Šiandien internete pradėtas platinti naujas Donato Vaišnoro filmas “brangioji vardu Manifestas”. Tai paskutinė režisieriaus sumanytos trilogijos – “Giedrė”, “Myliu Kulką Tavo Širdyje” ir “brangioji vardu Manifestas” – dalis.

Filmas pasakoja apie kino režisierių, kuris užsimanė apversti pasaulį, bet apsivertė pats. Siužetas senas kaip pats pasaulis – kiekviena nauja karta nori išsilaisvinti iš tėvų kartos vertybių ir gyvenimo būdo. Kiekvienas jaunuolis nuoširdžiai tiki, kad jam tikrai pavyks šį pasaulį padaryti geresniu, ar bent jau nemeluoti sau, ką taip mėgsta daryti suaugę. Su pavydėtinu pastovumu neapsiplunksnavę pienburniai meta iššūkį pasauliui. Tai vyksta jau tūkstančius metų ir, matyt, vyks tol, kol moterys nenustos gimdyti.

Maištas ne vien žaidimas, kurio metu išbandomi tėvų nervai ir pasaulio tvirtumas, bet ir savo tapatybės, naujų orientyrų bei vertybių paieška. Tačiau kartais maištas peržengia leistinas ribas…

“brangioji vardu Manifestas” siužetas sukasi apie režisierių Donatą, kuris sukuria nesėkmingą filmą. Tai debiutinis projektas – filmas taps režisieriaus vizitine kortele visam gyvenimui. Nevilties apimtas debiutantas susipriešina su savo kūriniu ir paskelbia jam tikrą Kryžiaus žygį. Užmiršęs savo principus ir idealus, jis ieško visų įmanomų ir neįmanomų būdų, kaip sunaikinti savo filmą. Donatas nesibodi niekuo – nei provokacijomis, nei išdavystėmis, nei atviru kiršinimu… Jis ritasi vis žemiau ir žemiau, kol, galų gale,  pasiekia dugną – skandalingos premjeros metu viešai išsižada savo nelaimėliško debiuto…

Ši katastrofa Donatą suveda su žurnaliste Laura (vaidina Austėja Lukaitė). Ją intriguoja ir net savotiškai žavi nenuspėjami ekscentriško režisieriaus išsišokimai. Tačiau Laura žiūri į viską per rožinius meilės akinius – ji mato ne apgailėtiną nevykėlį, o kompromisų nepripažįstantį maištininką…

Štai taip netikėtai, pačią juodžiausią savo gyvenimo dieną Donatas sutinka Ją, kuri, nežiūrint visko, tiki jo gebėjimu kurti ir… ir dilema tampa dar skausmingesnė – meluoti reikės ne tik sau pačiam, bet ir mylimam žmogui. Ar meilė paskatins herojų ryžtis akistatai su didžiausiu savo gyvenimo košmaru – su pačiu savimi?…

Nieko keista, kad, kai lietuviškų filmų premjeros vis labiau panašėja į pank-roko koncertus, muziką filmui sukurti buvo pakviestas kompozitorius Marijus Bernotas(grupė “SPORTAS”). Specialiai filmui buvo sukurta daina “Ko verkia alkana katė”.

Filmo pradžia(Youtube):

http://www.youtube.com/watch?v=45ZzS7HXsIg

Filmo puslapis socialiniam tinkle “Facebook”:

www.actorsagency.lt/actor.php?id=18574

Pasirodė naujo pilnametražinio vaidybinio filmo “brangioji vardu Manifestas”(rež. Donatas Vaišnoras) anonsas. Spalio 20 dieną filmas bus pradėtas platinti visoje Lietuvoje.

Ši drama tai savotiška studija apie žmogų, patyrusį kūrybinę nesėkmę. Siužetas sukasi apie kino režisierių Donatą, kuris sukuria blogą filmą. Tai debiutinis projektas – filmas taps režisieriaus vizitine kortele visam gyvenimui. Nevilties apimtas debiutantas susipriešina su savo kūrinių ir paskelbia jam tikrą Kryžiaus žygį. Užmiršęs savo principus ir idealus, jis ieško visų įmanomų ir neįmanomų būdų, kaip jį sunaikinti. Donatas nesibodi niekuo – nei provokacijų, nei išdavysčių, nei atviro kiršinimo… Jis ritasi vis žemiau ir žemiau, kol, galų gale, pasiekia dugną – skandalingos premjeros metu viešai išsižada savo nelaimingo debiuto…

Ši katastrofa Donatą suveda su žurnaliste Laura(vaidina Austėja Lukaitė). Ją intriguoja ir net sužavi nenuspėjami ekscentriško režisieriaus išsišokimai. Tačiau Laura žiūri į viską per rožinius meilės akinius – ji mato ne apgailėtiną nevykėlį, o kompromisų nepripažįstanti maištininką. Štai taip netikėtai, pačią juodžiausią savo gyvenimo dieną Donatas sutinka ilgai lauktą žmogų, kuris, nežiūrint visko, tiki jo gebėjimu kurti… ir dilema tampa dar skausmingesnė – meluoti reikės ne tik sau pačia, bet ir mylimam žmogui. Ar meilė paskatins herojų ryžtis akistatai su didžiausiu savo gyvenimo košmaru – su pačiu savimi?…

Kurdamas šį filmą autorius rėmėsi savo asmenine patirtimi – nesėkmingas Donato Vaišnoro debiutinis filmas “Myliu Kulką Tavo Širdyje” taip ir neišvydo ekranų. Buvęs Kultūros ministerijos Kino ekspertų komisijos pirmininkas Arūnas Stoškus elektroniniu paštu pareikalavo kyšio, šia aplinkybe Donatas Vaišnoras pasinaudojo kaip galimybe atsikratyti filmo – padavė neatsargų kyšininką į teismą. Nors teisme D. Vaišnoras laimėjo ieškinį prieš A. Stoškų, konfliktas išsiplėtė ir įgavo atvirą kovos su korupcija Kultūros Ministerijoje formą, į kurią įsitraukė politikai, Lietuvos ir užsienio šalių specialiosios tarnybos. Laikas bėgo ir nesėkmingas filmas buvo pamirštas. Norėdamas padėti tašką šioje istorijoje Donatas Vaišnoras iš naujo perdarė savo filmą “Mylių Kulką Tavo Širdyje”, kurio premjera įvyko šių metų vasario trečią.

“Man visada labai imponavo kaip panašioje situacijoje – debiutinė nesėkmė – pasielgė legendinis amerikiečių aktorius Paul Newman. Po savo pirmojo filmo “The Silver Chalice” premjeros, jis išsipirko laikraščio puslapį ir atsiprašė žiūrovų dėl savo beviltiškos vaidybos. Man tam prireikė penkių metų – pripažinti nesėkmę – ir aš esu labai dėkingas Paul’ui Newman’ui už tai. kad įkvėpė mane tai padaryti” – teigė režisierius Donatas Vaišnoras.

Filmo anonsas

http://www.youtube.com/watch?v=L–Bt2gdir4&feature=player_embeddedtrailer

Filmo “brangioji vardu Manifestas” puslapis socialiniame tinklalapyje “Facebook”:

http://www.facebook.com/#!/pages/brangioji-vardu-Manifestas/133949400010930?sk=wall

Rusijos politologas Glebas Pavlovskis mano, kad “Apšviestojo konservatyvizmo manifestas”, kurį paskelbė žinomas režisierius Nikita Michalkovas,yra antidemokratinio pobūdžio ir nukreiptas prieš modernizaciją.

“Tai pabrėžtinai antidemokratinis dokumentas”, – sakė agentūrai “Interfax” trečiadienį G.Pavlovskis, kuris vadovauja Efektyvios politikos fondui.

“Politikos požiūriu tai vienas iš didėjančių mėginimų pradėti (Dmitrijaus) Medvedevo vykdomo demokratinės modernizacijos kurso kontrpuolimą”, – pabrėžė politologas.

“Tekstas ciniškas, archaiškas, jis idealizuoja patvaldystę, kurią savo laiku atmetė visos be išimties Rusijos visuomenės grupės. Dokumentas skelbia priklausomybę nuo autoriteto. Aš jau nekalbu apie nevykusius mėginimus priešpriešinti mokslo žinias tikėjimui – tai jau ne praeitas amžius, o užpraeitas”, – sakė G.Pavlovskis.

Jis prognozuoja, kad, atsižvelgiant į būsimus rinkimus, N.Michalkovo manifestas sukels diskusiją visuomenėje.

Kitass žymus šalies politologas, fondo “Indem” vadovas Georgijus Satarovas sakė agentūrai “Interfax”, kad jis nepamatė manifeste “apšvietimo požymių”.

“Mano požiūris į šį manifestą – veikiau klinikinis”, – sakė jis.

“Sprendžiant iš to, kas ten parašyta, tai ne konservatyvizmas, o užkietėjęs šovinizmas. Politinių partijų skaičius šalyje nenustatomas net žymiausių režisierių norais. Taip jau yra”, – pabrėžė politologas.

Rusijos kultūros fondo prezidentas N.Michalkovas savo manifeste ragina padaryti galą liberaliajai demokratijai Rusijoje; jo nuomone, šalies ateitis priklauso “apšviestajam konservatyvizmui”.

“Liberaliosios demokratijos euforija baigėsi. Atėjo laikas dirbti darbą”, – teigia N.Michalkovas savo manifeste.

“Žmonės pavargo klausytis deklaracijų apie politinę nepriklausomybę, individualią laisvę ir tikėti pasakomis apie rinkos ekonomikos stebuklus”, – sako režisierius.

“Dabartinė visuomenės santvarka, kurią sudaro barškantis besivejančios Vakarus liberalios modernizacijos, “vietos viršininkų” savivalės, visur išbujojusios korupcijos mišinys, netenkina daugumos Rusijos gyventojų. Už ekonomikos reformų “paradinės pusės” ir liberalių institutų “fasado”, kaip ir anksčiau, slypi tradiciniai, archaiški visuomenės santykiai”, – pažymi jis.

N.Michalkovo vertinimu, “pakrikimą šalyje ir galvose”, atnešusį ir atnešantį Rusijai sunkumus, vargus ir išbandymus, kėlė ir kelia radikaliosios pažangos propaguotojai ir įniršę liberalių buržuazinių demokratinių ir proletarinių revoliucijų vadai.

“Pasaulio ir šalies istorija moko: visos svarbiausios reformos, nukreiptos į modernizaciją, sėkmingai buvo įgyvendinamos tik tada, jeigu jas vykdė centristinių pažiūrų, apsišvietę, konservatyvūs Rusijos valstybiniai, visuomenės ir Bažnyčios veikėjai”, – pabrėžia N.Michalkovas.

“Šiuolaikinis Rusijos konservatyvizmas – tai novatoriškas atsižvelgimas į “Šventosios Rusios” ir “Didžiosios Rusijos” valstybines, visuomenės ir nacionalines tradicijas, susiklosčiusias per visą mūsų istoriją”, – mano jis.

Pasak kino kūrėjo, ateityje Rusijoje turi likti trys politinės partijos, galinčios realiai kovoti dėl valdžios: konservatorių, liberalų ir socialistų.

“Pirma, kas mums būtina – tai įvesti ir palaikyti teisėtumą ir teisėtvarką šalyje. Antra – užtikrinti kultūrinį ir nacionalinį saugumą. Trečia – kelti “gerovę visiems”. Ketvirta – atgaivinti pasididžiavimą savo šalimi ir jausti atsakomybę už ją. Penkta – garantuoti socialinį teisingumą ir piliečių socialinę apsaugą, taip pat ginti savo tėvynainių, gyvenančių artimajame ir tolimajame užsienyje, teises ir laisves”, – sakoma manifeste.