Psichologija. Analizuojant visuomenės kaitą itin svarbus tampa individo gebėjimas prisitaikyti, įsiklausyti ir suprasti antrosios pusės lūkesčius. Išmoktas elgesys, turimos nuostatos ir ekspromtu ištarti žodžiai dažnai tampa kokybiško bendravimo išbandymu.

Mūsų visuomenėje vyriškumo ir moteriškumo sampratos nuolat keičiasi – visai kaip garsaus prancūzų prozininko, žurnalisto ir meno kritiko Guillaume’o Apollinaire’o siurrealistinėje dramoje „Teiresijo krūtys“ (istorija apie žmoną, nusprendusią tapti vyru, ir jos paliktą sutuoktinį, kuriam tenka prisiimti moters vaidmenį ir išgelbėti šalį nuo vis mažėjančio gimstamumo pasekmių).

Esminė šiandienos bėda, kad realybė neatitinka viešojoje erdvėje formuojamo ir mums brukamo tarpusavio santykių įvaizdžio.

„Kadangi ideologiniu lygmeniu brukami vieni elgesio modeliai, o realybėje susiduriame su visai kitais, ilgainiui abi lytis apninka dvejonės: moterys svarsto, ar viskas taip su jos išrinktojo vyriškumu (jis neparneša pakankamai pinigų, nėra toks dėmesingas kaip draugių vyrai, skiria per mažai dėmesio šeimai), o vyrai, ganydami akis į viešojoje erdvėje gyvenimu besimėgaujančias ir nuolat besiilsinčias poniutes, irgi primiršta, kad jų moterys nuolat dirba, o namus pasiekia ne mažiau pavargusios nei jie. Esminė šiandienos bėda, kad realybė neatitinka viešojoje erdvėje formuojamo ir mums brukamo tarpusavio santykių įvaizdžio“, – tvirtina Lygių galimybių plėtros centro atstovė Margarita Jankauskaitė.

Vertinant lyčių lygybę pagal išsilavinimą, užimtumą, užmokestį už tą patį darbą, atotrūkis mūsų šalyje tarp skirtingų lyčių mažėja, o kai kur ir visai išnyksta, tačiau gana dažnai Lietuvoje moteris nepriklausoma tik tol, kol dirba. Situacija gerokai keičiasi gimus pirmajam kūdikiui.

„Veido“ kalbintų sociologų teigimu, Lietuvos visuomenėje vyraujančios nuostatos dažnam vyrui vis dar trukdo pasinaudoti esamomis galimybėmis ir išeiti tėvystės atostogų. nors labiau išsivysčiusiose Vakarų valstybėse tai itin populiaru. Tarkime, Skandinavijos šalyse šį klausimą išsprendė vadinamoji tėčio kvota. Dalį valstybės atostogų, jei šeima jų nori, gali paimti kitas asmuo. Taigi įstatymu skatinamas partnerių dalijimasis vaiko priežiūra. Deja, Lietuvos darbdaviams tik dalį dienos dirbantis vyras ir išeinantis vaikui susirgus – vis dar gana neįprastas reiškinys.

Siekiant pakeisti vyraujančius stereotipus ir žmonių elgseną, M.Jankauskaitės įsitikinimu, būtina labai aiški nuostata, kad vaikų priežiūra – gyvybiškai svarbi visuomenės išlikimui abiejų tėvų pareiga.

Šalia stiprios, įvairią atsakomybę prisiimančios ir dar šeimai pinigus uždirbančios moters vyro vaidmuo, tenka pripažinti, sumenko.

„Dar prieš trisdešimt metų moters rūpinimasis vyru, šeima, vaikais ir buitimi buvo suvokiamas kaip visuomenės norma“, – primena psichologas Andrius Kaluginas. Galbūt tai ir lėmė kai kurių šiandienos vyrų infantilumą?

Šalia stiprios, įvairią atsakomybę prisiimančios (atliekančios namų buities darbus, prižiūrinčios vaikus ir pan.) ir dar šeimai pinigus uždirbančios moters vyro vaidmuo, tenka pripažinti, sumenko. Nuo vyro pečių nukritus daliai atsakomybės už buitį, sumažėjo ir jo, kaip sprendimų priėmėjo, vaidmuo. Daugumai moterų tai neatrodo svarbu, taigi jos mielai prisiima ir tai, tačiau kas gi nutinka poros santykiams?

M.Jankauskaitės nuomone, sustiprėjęs moterų noras viską valdyti sietinas su virtualios erdvės įtaka: šiandien dauguma mūsų raginamos kontroliuoti savo išvaizdą, emocijas (koncentruojamasi į tobulybę), tuo pat metu esame raginamos būti atsakingos už šalia esančio vyro ir vaikų gyvenimo kokybę. „Atsipalaiduoti ir pasijusti laimingoms tai tikrai nepadeda, anaiptol – moterims vis primenama, kad tobulumui ribų nėra“, – dėmesį atkreipia pašnekovė.

A.Kaluginas dramatizuoti situacijos dėl matriarchato stiprėjimo vis dėlto nelinkęs. Jo įsitikinimu, kai kurioms moterims tai netgi labai patinka, o tos, kurios nebepasitiki vyrais, ima kur kas labiau pasitikėti savimi. „Žinoma, visoms pasitaiko silpnumo akimirkų, kai norisi globos, dėmesio, tačiau globaliai moterys tampa stipresnės, atsakingesnės ir valdančios daugiau resursų“, – tikina psichologas.

Ar galite įsivaizduoti, kaip jaučiasi vidutinį mokytojo atlyginimą gaunantis vyriškis, kurio žmona dirba privačiame sektoriuje ir namo parneša triskart daugiau?

Bet jei moterys nebeleidžia už jas mokėti, joms nebereikia pagelbėti, nes viską šiandien sugeba pačios, kam tada reikalingi vyrai? Psichologai sutaria, kad šiandienos visuomenėje itin juntama stiprių moterų įtaka (jos paklaikusios dėl savo teisių ir pareigų), o vyrams, reikia pripažinti, šalia jų ne visuomet jauku. Taip išties slopinamas vyriškių galantiškumas, būdamas šalia moters jis nebesijaučia užtikrintas.

„Ar galite įsivaizduoti, kaip jaučiasi vidutinį mokytojo atlyginimą gaunantis vyriškis, kurio žmona dirba privačiame sektoriuje ir namo parneša triskart daugiau?“ – klausia ne vieną tokio pobūdžio šeimos dramą išklausęs psichologas Antanas Mockus.

Tokių problemų slegiami vyrai retai kada ryžtasi atviram pokalbiui su antrąja puse. Slegiami nevisavertiškumo, jie mieliau beldžiasi į psichologų duris.

Kaip matyti iš gyventojų nuomonių apklausos, vyriškumas Lietuvoje suvokiamas kaip vyro gebėjimas uždirbti ir parnešti į namus pinigų, atlikti specifinius buities darbus, pasirūpinti vaikais, globoti mylimą moterį ir turėti tam tikrą statusą visuomenėje. Tad, atrodytų, nieko keista, kad vyrui ėmus uždirbti mažiau nei žmonai kyla rimtų bėdų dėl jo savivertės (jis jaučiasi niekam tikęs, nes, priešingai nei anksčiau, pats negali pakankamai prisidėti prie šeimos gerovės). Stereotipiškai „subobėjusiu“ Lietuvoje laikomas pernelyg jautrus (savo emocijas ašaromis išreiškiantis) ar homoseksualus vyras.

Psichologas Gediminas Navaitis Lietuvos visuomenę apibūdina kaip matriarchalinę, o vyrus joje – tik kaip diskriminuojamą mažumą.

Gana dažnai tarptautinėse konferencijose dalyvaujanti M.Jankauskaitė pastebi, kad ir patys vyrai užsimena, jog būtų laikas permąstyti tradicines vyriškumo normas, nes šiandieninės labai kenkia vyrų gyvenimo kokybei. Mokslininkė daro prielaidą, kad senosiose Europos valstybėse šis diskursas pasistūmėjęs į priekį gerokai stipriau nei Lietuvoje. Antra vertus, matome, kad dominuojantis vyriškumas visuomenėje nenoriai užleidžia savo pozicijas (vis mėginama jį gražinti tam tikrais pavidalais). Hegemoninis vyriškumas susijęs su galia, kurios savo noru, žinia, niekas neatiduoda.

„Veido“ kalbintas psichologas Gediminas Navaitis Lietuvos visuomenę apibūdina kaip matriarchalinę, o vyrus joje – tik kaip diskriminuojamą mažumą. Siekdamas pagrįsti savo teiginį jis primena, kad pirmaisiais savo veiklos metais Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba Lietuvoje sulaukdavo nepalyginti daugiau dėl diskriminacijos visuomenėje besikreipiančių moterų nei vyrų (santykis 100 ir 3), o šiandien skundų skaičius beveik susilyginęs, gal vyrų net šiek tiek daugiau. Tačiau visuomenė iki pat šiol nelinkusi pripažinti ją stebinančio fakto, kad vyrai mūsų šalyje diskriminuojami. Norint tuo įsitikinti pakanka peržvelgti pagrindines žmogaus teises: kaip žinome, vyrai Lietuvoje gyvena kone 10 metų trumpiau nei moterys, dažniau žudosi, mažesnis jų procentas įgyja aukštąjį išsilavinimą ir jie kur kas dažniau neturi darbo.

Apie tai, kad šiandien vyrai uždirba mažiau, o dalis jų į šeimą parneša tik darbo biržos išmoką, pasakoja Vilniaus darbo biržos vedėjo pavaduotoja Rasa Montvidienė.

„Veido“ kalbintos specialistės tvirtinimu, situacija vyrų nenaudai šalyje keitėsi po 2009 m. krizės: „Darbo neteko vairuotojai, statybininkai, nuo krizės nukentėjusių įmonių darbuotojai, taigi situacija, kai Lietuvoje daugiau darbo neturinčių vyrų nei moterų, tęsiasi jau beveik šešti metai.“

Moterims dabar įsidarbinti nepalyginti lengviau, nes sektoriai, kuriuose jos dirba, nuo Rusijos embargo taip stipriai nenukentėjo.

Šiuo metu Vilniaus apskrityje (į ją patenka Širvintos, Ukmergė, Šalčininkai, Švenčionys, Trakai ir Vilniaus miesto rajonai) vasario mėnesį užregistruota 54 proc. darbo ieškančių vyrų ir 46 proc. moterų. Panašios proporcijos daug metų nusistovėjusios ir kitose šalies savivaldybėse: Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Utenoje, Marijampolėje. Darbo biržos atstovės teigimu, moterims dabar įsidarbinti nepalyginti lengviau, nes sektoriai, kuriuose jos dirba, nuo Rusijos embargo taip stipriai nenukentėjo.

G.Navaičio nuomone, sudėtinga svarstyti ir apie fizinį bei psichologinį šalies vyrų atsparumą – jų nusižudo kone dešimtkart daugiau nei moterų. Konkurencinę kovą vyrai pralaimi ir intelektinio pranašumo bei išsilavinimo požiūriu (gerokai didesnis procentas tenka dailiajai lyčiai). Net dirbančių vyrų šiuo metu gerokai mažiau nei moterų.

Taigi, jei šiuo metu karjera geriau klostosi jūsų žmonai, kodėl jums neperėmus daugiau namų ruošos darbų ir neskyrus daugiau savo dėmesio vaikams? Žinoma, tai šiek tiek skausminga (sunku pakeisti įsitvirtinusią nuostatą), bet veiksminga. Kita vertus, vidinės sumaišties šiais laikais netrūksta ir moterims: pačios užsidirbdamos, kartais kur kas daugiau laiko skirdamos profesinei veiklai, o ne šeimai, jos patiria ne tik vidinę sumaištį, bet ir tapatumo krizę.

Vienas žymiausių šeimos bei vedybinio gyvenimo konsultantų ir dvasininkų Markas Gungoras teigia, kad kartais pakanka išgirsti, kaip sutuoktinis jaučiasi, ir suteikti jam grįžtamąjį ryšį. „Atrodo, paprasta, tačiau kokybiškai bendrauti mums trukdo nuostatos, išmoktas elgesys ir nesusimąstant sakomi žodžiai“, – teigia pats santuokoje 32 metus nugyvenęs lektorius.

Netikinčiųjų gyvenimo kokybė blogesnė negu tų, kurie praktikuoja religinį gyvenimą. Pirmieji tampa kur kas pažeidžiamesni, vienišesni, neturi socialinės paramos.

VU profesorius Arūnas Germanavičius sutinka, kad šiuo metu vis daugiau moterų perima vyriškus vaidmenis, tačiau didieji pinigai, jo manymu, tebelieka vyrų rankose (Lietuvoje moterys vis dar uždirba gerokai mažiau nei vyrai). Tačiau vyrų ir moterų vaidmuo, jo manymu, keičiasi ne tik dėl socialinių ir ekonominių veiksnių, bet ir dėl sumenkusio religinio gyvenimo: „Atlikti tyrimai įrodo, kad netikinčiųjų gyvenimo kokybė blogesnė negu tų, kurie praktikuoja religinį gyvenimą. Pirmieji tampa kur kas pažeidžiamesni, vienišesni, neturi socialinės paramos.“

Kita vertus, tapatumo krizė vyrus ištinka ir dėl moterų, laikančių save šeimos židinio puoselėtojomis. Prisiėmęs visą finansinę gyvenimo naštą sutuoktinis bando palaikyti mylimos moters idėją, leisdamas jai rūpintis tik namais ir vaikais. Tačiau mėgindamas užtikrinti šį modelį jis dažnai viršija savo galimybes (patiria didžiulį stresą ir atsakomybę, būdamas vienintelis šeimos maitintojas, kai kada pyksta, kad moteris finansiškai neprisideda, ir svajoja apie kur kas labiau realybę atitinkančius tarpusavio santykius).

Svarstant, kas palengvintų ir išgrynintų žmonių tarpusavio ryšį, padėtų atsiskleisti jų individualumui, leistų geriau suprasti vienam kitą, G.Navaitis siūlo žvilgtelėti į atliktus tyrimus. Iš ilgalaikių stebėjimų ir lyginimų psichologams jau žinoma, kad vaikystėje fizinių vaikų bausmių atsisakę tėvai leidžia jiems užaugti gerokai laimingesniems.

Išeitų, kad pradėję keisti vaikų auklėjimą galime išugdyti kur kas laimingesnę kartą.

Taigi šiandien visuomenės gyvenime stebimas porų keitimasis vaidmenimis gali būti apibūdinamas kaip tam tikras tradicinės visuomenės iššūkis. Kita vertus – tai globali tendencija, būdinga modernioms visuomenėms. Mokslininkai sutaria, kad Lietuvoje šis reiškinys nėra labai senas (skaičiuoja tik daugiau nei antrą dešimtmetį), o kultūros istorikai ir sociologai neabejoja, kad vyriškumo ir moteriškumo samprata kinta kartu su laikmečiu.

Šiandien transformuotas klausimas skambėtų taip: ar konkretus vyras atitinka konkrečiu laikotarpiu toje kultūroje keliamus reikalavimus?

Istoriškai susiformavusi tradicija, kaip vertinti, ar vyras pakankamai vyriškas, o moteris – pakankamai moteriška, susijusi su kapitalistinių santykių raida. Tuo metu buvo labai svarbu atstovauti vyriškajai ir moteriškajai sritims. Kaip žinome, vyrams buvo priskirta viešoji, moterims atiteko privačioji. Tačiau dar feodalinėje visuomenėje kur kas svarbesnė skirtis buvo ne lyties, o luomų susisluoksniavimas. Taigi šiuo atveju reikšminga buvo išlaikyti ribą, nukreiptą į prigimtinius dalykus.

Šiandien transformuotas klausimas skambėtų taip: ar konkretus vyras atitinka konkrečiu laikotarpiu toje kultūroje keliamus reikalavimus? Kadangi šių kaita priklauso nuo to, kas juos kelia, turime visą spektrą įmanomų interpretacijų ir reakcijų.

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Psichiatrijos klinikos docentas dr. Arūnas Germanavičius.

VEIDAS: Kodėl nepakankamai savo vyriškumą ar moteriškumą realizavę individai patiria tapatybės krizių?

A.G.: Tikėtina, kad per daug į vieną konkrečią sritį (pvz., profesinę) susikoncentravęs žmogus gali būti apleidęs kitas gyvenimo sritis. Kompensuoti socialinius vaidmenis šiandien mėginama pačiais įvairiausiais pakaitiniais būdais: samdant korepetitorius vaikams, namų šeimininkes ir pan. Tačiau žmogaus smegenis jų tyrinėtojai dar apibūdina kaip socialinį organą. Šiandien jau žinoma, kad kuo daugiau socialinių vaidmenų tenka individui, tuo mažesnė tikimybė, jog jį ištiks tapatumo krizė.

VEIDAS: Kas, jūsų manymu, padeda socialinių vaidmenų kūrimo pagrindus individo gyvenime?

A.G.: Neabejoju, kad jauną žmogų formuoja mokykla. Žinoma, jei jos vaidmuo nėra tik žinių prikišimas dėl aukštosios ar aukštesniosios mokyklos… Labai svarbu, kad mokykloje būtų išmokstama prisitaikyti prie įvairių gyvenimo transformacijų, gebama susikurti įvairių socialinių vaidmenų: vaikas gali būti įdomus pašnekovas mokytojams, gali pasižymėti įdomiais pomėgiais. Tai neabejotinai padės pagrindus įvairių jo vaidmenų kūrimui ateityje.

Taigi esminė mokyklos funkcija yra žmogaus parengimas gyvenimui ir jo transformacijoms. Šiandien visame pasaulyje pabrėžiama, kad depresijos ir nerimo sutrikimų prevencija turėtų būti pradedama dar pirmose mokyklos klasėse, taigi mokykla atlieka labai svarbų vaidmenį.

VEIDAS: Kada individai patiria tapatybė krizes?

A.G.: Tapatybės krizės dažniausiai susijusios su tam tikru žmogaus psichologinės raidos etapu. Vienus krizės ištinka, kai vyksta socialinių vaidmenų transformacija: laukiama gimstant vaikų, imamasi naujų pareigų, pakeičiama gyvenamoji vieta, emigruojama, kitiems tai susiję su psichologine raida ir vaikystėje patirtais įvykiais. Kaip tinkamą pavyzdį galime minėti vyrų ketvirto dešimtmečio krizę, kai nebepasitenkinama esama situacija ir ieškoma daug jaunesnių partnerių.

Taigi šiuo laiku moterys iš tiesų dažniau perima vyrų vaidmenis, tačiau nesakyčiau, kad tampa šeimų išlaikytojomis.

Sendami žmonės praranda savo artimuosius, vyksta jų kūno pokyčiai, todėl svarbu išmokti savęs paklausti, ką aš galiu padaryti su esama situacija. Koks mano tolesnis vaidmuo gyvenime? Šiuo atveju apibrėžti, koks turėtų būti žmogaus elgesys, būtų labai ribota ir vienpusiška. Galbūt todėl dalis visuomenės klaidinama pseudoversijomis, manekenų kultais ir pan.

VEIDAS: Pastaruosius šešetą metų Lietuvoje fiksuojamas kur kas didesnis bedarbių vyrų nei moterų skaičius. Kaip tai interpretuojate?

A.G.: Kiek esu susipažinęs su moksliniais sociologų tyrimais ir darbo biržoje užsiregistravusiųjų statistika, iki 2009 m. daugelis Lietuvos vyrų dirbo nelegaliai. O atsiradus būtinybei gauti socialines garantijas jie ėmė registruotis biržoje. Taigi šiuo laiku moterys iš tiesų dažniau perima vyrų vaidmenis, tačiau nesakyčiau, kad tampa šeimų išlaikytojomis. Jei lyginsime lyčių atlyginimų skirtumus, atotrūkis tarp vyrų ir moterų atlygio, kaip ir ankstesniais metais, išlieka.

VEIDAS: Nors vyrų ir moterų keitimasis socialiniais vaidmenimis vadinamas modernios visuomenės požymiu, akivaizdu, kad prie vyrų savivertės gerėjimo tai neprisideda.

A.G.: Savižudybių statistika Lietuvoje iš principo negerėja, o vyrų savižudybių rodikliai netgi blogėja. Jie vis dar tebėra pažeidžiamiausia grupė. Vidutiniškai tai 35–50 metų amžiaus vyrai, gyvenantys kaime, piktnaudžiaujantys alkoholiu ir neturintys nuolatinio darbo.

VEIDAS: Kokių priemonių reikia, kad ši statistika pakistų?

A.G.: Socialinis gyventojų kapitalas įprastai matuojamas žmonių tarpusavio santykiais (bendravimas paremtas socialiniais vaidmenimis). Kuo daugiau socialinių vaidmenų pasižymima, tuo didesnis tos valstybės socialinis kapitalas. Didžiausias jis Rytų Azijos valstybėse, nes gyventojai priklauso įvairioms socialinėms organizacijoms, yra aktyviai įsitraukę į vietinės bendruomenės gyvenimą. Žmonės vieni kitais pasitiki ir tiki valstybe. O mažiausias socialinis kapitalas yra tose šalyse, kuriose pačios valstybės idėja yra žlunganti. Po Sovietų Sąjungos subyrėjimo mažiausias socialinis kapitalas buvo Moldovoje. Valstybė tuo metu balansavo ties bankroto riba, smarkiai sumažėjo žmonių pasitikėjimas ja ir valstybinėmis organizacijomis.

Taigi socialiniai santykiai ir atsparumas įvairioms transformacijoms būtų vienas svarbiausių kiekvienos visuomenės veiksnių.

Bedarbių pasiskirstymas 2015 m. pagal lytį teritorinėse darbo biržose (proc.)

Apskritis  Vyrai      Moterys

Vilnius    54,4       45,8

Kaunas     52,7       47,3

Klaipėda   51,4       48,5

Šiauliai   49,9       50,1

Panevėžys  54,2       45,8

Marijampolė           51,6       48,4

Utena                 54,1       45,9

Šaltinis: LDB, vasario 1 d. duomenys

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Straipsnis pirmą kartą publikuotas savaitraštyje “Veidas” 2015 m. kovo mėnesį

"Dremstime" nuotr.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Dėl galimybės dažniau matytis su keturmete dukra jau pusmetį teismuose kovojantis ir Prezidentei laiškus rašantis vilnietis kompiuterių inžinierius Donatas Čereška (30 m.) sako, jog buvusių sutuoktinių bendravimą Lietuvoje apsunkina teisėjai, kurie ir toliau vadovaujasi sovietų principu, kad vaikui geriausia gyventi su motina.

„Teisėjai negirdi argumentų, kodėl vaikui būtina matyti tėvą dažniau nei kartą per savaitę“, – piktinasi D.Čereška. Jam pritaria ir neseniai įkurtos ir jau 30 tėvų vienijančios Asociacijos prieš tėvų atstūmimą (APTA) valdybos narys Andrius Chranovskis: „Tai aukščiausio lygio egoizmas ir neišprusimas.“

Palikti vaiką ramybėje?

„Įsisukus skyrybų procesui netrūksta kartojančiųjų, kad svarbiausia palikti vaiką ramybėje. Daug vyrų taip ir padaro – nusileidžia, o sulaukę atžalos pilnametystės išgirsta klausimą: kur anksčiau buvai, kai man tavęs reikėjo? Dažnam jų priekaištaujama: kodėl dėl manęs nekovojai?“ – guodžiasi D.Čereška.

Pašnekovas sutinka, kad dukters motina, kurios iniciatyva jie ir išsiskyrė, su vaiku leistų kuo daugiau laiko, tačiau mano, jog du savaitgaliai per mėnesį – tikrai per mažai būti su vaiku.

„Jei neišgalime daugiau, įrašykime į Civilinį kodeksą, kad tėvas – tik spermos donoras, turintis mokėti alimentus, nes šiandien po skyrybų leidžiama tik finansiškai išlaikyti savo atžalą, tačiau visavertiškai bendrauti, dalyvauti jo ugdyme – ne“, – piktinasi vilnietis.

Skyrybų procesą su karu lyginantis pašnekovas tvirtina, kad jo vaikas naudojamas kaip priemonė pasiekti to, ko iš jo nori motina.

Šeimos teisės advokatas Mindaugas Vaičiūnas sako, kad su vaiku negyvenantis tėvas ar motina dažnai skundžiasi neturintys pakankamai galimybių pasimatyti su atžala, o su juo gyvenantis manipuliuoja vaiku, sudaro dirbtines kliūtis pasimatyti su juo.

Psichologė, programos „Vaikystė be smurto“ vadovė Ieva Daniūnaitė pasakoja, kad vidutiniškai bylos dėl teisių į vaiką trunka apie 6 mėnesius, bet būna, jog užtrunka ir dvejus metus, ir ilgiau: „Bylai keliaujant iš vienos instancijos į kitą vaikai tampa paaugliais, o tada paaiškėja, kad jie visai nenori gyventi su tėvu, kuris dėl jų nuėjo kryžiaus kelius.“

Su skyrybų bylomis dirbantys teisininkai apibūdina jas kaip vienas sudėtingiausių, nes retai abi pusės išsiskiria bendru sutarimu, kur kas dažniau tai būna panašu į karą. Ir Vilniaus miesto teismo teisėja Sigita Gudavičiūtė-Montvilienė pritaria nuomonei, kad visos šeimos kategorijai priskiriamos bylos, susijusios su vaikais, yra liūdnos ir sudėtingos.

Pataria neatlygintinai

Vyrai, kurie kreipiasi pagalbos į APTA, jau žino, kad blogiausia, ką jie gali padaryti savo vaikui, tai paviešinti skyrybų istoriją. Dėl galimybės dažniau matyti savo vaikus kovojančius vyrus asociacijos teisininkai įspėja, kad jų vaikai gali sulaukti patyčių.

„Tėvai, pasirinkę šį kelią, tik dar labiau apsunkina savo dalią: motinos panaudoja tai kaip sunkinantį argumentą teisme, ir vyrų galimybės matytis su vaiku dar labiau apribojamos“, – pasakoja prieš ketverius metus įkurtos asociacijos valdybos narys A.Chranovskis.

Lygių galimybių kontrolierė Agneta Lobočevskytė pasisako už tai, jog vaiką prižiūrintis tėvas ir motina nebūtų diskriminuojami dėl išankstinės nuostatos, kad visais atvejais vaikui geriau su mama: „Žinau pavyzdžių, kai tėvas į vaiko auginimą įsitraukęs kur kas labiau.“

„Nors Skandinavijoje nesusituokusių žmonių nepalyginti daugiau nei Lietuvoje, tai dažniausiai neatsiliepia tėvystės pareigų kokybei. Lietuvoje dar ne visi tėvai iširus santuokai suvokia, kad vaikas yra asmenybė, kurio teisės privalo būti užtikrintos, jis neturėtų tapti manipuliacijos įrankiu, leidžiančiu pasipelnyti skyrybų metu“, – pabrėžia Lygių galimybių plėtros centro (LGPC) ekspertė Margarita Jankauskaitė.

Tėvystė – visam gyvenimui

„Įsivaizduokite, kas dedasi vaiko galvoje, jei išsiskyrę tėvai nekenčia vienas kito ir apie tai kalba jam girdint. Vaikas ima save kaltinti ir svarstyti, kad dėl jo ši drama ir įvyko. Jei tėtis nebemyli mamos, matyt, nebemyli ir jo? Praradęs ramybę ir pasitikėjimą savimi jis išgyvena nuolatinį karą“, – besiskiriančių tėvų vaiko savijautą apibūdina Prancūzijoje gyvenanti žurnalistė Erika Umbrasaitė. Jos ir buvusio vyro sprendimas likti draugais leido sūnui Jokūbui užaugti matant abu tėvus.

Pasidomėjus, kodėl po skyrybų vyrams tenka patirti vargų dėl pasimatymų su vaikais, advokatė Marina Gušauskienė, kone kasdien dalyvaujanti skyrybų bylose, sako: „Išsakyti pageidavimą, su kuriuo iš tėvų norėtų likti gyventi, vaikas gali tik nuo 12 metų, bet net ir tai negarantuoja, kad jo nuomonė lems teismo sprendimą.“

„Buvusi žmona pasistengė, kad savo dukrą matyčiau tik kartą per savaitę, ir vos valandą, – sako teismų duris varstantis Marius M. – Skaudžiausia, kad ryšys su ja vis labiau silpsta: mergaitė nuolat girdi iš motinos, koks blogas jos tėvas. Galite įsivaizduoti, kaip noriai po tokių kalbų ji eina į susitikimus su manimi.  Net pažvelgti į mano pusę meiliau bijo, nes žino, kad tai sukels motinos pyktį“, – pasakoja vyras, daugiau nei metus negalintis susitikti su dukterimi vienas.

Kaip elgtis esant tokiai situacijai, kai vaikas nuolat nuteikinėjamas prieš jį, Marius klausė ir teisininkų, ir psichologų. Sulaukė pasiūlymo išdėstyti savo nuoskaudas popieriuje – rašyti laiškus dukrai į ateitį, neva tapusi pilnametė ir perskaičiusi laiškus mergaitė viską susivoks, tada abu viską ir išsiaiškins.

„Bet kas kompensuos prarastus mūsų bendravimo metus?“ – klausia kitą šeimą sukūręs vyras. Išmaniajame telefone jis rodo dukters nuotrauką. Mergaitė – teismo posėdžių salės fone, įsitaisiusi ant mamos kelių, į žemę įsmeigtomis akimis.

Karas dėl teisės į vaiką po skyrybų

„Kone trečdalyje bylų šiandien norą po skyrybų gyventi su vaiku išreiškia tėčiai. Jie kur kas brandesni ir atsakingesni tėvai nei jų pirmtakai, suvokiantys savo teises, siekiantys jas įgyvendinti ir apginti“, – sako teisėja A.Bugelevičienė.

Lygindama teismų praktiką prieš kelias dešimtis metų ir dabar teisėja teigia, kad per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje ryškiai keitėsi išsituokusių vyrų nuostatos dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir aktyvesnio jų įsitraukimo į ugdymo procesą.

„Vyrai nebenori likti nuošalyje ir po skyrybų vis labiau įsitraukia į vaikų auginimo procesą“, – sutinka ir teisėja S.Gudavičiūtė-Montvilienė.

Kiek tikslai vyrų prašymų po skyrybų auginti vaikus nagrinėjama šiandien teismuose, Nacionalinė teismų administracija pasakyti negali. „Tektų pakelti visas bylas. Vieną standartinę bylą sudaro tomas medžiagos – apie 200 lapų informacijos apie vaiko gyvenimą nuo pat gimimo iki sprendimo jo tėvams apriboti valdžią ir ieškoti naujų, šiltesnių bei saugesnių namų“, – atsiprašo jos atstovė Miglė Pavliukovičienė.

Kasmet teismai išnagrinėja apie 21 tūkst. šeimos bylų. 2011 m. gyventojų surašymo duomenys rodo, kad Lietuvoje nepilnamečius vaikus augino 48 870 vienišų motinų ir tik 4400 vienišų tėvų. VDU mokslininkė sociologė Aušra Maslauskaitė teigia, kad Lietuvoje vienišų tėvų yra 3 proc., o Danijoje – 23 proc., Švedijoje – net 30 proc.

„Mano atmintin ryškiausiai įsirėžė skyrybų byla, kai dar išsituokti nespėjusi sutuoktinė paliko savo vyrą su vaiku, o pati apsigyveno su kitu partneriu“, – stereotipą, kad rūpintis vaiku po skyrybų gali tik motinos, griauna A.Bugelevičienė.

Situaciją vykstant civilinėms ir administracinėms byloms švelnina jau antrus metus teismuose dirbantys psichologai. „Per mano darbo praktiką taip pat ne kartą vaiko gyvenamoji vieta buvo nustatyta su tėvu. Tikrai nėra tokios praktikos, kad tėčiai  ignoruojami, o vaikas paliekamas tik su mama“, – pasakoja Šiaulių apygardos teismo psichologė Vaida Šarauskienė.

Psichologai tampa savotiškais tarpininkais tarp teismo, šeimos ir vaiko. Dažniausiai teisėjai į juos kreipiasi su prašymu išklausyti vaiko nuomonę dėl gyvenamosios vietos nustatymo ar pakeitimo su vienu iš tėvų, bendravimo tvarkos. Anksčiau tuo užsiimdavo vaiko teisių apsaugos specialistai, bet dabar tai psichologų funkcija.

Po pokalbio su psichologu kur kas lengviau prakalbinti vaiką teismo salėje. Deja, pasikviesti šį specialistą gali tik didžiųjų miestų teismai.

Prancūzų pavyzdys

„Kodėl trečdalis prancūzų ir po skyrybų geba palaikyti darnius tarpusavio santykius su buvusiais mylimaisiais, o mums tai sekasi kur kas sunkiau?“ – svarsto knygų „Vienos krūties istorija“ ir „Moteris katė ir jaunas mėnulis“ autorė E.Umbrasaitė.

Ji neabejoja, kad buvę sutuoktiniai gali bendrauti ir po skyrybų. „Pati buvau liudininkė istorijos, kai pora, drauge pragyvenusi šešerius metus, po skyrybų susirinko į buvusios žmonos gimtadienį su naujos šeimos nariais ir sugyventais vaikais. Kodėl buvęs mylimasis turėtų būti išbraukiamas iš gyvenimo? Jis visada liks jo dalimi, prancūzai tai suvokia, galbūt todėl lengviau žiūri į meilės dramas. Lietuviai taip pat galėtų pasimokyti civilizuoto bendravimo“, – siūlo E.Umbrasaitė.

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako šeimos teisės advokatas Mindaugas Vaičiūnas.

– Ar tiesa, kad Lietuvos teismuose, sprendžiant skyrybų bylas, vyrauja „promoteriškos“ nuostatos, todėl tėvams skiriantis vaikų gyvenamoji vieta dažniausiai nustatoma su motina?

– Visuomenėje netrūksta tokių kalbų. Tačiau teismai nesivadovauja stereotipais. Mano darbo praktikoje nemažai pavyzdžių, kai vaikai po tėvų skyrybų paliekami gyventi su tėčiu. Taigi nenorėčiau sutikti, kad vyrauja promoteriškos nuostatos. Iš kitos pusės, ne taip svarbu, su kuriuo iš tėvų vaikas liks gyventi. Psichologų pripažįstama, kad jei vaikas neturi pakankamo ryšio su kartu negyvenančiu tėvu, silpnėja ryšys ir su drauge gyvenančiu.

–  Kodėl prieš patenkant į teismo posėdžių salę patariama pasikonsultuoti su psichologu ar vaiko teisių specialistu?

– Besiskiriantiems tėvams kartais pritrūksta motyvacijos kultūringai bendrauti tarpusavyje, rūpintis vaikais. Valstybė galėtų parodyti daugiau iniciatyvos skatindama programas, prisidedančias prie to, kad besiskiriančių pusių konfliktas nesiplėstų. Tačiau pas mus žmonės paliekami vien teismui (neskaitant kelių psichologų didžiuosiuose Lietuvos miestuose).

Sistema turėtų funkcionuoti taip: kilo konfliktas – valstybės institucijos pareigūnas, socialinis darbuotojas, kuris stebi besiskiriančias poras, sprendžia, kokią pagalbą jiems pasiūlyti (psichologo ar teisininko). Teisme ginčai sprendžiami lėtai ir ilgai, o besiskiriantiems pagalbos reikia esamu momentu, taigi šis darbuotojas galėtų būti lyg tarpininkas, padedantis skyrybų metu bendradarbiauti.

– Kalbate apie teisminę mediaciją, kuri Vakarų Europoje jau taikoma?

– Taip, Lietuvą ji pasiekė su tam tikru uždelsimu, apie 2008 m. Tai ginčų sprendimo procedūra, kurios paskirtis – padėti šalims civilinėse bylose išspręsti ginčą taikiai, tarpininkaujant vienam ar keliems mediatoriams (tarpininkams), specialiai apmokytiems teisėjams, jų padėjėjams arba kitiems atitinkamą kvalifikaciją turintiems asmenims.

Didžiausias šios paslaugos privalumas, kad ant vienos kėdės „sėdi“ psichologas ir teisininkas. Teisinė mediacija nėra panacėja, bet yra laimėjimas, jei tėvai sutinka ja pasinaudoti. Ji nemokama ir teis­mo skiriama tik tuomet, kai abi pusės sutinka. Esminis mediacijos siekis – išsiaiškinti, ar yra galimybių spręsti klausimus abiejų pusių sutarimu. Mediacija gelbsti ir tuomet, kai po teismo sprendimo viena iš pusių susitarimo nesilaiko.

– Kaip klostosi įvykiai, kai vienas iš tėvų draudžia kitam matytis su vaiku?

– Tuomet teismo sprendimas vykdomas priverstine tvarka. Nukentėjusioji pusė kreipiasi į antstolį ir prašo padėti įvykdyti teisingumą. Tai reiškia, kad antstolis kartu su policijos pareigūnu vyksta ten, kur gyvena vaikas, ir bando motinai (tėvui) išaiškinti jo pareigas, prašo, kad sudarytų sąlygas kitam sutuoktiniui matytis su vaiku. Pasimatymas įvyksta, bet nelabai išeina kalbėti apie vaiko ir tėvo bendravimo kokybę.

Šis kelias – ne išeitis. Taigi būtina stengtis, kad konfliktai nenueitų iki tokių aštrių situacijų.

– Ar pasitaiko, kad po teismo sprendimo dėl gyvenamosios vietos nustatymo vaikas nesutinka gyventi su jam paskirtu tėvu?

– Taip nutinka su paaugliais. Liūdniausia, kad šioje situacijoje teisė nelabai ką gali padaryti. Įsivaizduokite, jei paauglės gyvenamoji vieta nustatyta su motina, bet ji protestuoja ir gyvena su tėvu. Maža to, tėvas pagal teismo nutartį dar įpareigotas užtikrinti vaiko išlaikymą motinai, su kuria jo dukra negyvena.