Prekybos centrų tėvu Lietuvoje vadinamas Mindaugas Marcinkevičius šiandien gyvena ledo rituliu, Baltarusijoje plėtojamu prekybos tinklu ir yra vienas didžiausių investuotojų į nekilnojamąjį turtą.

Pravėrus „Mart Inn“ parduotuvės Babruiske, per 200 tūkst. gyventojų turinčiame Baltarusijos mieste prie Biarezinos upės, duris apima keistokas jausmas. Viskas tarsi sava, matyta, lyg būtum Lietuvoje.
Toks įspūdis susidaro ne be pagrindo – ši „Mart Inn“ parduotuvė atrodo tarsi baltarusiškoji „Maximos“ versija. Ne tik parduotuvės interjeras, bet ir kasininkių apranga primena „Maximą“. Tik pastarojo prekybos tinklo atstovai Lietuvoje tvirtina, kad „Mart Inn“ Baltarusijoje ir „Maxima“ – visiškai nesusiję. Tiksliau, šias parduotuves Baltarusijoje atidarinėja ne „Maxima LT“, nors plėtros planų Baltarusijoje, kaip jau ne kartą skelbta, bendrovė tebeturi.
Užtat Babruisko gyventojams visai jokio skirtumo, kieno ši parduotuvė, – jiems svarbiausia, kad ji atrodo vakarietiškai ir kainos čia mažesnės nei kitur. Kaip skelbė Baltarusijos žiniasklaida, į parduotuvės atidarymą prieš du mėnesius susirinko didžiulė pirkėjų minia ir šlavė nuo lentynų kone viską, kas po ranka pakliuvo. Daugeliui prekių buvo taikomos nuolaidos, tad prie kasų nusidriekė didžiulės eilės baltarusių su pirkinių pilnais vežimais.
Baltarusijos žiniasklaida praneša, kad tai jau trečioji šalyje atidaryta lietuvių bendrovei „Glera“ priklausanti naujo prekybos tinklo parduotuvė. Pirmoji „Mart Inn“ parduotuvė atidaryta Minske pernai rugpjūtį. Lietuvių verslininkų užmojai esą dideli – per artimiausius keletą metų atidaryti 20–30 parduotuvių.
Lietuvių kuriamo prekybos tinklo Baltarusijoje panašumas su „Maxima“ vis dėlto nėra visiškai atsitiktinis. Sąsajos su „Vilniaus prekybos“ grupe, nors ir netiesioginės, taip pat akivaizdžios: sudėtingoje Baltarusijos rinkoje prekybos tinklų verslą jau kuris laikas mėgina įsukti buvę vadinamojo VP dešimtuko nariai broliai Mindaugas ir Gintaras Marcinkevičiai.
Taigi ką šiandien, VP dešimtukui išsiskirsčius, veikia Mindaugas Marcinkevičius, vienas iš trijų garsiųjų brolių Marcinkevičių, kartu su Numavičiais sukūrusių didžiausią Lietuvoje prekybos imperiją? Ir kodėl apie jį, vieną turtingiausių Lietuvos žmonių (šiemet „Veido“ ekspertų sudarytame turtingiausių lietuvių sąraše M.Marcinkevičius užima septintą vietą), dabar girdime tiek nedaug?
„Veidas“ nusprendė praskleisti šį paslapties šydą ir sužinoti daugiau apie M.Marcinkevičiaus verslus bei veiklą po VP dešimtuko subyrėjimo, taip pat pasidomėti, kaip verslininkas, kartu su “Vilniaus prekybos” suklestėjimu prasimušęs į šalies verslo elitą, ir jo laimėjimai vertinami verslo pasaulyje.

Viešumui dabar nepalankus metas

Šakiuose gydytojos ir miškininko šeimoje užaugę broliai Žilvinas, Gintaras ir Mindaugas Marcinkevičiai jau tapo Lietuvos verslo istorijos dalimi, kaip vienos didžiausių, įtakingiausių ir turtingiausių verslo grupių kūrėjai.
Kai Nerijus Numavičius ir Žilvinas Marcinkevičius, kartu studijavę mediciną, daugiau nei prieš du dešimtmečius ėmėsi verslo, atrodė neišskiriami bendražygiai. N.Numavičius ir Ž.Marcinkevičius buvo pagrindiniai grupės strategai, nors ne paskutinį vaidmenį VP grupės istorijoje suvaidino ir kiti du broliai Gintaras ir Mindaugas Marcinkevičiai.
Kas iš šios partnerystės, kuri atrodė tvirta it plienas, liko šiandien? Tik nuotrupos: po „Leo LT“ projekto žlugimo buvę bendražygiai pasuko skirtingais keliais, tiesa, daugelis jų, kaip rodo „Veido“ turimi duomenys, tebėra susiję su VP grupe ir vis dar turi grupės įmonių akcijų, nors N.Numavičius kryptingai siekia sutelkti akcijas savo rankose.
Įtakingiausias iš brolių Marcinkevičių Žilvinas, vienas buvusių „Vilniaus prekybos“ vadovų, jau kelinti metai savo gyvenimą kuria užsienyje, o štai Gintaras ir Mindaugas liko Lietuvoje, tačiau turi verslo projektų ir už jos ribų.
Lyg vengdami atsakymų į nepatogius klausimus apie vis dar neaiškių aplinkybių gaubiamą VP dešimtuko subyrėjimą, o turbūt ir dėl kitų svarbių priežasčių, pasitraukę iš svarbių pareigų „Vilniaus prekybos“ įmonėse visi trys Marcinkevičiai atsitvėrė nuo žurnalistų tylos siena. Broliai pasirinko uždarą, neviešą gyvenimą ir nebeatvirauja net apie savo verslo planus, nors visuomenė turi teisę apie juos žinoti.

Estija drauge su lietuvių tauta liūdi dėl poeto Justino Marcinkevičiaus mirties, sako Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas (Tomas Hendrikas Ilvesas). Jis pabrėžė, kad būtent J.Marcinkevičius į lietuvių kalbą išvertė estų epą “Kalevo sūnus”.

“Šiandien, kada Lietuva atsisveikina su Justinu Marcinkevičiumi, Estija drauge su lietuviais dalijasi gedulu ir sielvartu”, – sakė Estijos prezidentas, kurį cituoja Estijos dienraščio “Postimees” interneto svetainė.

Anot T.H.Ilveso, J.Marcinkevičius buvo jautrus ir tuo pačiu stiprus kūrėjas, savo tautos sąžinė, vienas iš Nepriklausomybės atkūrėjų.

“Be to, J.Marcinkevičių su Estija sieja betarpiškas, labai asmeninis ryšis. Būtent jis į lietuvių kalbą išvertė mūsų epą “Kalevo sūnus”. Jis buvo geras estų tautos draugas”, – pabrėžė T.H.Ilvesas.

Estijos prezidentas pareiškė užuojautą lietuvių žmonėms dėl netekties.

J.Marcinkevičius yra apdovanotas Estijos valstybės apdovanojimu – Baltosios žvaigždės ordinu.

Lietuvių poetas yra išvertęs ir suomių epą “Kalevala”.

Poetas mirė Vilniaus ligoninėje trečiadienio rytą, neatsigavęs po gruodžio pradžioje namų laiptinėje patirtos traumos. Kovo 10-ąją jam būtų sukakę 81-eri metai.

Šeštadienį Vilniuje rengiamos J.Marcinkevičiaus laidotuvės.

Šeštadienį Vilniaus Antakalnio kapinėse amžino poilsio atgulė poetas, dramaturgas, vertėjas, visuomenės veikėjas Justinas Marcinkevičius.

Jis amžinai išliks tautos atmintyje, per laidotuvių ceremoniją kapinėse sakė prezidentė Dalia Grybauskaitė.

“Šiandien užverčiame paskutinį Justino Marcinkevičiaus gyvenimo poemos puslapį. Išeidamas Amžinybėn tautos poetas amžinai lieka tautos atmintyje. Jo tūkstančiai eilučių – meilės, laisvės ir tėvynės – pasklido po Lietuvą dainomis, pavirto tautą budinančiomis žiniomis”, – kalbėjo šalies vadovė.

FB-KV179534

Pasak prezidentės, poetas savo gyvenimu teigė sąžinę ir dorą, buvo ir liko “šių vertybių pavyzdys virš sistemos, virš politikos, su žmogumi”.

“Savo dainomis poetas kalbėjo apie nesibaigiančią kelionę į laisvę, laisvę tautos ir kiekvieno mūsų vidinę. Geriau nei kas kitas suvokė, jog laisvė be atsakomybės – vienadienė, todėl taip brangino istorinę atmintį, atskleidė mums K.Donelaitį, M.Mažvydą ir Mindaugą, kad nebijotume atsakomybės prisiimti”, – kalbėjo D.Grybauskaitė.

FB-SM179566

Anot jos, Lietuva prarado tėvą, brolį, draugą, žmones vienijusį laisvės šauklį, santarvės žmogų.

“Tegul Lietuvos žemė jo taip mylėta ir godota priglaudžią kaip motina tegali priglausti savo mylimą sūnų. Atminkime J.Marcinkevičių ir būkime jo verti”, – sakė prezidentė.

Literatūros kritikas Valentinas Sventickas teigė, kad J.Marcinkevičius buvo visus Lietuvos žmones siejantis ryšys.

FB-SM179560

“Broliai ir seserys, jo broliai ir sesrys, ir vaikai. J.Marcinkevičius padarė viską, kad dar galėtume kreiptis vieni į kitus šiandienėje Lietuvoje ir šiandieniniame pasaulyje. Per šias dienas patyrėme, kad kiekvienas užkalbintas žmogus turi ką apsakyti apie J.Marcinkevčių ir save”, – kalbėjo V.Sventickas.

FB-KV179542

Laidotuvėse dalyvavo premjeras Andrius Kubilius su žmona Rasa, kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus, europarlamentaras Vytautas Landsbergis, Vilniaus meras Raimundas Alekna, Seimo pirmininkė Irena Degutienė, parlamentarai, signatarai, buvę Sąjūdžio iniciatyvinės grupės naria ir šimtai paprastų žmonių.

FB-SM179620

Poeto karstas iš Mokslų akademijos išneštas skambant Vilniaus arkikatedros varpams. Vežant karstą į kapines, jis buvo uždengtas trispalve.

Kapinėse trispalvę premjeras perdavė poeto našlei Genovaitei Marcinkevičienei.

FB-SM179627

J.Marcinkevičius palaidotas netoli Sausio 13-osios aukoms skirto memorialo. Laidotuvių apeigas atliko kunigas Gintaras Petronis.

Poetas mirė Vilniaus ligoninėje trečiadienio rytą, neatsigavęs po gruodžio pradžioje namų laiptinėje patirtos traumos. Kovo 10-ąją jam būtų sukakę 81-eri metai.

Ateities kartoms išsaugoti Gedimino kalną Vilniuje, Kristijono Donelaičio muziejų Tolminkiemyje, lietuvių kalbą išlaikyti valstybine – tai paskutiniai poeto Justino Marcinkevičiaus norai, sako literatūrologė Viktorija Daujotytė Pakerienė.

“Paskutiniai poeto norai, išsakyti 2010 metų lapkričio 23 dieną čia, Lietuvos mokslų akademijos salėje, yra trys: kad būtų sustabdytas Gedimino kalno irimas, kad būtų išsaugotas lietuvių kalbos valstybingumas, kad būtų apgintas Tolminkiemis”, – šeštadienį kalbėdama prie trečiadienį mirusio poeto karsto sakė V.Daujotytė Pakerienė.

Anot jos, tai norai, “kuriuos šiandien suvokiame kaip testamentą”.

V.Daujotytės Pakerienės teigimu, J.Marcinkevičiaus kūryba yra didžio pasitikėjimo žmogumi kūryba.

“Tai, kuo poetas buvo išbandytas gyvenimo, ir tai, ką patyrė ir ką liūdnai ir skaudžiai išsakė savo paskutinėje viešoje kalboje, ir tai kilo iš didžios vilties, kad bus išgirstas, kad kelsis Lietuvoje jaunos kilnios pajėgos, kad kils jauna poezija, kad viskas eis į gerą. Juk neišnyksta nei šviesa, nei meilė, nei dvasia”, – tvirtino kalbėtoja.

Jos teigimu, J.Marcinkevičius – fenomenalus XX amžiaus antrosios pusės ir šio amžiaus pradžios kultūros reiškinys, intensyviai veikęs tautinį ir pilietinį orumą ir tada, kai apie tai viešai nekalbėta.

“Atsisveikiname su nacionaliniu Lietuvos poetu. Justinui Marcinkevičiui dera šis vardas. Jis uždėjo ranką ant pačios Lietuvos širdies”, – sakė V.Daujotytė Pakerienė.

Pasak jos, J.Marcinkevičius pajuto “mentalinį tautos pasaulėvokos centrą, parašė himniškų giesmių, ir pirmines liaudies dainos intencijas atitinkančių dainų, iškėlė istorinius tautos herojus ir pasilenkė prie mažo, menko, kasdienio”.

Su poetu draugavusi literatūrologė pabrėžė, kad jo gyvenimas buvo garbingo gyvenimo pavyzdys, moralinė atrama – net sunkiausiais gyvenimo metais J.Marcinkevičius “į nieką nemetė akmens, net mesto į jį nesviedė atgal”.

“Aiškino save ir laiką rašydamas”, – sakė ji.

Poetas, dramaturgas, vertėjas, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys J.Marcinkevičius mirė Vilniaus ligoninėje trečiadienio rytą, neatsigavęs po gruodžio pradžioje namų laiptinėje patirtos traumos. Kovo 10-ąją jam būtų sukakę 81-eri metai.

Šeštadienį Vilniuje rengiamos J.Marcinkevičiaus laidotuvės.

Šeštadienio rytą atėjusiuosius atsisveikinti su trečiadienį mirusiu poetu, dramaturgu, vertėju, visuomenės veikėju Justinu Marcinkevičiumi kariai prie sostinės Mokslų akademijos vaišina arbata.

Prie sunkvežimio buvę kariai BNS sakė, kad kol kas daug žmonių arbatos sušilti neprašė.

Apie 9 val. prie įėjimo į Mokslų akademiją gyvos eilės nebuvo. Nedidelė eilė, norinčiųjų pagerbti poetą, buvo susidariusi tik pastato viduje.

Budėjusių policijos pareigūnų teigimu, apie 50 žmonių eilė buvo susidariusi apie 8 valandą. Artėjant 9 valandai, kai pradėtos laikyti Šv. Mišios už velionį Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, eilė sumažėjo.

Į Šv.Mišias už mirusįjį susirinko beveik pilnutėlė katedra žmonių. Šv.Mišiose, kurias aukojo kardinolas Audrys Juozas Bačkis, dalyvavo mirusio poeto artimieji, premjeras Andrius Kubilius, kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus, europarlamentaras Vytautas Landsbergis, Seimo pirmininkė Irena Degutienė, užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis, Socialdemokratų partijos vadovas Algirdas Butkevičius ir kt.

Iki pietų visuomenė dar galės atsisveikinti su velioniu Mokslų akademijoje. Tuo metu akademijoje skambės gyvai meno kolektyvų atliekama muzika, bus skaitoma J.Marcinkevičiaus poezija.

Po pietų karstas iš Mokslų akademijos skambant Vilniaus arkikatedros varpams katafalku bus gabenamas iki Antakalnio kapinių. Vežant karstą į kapines, jis bus uždengtas trispalve.

Atvykus į kapines, atsisveikinimo kalbas sakys prezidentė Dalia Grybauskaitė ir literatūros kritikas Valentinas Sventickas.

J.Marcinkevičius bus palaidotas netoli Sausio 13-osios aukoms skirto memorialo. Laidotuvių apeigas atliks kunigas Gintaras Petronis.

Poetas mirė Vilniaus ligoninėje trečiadienio rytą, neatsigavęs po gruodžio pradžioje namų laiptinėje patirtos traumos. Kovo 10-ąją jam būtų sukakę 81-eri metai.

Dėl jo mirties nuo penktadienio 7 valandos ryto paskelbtas dviejų dienų gedulas, kuris truks iki šeštadienio 22 valandos.

Su trečiadienį mirusiu poetu, dramaturgu, vertėju, visuomenės veikėju Justinu Marcinkevičiumi penktadienį atsisveikino šalies vadovai ir nenutrūkstamu srautu pareikšti pagarbą ėmė eiti paprasti Lietuvos žmonės.

Penktadienio popietę Mokslų akademijos didžiojoje salėje, kur pašarvotas velionis, paskutinę pagarbą jam atidavė šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė, Seimo vadovybė, Vyriausybės nariai. Premjeras Andrius Kubilius į Mokslų akademiją atvyko su žmona Rasa.

Su J.Marcinkevičiumi taip pat atsisveikino kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus su žmona Alma, kariuomenės vadas Arvydas Pocius, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės atstovai.

Gausia delegacija atsisveikinti su velioniu atvyko Lietuvos rašytojų sąjunga. Atsisveikinti su žymiausiu poetu ir dramaturgu atkeliavo ir prie J.Marcinkevičiaus poezijos prisilietę Lietuvos aktoriai.

“Paprastas geras žmogus, neprievartaujantis artisto – daryk taip, o ne kitaip”, – sunkiai žodžius apie velionį rinko aktorius Vytautas Tomkus. Jis sakė vaidinęs J.Marcinkevičiaus dramose “Katedra”, “Mažvydas”, “Mindaugas”.

Rašytojas Kazys Saja prisiminė dar prieš porą mėnesių su kaimynystėje gyvenusiu poetu ilgai aptarinėjęs jo knygą “Pažadėtoji žemė”. Vėliau Signatarų klubo pirmininkės Birutės Valionytės jis paprašęs leisti J.Marcinkevičiui sukurti žodžius atminimo lentai, skirtai Sausio 13-osios aukoms.

“Tai ko gero buvo paskutinės J.Marcinkevičiaus eilutės, kurias galėsite eidami pro Seimą perskaityti”, – teigė J.Saja.

Anot jo, per šias gedulo dienas yra ir gera žinia – “kad Lietuva dar nėra apkurtusi ir apakusi”.

“Ji gedi J.Marcinkevičiaus. Vyresnieji turbūt prisimena ginčą dėl “Pušis, kuri juokėsi” ir V.Matulevičiaus laidą, kurioje dalyvavau su profesoriumi Vytautu Kubiliumi. Kai kas manęs nesuprato, pasakiau, kad J.Marcinkevičių gerbiu tokį, koks jis yra. Statydamas Katedrą savyje, kaip ir kiekvieną Katedrą pradėjo nuo pamatų, o pamatų duobės ne visada yra gražios, bet ar dabar reikėtų kalbėti apie tai”, – svarstė dramaturgas.

“Buvo tokių, kurie nenorėjo pripažinti jokios klaidelės. Jis nebuvo Dievas. Jis buvo be galo talentingas, tėvynę mylintis žmogus. Ir kad tėvynė, tauta jo taip gedi, vadinasi, tauta gyva”, – pabrėžė K.Saja.

Rašytojas Vytautas Bubnys pasakojo atėjęs atsisveikinti su tikru savo bendražygiu nuo jaunystės laikų. Jie drauge mokėsi gimnazijoje, abu tapo rašytojais, drauge dalyvavo Sąjūdyje.

“Aš jį prisimenu nuo gimnazijos laikų. Jis buvo vyresnėje klasėje. Jau tada jį gerai pažinojau. Mano akys visuomet krypo į jį ir jo bendraklasį Joną Kazlauską. Vėliau mūsų kelias ėjo drauge, žingsnis į žingsnį, – penktadienį žurnalistams sakė rašytojas. – (…) J.Kazlauskas buvo mūsų kalbininkų, filologų viršūnė, J.Marcinkevičius buvo mūsų literatūros viršūnė.”

J.Marcinkevičių jis prisiminė kaip nuoširdų, tikrą žmogų. “Tai buvo žmogus, kuriuo juo galėjai visiškai visiškai pasitikėti (…) Jeigu apie jį kas nors ir blogo pasakydavo, negražaus ir pramanyto, jis niekada neatsikirs, viešai nepradės kaltinti kito, jis niekada nelaiko akmens užantyje. Piktos grąžos niekam nedavė”, – sakė V.Bubnys.

Galvą prieš poeto karstą nulenkęs kadenciją baigęs prezidentas V.Adamkus sakė išgyvenąs tą patį, ką ir visa tauta.

“Tai yra ne asmeninis, o visos tautos skausmas. Manau, kad jo balsas, žadinęs tautą laisvei, niekada nebus pamirštas ir skambės ateities kartoms”, – tvirtino jis.

Penktadienį prieš 15 val. prie Lietuvos mokslų akademijos pastato ėmė rikiuotis paprasti žmonės, kad pareikštų paskutinę pagarbą Lietuvos dainiui.

“Neateiti negalėjome, nes tai buvo mylimas ir žinomas poetas. Aš poeziją labai mėgstu, su savimi net knygą atsinešiau”, – BNS sakė laukiančiųjų eilėje stovėjusi vilnietė Zita.

Ji sakė, kad J.Marcinkevičius jai visuomet asocijuosis su kuklumu ir labai trūks jo visuomet ramaus žodžio.

“Manau, kad teisingai pasielgė neidamas į politiką. Liko neapdrabstytas purvais, liko nesusitepęs”, – svarstė moteris.

Iš Ukmergės rajono atvykusi Roma Radzevičienė tvirtino J.Marcinkevičių laikanti Lietuvos žmogaus etalonu.

“Jis iki galo nuėjo su Atgimimu, bet pamatė, kad politikoje negali išlikti švariu žmogumi, ir jis pasirinko poeto, ne politiko dalią”, – teigė ji.

Gimnazistai iš Širvintų Kipras Varaneckas ir Romas Misiukonis tvirtino skaitę ne vieną J.Marcinkevičiaus kūrinį ir manantys, kad mokyklinėje programoje jų turi būti kuo daugiau.

“Tai vienas iš didžiausių Lietuvos žmonių, prilygsta Vytautui Didžiajam, Mindaugui, J.Basanavičiui. Didelė netektis Lietuvai. Jis tiek paliko mūsų tautai, tiek mylėjo Lietuvą”, – svarstė K.Varaneckas.

J.Marcinkevičius pašarvotas Mokslų akademijos didžiojoje salėje, kurioje 1988 metų birželį išrinkta Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Šios grupės narys buvo ir pats poetas.

“Šį rytą padėjau gėlių ant daktaro J.Basanavičiaus kapo, nes Vasario 16-oji – Tautos Patriarcho mirties data, po kelių valandų pritrenkė žinia, jog šiandien, taip pat Vasario 16-ąją, netekome Tautos Poeto Justino Marcinkevčiaus. Tai didžiulė asmeninė netektis kiekvienam iš mūsų”, – iškilmingos Baltijos valstybių vėliavų pakėlimo ceremonijos metu trečiadienį kalbėjo šalies vadovė.

J.Basanavičius mirė minint Valstybės atkūrimo dieną 1927-aisiais, o šįryt užgeso poeto, vertėjo, visuomenės veikėjo Justino Marcinkevičiaus gyvybė.

“Dvi iškiliausios asmenybės – Tautos Patriarchas ir Tautos Poetas – mirę Valstybės atkūrimo dieną suriša ir įprasmina Lietuvos valstybingumo istoriją”, – sakė prezidentė.

D.Grybauskaitės teigimu, poeto J.Marcinkevičiaus kūriniai “Mindaugas”, “Katedra” ir “Mažvydas” brandino Lietuvą, saugojo tai, kas brangiausia – tautos atmintį.

Pasak šalies vadovės, J.Marcinkevičiaus žodžiai “gyventi laisvėje nėra lengva, nes tada pats esi už viską atsakingas” grąžina į vasario 16-tąją prieš 93-jus metus, kai signatarai savo parašais tvirtai pareiškė pasauliui, kad atkuria, nepriklausomą, demokratiniais pagrindais kuriamą valstybę.

“Šį drąsų ir ryžtingą žingsnį Lietuva žengė po šimtametės okupacijos. Kad įmanoma pakilti, tuo metu pasaulyje jau mažai kas tikėjo. Tačiau tauta – tikėjo. Atkakliai, užsispyrusi saugojo gyvybiškai svarbų laisvės siekį. Puoselėjo jį ir ugdė, perduodama iš kartos į kartą savo didingą valstybės istoriją, papročius, tradicijas ir kalbą”, – sakė D.Grybauskaitė.

Anot šalies vadovės, Lietuvą į laisvę atvedė vienybė.

“Lietuvos laisvės dokumentą vasario šešioliktąją pasirašė dvidešimt iškilių signatarų. Tauta jais pasitikėjo, nes jų žodžiai nesiskyrė nuo darbų. Jų gyvenimai buvo skirti tautos laisvei pasiekti. Pasitikėjimas ir bendras tikslas sukūrė žmonių vienybę. Vienybė buvo stipriausias ginklas, atvedęs Lietuvą į laisvę”, – teigė D.Grybauskaitė.

Jos teigimu, per visus išmėginimus Nepriklausomybės Akto signatarai bei jų atsidavimas Tėvynei visuomet buvo atrama ir vertybių matas. Šiuo metu, šalies vadovės teigimu, Lietuvoje pakanka žmonių, darbščių rankų ir degančių širdžių, kad įveiktume sunkumus, užtenka noro, pastangų ir gebėjimų, kad kurtume šalies gerovės ateitį.

“Kad vienybė reikštų visų sutarimą dėl padorumo ir sąžiningumo politikoje, valstybės tarnyboje, dėl solidarumo kasdieniame gyvenime. Savo valstybe didžiuokimės visada: ir varge, ir džiaugsme. Vasario 16-osios Akto signatarai padėjo tvirtus Lietuvos valstybingumo pamatus. Mums tenka garbė – ir atsakomybė – ant šių pamatų toliau statyti patikimus Tautos namus”, – kalbėjo prezidentė.

1918-ųjų vasario 16-ąją Lietuvos Taryba paskelbė atstatanti nepriklausomą Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi.