes jie daug ką nulėmė mūsų tautos istorijoje. Galbūt tik Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji mums artimesnės ir suprantamesnės šventės nei Liepos 6-oji.
Juokauju – kodėl Lietuvos Nepriklausomybės Aktą reikėjo pasirašyti žiemą? Amerikiečiai jį pasirašė liepos 4-ąją, kada palankios gamtos sąlygos rengti piknikus ir koncertus, o mūsų šventimas šalčiausią žiemą virsta bendru šalimu Katedros aikštėje. Manau, daugeliui norėtųsi šią datą perkelti. Tačiau neabejoju, kad tokios progos sutelkia visuomenę, primena istorinius įvykius.
Tarkime, aš pats kelintus metus iš eilės dalyvauju Sausio 13-osios minėjime prie Seimo. Žinoma, labiausiai paliečia tie įvykiai, kurių liudininkais tapome patys. Man tai Sausio 13-oji, kurios liudininku buvau prie televizijos bokšto.
Neabejoju, kad valstybės pagrindas – patriotiškai nusiteikę ir kažką gero vardan jos darantys žmonės. Kol tokių žmonių bus, valstybė gyvuos.
VEIDAS: Andriau, žvelgiant iš šalies jūsų muzikinė karjera atrodo susiklosčiusi itin sėkmingai: rudenį minėjote 30 metų sceninės veiklos jubiliejų, per tiek metų teko paragauti pačios įvairios patirties (kurį laiką buvote grupės “Foje” vokalistas, vėliau pasukote solo atlikėjo keliu). Visada žinojote, kuria kryptimi judate?
A.M.: Mano, kaip ir kiekvieno kito žmogaus, gyvenime pasitaikydavo abejonių, aklaviečių, aplankydavo prasta nuotaika, kartkartėm neturėdavau jėgų ir klausdavau savęs, kodėl turėčiau tęsti tai, ką darau. Bet pakakdavo perskaityti kelias sėkmės istorijas, kad suvokčiau: siekiant savosios sėkmės nereikia eiti kitų pramintu keliu. Galima iš jų mokytis, bet vienintelis tikras sėkmės istorijos receptas yra tas, kurį žmogus susikuria pats.
Kartais man tenka su žmonėmis kalbėtis šia tema, tada pastebiu, kad išdrįsti užsiimti tuo, kas išties patinka, sugeba vienetai. Didžioji dalis visą gyvenimą dirba nemėgstamą darbą ir laukia, kada jiems pasitaikys ta nepaprasta proga. Paradoksalu, bet jai atėjus dauguma taip ir neišdrįsta palikti ankstesnio savo gyvenimo.
VEIDAS: Kaip manote, kas šiuo atveju pakiša koją? Ko labiausiai išsigąstama?
A.M.: Didžiausia klaida yra mėginimas kopijuoti kito žmogaus gyvenimą: kiekvienas mūsų privalo gyventi savąjį. Tarkime, aš pats vadovaujuosi intuicija, taigi svarbiausi mano gyvenimo sprendimai buvo labiau intuityvūs, nei pagrįsti logika ar racionaliu mąstymu. Tačiau bene labiausiai žmogaus sėkmę stabdantis ir žudantis dalykas yra klausimas, ar tai apsimoka. Turime galvoti ir koncentruotis į tai, ką norime sukurti (į savo tikslą, svajonę), o ne į tai, kas mums kliudo sutelkti dėmesį. Jei kasdien žmogus žengtų bent vieną mažą žingsnį savo svajonės link, gyvenimas taptų nepalyginti prasmingesnis.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 262014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-26-2014-m

Šeštadienį mėgėjus ir profesionalus su savo instrumentais į Lietuvos gatves jau aštuntą kartą pakvies Gatvės muzikos diena (GMD). Gatvės muzikos renginys, prasidėjęs Vilniuje 2007-aisiais, toliau plečia savo žemėlapį: gegužės 17 d. muzika liesis ir Ukrainos gatvėse.
„Šiemet prie mūsų prisijungė Ukraina. Keli Ukrainos miestai ruošiasi surengti GMD. Tiesa, neaišku, kaip įvykiai lems Odesos dalyvavimą, tačiau, pavyzdžiui, Kijevo miesto centras, Maidano aikštė turėtų būti pilna grojančių žmonių. Mums ir ukrainiečiams labai svarbu, kad GMD yra galimybė įkvėpti kitokio oro: neramumus atidėti į šalį ir bent vieną dieną pagroti“, – bendradarbiavimą su Kijevo GMD organizatoriais apžvelgia GMD sumanytojas Andrius Mamontovas.
Į Vilniaus GMD muzikuoti atvyks svečių iš Ukrainos, o Lietuvos muzikantai – „Biplan“, Edgaras Lubys (Amberlife), Jurgis Didžiulis svečių teisėmis turėtų vykti į Ukrainą. GMD muzika turėtų skambėti Ivano Frankivske, Lvove, Charkove, Dnepropetrovske ir Odesoje.
GMD organizatorių duomenimis, Kijevo GMD kviečiami dalyvauti ir aktoriai, amatininkai, savanoriai, kulinarai, prisidėsiantys prie labdaros akcijos. 10 proc. pelno jie padovanos Kijevo miesto gerovei.
A.Mamontovo teigimu, GMD vyksta ten, kur yra lietuvių bendruomenių. Pavyzdžiui, jau kelerius metus mažesnio masto GMD organizuoja Kopenhagoje, Osle, dar keliuose Europos miestuose gyvenantys lietuviai – gatvės muzikos žemėlapis plečiasi.

Šį savaitgalį Andrius Mamontovas pakvies klaipėdiečius į savo 30-ies metų sceninės veiklos jubiliejų. Kitą savaitę koncertinis A.Mamontovo ir buvusių grupės „Foje“ muzikantų turas nusikels į Kauną, o kulminacija – spalio 26 d. Vilniuje. Dviejų valandų muzikinė kelionė prasidės geriausių ir populiariausių dainų programa – nuo naujausių iki pačių seniausių kūrinių.
Visą praėjusią savaitę Andrius su buvusiais „Foje“ muzikantais repetavo. Tad nuo to su legendiniu dainininku ir pradėjome pokalbį: kaip šiandien susitikus skirtingos profesinės ir gyvenimiškos patirties turintiems žmonėms sekasi „susigroti“.

A.M.: Visi ginčai jau praeityje, grosime senas dainas, nieko naujo nekuriame, tad sunkiausias darbas – suderinti visų dešimties žmonių, grojusių „Foje“ skirtingais laikotarpiais, repeticijų grafiką.
Bet po repeticijų dar kurį laiką liekame pasikalbėti, ir kol rūkantieji sutraukia cigaretę, o nerūkantieji išgeria arbatą, prisimename daug istorijų, nostalgiškų detalių. Ir šitas dabartinis mūsų bendravimas labai smagus. Nors paskutiniais grupės „Foje“ gyvavimo metais – 1996–1997 m. būta įvairių ginčų su tuometės sudėties nariais, dabar visos buvusios ambicijos, įsižeidimai nebeturi jokios reikšmės. Šiandien mūsų repeticijos – brandžių žmonių bendravimas, kai kiekvienas žino, už ką yra atsakingas. O juk bendrauti su brandžiais žmonėmis – tikras malonumas.
VEIDAS: Jūsų ir „Foje“ karjeros pradžioje jaunimas kėlė didelius reikalavimus ne tik muzikai, bet ir tekstui. Šiandien dainų tekstuose vis mažiau prasmės. Kodėl?
A.M.: Apie visus tekstų autorius negalima taip sakyti, aš žinau keletą jaunų atlikėjų, kurie rašo puikias dainas, kuria puikią muziką, bet jie net nelenda į viešumą. Tačiau tie, kurie į viešąją erdvę, televiziją, radiją nori pakliūti bet kokiais būdais, iš tiesų į save bando atkreipti dėmesį ne gerais tekstais, ne gera muzika, o “piaru”. Jauni muzikantai nesuvokia, kad jiems nereikėtų jokio PR, jei jie sukurtų gerą dainą, nes geras tekstas ir muzika sutektų jiems taip trokštamo dėmesio.
Ir kai kartais jauni atlikėjai manęs klausia patarimo, kaip jiems išgarsėti, sakau: sukurkite gerą dainą, ir tada viskas prasidės, visos durys atsidarys. Taip atsitiko ir su „Foje“: kai aš parašiau „Laužo šviesą“ ir mes ją įrašėme, mums atsidarė visos durys, nes tas tekstas ir muzika žmones palietė, užkabino, jie reagavo.
Šiandien mūsų televizijose dominuoja įvairūs realybės šou, tačiau dauguma jaunų atlikėjų kol kas nesupranta, kad tai ne muzikinis, o TV produktas. Jei nori visą gyvenimą susieti su muzika, turi pradėti ne nuo TV šou, bet parašyti gerą dainą ir stengtis groti gyvai, gyvam žiūrovui, o ne TV kamerai.
Man atrodo, mes vis dar nesame pasveikę nuo bandymo atitikti kažkokius standartus. Atlikėjų, kurie būtų savimi ir dainuotų, ką jie jaučia, kaip jie gyvena, – vienetai.
VEIDAS: Jūs dažnai pabrėžiate, kad muzikoje, kaip ir bet kokioje kitoje profesijoje, svarbiausia pašaukimas ir svajonės siekis. Kodėl tokia daugybė šiandien muzikuojančio jaunimo ilgainiui atsisako savo svajonės?
A.M.: Daugybė jaunuolių žavisi savo mėgstamais atlikėjais, įsivaizduoja save scenoje, kaip jie elgtųsi, jei juos aplankytų tokia sėkmė, bet dažnai tai būna ne tikrasis tų žmonių pašaukimas, svajonė, o tik pasvajojimas. Ir jeigu žmonės išsiaiškina, kad nori daryti kitką, tai ir gerai, nes muzikoje, ypač populiariojoje, save turi patikrinti šimtą kartų, ar tu tikrai nori tai daryti. Čia visada yra didelė rizika, niekada nežinai, kaip susiklostys tavo karjera, – Lietuvoje iš savo kuriamos muzikos pragyvena pirštais suskaičiuojami muzikantai, nes mūsų klausytojų kiekis nėra didelis.
VEIDAS: Šiandien žmonės vis mažiau perka muzikos įvairiose laikmenose, vis daugiau jos parsisiunčia piratiniais būdais, tad kokią prognozuojate muzikantų ateitį: dar mažės žmonių, gyvenančių ir pragyvenančių iš muzikos, ar kritimas jau liovėsi?
A.M.: Muzikinis verslas pasikeitė prieš dešimt metų, sulig interneto plėtra. Viena vertus, internetas suteikia labai daug galimybių klausytis geros muzikos, bet kartu vis sunkiau atsirinkti, ko klausytis, nes pasiūla milžiniška. Tiesa, dabar neatsiranda tokių superžvaigždžių, kaip „The Beatles“, „Depeche Mode“ ar „AC/DC“, dabar yra vidutinės klasės muzikantų klestėjimo metas, nes technologijos palengvino muzikos kūrimą. Bet pragyvenimas iš muzikos įrašų pardavimo – jau praeitis, dabar gali pragyventi tik iš koncertų. Ir, mano nuomone, ta tendencija yra gera.
VEIDAS: Įvertinkite pastarųjų 30-ies metų Lietuvos muzikos tendencijas – kada buvo didžiausios jos duobės?
A.M.: Iki nepriklausomybės atkūrimo buvo didžiulis muzikos badas, ypač kitokios, jaunimo muzikos, didelių koncertų. Juk sovietmečiu niekas neleido šokti koncertuose, visi, kas tik atsistodavo ir norėdavo šokti, būdavo išvedami. Žiūrovai turėjo ramiai sėdėti ir galėjo tik tarp dainų paploti. Todėl sovietmečiu muzika turėjo rezistencinę prasmę. Bet po nepriklausomybės atkūrimo visa, net ir roko muzika, kuri sovietmečiu atliko laisvės idėjų transliuotojo funkciją, skleidė pasipriešinimo mintis, tapo pramoga, pasikeitė muzikos funkcija.
Ko gero, vieni depresyviausių metų buvo 1992-ieji, kai iš karto po euforijos dėl nepriklausomybės atgavimo žmonėms reikėjo greitai persiorientuoti, pereiti iš vienos santvarkos į kitą, daug ko mokytis ir išmokti gyventi naujomis sąlygomis, kai žmonės vis daugiau dėmesio ėmė skirti buičiai, būrėsi gaujos.
Antra vertus, manau, natūralu, kad kai žmonės pradeda geriau gyventi, jiems reikia pramogų, todėl suklestėjo popmuzikos, disko stiliaus grupės, atsirado daug atlikėjų, dainuojančių pagal fonogramas. Apie 1995–1997 m. vėl buvo kokybinis šuolis ir vėl nusileidimas, kitas pakilimas – 2002–2003 m. O 2008-aisiais prasidėjus krizei žmonių susidomėjimas pramogine muzika sumažėjo.
Užtat mano koncertuose, priešingai, 2008–2010 m. būdavo rekordiniai skaičiai klausytojų, tiek jų nesusirinkdavo net geriausiais „Foje“ laikais. Krizės metais žmonėms reikėjo dainų, kurios jiems kalbėtų, kuriose jie rastų paguodą, prasmę, nes kai ištinka krizė, žmonės daug ką praranda, todėl ieško, kas juos palaikytų, ieško prasmės muzikoje, tekstuose. Iš tikrųjų pastarieji penkeri metai man buvo labai geri – į mano koncertus ateidavo daug daugiau žmonių nei geriausiais „Foje“ laikais.
VEIDAS: Paprastai vaikai, paaugliai mėgina paneigti savo tėvus ir jų kartą, kad galėtų įsitvirtinti patys. Kaip jums pavyksta išlikti autoritetu ne tik savo ir šiek tiek jaunesnėms, bet ir dabartinių paauglių kartoms? Palyginkite dabartinį ir devintojo dešimtmečio šešiolikmetį, kuris klausosi tos pačios „Laužo šviesos“.
A.M.: Paaugliai vienodi, nesvarbu, tada, dabar ar prieš tūkstantį metų, nes tai yra amžius, kai žmogus pradeda suvokti savo vietą pasaulyje, pradeda protestuoti prieš tėvus, pirmą kartą įsimyli. Šitie dalykai šiame amžiuje būdingi visoms kartoms, nors išorės sąlygos ir skiriasi. Ir kai žiūriu į savo vaikus, nematau skirtumo su savo karta – aš buvau toks pat kaip ir mano vaikai. Tik tiek, kad jie turi internetą, nors iš tikrųjų technologijos keičia mus galbūt netgi labiau nei juos, nes jie gimė, kai internetas jau buvo, jiems tai tas pats, kas mums buvo eiti į teatrą.
VEIDAS: Pirmais nepriklausomybės metais radijo stotyje “M-1″ kartu su Livija Gradauskiene vesdavote „Nakties balsus“, į kuriuos skambindavo daug depresyvių, gyvenimu nusivylusių žmonių, dabar jūs prisidedate prie savanoriškų psichologinės pagalbos jaunimui akcijų. Kaip manote, kodėl pradėję gyventi geriau nepradėjome geriau sutarti su savimi, kodėl tiek daug netikrumo, pykčio, mėginimų žudytis?
A.M.: Materiali gerovė niekaip nėra susijusi su mūsų savijauta. Štai Pietų Amerikoje, kur milijonai žmonių gyvena lūšnynuose, savižudybių nepalyginti mažiau nei pas mus, nes jie išlieja emocijas, kalbasi, jie yra ekstravertai, o mes bijome dalytis savo išgyvenimais, esame intravertai, ir tai mus žudo. Mūsų nacionalinio charakterio ypatybė uždarumas yra tikroji suicido priežastis. Ypač vyrai nemoka dalytis išgyvenimais, susitikę du vyrai niekados nesikalbės, kaip kiekvienas jų jaučiasi, o ir mes nuo mažumės mokome berniukus, kad verkti, rodyti savo emocijas yra negražu, nevyriška. Moterys labiau dalijasi, pasakojasi viena kitai, kaip jaučiasi.
Pagaliau mes vis dar nemokame bendrauti – dažnai slepiamės po ironijos kauke, pašaipėle, bet iš tikrųjų niekaip patys pirmi nedrįstame žengti pirmo žingsnio ir nuoširdžiai pasikalbėti. Aš manau, kad daugelis mūsų dvasinių bėdų yra dėl to, jog esame vienkiemių gyventojai, o mums reikėtų išeiti iš tų vienkiemių.
VEIDAS: Bet mes esame ne tik labai uždari, bet dar ir kaip niekad agresyvūs. Iš kur tie protu nesuvokiami poelgiai?
A.M.: Agresija kyla iš begalinio tamsumo: užaugo karta, kurios švietimu ir kultūra niekas nesirūpino, kuri nėra skaičiusi puikių knygų, mačiusi puikių spektaklių. Be to, agresyvumu dažniausiai išsiskiria žmonės, kurie vaikystėje nepatyrė dėmesio, meilės. Tai dvasiškai sužaloti, dvasiškai neišsivystę žmonės.
VEIDAS: Jūs esate kviečiamas į daugybę visuomeninių veiklų. Kurios jums pačiam įdomiausios ir prasmingiausios?
A.M.: Labai džiaugiuosi, kad su „Jaunimo linija“ sugalvojome iniciatyvą „Nebijok kalbėti“: mes trejus metus važinėjome po Lietuvos miestus ir miestelius, kuriuose fiksuojamas didžiausias savižudybių skaičius, ir susitikinėjome su jaunimu, kalbėjomės, tai labai daug duoda. O ir „Jaunimo linijos“ savanoriai – labai mieli, jautrūs žmonės. Tad pastaroji patirtis man yra labai svarbi. Man šita iniciatyva labai brangi, ir aš žinau, kad mes ją pratęsime.
VEIDAS: Jūs esate žmogus reiškinys: kompozitorius, tekstų autorius, muzikantas, radijo laidų vedėjas, prodiuseris, teatro ir kino aktorius, fotografas. Sakykite, kuri iš sričių – muzika, kinas, ar teatras Lietuvoje yra mažiausiai provinciali ir labiausiai artima pasauliniam kontekstui, pasauliniam lygiui?
A.M.: Manau, mūsų teatras labiausiai peržengęs provincialumo ribas: Eimuntas Nekrošius, Oskaras Koršunovas, Rimas Tuminas yra užsienyje netgi labiau įvertinti nei Lietuvoje. Mūsų valstybės teatras yra kultūros srities eksportas numeris vienas. Antroje žanrų, labiausiai peržengusių savo kiemo ribas, vietoje – klasikinė muzika. Turime puikių operos solistų, muzikantų, orkestrų, kurie muzikuoja ir yra labai vertinami pasaulyje. Deja, kalbėdami apie popmuziką negalime daug kuo pasigirti. Bet jei paminėsime kitus vaizduojamuosius menus, dailę, fotografiją, išskyrus kiną, kuris tik bando užgimti, Lietuva pasaulyje atrodo tikrai neblogai.
VEIDAS: Daug kas pabrėžia, jog svarbiausia, kad žmogus būtų kūrybingas. Ir dauguma tėvų to linki savo vaikams. Bet kaip didinti ir plėsti žmonių kūrybines galias?
A.M.: Iš tiesų negali visi būti vienodai kūrybingi. Tai labiau priklauso nuo auklėjimo, taip pat ir nuo galimybių. Aš stengiuosi savo vaikams parodyti kuo daugiau pasaulio, nes kuo vaikas daugiau mato, tuo greičiau suvokia, kad pasirinkimų yra daugiau nei du. Kelių yra milijonai, horizontas – beprotiškai platus. Aišku, gaila, kad vaikai, kurie negauna tinkamo išsilavinimo, mano, jog tėra du keliai: stoti į universitetą arba prasigerti. Kai kurie žmonės neranda savęs tik dėl to, kad nežino kitų pasirinkimų. Taigi mes vaikams turime parodyti kuo platesnį pasaulį.
VEIDAS: Jūs – profesionalus muzikantas, kompozitorius, nors nesate baigęs muzikos mokyklos. Stebint šiandienius tėvus kyla mintis, ar tikrai reikia taip spausti besispyriojantį, nenorintį groti vaiką būtinai mokytis muzikos septynerius ar dešimt metų ir baigti muzikos mokyklą?
A.M.: Taip, aš mokiausi muzikos, tačiau nebaigiau muzikos mokslų. Bet muzikos mokyklos lankymas nebūtinai reiškia, kad muzika taps vaiko ateitimi. Ir tėvų negalima kaltinti dėl to, kad jie verčia vaikus mokytis muzikos, – tiesiog tėvai dovanoja vaikams estetinį lavinimą, supratimą, kas yra muzikos logika, struktūra. Tokios studijos lavina ne tik muzikinius, bet ir bendruosius gebėjimus, emocinį intelektą.
Kartais vaikai iš tikrųjų priešgyniauja, bet aš pats nesu iš tų tėvų, kurie užrakina vaiką ir liepia groti, aš nuolaidesnis. Nors puikiai suprantu ir tuos tėvus, kurie reikalauja, jog vaikai baigtų pradėtą lankyti muzikos mokyklą, ir nemanau, kad tai kaip nors tiems vaikams pakenkia.

Kas ką sukūrė: A.Mamontovas „Foje“ ar „Foje“ legenda – A.Mamontovą?

Jo nėra televizijos laidose, jo nepamatysi triukšminguose pramogų pasaulio vakarėliuose, jis užsimaukšlinęs gobtuvą melancholiškai žingsniuoja Senamiesčio gatvelėmis, jis neskambinėja žurnalistams ir nesisiūlo duoti išskirtinį interviu, jis – tipiškas vienišius. Bet jei kažką vadiname pramogų, kultūros ar visuomenės gyvenimo veikėju, žvaigžde, tai Andrius Mamontovas reikėtų vadinti ištisa galaktika.
Tokių žmonių-reiškinių kaip jis, kurie nesireklamuotų, bet paskui juos sektų minios, gaudydamos kiekvieną jų žodį, Lietuvos kultūros ir visuomenės gyvenime buvo ir yra vienetai. Savo svoriu ir įtaka jam prilygsta nebent poetas Justinas Marcinkevičius, rašytoja Jurga Ivanauskaitė, dainininkas, kompozitorius, tekstų autorius ir renginių vedėjas Vytautas Kernagis, „Anties“ lyderis, visuomenininkas, architektas Algirdas Kaušpėdas. Sąrašas tikrai nebūtų ilgas.
Ir vis dėlto, kas ką sukūrė: A.Mamontovas – „Foje“ legendą ar „Foje“ – A.Mamontovą?

A.Mamontovas vienijo kartais nesuvienijamus charakterius
„Man regis, A.Mamontovas buvo ne „Foje“ dalis, o “Foje” esmė, – sako muzikos ekspertas, įrašų kompanijos „Zona“ įkūrėjas Dovydas Bliuvšteinas. – Andrius buvo ir „Foje“ kūrinių autorius, ir „frontmenas“. Jei lygintume su pasaulio grupėmis, tai „Foje“ tikrai nebuvo tokia grupė kaip, tarkime, „Led Zeppelin“, kurios visi nariai yra lygūs. Andrius ir „Foje“ buvo panašiai kaip Stingas ir „The Police“: yra lyderis ir yra grupė. „Foje“ koncepcija iš tikrųjų yra Andriaus koncepcija.“
Antra vertus, šiandien analizuojant visų laikų geriausios Lietuvos popmuzikos grupės „Foje“ (mat, kaip primena kitas muzikos ekspertas, buvęs ilgametis radijo stoties „Radiocentras“ muzikos redaktorius Aivaras Gelžinis, iki šiol nė vienai Vilniaus Vingio parke koncertavusiai Lietuvos ar užsienio garsenybei – nei Stingui, nei Rodui Stewartui, nei Eltonui Johnui, nei „Depeche Mode“ nepavyko surinkti 60-ies tūkst. klausytojų ir pakartoti „Foje“ fenomeno) ir A.Mamontovo trisdešimties kūrybos metų laikotarpį, matoma ir nuolatos buvusi trintis tarp muzikantų. Nuo pat grupės susikūrimo 1983-iaisiais iki jos paskutinio legendinio koncerto Vingio parke 1997-aisiais „Foje“ muzikantai nuolat migravo: vieni išeidavo, ateidavo nauji, vėliau naujokus keisdavo dar kiti naujokai, vėl grįždavo signatarai, vėl išeidavo ir vėl grįždavo kažkelintos sudėties muzikantai.
„Bet, – kaip pabrėžia A.Gelžinis, – kad ir kas vyko grupės viduje, smagu, jog Andriui pavyko išsaugoti „Foje“. Iš tikrųjų, tiek metų grojant, muzikantų kaita neišvengiama – keičiasi gyvenimo aplinkybės: gimsta vaikai, repeticijas sunku derinti tiek su šeimos rutina, tiek su darbu, todėl migracija visiškai natūrali. Bet „Foje“, priešingai nei kita labai garsi Lietuvos popmuzikos grupė, nesusivaidijo, kam priklauso grupės ir kūrinių autorių teisės, pavadinimas. O juk tai labai dažna situacija ir Vakaruose. Štai po to, kai iš „Pink Floyd“ išėjo vienas lyderių Rogeris Watersas, antrasis lyderis Nickas Masonas ir toliau bandė muzikuoti su likusia grupe, bet R.Watersas iš karto pradėjo teisminius ginčus, kad kiti grupės nariai negali naudoti „Pink Floyd“ vardo, kad kūrinių autorių teisės priklauso jam. Ir tik po daugybės metų, beje, prieš dvi savaites, R.Watersas pagaliau pripažino, kad bylinėjimasis su buvusiais grupės bičiuliais buvo didžiulė klaida.“
Ir iš tikrųjų, analizuodami „Foje“ istoriją matome, kad net ir po oficialaus išsiskyrimo Andrius kartkartėmis sukviesdavo kartu pagroti įvairių laikotarpių buvusius grupės muzikantus.

„Foje“ pakeitė jaunimo muzikinį skonį
Esminis „Foje“ karjeros lūžis įvyko tada, kai per studentų rudens atostogas Andrius (tuomet Vilniaus inžinerinio statybos instituto studentas) lėktuvu nuskrido į Palangą ir vienoje kuklių kurorto valgyklėlių parašė „Laužo šviesą“. Ši daina tapo jaunimo himnu ir įžiebė „Foje“ muzikos horizontą: režisierius Artūras Pozniakovas pakvietė grupę kartu su tuo metu itin populiaria kita grupe „Antis“ bei Vytautu Kernagiu nusifilmuoti muzikiniame filme „Kažkas atsitiko“. Vėliau buvo „antino“ A.Kaušpėdo organizuotas 1989 m. „Roko maršas“ per Lietuvą, virtęs „Foje“ triumfo maršu.
„Andrius – legendinė asmenybė, – tęsia „Anties“ lyderis A.Kaušpėdas. – Vis dėlto aš, priešingai nei jis, nerizikavau savo gyvenimo susieti vien tik su muzika. Jis surizikavo, ir tai pasiteisino. Bet aš manau, kad jis elgėsi labai atsakingai, kai, matydamas, kokia negausi yra Lietuvos muzikos rinka, neagitavo visų „Foje“ narių žūtbūt laikytis išvien, nesiskirstyti ir gyventi tik iš muzikos. Iš muzikos Lietuvoje gali pragyventi vos vienas kitas muzikantas.“
A.Gelžinis priduria, kad A.Mamontovas ir „Foje“ buvo tas veiksnys, kuris lėmė, kad Lietuvoje išpopuliarėjo ne rokas, o kokybiška popstiliaus muzika. Iki nepriklausomybės atkūrimo jaunimas pogrindyje dalijosi vakarietiškų roko muzikos grupių įrašais, rokas Sovietų Sąjungoje buvo tapęs protesto prieš sistemą simboliu ir ši muzika turėjo visas prielaidas įsitvirtinti kaip pagrindinis žanras.
„Sulig „Foje“ iškilimu muzikinės jaunimo nuostatos „sprogo“, – dėsto A.Gelžinis. – Tuo metu daug lietuviškos muzikos grojusios ir jaunimo muzikinį skonį stipriai veikusios radijo stoties „Radiocentras“ topuose „Foje“, o po grupės iširimo – soliniai A.Mamontovo albumai ištisomis savaitėmis karaliavo pirmose grojamiausių kūrinių vietose. Ir ne viena daina, o kokios penkios: štai viena įsitvirtina mažiausiai penkioms savaitėms pirmoje vietoje, vėliau tokiam pačiam laikui – antra, trečia, ketvirta, penkta.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-40-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Nuo gegužės veikiančio Kauno „Ryšių kiemelyje 837“ laukia neeilinis penktadienis. Priešpaskutinį vasaros savaitgalį čia pradės Andriaus Mamontovo koncertas. Neabejojama, kad rugpjūčio 24-ąją bus užpildyti visi laisvi Rotušės aikštėje esančio Ryšių istorijos muziejaus kiemo kvadratiniai centimetrai.

Šią vasarą leidžiantis didžiuosiuose šalies festivaliuose – „Tamsta Muzika“, „Roko Naktys“, „Karklė Live Music Beach“ – ir į pagrindines jų scenas svarbiausiu laiku kopiantis Andrius Mamontovas – pristatymo nebereikalaujanti Lietuvos muzikos ir meno pasaulio figūra. Dar 1983-aisiais, būdamas moksleivis, jis subūrė grupę „Sunki muzika“, vėliau pervadintą „Foje“ ir tapusią bene populiariausiu visų laikų lietuviško roko kolektyvu. 1997-aisiais, grupei surengus paskutinį grandiozinį koncertų turą, A. Mamontovas nusprendė tęsti jau anksčiau albumu „Pabėgimas“ pradėtą solinę karjerą, ir savo veiklos neapribojo tik muzika.

Ne vienu apdovanojimu kaip atlikėjas ir dainų kūrėjas įvertintas A. Mamontovas, pernai išleidęs kol kas paskutinį studijinį darbą „Elektroninis dievas“, aktyviai darbuojasi ir teatro bei kino sferoje. Teatro režisierius Eimuntas Nekrošius jam patikėjo Hamleto vaidmenį, kino režisierius Maris Martinsons – roles filmuose „Nereikalingi žmonės“ bei „Amaya“. Taip pat A. Mamontovas – už Lietuvos ribų jau išplitusios iniciatyvos „Gatvės muzikos diena“ iniciatorius ir daugelio kitų projektų sumanytojas bei palaikytojas.

45-ąjį gimtadienį šią savaitę minintis kūrėjas jubiliejų švenčia ten, kur jaučiasi geriausiai – koncertuodamas. Ketvirtadienį tikrąją gimimo datą paminėjęs koncerte Vilniaus „Vasaros terasoje“ rugpjūčio 24-ąją gerbėjų jis lauks Kaune. Nemokamo koncerto organizatoriai pusiau juokaudami primena, kad visi, nuo 19 val. užėję į „Ryšių kiemelį 837“, turėtų atsinešti ir dovaną A. Mamontovui. Gal taip bus pasiektas sveikinimų rekordas?

Lapkričio 11 dieną Andrius Mamontovas išleido naują albumą „Elektroninis dievas“, kurį atlikėjas leido nemokamai parsisiųsti iš interneto.

Naująjį Andriaus Mamontovo albumą klausytojai gali parsisiųsti iš vieno TV kanalo tinklalapio. Žinoma, tai ne labdara – tokį albumo platinimo būdą parėmė viena draudimo bendrovė, kuri ir sumokėjo atlikėjui. Per savaitę „Elektroninį dievą“ siųstasi daugiau nei 60 tūkst. kartų. „Geriau tegul žmonės parsisiunčia albumą iš manęs, nei naudojasi piratų svetainėmis ir jas reklamuoja“, – sako atlikėjas, neslėpdamas, kad tai savotiškas atkirtis piratavimui.

Beje, spalio pabaigoje savo debiutinį albumą išleido ir Jurgio Didžiulio bei Ericos Jennings duetas „The Ball & Chain“ – jį taip pat galima parsisiųti nemokamai.

Abu šie atvejai – jau ne pirmas toks bandymas Lietuvoje kitaip platinti muziką: 2008 m. išleistas A.Mamontovo albumas „Geltona. Žalia. Raudona.“ taip pat buvo platinamas nemokamai. Tuomet atlikėją parėmė telekomunikacijų įmonė – iš viso buvo išdalyta apie 60 tūkst. CD diskų, o skaitmeninė albumo versija parsisiųsta apie 100 tūkst. kartų.

Tokie muzikantų veiksmai kyla ne iš begalinio altruizmo, o dėl to, kad internetas ypač stipriai keičia muzikos platinimo verslą. Kompaktinių diskų pardavimas vis mažėja, todėl pastaruoju metu pagrindiniu atlikėjų įplaukų šaltiniu tapo koncertinė veikla.

„Anksčiau grupė važiuodavo į koncertinį turą, kad pristatytų ir dėl to kuo gausiau parduotų savo albumą. Dabar kūrėjai dalija savo albumus nemokamai, kad kuo daugiau klausytojų išgirstų jų dainas ir ateitų į koncertus“, – padėtį muzikos scenoje apibūdina A.Mamontovas.

Tiesa, dauguma „Veido“ kalbintų atlikėjų pripažįsta, kad Lietuvoje visada daugiausiai uždirbdavo iš koncertų, o ne iš parduodamų albumų. Ir šios tendencijos nėra būdingos tik Lietuvai – visa pasaulinė muzikos pramonė susiduria su sunkumais. „Neseniai uždaryta netgi mano mėgstama muzikos įrašų parduotuvė Niujorke. O juk ten žmonių srautai didžiuliai – šis faktas rodo, kad pardavinėti muzikos įrašų nebeapsimoka“, – apgailestauja A.Mamontovas.

Muzikos pramonės atstovai jau keleri metai intensyviai ieško būdų, kaip susigrąžinti bent dalį prarastų pajamų, kurias generuodavo „aukso amžiuje“ – kai muzika buvo platinama tik fiziniu pavidalu: vinilinėmis plokštelėmis, garsajuostėmis ar kompaktiniais diskais. Skaičiuojama, kad nuo 1999 iki 2009 m. muzikos albumų pardavimas fizinėse laikmenose sumažėjo daugiau nei perpus.

Tad net ir didžiulės grupės pagrindines pajamas šiandien gauna koncertuodamos, o platindamos savo albumus neretai tik eksperimentuoja. Štai, pavyzdžiui, žymi alternatyvaus roko grupė „Radiohead“ 2007 m. pradėjo pardavinėti savo albumą „In Rainbows“ (skaitmeninę versiją), klausytojų prašydama sumokėti kiek negaila.

O industrinio roko grupė „Nine Inch Nails“ žengė dar toliau – atsisakė leidybos kompanijos paslaugų ir net du savo albumus leido parsisiųsti nemokamai. Tiesa, abi grupės išleido ir fizines albumų versijas, o „Radiohead“ naujausią savo albumą vėl pardavinėja įprastu būdu.

Internetas suteikė naujų galimybių

Muzikos pramonės atstovai pastaruoju metu linkę neigiamai atsiliepti apie internetą ir jame suklestėjusį piratavimą. Vis dėlto šiose aimanose vertėtų atskirti kūrėjų ir platintojų balsus – mažėjantis muzikos įrašų pardavimas muzikantus palietė šiek tiek silpniau. Pasak Olego Aleksejevo iš grupės „Biplan“, labiau nuo to nukenčia ne muzikantai, o įrašų platintojai.

Tuo metu vis daugiau muzikantų pripažįsta, kad pasaulinis tinklas suteikė ne tik iššūkių, bet ir naujų galimybių. A.Mamontovas savo naująjį albumą taip pat siūlo interneto parduotuvėje „Apple iTunes“ ir džiaugiasi, kad jau nupirkta nemažai albumo kopijų.

Visi „Veido“ kalbinti atlikėjai labai teigiamai žiūri ir į prenumeruojamos muzikos paslaugas, kai klausytojas moka mėnesinį mokestį ir gali klausytis muzikos iš didžiulės „debesyje“ saugomos fonotekos. Tarp tokių pavyzdžių verta paminėti JAV veikiančias „Rdio“ ar „Pandora“ bei Europoje vis populiarėjančią „Spotify“.

„Žinoma, nesame patenkinti, kad muzikos įrašai parduodami prasčiau ir reikia ieškoti naujų platinimo būdų, tačiau bet kokiu atveju internetas duoda daug daugiau galimybių, nei atima“, – džiaugiasi „Biplan“ gitaristas O.Aleksejevas.

Ypač dideles perspektyvas atlikėjas numato jauniems muzikantams. Ir iš tiesų, juk internete yra beribės galimybės išradingai populiarinti savo kūrybą – filmukų portale „YouTube“ ar muzikos portale „SoundCloud“. Socialiniai tinklai padeda muzikantams artimiau bendrauti su savo gerbėjais, ir toks ryšys į koncertus pritraukia daugiau klausytojų.

Nemažai atlikėjų apskritai atsisako leidėjų paslaugų ir platina albumus patys – tam įkurta speciali parduotuvė „Bandcamp“.

Antradienį ir trečiadienį 19 val. „Domino“ teatre atgims Andriaus Mamontovo miuziklas „Tadas Blinda“. Pirmąkart pastatytas 2004 m., tačiau didžiojoje scenoje parodytas tik vieną kartą, pernai miuziklas keliavo po Lietuvą. Dabar naujomis dainomis papildytame spektaklio variante Blindos vaidmenį atliks Jokūbas Bareikis ir Andrius Bialobžeskis, jo mylimosios Mortos – Vaida Genytė ir Evelina Anusauskaitė. Miuzikle vaidina ir Povilas Meškėla, Rafailas Karpis, Raimondas Baranauskas, Darius Auželis.