Marijampolės savivaldybės meras Vidmantas Brazys, šiemet tiesiogiai išrinktas vadovauti savivaldybei, mero regalijas užsidėjo dar 2000 m. Jau penktą kadenciją dirbantis savivaldybės vadovas planuoja darbus, kurie ne tik gerins gyvenamąją aplinką, bet ir skatins emigrantus grįžti į gimtąjį miestą.

Austė Merkytė

– Marijampolė atsidūrė tarp tų miestų, per kuriuos reikėjo tiesti naująją europinę „Rail Baltica“ vėžę. Kaip susitvarkėte su šiuo nelengvu iššūkiu?

– Turėtume padėkoti Visagaliui, kad šis nepliūptelėjo daug lietaus. Mieste buvo atliekami grandioziniai pervažų ir tunelių įrengimo darbai. Iš miesto reikėjo išvežti tūkstančius tonų grunto, kurį lietus būtų nuplovęs ir užteršęs aplinką. Aišku, gyventojai patyrė daug nepatogumų, bet turėčiau jiems padėkoti už kantrybę.

Siauroji europinio geležinkelio vėžė driekiasi tuo pačiu pylimu, kuris buvo nutiestas senajai, tarybinei geležinkelio vėžei. Nors mes ir siekėme, kad geležinkelis aplenktų miestą, tačiau ankstesnė Vyriausybė nusprendė kitaip. Tad teko suktis iš padėties ir kitomis priemonėmis pasiekti, kad naujoji vėžė nepablogintų miestelėnų gyvenimo kokybės.

Daugelyje vietų driekiasi sugretintos plačioji ir siauroji geležinkelio vėžės, tačiau tam tikrose jautriausiose arterijose – trijose sankryžose – nuspręsta daryti viadukus. Vienu eismas jau paleistas, šiemet laukia darbai kitose dviejose pagrindinėse miesto sankryžose. Taip pat vietoj panaikintos vienos pervažos, pamėgtos pėsčiųjų, įrengta šiuolaikiška požeminė perėja.

Be šių grandiozinių darbų, įrengta nemažai aplinkkelių, nukreipiančių automobilių srautus iš miesto centro.

– Šiemet pavasarį Marijampolės laisvoji ekonominė zona jau priims naujų investuotojų. Kokios tai įmonės?

– Praėjusiais metais Marijampolės laisvojoje ekonominėje zonoje (LEZ) atlikti visi infrastruktūros darbai: vandentiekio, kanalizacijos, elektros, kelių tiesimo. Atsivėrė galimybės šioje LEZ investuoti tiek vietos, tiek užsienio kapitalui. Pavasarį šioje teritorijoje jau turėtų atsirasti naujų fabrikų.

Pirmiausia tai danų įmonė, norinti apimti beveik visą LEZ teritoriją ir įdarbinti apie 1500 žmonių. Šioje teritorijoje taip pat ketina kurtis durpių, medžio, geležies apdirbimo įmonių. Šiuo metu su potencialais investuotojais vyksta derybos. Iš viso LEZ būtų įdarbinta apie 2 tūkst. darbuotojų.

Matome, kad darbo jėgos trūks. Be tų, kurie sugrįš į Lietuvą, bus labai sunku. Savivaldybės teritorijoje nedarbas nedidelis, ir tik maža dalis darbuotojų iš darbo biržos tinka naujoms įmonėms.

Prieš nukreipdami investicijas darbdaviai vertina, ar yra galimybė darbuotojus perkvalifikuoti. Marijampolėje veikia aukštoji mokykla – kolegija, yra ir profesinio rengimo centras, galintys perkvalifikuoti darbuotojus. Turėdami nemažai veikiančių pramonės įmonių, iš anksto esame pagalvoję apie juos ir apie ateities investuotojus.

Ir žinoma, laukiame grįžtančių emigrantų.

– Kaip ketinate jų privilioti?

– Išvykusių iš Marijampolės, kaip ir visoje Lietuvoje, yra daug. Žmonės žvalgosi norimo ir geriau apmokamo darbo. Jei atsiras daugiau įmonių, tikėtina, kad ir geresnio darbo bus daugiau. Nemaža dalis emigrantų jau dabar statosi namus ir ketina kurtis Marijampolėje.

Tačiau mes pirmiausia pradėjome nuo to, kad čia būtų smagu gyventi. Jau prieš keletą metų imtas gražinti miesto centras, įrengti trys šiuolaikiški parkai, sutvarkytas senamiestis, pastatytas bene šiuolaikiškiausias Lietuvoje kultūros centras, į kurį atvyksta koncertuoti geriausi atlikėjai.

Mūsų krašte nesunyko pramonės įmonės. Veikia didžiausias fabrikas Baltijos šalyse „Marijampolės pieno konservai“. Kai aplinkinėse valstybėse bankrutavo putliųjų verpalų fabrikai, Marijampolėje išliko vienintelis toks regione, ir gana gerai laikosi. Šaldytos tešlos gaminių fabrikas „Mantinga“ eksportuoja produkciją į 18 valstybių. Veikia užsienio kapitalo įmonės. Viena tokių gamina automobilių variklių velenus.

Stengiamės ne tik pritraukti naujų darbo vietų, bet ir skatinti plėsti jau veikiančias. Manome, kad nauja įmonė nesukurs tiek daug naujų darbo vietų, kiek paleista nauja gamybos linija.

– Kokių tikslų keliate sau šiais metais?

– Svarbiausias uždavinys – baigti rekonstruoti sankryžas.

Pernai gana sėkmingai pradėjome namų renovaciją. 16 namų jau renovuota ir apie 8 bus baigti netrukus. Projektai pateikti ir renovacijos laukia dar 80 namų.

Tačiau šiam procesui keliame šiek tiek didesnius reikalavimus. Norėtume atlikti daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalų renovaciją. Bandome įtikinti žmones, kad reikia renovuoti ir namus, ir aplinką prie jų. Tai ypač aktualu dėl automobilių stovėjimo aikštelių, nes čia automobilių turbūt daugiausia Lietuvoje: juk Marijampolėje prekyba naudotais automobiliais buvo vienas svarbiausių verslų.

Rūpinamės ir miesto ekologiškumu. Kursuoja autobusai, kurie varomi dujomis ir neteršia aplinkos. Miesto gyventojams kartais patogiau naudotis viešuoju transportu, o ne automobiliais. Beveik visą miestą šildome biokuro katilinėmis.

– Kuo jums asmeniškai svarbūs pastarieji metai?

– Praėjusiais metais pirmąkart buvo surengti tiesioginiai mero rinkimai. Daug metų dirbau miestui, todėl nebūčiau įsižeidęs, jei žmonės mane būtų pasodinę ant atsarginių žaidėjų suolelio. Tačiau jų pasitikėjimas mane įpareigojo ir toliau dirbti jų labui.

Džiaugiuosi savivaldybės komanda, specialistais – gerais savo sričių profesionalais, tarybos nariais, turinčiais ilgametę patirtį. Manau, kad visi kartu galime nuveikti daug.

Užs. Nr. VPL1206

BFL

Ūkininkas iš Marijampolės Mangirdas Krunkaitis pastebi, kad šiemet daug prastai išsivysčiusių, smulkių grūdų. Dėl to kalta sausra. Nepaisant to, jis laukia neblogo derliaus, net gausesnio nei pernai.  Nors mūsų grūdų augintojai tikina, kad rezultatai nebus aiškūs iki tol, kol grūdai nebus nuimti ir supilti į aruodus, jau planuojama, kaip suvaldyti situaciją nuėmus 5,5 mln. ar net 6 mln. tonų grūdų.

Vaiva SAPETKAITĖ

Pastaraisiais metais grūdų derliai nuolat skina rekordus: pernykštis viršijo 5,3 mln., 2013 m. – 4,6 mln. tonų. Palyginti su nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu, dabar Lietuvoje grūdų išauginama dvigubai daugiau. Kaip pabrėžia Lietuvos grūdų augintojų asociacijos pirmininkas Aušrys Macijauskas, dabar mūsų blogiausi ūkiai prikulia tiek grūdų, kiek anksčiau prikuldavo geriausi kolūkiai, gaudavę už tai Lenino ordinus.

Ne veltui Lietuva yra tarp pirmaujančių grūdų eksportuotojų Europoje.

Šiemet grūdų pasėta daugiau

Didelis derlius ne tik džiugina, bet ir kelia nemažą galvos skausmą, nes jį sudėtingiau priimti, sandėliuoti ir transportuoti. Prieš trejus metus dėl to buvo kilęs chaosas, kai neatlaikė grūdų transportavimo grandinė ir pritrūkta prekinių vagonų. Tada reikėjo susitvarkyti su maždaug 4,7 mln. tonų derliumi, o šiemet jis gali būti kur kas didesnis. Paskelbta, kad, jei prognozės pasitvirtins, elevatorių (grūdų saugyklų) sistema su tokiu jų kiekiu nesusitvarkys.

A.Macijauskas skeptiškai žiūri į tokį optimizmą ir spėja, kad derlius bus vidutinis. Vis dėlto, pasak bendrovės „Imlitex Grūdai“ direktorės Astos Vaičiulytės, nors daug grūdų laukų Lietuvoje iš tiesų nukentėjo – kai kur labai stipriai – ir pagrįstai nerimauta, atrodo, padėtis pasitaisė ir žemdirbių baimės nepasitvirtins.

UAB „Agrokoncerno grūdai“ vadovas Karolis Šimas įsitikinęs, kad grūdų derlius Lietuvoje bus ne tik rekordinis, bet ir pralenks optimistinius lūkesčius: „Pirmiausia šiemet žieminiai pasėliai visiškai neiššalo, o pastaraisiais metais bent daliai jų taip nutikdavo. Antra, jų pasėta daugiau negu įprasta – apskritai šiais metais grūdais apsėta daugiau hektarų. Net jei derlingumas nebūtų itin geras, vis tiek turėtume rekordinį derlių, bet ir šis prognozuojamas didesnis negu pernai. Mano nuomone, galime pasiekti 6 mln. tonų grūdų.“

Nors vasariniai pasėliai kai kuriose vietovėse iš tiesų atrodo nekaip, tokių palyginti nedaug. O žieminių pasėlių derlius jau užaugęs ir galima pakenkti nebent jų kokybei.

Didžiausią derliaus dalį sudaro derlingiausia grūdinė kultūra – kviečiai (vidutinis vasarinių ir žieminių kviečių derlingumas Lietuvoje – 4,6 tonos iš hektaro). Praėjusį sezoną pasėta 715 tūkst. hektarų kviečių ir gauta 3,1 mln. tonų derliaus, šiais metais – net 837 tūkst. hektarų. Vadinasi, bendras grūdų kiekis turėtų būti didesnis.

K.Šimas dėsto, kad vien iš šių 837 tūkst. hektarų gausime apie 3,8 mln. tonų kviečių, o iš 122 tūkst. kvietrugiais apsėtų hektarų laukiama per 400 tūkst. tonų, iš 40 tūkst. hektarų rugiais – apie 90 tūkst. tonų, iš 201 tūkst. hektarų miežiais – apie 700 tūkst. tonų, iš 65 tūkst. hektarų avižomis – apie 130 tūkst. tonų, iš 165 tūkst. hektarų rapsais – bent 500 tūkst. tonų derliaus.

Pastarųjų gali būti dar daugiau, nes kol kas jų byra net daugiau, nei tikėtasi, – net apie 4 tonas iš hektaro. Nereikia pamiršti ir grūdinių ankštinių kultūrų: ir žirnių, ir pupų plotai šiemet maždaug dvigubai didesni. Skaičiuojama, kad žirnių iš 80 tūkst. hektarų gali užaugti apie 200 tūkst. tonų, o pupų iš 61 tūkst. hektarų – apie 170 tūkst. tonų. Pupų padaugėjo dėl naujųjų „žalinimo“ reikalavimų, įpareigojančių Europos žemdirbius auginti azotą kaupiančius augalus.

A.Macijauskas atkreipia dėmesį, kad gali kilti problemų juos parduodant: juk pasiūla šoktelės, o paklausai stipriai išaugti priežasčių nėra. Su vidaus rinka daug vilčių sieti taip pat neverta, nes žirnių ir pupų suvartojama nedaug, o traukiantis gyvulininkystės sektoriui traukiasi ir paklausa.

Iš nemalonių pamokų pasimokyta

„Didelis derlius eina koja kojon su klausimu, kaip pasiruošę mūsų elevatoriai, geležinkeliai, uostas ir kita infrastruktūra. Pavyzdžiui, prieš keletą metų strigo grūdų gabenimas geležinkeliais, elevatoriai buvo perpildyti, netrūko daug kitų problemų. Vis dėlto, atrodo, iš to buvo pasimokyta, ir dabar visi pasiruošę“, – mano Žemės ūkio rūmų pirmininkas Andriejus Stančikas.

„Nerimo dėl spūsčių yra, tačiau šiemet grūdai sausi. Nors prie saugyklų rikiuojasi eilės, grūdų nereikia džiovinti, dėl to greitesnis paskirstymas, viskas juda greičiau. Dalis grūdų apskritai vežama tiesiai į uostą“, – pabrėžia Lietuvos grūdų perdirbėjų asociacijos direktorė Dalia Ruščiauskienė.

Tiesa, ramu tik kol kas: grūdai į elevatorius intensyviausiai juda spalį ir lapkritį, tada ir kyla didžiausių problemų. Jei ankstyvas grūdų pardavimas būtų aktyvesnis, grūdai pasiskirstytų per ilgesnį laiką ir vėliau sistema nebūtų tokia apkrauta. Deja, to veikiausiai nesulauksime.

Dalis šalių, į kurias Lietuva dažniausiai eksportuoja grūdus, pačios užsiaugino didesnį nei įprastą kiekį grūdų. Tai joms atlaisvino rankas ir leidžia ilgiau laukti geresnių kainų. Kitas aspektas, kurį akcentuoja K.Šimas, yra tas, kad dauguma dabartinių grūdų parduodama Juodosios jūros regione. Tarkime, smunkant Rusijos rublio ir Ukrainos grivinos kursams, produkcija ten smarkia atpigo. Kadangi jų derliai taip pat geri, šių šalių grūdų augintojai grūdus pardavinėja labai pigiai.

„Negalime konkuruoti su Rusija ir Ukraina. Tai galėsime daryti tik vėliau, kai šios šalys jau bus išpardavusios dalį savo grūdų derliaus“, – paaiškina K.Šimas.

Jei vertinsime infrastruktūros pajėgumus, padėtis gera: Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste teoriškai būtų įmanoma perkrauti visą grūdų derlių (kasmet vidaus rinkoje lieka apie 2 mln. tonų grūdų). Bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ Krovinių vežimo direkcijos direktoriaus pavaduotojo Sauliaus Stasiūno teigimu, geležinkeliai taip pat pasiruošę.

Grūdams į uostą gabenti bus skirti 1132 vagonai, o jei jų pritrūktų, būtų kreipiamasi į baltarusius. Pernai „Lietuvos geležinkeliai“ gabeno 3 mln. tonų grūdų. Galima pridėti, kad grūdų gabenimui geležinkeliu vis rimtesnę konkurenciją kelia autovežiai. Tiesa, A.Macijausko teigimu, imamas jausti šioks toks jų trūkumas.

„Lietuvoje jau keletą metų populiarėja grūdų vežimas autotransportu, nes ne iš visur patogu pasiimti grūdus geležinkeliais“, – sako A.Vaičiulaitytė.

Bendrovės „Vakarų krova“ vadovas Gediminas Rimkus prideda, kad, nors daug grūdų pardavimo nusikėlė į spalio mėnesį, šiuo metu Klaipėdos jūrų uoste jau sėkmingai kraunami rapsų kroviniai. „Be to, atsižvelgiant į vis didėjančius derlius, nemažai investuojama į grūdų talpyklas. Šiemet vien Klaipėdos jūrų uoste būtų galima sukaupti pusę milijono tonų grūdų, o gal ir daugiau. Taip pat nepamirškime ūkininkų turimų elevatorių“, – primena pajūrio verslininkas.

„Vienintelis dalykas, kurio mums trūksta, tai galingas specializuotas grūdų sandėlis Klaipėdos jūrų uoste, kuriame būtų valymo, džiovinimo įrenginiai. Kol kas yra tik nespecializuotų sandėlių, skirtų biriems produktams. Tai padėtų be trukdžių aptarnauti didėjantį eksporto srautą ir išplėstų mūsų eksporto galimybes“, – prideda A.Macijauskas.

Jeigu elevatoriams tektų tvarkytis su rekordiniu grūdų derliumi, jiems tai būtų per sunkus uždavinys, nors pastaraisiais metais jų tinklas šalyje plėtėsi. Kita vertus, vargu ar grūdų saugyklų reikėtų tiek, kad jos pajėgtų susidoroti su rekordiniais derliais. Įprastais metais tai paprasčiausiai ekonomiškai neatsipirktų.

Grūdų saugojimu vis labiau rūpinasi ir patys ūkininkai. Tiesa, grūdų saugyklos ir džiovyklos – brangus malonumas, todėl jas įstengia įsirengti tik stambesni žemvaldžiai. Mažesniems tenka naudotis elevatorių paslaugomis.

„Nesvarbu, ar derlius didelis, ar mažas, jį reikia laiku nuimti ir supilti į aruodus. Ūkininkai, negailintys pinigų derliui saugoti, mato, kad tai atsiperka. Jei grūdus supilsi bet kur ir bet kaip, neturėsi džiovyklos, geros ventiliacijos, jų kokybė smuks“, – sako M.Krunkaitis, kurio paties ūkyje netrukus stos rikiuotėn nauja grūdų džiovykla ir nauji grūdų bokštai.

Vis dėlto, jei saugyklų pritrūktų, gal išeitis būtų lietuviškus grūdus saugoti kaimyninėse šalyse? K.Šimas tikina, kad tai būtų neracionalu. „Prireikus grūdus visą laiką galima parduoti – tai tik kainos klausimas. Tarkime, jei vidutinė maistinių kviečių kaina rinkoje yra 150–160 eurų už toną, bet ūkininkas sutinka parduoti 15 eurų pigiau, pirkėjų jis suras, – niuansus atskleidžia „Agrokoncerno grūdų“ vadovas. – Net parduoti grūdus už kvailą kainą būtų kur kas pigiau, nei juos gabenti saugoti į kitą šalį. Kartais vien į kitą miestą nugabenti kainuoja 10 eurų, o vežant grūdus į kitą šalį tai galėtų pareikalauti kad ir pusės tonos kainos.“

Kita vertus, kadangi šie metai yra sausi, pati gamta grūdus išdžiovina net geriau, nei reikalauja minimalūs kokybės standartai. Kuo grūdas sausesnis, tuo geriau – tuo ilgiau jį galima laikyti. Vadinasi, jei neužeis lietūs, neretai bus galima išsiversti ir be elevatorių paslaugų.

„Šiais metais gamta ūkininkams sutaupė nemažai pinigų. Kadangi grūdai sausi, grūdų augintojai galės juos supilti į visokiausias pašiūres. Tokiems grūdams nereikalingos jokios profesionalios saugyklos. Mano galva, dėl kaitrių orų taip galėtume sukaišioti kad ir tą papildomą nepilną milijoną tonų grūdų. Vis dėlto, jei užeitų ilgi lietūs, tai būtų neįmanoma – tiesiog nesugebėtume visko išdžiovinti“, – dėsto K.Šimas.

A.Stančikas primena, kad ūkininkai gali grūdus parduoti ir tiesiai iš lauko, tačiau tada reikia susitaikyti su mažesne kaina.

Derliaus dydis – tik viena medalio pusė, ne mažiau svarbi yra grūdų kokybė. „Įnoringi orai vis dėlto padarė savo juodą darbą. Kviečiai (bent tiek, kiek yra nukulta) nėra tokios kokybės, kokios tikėtasi. Ypač sausi rapsai“, – pasakoja D.Ruščiauskienė.

Tai ne mūsų vienų bėda – situacija panaši daug kur Europoje. Galiausiai nereikia pamiršti, jog stipriai padidėjus derlingumui kokybė gali automatiškai nukentėti dėl to, kad grūdams iš dirvožemio teks po mažiau reikalingų medžiagų

Grūdai ir grūdų produktų eksportas (mln. Eur)

Pažvelgę į ilgesnį laikotarpį, pamatysime nuolatinį grūdų derliaus didėjimą. Didėja ne tik apsėjami plotai, bet ir jų derlingumas. Tai lemia tobulėjančios agrotechnologijos, auginamos derlingesnės, ligoms ir neigiamam gamtos poveikiui atsparesnės veislės, geresnės, sertifikuotos sėklos rinkimasis bei kita.

Dėl didėjančio derliaus didėja ir grūdų eksportas, ir iš to gaunama piniginė nauda.

2010           2011                2012              2013           2014

309,464      337,197           644,035        703,296       747,815

Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas

V. Peckaus nuotr.

Po apmirimo – vėl atgimimas. Žemaičių kultūrinis sąjūdis XIX a., apie kurį rašyta („Veidas“, 2015 m. nr. 19), pradėjęs lietuvybės gaivinimo ir stiprinimo veiklą, toli šioje srityje nenužengė – galima sakyti tai buvo mūsų laisvės kovų priešistorė. Po to kurį laiką, apie du dešimtmečius, kuriuos istorikai vadina juodaisiais, mūsų tautinis judėjimas labai menkai tesireiškė.

Tai lėmė caro valdžios represijų, tautinės priespaudos sustiprėjimas po sukilimo – spaudos draudimas, Katalikų bažnyčios persekiojimas, trėmimai, gyventojų judėjimo suvaržymas ir t.t. Antroji priežastis – reikėjo nemaža laiko išugdyti naujajai inteligentijai, valstiečių, 1861 m. išlaisvintų iš baudžiavos, kilmės, kuri kartu su likusiais ištikimais savo tautai kilmingaisiais jau galėjo pratęsti žemaičių pradėtus darbus ir imtis tolimesnių, visų pirma tautinės agitacijos – kviesti į laisvės kovą valstiečių mases. Pasak Mykolo Romerio, „praėjo beveik dvidešimt metų gūdžioje tyloje, kol kultūriniai lietuvių poreikiai sugebėjo pralaužti beatodairišką draudimą ir savo geriausiųjų sūnų rankomis padėti pagrindus „nelegaliai kūrybai“.

Tam, kad tautinis judėjimas vėl atgytų ir dar gerokai sustiprėtų, išsiplėstų, reikėjo naujo jo židinio, naujo centro, kur kas galingesnio už buvusį Žemaitijoje. O jis lengviausiai galėjo atsirasti ten, kur sąlygos lietuviškai veiklai buvo daug palankesnės nei kur nors kitur. Toks regionas, vienintelis ir unikalus, buvo Užnemunė, Sūduva – dėl savo ypatingos istorinės praeities ir geografinės padėties. Čia XIX a. kelis kartus keitėsi valdžia. 1807 m. prancūzų imperatorius Napoleonas šį kraštą, po Abiejų Tautų Respublikos likvidavimo trumpam atsidūrusį Prūsijos sudėtyje, priskyrė Varšuvos kunigaikštystei, įvedė čia Napoleono kodeksą, veikusį net iki 1940 m. 1815 m. Sūduva atiteko Rusijai, bet, priešingai nei likusi Lietuvos dalis, priklausė Varšuvos generalgubernatoriui. Tai buvo dalis Suvalkų gubernijos, kurią sudarė Naumiesčio, Marijampolės, Kalvarijos, Suvalkų ir Augustavo apskritys. Jos 12 550 kv. km teritorijoje 1909 m. gyveno 738 tūkst. gyventojų, iš jų lietuviais užsirašė 52,2 proc., lenkais – 23 proc., žydais – 16 proc.

Dėl istorinių sąlygų, krašto pavaldumo Varšuvai, o ne Vilniaus generalgubernatoriui gyvenimo sąlygos čia gerokai skyrėsi nuo likusios Lietuvos dalies. Dėl pažangesnių įstatymų buvo geresnė tvarka, be to, vis to paties Napoleono dekretu Sūduvoje 1807 m., gerokai anksčiau nei kitur, panaikinta baudžiava, tiesa, ne iki galo, anksčiau pradėta kaimus skirstyti į vienkiemius. O tai padėjo energingesniems, darbštesniems, apsukresniems ūkininkams prasigyventi, juolab kad žemės čia derlingos. Ir dar padėjo Prūsijos kaimynystė, jos pavyzdys taikant žemdirbystės naujoves. Todėl ir išsilavinusių, šviesių žmonių – ūkininkų vaikų čia atsirado nemažai, ypač, žinoma, kunigų. Leisti sūnus į kunigus šiame krašte buvo ne tik gero tono požymis, prestižo reikalas, bet tai laikyta ir naudinga investicija.

Tai dar ne visi Sūduvos pranašumai. Tautinė priespauda lietuvių atžvilgiu čia buvo švelnesnė, maža to – rusų valdžia net šiek tiek pataikavo jiems, siekdama atskirti juos nuo lenkų ir taip palengvinti rusinimą. Todėl tik čia valsčių įstaigose buvo viešai vartojama lietuvių kalba. O svarbiausia – švietimas: čia veikė lietuviškos pradžios mokyklos. Kitur mūsų krašte vidurinės mokyklos buvo uždaromos, ypač po sukilimų, o Sūduvoje jau po 1863 m. sukilimo įsteigtos net trys naujos – gimnazijos Marijampolėje ir Suvalkuose, mokytojų seminarija Veiveriuose. Baigusieji tas gimnazijas galėjo gauti valdžios stipendijas studijoms Maskvos ir Peterburgo universitetuose – kad lietuvių „kultūros centras būtų ne Varšuva, o Maskva“.

Šiuo atveju mūsų bočiams tikrai pasisekė: jeigu ne Sūduva su savo ypatybėmis, atkurti tautinio sąjūdžio po sukilimų ir jo taip sparčiai, sėkmingai išplėtoti greičiausiai nebūtų pavykę.

Svarbiausia švietimo įstaiga Sūduvoje, žinoma, buvo Marijampolės gimnazija. Ji išaugo iš buvusios keturklasės apskrities mokyklos, kuri 1840 m. čia buvo atkelta iš Seinų. Sąlygos mokytis lietuviams joje, galima sakyti, buvo nepakenčiamos: naudotos fizinės bausmės, karceris, administracija, mokytojai lenkai niekino lietuvių kalbą, vadindami ją čigonų kalba, žargonu. Maža to, pasak Gedimino Ilgūno, „lietuviškai kalbėti buvo uždrausta mokiniams ne tik pačioje progimnazijoje, bet ir namie, net su tėvais, už kalbėjimą lietuviškai buvo baudžiama, kalbėjusiam užkabindavę ant kaklo lentelę, vadinamą „metelingą“ – pažeminimo ir paniekos ženklą, turintis tą lentelę pačioje progimnazijoje būdavęs baudžiamas šeštadieniais dar aštresnėmis ypatingomis bausmėmis, gaudavęs rykščių…“ Nepaisant to, apylinkės lietuviškas jaunimas, ūkininkų vaikai veržėsi čia mokytis.

Atsižvelgdama į tai, o dar svarbiau – norėdama šį kraštą surusinti, rusų valdžia 1867 m. ir įkūrė Marijampolėje gimnaziją, bet ne tokią kaip visos kitos. Čia nuo pat įsikūrimo buvo įvestos lietuvių kalbos pamokos – kartą per savaitę kaip antraeilis, neprivalomas dalykas, žinoma, jokiu būdu nenaudojant lietuviška (lotyniška) abėcėle išspausdintų knygų. Kazio Griniaus, 1887 m. baigusio Marijampolės gimnaziją, nuomone, tokią idėją valdžiai galėjo pasiūlyti Aleksandras Hilferdingas, surusėjęs vokietis, kalbininkas, istorikas, Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo patarėjas, žinomas kaip švelnių, atsargių rusinimo metodų taikymo lietuvių atžvilgiu šalininkas.

Dar vieną „pyragaitį“ mūsų tautiečiams vilioti – paskatinti juos tapti rusais ir stačiatikiais – valdžiai panaudoti turbūt įsiūlė kitas žinomas Lietuvos rusintojas, Varšuvos universiteto docentas lenkas Stanislovas Mikuckis, taip pat kalbininkas, labai stengęsis įpiršti mūsų bočiams ir rusišką „graždankos“ raidyną. Tai buvo stipendijos baigusiems Marijampolės ir Suvalkų gimnazijas – po 360 rublių per  metus. Už tokius pinigus ir sostinėse buvo galima neblogai gyventi. Kandidatams, norintiems gauti šias stipendijas, iškeltos tokios papildomos sąlygos: jie turėjo būti gimę Suvalkų gubernijoje, valstietiškos kilmės, lietuviai, tose gimnazijose mokęsi lietuvių kalbos ir turintys atestatuose gerus šio dalyko pažymius.

Prisiminkime, palyginkime: kitur net į gimnazijas valstiečių vaikų priėmimą valdžia visaip varžė, o čia jiems lengvatos – studijuoti geriausiuose imperijos universitetuose! Valdžiai tik rūpėjo, kad tų stipendijų negautų lenkai: K.Griniui jos nedavė, nes dokumentuose jo pavardė buvo Grinevič.

Šio plano nauda rusų valdžiai, jo klastingumas pastebimas turbūt ne iš karto. Jis tampa aiškus, jei prisiminsime, kad tada valdišką darbą Lietuvoje galėjo gauti tik stačiatikiai, kartu ir surusėję. Todėl baigusiems mokslus dėl šių lengvatų mūsų tautiečiams pasirinkimas buvo menkas, dažniau toks: arba iš karto tapti rusais ir dirbti Lietuvoje, arba čia nebegrįžti, likti Rusijoje ir ten taip pat anksčiau ar vėliau nutautėti. Pastarasis variantas valdžiai būtų buvęs gal net geresnis: Lietuva visiems laikams būtų praradusi gabius, išsilavinusius žmones ir dar – potencialius valdžios priešus, o Rusija būtų gavusi aukštos kvalifikacijos specialistų, kokių ten niekada nebuvo per daug.

Tačiau šis, regis, gana gudrus planas iš esmės žlugo. Norinčiųjų dirbti Lietuvoje atsižadėjus katalikybės atsirado vos vienas kitas, šiek tiek daugiau diplomuotų tautiečių įsikūrė Rusijoje, bet ir ta dalis po revoliucijos sugrįžo į Lietuvą, čia dirbo. O nemažai stipendininkų sugebėjo ne tik nesurusėti, neišduoti tėvynės, bet ir tapti aktyviais nusipelniusiais tautinio judėjimo dalyviais. Pakaks paminėti Joną Basanavičių, Joną Jablonskį, Stasį Matulaitį, Petrą Matulaitį, Petrą Leoną, Motiejų Lozoraitį. Kodėl taip atsitiko? Matyt, padėjo lietuviškas auklėjimas šeimose ir lietuviškos pamokos Marijampolės gimnazijoje, ten išugdytas patriotizmas.

Todėl grįžkime prie tų pamokų: iš pradžių jos, žinoma, buvo prastos, mokiniams nuobodžios: juk nebuvo nei mokymo programų, nei vadovėlių (jokių), nei gerų mokytojų. Padėtis ėmė taisytis, kai 1877 m. dėstyti lietuvių kalbos ėmėsi Petras Arminas (1853–1885) – susipratęs lietuvis, geras pedagogas, Veiverių mokytojų seminarijos auklėtinis ir dar žinomas poetas, pasirašinėjęs Trupinėliu, lenkų, rusų poezijos vertėjas į lietuvių kalbą. Savo išverstiems eilėraščiams jis pats pritaikydavo melodijas ir dainuodavo juos kartu su mokiniais, smuiku grieždamas. Taip pelnė jų simpatijas, skiepijo meilę tėvynei, susidomėjimą lietuviu kalba. O vėliau gimnazijoje atsirado ir Petras Kriaučiūnas, dar smarkesnis tautinio sąmoningumo ugdytojas.

Žinoma, valdžia griežtai reikalavo per pamokas aiškinti tik kalbos dalykus, bet P.Kriaučiūnas to nepaisė: kaip vėliau prisiminė vienas jo mokinys, jo „pamokos buvo senovės galybės giesmė, vienkart tautinio susipratimo etapai, patriotizmo kalvė. Jose mokinys jautėsi kas esąs, jautėsi atgimęs protėvių dvasia, siekiąs laisvės, nepriklausomybės, jos vykino didelį darbą, dėjo pamatą jaunajai Lietuvai, naujai valstybei“. O kitas jo garsus mokinys J.Jablonskis rašė: „Didesnio „lietuvio“, kito įžymesnio žmogaus tuomet nebuvo Suvalkų žemėje. Mes, jaunuomenė, noromis spiesdavomės apie Kriaučiūną.“

Vis dėlto ir čia lietuvių bei lietuvių kalbos padėtis nebuvo labai gera. „Metelingų“, tiesa, nuo 1867 m. jau nebekabino, bet savo gimtąja kalba mokiniams kalbėti buvo leidžiama tik lietuvių kalbos pamokose. Be to, ta padėtis nebuvo stabili, „bangavo“, tą lėmė ir direktorių kaita.

Vienas jų, P.Serno-Solovjovičius, atkreipė dėmesį, kad gimnazija nepadeda savo mokiniams rusėti, bet, priešingai, stiprina jų lietuvybę, išleidžia valdžios priešus. Todėl ėmė varžyti naujų mokinių priėmimą, persekiojo mokytojus. 1883 m. P.Arminą ištrėmė į Augustavą ir taip net pagreitino jo mirtį. Po to teko išeiti ir P.Kriaučiūnui. Mokinių sumažėjo nuo 800 iki 300, direktorius net pasiūlė gimnaziją paversti žemės ūkio mokykla. Bet Varšuvos generalgubernatorius idėjai nepritarė ir net išvarė iš pareigų jos autorių, pakeisdamas jį mažiau aršiu rusintoju, kūrybingu inteligentu Antonu Gajevskiu.

Jis nedaug ką laimėjo: lietuvių kalbos pamokos, o kartu ir sąmoningas mūsų tautiečių ugdymas gimnazijoje tęsėsi. Tiesa, P.Kriaučiūną pakeitusiems mokytojams teko būti atsargesniems, ir entuziazmo, pedagoginių gabumų jie turėjo mažiau, mažesnis buvo jų autoritetas – Juozo Jasiulaičio, Vinco Staniškio, Motiejaus Endziulaičio. Bet nė vienas jų nebuvo rusintojas, nevertė mokinių rašyti rusiškomis raidėmis. J.Jasiulaitis buvo P.Kriaučiūno mokinys ir stengėsi eiti jo pėdomis, už tai ir nukentėjo – vos po dvejų darbo metų buvo išvarytas.

Valdžios persekiojimai tikslo nepasiekė dar ir todėl, kad gimnazistams į pagalbą atėjo draudžiama lietuviška spauda. Jie kūrė slaptus ratelius, kuriuose nagrinėjo, platino „Aušrą“, „Varpą“, „Ūkininką“, „Tėvynės sargą“. Gimnazistai aktyviai reiškėsi revoliuciniuose 1905 m. įvykiuose.

Praleidusi karo metus Jaroslavlyje, 1918 m. gegužę Marijampolės gimnazija sugrįžo, jos mokiniai narsiai kovojo savanoriais nepriklausomybės kovų frontuose, ne vienas ten žuvo. O po to gimnazijos auklėtiniai daug prisidėjo prie mūsų valstybės kūrimo ir stiprinimo. Ši gimnazija išugdė didelę dalį pačių žymiausių mūsų tautinio judėjimo veikėjų – 68, arba net 56 procentus. Jų visų čia išvardyti, be abejo, neįmanoma. Be jau minėtų, priminsime dar keletą pavardžių: tai Vincas Kudirka, jo bendražygiai Juozas Bagdonas, Stasys Matulaitis, Jonas Kriaučiūnas, Nepriklausomybės Akto signatarai Pranas Dovydaitis, Petras Klimas, Saliamonas Banaitis, Justinas Staugaitis ir daug kitų.

Regis, ir Suvalkų gimnazija, įkurta anksčiau, 1839 m., turėjo tokių pačių galimybių ugdyti Lietuvos patriotus: lietuvių kalbos pamokų, stipendijų. Tačiau atmosfera čia buvo visai kita, nes daugumą mokinių sudarė lenkų ar sulenkėjusių kilmingųjų, valdininkų vaikai: 1860 m. iš 238 gimnazistų tik šeši buvo valstiečių vaikai. Ponaičiukai su panieka žvelgė į „chlopus“ – valstiečių kilmės lietuvius, skriaudė juos. Apie tai savo atsiminimuose papasakojo 1870 m. šią gimnaziją baigęs rašytojas Vincas Pietaris: lietuvių ir lenkų santykiai čia buvę įtempti, visai ne tokie kaip Marijampolės gimnazijoje, kur mūsų tautiečių buvo dauguma.

Todėl kur kas didesni nuopelnai mūsų tautiniam judėjimui yra Seinų kunigų seminarijos, įsikūrusios 1826 m. buvusio dominikonų vienuolyno patalpose. Dauguma jos klierikų ir net dėstytojai, vadovybė būdavo lietuviai, tačiau dėstė lenkų kalba, lietuviškai kalbėti buvo draudžiama. Vis dėlto tautinio judėjimo idėjos dar „Aušrai“ nepasirodžius seminariją pasiekė per Marijampolės gimnazistus: nemažai jų baigę keturias klases stodavo į seminariją rengtis kunigystei. 1871 m. čia pradėjęs mokslus P.Kriaučiūnas tarp klierikų platino draudžiamą spaudą. Nuo 1882 m. jau visi iš Marijampolės atvažiuojantys gimnazistai, savo mokytojų P.Armino, P.Kriaučiūno paveikti, buvo nusiteikę lietuviškai veiklai.

Bet pirmoji slapta patriotinė organizacija, Tomo Ferdinando Žilinsko ir Antano Staniukyno vadovaujama, atsirado tik 1888 m. Ji turėjo lietuviškų knygų bibliotekėlę, susirinkimuose buvo skaitomi referatai, nagrinėjama Simono Daukanto, Kristijono Donelaičio kūryba, organizacijos nariai platino draudžiamą spaudą, rašė jai, rėmė ją lėšomis. Ten pat slapta turėjo gilinti savo lietuvių kalbos žinias – tokios pamokos seminarijoje įvestos tik 1904 m.

Iš pradžių seminarijos vadovybė tokiai veiklai labai netrukdė, bet vėliau, bijodama caro valdžios represijų, bandė ją užgniaužti: darė kratas, keletą klierikų pašalino iš seminarijos. Dar labiau lietuvybės reikalai pablogėjo, kai 1902 m. vyskupas Antanas Baranauskas pakvietė į seminariją inspektoriumi lenkų šovinistą Romualdą Jalbžykovskį, vėliau liūdnai pagarsėjusį Vilnijos lenkintoją. Jis pasirūpino, kad į seminariją patektų kuo mažiau lietuvių, kuo daugiau lenkų, draudė klierikams skaityti lietuvišką literatūrą.

Vis dėlto mūsų tautiečiai nepasidavė, prisitaikė: naujas, 1898 m. įkurtas slaptas jų būrelis „Šaltinis“ buvo labiau konspiruotas, veikė penketukų principu, kaip kadaise Vilniaus universiteto filomatų ir filaretų draugija. Lietuviška veikla neužgeso, nes Seinų klierikai palaikė dalykinius ryšius su bendraminčiais, besimokančiais Marijampolės gimnazijoje, Vilniaus, Kauno seminarijose, Peterburgo dvasinėje akademijoje.

Ypač svarbu, kad tokią veiklą jie tęsdavo ir baigę seminariją, įsikūrę parapijose. O kunigai tada liaudyje turėjo neginčijamą autoritetą, todėl seminarija išugdė tiek daug žinomų, nusipelniusių Lietuvai žmonių. Tai visų pirma knygnešių veiklos organizatoriai Sūduvoje Martynas Sideravičius, Adomas Grinius-Grinevičius, Juozas Kačergis, Simas Norkus-Norkevičius, taip pat žymūs nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrėjai Mykolas Krupavičius, Juozas Vailokaitis, vyskupai Pranas Būčys, J.Staugaitis, istorikas Jonas Totoraitis, poetas Vincas Mykolaitis-Putinas ir kiti. Verta pridurti, kad seminarijoje mokėsi, tik jos nebaigė V.Kudirka ir Vincas Mickevičius-Kapsukas – kurį laiką aktyvus jo sekėjas.

Dar vienas didžiulis Seinų seminarijos nuopelnas: kartu su R.Jalbžykovskio atėjimu labai suaktyvėjo vietos lenkų visuomeninė veikla, o kartu Seinų miesto ir krašto polonizacija. Mūsų tautiečiai stengėsi nepasiduoti, bet tam palankesnės sąlygos atsirado tik grąžinus spaudą. Tada seminarijos kunigų, klierikų, vyskupijos kurijos dvasininkų lietuvių pastangomis čia pradėtas leisti savaitraštis „Šaltinis“, ypač tapęs populiarus visoje Lietuvoje, kai jį redaguoti ėmėsi J.Vailokaitis, – tada jo tiražas pasiekė 15 tūkst. egzempliorių, jame bendradarbiavo žymūs mūsų rašytojai.

Vėliau Seinuose buvo leidžiama ir daugiau periodinių leidinių, išleista nemažai knygų, rengiami vieši lietuviški vakarai – miestas tapo žymiu mūsų kultūros centru.

Karo metais seminarija buvo įsikūrusi Mogiliove, po to – Peterburge. 1915 m. vokiečiams leidus atkurta Seinuose su lietuvių dėstomąja kalba, bet 1919 m. lenkams miestą užėmus ir klierikai, ir dėstytojai išvaryti į Lietuvą, 1930 m. seminarija galutinai įsikūrė Vilkaviškyje, vyskupijos centre.

Ir dar viena mokymo įstaiga, įkurta Sūduvos rusinimo tikslams, bet prastai vykdžiusi šią užduotį, 1866 m. atsirado Veiveriuose, 18 km nuo Kauno, prie istorinio Peterburgo–Varšuvos trakto. Iš pradžių tai buvo mokytojų kursai, o nuo 1872 m. – trimetė seminarija, įkurta paties caro Aleksandro II įsakymu. Į ją turėjo būti priimami tik lietuvių valstiečių vaikai ir iš jų rengiami rusiškos orientacijos pradinių mokyklų mokytojai ne tik Sūduvai, bet ir Lenkijai. Kasmet mokslus baigdavo apie 20 specialistų. Tiesa, į seminariją patekdavo ir kitokios kilmės, iš Rusijos atvykusių jaunuolių – už kyšius. Mokymo sąlygos čia buvo panašios kaip Marijampolės gimnazijoje: buvo lietuvių kalbos pamokos, iš pradžių net 10, vėliau – trys kas savaitę, bet kalbėti lietuviškai ne jų metu griežtai drausta.

Valdžiai tai buvo didelė naujovė: iki tol mokytojais Lietuvoje galėjo dirbti tik rusai, baigę Panevėžio mokytojų seminariją, įkurtą 1872 m., į kurią lietuvių nepriimdavo. Arba atvykėliai – jiems čia buvo mokamas 50 proc. priedas prie algos, pusmetinės pašalpos, apmokamos persikėlimo išlaidos: argi ne todėl, kad jie turėjo rusinti ne tik savo mokinius, bet ir apylinkės gyventojus, ir dar juos šnipinėti?

Nepaisant šių lengvatų, norinčiųjų dirbti svetimame krašte nepakako, važiavo pas mus daugiausia mažaraščiai, žemos moralės ir kultūros žmonės – buvę valsčių raštininkai, puskarininkiai ir pan. Tačiau iš vietinių rengti mokytojus buvo rizikinga: kas žino, kas jų galvose? Valdžia numatė, kad ne visi mokiniai bus jai palankūs, ištikimi, todėl stengėsi tokius išaiškinti ir pašalinti arba areštuoti, dažnai į seminariją siųsdavo šnipus ar žandarus, darydavo kratas.

Iš tiesų maištingos dvasios seminarijoje buvo gal ir todėl, kad Marijampolės, Suvalkų gimnazijose besimokantys jaunuoliai labiau patyrė polonizaciją, o čia – gana primityvų rusinimą. Bet nepasidavė: kūrė slaptus savišvietos būrelius, skaitė ir platino draudžiamą lietuvišką spaudą – tuo labiausiai rūpinosi Juozas Andziulaitis ir Ksaveras Sakalauskas. Lietuvybei palaikyti, tautinei sąmonei bręsti padėjo ir seminarijos kapelionai, maldos, ir lietuvių liaudies dainos, labai mokinių mėgtos, nors choro įkurti vyresnybė ir neleido.

XX a. pradžioje pasipriešinimas tautinei priespaudai dar labiau suaktyvėjo, Suvalkų gubernatorius savo ataskaitoje carui seminariją pavadino revoliucionierių lizdu. Jos vadovybė griežtino režimą, bet tai nepadėjo. 1905 m. įvykių Rusijoje ir Lietuvoje paveikti seminaristai pareikalavo įvesti dėstymą lietuvių kalba, panaikinti griežtą režimą, leisti kurti organizacijas ir paskelbė streiką, kol to nebus įvykdyta. Streikuojantieji nukentėjo dėl to, bet kai ką laimėjo: lietuvių kalbos mokymas ir vartojimas pagerėjo.

Nepaisant valdžios persekiojimų, neramumų, seminarijai pavyko parengti didelį būrį Lietuvai atsidavusių liaudies švietėjų, aktyvių tautinio judėjimo dalyvių. Taip galėjo atsitikti visų pirma todėl, kad joje nuo pat 1866 m. ištisus 37 metus darbavosi dar vienas garsus pedagogas, Lietuvos mokytojų mokytoju vadinamas Tomas Ferdinandas Žilinskas (1840–1925).

Nelengva paaiškinti, kaip ir kodėl jis tapo mūsų krašto patriotų ugdytoju: užaugo lenkiškos kultūros tarnautojo šeimoje, mokėsi lenkiškose mokyklose – Marijampolės apskrities keturklasėje, Suvalkų gimnazijoje, Varšuvoje ir žmoną turėjo lenkę. Tačiau galutinai nesulenkėjo, priešingai – pasirinko lietuvišką orientaciją, kuri ypač sustiprėjo dirbant seminarijoje: skaitant draudžiamą mūsų spaudą, bendraujant su mokiniais, dalyvaujant jų nelegalioje veikloje.

T.F.Žilinskas dėstė ne tik lietuvių kalbą, pabrėždamas jos grožį, turtingumą, bet ir matematiką, gamtos mokslus, net sodininkystę ir bitininkystę. Ugdė savo mokinių, kurių išleido apie 700, tautinę sąmonę ir nė karto neįkliuvo, nes buvo labai atsargus ir mokinius prie to pratino. Nuo 1903 m. gyveno Kaune, čia dirbo pedagoginį darbą, susikūrus Lietuvos Respublikai buvo patarėjas Švietimo ministerijoje.

Prie sėkmingo seminarijos darbo nemažai prisidėjo mokytojas Juozas Kairiūkštis (1855–1937), taip pat kilęs ir aplenkėjusios šeimos, bet nepasidavęs nutautėjimui. Jis buvo baigęs dar pedagoginius kursus Veiveriuose 1871 m. ir liko dėstyti jų bazinėje pradžios mokykloje, nuo 1872 m. – seminarijoje lietuvių kalbą, čia ugdė jos mokinių tautinę sąmonę, rūpinosi mūsų kalbos gyvybingumo palaikymu. Vėliau mokytojavo Seinuose, Vilniuje, Voroneže – karo metais, 1915–1927 m. buvo Vilniaus lietuvių mokytojų seminarijos direktorius.

Veiverių mokytojų seminarija karo metais buvo iškraustyta į Rusiją ir ten 1918 m. likviduota. Per maždaug 50 savo gyvavimo metų ji parengė per tūkstantį pedagogų, iš jų apie 800 buvo lietuviai. Jos nuopelnai mūsų kultūrai, tautai ir valstybei yra didžiuliai. Visų pirma turime pabrėžti, kad, kaip ir kitos Sūduvos mokyklos, ji parengė, išugdė nemažai „Aušros“, „Varpo“ bendradarbių, platintojų, skaitytojų: tai jau žinomi P.Arminas, J.Andziulaitis, K.Sakalauskas, taip pat Vincas Palukaitis, Antanas Poderys ir kiti. Veiveriuose mokslus baigė patys žymiausi nepriklausomos Lietuvos pedagogai, jos švietimo sistemos kūrėjai ir vadovai, vadovėlių autoriai Juozas Damijonaitis, Juozas Geniušas, Juozas Lazauskas, Stasys Matijošaitis, Mečislovas Vasiliauskas, Juozas Vokietaitis ir kiti, mažiau garsūs, bet taip pat sėkmingai, negailėdami jėgų ugdę sąmoningus mūsų jaunos valstybės piliečius. O kadangi seminarija turėjo vidurinės mokyklos teises, ji suteikė galimybę ją baigusiems mokytis toliau, tapti mokslininkais (Pranas Dovydaitis), muzikais (Vincas Bacevičius, Antanas Kučingis), kariškiais (Kazys Skučas, Leonas Gustaitis, Kazys Spragauskas), žymiais valstybės veikėjais (Mykolas Krupavičius, Vaclovas Sidzikauskas), žurnalistais, redaktoriais ir t.t. Nemažai seminarijos auklėtinių kovėsi savanoriais su mūsų nepriklausomybės priešais (V.Gvildys, K.Ramanauskas, A.Beras, J.Kuklierius) ir tose kovose žuvo.

Taigi turime pripažinti, kad caras Aleksandras II kartu su A.Hilferdingu padarė mūsų tautai tikrai gerą darbą, nors to gal ir nenorėjo…

Jonas Rudokas

ilgiausia_desra_

„Nepretendavome į rekordų knygą, norėjome padaryti šventę miestelėnams“, – sakė „Arvi kalakutai“ rinkodaros vadovė Laura Ferimaitė, kuri sumanė šią originalią idėją. Ji priminė, kad įmonė „Arvi kalakutai“ jau įrašyta į Lietuvos rekordų knygą – prieš du metus užfiksuotas didžiausio kepto kalakuto rekordas Lietuvoje – 18 kilogramų ir 420 gramų kalakutas.

Tokius rekordus pasiekti nėra lengva, tačiau unikalią kalakutienos gamybos patirtį Baltijos šalyse sukaupę „Arvi kalakutai“ technologai padeda įgyvendinti pačias neįtikinamiausias idėjas. Pastarąją realizuoti padėjo bendrovės technologė Vilija Janušauskienė. Kepti ilgiausią dešrą Lietuvoje padėjo virtuvės šefai iš Lietuvos barbekiu kepėjų asociacijos. Po dvi valandas trukusio kepimo, miesto aikštė kvepėjo kalakutienos gaminiu,  o prie 140 metrų dešros nusidriekė ilga miestiečių eilė, norinčių paskanauti unikalaus gaminio.

„Siekiame skatinti sveikesnį požiūrį į gyvenimą, todėl būdami vienintele specializuota kalakutų mėsos perdirbimo įmone Baltijos šalyse, nusprendėme marijampoliečiams miesto dienų proga suteikti galimybę paragauti skanios ir sveikos mėsos“, – sakė L. Ferimaitė.

„Sujungėme tris avies žarnas, į jas sukimšome 30 kilogramų paruoštos kalakutienos. Ši dešra su žarnomis ir prieskoniais sveria 34 kilogramus. Viską ruošėme su nuoširdžiu rūpesčiu ir tikėjimu, kad pavyks surengti įspūdingą maisto gamybos reginį“, – pasako V. Janušauskienė.  Dešra buvo užvyniota ant medinio volo, o karštos anglys greitai padėjo pasklisti maloniam kvapui.  L.Ferimaitė apskaičiavo, jog iškeptos kalakutienos dešros pakanka tūkstančiui valgytojų.

ARVI kalakutų verslas startavo 2004 metais, o po dešimties metų veiklos yra vienintelis toks Baltijos šalyse specializuotas kalakutų auginimo, skerdimo ir jų mėsos perdirbimo, pašarų gamybos kompleksas.  Verslas unikalus tuo, kad vienose ARVI įmonių grupėje sutelktas visas procesas: pašarų gaminimas, paukščių auginimas ir kalakutų perdirbimas. Per dešimt metų įmonėje užauginta 3 milijonai kalakutų – kiekvienam lietuviui po vieną.

Rugpjūčio 19 – 20 dienomis Marijampolėje startuoja akcija “Aš būsiu pirmūnas”. Organizacijos “Neribotų galimybių fondas” rengiama iniciatyva jau trečią kartą kvies marijampoliečius aukoti mokyklinių prekių moksleiviams iš nepasiturinčių šeimų.

Akcijos metu 16 savanorių Marijampolės prekybos centruose “Maxima”, esančiuose Bažnyčios ir Kudirkos gatvėse, nuo 15 iki 19 valandos kvies marijampoliečius ir miesto svečius pirkti arba atnešti iš namų mokyklinių prekių ir jas padovanoti būsimiems pirmūnams. “Vaikams reikia visko: pieštukų, sąsiuvinių, kuprinių, spalvoto popieriaus, dažų ir pan. Praeiviams tai tik menka smulkmena, o moksleivių šeimoms tai didelis džiaugsmas ir pagalba”, – tvirtino vienas iš akcijos organizatorių Ramūnas Burokas.

“Vien šiemet Marijampolės Socialinių reikalų departamentas liepos 1-28 dienomis sulaukė 599 prašymų skirtų mokinio paramai gauti, o 2010 metais šiuo laikotarpiu buvo sulaukta beveik perpus mažiau – 364 prašymų”, – pasakojo R.Burokas. Sekdami gražia iniciatyva prie “Neribotų galimybių fondo” organizuojamos akcijos žada prisidėti ir kiti Lietuvos miestai. Šiuo metu jau buriasi savanorių organizacijos Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Mažeikiuose, Šalčininkuose ir Lazdijuose.

Pernai per dvi akcijos dienas buvo surinkta prekių už daugiau nei 20 tūkst. litų, kurios pradžiugino apie 70 daugiavaikių nepasiturinčiai gyvenančių šeimų. Šiemet tikimasi, jog rezultatai bus dar geresni ir dar daugiau vaikų galės tapti pirmūnais

Šią iniciatyvą globoja Seimo narys Albinas Mitruliavičius, pagrindiniai rėmėjai: Marijampolės miesto savivaldybė, prekybos centrų tinklas “Maxima” ir naujienų portalas “marijampoliečiai.lt”.

BFL

2011 m. gegužės 23 d. 11 val. Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras kartu su Marijampolės savivaldybės visuomenės sveikatos biuru Marijampolės savivaldybėje (J. Basanavičiaus a. 1, Marijampolė) organizuoja seminarą–diskusiją „Sveikatą stiprinančių mokyklų plėtra Lietuvoje“, skirtą Marijampolės regionui.

„Sveikatą stiprinančių mokyklų plėtra Lietuvoje“ seminaro – diskusijos programa

Seminaro–diskusijos tikslas–supažindinti Marijampolės regiono visuomenės sveikatos biurus su sveikatą stiprinančių mokyklų koncepcija ir pasidalinti gerąja sveikatą stiprinančių mokyklų patirtimi bei aptarti bendradarbiavimo būdus, inicijuojant sveikatą stiprinančių mokyklų plėtrą vietos lygmeniu.

„Sveikatą stiprinančių mokyklų plėtra Lietuvoje“ seminare–diskusijoje kviečiame dalyvauti visuomenės sveikatos biurų vadovus, vaikų ir jaunimo sveikatos priežiūros specialistus, ugdymo įstaigose dirbančius sveikatos priežiūros specialistus, pedagogus, sveikatą stiprinančių mokyklų koordinatorius, savivaldybės specialistus, atsakingus už vaikų sveikatos stiprinimo klausimus.

Lietuvoje sekmadienį vyksta eiliniai savivaldybių tarybų rinkimai bei naujų Seimo rinkimų Marijampolės apygardoje antrasis turas.

Balsavimas vyks nuo 7 iki 20 valandos apylinkės rinkimų komisijos nurodytoje balsavimo patalpoje.

Dėl savivaldybių tarybų narių mandatų varžosi per 16 tūkst. kandidatų, iš viso 60-yje savivaldybių renkama per 1526 tarybų nariai.

Marijampolėje dėl laisvos parlamentaro vietos varžosi du daugiausiai per pirmąjį turą balsų surinkę kandidatai – socialdemokratas Albinas Mitrulevičius (24,9 proc.) ir konservatorius Valdas Pileckas (20,68 proc.).

Seimo nario vieta atsilaisvino praėjusią vasarą mirus Marijampolėje išrinktam socialdemokratui Algiui Rimui.

+370 5 2396416

Suskaičiavus devynių iš 15 Marijampolės rinkimų apygardos apylinkių balsus, išankstiniais duomenimis, pirmauja socialdemokratas Albinas Mitrulevičius ir konservatorius Valdas Pileckas.

A.Mitrulevičius šiose apylinkėse surinko 24,66 proc. balsų nuo galiojančių biuletenių, tuo metu antroje vietoje kol kas esantis Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų kandidatas V.Pileckas – 21,62 proc. balsų.

Už Liberalų sąjūdžio iškeltą Paulių Ulecką pasisakė 13,42 proc. rinkėjų, už “Tvarkos ir teisingumo” keltą Rolandą Jonikaitį – 12,27 proc. rinkėjų,

Socialdemokratų sąjungos kandidatą Gediminą Alekaitį šiose apylinkėse palaikė 10,68 proc., už Krikščionių partijos kandidatą Algį Žvaliauską pasisakė 9,54 proc. rinkėjų.

Darbo partijos kandidatę Vaidą Giraitytę palaikė 4,46 proc., Naujosios sąjungos Ramūną Mažėtį – 1,69 proc., Liberalų ir centro sąjungos iškeltą Norą Ribokienę – 1,65 proc. šių apylinkių rinkėjų.

Seimo nario vieta atsilaisvino praėjusią vasarą mirus Marijampolėje išrinktam socialdemokratui Algiui Rimui.

Pagal įstatymą, vienmandatėje rinkimų apygardoje išrinktu jau pirmame ture būtų laikomas kandidatas, jeigu rinkimuose dalyvautų ne mažiau kaip 40 procentų į rinkimų apygardos rinkėjų sąrašus įrašytų rinkėjų ir tas kandidatas gautų daugiau kaip pusę rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų.

Jeigu rinkimuose, kaip šiuo atveju, dalyvauja mažiau kaip 40 procentų į rinkimų apygardos rinkėjų sąrašus įrašytų rinkėjų, išrinktu pirmame ture būtų laikomas tas kandidatas, kuris gautų daugiausia, bet ne mažiau kaip penktadalį visų į apygardos rinkėjų sąrašus įrašytų rinkėjų balsų.

Sekmadienį nepaaiškėjus laimėtojui, antras turas bus rengiamas kartu su savivaldos rinkimais vasario 27-ąją. Pagal įstatymą jame dalyvauja du kandidatai, gavę daugiausia balsų pirmame ture.

Per pakartotinį balsavimą išrinktu laikomas kandidatas, gavęs daugiau balsų, neatsižvelgiant į rinkimuose dalyvavusių rinkėjų skaičių.

Rinkimų teisę Marijampolės apygardoje turi apie 38 tūkst. piliečių.

Per porą metų rinkėjų skaičius Marijampolėje išaugo per 700, tačiau išankstinis balsavimas renkant Seimo narį šioje apygardoje kol kas vyksta truputį vangiau nei per rinkimus 2008-aisiais.

Seimo narį naujuose rinkimuose šį sekmadienį rinks 37 tūkst. 916 Marijampolės apygardos rinkėjų, 2008 metų spalio rinkimus jų buvo 37 tūkst. 189.

Tokiam balansui įtakos gali turėti ir tai, jog teisę rinkti naują Seimo narį turi ir nebegyvenantys Marijampolėje asmenys, tačiau buvę šios apygardos rinkėjais per 2008-ųjų Seimo rinkimus.

Pirmąją išankstinio balsavimo dieną, trečiadienį, savo valią pareiškė 372 Marijampolės apygardos rinkėjai, arba 0,98 proc. visų rinkėjų.

Tuo metus per eilinius Seimo rikimus prieš dvejus metus pirmąją išankstinio balsavimo dieną savo valią pareiškė 412 Marijampolės apygardos rinkėjų, 1,11 proc. nuo viso skaičiaus.

Renkant naują Seimo narį Marijampolėje balsuoti iš anksto dar galima ketvirtadienį, o specialiuose paštuose – ir penktadienį.

Marijampolės apygardoje išankstinis balsavimas vyksta savivaldybės pastate, nuo 8 iki 20 val., o visoje Lietuvoje – apskričių centriniuose paštuose jų darbo valandomis.

Taip pat trečiadienį prasidėjo balsavimas specialiuose paštuose, kuriuose savo valią gali pareikšti rinkėjai ligoninėse, globos įstaigose, kalėjimuose, taip pat ir kariuomenėje, ir bus tęsiamas iki penktadienio.

Neįgalieji, dėl ligos laikinai nedarbingi rinkėjai, sulaukę 70 metų ir vyresni rinkėjai, jeigu jie dėl sveikatos būklės patys negali atvykti į rinkimų apylinkę, pateikę prašymą gali balsuoti namuose. Balsavimas namuose vyks penktadienį ir šeštadienį.

Rinkimų dieną sekmadienį balsavimas Marijampolės apygardos rinkimų apylinkėse vyks nuo 7 iki 20 valandos

Dėl Seimo nario mandato Marijampolės apygardoje varžosi devyni partijų iškelti kandidatai.

Socialdemokratų sąjunga kelia Gedimino Akelaičio kandidatūrą, “Tvarka ir teisingumas” – Rolando Jonikaičio, Darbo partija – Vaidos Giraitytės, Naujoji sąjunga – Ramūno Mažėčio, Socialdemokratų partija – Albino Mitrulevičiaus, Liberalų ir centro sąjunga – Noros Ribokienės, Liberalų sąjūdis – Pauliaus Ulecko, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionys demokratai – Valdo Pilecko, Krikščionių partija – Algio Žvaliausko.

Seimo nario vieta atsilaisvino praėjusią vasarą mirus Marijampolėje išrinktam socialdemokratui Algiui Rimui.

Jei prireiks antrojo turo, jis bus rengiamas kartu su savivaldos rinkimais vasario 27-ąją.

Pakavimo automatus, skirtus maisto pramonei, gaminanti Marijampolės bendrovė “Fasa” kuria naujos kartos pakavimo įrenginį, kuris galėtų sėkmingai įsitvirtinti tokiose kylančiose rinkose kaip Indija, Pakistanas, Iranas.

Projektavimo darbai prasidėjo šiemet, kai naujam gaminiui sukurti iš Europos Sąjungos fondų įmonei buvo skirta beveik 1 mln. litų parama, antrątiek prisidės pati įmonė, pirmadienį informuoja dienraštis “Verslo žinios”.

“Fasa” vadovas Audrius Budraitis tvirtina, kad naujas automatas, palyginti su gaminamais, bus našesnis maždaug du kartus: iki 130-150 pakelių per minutę. Be to, jis galės pakuoti ne tik sviestą, margariną, mėsą, bet ir saldumynus. Tokių įrenginių, anot direktoriaus, prašo arabų šalys.

Naują automatą, jei nebus jokių netikėtumų, pirkėjams planuojama pasiūlyti jau po metų. Per metus būtų galima pagaminti 60-80 tokių automatų.

Pernai priėmusi 16 naujų žmonių, “Fasa” šiemet įdarbintų dar tiek pat, bet norimų specialistų nėra.