Marijušas ANTONOVIČIUS

Lapkričio mėnesį valdžią Lenkijoje perėmus „Teisės ir teisingumo“ partijai, daugelis apžvalgininkų ir politikų tikėjosi, kad tai reikš dar didesnę Lenkijos paramą Ukrainos eurointegracijos siekiams. Spėliota, kad tai turėjo nulemti šios partijos antirusiška laikysena ir noras sutelkti Vidurio ir Rytų Europos valstybes į vieną geopolitinį bloką, kuris priešintųsi Maskvos ekspansijai.

Šių tikslų fone Ukraina tampa nepaprastai svarbia žaidėja ir iškyla būtinybė bet ko­kia kaina patraukti ją į savo pusę, nes tai galėtų suduoti smarkų smūgį Kremliaus galiai. Ta­čiau pirmieji trys TT mėnesiai valdžioje verčia abejoti šių vilčių pagrįstumu.

Lenkijos tikslai Ukrainoje nepasikeitė – Len­kija toliau smarkiai remia Ukrainos integra­ciją į Vakarų struktūras ir jos suverenumą. Tą pat­virtino Lenkijos užsienio reikalų ministras Wi­toldas Waszczykowskis savo kasmečiame pra­nešime Seime apie Lenkijos užsienio politiką.

Jame Ukraina buvo paminėta NATO konteks­te kaip svarbi Aljanso partnerė ir kad Len­kija rems NATO ir Rusijos tarybos susitikimą tik tuo atveju, jei joje bus aptartas karas Uk­rai­noje. Kalbėdamas apie santykius su Rusija W.Was­­­zczykowskis ne kartą minėjo Rusijos ir Uk­rainos karą bei Rusijos kaltę dėl jo sukėlimo.

Kalbant apie dvišalius santykius pabrėžta, kad Lenkija remia Ukrainos teritorinį vientisumą ir jos eurointegracinius siekius. Lenkija taip pat rems ir visokeriopai prisidės prie Europos Są­jungos ir Ukrainos asociacijos ir laisvosios pre­kybos sutarties įgyvendinimo. Be to, Len­ki­ja rems Šengeno vizų Ukrainos piliečiams pa­nai­kinimą.

Taip pat pabrėžta, kad Lenkija rems Uk­rainą Višegrado šalių formate bei priešinsis „Nord Stream“ dujotiekio antrosios atšakos sta­tybai, nes tai pakenks Ukrainos, kaip tranziti­nės dujų valstybės, statusui. Tačiau Lenkija ne­vengs kelti ir skaudžių istorinių klausimų san­tykiuose su Ukraina.

Tad, be istorinių klausimų iškėlimo, partijos „Tei­sė ir teisingumas“ politika Ukrainos atžvilgiu beveik nesiskiria nuo prieš tai valdžiusios „Pi­liečių platformos“ politikos.

Ministro W.Waszczykowskio pasisakymas bu­vo bene pats išsamiausias Lenkijos politiko pa­sisakymas apie santykius su Ukraina. Jis taip iš­siskiria iš viso konteksto, nes kiti Lenkijos po­litikai apie Ukrainą viešojoje erdvėje kalba santykinai nedaug.

Dažniausiai jų pareiškimai apsiriboja parama Ukrainos teritoriniam integralumui ir Uk­rai­n­os eurointegraciniams siekiams. Šie pareiškimai daugiausia skamba diplomatiniuose susitikimuose, kuriuos stebi ne tik Lenkijos, bet ir visos Europos auditorija. Bet Lenkijos vi­daus politikoje Ukrainos tema beveik neliečiama.

Panaši situacija susiklostė Lenkijos ir Uk­rai­nos santykių diplomatinėje darbotvarkėje. Len­­kijoje į valdžią atėjus „Teisei ir teisingumui“, iš pradžių Lenkijos ir Ukrainos santykių per­spektyvos atrodė neblogos. Užsienio reikalų ministras W.Waszczykowskis pirmiausia pa­skambino Ukrainos užsienio reikalų ministrui Pa­­velui Klimkinui. Po to buvo dviejų aukštų Len­­kijos politikų vizitai.

Gruodį į Kijevą su vizitu atvyko pre­zidentas Andrzejus Duda. Jis pareiškė, kad sieks Uk­rainos dalyvavimo NATO viršūnių susi­tikime Varšuvoje šių metų liepą ir kad Lenkija rems Ukrainos, kurią jis įvardijo kaip Lenkijos strateginę partnerę, nepriklausomybę. Taip pat buvo aptarti ekonominio bendradarbiavimo, is­to­riniai klausimai. Lenkija pažadėjo Ukrainai ati­daryti 4 mlrd. zlotų kredito liniją. Buvo iškelta galimybė Lenkijai eksportuoti į Ukrainą du­jas iš Svinouscio suskystintų gamtinių dujų terminalo.

Antrasis su vizitu Kijeve lankėsi gynybos mi­nistras Antonis Macierewiczius. Buvo apsikeista informacija apie Ukrainos kariuomenės būk­lę ir pasirašyta bendra deklaracija dėl Len­ki­jos ir Ukrainos karinio bendradarbiavimo. Abi šalys dar kartą įvardijo viena kitą kaip strategines partneres, o Lenkija pabrėžė savo paramą Ukrainos saugumo užtikrinimui.

Bet po šių labiau susipažinimo vizitų Len­ki­jos ir Ukrainos santykiai nustojo plėtotis. Jau dau­­giau nei du mėnesius Lenkijos politikai apie Ukrainą viešai nekalba. Nuo gruodžio vi­du­­rio neįvyko nė vieno dvišalio Lenkijos ir Uk­rai­­nos politikų ar diplomatų susitikimo, apie ku­­riuos būtų pranešta viešai.

Taigi Lenkijos politikos Ukrainos atžvilgiu pa­matai ir esminiai tikslai nepasikeitė. Bet pa­sikeitė jos forma: Lenkija daug mažiau kalba apie Ukrainą viešai ir veikia daugiašaliu, bet ne dvišaliu formatu su Ukraina. Tad tikrai negalima kalbėti apie padidėjusią Lenkijos paramą Ukrainai.

Kodėl įvyko tokie pokyčiai?

Iš dalies tai lemia valdančiosios partijos elek­­­toratas. Partijos lyderis Jarosławas Kac­zyńs­­­­kis laikosi strategijos, kad dešiniajame Len­kijos politiniame spektre už „Teisės ir teisin­gumo“ „turi būti siena“. Tai reiškia, kad partija turi būti vienintelė dešinioji partija Len­ki­joje ir kartu ji turi būti dešiniausia tarp visų Len­kijos partijų.

Kitaip sakant, J.Kaczyńskio partija stengiasi patraukti į savo pusę visą dešinįjį Lenkijos elektoratą, net ir patį radikaliausią. Dalis šių žmonių yra antiukrainietiškų pažiūrų, kurias formavo atmintis apie Ukrainos partizanų vykdytas Vo­­luinės lenkų masines žudynes Antrojo pa­sau­linio karo metais, ir mano, kad gimstanti Uk­­­­rainos politinė tauta bus antilenkiška.

Kita dalis radikalaus elektorato, kuri dažnai iš­­pažįsta ir radikalios pakraipos katalikiškas pa­­­­žiūras, mano, kad Vladimiras Putinas yra pa­skutinis Europos konservatorius bei krikščionybės gynėjas, ir nuoširdžiai tiki Kremliaus versija apie pastarųjų metų įvykius Ukrainoje.

Galiausiai tarp radikalių „Teisės ir teisingumo“ rinkėjų yra Lenkijos nacionalistų, nelaikan­­čių ukrainiečių savarankiška tauta bei valsty­be ir manančių, kad ukrainiečiai yra lenkai ar­­ba rusai, kuriems buvo primesta dirbtinė uk­rai­niečių tapatybė.

Labai dažnai šios trys grupės sutampa.

Be šių motyvų, buvo ir kitų veiksnių, nulėmusių Lenkijos atšalimą Ukrainos at­žvil­giu. Tai ir stringančios reformos Ukrainoje, no­ras pa­siekti realių bei apčiuopiamų rezultatų, ypač eko­­nomikoje ir energetikoje, ir supratimas, kad tikimybė įgyvendinti skambias politi­nes dek­laracijas, pavyzdžiui, įtraukti Lenkiją į Nor­mandijos formatą dėl taikos Ukrainoje, yra men­ka.

Vis dėlto pagrindinis veiksnys yra valdančiosios partijos noras vienu metu suderinti du tarpusavyje sunkiai suderinamus dalykus: pritraukti dešiniuosius radikalus ir remti Ukrainos suvere­numą bei eurointegraciją, kas atitinka Len­ki­jos gyvybinius interesus.

Šios užduoties įgyvendinimas daugiausia ir lė­mė pasyvesnę Lenkijos politiką Ukrainos at­žvilgiu.

Prasidėjus antrajam šaltajam karui tarp Vakarų ir Rusijos pagreitį įgijo žvalgybų varžybos. Tai natūralu, nes abi pusės nori surinkti daugiau informacijos apie kitos karinį potencialą, silpnąsias vietas ir gynybos planus, kad būtų galima lengviau nugalėti (dabar jau kur kas labiau tikėtino) karinio susidūrimo atveju. Pastaruoju metu daugėja pranešimų apie agresyvėjančią Rusijos specialiųjų tarnybų veiklą Vakaruose.

Tai  neaplenkė ir Lietuvos. Lietuvoje bu­­vo sugauti du Baltarusijos specialiųjų tar­­nybų užverbuoti Lietuvos piliečiai ir vie­nas Rusijos FSB agentas. Tik blogai, kad apie šiuos atvejus pateikta labai mažai informa­cijos.Viešojoje erdvėje netyla diskusijos apie po­tencialiai Lietuvoje veikiančius tikrus ir menamus Rusijos agentus. Dažniausiai taip atsitinka, kai dvi nesutariančios pusės apšaukia vie­na kitą Rusijos agentais. Tačiau mažai kas gali sa­vo teiginius argumentuotai pagrįsti. Iš dalies to­kia situacija yra nulemta menkų žinių apie Ru­sijos žvalgybų veiklą mūsų regione.Mūsų žinias galėtų praplėsti 2014 m. spalį Len­kijoje kilęs šnipinėjimo skandalas. Jo de­ta­lės leidžia geriau suprasti, kaip mūsų regione veikia Rusijos žvalgybos.Praėjusių metų spalio 15-ąją Lenkijos vi­daus saugumo tarnyba dėl šnipinėjimo Rusijai su­­ėmė du lenkus – karininką ir teisininką. Abu juos bu­vo užverbavusi Rusijos karinė žval­­gyba GRU. Po to iš Lenkijos dėl įtarimų, kad dirbo GRU, buvo išsiųsti ir keturi Rusijos karo atašė biuro darbuotojai. Rusija į tai atsakė paskelbdama persona non grata keturis Len­­­­kijos ambasados Rusijoje diplomatus.Lenkijos žiniasklaidai pavyko surinkti ne­mažai informacijos apie suimtuosius. Zbig­nie­was J. buvo Lenkijos kariuomenės pulkininkas leitenantas, dirbęs Nacionalinės gynybos ministerijoje ir užsiėmęs kariniais mokymais bei Lenkijos kariuomenės įvaizdžiu. Dėl savo darbo specifikos Rusijos šnipui te­ko daug keliauti po Lenkijoje dislokuotus ka­­­­­riuomenės dalinius. Tai jam leido surinkti ne­­mažai informacijos apie Lenkijos kariuome­­nės būklę. Zbigniewas J. taip pat turėjo pri­­ėjimą prie Lenkijos ir NATO karinių pa­slap­­čių – jas ir perduodavo Rusijos GRU agen­­­­tui, veikusiam su diplomatine Rusijos ka­ro atašė biuro darbuotojo priedanga. Išduoti tėvynę Zbigniewą J. skatino finansi­­­niai sunkumai, nusivylimas darbe dėl nepakan­­kamo įvertinimo ir šeiminės problemos. Tie­­­sa, Len­kijos pareigūnai teigia, kad Zbig­nie­­wo J. ža­la NATO ir Lenkijai nebuvo didelė. Įdomu tai, kad keli mėnesiai prieš savo su­ėmi­­mą Zbig­­­nie­was J. iš Lenkijos prezidento ga­vo auk­so me­dalį už ilgametę tarnybą ka­riuo­­menėje.Apie kitą GRU dirbusį lenką žinoma daugiau. Tai teisininkas Stanisławas Szy­pows­kis. Pa­gal kilmę rusas, puikiai kalbantis rusiškai, 1991 m. jis persikėlė gyventi iš Ru­sijos į Ščeciną Len­kijoje, o 2013 m. jam, turinčiam Ru­si­jos pasą, buvo suteikta ir Lenkijos pi­­lietybė. Iš pradžių S.Szypowskis dirbo padavėju, po to Ščecine baigė teisės studijas ir persikėlė gy­venti į Varšuvą. Čia dirbo prestižinėje advokatų kontoroje, vienu metu aptarnavo vieną iš Len­kijos geležinkelių valdybos antrinių įmonių. S.Szypowskis taip pat turėjo verslo konsul­tacijų įmonę, padėdavusią plėtoti verslą Bal­­tarusijoje ir Ukrainoje. Buvo vertinamas kaip neblogas šios srities ekspertas.Manoma, kad bent jau nuo 2012-ųjų S.Szy­pows­kis dirbo Rusijos GRU. Ben­dra­dar­bia­vi­mo motyvai buvo išskirtinai ideologiniai. Jo pa­­­grindinė užduotis buvo Rusijos energetinių in­teresų gynimas ir lobizmas. S.Szypowskis ypač domėjosi energetika. Jis dirbo teisininkų komandoje, kuri aptarnavo Len­­­­­­­kijos suskystintų gamtinių dujų terminalą Svi­­­­­­­nouscyje. Šnipas bandė užmegzti ryšius su Sei­­­­­­­mo nariais, užsiimančiais energetika. Par­ti­jos „Twój Ruch“ kvietimu jam pasisekė pa­tek­ti į vienos Seimo komisijos posėdį, kuriame bu­vo svars­tomi naftos, dujų reikalai ir tai, kaip Len­ki­jai reaguoti į potencialią krizę naftos sek­­to­riu­je. Vėliau S.Szypowskis bandė įsidarbinti Eko­no­mikos ministerijoje, kuruojančioje ir energe­ti­ką. GRU jam kėlė uždavinį gauti kuo daugiau in­­­­for­macijos apie Lenkijos suskystintų gam­­tinių du­­­jų terminalą ir atrasti prorusiškai nu­si­tei­ku­sių žur­nalistų, politikų, kitų įtakingų žmo­nių, ku­­riuos ga­­lima būtų išnaudoti informa­cinėje kam­pa­­ni­jo­je, palaikančioje Rusijos energetikos in­te­re­sus.Šis vaizdas daugmaž atitinka tai, ką apie Ru­­­sijos šnipus skelbia ir Lietuvos analitikai bei žval­­­gybininkai. Rusijos šnipai bando už­ver­­­­­buo­ti žmones, turinčius priėjimą prie šalies sau­­­gumui jautrios informacijos. Taikomasi į žmo­­nes, kurie turi finansinių problemų, yra ru­sų kilmės arba prijaučia Rusijos politikai. Netikėta buvo tai, kad šnipas S.Szypowskis ra­­šydavo komentarus tokiuose prestižiniuose žur­­­­­naluose, kaip „Nowa Europa Wschod­nia“, „Kry­­­­tyka Polityczna“, „Tygodnik Pows­zech­ny“. Iš jo tekstų galima susidaryti vaizdą apie Ru­­­sijos nau­­dojamus būdus siekiant įgy­ti kolaborantų ES.S.Szypowskio tekstai rodo, kad jis traktuoja Rusiją kaip normalią Europos valstybę, ku­­rioje vyksta skaidrūs rinkimai, visuomenės nuo­­monė turi tiesioginės įtakos partijų pa­tekimui į Vals­ty­bės Dūmą, o tarp elito vyksta rim­ta kova dėl val­džios. Apie politines represijas, užsakomąsias žmog­­­­­­­žudystes, galingą propagandos mašiną au­­­­­torius beveik nekalba. Jei ir užsimenama apie ko­kius skambesnius žmogaus teisių pa­žei­­di­mus, pavyzdžiui, Michailo Cho­dor­kovs­kio su­­lai­kymą, tai jie vertinami kaip laikini be­si­vys­tan­čios šalies ir jos teisinės sistemos trūkumai, o ne kaip autoritarinio režimo bruožas.Kurdamas gražų Rusijos įvaizdį S.Szy­pow­kis ban­dė įpiršti skaitytojams mintį, kad Ru­sijos opo­zicija iš dalies pati kalta dėl savo ne­su­ge­bė­ji­mo patekti į valdžią. Antra, S.Szy­pows­kis stengė­si įrodyti, kad Rusija yra į europines vertybes be­siorientuojanti valstybė, kuri sunkiai, bet iš lė­to skinasi kelią, todėl Vakarai neturėtų spausti Ru­­sijos dėl žmogaus teisių pa­žeidimų, nes tai ne­va susilpnins Kremliaus li­­beralųjį spar­ną. Anot šni­po, Vakarai turėtų steng­tis labiau įtraukti Rusiją į savo politines ir ekonomines struktūras, kad ji galėtų dar la­biau modernizuotis. Kokias išvadas iš Rusijos GRU šnipų istorijų Lenkijoje galėtų pasidaryti Lietuva? Pirmiausia – kad Lietuvoje veikiantys Ru­si­jos ir Baltarusijos agentai veikia panašiai ag­re­syviai kaip ir Lenkijoje. Jie yra neblogai už­si­maskavę: nei Zbigniewas J., nei S.Szy­pows­kis iš pirmo žvilg­s­nio nekėlė jokių įtarimų. Bet svar­biausia tai, kad Rusijos agentai moka puikiai naudotis at­­vira visuomene ir demokratija – politikų atviru­mu, valstybės institucijų prieina­­mumu, laisva ži­nia­s­klaida su nuomonių įvai­­­rove, dviguba pilietybe ir laisve keliauti, pla­­­čio­mis karjeros ga­limybėmis. Didysis antrojo šaltojo karo ke­­­lia­mas iššūkis: kaip mums išsaugoti sunkiai iš­kovotą laisvę su visais jos privalumais, bet ir ne­leisti jais naudotis mūsų laisvės priešams?