Gabija Sabaliauskaitė
VšĮ „Investuok Lietuvoje“ generalinis direktorius Mantas Katinas prognozuoja, kad 2017-aisiais Lietuvą pasirinks dar daugiau užsienio investuotojų, o kelių bendrovių pavadinimų mums ir vėl pavydės kaimynai. Tačiau augti reikia ne tik artimiausius kelerius metus, o bent dešimtmetį, ir tam būtini pokyčiai švietimo srityje, kad žmonės būtų rengiami ne praeities ekonomikai.

– Kaip 2017-aisiais Lietuvai seksis pritraukti užsienio investicijų?

– 2017-uosius matau optimistiškai. Šiuo metu deramės su keliasdešimčia užsienio kompanijų, kurios renkasi iš Lietuvos ir kitų valstybių. Kelios iš jų yra įdomios, stambios, todėl manau, kad jei pavyks jas įtikinti investuoti Lietuvoje, 2017-ieji bus gana įdomūs jų investicijų požiūriu.

– Kiek bendrovių įprastai pasirenka Lietuvą, kokie yra pastarųjų metų rezultatai?

– 2015 m. užsienio bendrovės nusprendė Lietuvoje įgyvendinti 31 investicinį projektą, per trejus metus jos čia sukurs 2,7 tūkst. darbo vietų. 2015-ieji buvo rekordiniai Lietuvos užsienio investicijų pritraukimo istorijoje. Manau, kad 2016 m. rezultatai bus dar geresni nei 2015-ųjų. Taigi trečius metus iš eilės užsienio investicijų pritraukimo rezultatai gerėja.

Apie kai kurių kompanijų atėjimą jau buvo paskelbta 2016 m., tačiau kurtis jos pradės 2017 m. Pavyzdžiui, apie „Dovistos“ gamyklą Marijampolėje buvo pranešta praėjusią vasarą, bet statybos greičiausiai prasidės 2017 m. žiemą, o darbuotojų samdymas – 2017 m. antroje pusėje. Didelė tikimybė, kad darbo vietų skaičius šioje įmonėje išaugs iki tūkstantinio. Gamybos sektoriuje darbo vietų kūrimas trunka ilgiau nei paslaugų srityje, gamyba darbuotojų skaičių gali auginti ir penkerius metus.

– Ar investicijos į gamybos sektorių yra naudingesnės Lietuvai, sukuria didesnę pridėtinę vertę nei paslaugų centrai?

– Nebūtinai. Sakyčiau, kad ir paslaugos, ir gamyba gali būti labai žemos kvalifikacijos. Gamybos sektoriuje pavyzdys galėtų būti siuvykla: labai maži atlyginimai, labai mažas pelningumas, pasaulyje tai suvokiama kaip mažos pridėtinės vertės verslas. Tokia gamybos įmonė nebūtų geriau už paslaugų centrą Vilniuje.

O paslaugų sektoriuje žemos kvalifikacijos pavyzdys – nebrangus skambučių, klientų aptarnavimo centras. Tačiau paslaugų srityje taip pat yra tokie centrai kaip „Nasdaq“, kur žmonių kvalifikacija yra tarptautinio lygio, kur dirbti lietuviai grįžta iš Londono ar Niujorko, uždirba du tris kartus daugiau nei šalies vidurkis ir kur kuriami aukščiausio lygio produktai. Taigi tokia investicija Lietuvai vertinga lygiai taip pat, kaip gamybos įmonė, kuri kurs inžinerinius sprendimus, remdamasi inovatyviomis technologijomis. Didelio skirtumo nėra, svarbiausia, kiek to sektoriaus investicija orientuota į kokybę.

– Paslaugų centrą, atrodytų, lengviau perkelti į kitą šalį, kuri staiga pasiūlo geresnes sąlygas investuotojams, nei gamybos įmonę. Ar paslaugų, aptarnavimo, skambučių centrai Lietuvai yra saugios investicijos?

– Nors tokį stereotipą bandome paneigti, jis vis dėlto lengvai „srovena“. Šiuo metu nėra jokių įrodymų apie paslaugų migraciją Centrinėje ir Rytų Europoje, jokie faktai to nepagrindžia.

Be to, patys gamybininkai juokauja, kad šiandien gamykla sutelpa į tris sunkvežimius, visą gamybos liniją perkelti į Lenkiją galima per du mėnesius. O paslaugų centrą kompanijos kuria trejus metus, ieško tam tikrų kompetencijų ir samdo po vieną du žmones per dieną.

Investicijų migracija bet kokiu atveju yra galima. Tai parodė „Coca-Cola“ pavyzdys, kada nors gali persikelti ir koks nors paslaugų centras. Pagrindinės migracijos priežastys yra arba neproporcingas sąnaudų padidėjimas, arba šalies sprendimai, veiksmai, kurie netenkina verslo poreikių, todėl to reikėtų vengti. Tačiau kas nors kada nors vis tiek migruos, o kad žemos kvalifikacijos verslas išeitų iš Lietuvos, būtų net siektinas tikslas.

– Paskelbus apie bendrovių „Coca-Cola“, „Estrella“ pasitraukimą iš Lietuvos, imta kalbėti apie blogąją žinią kitiems investuotojams, sistemines problemas, kurios svetur išguis ir kitas įmones. Ar šių gamyklų perkėlimas buvo vienkartiniai atvejai, ar jie iš tiesų tampa neigiama tendencija?

– Sisteminių dalykų čia nematau. Kad pagerintume verslo aplinką, Lietuvoje reikėtų pakeisti daug dalykų, todėl galbūt kai kurie kolegos nori pasinaudoti tokia negatyvia žinute, kad paskatintų reikalingus pokyčius.

Ne kartą esu sakęs, kad šios kompanijos yra susijusios su maisto pramone, o pasaulyje formuojasi tendencija, kad maisto sektoriaus įmonės koncentruojasi tose regionų vietose, kur yra daugiausiai gyventojų ir didžiausi gamybos pajėgumai. Todėl tokias įmones įmanoma prognozuoti ir suprasti jų sprendimus, kuriuos galbūt lemia globalizacija ir masto ekonomija.

Pastarieji pavyzdžiai rodo, kad investicijos tikrai migruos. Nebus taip, kad visi iš užsienio į Lietuvą tik ateis ir niekada nebeišeis. Svarbiausia, kad keičiantis tam tikroms verslo grandinėms pritrauktume keliskart daugiau ir keliskart geresnės kokybės kompanijų, nei jų iš Lietuvos išeitų. 2016 m. kelios kompanijos išėjo, bet keliasdešimt nusprendė ateiti, todėl neto migracija kol kas yra gera: „Coca-Cola“ gamykloje Alytuje dirbo 80 žmonių, o „Dovista“ Marijampolėje per kelerius metus sukurs tūkstantį darbo vietų.

– Kokios priežastys ar priemonės pastaraisiais metais lėmė tiesioginių užsienio investicijų Lietuvoje didėjimą?

– Pirmiausia kiekviename sektoriuje veikia skirtingas stimulas. Paslaugų sektoriui sunkiausias startas buvo pritraukti kelias žinomas paslaugų kompanijas. „Barclays“ ir „Western Union“ atėjimas į Vilnių parodė, kad Vilnius ir Lietuva investuotojams gali pasiūlyti tam tikrą kompetenciją. Geri pavyzdžiai daro poveikį ir leidžia pritraukti į Lietuvą daugiau tarptautinių kompanijų. Antra priežastis buvo „Investuok Lietuvoje“ augimas. Stiprėja užsienyje užmegzti mūsų ryšiai, daugėja kompetencijos, todėl, pasinaudojus geraisiais pavyzdžiais, stipriais pardavimo resursais, tikslingiau galima parduoti. Trečia, nepaisant to, kad patys matome pas mus daug neigiamų dalykų, investuotojai sako, jog pagrindinė traukos priežastis jiems yra verslo aplinka, kuri Lietuvoje gera, ir žmonės, kurie Lietuvoje talentingi.

– Kalbėdamas apie žmones praėjusį vasarį sakėte, kad jaučiama „įtampėlė“ dėl IT specialistų, kurių reikia daugiau, nei jų yra. Priimant į aukštąsias mokyklas 2016-aisiais ir vėl skirta daugiau valstybės finansuojamų IT studijų vietų. Ar „įtampėlė“ bent kuriam laikui atslūgo?

– Tikrai ne – tai tik lašas arbatos puodelyje. Sakau, jog laikai yra geri, bet kartu stengiuosi pabrėžti ir daug dalykų, kuriuos būtina keisti, kad augtume ne porą, o bent 10 metų. Tiesą sakant, artėjame prie lubų, kurių nepakėlus mums ir Lietuvai tikrai bus sunku.

Investuotojai ateina dėl to, ko jiems reikia, – talentingų žmonių. Jei jų skaičius baigiasi – baigiasi ir investuotojai. Šiuo metu pasaulyje yra keli sektoriai, nuolat ieškantys kompetencijų ir investuojantys tose šalyse, kuriose jų randa. O mūsų švietimo ir mokslo sistema, kalbant alegorine kalba, iš 100 žmonių 20 parengia ateities ekonomikai, o 80 – praeities ekonomikai, jei apskritai ekonomikai.

Nors IT studentų skaičių kelerius metus didinome po 50 proc., per metus jų vis tiek parengiama apie 2 tūkst. Prognozuojama, kad ateityje daugiau kaip pusę valstybės ekonomikos sudarys sektoriai, vienaip ar kitaip susiję su IT. Sakyčiau, kad jei norime pakeisti ne lašą jūroje, reikia, jog kiekvienoje mokykloje nuo trečios ar penktos klasės vaikai jau įgytų programavimo pagrindus. Baigę mokyklą galbūt ne visi jie rinksis STEAM profesijas, tačiau bent pusė jų turės nemažą suvokimą ir potencialią galimybę inžinerijos, technologijų ar gyvybės mokslų srityse. Juk grynųjų socialinių mokslų atstovų ar humanitarų, kurie neturi kitų pagrindų, ekonomikai faktiškai nebereikia. Todėl švietimo reforma yra pirmoji ir pagrindinė Lietuvai, jei norime tapti kitokia valstybe.

– Mūsų masteliais tiesioginių užsienio investicijų Lietuvoje pastaraisiais metais daugėjo, tačiau vienam gyventojui 2015 m. jų teko 4,9 tūkst., Latvijoje – 7,2 tūkst., Estijoje – 15,5 tūkst. eurų. Pagal šį rodiklį ES aplenkėme tik Rumuniją ir Graikiją. Kiek metų prireiktų norint iš šio sąrašo pabaigos pasistūmėti į pirmąją jo dalį?

– „Investuok Lietuvoje“ nesutinka, kad šis rodiklis geriausiai atspindi tiesą apie investicijų pritraukimą, mūsų nuomonei pritaria ir visos tarptautinės investicijų agentūros. Vienam gyventojui tenkančią tiesioginių užsienio investicijų sumą skaičiuoja centriniai bankai. Šiam rodikliui pamatuoti skaičiuojami pinigų srautai, aprėpiantys tokius dalykus, kaip užsienio kapitalo įmonių buvimas, dividendų mokėjimas, investicijos į ilgalaikį turtą (CAPEX) – pastatus ir įrenginius. Daugiau kaip pusė mūsų investicinių projektų yra paslaugos, kurios CAPEX su savimi neatsineša ir šio santykio nekeičia. Jei į Lietuvą pritrauktume 200 paslaugų centrų, „Google“, IBM, visi uždirbtume po 3 tūkst. eurų „į rankas“, šis rodiklis mažai pasikeistų ir išliktų faktiškai toks pat, nes jis labiausiai atspindi gamybos investicijas. Centrinė Europa gamybinių investicijų pritraukimo srityje proveržį padarė daug anksčiau, todėl ir atotrūkis nuo tų šalių yra didžiulis.

Esame atlikę analizę, kodėl pagal šį rodiklį taip atsiliekame nuo Estijos. Pagrindinė išvada tokia, kad Lietuva po nepriklausomybės atkūrimo savo turtą privatizavo ir investiciniais čekiais jį išdalijo gyventojams, o Estija tuo metu sovietų palikimą privatizavo ir nemažą dalį jo pardavė užsienio kapitalui. Taip estai suformavo tiesioginių užsienio investicijų bazę, tokios įmonės, kaip Lietuvos „Achema“, „Mažeikių nafta“, Klaipėdos jūrų uostas, buvo parduotos. O Lietuvoje viskas vyko priešingai, todėl dabar mūsų ekonomika labiau remiasi lietuvišku 
kapitalu, tai, pavyzdžiui, „Maxima“, „Lietuvos geležinkeliai“ ir kt.

Jei mūsų valstybės įmonės eitų į biržą, parduotų dalį akcijų, jei jas pirktų užsieniečiai, šis rodiklis pakiltų. Bet jei rodiklį pagerinti norime tiesiog traukdami užsienio gamyklas į Lietuvą, mums reikėtų po 300 gamyklų kasmet, kad po kokių 30 metų pasivytume kitus. O tai, matyt, nelabai realu.

– Jei kalbėtume ne apie statistiką, kuo skiriasi verslo aplinka Estijoje ir Lietuvoje?

– Estijos žurnalistai mums skambina, prašo interviu, nes dabar Estija žiūri į Lietuvą ir klausia, ką darome, kad mums taip sekasi. Pagrindinė Estijos problema yra ta, kad ji jau pasiekė brandą, kai yra santykinai brangesnė nei Centrinė Europa, todėl investuotojai bijo eiti į valstybę, kuri maža ir brangesnė nei kitos.

Tačiau jei lygintume verslo aplinką, Estijos viešojo sektoriaus valdymas, valstybės gebėjimas tvarkytis viduje yra pažengęs šviesmečiais. Viešojo sektoriaus, švietimo reformas Estija įgyvendino anksčiau, todėl jų paslaugos kokybiškesnės, jos prieinamos su IT pagalba. Visi girdėjome apie e. pilietį, apie kurį estai pasakoja važinėdami po pasaulį ir siūlo daryti verslą Estijoje, nė neįkėlus ten kojos. Estai viešajame sektoriuje yra įdiegę pažangius IT sprendimus, „Lean“ sistemas, valdininkų mažai, jie dirba kokybiškai. Estija yra labai gerai susitvarkiusi savo vidinę „sveikatą“, kuri primena Šiaurės šalių kultūrą.

– Prieš kelerius metus, kai į Lietuvą atėjo „Barclays“ ir „Western Union“, Estija ir Latvija jau domėjosi Lietuvos pavyzdžiu. Galima sakyti, kad tai jau antras kartas, kai kaimynai dairosi į Lietuvą?

– Saviplakos režimas Lietuvoje veikia, žinome, kad estai pirmauja daugelyje sričių, bet yra ir dalykų, kurių Baltijos valstybės pavydi mums. Pavyzdžiui, biotechnologijų sektorius Lietuvoje yra keliskart stipresnis. Estai pasauliui pasakoja apie IT, o mes galime papasakoti ir apie IT, ir apie biotechnologijas, ir apie lazerius.

Kita sritis, apie kurią turime ką papasakoti, yra investicijų medžioklė, kuri Lietuvoje įvyko jau 2010 m. Tuometis premjeras Andrius Kubilius Baltijos valstybėse net buvo vadinamas „investicijų caru“, nes Lietuvoje sukosi tokie vardai, kaip „Barclays“ ir „Western Union“.

Kol kas nieko negalime skelbti, bet pamatysite, kad bus Lietuvą pasirinkusių investuotojų, kurių vardai kels pavydą regione. Tai stambios tarptautinės kompanijos, kurios investuos ir į paslaugų centrus, ir į gamyklas. Tačiau didžiausia mūsų konkurentė investicijų požiūriu yra Lenkija. Būdami keliskart mažesni, esame su ja lyginami visose srityse, todėl turime konkuruoti.

– Kokius tikslus 2017-aisiais „Investuok Lietuvoje“ kelia sau?

– Mūsų rezultatai yra geri, pavyzdžiui, „IBM Global Location Trends 2016“ reitinge pagal užsienio investicijų projektų planuojamas sukurti darbo vietas milijonui gyventojų esame dešimti pasaulyje, tikėtina, kad dar labiau pasistūmėsime į priekį. Todėl aš norėčiau kreipti dėmesį į kokybinį aspektą ir pritraukti kokybinių investicijų, kurios kažkuriose srityse kilstelėtų Lietuvos kompetencijas. Jei sulauksime pagalbos iš valstybės, tikiu, kad Lietuva gali turėti ir svajonių sąrašą. Vladas Lašas kalba apie „Tesla“, „Gigafactory“, o mes sakome, kad tą sąrašą galime plėsti iki kitų objektų. Tad gal Lietuva galėtų ne pasiekti kiekinę investiciją, bet atvesti kokį nors prekės ženklą, kuris nuskambėtų pasaulio mastu.

– Kalbate apie valstybės pagalbą. Kokie pažadai naujosios Vyriausybės programoje yra verčiausi tapti realiais darbais?

– Ją skaitydami matome, kad įtraukta viskas, ko reikėtų, tik klausimas, ar tai, kas parašyta, taps kūnu. Mūsų prašymas yra švietimo reforma. Šioje srityje Lietuva atsilieka ir artėjame prie problemos, kai tikrai neturėsime žmonių, galinčių dirbti modernios ekonomikos įmonėse, nes dalis vaikų mokosi to, ko pasaulyje nebereikia. Jei pavyktų pasiekti proveržį, švietimo sistema taptų tvari, naujos kokybės, reikalingas žmonių skaičius nuo 2 tūkst. IT specialistų ar inžinierių, kurių reikia dabar, išaugtų eksponentiškai – Lietuvoje būtų 10 tūkst. vaikų, galinčių kurti startuolius. O mums, „Investuok Lietuvoje“, būtų lengviau nuvažiuoti į JAV, susitikti su „Apple“, „Google“ ir pasakyti: ateikite pas mus, nes žmonės Lietuvoje kuria medicininius prietaisus su IT aplikacijomis. Tai būtų gerokai stipresnis pareiškimas, nei siūlymas ateiti pas mus ir kažką čia sukurti, nes esame pigesni.

Kitų darbų galima suskaičiuoti šimtą. Kalbame ir apie talentų platformos sukūrimą, jų „medžioklės“ instrumentus, talentų agentūras, subsidijas, filialus Baltarusijoje ir Ukrainoje, kurie viliotų žmones atvykti dirbti į tarptautines įmones Lietuvoje. Mūsų pačių ištekliai nedideli, todėl, jei neaugsime kitų sąskaita, investicijų plėtra greitai sustos. Juk mūsų pavyzdžiai Airija ir Singapūras nemąsto regiono masteliais, jie galvoja, kaip virsti traukos centrais. Priminsiu, kad Airijos „Google“ paslaugų centre dirba 60 proc. užsieniečių. Taigi bent pusė Dublino ir Airijos ekonomikos remiasi ne airiais, bet lietuviais, lenkais ir čekais.

– O kokią dalį darbuotojų užsieniečiai sudaro tarptautinių įmonių padaliniuose Lietuvoje?

– Kai kur iki dešimtadalio, kai kur – 30 proc. Jei paslaugų centras aptarnauja globalią rinką, jam reikia ir tailandiečių, ir vietnamiečių, kurie bent jau kalbėtų tomis kalbomis. Retai, bet pasitaiko, kad žmonės iš Londono, Paryžiaus kviečiami dirbti į tas sritis, kurių specialistų Lietuvoje niekas nerengia. Tokiu atveju keli žmonės iš tūkstančio darbuotojų importuoja tam tikrą kompetenciją į Lietuvą.

Didelės tarptautinės kompanijos negyvuoja tautiniu pavidalu, jos maišo talentus ten, kur joms atrodo reikalinga. Šiuo metu mes turime įdirbį, bet valstybė nelabai prisideda, ji tiesiog sako: jei atvešite – viskas gerai. Bet kartu švelnia akimi prižiūri, ar teisingai juos vežame. Migracijos procedūros galėtų būti švelnesnės. Mes kalbame apie tai, kad turime ne tik tikrinti, bet ir medžioti. Pavyzdžiui, bent jau surinkti duomenis apie mūsų diasporą. Kai jaunimas išvažiuoja į užsienio universitetus, juos medžioja užsienio kompanijos, o mes net nežinome, kur jie yra. Turime surinkti kiekvieną vardą ir pavardę į duomenų bazę, kad lietuviškos įmonės galėtų tuos studentus kalbinti, priimti į stažuotę, padėti integruotis, galbūt net mokėti stipendijas, kad jie grįžtų čia dirbti.

– Po sprendimo Darbo kodekso priėmimą atidėti iki liepos buvęs premjeras Algirdas Butkevičius sakė, kad tai atbaidys investuotojus, ketinančius kurtis Lietuvoje. Ar tai gali turėti įtakos jų sprendimui?

– Ne drastiškai, bet tokie dalykai požiūrį lemia. Kai valstybė garsiai trimituoja apie naują Darbo kodeksą, mes taip pat juo džiaugiamės, ir užsienio kapitalo įmonės tai sužino ir pradeda ruoštis pokyčiams. Juk juokaujama, kad mūsų Darbo kodeksas reitinguojamas kažkur tarp Zimbabvės ir Urugvajaus. Jo atidėjimas nėra gera žinutė investuotojams, nes jie pradeda abejoti, ar valstybė orientuosis į progresą, ar blaškysis. Ši baimė yra didžiausia, o pats atidėjimas yra tik signalas, kad dar kas nors gali pasipilti „ne į tą pusę“.

Darbo kodeksas nėra nei pirmas, nei antras rodiklis apsispręsti, bet į penketuką jis pakliūva ir rikiuojasi po talentų, mokestinės aplinkos. Mums tikrai reikia baigti tą istoriją, nes priekyje dar laukia krūvos reformų, todėl nesinori užtrukti su viena dalimi, kuri trunka jau dvejus metus.

– Kokius dalykus vertina keliasdešimt investuotojų, su kuriais dabar deratės?

– Žmonių kiekis ir jų kokybė sudaro pusę Lietuvos vertės pasiūlymo. Kiekviena kompanija, nesvarbu, į ką ji investuotų, užduoda pirmą klausimą: kiek turite žmonių ir kokios kokybės. Jei jų yra – pasiūlymą svarstyti galima, jei nėra – visa kita nesvarbu, kalba baigta. Tačiau investuotojai atkreipia dėmesį į tai, kad dabar tų žmonių gal ir nėra, bet veikia moderni švietimo ir mokslo sistema, kuri juos rengia.

Kiti kriterijai priklauso nuo sektoriaus. Pavyzdžiui, paslaugų įmonėms vienas svarbesnių dalykų – susisiekimas su Lietuva, o jis nėra labai geras. Ne vieną investiciją esame pralošę todėl, kad nėra gero susisiekimo su pagrindinėmis ekonominėmis sostinėmis. Didžiausia problema yra skrydžiai į Londoną, nes su „Ryanair“ investuotojas neskris, jis skris ten, kur jam patogiau.

Gamybos sektoriui svarbu infrastruktūra – tinkamas žemės sklypas, sutvarkyti leidimai, logistikos kanalai ir kiti elementai, tik vėliau pradedama kalbėti apie mokesčius, Darbo kodeksą, reguliavimą ir kitus dalykus.

– 2015 m. 70 proc. visų užsienio investicijų susitelkė Vilniaus apskrityje. Ar regionai ką nors daro, kad jų atsirastų, ar, priešingai, merai slepiasi nuo investuotojų, kaip ne kartą girdėjome?

– Proveržis nuo tų tamsiausių laikų jau įvyko, bet iš tiesų buvo laikas, kai atrodė, kad daugiau nei pusė rajonų net nenori tų investuotojų. Dabar savivaldybių atstovai klausia mūsų, susitinka, bando suprasti, ką galėtų padaryti. Bet, aišku, kompetencijos savivaldybėse dar nedaug. Tai ir regioninės, ir nacionalinės politikos klausimas, kaip regionuose sukurti tokį žmonių tinklą, kad procesas būtų profesionalus, o ne mėgėjiškas.

Džiaugiamės, kad Vilnius, Kaunas ir Klaipėda kuria ekonomines agentūras, kurios bus mūsų partnerės. Reikėtų kalbėti dar apie keletą miestų, kurie turi tokių ambicijų ir gali tapti ekonominiais centrais. Lietuva turbūt negalės pritraukti investicijų į 50 miestų, bet galima kalbėti apie tam tikrą skaičių – 5–10 ekonominių centrų, į kuriuos per tam tikrą laiką pavyktų pritraukti vieną, dvi, tris investicijas.

Kita vertus, į regionus gali ateiti tik gamyba, ten paslaugų sektoriui nėra už ko užsikabinti, todėl jei norime padėti regionams, Lietuvai reikia dirbti tam, kad būtų pritraukta gamybos įmonių.

– Ko reikėtų, kad regionuose būtų kuriami ekonominiai centrai?

– Pirmiausia apibrėžti jų skaičių ir numatyti specializaciją. „Investuok Lietuvoje“ turi sąrašą, ko pagal ekonominę specializaciją reikia miestui, kad jis pritrauktų tam tikro pobūdžio įmonių. Pavyzdžiui, paslaugų sektoriui būtinas modernus aukštųjų mokyklų tinklas. Kodėl Kaunas patrauklus? Nes ten – fantastiškas aukštųjų mokyklų tinklas. Kodėl į Klaipėdą pritraukti paslaugų sunkiau? Nes ten yra vienas universitetas, ir jis socialinių, o ne tiksliųjų mokslų, kurių reikia investuotojams. Taip pat, jei Klaipėda nori tapti paslaugų centru, jai reikia spręsti ir kaip „užkurti“ Palangos oro uostą.

Paslaugos gali būti Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, o Šiauliams, Panevėžiui ir kitiems rajonams lieka pramonės klausimai: ar ten yra laisvosios ekonominės zonos, ar jos veikia, ar turi reikalingą infrastruktūrą ir t.t. Airijoje, galima sakyti, valstybė pastato gamybai reikalingus pastatus ir juos išnuomoja investuotojui, kad jis galėtų kuo greičiau pradėti dirbti, o mes siūlome žalią žolę ir pasakome, jog per dvejus metus jis ten pasistatytų gamyklą.

Yra dar daugybė dalykų, kuriuos galima padaryti pagal ekonominę specializaciją. Pavyzdžiui, reikėtų pertvarkyti profesines mokyklas, nes dabar yra regionų, kurie nori tapti pramonės centru, laukia investuotojų, bet profesinėje mokykloje rengia barmenus ir šokėjus.

Scanpix nuotr.

Pristojusios investicijos, pingantis nekilnojamasis turtas, mažėjantis gyventojų skaičius ir nerimas dėl savo sveikatos bei saugumo – taip galėtų atrodyti juodasis Vilniaus ir aplinkinių regionų raidos scenarijus, jo pašonėje pradėjus veikti baltarusiškai Astravo elektrinei. Tačiau analogiškų istorijų pavyzdžiai rodo, kad tai greičiausiai ir liks tik neišsipildžiusiu siaubo filmo scenarijumi.

Dovaidas PABIRŽIS

Per 50 kilometrų nuo šiuo metu statomos As­travo atominės elektrinės nutolęs Vilnius patenka į jos poveikio zoną. Be to, baltarusiai giriasi, kad stato pigiausią tokio pobūdžio jė­gainę pasaulyje, taip Lietuvai keldami tik dar daugiau nerimo.

O jo ir taip netrūksta – iki šiol elektrinės statytojai neskuba atsakyti į daugelį klausimų, susijusių su atominės saugumu: dėl jėgainės aikštelės parinkimo ir įvertinimo, galimo poveikio aplinkai, vadinamųjų streso testų, Neries vandens panaudojimo, nesibaigiančių incidentų statybų metu ir apskritai elektrinės atitikties tarptautiniams saugumo standartams.

Ir nors politikai gerokai pavėluotai suskubo griebtis kovos prieš elektrinės statybas, rinkti pi­liečių parašus ir organizuoti įvairias akcijas, sunku patikėti, kad nuo Juozapinės kalvos jau aiškiai šviečiant elektrinės kontūrams statybos staiga bū­tų sustabdytos. Daugelis ekspertų sutaria, kad, užuot kovojus su neįmanomu, dabar verčiau belieka kaip galima labiau įsitraukti į statybų procesą, įtraukti į jį tarptautinę bendruomenę ir rūpintis būsimos jėgainės saugumu.

Įtaka nekilnojamajam turtui nedidelė

Kaip Astravo atominė elektrinė tiesiogiai paveiks Lietuvos ekonomiką ir arčiausiai nuo jos esančius valstybės regionus? Pasaulyje netrūksta tyrimų, kokią įtaką nekilnojamojo turto kainoms ir ekonomikai daro tokie objektai. Tiesa, dažniausiai tiriama šiek tiek artimesnių, mažesnių ir tos pačios valstybės teritorijoje esančių regionų, miestų ir miestelių padėtis.

1997-aisiais atliktas tyrimas apie dviejų netoli viena kitos esančių atominių elektrinių Ka­li­fornijoje (JAV) įtaką nekilnojamojo turto kainoms parodė, kad jokio tiesioginio ryšio tarp kainų ir artumo nuo šių objektų nėra. Priešingai – tąkart pastebėta, kad namai arčiau jėgainių buvo brangesni. Rezultatai parodė, kad namų kainos pasiekė aukščiausią tašką likus 23 mylioms (apie 37 km) iki „Diablo Canyon“ atominės elektrinės ribos, o tokie kriterijai, kaip infrastruktūra, darbo vietos ir pasiekiamumas, buvo daug svarbesni už atominės artumą.

Atlikus tyrimą dėl nebenaudojamos, didesnės ir labiau matomos „Rancho Seco“ elektrinės pa­aiškėjo, kad gyvenamųjų namų kainos artėjant prie jos kilo pasiekus 11 mylių (18 km) ribą iki objekto.

Kiti moksliniai tyrimai rodo, kad nekilnojamojo turto rinka gana greitai atsigauna net ir po įvykusių pavojingų incidentų. Incidentas, kai 1979-aisiais radioaktyviosios medžiagos nutekėjo iš reaktoriaus Trijų Mylių salos branduolinėje jėgainėje Pensilvanijos valstijoje (JAV), greitai numušė nekilnojamojo turto kainas 10 mylių (16 km) atstumu nuo elektrinės ir visiškai sužlugdė jo rinką dar arčiau elektrinės. Tačiau namų ir žemės kainos grįžo į ankstesnę padėtį maždaug per du mėnesius. Mokslininkai Haysas Gamble‘as ir Rogeris Downingas kėlė prielaidą, kad galbūt taip nutiko dėl incidento padarinius pašalinti turinčių darbuotojų antplūdžio bei didelio žmonių, besitikinčių gauti valstybines kompensacijas, kiekio.

Daugelyje kitų panašių tyrimų mokslininkai gauna panašias išvadas: tokio pobūdžio objektų atsiradimo įtaka yra trumpalaikė ir nedidelė, o dažniausiai ją atperka teigiamas atėjusių investicijų, papildomų darbo vietų ir įvairių kompensacijų poveikis. Žinoma, už valstybės sienos, žyminčios ir Europos Sąjungos ribą, esantis Vilnius jokių teigiamų ekonominių pasekmių šiuo atveju tikrai nepajus.

„Astravo elektrinės įtaka Vilniaus nekilnojamojo turto rinkai būtų minimali. Be abejo, labai daug žmonių pagalvoja ir ateityje pagalvos, kad galbūt čia kažkiek nesaugu gyventi, bet jie vis tiek yra pririšti prie darbo vietų. Galbūt atsiras keletas žmonių, kurie priims sprendimą nerizikuoti ir iškeliauti, bet tai būtų pavieniai atvejai. Lygiai kaip dalis žmonių kilus Rusijos ir Ukrainos konfliktui, didėjant Rusijos grėsmei, nelabai mato savęs Lietuvoje, turi baimių ir galbūt kelia savo verslą bei pinigus į kitas šalis. Tokių iš tikrųjų yra, bet tai pavieniai atvejai. Žmonės gyvena ten, kur yra darbo vietos. Jeigu dėl Astravo verslas keltųsi kitur, žmonės keltųsi paskui. Bet kol Vilniuje bus kuriamos darbo vietos, tol tikrai nebus masinio nekilnojamojo turto pigimo“, – „Veidui“ sakė ne­kilnojamojo turto paslaugų bendrovės „Ober-Haus Vertinimo ir rinkos tyrimų departamento va­dovas Saulius Vagonis.

Jeigu dėl Astravo verslas keltųsi kitur, žmonės keltųsi paskui. Bet kol Vilniuje bus kuriamos darbo vietos, tol tikrai nebus masinio nekilnojamojo turto pigimo

Jo teigimu, tą patį galima pasakyti ir apie kitus pavojų galinčius kelti pramoninius milžinus Lie­tuvoje, tokius kaip Kėdainių „Lifosa“, Jonavos „Achema“, Mažeikių „Orlen Lietuva“. Tuose miestuose nekilnojamojo turto kainos didesnės, ir taip yra būtent todėl, kad tai yra didieji darbdaviai, mokantys nemažus atlyginimus. Daugelis žmonių visų pirma žiūri į dabartį, savo ekonominę būklę ir pajamas, o ne į teorinę potencialią grėsmę, kuri gali niekada ir neišsipildyti.

„Būkime realistai – praktiškai bet kokia žmogaus veikla susijusi su tam tikra rizika. Labai geras palyginimas yra angliakasyba. Sakoma, kad atominės elektrinės labai pavojingos, bet nuo jų yra nukentėję kur kas mažiau žmonių nei nuo anglimis kūrenamų jėgainių. Ten žmonės miršta šachtose, atsiranda darbuotojų ir aplinkinių gyventojų sveikatos problemų, didelė tarša. Taigi lengvo at­sakymo čia nėra, visur esama rizikos. Bet investicijos kuria darbo vietas, todėl žmonės ten ir gyvena“, – teigia ekonomistas, „Nordea“ Baltijos šalių tyrimų padalinio vadovas Žygimantas Mauricas.

Trečiaeilis veiksnys investuotojams

Ž.Mauricas įsitikinęs, kad jeigu Astravo elektrinės buvimas prie Vilniaus ir galėtų tapti kriterijumi investuotojams pasirenkant vietą savo pinigų srautams ar gamybai nukreipti, tai būtų tik papildomas veiksnys, nepatenkantis į pirmą dešimtuką. Ir nors tas veiksnys, be abejo, nebūtų teigiamas, didelio poveikio jis tikrai nedarytų.

„Jei vertinsime kažkokio incidento tikimybę, ji tikrai labai nedidelė, todėl neigiamas poveikis bus irgi nedidelis arba jo iš viso nebus. Žinoma, buvo Černobylio avarija, bet tai labiau išimtis. Pačiai Baltarusijai bet kokie incidentai nebūtų naudingi, juk ir nuo Minsko Astravo elektrinė nėra taip toli, kiek daugiau nei šimtas kilometrų, o tai juk kelių milijonų gyventojų miestas. Juolab kad vėjai pa­prastai pučia iš Vakarų“, – sako ekonomistas.

Jam antrina ir tiesioginių užsienio investicijų plėtros agentūros „Investuok Lietuvoje“ vadovas Mantas Katinas. Jo teigimu, bet kokie pokyčiai yra susiję tik su faktais, kurie realiai įrodomi, t.y. kad ši elektrinė tikrai nesaugi. Apskritai pasaulyje, ypač labiau išsivysčiusioje jo dalyje, atominių elek­trinių yra daug ir investuotojų jos negąsdina, išskyrus tuos atvejus, kai tarptautiniu lygiu egzistuoja įrodymai dėl elektrinės nesaugumo.

„Kažkoks negatyvus kriterijus būtų tik tokiu atveju, jeigu tarptautiniu mastu nuskambėtų elektrinės nesaugumo įrodymai ir kažkokie incidentai. Tokie faktai, kokius dabar girdime, iki tarp­tautinio lygio mastelio neiškyla. Kadangi esa­me arti, preventyviai keliame tą problemą, nes ži­nome, kad ir maža rizika mums yra netoleruotina. Bet tarptautiniu lygiu visas pasaulis yra nusėtas tokių elektrinių ir investuotojai tokių dalykų labai neanalizuoja. Tik kažkoks incidentas, net ir smulkus, bet nuskambėjęs tarptautinėje spaudoje, tu­rėtų realią reikšmę. Force majeure rizikų yra ir daugiau – gali prasidėti karas, išsiveržti ugnikalniai ir pan.“, – komentuoja M.Katinas.

Dėl baltarusių atominės elektrinės kaimynystės nebrangs ir nekilnojamojo turto ar kitos draudimo paslaugos. Kaip „Veidui“ teigė draudimo bendrovių „If“ ir „Lietuvos draudimas“ atstovai, įvykiai, atsitikę dėl branduolinės energijos poveikio, yra nedraudžiamieji ir tiek šiuo metu, tiek, tikėtina, ateityje ši rizika ir išliks kaip nedraudžiamasis įvykis.

Ž.Maurico teigimu, Lietuvos draudėjai nebūtų pajėgūs siūlyti tokių paslaugų. O ir visoje Eu­ro­poje gausu šalia atominių elektrinių stovinčių in­dustrinių parkų, tokia elektrinė stovi netgi pačiame Briuselio priemiestyje. Todėl bet kokie galimi incidentai nėra draudžiami, nes jų tikimybė itin ma­ža, o poveikis – labai didelis. Tokiu atveju bet koks incidentas, kaip Fukušimos avarija Ja­po­nijoje, kai nuostoliai skaičiuojami dešimtimis milijardų, reikštų tokios įmonės pabaigą. Todėl kilus tokiems incidentams lieka tarpvalstybiniai susitarimai, tarptautinė pagalba ir parama.

Ž.Maurico manymu, pasienio su Baltarusija regionai, kurie nuo Astravo atominės bus nutolę vos per kelias dešimtis kilometrų, gali pajusti ir nau­dos, jeigu tik ekonominiai Lietuvos ir Bal­tarusijos santykiai bus neblogi ir pastaruoju metu stebimas savotiškas atšilimo laikotarpis tęsis. Atsiras galimybių smulkiajam verslui aptarnavimo srityje, galbūt pagerės ir infrastruktūra, o Astravas taps savotišku mini traukos centru.

Ekonomistas pabrėžia, kad net ir besivystančiose valstybėse, kuriose ekologinių reikalavimų paisoma mažiau, pramonė yra taršesnė, psichologinis atstumas nuo tokių objektų yra 10–15 km, kol matomi industrijos kaminai. O toliau, nepaisant realaus pramonės artumo, jau gali dygti ir prabangūs gyvenamieji rajonai.

Artumą jaučia, bet nesureikšmina

Panaši yra ir greta daug metų veikusios, šiuo metu uždarytos, tačiau pavojaus nepraradusios Ignalinos atominės elektrinės gyvenusių žmonių patirtis. Už keliolikos kilometrų nuo elektrinės esančio Turmanto miestelio seniūnas Stanislovas Stankevičius pasakoja, kad ją statant aplinkiniai gyventojai buvo labai nepatenkinti, informacijos tais laikais buvo mažai, todėl dažnai vėliau jie versdavo ant objekto visas kaltes.

„Ir orai būdavo blogi dėl elektrinės, ir sveikatos sutrikimai, ir visos kitos bėdos. Kalbėta, kad dėl to iš tuometinio Leningrado (dabar Sankt Peter­burgas) ir Maskvos žmonės čia nebevažiuoja ilsėtis, turizmui tai kenkia. Nors tais laikais nekilnojamojo turto rinka nebuvo panaši į normalią, negirdėjau, kad kas nors dėl to būtų išsikraustę gyventi kitur“, – sako seniūnas.

Jo teigimu, Ignalinos atominės elektrinės artumas galėjo daryti įtaką ūkinei veiklai: kažkada kalbėta, kad dėl to „niekas nieko nesiima“, tačiau kita vertus, žemės ūkio paskirties žemė šiame regione gana prasta, nederlinga, todėl ir taip yra pigesnė.

„Dabar viskas išsilygino, iki krizės kainos rekreacinėse zonose buvo ne mažesnės nei Mo­lėtuose. Jau tada niekas į atominę nežiūrėjo. Taip pat ir prie Drūkšių ežero, kur ir dabar žmonės aktyviai kuriasi, statosi, remontuojasi namus. Kai atominę uždarė, ji šiuo požiūriu buvo pamiršta“, – tvirtina seniūnas.

S.Stankevičius prisimena, kad pradėjus veikti atominei kraštas gerokai atgijo, daug kas galėjo pakeisti gyvenimą ir nuo žemės ūkio darbų bei kolūkiečio kasdienybės pereiti prie darbininko gy­venimo, gauti butą ir darbą mieste. Padėtis gerokai pasikeitė elektrinę uždarius, todėl šio krašto gy­ventojai gana aktyviai rėmė planuotą naujos ato­minės statybos projektą.

Greta elektrinės įsikūrusio Dūkšto krašto bendruomenės pirmininkė Ona Zaleckienė tvirtina, kad visiškai užsimiršti, prie kokio objekto gyveni, neįmanoma. Bet, kaip pati sako, kol per daug negalvoji, tol ir gyveni ramiau. „Pati esu kilusi iš Žemaitijos, bet jau daug metų gyvenu čia. Kai nuvažiuoju kur nors į svečius, manęs ir klausia – kaip jūs ten gyvenat? Atsakau, kad kol negalvoji – viskas yra gerai. Bet šiaip, žinoma, visada tai jauti“, – pripažįsta pašnekovė.

Ji taip pat nėra girdėjusi atvejų, kad žmonės sąmoningai būtų palikę savo namus dėl atominės elektrinės kaimynystės. Tiesa, kitokia padėtis Visagine, kuris, anot O.Zaleckienės, pamažu virsta miestu vaiduokliu. Buvusio klestėjimo ten jau nematyti, o butą dabar galima įsigyti iš esmės padengus buvusių šeimininkų skolas ar sumokėjus savivaldybei visai menką sumą.

Dūkšto krašto bendruomenės pirmininkė pabrėžia, kad uždarius elektrinę pavojus tikrai nesumažėjo, nes branduolinė reakcija joje iki šiol vyksta, žmonės ten dirba. Be to, ne mažiau grėsmės kelia ir branduolinių atliekų saugojimo aikštelė.

„Daug yra tekę visokių darbų dirbti. Dar tuomet, kai buvo kuriamos civilinės saugos priemonės, modeliuojama, kas ką turėtume daryti, tai atrodė juokingai. Pati asmeniškai esu apgalvojusi, ką turėčiau daryti, bet sudarytoje darbo grupėje, kuri turėtų organizuoti evakuaciją ir padėti žmonėms susiorientuoti, buvau atsakinga už gyvulius. Esą turėčiau organizuoti gyvulių išvežimą iš užkrėstos teritorijos. Toje komisijoje visada sakydavau – liaukitės kalbėję nesąmones, aš ne kaimyno gyvulius vešiu, o susirinksiu savo vaikus ir lėksiu į pajūrį“, – pasakoja O.Zaleckienė, kurios ma­nymu, kiekvienas, tarp jų ir vilniečiai, ateityje apie tai, ką darytų nelaimės atveju, turėtų galvoti asmeniškai.

Pasimiršta ir nelaimės

1989-ųjų kovo 20 d. tragiškas pramonės gigantų scenarijus Lietuvoje išsipildė Jonavos „Ache­moje“. Sprogus izoterminei saugyklai iš gamyklos rezervuaro išsiliejo 7,5 tūkst. tonų amoniako, kilo didžiulis gaisras. Į atmosferą išsiskyrė cheminių medžiagų, nuodingas debesis nuslinko Ukmergės link. Likviduojant avarijos padarinius žuvo septyni žmonės, kelios dešimtys buvo sužeista. Kiek tiksliai žmonių nuo avarijos nukentėjo, vėliau prarado sveikatą ar mirė anksčiau laiko, dabar jau nepasakys niekas.

Nepaisant atsainaus sovietinės valdžios požiūrio, apie 5 tūkst. Jonavos miesto ir rajono gyventojų buvo evakuota į Kauną. Tačiau labiausiai nuo avarijos nukentėjo į šiaurės rytus nuo gamyklos esantys miesteliai – Vepriai, Deltuva ir kiti aplinkiniai kaimai.

Romas Petras Šaulys, organizacijos „SOS Vepriuose“ įkūrėjas, sako, kad avarijos padariniai jaučiami iki šiol, tačiau žmonės linkę greitai pamiršti tokius įvykius. Pašnekovui nežinomi ir tokie atvejai, kad dėl incidento žmonės miestelyje būtų visam laikui palikę savo namus ir pardavę turtą. Iš esmės čia nesikeitė ir nekilnojamojo turto kainos.

„Ne, tokių atvejų nebuvo. O ką žmonėms daryti – jų namai, gyvuliukai, jie ir kentėjo. Statistiškai nuo šios nelaimės numirė gal penki žmonės. Buvo tokių, kurie po avarijos vaikščiojo po ežerą, o vanduo sugeria ir laiko tuos nuodus, tai jie greitai susirgo. Aplink išgaišo triušiai, kiek išdvėsė šunų ir kačių. Deltuvoje buvo lapių ferma, tai didžioji dalis jų išdvėsė. Bet šiandien namų kainos nesiskirtų – žmonės labai greitai viską pamiršta, juolab praėjo tikrai nemažai laiko. Dabar žmonės atvažiuoja, vieną kitą sodybą nusiperka senatvei. Juk čia labai gražus kraštas, Pliaterių kažkada įsteigtas dvaras, parkas, miškai, ežeras, greta teka Šventoji. Nors iki šiol vėjai neša į mūsų pusę „brudus“ visokius“, – pasakoja vėpriškis, ėmęsis iniciatyvos ieškoti paramos nuo avarijos nukentėjusiam kraštui.

Nuo tikėjimo pažanga iki kovos už teisę į švarią aplinką

Lietuvos istorijos instituto istorikas Saulius Grybkauskas, analizuodamas sovietinio ūkio raidą ir ekonominę politiką, pabrėžia, kad įvairiais laikotarpiais į pramonės gigantų augimą lietuviai reaguodavo skirtingai. Nikitos Chruščiovo laikotarpio pabaigoje statomi chemijos pramonės gigantai buvo parodomi kaip sveikintina iniciatyva ir žemės ūkio pažanga. Šaltinių apie kažkokį to meto pasipriešinimą ar nepasitenkinimą istorikui neteko aptikti.

Lietuva ilgą laiką buvo agrarinė valstybė, todėl investicijos buvo sutinkamos gana palankiai. Be to, planingas pramonės išdėstymas nebuvo sutelktas vien Vilniuje – didelės pramonės gamyklos iškilo Kėdainiuose, Mažeikiuose, Jonavoje ir kitur.

S.Grybkausko teigimu, N.Chruščiovo ir ankstyvuoju Leonido Brežnevo valdymo laikotarpiu buvo juntama didesnė euforija, tikėjimas pažanga. Tik vėliau, maždaug aštuntajame praėjusio am­žiaus dešimtmetyje, įvyko savotiškas posūkis į kai­mą, lietuvių literatūroje atsirado žemės kultas, gamtos ilgėjimasis. Visiškai kitaip situacija jau klostėsi atgimimo išvakarėse, kai kova už ekologiją ir gamtosaugą tapo vienu pagrindinių Sąjūdžio atsiradimo šaltinių.

„To meto sovietinės valdžios požiūris į vadinamąją Sniečkaus atominę elektrinę buvo nevienareikšmiškas: iš pradžių sovietinė valdžia jos lyg ir prašė, bet kai prasidėjo reaktorių statymas, 1982–1983 m. jau yra Plano komiteto pirmininko Aleksandro Drobnio raštai su prašymais stabdyti statybas ir toliau jų neplėsti. Tačiau tai sprendė sovietinio karinio komplekso ministerijos, tai priklausė partijos Centrinio komiteto jurisdikcijai, todėl kažką suvaldyti, sukontroliuoti ar išspręsti problemas buvo labai sudėtinga. Apskritai požiūris tada buvo visai kitoks: pirma eina gamyba, o žmonės, kaip darbo jėga, tik paskui“, – „Veidui“ sakė istorikas.

Tačiau, pasak jo, konkrečių istorinių tyrimų ir duomenų apie tai, kaip žmonės sovietinės okupacijos metais elgėsi greta išdygus pramonės gigantams, nėra.

1987-aisiais  įkurto žaliųjų judėjimo „Atgaja“ pro­jektų vadybininkas Linas Vainius, daugelį metų dalyvaujantis visuomeninėje aplinkosaugos veikloje, teigia, kad šiuo atveju būtina atskirti so­vietinį palikimą, kai taršūs pramonės milžinai iš­kildavo nepaisant žmonių nuomonės, ir dabartinius laikus, kai supratimo apie aplinkosaugą, taršos poveikį gyvenimui ir sveikatai esama kur kas daugiau.

Šiandien statant bet kokią įmonę, kuri gali teršti aplinką, aplinkiniai gyventojai, nenorėdami tokios kaimynystės, reaguoja labai jautriai ir energingai. Tačiau net ir išdygus tokiam objektui jie tampa situacijos įkaitais, kenčia, tačiau nepalieka savo namų. Todėl, S.Grybkausko manymu, neverta tikėtis kažkokių pokyčių ir Vilniuje ar jo apylinkėse.

Tolsta nuo miestų

„Atominės elektrinės kaimynystė niekur nėra pageidaujama. Reikia pažiūrėti plačiau po pasaulį – daugelyje valstybių gretimos kaimynės tam priešinasi. Pavyzdžiui, Danija, kai nuo Kopenhagos „Undinėlės“ giedrą dieną matydavosi jėgainė Švedijoje, nuolat keldavo šį klausimą, dalyvaudavo įvairiose diskusijose. Austrija aktyviai priešinasi atominių statybai Slovakijoje ir pan. Tas požiūris visur yra vienodas, ir Astravo atominė nėra išimtis. Tai didesnės rizikos šaltinis. Viskas gerai, kol nieko neįvyko, bet kai jau įvyks, tada bus labai blogai“, – padėtį vertina L.Vainius.

Pašnekovas atmeta argumentą, esą tokių ob­jektų Vakarų Europoje galima atrasti ir kai kurių didelių miestų priemiesčiuose. Pasak jo, lyginti dabartines tendencijas su objektais, iškilusiais prieš 50 ar daugiau metų, nėra logiška: greičiausiai statant atominę jėgainę tuo metu ten dar buvo tuščias plotas, bet ilgainiui miestas išsiplėtė, gyventojų padaugėjo. Be to, apskritai pasikeitė žinios, grėsmių vertinimas ir požiūris į atominę energetiką.

Todėl šiandien visos didžiosios valstybės savo atomines elektrines, kaip ir kitus stambius pramoninius objektus, stato pasienyje, toliau nuo apgyvendintų teritorijų. Kadaise taip elgėsi Rytų ir Vakarų Vokietijos, kurioms susijungus sunkioji pramonė staiga atsidūrė praktiškai valstybės viduryje.

„Lietuva priekaištauja Baltarusijai, kad As­travo atveju nesilaikoma TATENA rekomendacijų vengti didelių urbanizuotų teritorijų, kuriose gy­vena daug gyventojų. Šis reikalavimas tikrai ne­išlaikytas. Visos valstybės atomines elektrines sta­to toli nuo apgyvendintų teritorijų, taip darė ir SSRS su Ignalinos atomine“, – tvirtina L.Vainius.

Žmonės ilgainiui užmirš ir apskritai nebus jokio Astravo poveikio Vilniaus gyvenimui. Čia tik dabar kilęs priešrinkiminis vajus, nors visas projektas vyksta dar nuo 2009-ųjų.

Už 50 kilometrų dygstančių Astravo atominės elektrinės blokų nuo Vilniaus kalvų nematyti, todėl ir ateityje tik pasąmonėje nujausime netoliese esantį galimą pavojų. O galbūt ilgainiui ir tai bus pamiršta.

„Bazinis scenarijus yra toks, kad žmonės ilgainiui užmirš ir apskritai nebus jokio Astravo poveikio Vilniaus gyvenimui. Čia tik dabar kilęs priešrinkiminis vajus, nors visas projektas vyksta dar nuo 2009-ųjų“, – įsitikinęs Ž.Mauricas.