delfi.lt nuotr.

Arūnas MILAŠIUS

Lietuviškų knygų pardavimas auga, didėja leidyklų pajamos ir pelningumas. Tačiau kūrybą kaip galimą oraus pragyvenimo šaltinį, teikiantį bent jau statistinio vidutinio dydžio ar didesnes pajamas, gali vertinti tik tie, kurie patys leidžia savo kūrinius, arba garsūs žmonės, rašantys publicistiką ir kulinarijos vadovus.

Mantvydas Leknickas keletą metų eiles rašė sau ir draugams feisbuke. Tekstų dau­­gėjo, draugų pagyrų netrūko, ir vai­ki­nas pradėjo minti leidyklų slenksčius – no­rėjo, kad jo kūriniai atsidurtų ne tik virtualioje erdvėje, bet ir ant popieriaus. Pasiūlymai leisti poezijos rinktinę leidėjų nesudomino. Vy­rauja nuomo­nė, kad net geriausios eilės ne­virsta di­de­liu eu­rų kiekiu.

„Nusprendžiau rizikuoti ir pagalbos paprašiau savo draugų bei sekėjų. Socialiniame tinkle jų turėjau keletą tūkstančių“, – kelią į poezijos viršūnę brėžia M.Leknickas.

Poetas socialiniuose tinkluose paskelbė, kad ruošiasi leisti knygą, ir gerbėjams pasiūlė pirkti dar neišspausdintą leidinį. Žmonės už jį mokėjo net nematę leidinio. Už surinktas lėšas buvo iš­­spausdinta tūkstantis poezijos rinkinio „Knie­dytos mintys“ vienetų ir išsiųsta užsakovams.

Autorius, kurio knyga šiandien jau parduota 7 tūkst. egzempliorių tiražu, at­vi­rai sako, kad šiandien jau gali derėtis dėl pa­lan­kių sąlygų su leidėjais ir platintojais, todėl ki­ta knyga gali būti bendras jo ir profesionalių leidyklų bendradarbiavimo vaisius.

Sėkmė – derybinė pozicija

„Leisdamas poezijos rinkinį nesitikėjau už­dirb­ti, bet pamačiau, kad ši veikla gali būti pelnin­gas verslas tiek autoriui, tiek leidyklai. Jei ra­šytojas nepalankiomis sąlygomis pasirašo su­tartį su leidykla, dėl to gali kaltinti tik save“, – žodžių į vatą nevynioja M.Leknickas.

Jis pats pirmąja sėkme pasinaudojo derėdama­sis su platintojais dėl palankių sąlygų. Poe­tas tvirtai sako, kad kūrybą galima paversti pra­­gy­venimo šaltiniu, tačiau tai darbas, kuris ne­gali apsiriboti tik klaviatūros barškinimu.

Norint gyventi iš savo kūrinių pardavimo per metus reikėtų parašyti vieną dvi knygas ir už­siimti savo vardo garsinimu, važinėti į susitikimus su skaitytojais, dalyvauti įvairiuose projek­tuose, už kuriuos taip pat mokama. Be to, ne­galima pamiršti, kad vien tik žinomas vardas dar neužtikrina gero pardavimo. Tūkstančiai feis­buko sekėjų tikrai dar nereiškia, kad tiek pat bus ir pirkėjų. Nuolat teks investuoti į rekla­mą ar bent viešuosius ryšius.

Tarpininkų neišvengsi

„Nežinau, ar kartosiu eksperimentą, kai pats spausdinau knygą ir pats ją pardavinėjau internetu. Susidūriau su nesklandumais: kurjeriai dalies knygų nepristatė, nes užsakovų nerado namie. Kai kurie žmonės, pirkdami „Knie­dy­tas mintis“, parašė neteisingą adresą. 5–7 proc. knygų, nors siuntų tarnyba už kiekvieną leidinį gavo po 1,5 euro, taip ir nebuvo nuvežtos užsakovams. Skaitytojai mane apipylė piktais laiškais. Nusprendžiau, kad tegul geriau kny­gas pardavinėja knygynai“, – apie patirtus nuo­tykius ir kodėl prireikė tarpininkų, pasiiman­čių savo dalį, pasakoja M.Lek­nickas.

Rašytojui, kai reikėjo išsiuntinėti parduotas knygas (pirmiesiems pirkėjams jis buvo pažadėjęs ranka pasirašytus egzempliorius su asmeniniu palinkėjimu), teko pagalbon kviestis drau­gus. Nors šiam darbui ėmė atostogų, vienas per trumpą laiką nebūtų sugebėjęs susitvarkyti.

Poetas nurodo ir dar vieną priežastį, kodėl nenori vienas stačia galva nerti į kūrybą ir m­ė­ginti gyventi vien tik iš to, – tai rizikingas verslas. Niekas negali užtikrinti, jog naujo leidinio egzempliorių bus parduota tiek, kad autorius iš to pragyventų, kol baigs kitą kūrinį.

Be to, jei savo leidinius pardavinėsi pats, pa­vyzdžiui, siųsi paštu ar per kurjerius, teks bendrauti su tūkstančiais užsakovų, knygas pakuoti, tikrinti adresus, aiškintis, kodėl vienu ar kitu adresu siuntinys nebuvo pristatytas.

Tai milžiniškas darbas, atimantis daug laiko. Lietuvos rinka ne tokia pelninga kaip didesnių Vakarų valstybių. Paprastai ten žinomi autoriai turi ne tik leidėjus, bet ir agentus, kurie tvarko administracinius reikalus. Mokėti šiems tarpininkams lietuviai, netgi garsūs autoriai, kol kas neturi pakankamai pajamų.

Nori pinigų – kelk skandalą

Vis dėlto norinčiųjų savo kūrybą derinti su leidyba yra. Dailius Dargis pernai išleido penktą knygą apie kriminalinį pasaulį. Jo kelias į sa­varankišką leidybą šiek tiek kitoks nei M.Lek­nic­ko. Kriminalinių istorijų rašytojas nusprendė rizikuoti savo pinigais ir kūrybą paversti vers­lu, nes nenorėjo didžiosios dalies uždarbio pa­likti leidykloms. Šiandien visas jo knygas leidžia jam priklausanti įmonė. Tačiau pradžia bu­­vo tradicinė, kaip ir daugumos autorių – ben­dradarbiavimas su leidykla.

„Dirbau žiniasklaidos įmonėje ir pasiūliau surinkti mano rašytus tekstus apie mafiją bei iš­leisti knygą. Susitarimas buvo toks, kad jei leidinys bus pelningas, uždarbį dalinsimės per pu­sę, jei patirsime nuostolių – nieko negausiu“, – rašytojas pasakoja apie tai, kaip atsirado „Tik­roji Daktarų istorija“, pirmoji jo knyga.

Per penkerius metus šios knygos, autoriaus žodžiais, parduota 50 tūkst. egzempliorių. Visų D.Dargio knygų jau parduota 100 tūkst. Ra­šy­to­jas pripažįsta: jei nori gerų pardavimo rezultatų, kūrinys turi sukelti skandalą.

Pavyzdžiui, „Tikroji Daktarų istorija“ buvo nuolat žiniasklaidos centre, nes Henriko Dak­ta­ro šeima kreipėsi į teismą, o bylinėjimąsi gan plačiai nušvietė įvairūs leidiniai ir portalai. Tai buvo nemokamas viešinimas, kuris didino publikos susidomėjimą leidiniu. Šiandien tokio pat ar net didesnio dėmesio sulaukia Rūtos Vana­gai­tės „Mūsiškiai“.

Leidyklos nuvylė

D.Dargis gražiais žodžiais apie saviraišką ne­­slepia ir tikrosios priežasties, kodėl nusprendė kūrybą paversti verslu: kai pamatė, kiek ga­li­ma uždirbti, leidybos ėmėsi pats. Vis dėlto ket­virtą knygą „Mafijos kronikos“ vėl patikėjo lei­dyk­lai. Tačiau prisipažįsta dėl šio projekto pa­­­ty­ręs nuostolių, nes partneriai pasinaudojo sutarties punktais, kurie buvo nepalankūs autoriui.

„Leidykla turi šimtus leidinių ir atskirai kny­gai neskiria tiek dėmesio, kiek autorius sa­vo kūriniui. Pardavimas buvo menkas, nes ne­buvo reklamos ir viešųjų ryšių palaikymo, be kurių didesnio pardavimo nebus“, – dėsto D.Da­r­gis.

Kriminalinių istorijų rašytojas nusprendė tarpininkams savo leidinių daugiau nepatikėti. Dabar jo kelias – investuoti į knygos parengimą ir spausdinimą, atiduoti tiražą didmenininkams, kurie leidinį išvežioja po knygynus, su­renka pinigus ir juos perveda autoriui. Dalį pa­jamų tenka atiduoti prekybininkams ir tarpininkams, tačiau nereikia rūpintis logistika.

Vis dėlto tai nereiškia, kad autorius gali sū­puo­tis kėdėje ir svajoti apie pirmą milijoną. „Jei nori uždirbti iš knygų rašymo ir leidybos, turi kontroliuoti visą leidybos bei platinimo procesą ir rūpintis viešaisiais ryšiais, derėtis su knygynais. Pavyzdžiui, aš daug dirbu feisbuke. Ten perku reklamą, kuriu puslapius atskiriems leidiniams“, – D.Dargis aiškina, kad lengvai už­­dir­bamų pinigų nėra.

Jis, kaip ir M.Leknickas, daug lėšų skiria reklamai prieš Kalėdas, kai knygų parduodama daugiau. Be to, jei autorius nuolat nešmėžuos portaluose ir televizijoje, jo leidinių pardavimas kris.

Europos Sąjungos ir valstybės paramos kriminalinių istorijų rašytojas neieško. Visi leidiniai – komerciniai projektai, kuriuos finansavo iš savo kišenės. „Mano temos aštrios. Tai ne gro­­žinė literatūra. Rašau tai, ko žmonės negalės nemokamai paskaityti internete“, – sėkmės receptą nurodo D.Dargis.

Vienos knygos neužteks

Šiandien D.Dargiui pajamų šalia knygų pardavimo teikia ir šalutinė veikla – paskaitos, scenarijų rašymas, bendradarbiavimas su televizijomis. Autorius sako, kad jauni ir veržlūs žmonės, kurie nebijo rizikuoti, mėgsta bendrauti ir naudojasi socialiniais tinklais, uždirbti iš savo knygų leidybos bent jau vidutinę lietuvišką algą per mėnesį gali. Tačiau tai nebus viena knyga, kuri neš pinigus visą likusį gyvenimą. Rašyti ir rūpintis leidyba reikės nuolat.

„Kol kas man įdomu rašyti dokumentines is­­torijas. Matau, kad ir žmonėms tai įdomu. Kai knygos nebebus perkamos, imsiuosi kitos veik­­los“, – visą gyvenimą rašyti neplanuoja D.Dar­­gis.

Tradicinės leidyklos taip pat pastebėjo autorius, kurie savo kūrinius leidžia patys. „Va­di­na­moji savilaida, kai žmonės patys leidžia savo kny­gas, augs. Pasaulyje šis judėjimas jau įgijo pa­greitį“, – sako „Vagos“ leidyklos vyriausioji re­­daktorė Agnė Puzauskaitė.

Autoriai ir rinkodarininkai įvardija ir auditoriją, kuriai skiriama daugiausia dėmesio. Tai vi­dutinio amžiaus moteris, turinti nuolatinį darbą.

Leidyklos tokia tendencija, kai žmonės pa­tys leidžia ir reklamuoja savo kūrinius, nesidžiaugia, nes tai atima dalį jų pajamų. „Mums vadinamoji savilaida – iššūkis. Jei geras autorius sugeba pats rūpintis savo kūriniais, jis už­dirba daugiau nei pas leidėją ir jį prisivilioti sun­ku. Iš kitos pusės, pavieniam rašytojui dažnai pritrūksta žinių apie rinkodarą, leidybą“, – apie tai, kad pelningai parduoti savo kūrinius sugeba ne kiekvienas, aiškina leidyklos „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičienė.

Tačiau ji pabrėžia ir niuansą, dėl kurio savilaida netampa masiniu bestselerių autorių už­siėmimu: jei knyga nepateisina lūkesčių ir jos leidyba būna nuostolinga, riziką prisiima leidykla. Daug kas tiesiog nenori rizikuoti savo pi­nigais.

Savilaida praktiškai neužsiima vertėjai, ku­riems leidyklos moka didesnius honorarus nei daugumos lietuviškų bestselerių autoriams. Ver­tėjai iš literatūrinio darbo pragyvena. Tai paaiškinama paprastai: vidutiniškai užsienio au­­torių knygų tiražai didesni nei lietuvių au­torių.

Vis dėlto padėtis keičiasi. „Stovime prie ri­bos, kai Lietuvoje vis daugiau autorių galės gy­venti iš honorarų. Kalbame apie vidutiniam at­ly­ginimui prilygstančias pajamas. Bet tokių žmo­nių nebus dešimtys“, – prognozuoja L.Va­ra­navičienė.

Tačiau jei autorius nori uždirbti bent keletą šimtų eurų per mėnesį, nepakanka vidutinio tiražo, kuris statistiškai tik šiek tiek viršija tūkstantį egzempliorių. Prancūzijoje vidutinis knygos tiražas, leidyklos „Tyto alba“ duomenimis, yra 7 tūkst. egzempliorių.

Autoriai nuošalėje

Sotus gyvenimas iš leidyklų honorarų – rašytojams vis dar tolima ateitis. Nors pačių leidyklų pajamos iš knygų pardavimo, Statistikos de­par­tamento duomenimis, didėja, pelno banga kol kas sunkiai ritasi iki autorių.

L.Varanavičienė autoriams, bendraujantiems su leidyklomis, greito uždarbio didėjimo kol kas nežada: prie knygų dirba daugybė žmonių, kuriems reikia mokėti. Leidiniams, galintiems tapti bestseleriais, skiriamas reklamos biu­džetas, tai savo ruožtu taip pat mažina rašytojo honorarą. Be to, leidyklos vis dažniau linkusios sudaryti sutartis, pagal kurias, jei pardavimas stringa, atsakomybę už tai prisiima ir autorius – mažėja jo uždarbis.

A.Puzauskaitė sako, kad autorių, pasirašančių sutartis su leidyklomis, pajamos nedidelės. Mėnesinis atlyginimas, kuris kūrėjams leistų užtikrintai žvelgti į ateitį, niekam nemokamas. „Šiek tiek daugiau nei lietuvių autoriams mo­kama vertėjams, kuriems tai pragyvenimo šaltinis. Leidyklos prie geriausių rikiuojasi į eilę, nes kvalifikuotų specialistų trūksta“, – apie kitą rinkos pusę pasakoja „Vagos“ leidyklos atstovė.

Išspaudžia minimumą

Gintaras Bleizgys, pats išleidęs devynias poe­­zijos knygas ir iki pernai vasaros valdęs 13 knygynų tinklą „Knygų namai LT“, sako, kad Lietuvoje gali būti nuo 10 iki 30 žmonių, mėginančių pragyventi vien tik iš knygų rašymo. Dauguma jų bendradarbiauja su leidyklomis.

Tačiau tai nebūtinai grožinės literatūros au­toriai, o jų gyvenimas ne toks sotus kaip aukštas pareigas einančio valdininko. Kaip jau mi­nėta, daugiausia parduodama publicistikos, ku­linarijos knygų. L.Varanavičienė pateikia ir konkretų pavyzdį: jau keletą metų iš eilės vienos perkamiausių jos vadovaujamos leidyklos knygų – Filomenos Taunytės kūriniai apie sveikatingumą.

G.Bleizgio žiniomis, bent šiek tiek žinomam autoriui, išleidusiam keletą perkamų kny­gų, iš honoraro ir, jei jis pasilikęs autoriaus teises, iš mokesčio už knygų skaitymą bibliotekose per mėnesį įmanoma uždirbti apie 400 eurų. Tokia suma įkandama tik tiems, kurių kū­rinių parduodama bent keletas tūkstančių eg­zem­p­lio­rių. Pragyventi sugeba ir kai kurie grožinės literatūros autoriai. Pavyzdžiui, meilės ro­manų ra­šy­tojai, per metus sukuriantys kelis ro­manus. Ša­­lia honorarų jiems reikšminga pa­jamų dalis – mokestis už knygų panaudą bibliotekose.

„Žinomi autoriai, kurie sugeba organizuoti reklamos kampanijas arba už juos tai padaro lei­dyk­los, parduoda po keliolika ar keliasdešimt tūkstančių knygų“, – dėsto G.Bleizgys ir sa­­ko, kad netgi dabar kai kurie rašytojai su gi­liais pasidūsėjimais pasakoja apie sovietmečiu gyvavusią sistemą, kuri daliai menininkų leido patogiai gyventi.

Lietuviškieji superbestseleriai

„Leidybos verslas prieš keletą metų buvo nuostolingas, tačiau šiandien jau viltingai žengiame į priekį“, – apie tai, kad padėtis taisosi, pa­­sakoja A.Puzauskaitė ir atskleidžia naują ten­den­ciją: pirkėjai vis mieliau renkasi lietuvių au­torių knygas. Prieš keletą metų, su retomis išimtimis, knygynuose karaliavo verstinė literatūra.

„Jei knyga parašyta ir leidžiama kaip ko­mercinis projektas, o jos pardavimas pasiekia bent 7 tūkst. egzempliorių, iš tokio tiražo galima uždirbti nuo kelių iki keliolikos tūkstančių eurų. Kiek man asmeniškai teko susidurti, pats didžiausias pirkimas buvo Valdo Adamkaus kny­gos „Paskutinė kadencija“. Mes, knygynų savininkai, mokėjome spaustuvei, kad tik greičiau išleistų naują tiražą“, – į prisiminimus leidžiasi G.Bleizgys.

Vien „Knygų namai LT“ tinkle pajamos iš V.Adamkaus knygos per mėnesį siekė 13 tūkst. eurų. Vidutiniškai parduodant bet kurio kito autoriaus knygas pajamos paprastai siekdavo ne daugiau kaip 300 eurų per mėnesį.

„Tyto albos“ vadovė patvirtina, kad V.Adam­­­kaus knyga lietuviškais mastais buvo superbestse­­leris, kurio parduota per 40 tūkst. egzempliorių. Nors išleista 2011 m., knyga perkama ir da­bar.

Kito tokio atvejo, kai žmonės veržėsi į knygynus ir stovėjo eilėse dėl vienos knygos, nebebuvo, nors sujudimų, kai skaitytojai eina pirkti ne šiaip knygos, o ieško vieno ar kito autoriaus kūrinių, būna gana dažnai.

Lietuviškais bestseleriais, kurių parduota po keliolika tūkstančių, galima vadinti Alvydo Šlepiko „Mano vardas – Marytė“, Laimos La­vas­tės „Mes. Lietuviai“. Jos leistos pakartotiniais tiražais. Iš verstinių knygų laukiamos tokios, kaip E.L.James „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, Gregory Davido Robertso „Šantaramas“.

„Rinkoje būna šuolis, kai užgriebiama ne­nagrinėta arba uždrausta tema. Kitas svarbus faktorius – leidyklos palaikymas. Didžiausius knygynus ir leidyklas valdo tos pačios įmonės. Jei knyga padedama matomoje vietoje, rengiama jos palaikymo kampanija, bus ir parduodama. Kitų knygų pirkėjai tiesiog nepamato. Dėl to sunku prasimušti autoriams, kurie nepriklauso didžiosioms leidykloms“, – aiškina G.Bleizgys.

Poetas sako, kad 5 tūkst. egzempliorių tiražas – didelis ir pelningas. Jei parduodamas tik pir­minis apie 2 tūkst. egzempliorių leidimas, tai balansuojama ties savikainos riba.

Tačiau knygos gyvenimo laikas nėra amžinas. Paprastai tai metai, kartais dveji. Išimtys – retos. „Vagos“ leidyklos redaktorė pasakoja, kad kartais pasitaiko, jog kokia nors verstinė knyga sandėliuose guli keletą metų, jau planuojama ją išvežti į makulatūrą, tačiau staiga šios knygos motyvais išleidžiamas kino filmas, ir tada leidinys šluojamas iš lentynų, prireikia naujų tiražų.

Verslo sistema

Šiandien sudėtinga pasakyti, kokio dydžio tikroji Lietuvos knygų rinka, nes leidiniai parduodami ne tik specializuotuose knygynuose. Statistikos departamentas duomenis renka tik iš pastarųjų.

„Palyginti daug leidinių realizuojama prekybos centruose, per susitikimus su skaitytojais, elektroninėse parduotuvėse“, – specifiką aiškina G.Bleizgys.

Kitas galingas ir vis augantis pardavimo kanalas – feisbukas. Tokie autoriai, kaip Ilzė Butkutė, M.Leknickas, gerbėjams tiesiogiai parduoda tūkstančius egzempliorių savo kūrinių. Daug realizuojama ir knygų mugėje. Jei užtenka reklamos, leidyklos ten parduoda tūkstančius egzempliorių. Dėl to šiam renginiui leidyklos ruošia pačias karščiausias naujienas.

G.Bleizgys sako, kad nors knygos didžiausio pardavimo laikas yra metai, šį laiką galima pratęsti, jeigu autorius rašo nuolat: jei patinka nauji kūriniai, žmonės perka ir senus. Kitas kelias – jei leidykla kūrinį įtraukia į kokią nors seriją. Pirkdami naujus leidinius žmonės ieško ir senų serijos knygų.

Svarbus pardavimo skatinimo būdas – įvairūs konkursai ir rinkimai. Jie suteikia ne tik rek­lamą. „Jei knyga pateko į geriausių knygų de­­­­­­­šimtuką, tai praktiškai garantuoja, kad 500–700 leidinio egzempliorių nupirks bibliotekos. Lietuvos rinkai tai didelis kiekis“, – niuan­sus aiškina G.Bleizgys.

Elektroninės knygos – užribyje

Tradicinis leidybos verslas atsigauna – bendros pajamos pokriziniais metais didėja, tačiau jei kalbame apie visą rinką, prabėgusius metus galima įvardyti kaip neįgyvendintų lūkesčių laiką: nurimo kalbos apie elektronines knygas, nors prieš keletą metų didieji portalai pompastiškai atidarinėjo skaitmeninius leidinius platinančius knygynus. Lūžio neįvyko ir virtualios knygos liko tik nišine preke.

A.Puzauskaitė sako, jog elektroninių knygų leidyba, kurios leidyklos bijojo, nes prognozuota, kad popieriniai leidiniai greitai išnyks, buvo aklavietė. Maždaug prieš dvejus metus paaiškėjo, kad skaitmeninių leidinių pardavimas ne­iš­stums popierinių ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje.

„Vagos“ leidyklos redaktorė sako, kad šia­me segmente sėkmės sulaukia tik pavieniai projektai. Šiandien leidyklos prognozuoja, kad elektroninė leidyba – ne šviesi ateitis, o tik nišinis pardavimo kanalas.

„Pardavinėju visų penkių knygų elektronines versijas, tačiau tai labiau prestižas ir parodymas, kad žengiu koja kojon su laiku, nei už­darbis“, – patirtimi dalijasi D.Dargis.

Rašytojas savo kūrinius platina „iTunes“ ir „Google Play“, lietuviškuose elektroniniuose knygynuose skaitmeninės versijos neparduoda. Pačiam D.Dargiui skaitmeninės knygos – kol kas tik galvos skausmas: jas masiškai platina piratai. Reikia nuolat stebėti nuskenuotus leidinius platinančius tinklalapius ir jiems rašyti piktus laiškus, kad kūrinio platinimas būtų nu­trauktas. „Bylinėtis kol kas neprireikė. Už­ten­ka pagąsdinimų, ir knygas jie išima. Jei ne­būtų piratų, pardavimą tai dar šiek tiek kilstelėtų“, – porina D.Dargis.

L.Varanavičienė sako, jog elektroninių kny­gų pardavimo mažėjimas matomas visame pasaulyje, ir prognozuoja, kad pas mus skaitmeninė leidyba netaps reikšminga.

Tiražų kritimas

1994 m. vidutinis knygos tiražas (6,8 tūkst. egz.) buvo net 5 kartus didesnis negu 2014 m. – 1,3 tūkst. egz. Verstinės knygos leidžiamos kiek didesniu kaip 1,6 tūkst. egz. tiražu.

Šaltinis: Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

Rūta Vanagaitė: „Rengiuosi dėvėtų rūbų parduotuvėse“

Lietuvoje bestselerių autoriai neuždirba tiek pinigų, kad galėtų nevaržomai gyventi. Aš pati iš kūrybos pragyvenu sunkiai, rengiuosi dėvėtų rūbų parduotuvėse ir greito pagerėjimo nelaukiu – leidykla ne kartą yra pasakiusi, kad iš rašymo nepraturtėsi.

Šiandien mano pagrindinės pajamos – tai 15 proc. nuo knygos „Ne bobų vasara“ leidyklos kainos. Tai mažiau kaip euras už vieną egzempliorių, bet aš dėkinga žmonėms, kurie ją vis dar perka. Šio kūrinio per dvejus metus parduota per 30 tūkst. egzempliorių.

Jei būčiau žinojusi, koks bus jos populiarumas, galbūt būčiau leidusi pati. Tačiau šioje rinkoje nieko negali nuspėti.

Taip nutiko ir pastarajai mano knygai „Mūsiškiai“. Ją rašiau vien dėl to, kad po knygos „Ne bobų vasara“ leidyklai buvau įsipareigojusi pateikti dar vieną kūrinį. Sėkme niekas netikėjo, netgi aš pati. Maniau, kad jos niekas nepirks.

Gavau 1500 eurų honorarą. Tai atlygis už mano pusės metų darbą. Taigi uždirbau maždaug eurą per valandą. Tiek pat kainavo automobilio parkavimas prie Lietuvos ypatingojo archyvo ir kava. Kad sumokėčiau advokatams, kurie skaitė tekstą prieš jį atiduodant leidyklai, pinigus ėmiau iš santaupų.

Kiek žinau, knygos pristatymo vakarėliui su sumuštiniais buvo skirta daugiau lėšų, nei man sumokėta honoraro. Nieko nekaltinu. Sutartį pati pasirašiau ir sutikau su siūlomomis sąlygomis. Kai leidyklos savininkai mane kviečia prabangių pietų, aš jiems pasiūlau iškepti bulvių, o likusius pinigus atiduoti man.

Nors „Mūsiškių“ sėkme netikėjo niekas, netgi aš pati, šią knygą būčiau rašiusi netgi tada, jei niekas man nebūtų sumokėjęs. Tačiau man motyvas – ne tik pinigai. Rašiau knygą, nes norėjau kažką Lietuvoje pakeisti. Be to, man patinka rašyti. Moku žmonėms sakyti tai, kas jiems svarbu.

Man patinka daryti tai, ką noriu, ir negalvoti apie pinigus. Juokinga, kai žmonės mano, kad „Mūsiškius“ parašiau tam, kad į save iššaukčiau ugnį ir uždirbčiau milžinišką sumą.

„13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių“ investicijos

2 tūkst. egzempliorių pirmasis tiražas;

7 tūkst. Eur – pirmojo tiražo parengimo ir spausdinimo kaina;

2–3 tūkst. Eur – viešinimo kaina;

140 parduotų egzempliorių autoriui duoda 1000 Eur pajamų.

Šaltinis: Dailius Dargis

Leidyklų honorarai

400–700 Eur – poezijos knygos autoriaus honoraras.

1200–5000 Eur – populiarios prozos knygos autoriaus honoraras.

3000–5000 Eur – žinomo vertėjo honoraras už knygą.

Šaltiniai: Gintaras Bleizgys, UAB „Vagos“ leidykla

„Kad ir kokios laisvos, nesustabdomos jos bebūtų – mintys visada lieka prikniedytos prie žmonių, akimirkų, į kurias sugrįžti beprotiškai trokštame. Net jei jos ir svetimos. Tada jas kniedijame prie savo istorijų ir mums bent trumpam pasidaro gera. Liūdna. Ilgu. Bet gera.“ Mantvydas Leknickas

Kūrybiškumas. Mantvydas Leknickas kritikų vadinamas fenomenaliu rašytoju, kurio tekstai dera prie socialinių tinklų dinamikos.

„Dažnas mano, kad Lietuvoje per maža rinka ir per daug kliūčių norint kažko pasiekti, bet visa tai įveikiama“, – teigia socialiniuose tinkluose pirmąją savo eilėraščių knygą „Kniedytos mintys“ išpopuliarinęs Mantvydas Leknickas. Apie tai, kaip šiandienos rašytojas turėtų atrodyti socialiniuose tinkluose, politikos mokslus baigęs kūrėjas dalijosi įžvalgomis ir progreso konferencijoje „Login“.

Kaunietis, asmeniniu pavyzdžiu įrodęs, kad įdomus ir viešai prieinamas poezijos turinys gali tapti sėkmingo verslo tramplinu, šiandien dirba savo paties įkurtoje socialinių tinklų agentūroje „Cocos.lt“ ir gelbsti savo kūrybą ar save populiarinti siekiantiems asmenims.

VEIDAS: Lietuvoje išgarsėjote kaip pirmasis poezijos autorius, debiutavęs naudodamasis vien socialiniais tinklais. Įprastai skaitytojų auditorijai savo knygą pristatę rašytojai nuo jos atsiriboja, o jūs pasirinkote priešingą taktiką. Ar ji pasiteisino?

M.L.: Mano socialinio tinklo profilyje per trejus metus apsilankė 206 tūkst. vartotojų. Tai tik įrodo, kad pasitelkus šiuolaikines priemones gana paprasta pasiekti auditoriją, aukštus skaitomumo rodiklius. Dėl savo viešumo socialiniuose tinkluose iki šiol sulaukiu daug kritikos, bet, man regis, rašytojo tikslas ir yra pasiekti kuo daugiau žmonių.

Šių metų progreso konferencijoje „Login 2015“ akcentavau problemas, kurias matau šiandieninėje literatūroje. Viena jų yra ta, kad rašytojai nesistengia rasti būdų, kaip pasiekti grįžtamąjį ryšį. Jiems įprasta skųstis, kad negaunama finansavimo, o gyventi vien iš kūrybos sudėtinga, bet tokia situacija susiklosčiusi ne tik Lietuvoje. Užsienio pavyzdžiai tik įrodo, kad kuriantis žmogus iš savo darbo vargiai pasistato namus ar nusiperka naujausius automobilius. Bet juk kiekvienas renkasi.

VEIDAS: Išgirdus iš Lietuvos leidėjų „ne“, matyt, neliko nieko kito, kaip tik imtis knygos leidybos ir platinimo pačiam?

M.L.: Nesulaukęs leidyklų susidomėjimo pamaniau, kad galima sudaryti išankstinį dar neišleistų knygų užsakymą (norėjau pamatyti, kiek žmonių ryžtųsi mano knygą įsigyti). Instagrame galima rasti ne vieną kūrėją, tokiu būdu surinkusį tūkstančius gerbėjų ir išleidusį savo knygas. Pripažįstu, man pačiam buvo šiek tiek netikėta: per pirmą savaitę mano poezijos knygą užsisakė apie 1,5 tūkst. žmonių ir iki šiol ją vis dar perka. Neturėjau nuoseklaus plano dėl savo knygos, man tiesiog patiko rašyti, taigi eksperimentas pasiteisino. Žinoma, man labai padėjo patirtis, įgyta reklamos agentūroje, taip pat  socialinių medijų išmanymas.

VEIDAS: Kiek jums pačiam viešumas socialiniuose tinkluose pasirodė priimtinas?

M.L.: Dažnas, parašęs knygą, nuo jos atsiriboja: esą jūs galite įsigyti mano kūrinį, bet pats toliau nebendrauju. Nemanau, kad tai teisingas kelias, juolab kad šiandien tam turime visas galimybes. Asmeniškai aš pats stengiuosi savo skaitytojams skirti kuo daugiau dėmesio ir laiko. Neabejoju, kad tai viena priežasčių, kodėl tiek žmonių (daugiau nei 50 tūkst.) skaito mano mintis socialiniame tinkle. Jiems patinka nuolat juntamas ryšys. Bendraudamas su žmonėms jaučiu, kad jis jiems svarbus.

VEIDAS: Minėjote, kad norėdamas išleisti knygą kreipėtės į kelias dešimtis leidyklų, tačiau jos neatsiliepė. Kaip manote, kodėl leidėjai tokie abejingi jauniems talentams?

M.L.: Leidyklos mūsų šalyje vis dar labai senamadiškos, tarsi įstrigusios praėjusiame laike. Tačiau tai neturėtų stabdyti rašančių žmonių – visada yra kitų kelių. Galbūt tie keliai šiek tiek rizikingesni, bet verta juos išbandyti. Dažnas mano, kad Lietuvoje per maža rinka ir per daug kliūčių kažko pasiekti, bet tai netiesa.

VEIDAS: Kokias sąlygas rašytojams kelia Lietuvos leidyklos?

M.L.: Viena jų – kad parašyti kūriniai iki pasirodymo knygynų lentynose negali būti skelbiami internete, socialiniuose tinkluose. Šiuo klausimu mūsų leidėjai dar labai senamadiški. JAV ne viena leidykla pati „medžioja“ rašančius žmones, kurie dalijasi savo kūriniais socialiniuose tinkluose, ir siūlo jiems išleisti knygas. Deja, Lietuvoje nieko panašaus dar neturime. Galime pasidžiaugti tik Rašytojų sąjungos skelbiamo pirmosios knygos konkurso iniciatyva.

VEIDAS: Taigi jūs pats pasukote netradiciniu keliu: ėmėte skelbti savo knygą socialiniame tinkle?

M.L.: Taip, didžioji dalis mano poezijos knygos „Kniedytos mintys“ turinio buvo paskelbta nemokamai socialiniame tinkle. Kitas aspektas – kūrėjų sumaterialėjimas. Daugelis jų įsivaizduoja, kad kūryba turi būti priimama tik mokamais būdais. Bet tai – visiška atgyvena. Jei siūlomo produkto turinys kokybiškas, paslaugos vartotojas net ir turėdamas nemokamą prieigą norės atsilyginti tos paslaugos teikėjui. Taigi požiūris, kad viskas turėtų būti mokama, yra neteisingas. Aš net ir po knygos išleidimo dalimi savo kūrybos vis dar dalijuosi nemokamai. Kiekvienas autorius turėtų suvokti, kad lietuviai negali mokėti labai daug. Tai jei vieniems patinka kurti, o kitiems – skaityti, kodėl tuo nepasidalijus nemokamai? Juk ir tada galima išleisti knygą.

VEIDAS: Lietuvoje iki šiol netrūksta manančiųjų, kad jaunystė yra gana didelė, tačiau laikui bėgant praeinanti yda. Ar jūsų nežeidžia kritikos strėlės dėl amžiaus?

M.L.: Lietuvos visuomenėje nusistovėjęs požiūris, kad jaunas žmogus negali rašyti, negali garsiai kalbėti, nes jis dar esą nepakankamai subrendęs, nepakankamai pažinęs jį supantį pasaulį. Iš dalies esu linkęs su tuo sutikti, tačiau nereikėtų pamiršti, kad net ir jaunas žmogus yra sukaupęs daug patirties, išgyvenimų. Į pirmąją knygą ir stengiausi sudėti viską, ką esu patyręs per dar gana trumpą savo gyvenimą. Mano skaitytojai vertina atvirumą, jaučia, kad nesislepiu nuo jų po sudėtingiausiais žodžiais. Lietuvių literatūroje iki šiol nieko panašaus nebuvo. Gal pernelyg nuo skaitytojo atitolęs rašytojas, menkas jų tarpusavio ryšys ir yra atsakymas, kodėl literatūra mūsų šalyje patekusį į tokią sudėtingą situaciją. Aš kaip tik tai ir stengiuosi pakeisti.

VEIDAS: Prie jūsų kūrybos sėkmės nemažai prisidėjo darbas reklamos agentūroje: rinkodaros procesų ir reklamos socialiniuose tinkluose išmanymas. Vis dėlto ar nepavargstate būti nuolat pasiekiamas?

M.L.: Norint būti pastebėtam, žinomam ir skaitomam šiandien nebeužtenka sukurti ir užrašyti savo minčių. Ne mažiau svarbu išreikšti jas siejant su vaizdu, garsu ir stebėti, kaip tai evoliucionuoja socialiniuose tinkluose. Taip, tai iš tiesų atima nemažai laisvo laiko. Bet jei nesi matomas internete ar socialiniame tinkle, tavęs tiesiog nėra. Tai, kad rašytojai bijo savo skaitytojų, yra gana didelė problema. Tie, kurių šiandien nėra socialinėje erdvėje, matyt, suvokia, kad joje sulauks ne tik pagyrų, bet ir kritikos, patyčių. Tačiau tai neišvengiama, nes didžioji dalis visuomenės leidžia laiką internete. Nepaisant to, kiek tau metų – trisdešimt ar šešiasdešimt, reikėtų išmokti su tuo susigyventi.

VEIDAS: Kaip gerai pažįstate auditoriją, kuriai rašote?

M.L.: Kadangi dirbu su socialine medija, žinau, kaip patikrinti, kiek procentų besilankančiųjų mano puslapyje sudaro moterys, o kiek vyrai. Tiesa ta, kad apie 80 proc. mano skaitytojų – moterys. Vyrai sunkiau atsiveria, o galbūt nenori pripažinti, kad juos domina kūryba. Bet sulaukiu ir jų užklausų bei žinučių.

VEIDAS: Kritikai apibūdina jus kaip jausmo poetą ir sentencijų meistrą, kuriam pavyksta užčiuopti visuomenės pulsą. Į kokias problemas gilinatės savo eilėmis?

M.L.: Tik nedidelė dalis žmonių šiandien nebijo kalbėti apie savo vidinį pasaulį. Aš stengiuosi nieko neslėpti, nes tikiu, kad blogiausias dalykas, kurį galime padaryti, yra tylėti ir užsisklęsti savyje.

Pats neslepiu savo jausmų ir sulaukiu daugybės žmonių žinučių. Vienomis jų man dėkojama už tai, kad palaikau ar išklausau, kitomis diskutuojama tam tikrais klausimais. Mūsų visuomenėje bene labiausiai ir trūksta vienas kito palaikymo. Taip pat man svarbios žmogaus teisės. Visa savo kūryba stengiuosi akcentuoti, kad meilei ar jausmams nėra vidinio paliepimo, taigi negalime smerkti homoseksualių santykių.

Daug dėmesio skiriu ir vyro įvaizdžiui šiuolaikinėje visuomenėje. Iki šiol manoma, kad vyras turi būti stiprus, nerodyti vidinių išgyvenimų, tačiau galbūt dėl šios priežasties mūsų šalyje žudosi triskart daugiau vyrų nei moterų?

VEIDAS: Mantvydai, kaip atrodo šiandienos rašytojo kūrybos procesas?

M.L.: Iš tiesų nesu linkęs hiperbolizuoti kūrybos proceso, man nereikia smilgos, cigaro ar pypkės. Stengiuosi žiūrėti į tai kaip į darbo procesą, kuriam būtina aiški struktūra. Pasitaiko, žinoma, ir staigių minčių proveržių, kai būtina viską mesti ir rašyti, bet dažniausiai sugebu save suvaldyti. Visada po ranka turiu popieriaus ir telefoną, kad galėčiau konspektuoti mintis. Kartais mintį, kurią įkvėpė per radiją skambanti daina, užsirašau net automobiliui stabtelėjus prie žalio šviesoforo signalo. Rašymui esu paskyręs tam tikras dienas, tuomet ir rašau vienumoje. Manau kiekvienam iš mūsų labai svarbu išmokti pabūti pačiam su savimi.

VEIDAS: Ar turite rašytojų autoritetų, o gal skaitote tik savo kūrybą?

M.L.: Neskaitant kitų autorių kūrinių kažką parašyti pačiam būtų labai sudėtinga, gal net neįmanoma. Esu perskaitęs beveik visas amerikiečių poeto ir rašytojo Charleso Bukowski’o knygas. Iki šiol mane įkvepia jo rašymo stilius – šiek tiek atžagarus, vulgarus, tačiau aiškus ir kitoks nei daugelio rašytojų. O lietuvių literatūra man atrodo pernelyg apkrauta aforizmais ir sudėtingiausiais žodžiais. Panaši situacija ir dėl lietuviškų kino filmų, kurie persmelkti tam tikros melancholijos.

Atvirai pasakysiu, kad tai, ką skaičiau mokykloje, nedarė manęs laimingu žmogumi. Sudėtingi, dažniausiai neigiamą emocinį krūvį turintys kūriniai man kėlė klausimą, kodėl lietuviai rašo taip liūdnai. Pakanka perskaityti keletą Romualdo Granausko ar Žemaitės eilučių, ir iš veido pameti šypseną. Man patinka rašyti kitaip. Tikiu, jog net ir liūdną emociją galima perteikti taip, kad žmogus pajustų, jog ne viskas juoda, yra išeitis. Taigi stengiuosi nuteikti save pozityviai.

VEIDAS: Kaip reikėtų iššifruoti jūsų knygos „Kniedytos mintys“ pavadinimą?

M.L.: Pavadinimas gimė iš vieno mano eilėraščio: „Kad ir kokios laisvos, nesustabdomos jos bebūtų – mintys visada lieka prikniedytos prie žmonių, akimirkų, į kurias sugrįžti beprotiškai trokštame. Net, jei jos ir svetimos. Tada jas kniedijame prie savo istorijų ir mums bent trumpam pasidaro gera. Liūdna. Ilgu. Bet gera.“ Taigi kai kurios iš jų yra mūsų pačių prikniedytos, kai kurios – aplinkinių prilipintos, nuo kai kurių bėgame, bandome nusikratyti, bet ne visada pavyksta. O jei pabėgame, jų vietoje atsiveria skylės ir randai… Tai atspindi šiandieninę mano būseną ir kūrybą.

VEIDAS: Šiandien jūsų knygą „Kniedytos mintys“ galima išvysti ir knygynų lentynose. Žinomumas ir populiarumas socialiniuose tinkluose atvėrė duris ir į šią rinką?

M.L.: Kone trys dešimtys leidyklų, į kurių duris beldžiausi ir kurios sakė „ne“, po knygos pasirodymo pačios ėmė mane kviestis. Taigi paneigiau daugybę stereotipų, kuriuos susikūriau ir aš pats. Pavyzdžiui, viena iš tų nuostatų buvo ta, kad jei nesi pasirašęs kontrakto su leidykla, negali dalyvauti knygų mugėje. Tačiau net ir sustabarėjusiame leidyklų pasaulyje esama šviesos: leidykla „Obuolys“ pati mane į ją pakvietė. Šiandien jau palengva galvoju ir apie antrą knygą.

VEIDAS: Savo skaitytojams buvote pažadėjęs, kad kiekvienas, užsisakęs knygą per pirmą savaitę, gaus dovanų ir jūsų ranka rašytą eilėraštį. Ar skaičiavote, kiek jų teko dovanoti?

M.L.: Su spaustuve buvau sutaręs, kad ji išspausdins knygų kiekį pagal jų poreikį. Geriausiu atveju tikėjausi ne daugiau kaip 300 egzempliorių. Tačiau skaitytojai mano optimistinį variantą viršijo penkiskart. Taigi pasiūlymo dovanoti į knygą ranka įrašytą eilėraštį teko atsisakyti jau antrą ar trečią dieną. Kad galėčiau pasirašyti visas žadėtas knygas, būčiau turėjęs pasiimti kelis laisvadienius ir nuo ryto iki vakaro jas pasirašinėti. Dalies knygos pirkėjų teko atsiprašyti, nes pajutau, kad poreikis toks, jog fiziškai nebepajėgsiu pasirašyti.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė