ELTA

„Marius su juo sietus lūkesčius pateisino 150 proc. – tikrai nesitikėjome, kad naujas žmogus gali taip atsidavęs ir taip kompetentingai dirbti, – sako unikalios šiaudų skydų gaminimo technologijos kūrėjas Domantas Surkys, apibūdindamas prieš trejus metus „Ecococon“ vadovauti pakviestą Marių Tarvydą. – Iki tol mūsų įmonė dirbo be krypties, o jis atėjęs viską sustatė į vietas.“
Pasak D.Surkio, pasirinkti M.Tarvydą buvo logiškas sprendimas: situacija vertė ieškoti gerai rinkodarą išmanančio žmogaus, nes jų pačių kompetencijos neužteko. Be to, natūralu, kad ekologinę produkciją gaminanti įmonė rinkosi žmogų, suprantantį šią sritį, o M.Tarvydas anksčiau kaip tik dirbo žurnalo „Green‘as” bei televizijos laidos „Green‘as gyvenimas“ rinkodaros vadovu. „Pabendravome su juo, labai patiko ir netrukus pradėjome kartu dirbti“, – kaip į jų kompaniją įsiliejo naujas akcininkas ir kolega, prisimena D.Surkys. Jis džiaugiasi, kad Marius pasirodė esąs ne tik daug dirbantis ir patyręs savo srities specialistas, bet ir malonus kolega bei geras draugas.
Pats M.Tarvydas neabejoja, kad tokia situacija gana dažna: mokslininkai bei tokie naujoviškai mąstantys žmonės, kaip D.Surkys, turi labai gerų idėjų, tačiau nemoka jų taikyti rinkoje. „Kūryba ir idėjos labai svarbu, tačiau visa tai turi būti pritaikoma ir praktiškai. Tada ir prireikia tokių komersantų“, – požiūrį atskleidžia verslininkas.
Kad su naujo vadovo atėjimu iš esmės pasikeitė „Ecococon“ reikalai, sako pastebėjęs ir kitos šioje srityje dirbančios šiaudinių namų statybos įmonės „Šiaudinukas“ direktorius Jonas Kačerauskas.
„Jam atėjus pasikeitė visa įmonės veikla. Prieš tai jie tobulino produktą ir kartu patys bandė rūpintis pardavimu bei rinkodara, bet tik M.Tarvydui atėjus „Ecococon“ pavyko sutvarkyti verslą. Per jo rankas dabar eina užsakymai, pristatymai, popierinė dalis. Manau, kad perėmęs šiuos reikalus jis stipriai pakėlė įmonę ir padėjo jai veikti kur kas kryptingiau“, – komentuoja J.Kačerauskas.
M.Tarvydas teigia, kad jį nuo pat pradžių sudomino „Ecococon“ produkcija. „Visada renkuosi dirbti tik su tais projektais, kurių rinkoje dar nėra, bet kurie turi daug paslėptų galimybių ir ateityje gali tapti standartu, – sako jis. – Žinoma, statybų sektoriuje inovatyviam per trumpą laiką tapti sunku, nes būtini ilgi sertifikavimo procesai, kad būtų užtikrintas žmonių saugumas ir palankumas aplinkai. Vis dėlto tokie nišiniai projektai visada randa kelią. Vienintelis klausimas – kada.“

Ekoinovatyvus produktas tobulintas dešimtmetį

Ši technologija buvo tobulinama maždaug dešimtmetį. Pirmuosius penkerius metus galima pavadinti eksperimentų laikotarpiu, kol galiausiai buvo prieita prie dabartinės produkto vizijos. Tada teko sugalvoti, kaip būtų galima pagreitinti ilgą gamybos procesą, ir tik po to buvo galima pristatyti produktą sertifikavimo institucijai. Vien ši procedūra trunka dvejus trejus metus.
Vis dėlto mūsų pašnekovai teigia, kad pastangos atsipirko. „Ecococon“ gaminama produkcija tikrai kokybiška“, – pripažįsta ir „Šiaudinuko“ direktorius J.Kačerauskas.
Taigi kokia ta unikali „Ecococon“ išplėtota technologija, sulaukusi tarptautinio įvertinimo? Trumpai tariant, į karkasinį medinį skydą dedami šiaudai yra ypač tankiai suspaudžiami, o tai leidžia pasiekti ypač geras šiaudinio skydo šiluminės varžos, garso izoliacijos, atsparumo ugniai ir kitas charakteristikas.
„Palaidi šiaudai supresuojami į skydą 100 kg/kv. m tankiu. Tai labai daug – į tokią sieną net neįmanoma įkišti piršto. Dėl tokio presavimo būdo namas iš šiaudų skydų atitinka pasyvaus namo standartus ir pasiekia tą pačią energinę klasę (A+), – tvirtina „Ecococon“ vadovas M.Tarvydas. – Be to, dėl pačių šiaudų savybių nereikalingos nei rekuperacijos, nei kondicionavimo sistemos. Mūsų siena pati veikia kaip natūralus rekuperatorius. Vyksta natūrali kaita: iš vienos pusės siena praleidžia šilumą, garus, per ją namas prisotinamas oro, o iš kitos pusės išeina anglies dioksidas.“
Pasak jo, jų ištobulinti šiaudų skydai yra tarsi labai lengvai panaudojamas statybinis pusfabrikatis, leidžiantis sutaupyti daug laiko. „Sienas iš blokelių mūrysite dvi–keturias savaites, paskui dar šiltinsite, rąstines rinksite vieną du mėnesius, o sienas iš šiaudų skydų turėsite per vieną dvi dienas“, – lygina M.Tarvydas.
Beje, šiuo metu vienas 3,6 kv. m skydas padaromas per 15 minučių.
Vis dėlto svarbiausia, kad 99,4 proc. šiaudų skydams gaminti naudojamų medžiagų yra greitai suyrančios (šiaudai ir medis), be to, tai yra vietoje gaunamos žaliavos, tad ir transportavimo keliama žala aplinkai yra minimalizuojama.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-41-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

„Not suitable for Denmark“, arba kodėl danai grąžino autoriui baltą medžio skulptūrą.

Marius Jonutis – iš tų, kurie sugeba priblokšti netikėtomis frazėmis. „Menai manęs iš tiesų nedomina. Labiau mėgstu tai, ko pats sukurti nemoku: žiūriu filmus, klausausi muzikos. O kaip daromi paveikslai ar skulptūros – išmanau, todėl tai nebeįdomu“, – pareiškia klausiamas, ar jau rengiasi birželio pabaigoje vyksiančiai meno mugei „Art Vilnius 2013“.
Tačiau ar visada apie tai, kaip buvo gaminamas M.Jonučio kūrinys, susimąsto parodų lankytojai? Štai, pavyzdžiui, praėjusią savaitę „Meno nišoje“ atidarytoje parodoje eksponuojamas paveikslų ciklas, kuriame tapybą pridengia plonos ažūriniais ornamentais raižytos medžio drožlių plokštės. Iš tolo žvelgiant į tuos dailius augalinius raštus sunku įsivaizduoti menininką su elektriniu grąžtu rankose, bet Marius klausinėjamas vyriškai stebisi: „O tai kaip, jūsų manymu, aš skyles pragremžiau?“
Galerijos „Meno niša“ salės viduryje – ryškiaspalvė skulptūra, išpjaustyta iš senos, jau nugriuvusios pirties gulto lentos: aiškiai neapsieita be elektrinio pjūklo. „Galima tik įsivaizduoti, kiek nuogų užpakalių lietė šitą lentą, – šypteli menininkas, kuriam juodas darbas pjaustant, gręžiant ar skaptuojant atrodo ir mielas, ir pagarbos vertas. – Tai juk rimčiau ir daugiau laiko reikalauja, negu mosavimas teptuku.“

Pusė darbų lieka Danijoje

Didžiausia naujiena parodoje „Kažkas nauja“ – juodos ir baltos spalvos grafikos ciklas, ištisa linoleumo lakštuose raižyta dailininko knyga, kurioje piešinius papildo trumpi tekstai. Jie paprasti, bet liūdni ir skaudūs. O liūdnumas, kaip ir juodi-balti kontrastai, rodosi toks tolimas Mariaus kūrybai… Kai jo darbus pardavinėjantiems danams M.Jonutis nusiuntė baltą medžio skulptūrą, šie grąžino ją atgal, primygtinai prašydami nuspalvinti. Menininkas taip ir padarė.
Danijoje, įvairiuose Jutlandijos miesteliuose, Marius surengia pusę parodų ir parduoda apytikriai pusę visų savo darbų. Iš to ypatingai nepasipelno, nes iš tenykščių meno vadybininkų už darbus prašo tiek pat, kiek iš pirkėjų Lietuvoje. Tiesa, namie gauna nemažai individualių užsakymų: štai ir po šios parodos skubės raižyti meniško rėmo veidrodžiui ir piešti paveikslo jaunavedžiams. Dar yra padaręs nemažai spintų su slankiomis raštais išpjaustinėtomis durimis ir kitokių namus puošiančių daiktų.
Menininkas įtaria, kad svarbiausia tiek jo, tiek Vilmanto Marcinkevičiaus arba Audriaus Gražio sėkmės Danijoje priežastis – ta, kad jų darbai kainuoja mažiau nei vietos menininkų. O antroji – kad baltiems skandinaviško stiliaus interjerams, kokie populiarūs jūrų skalaujamoje lygumų šalyje, spalvingi lietuvių menininkų kūriniai iš tiesų suteikia šelmiškos nuotaikos ir gaivumo. „Pernai aplankiau nemažai privačių namų ir visuose radau bent po vieną lietuvio autoriaus darbą“, – tvirtina Marius.
Miesteliuose veikia meno mėgėjų klubai, jų nariai lanko parodas ir įsipareigoja kasmet įsigyti po keletą paveikslų. O ką jau kalbėti apie daniškus fabrikus, kurie labiau primena modernaus meno muziejus, mat gamyba seniai iškelta į pigesnės darbo rinkos šalis: anksčiau – į Lietuvą, dabar – į Vietnamą. Buvusiuose cechuose prie kompiuterių sėdi keli darbuotojai, kontroliuojantys už jūrų marių ūžiančius siuvimo fabrikus, o aplink stovi skulptūros, kabo paveikslai… Netgi investavę Lietuvoje danų verslininkai kviečiasi dailininkus ir įmonės patalpoms puošti įsigyja jų paveikslų.
Vis dėlto Marius nepamiršo, kad Vilniaus dailės akademijoje baigė būtent grafikos studijas. Pernai su darbais vykdamas į Daniją, sustojo Berlyne ir dailininkams skirtoje parduotuvėje nusipirko nedidelį presą. Anksčiau nuosavo neturėjo, o vaikščioti į „valdiškus namus“, tai yra prašytis priimamam į viešas dirbtuves, – ne jo būdui.
„Grafika vis tiek užrakina tave į tam tikrą rėmelį, nes pirma reikia išraižyti, po to – atspausti. Antra vertus, ir juodame-baltame darbe pasistengus galima išgauti spalvinių niuansų. Grafika po spalvų šėlsmo – atgaiva, kone meditacija“, – tvirtina M.Jonutis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Jei ne tėvų užsispyrimas sūnų išauginti ne amerikiečiu, o lietuviu, dokumentinio filmo „Kita svajonių komanda“ režisierius Marius Markevičius tikrai nebūtų jo sukūręs.

Apie už Atlanto gyvenantį 36-erių metų lietuvį Marių Markevičių, gimusį JAV išeivių šeimoje Santa Monikoje (Kalifornijos valstija), iki šio rudens Lietuvoje nežinojo beveik niekas. Bet štai jis atvyksta į savo tėvų gimtąją šalį, kurioje iki tol lankėsi tik keletą kartų, pristatyti debiutinio režisūrinio darbo – dokumentinio filmo, ir kone akimirksniu tampa žvaigžde.
Į premjerą Vilniuje susirenka politikos, krepšinio, verslo ir meno elitas. Premjeras Andrius Kubilius ateina pasipuošęs firminiais filmo marškinėliais su ant krepšinio lanko pakibusiu skeletu: panašiais į tuos, kuriais Lietuvos krepšininkus prieš 1992-ųjų Barselonos olimpiadą aprūpino legendinė amerikiečių roko grupė „Grateful Dead“. Prezidentas Valdas Adamkus seanso metu susigraudina, vėliau „Kitą svajonių komandą“ pavadina svajonių filmu. Legendiniai krepšininkai Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis prisipažįsta, kad žiūrint jiems šiurpo oda. Po premjeros šeši šimtai žiūrovų atsistoję plojo apstulbusiam M.Markevičiui apie dešimt minučių. Šitokio sutikimo Lietuvoje jis nieku gyvu nesitikėjo.
Premjerinį savaitgalį „Kita svajonių komanda“ surinko per 114 tūkst. Lt pajamų ir tapo sėkmingiausiai startavusiu dokumentiniu filmu nepriklausomos Lietuvos istorijoje. Dabar lietuviui linkima tą patį pasiekti ir JAV: šiuo metu filmas rodomas ne tik Vilniuje, bet ir Niujorke bei Los Andžele, vėliau juosta pasieks kitų miestų kino sales.

Papuošė marškinėliais 115 Slavikų kaimo vaikų

Pirmoji kalba, kurios Marius išmoko, buvo lietuvių, nors Santa Monikoje 1976 m. rugsėjo 3 d. gimęs būsimasis režisierius apie kažkur neįsivaizduojamai toli esančią Lietuvą pirmiausia sužinojo tik iš savo tėvų Albino ir Vitos Markevičių pasakojimų. Jis iki šiol neblogai kalba lietuviškai, tiesa, su amerikietišku akcentu.
Įpratinti vaiką namie kalbėti lietuviškai, nors su draugais, mokykloje ir kitur bendraujama angliškai, tėvams yra tikras iššūkis. Tad ir lietuvių išeiviams Albinui ir Vitai Markevičiams, iš represijų siaubiamos Lietuvos į Vakarus pasitraukusiems 1944 m., teko pasitelkti geležinę valią, kad abu jų vaikai – pirmagimė dukra Zina ir jaunėlis Marius – išmoktų lietuvių kalbą.
„Los Andžele lankiau šeštadieninę lietuvių mokyklą. Tiesą sakant, ėjau ten nenoromis: užuot ir savaitgalį mokęsis lietuvių kalbos, istorijos, tautinių šokių bei kitų dalykų, mieliau būčiau leidęs laiką su draugais, žaidęs krepšinį ar futbolą“,  – dabar prisipažįsta M.Markevičius.
Bet tėvų pastangos nenuėjo perniek. Jie ne tik išmokė sūnų ir dukrą kalbėti lietuviškai, bet ir įskiepijo pagarbą dar nepažintai Lietuvai, šalies istorijai, tradicijoms. M.Markevičius amerikiečiams, kurie paprastai nesugeba ištarti jo pavardės, visada pabrėžia, kad yra šimtaprocentinis lietuvis, tik gimęs Amerikoje. Taip įsiplieskė ir didžioji jo meilė Lietuvos krepšiniui, padėjusi pamatus būsimam filmui.
Žinant, kokie dideli Lietuvos patriotai yra režisieriaus tėvai, visa tai nė kiek nestebina. M.Markevičiaus tėvas, Kalifornijoje besiverčiantis nekilnojamuoju turtu, lig šiol palaiko ryšius su gimtojo Šakių krašto bendruomene, jau keliolika metų remia Šakių rajono Slavikų kaimo pagrindinę mokyklą. Lietuvoje jis žinomas pirmiausia kaip filantropas.
Tėvo prašomas M.Markevičius su seserimi rugsėjį lankėsi Šakių rajone – susitiko su Slavikų mokyklos mokiniais ir mokytojais, nukako į sodybą už dviejų kilometrų esančiame Žiūrių kaime, kurioje kadaise gyveno režisieriaus tėvas. Šią sodybą jau be išlikusių pastatų, atsidėkodama už ilgametę paramą, prižiūri Slavikų mokyklos bendruomenė. „Įrengėme suolelius, gėlių pasodiname. Graži vieta, kitoje pusėje pušynas“, – pasakoja mokyklos direktorius Juozas Rakickas.
Jis su Markevičių šeima bendrauja jau daugiau nei dešimtmetį. „Išeivis A.Markevičius – vienas didžiausių mūsų rėmėjų: padėjo mums įrengti kompiuterių klasę, prisideda prie mokyklos atnaujinimo“, – teigia J.Rakickas.
Ne tuščiomis į Šakių rajoną atvyko ir „Kitos svajonių komandos“ režisierius: kiekvienam mokiniui – o jų mokykloje daugiau nei šimtas – jis įteikė po marškinėlius su legendiniu 1992-ųjų olimpiados skeletu. Mokiniai, net ir patys mažiausi, kuriems marškinėliai buvo gerokai per dideli, nedelsdami jais apsirengė, kiti dar keletą dienų taip pasipuošę vaikščiojo į pamokas.
Mokiniai režisierių apibėrė klausimais apie filmą, parodė koncertinę programą. Kaimo vaikai dar nebuvo matę filmo, bet jo kūrėją sutiko ir išlydėjo kaip tikrą žvaigždę. Direktorius J.Rakickas paprašė vaikų saugoti marškinėlius: “Kai važiuos į kokias nors sporto varžybas mokyklos vardu žaisti, galės pasipuošti – būsim labai gražūs.“
Beje, mums pavyko sužinoti, kad premjeras A.Kubilius vilkėdamas šiais marškinėliais į filmo premjerą atėjo neatsitiktinai. Pasirodo, premjeras su Lietuvos išeivių Markevičių šeima bendrauja jau daug metų. 2001 m. A.Kubilius su žmona porą savaičių netgi viešėjo Markevičių namuose Santa Monikoje, kur buvo labai svetingai sutikti. Na, o rugsėjį, „Kitos svajonių komandos“ premjeros Lietuvoje metu, Vyriausybės vadovo namuose buvo apsistojusi režisieriaus sesuo Zina.
Pasak A.Kubiliaus, režisieriaus tėvas puikiai pažįstamas ir su profesoriumi Vytautu Landsbergiu, rašytoju Kaziu Saja. „Tikras doras Lietuvos patriotas“, – taip apie režisieriaus tėvą atsiliepia ministras pirmininkas. Beje, būtent premjero žmona Rasa Kubilienė prieš keletą metų supažindino filmą ėmusį kurti Markevičių sūnų su krepšininku Š.Marčiulioniu, tapusiu filmo herojumi ir rėmėju, kitais svarbiais asmenimis.
Premjeras filmą „Kita svajonių komanda“ matė jau net du kartus. Sako esąs sužavėtas: „Įspūdis – didžiulis. Ir juokas, ir ašaros, įtampa, jaudulys ir pasididžiavimas – viskas kartu. Atmintis atgaivina daugybę tiesioginių prisiminimų, įvykių iš tų laikų: ir krepšinio, ir Sąjūdžio. Man Mariaus filmas yra labai stiprus mūsų šiuolaikinės istorijos ir didžiulio azarto mišinys. Ir labai geras būdas pristatyti Lietuvą pasaulyje. Tiesiog puikus filmas“, – giria Vyriausybės vadovas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-40) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Auksiniu scenos kryžiumi apdovanotas aktorius Marius Repšys bandys atsikratyti tvirtai prilipusio Vandalo amplua.

Kai aktorius Marius Repšys „Išvaryme“ pradeda repuoti – per žiūrovų salę nuvilnija toks energijos pliūpsnis, kad toliau sėdintys gali pamanyti patekę į gyvą atlikėjo Selo koncertą. Švelni Vandalo daina apie meilę kaipmat suvirpina jos išsiilgusias sielas.
O juk, atrodytų, kas gali būti atokiau: meilė ir vandalizmas. Bet Mariaus sukurtame personaže vienas su kitu puikiausiai dera. Kultūringi žiūrovai, kuriems tikrame gyvenime kelionė autobusu į Londoną šalia tokio pakeleivio virstų košmaru, iš teatro skirstosi šiek tiek draugiškiau nusiteikę panašioms personoms. Spektaklį vertina ir šiaip, ir anaip, bet vieningai sutaria, kad „Vandalas buvo jėga“.
Ar pačiam Mariui dar neapkarto Vandalo kailyje praleisti mėnesiai, ar nevaržo tvirtai prilipusi sukurto personažo etiketė? „Taip. Dabar norėčiau visiškai kitokio vaidmens. O tai galiu taip ir likti Vandalu, kaip Gediminas Girdvainis – visą gyvenimą Pinčiukas“, – neslepia aktorius.
Tačiau lengva tikriausiai nebus: buvusiam sportininkui (imtynininkui, boksininkui, kikboksininkui…) „jėginiai“ vaidmenys dera prie kūno. Štai ir „Kino pavasario“ lietuviškoje programoje M.Repšį matėme dviejose trumpo metražo juostose. Andriaus Blaževičiaus filme „Dešimt priežasčių“ jo herojus Vytas patykojęs prie laiptinės „pamoko“ savo buvusios merginos draugą. O Deimanto Narkevičiaus filme „Draudžiami jausmai“ – antraplanis iš „neteisingos orientacijos“ suimtojo besityčiojančio uniformuoto saugumo klapčiuko vaidmuo. Trumpas, bet įtaigus epizodas.
Tiesa, prieš metus buvo dar vienas filmas – Romo Zabarausko „Porno melodrama“, kuriame pats Marius vaidino gėjų. „Vaidmuo, ir tiek. Neverta sureikšminti“, – nelinkęs plėtoti šios temos pašnekovas. Jis – buvęs režisieriaus Gintaro Varno studentas, taigi homofobinių bėdų neturi. Kartu su kurso draugais vaidina ir Federiko Garcios Lorcos „Publikoje“.
Savo mokytoją G.Varną aktorius gerbia už tai, kad palyginti nedaug pamokslavo, o daugiau leido dirbti, pačiam ieškoti, kas tinka vaidmeniui ir kas ne. Ilgų oracijų klausymasis – ne Mariaus stilius. Ilgos prakalbos – taip pat. Tačiau paklaustas, kas kelyje į sceną labiausiai žeidė, netikėtai prisipažįsta: režisierių, kuriems negalėjo įtikti, pastabos. Reikėjo laiko išmokti jas nuryti.
Ar būna skaudu, kai negauna norimo vaidmens? „Priklauso nuo to, koks vaidmuo. Jei kitas aktorius su juo susitvarko – skaudu nebūna, – svarsto M.Repšys. – Bet, aišku, kartais žiūrėdamas spektaklį galvoji: būčiau padaręs geriau. O jei dabar reikėtų stebėti, kaip kažkas kitas vaidina Vandalą – turbūt išprotėčiau!“

Laukia „Kovos klubas“

Vis dėlto pasiūlymas vaidinti „Išvaryme“ buvo gana netikėtas. „Turėjau pinigų ir ramų darbą – vertinau vieno kuriamo interneto portalo puslapius. Todėl ketinau pusmetį nevaidinti – padėti žmonai auginti mūsų dukrytę. Bet gyvenimas viską sutvarkė savaip“, – teigia Marius.
Užtat po Vandalo, kaip pats pripažįsta, siūlymų vaidinti jau netrūksta ir kitokių darbų griebtis nebereikia. Pasijuto „ant bangos“, ko anksčiau nebuvo. Tad ir mintys palikti teatrą aplankydavo ne kartą.
Ar pats galėjo išaugti tokiu Vandalu, kokį dabar vaidina? „Žinoma, taip. Jei būdamas penkiolikos nebūčiau sutikęs merginos, kuri dabar yra mano žmona, ir būčiau toliau intensyviai sportavęs… Gal būčiau tiesiog geras sportininkas, o gal ir ne. Ji labai stipriai mano gyvenimą sukrėtė“, – pasakoja Vilniuje, kriminaliniais elementais garsėjančios „Krasnuchos“ (t.y. buvusio Raudonosios Armijos, o dabar – Savanorių prospekto) rajone užaugęs M.Repšys. Čia tebegyvendamas sutinka alkoholį ar narkotikus pamėgusių savo vaikystės draugų. Nesibaido – su visais stengiasi šnekėti „žmoniškai“.
„Iš tikrųjų daugelio žmonių, kaip ir mano Vandalo personažo, išorinis žiaurumas, kietumas tėra paviršutinė kaukė. Viduje jie geraširdiški, netgi naivūs. Jeigu su jais bendrauji nestatydamas savęs aukščiau – mielai atsiliepia. Bet jeigu pats kažkuo apsimetinėsi – tik paskatinsi juos įrodinėti, kieno viršus“, – dalijasi patirtimi buvęs sportininkas.
Dabar visas jo sportas – pasibėgiojimai netoliese esančio Vingio parko takeliais. Žinoma, ne kasdien: Marius šiuo metu vaidina kone dešimtyje skirtingų spektaklių. Ir jau pradėjo ruoštis dar vienam – Vido Bareikio ketinamam inscenizuoti Chucko Palahniuko „Kovos klubui“. Sakote, ne tas veikalas, kuris padėtų atsikratyti Vandalo amplua? „Na, konkretūs vaidmenys spektaklyje dar nepaskirstyti“, – atremia ironiją M.Repšys.
Daugiau nei penkių valandų trukmės „Išvarymas“ – ir šiaip nebloga treniruotė. Aktorius patvirtina, kad po premjeros Oskaro Koršunovo spektaklis turėjo tendenciją ilgėti, o ne trumpėti: pridėta daugiau muzikos, pailgėjo pertraukos. Anksčiau žiūrovai teatrą palikdavo dar prieš vidurnaktį, o dabar aplodismentai pilnoje žiūrovų salėje gausiai atlikėjų trupei nugriaudi 10–15 minučių po dvyliktos.
„Ar po tokio darbelio aktorius leidžia sau pamiegoti bent iki vidurdienio?“ – teiraujuosi stebėdama, kaip darbininkas teatro fojė montuoja oro uosto keleivių patikrinimo kabinas, kurias vakare privalės įveikti visi „Išvarymo“ žiūrovai. Mariaus atsakymas konkretus: „Rytoj vienuoliktą ryto – „Kovos klubo“ repeticija“.

Maža išpažintis

Artėjo šventų Velykų savaitgalis – tokiu metu tinka teirautis, o ką gi Auksiniu scenos kryžiumi neseniai palaimintas Vandalas mąsto apie Dievą ir tikėjimą. „Mano vaikystės namuose Velykos nebuvo kažkokia ypatinga šventė, o dabar jos laukiu. Žinokit, aš ir Bibliją perskaičiau tik prieš gerus metus. Visą iškart. Ir viską supratau“, – tvirtina Marius. Tik išpažinties pas kunigus aktorius niekada nėjo – sako nejaučiąs tokios būtinybės.
Tuomet belieka išpažinti savo mažas nuodėmes žurnalistams – kokios jos būtų? Minutėlę pasvarstęs taria, kad labiausiai gailisi netikėtai išsprūdusio aštresnio, artimuosius įskaudinusio žodžio.
Kaip tai toli nuo scenoje besikeikiančio ir besižargstančio Vandalo! Tačiau dėl scenoje tariamų necenzūrinių žodžių aktorius neatgailauja: „Žmonės tikrai taip kalba“. Dramaturgas Marius Ivaškevičius ant jų su Ainiu Storpirščiu po premjeros pyktelėjo už tai, kad aktoriai laisvai improvizavo Beno ir Vandalo susitikimo Londone scenoje. Bet jie abu vaidino taip, kaip jautė: dėl to irgi nesigaili. „Lietuviai – tokia santūri tauta, kad nuo to santūrumo bloga darosi. Jeigu kas nepatinka – geriau sakyti. Visi sveikesni būtume“, – diagnozuoja Marius.
Primenu: jo bendrakursiai iš pradžių kartu su režisieriumi G.Varnu mitinguose kovodavo dėl kirtavietėse gyvenančių paukščių teisės ramiai perėti savo jauniklius. Vėliau, prieš naujo Nacionalinio dramos teatro vadovo rinkimus, surengė akciją neįmantrių komedijų ištroškusiems žiūrovams. Ir ką gi? Dabar pagrindinėje šalies dramos teatro scenoje vaidina patys. „Vadinasi, vertėjo protestuoti“, – daro išvadą Marius.
Prieš metus aktorius dalyvavo jaunimo pilietinio aktyvumo skatinimo kampanijoje „Man ne dzin“, suvaidindamas McMandziną. Ir nors nufilmuota akcijos medžiaga nėra labai patenkintas, žino viena: Lietuvos jis, priešingai nei Vandalas, ilgam tikrai nepaliktų. „Man čia patinka“, – be skambių frazių paaiškina M.Repšys.