Įžvalgos. Kas bendra tarp dviejų Nobelio literatūros premijos laureatų – Thomo Manno ir šiemet pasaulį palikusio Günterio Grasso?

Pasak literatūros istoriko Axelio E.Walterio, abu juos sieja ne tik faktas, kad prestižiniu apdovanojimu rašytojai buvo pagerbti už savo pirmuosius stambius kūrinius – romaną „Budenbrokai“ (1901) ir novelę „Skardinis būgnelis“ (1959). Thomą Manną ir Günterį Grassą sieja ir bekompromisė pilietinė pozicija. Abu jie manė, kad kūrėjas savo auditorijai turi būti intelektualinis ir moralinis vedlys, drąsiai pasisakantis aktualiais pilietinio bendrabūvio klausimais.

Tokiu kampu į du didžiuosius praėjusio šimtmečio Vokietijos kūrėjus buvo pažvelgta birželio 6-ąją Nidoje vykusiame renginyje. Saulėtą pavakarę Thomo Manno memorialiniame muziejuje skaityta paskaita, sutraukusi gausų ir, kaip įprasta, tarptautinį klausytojų būrį, buvo skirta T.Manno gimimo 140-osioms metinėms. Šia proga prie prof. A.Walterio išvados būtų galima pridurti: G.Grassą ir T.Manną sieja dar ir tai, kad abudu praėjusio šimtmečio literatūros korifėjai yra kelis kartus lankęsi Nidoje: T.Mannas tarpukariu, G.Grassas – daugiau kaip prieš dešimtmetį.

Pasaulyje nedaug vietų, tiesiogiai susijusių su T.Manno gyvenimu bei veikla ir puoselėjančių jo palikimą. Rašytojo gimtajame Liubeke nuo 1993 m. veikia Heinricho ir Thomo Mannų centras Buddenbrookų namų literatūros muziejuje. Ciuriche, Šveicarijoje, kurioje Nobelio premijos laureatas prieš 60 metų mirė, jo palikimą saugo Thomo Manno archyvas, įsteigtas Šveicarijos technologijos institutui paties rašytojo perduotų dokumentų pagrindu. Ten, Ciuriche, pirmųjų T.Manno mirties metinių dieną, buvo įsteigta Ciuricho Thomo Manno draugija, kurios vokiškas analogas Liubeke įkurtas tik 1965 m.

Trečioji vieta, kurioje Nobelio premijos laureatas praleido dalį savojo gyvenimo ir kuri populiarina jo palikimą, yra Lietuvoje. Tai Thomo Manno kultūros centras ir memorialinis muziejus, prieš dvidešimt metų įsteigti Kuršių nerijoje. Dvi po vienu stogu veikiančios institucijos įkurtos 6 km nuo dabartinės Lietuvos ir Rusijos sienos, Skruzdyne vadinamoje Nidos miestelio dalyje, ant vadinamojo Uošvės kalno, 1930 m. paties rašytojo už Nobelio literatūros premijos pinigus – 200 tūkst. reichsmarkių – pastatytame vasarnamyje. Kultūros centro ir memorialinio muziejaus įkūrimas Lietuvoje T.Manno palikimo ir idėjų sklaidai suteikė visiškai naują impulsą, palyginti su dar iki jų įsteigimo pradėjusia veikti Lietuvos Thomo Manno draugija.

Pats faktas, kad Thomo Manno draugija Lietuvoje atsirado pačiais pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais, rodo, kad rašytojo kūryba, idėjos ir netgi pilietinė pozicija jau tuomet, prieš 25 metus, buvo suvokiama kaip inspiracijos šaltinis jaunai demokratijai. Tai neturėtų stebinti. Nors per Pirmąjį pasaulinį karą T.Mannas angažavosi šovinistinėms idėjoms, šlovindamas karą kaip priemonę Vokietijos įtakai išplėsti, trečiajame dešimtmetyje jis stojo ginti demokratijos ir humaniškumo.

Tai vertybės, nuo kurių rašytojas nenusisuko iki pat gyvenimo pabaigos. Trečiajame dešimtmetyje jis kritikavo vokiškumą, suvokiamą siaurai nacionalistiškai, tikindamas, kad tai pirmiausia esti pilietiškumas, humaniškumo, žmogaus ir jo idėjos gynimas. Nacionalistinius šūkius pasitelkusią, vieną Vokietijos piliečių dalį – žydus užsipuolusią nacių partiją, 1930 m. tapusią antrąja pagal dydį Vokietijos reichstage, Berlyne jis viešai sukritikavo, išvadindamas nacius barbarais. Per Antrąjį pasaulinį karą BBC transliavo nacionalsocialistų režimą ir pačių vokiečių elgesį toliau kritiškai vertinusius T.Manno radijo kreipimusis į vokiečių tautą. T.Mannas vienas pirmųjų prabilo apie kolektyvinę vokiečių kaltę už tai, kad išrinko valdžion antidemokratinius radikalus. 1938 m., atvykęs į Jungtines Amerikos Valstijas, per spaudos konferenciją rašytojas pareiškė: „Vokietija tenai, kur esu aš. Manąją vokiečių kultūrą aš turiu savyje.“ Suprask, kur manęs nėra, ten nėra ir Vokietijos, – vėl kritikavo atmosferą nacių uzurpuotoje Vokietijoje T.Mannas.

Demokratija ir humanizmas – vertybės, kurioms puoselėti ir buvo įkurtas Thomo Manno kultūros centras Nidoje. Jo steigimo projekte skaitome: „Galima sakyti, Thomo Manno vardas yra tapęs raktu, atveriančiu daugelio įsitikimų ir tautybių žmonių širdis, skatinančiu juos daugiau sužinoti ne tik apie patį autorių, bet ir vienas apie kitą.“ Centro steigimo iniciatoriai rašė: „Manome, kad Manno kūryboje akivaizdus humaniškumas turi būti vedančiuoju naujojo Thomo Manno kultūros centro principu. Kitaip tariant, centras turi tapti vieta susitikimams, stimuliuojantiems kontaktus tarp skirtingų įsitikinimų ir skirtingo išsilavinimo asmenų, taip prisidedant prie abipusio supratimo ir tarpregioninių bei „paribio“ kultūrų pažinimo, įgyvendinamo įvairiausiomis formomis.“

Thomo Manno kultūros centrui įsteigti to meto sąlygomis reikėjo atskiro Lietuvos Vyriausybės nutarimo. 1995 m. rugsėjį Adolfo Šleževičiaus vadovaujamas Ministrų kabinetas leido Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, Neringos savivaldybei ir Klaipėdos universitetui įkurti vieną pirmųjų šalyje ne pelno siekiančių organizacijų, kurios steigimas tapo bendru lietuvių ir vokiečių organizacinių bei finansinių pastangų rezultatu.

Nuo pat pradžių centras nukreipė savo veiklą daugiausia į tarptautinių konferencijų organizavimą ir edukacinius renginius, skirtus Baltijos jūros regiono jaunimui. Juose diskutuota apie atsakomybę, demokratiją, abipusius vertinimus ir tautinius mitus bei stereotipus, tradiciją ir tapatybę. Šiuose renginiuose buvo gilinamas tarpusavio supratimas, mezgėsi pirmosios jaunųjų mokslininkų tarptautinės pažintys.

Organizuoti tokio pobūdžio renginius centrui padėjo bendradarbiavimas su gausiu partnerių būriu. Nuo 1996 m. centras tapo savojo krikštatėvio – Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto (tuo metu Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorijos centras) kasmetinių konferencijų vieta. Darbą su studentais ir doktorantais leido organizuoti bendradarbiavimas su „Borussia“ draugija Olštyne, Herderio institutu Marburge, Baltijos jūros akademija (~Ostsee-Akademie~) Liubeke ir jos veiklą pratęsusia Baltijos akademija (~Academia Baltica~) Sankelmarke. Per šią akademiją mezgėsi kontaktai su Heinricho ir Thomo Mannų centru Buddenbrookų namuose Liubeke bei Vokietijos Thomo Manno draugija. Nuo pirmųjų veiklos metų centro veiklą rėmė vokiečių kultūrą visame pasaulyje propaguojantis Goethe’s institutas. Kiek vėliau ne ką mažesniu mastu į jo veiklą įsitraukė Lenkijos institutas Vilniuje. Sykiu nuo pat veiklos pradžios Thomo Manno kultūros centras plėtoja Baltijos šalių germanistų ir manistų kontaktus, organizuodamas įvairius mokslinius ir kūrybinius susitikimus – seminarus, konferencijas, simpoziumus, diskusijas prie apskritojo stalo, plenerus ir kt. Tęsdamas šią veiklą, pastaraisiais metais T.Manno namelis yra tapęs kasmetinių Lietuvių kalbos instituto jaunųjų tyrėjų stovyklų vieta. Stovyklose dalyvauja kalbotyros, literatūros, istorijos, filosofijos ir kitų sričių doktorantai bei mokslininkai.

Pagrindinis renginys, diktuojantis Thomo Manno kultūros centro visų metų ritmą, yra tarptautinis Nobelio premijos laureato vardu pavadintas festivalis, šiemet vyksiantis jau devynioliktą kartą. Kasmet festivalis rengiamas savaitę, sutampančią su liepos 16 diena, kurią T.Mannas kadaise atvyko į namelį Nidoje. Thomo Manno festivalis – tai savaitė įsimintinų susitikimų, pilną salę sutraukiančių akademinės muzikos koncertų, kino naktų seansų ir kūrėjų parodų atidarymų. Kaip teigia festivalį rengiančio Thomo Manno kultūros centro direktorė Lina Motuzienė: „Tūkstančius lankytojų nuolat sutraukiančio festivalio renginių savaitė jaučiama visoje Nidoje, nes plačiai skleidžiasi įvairiose miestelio vietose. Tą savaitę festivalis tiesiog užvaldo Nidą, daugelį priversdamas būtent dėl šios šventės į ją sugrįžti.“

Kasmetiniai Thomo Manno festivaliai nėra pramoginiai. Veikiau tai bandymas per kūrybą pažvelgti į sudėtingus klausimus, kurių pažinimą ir sklaidą Thomo Manno kultūros centras suvokia kaip savo misiją. Neatsitiktinai kiekvienų metų festivalis turi savo moto. Pirmieji septyni festivaliai buvo skirti pačiam T.Mannui ir jo kūrybai, aštuntasis ir devintasis festivaliai nagrinėjo Europos Sąjungos plėtrą ir kūrėjo atsakomybės klausimą. Vėliau trejiems metams festivalis buvo tapęs svarstymų apie skirtingus Baltijos regiono kultūrinius kraštovaizdžius vieta. Tryliktasis festivalis „Praeities šuliniai“ buvo skirtas Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui, o keturioliktasis „Dvasios diduomenė“ akcentavo intelektualų svarbą ir atsakomybę šiuolaikinėje visuomenėje. Prie šių atsakomybės, demokratijos, tėvynės sampratos klausimų buvo grįžta ir per trejų metų ciklą, skirtą Czesławui Miłoszui.

Nuo praėjusių metų Thomo Manno kultūros centras rengia penkerių metų trukmės festivalių ciklą „Modernybės palikimas. Šimtas metų po Didžiojo karo“. Karo, taikos ir kūrybos aktualijoms skirtas ciklas pernai pradėtas festivaliu „Šimtmečio vasara“. Šiemet liepos 11–18 dienomis į Nidą kvies antrasis šio ciklo festivalis „Sąžinės proveržis“.

Thomo Manno kultūros centro tarptautinio kuratoriumo pirmininkė Ruth Leiserowitz sako, kad festivalio organizatoriai nesiekia vergiškai pririšti viso savaitės trukmės renginių turinio prie festivalio moto. Veikiau sąmoningai stengiamasi pateikti pavienius akcentus, kurie atskleistų pasirinktą festivalio temą. Šiais metais festivalio rengėjai žada per brolių Thomo ir Heinricho Mannų konfliktą Pirmojo pasaulinio karo metais atskleisti kūrėjo atsakomybės ir angažavimosi karui aspektus. Juos narplioti padės šių metų renginio žodžio programos svečias – žymus Vokietijos ir Prancūzijos istorikas Étienne’as François.

Brolių Mannų konfliktui Didžiojo karo metais bus skirta ir festivalio metu eksponuojama Reinbeko pilies kultūros centro ir Thomo Manno memorialinio muziejaus darbuotojų pastangomis parengta paroda „Brolystė kaip likimas. Thomas ir Heinrichas Mannai“. Klausimas, koks menas gimsta kare, bus narpliojamas Prano Domšaičio galerijos vadovės Kristinos Jokūbavičienės parengtoje parodoje „Dailininkai karo metu“ apie Nidos dailininkų kolonijos kūrėjus. Parodoje bus eksponuojami VšĮ „Nidden“ sukaupti paveikslai, talkininkaujant klaipėdiečiui kolekcininkui Aleksandrui Popovui, ir keletas privačių kolekcininko iš Berlyno Michaelio Leiserowitziaus grafikos darbų. Karo įvykius simbolizuos ir muzikinės programos kūriniai, skambėsiantys kas vakarą festivalio metu šimtus klausytojų jaukion Nidos evangelikų liuteronų bažnyčion sutraukiančiuose akademinės muzikos koncertuose.

„Thomo Manno festivalio dvasia sieja skirtingų kultūrų žmones. Thomo Manno memorialinis namas tapo susitikimų vieta. Tai vokiečių ir lietuvių festivalis – tačiau jis ir europietiškas. Čia susirenka kultūros kūrėjai ir kultūros mylėtojai iš visos Europos“, – 2013 m. festivalio atidarymo kalboje sakė Vokietijos prezidentas Joachimas Gauckas.

Prezidento Valdo Adamkaus globojamas festivalis šiemet žada naujus susitikimus, per europinio požiūrio prizmę aktualizuosiančius amžinuosius karo patirties ir kūrėjo laikysenos karo atžvilgiu klausimus.

To mus moko Thomas Mannas. Likus kelioms dienoms iki mirties Šiaurės jūros paplūdimyje Nobelio premijos laureatas rašė: „Joks bent kiek nuovokus žmogus, nesvarbu, kokioje šalyje, dabar jau nemano, kad vien nacionalinėje plotmėje išsprendžiama kokia nors politinė, ekonominė, dvasinė problema. Dabar kalbama apie visumą, apie žmoniją, jos kultūrą ir egzistavimą.“

Vasilijus Safronovas

Naujasis kultūros renginių ir mokymosi sezonas neaplenkia Nidoje įsikūrusio rašytojo Thomo Manno muziejaus bei kultūros centro: rudenį kurorto gyventojų bei svečių laukia muzikos vakarai, kūrybiniai užsiėmimai visiems norintiesiems bei mokslininkus į pajūrį sukviesiantys tarptautiniai renginiai.

Anot Th. Manno kultūros centro direktorės Linos Motuzienės, subūrus gausius veiklos partnerius, istoriniame rašytojo vasarnamyje retą savaitgalį būna tylu, o po intensyvios vasaros su tarptautiniu Th. Manno festivaliu bei kultūros savaite ir įvairiais koncertais laukia ne ką mažiau turiningas ruduo.

Muzikos vakarai bei fotopeizažai

Sezono pradžią Th. Manno muziejaus svetainėje rugsėjo 3 d., trečiadienį, 18 val. skelbs Mikalojaus Konstantino Čiurlionio fondo pristatomas pianisto, tapytojo Viktoro Paukštelio (Lietuva-Prancūzija) rečitalis, kuriame skambės lietuvio mėgstamų kompozitorių Jeano-Philippe Rameau, Césario Francko, Roberto Schumanno kūriniai.

Rugsėjo šeštadieniais į muzikos renginių ciklą kvies kamerinės muzikos festivalis „Vox Academia“. Anot rengėjų, klausytojai kviečiami į keturis spalvingus koncertus, kurie leis užmiršti kasdienius rūpesčius ir pasinerti į svaiginantį muzikos pasaulį. Rugsėjo 6, 13, 20, 27 d. 18 val. laukia susitikimai su Raimondo Sviackevičiaus (akordeonas) bei Povilo Jacunsko (violončelė) duetu, akordeonininkais Tadu Motiečiumi ir Agne Dūkštaite, ansambliu 4TANGO. Paskutiniajame koncerte skambės Nerijaus Bakulos (akordeonas) ir Remigijaus Rančio (saksofonas, fleita) džiazo improvizacijos.

Ruduo – puikus metas ilgiems pasivaikščiojimams pamariu bei pajūriu, įkvepiantiems fiksuoti jų grožį. Rugsėjo 17 d. 16.30 val. muziejuje atidaroma žinomo vilniečio fotografo Vytauto Daraškevičiaus paroda „Tarp vandenų ir smėlynų. Neringa 1969–2010“. Socialinėmis, etnografijos temomis besidomintis fotomenininkas šiame iš įvairių laikotarpių akimirkų sudarytame cikle atskleidžia nekintantį Neringos peizažo žavesį.

Nuo kalbos užuovėjų iki magijos

Rugsėjo 18–21 d. Th. Manno muziejuje, Neringos savivaldybėje ir Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje vyks trečioji stovykla „Užuovėjos“, kurią rengia Lietuvių kalbos instituto jaunieji tyrėjai. Renginio metu bus skaitomi pranešimai bei diskutuojama keturiomis temomis: „Nuo baimės iki populizmo“, „Kalba ir vizualumas medijose“, „Tapatybė kaip vertybių kaukė“ ir „Šiuolaikinio žinojimo architektūra“.

Įvadinius pranešimus šiomis temomis skaitys komunikacijos ekspertas Arūnas Augustinaitis, filosofas, atliekantis ir kalbos tyrimus, Mintautas Gutauskas, menotyrininkė ir meno kritikė Laima Kreivytė, žurnalistas, dokumentinių filmų kūrėjas Jonas Ohmanas, kalbininkė, Lietuvių kalbos instituto direktorė Jolanta Zabarskaitė ir kt. Kultūrinę stovyklos erdvę dalinsis rašytojai Herkus Kunčius ir Paulina Pukytė bei kino režisierė Marija Stonytė.

Pranešėjai bei dalyviai kviečiami registruotis el. paštu uzuovejos@gmail.com iki rugsėjo 5 d., išsamiau apie renginį – interneto svetainėje www.užuovėjos.lt.

Visų besidominčiųjų kalbos galimybėmis laukia rugsėjo 19 d. pajūryje viešėsianti poetė Ilzė Butkutė, Th. Manno namelyje 16 val. surengsianti „Efektyvių žinučių dirbtuves“ – praktinį seminarą apie kasdienės mūsų kalbos magiją, sudėliotą ilgamečių eksperimentų pagrindu.

Anot I. Butkutės, seminare populiariai paaiškinama ir praktiškai išmėginama, kaip destruktyvias žinutes neutralizuoti ar net paversti konstruktyviomis, kas mūsų kalbą daro įtaigią, kodėl gyvenime daugėja to, ką giriame arba už ką dėkojame, kokią žinutę siunčiame sau patiems ir kokią – aplinkiniams bei daugybė kitų dalykų, susijusių su kasdiene kalbos magija. Renginys – nemokamas.

Primins istoriją ir aptars aktualijas

Spalio 15 d. muziejuje vyks tarptautinė konferencija, atversianti mažai nagrinėtą buvusio Klaipėdos krašto bei Rytų Prūsijos istorijos puslapį, skirtą paminklosaugos sistemos atsiradimui ir formavimuisi bei vienai ryškiausių šios srities asmenybių – architektui, menotyrininkui, muziejininkui Richardui Jepsenui Dethlefsenui.

Danų kilmės architektas, menotyrininkas, muziejininkas R. Dethlefsenas šiame krašte ne tik suformavo sisteminę paminklosaugą, parašė teorinių paminklosaugos darbų, bet ir buvo vienas Rytprūsių tėviškės muziejaus po atviru dangumi Karaliaučiuje steigėjų. Muziejaus, kuriam pats R. Dethlefsenas ir vadovavo nuo įkūrimo 1911 m. iki savo mirties, ekspozicijoje daugiausia buvo reprezentuojamas Lietuvos krašto etninis savitumas.

Konferencija orientuojama į menkai žinomų R. Dethlefseno nuopelnų atskleidimą. Kartu tai yra proga atkreipti dėmesį į paminklosaugos sistemos kūrimo ištakas Klaipėdos krašte ir Rytprūsiuose XIX–XX a. sandūroje bei pirmuosius bandymus pripažinti vertybėmis ir viešai pristatyti lietuvišką Rytų Prūsijos paveldą. Šiame procese, be R. Dethlefseno, dalyvavo A. Bezzenbergeris, H. Scheu, A. Kuršaitis ir kt. žinomos šio krašto asmenybės.

Renginys, dedikuotas 150-osioms R. Dethlefseno gimimo metinėms, organizuojamas drauge su Klaipėdos universiteto (KU) Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutu.

Spalio pabaigoje KU istorikas dr. Vytautas Jokubauskas supažindins su netrukus knygynuose pasirodysiančia savo knyga „Mažųjų kariuomenių“ galia ir paramilitarizmas. Tarpukario Lietuvos atvejis“, kurios tematika aktuali šių dienų geopolitinių įvykių šviesoje, bei kartu su istoriku ir politologu dr. Vygantu Vareikiu aptars partizaninio pasipriešinimo tarpukario Lietuvoje patirtį ir dabartines Ukrainos galimybes.

Išsamiau apie renginius – interneto svetainėje www.mann.lt.

Justino Dudėno nuotr.

Bendradarbiaudama su rašytojo memorialiniu muziejumi bei Th. Manno kultūros centru, ekspoziciją sukūrė Vilniuje veikiančios bendrovės „Ekspobalta“ komanda: menininkas Saulius Valius, architektas Justinas Dūdėnas, skulptorius Gediminas Piekuras ir medijų menininkai Daumantas Plechavičius bei Aistė Valiūtė. Jų pasiūlytas projektas įgyvendintas gavus LR Kultūros rėmimo fondo skirtą dalinį finansavimą.

Paveikslais „apsimetantys“ medijų ekranai, tikruosius vasarnamio baldus menantys ažūriniai siluetai, garsiojo vilos savininko bei jo šeimynykščių pasisakymus cituojančios garso instaliacijos – anot naujosios muziejaus ekspozicijos kūrėjų, pagrindinis tikslas buvo padaryti svečiui gilų įspūdį, kuris ir po apsilankymo išliktų atmintyje, primindamas išskirtinę vasarnamio aurą. Daugelis ekspozicijos sprendimų yra unikalūs, jos kūrėjų, įgyvendinusių ne vieną reikšmingą ekspozicijų projektą, čia pritaikyti pirmą kartą.

Autentiką atstoja technologijos

Anot ekspozicijos projekto vadovo S. Valiaus, Th. Manno vasarnamyje įsikūręs memorialinis muziejus – vieta, visomis prasmėmis svarbi tiek Lietuvos, tiek Vokietijos kultūrai. Tad, plėtojant ekspozicijos sumanymą, siekta atskleisti kaip įmanoma daugiau informacinių sluoksnių, ieškota nestandartinio sprendimo, kuris labiausiai tiktų nelengvai užduočiai – apipavidalinti muziejų, kuris beveik neturi materialių eksponatų.

„Tai iš principo skiriasi nuo kitų muziejų ekspozicijų projektų, mat šiuo atveju autentiški yra tik kontūrai, patalpų tūriai, o detalės – nebeoriginalios. Atspirties tašku tapo mintis, kad tai ne šiaip sau vasarnamis, bet kūrėjo namas, išskirtinis savo dvasia, – teigė S. Valius. – Be to, mūsų sukurtos ekspozicijos principas suteikia galimybę nuolat pildyti ją nauja informacija, fotografijomis.“

Pasitelkus vaizdo projekcijas, lankytojai „akis į akį“ susitinka su vasarnamio šeimininkais, tarsi išnyrančiais iš nebūties. „Buvo akivaizdu, kad vengiant užgrūsti sienas tekstais bei nuotraukomis, reikia pritaikyti medijų ekranus. Tačiau drauge nesinorėjo jų pateikti pernelyg tiesmukai. Parinkome specialią medžiagą jiems užmaskuoti, kad atrodytų tarsi išblukę paveikslai, kuriuose nustatytu ritmu išryškėja nuotraukos“, – sakė projekto vadovas.

Dokumentinės fotomedžiagos, kurioje būtų užfiksuotas namelio interjeras, išlikę labai mažai. Tačiau ji tapo paspirtimi skulptoriui G. Piekurui, sukūrusiam ažūrines čia stovėjusių baldų konstrukcijas-iliuzijas. Šios atrodo taip, tarsi būtų lengva ranka išraitytos ore – iš tiesų „baldai“ išlankstyti iš metalinių strypų. „Kūrybinės užduoties įgyvendinimas, eskizams suteikus realų erdvinį pavidalą, man pačiam tapo įdomiu atradimu“, – sakė G. Piekuras.

Anot S. Valiaus, šie kūriniai – tarsi materializuota poetinė vizija. „Baltos linijos primena Th. Manno vaikų drabužių puošybą ir perkeltine prasme kalba apie praeitį, mus pasiekiančia per atminimo kontūrus“, – akcentavo jis.

Trys istorinės vasaros

Th. Manno memorialinio muziejaus direktorės Vitalijos Jonušienės teigimu, nuo 1996-ųjų veikiančios įstaigos ekspozicija iki šiol nebuvo keičiama. „Viena vertus, neturime autentiškų eksponatų, kita vertus, ieškojome patikimų partnerių“, – sakė direktorė.

Abejonių nepaliko Lietuvos ekspozicijas EXPO parodoms, Lietuvos nacionalinės galerijos ir Lietuvos nacionalinio muziejaus bei didžiausių galerijų ekspozicijas kūrusios „Ekspobaltos“ patirtis. „Jų pasiūlytas originalus sprendimas visiškai pakeitė muziejaus interjerą. Tikimės, kad ši ekspozicija sudomins lankytojus išskirtiniu dėmesiu Th. Manno asmenybei bei jo Nidoje praleistų dienų dvasiai“, – vylėsi V. Jonušienė.
Namelyje Th. Mannas ir jo artimieji praleido tris vasaras iš eilės. Anot V. Jonušienės, rašytojo dienotvarkė atostogų metu nedaug skyrėsi nuo įprastosios. Būdamas drausmingas žmogus, Th. Mannas griežtai laikėsi plano – po pusryčių kelias valandas skirdavo rašymui, eidavo pasivaikščioti, popiet tvarkydavo korespondenciją, o vakare mėgaudavosi plokštelių koncertu – klausydavosi mėgstamos Richardo Wagnerio, Franzo Schuberto ir kitų kompozitorių muzikos.
Investavo Nobelio premiją
Rašytojas Th. Mannas pirmąkart Nidoje atostogavo 1929 m. Paskatintas puikių įspūdžių, sumanė pasistatyti čia namą. Jo projektą parengė vienas iš veikliausių to meto Memelio (Klaipėdos) architektų Hermannas Reissmannas. Į namelio statybas Th. Mannas investavo dalį Nobelio premijos, 1929-aisiais pelnytos už romaną „Budenbrokai“. Paskutinįkart Mannų šeima Nidoje apsilankė1932-aisiais. Netrukus po to pasikeitus Vokietijos santvarkai, jie emigravo iš gimtinės, kur Th. Mannas nebegrįžo iki pat savo mirties 1955-aisiais.
Tuo metu rašytojo vasarnamis Nidoje buvo nacionalizuotas ir pertvarkytas į medžioklės namelį. Per karą jis nukentėjo, sovietmečiu buvo suremontuotas. Jame veikė viešbutis, jaunų specialistų namas, vėliau čia įkurdinta skaitykla su maža ekspozicija. 1990-aisiais Lietuvoje įsteigta Th. Manno draugija paskatino prikelti rašytojo vilą naujam gyvenimui. Rengiant projektą, kuriuo rūpinosi architektas Saulius Manomaitis, atsižvelgta į rašytojo artimųjų prisiminimus. Th. Manno memorialinis muziejus duris atvėrė 1996-aisiais. Po dvejų metų jis pasitiks dvidešimtmetį.

“Veido” interviu su ką tik Nidoje pasibaigusio Thomo Manno festivalio dalyviu,  žurnalistu Leonu Stepanausku, kuris renginio metu pristatė savo knygą “Tomas Manas ir Nida”.

Pirmajį daug metų Vokietijoje gyvenančio žurnalisto Leono Stepanausko knygos „Tomas Manas ir Nida“ leidimą solidusis Šveicarijos ir visos germaniškosios erdvės dienraštis “Neue Zürcher Zeitung“ savo recenzijoje pasveikino tokiais žodžiais: „Lietuva stengiasi atgaivinti senus savo ryšius su Vakarais. Tokių pastangų išraiška – Vilniuje šiuo metu išleista knyga, kurioje primenamas nežinomas „lietuviškas“ laikotarpis Tomo Mano gyvenime..“
Germanistiką Vilniaus universitete studijavęs ir vėliau žurnalistu tapęs L.Stepanauskas didelę savo gyvenimo dalį pašventė ieškodamas atsakymo į klausimą kodėl Tomas Manas, vienas reikšmingiausių XX a. rašytojų ketvirtojo dešimtmečio pradžioje sumanė iš Bavarijos sostinės Miuncheno vasaros atostogoms persikelti į Nidą. Taigi pokalbis su L.Stepanausku.

L.S.: Gūdžiame sovietmetyje į Nidą laisvai įvažiuoti nebuvo galima. O leidimo jokio aš neturėjau. Kartą Rusnėje lankiausi pas žinomą žveją p. Jurginaitį ir jis mane slaptai pervežė į Nidą: ten jis veždavo šieną, tad paslėpęs tame šiene mane ir atvežė. Vietinis girininkas pasirodė esąs didelis patriotas ir mane čia apiformino kaip darbuotoją. Taigi pradėjau dirbti, o kartu ir domėtis Th.Manno palikimu Nidoje. Juk tuomet čia dar buvo nemažai žmonių, kurie prisiminė gyvąją istoriją.

VEIDAS: Taigi, ką išsiaiškinote, kaip atsitiko, kad humanistas, žmogaus teisių gynėjas leidosi kelionėn į sovietinio lagerio šalį – į Rytų Vokietiją?
L.S.: Tada jis pasakė: „Jeigu aš dabar nevažiuočiau į Rytų Vokietiją, aš nesijausčiai pačiu savimi“. Jis buvo tikras, kad Rrytų vokiečiai nori girdėti šnekant apie bendrą Vokietijos istoriją ir kultūrą. Jei Th.Mannas nebūtų apsilankęs Rytų Vokietijoje, būtų buvę sunkiau atkurti ir jo namelį. Kai jis apsilankė Rytų Vokietijoje, Rytų Berlyne buvo atidarytas jo archyvas ir tai sutapo su mano atvažiavimu į Berlyną. Lietuvoje reikėjo pagrįsti namelio išsaugojimą, o Rytų Vokietijoje taip pat prasidėjo susidomėjimas Thomu Mannu. Aš parašiau laišką Thomo Manno žmonai Katiai, tuomet gyvenusiai Ciuriche ir teiravausi visokių klausimų. O ji man atsakė, kad ko aš čia klausinėju paštu, pasiūlė geriau atvažiuoti. Taip ir prasidėjo artimi mano ryšiai su Th.Manno šeima. Taip išaugo mano galimybės pažinti šios šeimos autentišką istoriją ir ją aprašyti. Savo darbus ir sudėjau į knygą „Tomas Manas ir Nida“. Mano tyrimai rodo, kad Th.Mannas gyveno aukštesnėse sferose, filosofinėje erdvėje.
Įdomi detalė: kai Lenkija pateikė Lietuvai ultimatumą, Th.Mannas savo dienoraščiuose rašė, kad jei lenkai žygiuos į Kauną, vokiečiai irgi tuoj pat žygiuos link Kauno. Joks kitas Europos rašytojas to nerašė.
Beje, kaip supratau, Th.Mannui labai padėjo jo žmona Katia. Jei ne Katia, tai gal jis net nebūtų emigravęs į JAV, ir kaip rodo Vokietijos archyvai, Hitleris būtų su juo susidorojęs.

VEIDAS: Kokia dabar Th.Manno festivalių prasmė Nidoje?
L.S.: Rašytojo anūkas Fridas Mannas šiemet pasakė, kad Th.Mannas mokė, kaip savo kultūrą reikia išvesti į pasaulį, taip pat kaip propaguoti savo kultūrą. Tarkime, iš Th.Manno mes galime pasimokyti, kaip jis Šilerį, J.W..Goethe ar Wagnerį į pasaulį vedė.
Štai po dviejų metų mes švęsime Kristijono Donelaičio 300 metų gimimo metines. Vis dar sutinku žmonių, kurie nesupranta, kam čia mes propaguojame tą Th.Manno namelį. Bet čia yra mūsų galimybė išvesti savo kultūrą į platų pasaulį.
Šiais laikais mes dažnai pamirštame turinį ir reikšmę, dažnai užsiimame visokiais skambaliukais. Th.Mannas parodė, kokia turi būti kūrybinio žmogaus strategija, parodė kaip įvesti savo kultūrą į kitas. Esu tikras, kad Nida, Th.Manno namelis gali būti mūsų kultūros tiltas į pasaulį. Mes turime formuluoti, kaip padaryti Lietuvos kultūrą pasaulio kultūros dalimi. Turime padaryti tai ko nesame padarę. Todėl kas tikrai yra Lietuvos patriotas, tas turi prisidėti prie K.Donelaičio 300 gimimo metų minėjimo. Tai yra turtas, kuriuo reikia žavėtis.
Kartu reikia budinti Lietuvos mokyklas, stiprinti lietuvių kalbos ir literatūros pamokas. Žiniasklaida taip pat turi atlikti savo darbą. Ir svarbiausia, kad visi lietuviai keistųsi, nes dabar dauguma lietuvių vieni kitus naikina.
Kas brandino prieškario Lietuvą? Maironis, Šalkauskis ir kt. Kai žmonės supras, kad reikia ne tik pinigų turėti, bet ir suvokti, suprasti, turėti savo kultūrą, tada viskas ir bus kitaip. Taip pat svarbu, kad tie renginiai, festivaliai nepavirstų paprastu pliusiuko padėjimu. O pasiektų žmones. Na, o svarbiausia, – mes turime išmokti gerbti savo kultūrą, kaip tai pavyko tarkime vokiečiams.

VEIDAS: Ar vokiečiai šiandien žino XX a. Lietuvos istoriją?
L.S.: Nepakankamai gerai. Ir šiandien vokiečiai nelabai suvokia, ką lietuviams reiškė sovietinė okupacija. Bet vokiečius tikrai sukrečia smulkmenos, kai kas papasakoja apie sovietų nusikaltimus Lietuvoje. Kita vertus, juk tuo pačiu metu kapituliavo Prancūzija. Tad kam tada gali rūpėti Lietuva, kai tuo pačiu metu kapituliuoja Prancūzija.

VEIDAS: Matėte Vokietijų susijungimą. Kaip jis atrodė iš vidaus?
L.S: Tas susijungimas buvo būtinas. Jis negalėjo įvykti nei viena minute vėliau. Bet gal jam reikėjo geriau pasirengti. Iš tiesų tai nebuvo susijungimas, tai buvo Rytų Vokietijos prisijungimas. Rytų Vokietijos žemės savarankiškai prisijungė prie Vokietijos Federacinės respublikos ir tapo federacijos nariais. Jaunimas iškart tapo laimingas: jis galėjo keliauti, ieškoti naujų galimybių. Bet buvo ir labai daug nusivylusių žmonių. Atsirado daug bedarbių, daug anksčiau nebuvusių problemų, žlugo didelė dalis Rytų Vokietijos pramonės. Dalies šių problemų buvo galima išvengti.

“Veidas” kalbina rašytojo, Nobelio premijos laureato Thomo Manno anūką taip pat rašytoją Fridą Manną.

Liepos viduryje Nidoje vyko XVI tarptautinis T.Manno festivalis “Pavergtas protas”. Publikai buvo pasiūlyta turininga ir įvairi programa, kurios pagrindinis leitmotyvas – ideologijos pavergtas protas. Į festivalį buvo atvykęs šiuo metu Miunchene gyvenantis T.Manno anūkas taip pat rašytojas ir psichologas F. Mannas.
Renginio metu jis pristatė naują savo knygą “Mano Nida”, kurioje analizuojami kelių Mannų šeimos kartų santykiai su Nida, taip pat atskleidžiama Kuršių nerijos istorija Vokietijos imperijos, sovietinio režimo ir nepriklausomos Lietuvos gyvavimo laikotarpiais.
Po renginio F.Mannas sutiko atsakyti į “Veido” klausimus.

VEIDAS: Gal galėtumėte supažindinti, apie ką yra naujoji Jūsų knyga “Mano Nida”?
F.M.: “Mano Nida” yra apie šios stebuklingos vietos kultūrinę ir politinę istoriją. Sakyčiau, kad ją galima pristatyti net kaip politinę knygą. Bent taip ją apibūdino “Frankfurter Allgemeine Zeitung”. Nida iš tiesų puiki, bet ji tampa dar puikesnė, kai sužinome šio krašto labai įvairią ir turtingą istoriją.
Be to, knyga yra ir mano solidarumas su Lietuva, šiandien atsakinga už šį kraštą bei rengiančia nuostabius, turiningus T.Manno festivalius. Nors Mannų šeima Nidoje nebegyvena, bet senelio humanizmo, kultūros dvasia čia tebėra gyva.

VEIDAS: Kaip jaučiasi žmogus, gyvenantis dviejų Nobelio premijos laureatų šeimoje?
F.M.: Kartais pasirodžius mano knygoms aš esu stipriai kritikuojamas, nes man keliami labai dideli reikalavimai. Bet ilgainiui toji kritika rimsta. Nors kartais ir piktinamasi, kad aš drįstu rašyti knygas. Ir tai suprantama.

VEIDAS: Jūsų vertinimu, kokia yra T.Manno kūrinių misija šiandienos pasaulyje?
F.M.: Man pasaulis kaip koncentriniai žiedai – Nida, Kuršių nerija, Lietuva, Vokietija, Europa. Labai svarbus ryšys tarp T.Manno ir Lietuvos, o senelis nė nežinojo, kad jam mirus tas ryšys nenutrūks. Dabar jis jau ne materialus, bet dvasinis, su jo literatūra, požiūriu. Būdamas literatas, T.Mannas su savo humanistiniu požiūriu į žmones tuos koncentrinius žeidus jungė ir tebejungia į visumą.

VEIDAS: T.Manno namelis buvo atkurtas dar sovietmečiu. Kaip manote, kodėl sovietai rūpinosi šia vieta?
F.M.: Nors T.Mannas, prieš Vokietijoje įsigalint nacizmui, emigravo “neteisinga” linkme – į JAV, o ne į Rusiją, bet jis buvo antifašistas, todėl sovietams tiko ir šiam nameliui buvo leista išlikti bei atgimti. Dar iki 1990-ųjų čia buvo padaryta daug svarbių darbų.
Beje, T.Mannas buvo humanistas, itin liberalių ir tolerantiškų pažiūrų žmogus. 1955 m. jis buvo atvykęs į Veimarą, tai yra į buvusią Rytų Vokietiją, ir susitikęs su sovietiniu veikėju Antanu Venclova. Dėl šio jo poelgio Vakarų Vokietijoje atsirado jį smerkusiųjų, bet jie nėra teisūs, nes T.Mannas tikrai neturėjo nieko bendro su sovietiniu režimu.

VEIDAS: Jūsų senelis jau XX a. pradžioje perspėjo Europą apie ateinantį nacizmą ir jo pavojus. Ką šiandien kultūros žmonės turėtų pranešti piliečiams ir politikams?
F.M.: Veimaro Respublikos laikais kultūros žmonių įtaka politikai buvo didžiulė. Šiandien ji kur kas mažesnė. Bet norėčiau, kad nepaisant to išliktų. Mums reikia asmenybių, kurios galėtų daryti tokią įtaką politikai. Kultūros žmonės yra humanistai, jie vertybių saugotojai.
Neseniai Miunchene aš klausiau orkestro, kurio pusė muzikantų yra izraeliečiai, o kita pusė – arabai. Tai pavyzdys, kaip žmonės gali būti kartu. Ir ne tik gyventi, bet ir groti. Mums reikia tokių asmenybių kaip Jehudis Menuchinas, Mstislavas Rostropovičius, Stingas ir kiti pasaulio kultūros žmonės. Jie jungia ir mus, ir kultūras.
Europa yra sala, kuri, palygti su kitais kontinentais, gali būti labai patenkinta savimi. Gyvenimas čia kultūringas, turtingas ir saugus. Bet mes vis tiek esame globalaus pasaulio dalis – matome, kiek vyksta karų, konfliktų. Vokietija yra demokratiška ir ekonomiškai itin stipri valstybė. Štai kodėl grįžęs iš JAV apsigyvenau Europoje, Vokietijoje, Miunchene. Nors dar neturiu šios šalies pilietybės, bet kultūros prasme aš esu vokietis.

VEIDAS: Jūsų nuomone, kokia ateitis laukia Europos?
F.M.: Federalizmas, Jungtinės Europos Valstijos – puiki idėja, bet jos įgyvendinimas užtruks. Ilgainiui, manau, galime susidurti su vidiniu Europos terorizmu, kai nuskriausta, didelius ekonominius ir socialinius sunkumus patirianti bei labai taupyti priversta visuomenė pagimdys grupių, kurios brutaliai išreikš savo nepasitenkinimą. Tai gali tapti mūsų pačių terorizmu.
Pažvelkime į ultradešiniųjų judėjimus. Prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo galima sakyti: jei Vokietijoje įsivyraus nacizmas, aš pasitrauksiu į Šveicariją, bet šiandien ultradešiniųjų judėjimas Šveicarijoje yra net stipresnis nei Vokietijoje. Tad nėra kur trauktis.

VEIDAS: Šiandien Europos politikoje daug kas priklauso nuo Vokietijos ir Prancūzijos susitarimų, tiesa?
F.M.: Mūsų santykiai su prancūzais nėra paprasti. Išryškėjo ir tam tikrų skirtumų. Bet dėl svarbiausių dalykų, dėl Europos ateities, mes sutariame. Aš netikiu kokiu nors nauju konfliktu tarp Prancūzijos ir Vokietijos. Manau, jo tikimybė yra labai maža. O šiandien tiek vokiečiai, tiek prancūzai, tiek kiti europiečiai turi mąstyti, kaip visiems mums išlipti iš krizės ir kaip išvengti ekonominio konkurencingumo praradimo pavojaus.

VEIDAS: Savo knygoje rašote ir apie Rusiją. Jūsų vertinimu, ar demokratija šioje šalyje įmanoma?
F.M.: Iš stalinizmo Rusija šoko į rinkos ekonomiką. Kažkur lyg ir peršoko, bet tai, ką ji sukūrė, yra suklastota demokratija. Iš tiesų rusai gyvena esant realiai diktatūrai. Bet matau augančią jaunų žmonių kartą, kuri nori permainų, tik, deja, turi nedaug šansų Rusiją pakeisti greitai. Tam reikės nemažai laiko ir mes turime jiems padėti demokratizuoti savo šalį.

VEIDAS: Užsimenate ir apie masinę kultūrą. Ar nebaisu, kad ji gali visiškai sunaikinti kokybišką literatūrą, muziką?
F.M.: Mes turime daryti tinkamą įtaką savo vaikams. Jie turi gauti klasikinį auklėjimą. Turime kovoti už savo vertybes ir taip auklėti jaunąją kartą, kad ji nebūtų visiškai paralyžiuota masinės kultūros: be futbolo, interneto, popmuzikos turi būti ir klasikinio meno. Reikia jaunimui padėti pažinti jo grožį. Kartais man atrodo, kad mano laikrodis rodo be penkių minučių dvyliktą valandą ir mes turime kažką skubiai daryti.

Liepos 14 dieną, šeštadienį, Nidoje startavo XVI tarptautinis Thomo Manno festivalis, visą savaitę kviesiantis į muzikos, meno ir žodžio programos renginius.

Pradžios koncerte pilnoje Nidos evangelikų liuteronų bažnyčios salėje pasirodė pianistų Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų duetas bei kamerinis choras „Aidija“, vadovaujamas Romualdo Gražinio. Festivalio svečius sveikino renginio globėjas Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus, Vokietijos ambasados Vilniuje patarėjas Wolfgangas Wiethoffas, Neringos miesto meras Antanas Vinkus.

Pirmajame festivalio renginyje pristatytas naujasis festivalio fortepijonas „Petrof“: įsigyti vertingą instrumentą Thomo Manno kultūros centrui padėjo Vokietijos ambasada Vilniuje, Vokietijos užsienio reikalų ministerija ir Th. Manno bičiulių klubas, veikiantis Berlyne.

Anot festivalio globėjo V. Adamkaus, nuo 1997-ųjų organizuojamas renginys yra solidi ir svari tradicija. „Jis tapo tikru tarptautiniu renginiu, atveriančiu kaimyninių kultūrų klodus ir skatinančiu analizuoti gilias, nebanalias temas“, – akcentavo Prezidentas. Šiųmečio festivalio tema – „Pavergtas protas“ – įkvėpta rašytojo bei poeto Czesławo Miłoszo eseistikos knygos.

Festivalio koordinatorė, Th. Manno kultūros centro direktorė Lina Motuzienė džiaugėsi, kad renginio programa kasmet tampa vis įvairesnė. Savita atmosfera bei koncepcija garsėjantis festivalis, skirtas vienam iš garsiausių XX amžiaus vokiečių rašytojų, Nobelio premijos laureatui Th. Mannui, šiemet publikai siūlo iš viso aštuonis akademinės muzikos koncertus, šešis žodžio programos susitikimus, keturias meno parodas bei keturis kino vakarus, kuriuos pradės jauni muzikos atlikėjai. Festivalio programoje šiemet dalyvauja menininkai bei intelektualai iš Vokietijos, Lenkijos, Austrijos, Latvijos, Baltarusijos.

Tarptautinis festivalis, vykstantis lietuvių bei vokiečių kalbomis, sulaukia didelio užsienio publikos dėmesio. Tradiciškai į renginį atvažiuoja svečių iš Vokietijos – tiek turistų grupių, tiek pavienių kultūros renginių mėgėjų; jau antruosius metus dalyvauti festivalyje į Nidą atvyksta turistų grupės iš Šveicarijos.

Itin didelis yra susidomėjimas pirmadienį, liepos 16-ąją, vyksiančiu susitikimu su Th. Manno vaikaičiu – rašytoju bei psichologu Frido Mannu (Vokietija). Bilietai į šį renginį išpirkti gerokai iš anksto. Muziką, teologiją, psichologiją studijavęs ir daugelį metu klinikiniu psichologu dirbęs F. Mannas vėliau ėmėsi rašytojo plunksnos, nemažai dėmesio skyrė šeimos istorijos fiksavimui. Anksčiau festivalyje jau viešėjęs svečias šiuosyk publikai pristatys šiemet dienos šviesą išvydusią savo knygą „Mein Nidden“ („Mano Nida“), kurioje keliauja protėvių pėdsakais ir apžvelgia krašto XX a. istorinę panoramą.

Th. Manno festivalis įtrauktas į Kultūros ministerijos tęstinių tarptautinių renginių programą, kuri projektams garantuoja trejų metų laikotarpio finansavimą. Finansinę bei visapusišką organizacinę paramą renginiui teikia ir Neringos miesto savivaldybė.

Išsami renginio programa pateikiama interneto svetainėje www.mann.lt.

Šiųmetis festivalis vyksta liepos 14-21 dienomis.