D. Matvejevo nuotr.

Mes M.Ivaškevičių sutrukdėme betaisantį lietuviams žinomą anksčiau parašytą savo pjesę „Artimas miestas“, kurios premjera ateinantį kovą numatyta ne Maskvoje, o Latvijos nacionaliniame dramos teatre Rygoje. Bet repetuos ją maskvietis, Gogolio centro teatro meno vadovas Kirilas Serebrenikovas.

– Ar sunku grįžti prie dešimtmetį nejudinto teksto?

– Save perrašinėti – nuolatinis darbas. Ypač kol tuo kūriniu gyveni. Po pirmos redakcijos padedi, kad atvėstų ir susigulėtų, vėliau grįžti ir pamatai, kad tai, kas rašant atrodė labai brangu, tekstui visai nereikalinga. Tada antra redakcija, trečia… Svarbu pasilikti tam laiko, nes be šio etapo kokybės sunku tikėtis.

– O nebūna taip, kad galiausiai pirmoji redakcija pasirodo esanti pati geriausia?

– Retai, bet būna. Taip nutiko su „Rusišku romanu“: kai tobulindamas tekstą ėmiau jį be gailesčio trumpinti, M.Karbauskis pradėjo protestuoti, sakydamas, kad anksčiau, kol rašiau intuityviai, buvo geriau. Tai vienintelis atvejis, kai režisierius atsisakė mano „šviežios akies“. Antra vertus, požiūris, kad savo kūrinio taisyti nevalia, meno istorijoje nėra naujiena: jo laikėsi ir dailininkai siurrealistai, ir rokenrolo muzikantai. Man atrodo, kad priklauso nuo kūrinio: kartais pirmą variantą užtenka lengvai pašlifuoti, o kartais tenka drožti ilgai.

– Lietuvos scenoje daugėja „verbatim“ tipo pjesių, kuriose dramaturgo vaidmuo tėra aktorių pasakojimų montavimas. Aktoriai stovyklauja su režisieriumi, stengiasi prisiminti kuo daugiau istorijų ir pateikti jas etiuduose, o dramaturgas – atrasti tuos pasakojimus siejančią giją. Ar tikite šiuo metodu?

– Jei turite omenyje mano bendrą darbą su režisieriumi Arpadu Schillingu („Didis blogis“), tai vis dėlto buvo darbas nuo nulio. Tik tiek, kad iš pradžių buvo atrinkti aktoriai ir rašant reikėjo kurti vaidmenis būtent jiems. Kai rašydamas supratau, kad man trūksta stipraus, dominuojančio vyresnės kartos aktoriaus, pats paprašiau pakviesti Valentiną Masalskį. Visa kita vyko įprastai: iš pradžių su režisieriumi dviem paroms užsidarėme mano studijoje ir, išdiskutavę turimas idėjas, surašėme apytikslį pjesės planą, o tada sėdau prie stalo. Kai dalis teksto jau buvo parašyta, visi išvykome į stovyklą, kuri šiuo atveju tikrai pasiteisino, nes pjesės turinys labai radikalus, o mūsų aktoriai su panašiais teatro reiškiniais dar nebuvo susidūrę. Stovykloje gautas „apšilimas“ vėliau padėjo jiems repetuojant.

A.Schillingas jau turėjo panašių aktorių pratybų patirties savajame „Kretakor“ teatre, nors džiaugėsi, kad prabangą vadovauti stovyklai užsienyje gavo pirmą kartą. Įskaičiuojant stovyklą, „Didžio blogio“ repeticijos truko maždaug pusantro mėnesio. Režisieriai, kurie neturi intensyvios stovyklos galimybės, teatruose su pertraukomis dažnai repetuoja pusę metų ar ilgiau. Viena kita detalė iš „apšilimo“ vėliau buvo įtraukta į spektaklį, tačiau jos netapo spektaklio pagrindu.

Esu įpratęs vienatvėje kurpti savo istorijas, tačiau nesakau, kad visi kiti metodai yra blogi. Jei stipri trupė pakviestų į „verbatim“ projektą – mielai pabandyčiau. Gyvename pasaulyje, kuriame dokumentinė realybė tapo tokia paveiki, kad jos neįmanoma ignoruoti: esu matęs labai gerų dokumentinių spektaklių tiek Vakarų Europoje, tiek Rusijoje. Dokumentinis teatras Lietuvoje tiesiog privalėjo atsirasti, kaip egzistuoja dokumentinis kinas ar dokumentinė literatūra.

– Pastaraisiais metais jūsų dramų herojais tapo Levas Tolstojus („Rusiškas romanas“), Immanuelis Kantas („Kantas“). O prie Lietuvos asmenybių dar grįšite?

– Apskritai nesu įsitikinęs, ar toliau rašysiu biografines dramas. Nesakyčiau, kad nusibodo, nes stačia galva nerti į pasirinktą personaliją ir jos laikotarpį visada įdomu. Tai beveik tas pats, kas pačiam vienus metus pagyventi, tarkim, devyniolikto amžiaus penktojo dešimtmečio Paryžiuje („Mistras“). Tačiau rinkdamasis asmenybę privalai galvoti apie tai, kiek jos likimas asocijuojasi su šiandiena, ką aktualaus jis mums gali pasakyti. Tai svarbiau negu žmogaus tautybė. Nors, aišku, pats sau pasirinkimus stengdavausi pagrįsti: tarkim, Adomas Mickevičius – poetas, glaudžiai susijęs su Vilniumi, I.Kantas gyveno Lietuvos kaimynystėje. Tik L.Tolstojus neturėjo ryškesnių sąsajų su Lietuva: jį pasirinkau pradėjęs dialogą su Rusijos teatrais ir jų publika. Šiaip ar taip, L.Tolstojus – vienas kertinių rusų kultūros stulpų. Tačiau pjesė pasieks ir Lietuvos žiūrovus – O.Koršunovas pavasarį ketina statyti ją Rusų dramos teatre.

Tiesa, spektaklio titrams pjesę turėsiu išversti, nes originalą pirmąkart rašiau rusų kalba. Taigi ir nuosavo teksto vertimas į gimtąją kalbą man bus pirmas. Julius Lozoraitis siūlėsi padėti, bet nusprendžiau, kad negaliu to leisti. Negalėčiau skaityti savo pjesės lietuviškų titrų, kurių pats nesu parašęs. Mano galvoje tos frazės skambėtų kitaip.

– Lietuvos teatrų atstovai skundžiasi, kad M.Karbauskis su jais palaikyti ryšių nenori. Ar tikrai taip?

– Panašiai. Pats ne kartą įkalbinėjau Mindaugą parodyti savo spektaklius Lietuvoje, bet jis neketina to daryti. Režisierius aiškino, kad tie, kurie iš tikrųjų norės, atvažiuos ir pamatys jo darbus Maskvoje. Galbūt jam tai atrodo paprasčiau, nei yra iš tikrųjų. Todėl „Rusiškas romanas“ su V.Majakovskio teatru 2017-ųjų rudenį gastroliuos Taline, Rygoje ir Ventspilyje, bet į Vilnių neužsuks.

– Tai jau panašu į latvių operos primadoną Kristine Opolais, kuri, viešėdama su soliniu   koncertu Vilniuje, neatmetė galimybės ateityje pasirodyti Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro spektakliuose, bet labai abejojo, ar sutiktų išeiti į sceną gimtojoje Latvijos operoje. Senos nuoskaudos, namų sindromas?

– Nežinau, nekomentuosiu. Galiu pasakyti tik tiek, kad mes su M.Karbauskiu bendraujame puikiai. Jokių kūrybai trukdančių prieštaravimų nėra. Apskritai V.Majakovskio teatro trupėje dabar jaučiuosi kaip savas, nes dažnai kartu važinėjame į gastroles. Visi ten laukia mano „Trejų devynerių“.

Iš aktorių pasakojimų žinau, kad septintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ši trupė Maskvoje smarkiai konkuravo su J.Vachtangovo teatru, kuriam dabar vadovauja R.Tuminas. Į V.Majakovskio teatrą 1967 m. atėjus dirbti Eimunto Nekrošiaus mokytojui Andrejui Gončarovui, ji sulaukė tokios milžiniškos sėkmės, kad besilaužiančios vidun publikos antplūdžius prieš spektaklius tekdavo tramdyti raitiems milicininkams. Šiame teatre dirbo Jevgenijus Leonovas, Armenas Džigarchanianas, Natalija Gundareva, jame ligi šiol vaidina Igoris Kostolevskis, Svetlana Nemoliajeva, Jevgenija Simonova. Tačiau trupėje nebuvo ir nėra „pateptųjų“ kaip kituose Maskvos teatruose, nes A.Gončarovas netoleruodavo žvaigždžių kulto apraiškų.

Garsiajam režisieriui 2001 m. pasitraukus anapilin, dėmesys V.Majakovskio teatrui pamažu nuslopo, jo repertuaras nusirito iki pigių komedijų. Ir tik M.Karbauskio pasirodymas trupę prikėlė iš gilios agonijos. Todėl kai kuo nors nepatenkintas Mindaugas eilinį kartą pagrasina išeisiąs, visas teatra iškart puola jo raminti, bandydamas sulaikyti.

– Kaip vertinate Lietuvoje pradėtą puolimą prieš Ramūną Karbauskį dėl to, kad jo brolis dirba teatro meno vadovu Maskvoje?

– Ponas Ramūnas žinojo, kur eina, ir turėjo tai numatyti. Vis dėlto kaltinimas tuo, kad tavo brolis menininkas dirba ne toje valstybėje, man atrodo puolimas žemiau juostos. Primena kovą be taisyklių, kurioje toleruojami bet kokie smūgiai. Juk Mindaugas seniai gyvena Maskvoje ir anksčiau niekam netrukdė. Ne jis kaltas dėl to, kad regiono politinė situacija pasikeitė. Tie, kurie dabar įžiūri jame potencialų tėvynės išdaviką, netgi nebando gilintis į jo realius darbus. Neseniai su „Rusišku romanu“ gastroliavome Baku, ir visuose apie gastroles informuojančiuose reportažuose buvo pažymėta, kad tai ne tik rusų, bet ir truputį lietuviško teatro viešnagė, nes spektaklio režisierius ir dramaturgas yra lietuviai. Taigi Lietuvos vardas tokių gastrolių kontekste skamba labai dažnai.

Nepamiršta to ir patys rusai, nes, šiaip ar taip, pats spektaklio sumanymas buvo rizikingas: du lietuviai imasi narstyti asmenybę, kuri visose rengtose apklausose ligi šiol tituluojama nepralenkiamu visų laikų Rusijos rašytoju. Iš pradžių net abejojau, ar rusai tokį įžūlumą apskritai pajėgs suprasti. Bet turiu pripažinti, kad rusų teatro pasaulis mus priėmė labai geranoriškai. Recenzijos teigė, kad tai geriausias iš visų kada nors apie L.Tolstojų sukurtų spektaklių. Žinant kontekstą, kas anksčiau panašius kūrinius kūrė, tai labai didelis komplimentas.

– Jūs, M.Karbauskis ir pora spektaklio aktorių už „Rusišką romaną“ esate nominuoti „Auksinės kaukės“ apdovanojimui. Į dažnus tų apdovanojimų skyrimus lietuviams čia irgi žvelgiama įtariai: neva taip rusai demonstruoja pabrėžtiną dėmesį mūsų kūrėjams, kurio rusų kūrėjai Lietuvoje neretai pasigenda. Ar pagrįstas toks požiūris?

– Dramaturgai „Auksinei kaukei“ šįmet nominuojami pirmą kartą – anksčiau šios nominacijos pagrindiniuose Rusijos teatro apdovanojimuose nebuvo. Iš trijų nominantų – du ne rusai: aš ir ukrainietė Natalja Vorožbit, kurios pjesė „Saša, išnešk šiukšles!“ neseniai buvo pastatyta Panevėžio J.Miltinio dramos teatre. Buvom su ja susitikę ir apie tai kalbėjomės. Ji irgi sakė, kad prieš penkerius metus nominacija būtų labai pradžiuginusi, o dabar nežinia, kaip panašus laimėjimas būtų sutiktas Ukrainoje.

Aš asmeniškai nemanau, kad rusai iš teatro apdovanojimų daro politiką. Bent jau Maskvos, kur man dažniausiai tenka būti, teatro pasaulis yra gana antisisteminis ir antirežiminis. Su tais žmonėmis galima drąsiai kalbėti politinėmis temomis, ir daugelis jų mąsto panašiai kaip mes. Tai, kad mus vis dar ten įsileidžia, manau, reikėtų priimti pozityviai, o ne priešiškai.

Kažkada oro uoste sutikau Anželiką Choliną. Ji atsiduso: kaip apmaudu, kad visi tie neramumai sutapo su mūsų karjeros blyksniais, kad abu tapome politinės situacijos įkaitais. Bet man taip netgi įdomiau, nes Rusijos neįsivaizduoju kaip paskutinės savo kūrybinės stotelės. Įdomu buvo ten pabūti, patikrinti, kiek laisvos minties praleidžia tos šalies cenzūra.

Aišku, galima būtų visiems lietuviams trenkti durimis ir išeiti iš Rusijos kultūrinės erdvės. Bet kam dėl to būtų geriau? Kultūra skelbti karą turėtų paskutinė. Kol yra abipusiai valstybių santykiai, kol mūsų diplomatai Maskvoje dar dirba – dirbsime ir mes. Būtų negražu, jei keliaklupsčiautume prieš Rusijos valdžią, bet galiu patikinti, kad to nėra. Nei Mindaugas, nei tuo labiau aš to nedarome ir nesiruošiame daryti. To nedaro ir kiti į Rusiją kurti atvykstantys Europos teatralai. Pavyzdžiui, neseniai Maskvoje spektaklius statė garsūs lenkai Janas Klata, Grzegorzas Jarzyna, nors Lenkijos tarpvalstybiniai santykiai su Rusija ne mažiau įtempti negu mūsų.

Nepaisant visų įtampų reikia pripažinti Maskvos, kaip teatro megapolio, įtaką ir svorį. Ir pačių teatrų ten esama įvairių. Tarkim, yra valdžios persekiojamas „Teatr.Doc“, statantis aštrius politinius spektaklius. Vienas dalykas yra savo nuomonę reikšti Vilniuje, o visai kitas – turėti galimybę viešai kalbėti Maskvoje, kur tave gali girdėti politiniai oponentai.

– Bet pas mus viešai tikinama, neva visa oficiali informacija, kuri plaukia iš Rusijos, yra propaganda, viskas nukreipta į mus kaip politinis ideologinis ginklas. O jūs neseniai pareiškėte, kad negalima į propagandą atsakyti antipropaganda, nes ir viena, ir kita yra toks pat melas, naikinantis vertybes. Nevalia į melą atsakyti melu, į paranoją – dar didesne paranoja…

– Žinau, kad Lietuvoje gyvena maždaug pusšimtis politinių pabėgėlių iš Rusijos – intelektualių, turinčių tvirtas pažiūras žmonių, kurie ir čia būdami toliau atidžiai seka įvykius savo tėvynėje. Dauguma jų gyvena Vilniuje, bet ar dažnai matome juos viešojoje erdvėje? Niekam jie neįdomūs, mes įsivaizduojame, kad patys geriau išmanome Rusijos politiką. Visą didžiulę šalį vienu ypu nurašome, nors kartais pasiklausęs ar paskaitęs feisbuką pats nustembu, kaip drąsiai rusai šneka. Mums drąsos iš jų dar pasimokyti reikėtų. Ar ir tiems žmonėms, bandantiems keisti savo šalį, turime užtrenkti duris? O gal geriau bandyti būti su jais ir juos palaikyti?

– Kokių spektaklių dabar galima laukti? Ar ilgą turite ateities darbų sąrašą?

– Stengiuosi ilgo sąrašo neturėti, nes esu lėtas. Parašyti pjesę man užtrunka maždaug metus. Dabar baiginėju pjesę, kurią vadinu politine distopija (t.y. priešingybe utopijai). Tai žanras, pasakojantis apie nerealius įvykius, kurie nenuteikia optimistiškai. Distopijos veiksmas vyksta Maskvoje po šimto metų. Kadangi pjesė politine prasme iškalbinga, ieškau drąsaus teatro Rusijoje, kuris išdrįstų ją statyti.

Neseniai Vroclave buvo surengtas šios pjesės skaitymas. Kol kas ja susidomėjo Vokietijos Magdeburgo miesto teatras.

– Į politines pjeses dabar irgi žvelgiama įtariai – kaip į konformistinį prisitaikymą prie teatro rinkos lūkesčių.

– Tai kad ta rinka jų kaip tik nepageidauja. Norėdamas jai įtikti turėtum rašyti emocijas keliančias meilės ir šeiminio gyvenimo dramas. O politinio teatro poreikis visur labai ribotas. Varšuvoje žinau du tokius teatrus. Maskvoje yra „Teatr.Doc“, kuris nuolat išmetamas iš patalpų ir priverstas keltis vis toliau nuo miesto centro. Vilniuje politinis bandė tapti Lietuvos nacionalinis dramos teatras, tik neatrodo, kad ilgam.

Taigi rašyti politinių pjesių visai neapsimoka. Ir gyvena jos scenoje paprastai trumpiau. Antra vertus, aš pats norėčiau, kad „Didis blogis“ kuo greičiau pasentų ir taptų nebeaktualus. Bet neatrodo, kad tai artimiausiu metu įvyks.

– Argi Mariui Ivaškevičiui, žymiausiam nūdienos lietuvių dramaturgui, teatrai dar kelia sąlygas? Manau, jie rikiuojasi į eilę vien prie jūsų pavardės.

– Ir taip, ir ne. Aišku, visi teatrai norėtų iš manęs naujos pjesės, bet nė vienas nesiima anksčiau statytų. Ir tai gana keista. Nes kai Latvijoje pasirodo nauja sėkminga pjesė, ją tuoj pat puola statyti ne tik Rygoje, bet ir mažesniuose miestuose. O pas mus visi režisieriai genijai, ir pjeses jie traktuoja kaip kino scenarijus. Pats siūliau Nacionaliniam Kauno dramos teatrui imtis „Madagaskaro“, nes pjesės veiksmas vyksta Kaune, be to, beveik pusė jos R.Tumino liko nepastatyta. Galima būtų sukurti visiškai kitokį spektaklį, kurį kauniečiai lygiai taip pat mielai žiūrėtų. Bet visi baiminasi būti lyginami su R.Tuminu.

Kažkada serbų dramaturgė Biljana Srbljanovič, kurios vardą Europoje išgarsino Vokietijos teatrai, man tvirtino, kad didelė pirmojo pastatymo sėkmė dramaturgui iš esmės būna nesėkmė, nes tai ženklas, kad niekas kitas pjesės ilgai nesiims statyti. O štai pirmajam spektakliui nepavykus gali tikėtis, kad veikalas netrukus pasklis po teatrus ir sulauks kitų režisierių dėmesio. Mano nelaimei, pirmieji spektakliai pagal mano pjeses dažniausiai būdavo sėkmingi.

– Grįžkime prie to, kas apsimoka ir neapsimoka: ar dramaturgų darbo įkainiai kyla?

– Mano prašomas honoraras šiek tiek pakilo po euro įvedimo. Bet tikrai ne dvigubai, kaip stomatologų ar kai kurių aptarnavimo sferos darbuotojų įkainiai. Dramaturgus guodžia tai, kad pagrindinę jų pajamų dalį sudaro ne honoraras, o sutartyje numatyta procentinė dalis nuo už bilietus surenkamos sumos. Lietuvoje ta dalis paprastai siekia 10 proc. Užsienyje ji tampa derybų objektu, nes savo dalį nuo spektaklio kasos 
 atsiriekia ir vertėjas. Kartais siūlomas mažesnis procentas, bet didesnis vienkartinis honoraras – tai priklauso nuo salės dydžio ir prognozuojamo spektaklio populiarumo.

– Tai „Išvarymas“ savo autoriui jau sukrovė kapitalą?

– Galima sakyti, ši pjesė pastaraisiais metais mane maitino. Pagal ją sukurti spektakliai dabar rodomi trijuose dideliuose teatruose Vilniuje, Rygoje ir Taline. Netrukus „Išvarymo“ premjera numatyta ir Maskvoje – spektaklį V.Majakovskio teatre stato M.Karbauskis. Pjesė nebus kaip nors specialiai adaptuojama rusų žiūrovams, pavadinimas irgi liks toks pat.

– Dabar Lietuvoje labai baisu gauti pinigų iš Maskvos. O jūsų įplaukos iš ten turbūt nemažos?

– Nors abu mano spektakliai ten anšlaginiai, bet daugiau uždirbu Lietuvoje. Visų pirma todėl, kad po sutarčių pasirašymo smarkiai nukrito rublio kursas. Be to, iš neturinčių nuolatinio leidimo gyventi šalyje užsieniečių honorarų tenykštė autorių teisių agentūra RAO (mūsiškės LATGA atitikmuo) nuskaičiuoja nemažą procentą: gaunu maždaug pusę tos sumos, kurią man išmoka teatras. Ir netgi toji pusė mano sąskaitą pasiekia vėluodama beveik metus. Taigi nesąžininga būtų teigti, kad mane išlaiko Maskva…

– Kas labiausiai kelia nerimą Lietuvos teatriniame gyvenime?

– Suplanuotos trijų sostinės teatrų (Nacionalinio dramos, Rusų dramos ir Valstybinio jaunimo teatro) salių rekonstrukcijos. Tai reiškia, kad laikinai spektaklių pasiūla vilniečiams gerokai susitrauks, trupės neturės sąlygų kurti naujus pastatymus.

Dar nepatinka tai, kad scenose dabar jaučiu kažkokį snaudulį, nors būtent teatras iš pasakojamųjų menų gali greičiausiai reaguoti į pasaulio įvykius: spektakliui sukurti realiai užtenka pusmečio ar metų, o per tiek laiko nei romano parašysi, nei filmo pastatysi. Tai, kad pasaulis ėmė sparčiai keistis, ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl sustabdžiau kino projektus ir apsisprendžiau kol kas pabūti teatre.

Naujo mesijo laukimas jaučiamas ir aplinkinėse šalyse. Lenkai kalba apie savo iškilios režisierių kartos (G.Jarzynos, J.Klatos, Krzysztofo Warlikowskio) nuovargį. Bet jaunieji, besiveržiantys į jų vietą, kol kas arba kopijuoja vyresnius meistrus, arba tebesiaugina „raumenis“. Berlyno scenų laukia dideli pokyčiai: „Volksbühne“ po ketvirtį amžiaus trukusio vadovavimo palieka Frankas Castorfas, naujo vadovo laukia „Berliner Ensemble“ teatras.

– Kaip vertinate postdraminio teatro eksperimentus?

– Atsisakyti draminio pagrindo, spektaklį kurti čia ir dabar – europinė tendencija. Bet manau, ji laikina ir netrukus baigsis. Tiesiog jaunimas visuomet ieško kažko nauja. Prisiminkime, kad pirmieji O.Koršunovo spektakliai kadaise irgi atrodė kaip eksperimentiniai. Bet jie buvo tokio meninio lygio, kokio dabartiniai jaunieji nepasiekia. Kodėl – sunku pasakyti.

– Ko palinkėtumėte jauniems lietuvių dramaturgams?

– Kad jais susidomėtų panašiai mąstantys stiprūs režisieriai. Nežinau, kaip būtų susiklosčiusi mano karjera, jei likimas kažkada nebūtų suvedęs su R.Tuminu. Veikiausiai jau nebebūčiau dramaturgas, toliau rašyčiau prozą. Nes romaną parašęs gali išleisti, o ką daryti su nepastatyta pjese? Matydamas, kaip tavo pjesės užsiguli stalčiuose, labai greitai prarandi motyvaciją. Teatrai turėtų tai suvokti. Užauginti dramaturgą sunku, o nužudyti labai lengva. Štai trumpam švystelėjusi Laura Sintija Černiauskaitė, kuri vienu metu buvo laikoma ryškiausia mūsų dramaturgijos viltimi, šiandien pjesių jau neberašo. Nežinau, ar besugrįš į teatrus Sigitas Parulskis. Dramaturgų skaičiumi toli gražu neprilygstame latviams ir estams, nes jų teatrai labiau domisi šiuolaikine nacionaline dramaturgija. Viena iš priežasčių ta, kad mūsų žymūs režisieriai dažnai dalyvauja tarptautinės koprodukcijos projektuose, o ten mūsiškiai autoriai netinka, reikia patikrintų pavardžių, pavyzdžiui, Antono Čechovo ar Williamo Shakespeare‘o.

Dar linkėčiau patiems žiūrėti spektaklius, pažinti atskirų režisierių kūrybą. Tada nujausite, kuriam kokią pjesę geriau siūlyti. Aš irgi vienaip rašau R.Tuminui, kitaip – O.Koršunovui, trečiaip – M.Karbauskiui. Tik dalyvaudamas repeticijose gali suvokti, kaip scenoje transformuojasi parašytas tekstas. Nes tekstas, kurį smagu skaityti, ir tekstas, kuris gerai skamba scenoje, yra du skirtingi dalykai. Tarkim, mano „Kantą“ sunku skaityti, bet scenoje jis skamba gerai.

Išvarymas

Nešvankių komedijų ir subtilių kino dramų auditorijų apimtys Lietuvoje skiriasi šimtais kartų. Netgi Europoje pripažinto kino meistro Šarūno Barto filmas į kino sales nepriviliojo nė poros tūkstančių žiūrovų. Užtat lietuvių autorių romanų tiražai nuo tokio skaičiaus tik prasideda.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Lietuvos kino centro duomenimis, 2015 m. daugiausiai žiūrovų į kino teatrus pritraukti pavyko komedijoms: Juliaus Pauliko filmui „Nepatyręs“, Simono Aškelavičiaus ir Ričardo Martinkaus filmui „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“ ir Alvydo Šlepiko „Kunigo naudą velniai gaudo“. Šie filmai sugebėjo prasiveržti į sėkmingiausiai 2015 m. Lietuvos kino teatruose demonstruotų juostų dešimtuką, o „Nepatyręs“ jame netgi užėmė garbingą antrą vietą, į priekį teužleisdamas animacinius „Pakalikus“. Pastarieji pernai visose trijose Baltijos šalyse buvo nepralenkiami.

Vis dėlto, palyginti su 2014 m., auditorijos susidomėjimas lietuviškais filmais pernai nusirito nuo 23 iki 14 proc. bendros kino žiūrovų auditorijos. Tačiau netgi toks rodiklis kitų Baltijos šalių kontekste vis tiek atrodė ganėtinai solidžiai. Estijoje nacionalinio kino auditorijos dalis 2015 m. buvo 11 proc., o Latvijoje – vos 4 proc. bendro žiūrovų skaičiaus. Estijoje sėkmingiausiai demonstruotų filmų dešimtuke figūravo dvi estiškos juostos („1944“ bei „Slaptoji draugija“), Latvijos dešimtuke latviškų filmų apskritai nebuvo.

Kaip lietuviškam kinui sekėsi šįmet? „Forum Cinemas“ rinkodaros vadovas Dainius Beržinis prognozuoja, kad nacionalinės kino auditorijos dalis 2016 m. vėl šoktelės aukštyn ir gal netgi pranoks 2014 m. rodiklius. Nors šįmet kino teatruose nepasirodė tokių galingų lietuviškų „blokbasterių“, kaip rekordines 300 tūkst. žiūrovų aukštumas pasiekę Emilio Vėlyvio „Redirected / Už Lietuvą“ ir Donato Ulvydo „Tadas Blinda. Pradžia“, tačiau neblogai sekėsi 2015-ųjų gruodžio 31 d. startavusiam Kęstučio Gudavičiaus filmui „Tarp mūsų, berniukų“, surinkusiam 203 tūkst. žiūrovų, bei Tado Vidmanto juostai „Gautas iškvietimas“, pritraukusiai 167 tūkst. žiūrovų.

Statistika liudija, kad pastarojo filmo tęsinys „Gautas iškvietimas 3“ (pavadinime užšifruota rinkodarinė apgaulė, nes „Gautas iškvietimas 2“ tiesiog neegzistuoja) šiuo metu yra surinkęs maždaug 120 tūkst. žiūrovų ir, kaip dažniausiai nutinka tęsiniams, pirmojo filmo rezultatų pranokti nebesugebės. Vis dėlto ir tokio rezultato užtenka, kad „Gautas iškvietimas 3“ pagal populiarumą taptų trečiuoju šių metų lietuvišku filmu.

Beje, platintojai nemažai tikisi ir iš premjerai rengiamų Algio Ramanausko režisuotų „12 kėdžių“. Tačiau nūdienos Lietuvon Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo romano veiksmą perkelianti ekranizacija, kurioje Benderį vaidina Mantas Stonkus, o Kisą – Julius Žalakevičius, bus pradėta rodyti tik gruodžio viduryje, todėl visos savo potencijos per dvi iki metų pabaigos likusias savaites nebespės atskleisti.

„Jeigu tai būtų E.Vėlyvio filmas, gal ir galėtume tikėtis minėto filmų trejetuko persistumdymo, bet debiutiniam A.Ramanausko filmui 60 tūkst. žiūrovų per savaitę būtų jau per aukštai iškelta kartelė“, – vertina gerai lietuvių kino auditorijos įpročius pažįstantis D.Beržinis.

Filmai vienai savaitei

Išprusę „Veido“ skaitytojai, uoliai sekantys kino repertuarus bei „Sidabrinių gervių“ apdovanojimų nominacijas, greičiausiai svarsto, kodėl kino teatrų tinklo atstovas, skaičiuodamas sėkmingiausius šių metų lietuviškus filmus, apskritai nemini nei Kristijono Vildžiūno „Senekos dienos“, nei televizijų aktyviai reklamuotos Igno Miškinio „Karalių pamainos“. Priežastis elementari: mūsų žiūrovai kritikų išvedžiojimais netiki ir rinkdamiesi filmus linkę vadovautis savo skoniu bei patirtimi, o ne specialistų  . Todėl šešiaženkliai skaičiai, kurie tinka kalbant apie sparčiai kepamas lietuviškas komedijas, visiškai netinka kalbant apie lietuviškas dramas.

Rugsėjo pabaigoje kino teatruose pradėta rodyti „Senekos diena“, jau pelniusi Baltijos Asamblėjos apdovanojimą ir šįmet pristatyta kaip Lietuvos kandidatė į „Oskarus“, sugebėjo pritraukti beveik 5 tūkst. žiūrovų – pasak D.Beržinio, tai neįspūdingas, bet pakenčiamas tokiam žanrui rezultatas. O „Karalių pamaina“ pasirodė absoliučiai beviltiškai: po oficialios premjeros filmas visoje Lietuvoje sulaukė vos 700 smalsuolių.

Rugsėjo pabaigoje kino teatruose pradėta rodyti „Senekos diena“, jau pelniusi Baltijos Asamblėjos apdovanojimą ir šįmet pristatyta kaip Lietuvos kandidatė į „Oskarus“, sugebėjo pritraukti beveik 5 tūkst. žiūrovų – pasak D.Beržinio, tai neįspūdingas, bet pakenčiamas tokiam žanrui rezultatas.

„Apytuštės salės ar netgi vakariniu metu atšaukiami seansai mums reiškia konkrečius nuostolius, taigi „Karalių pamainos“ karjera „Forum Cinemas“ kino teatruose buvo labai trumpa. Taip nusprendė žiūrovai, mes – tik jų valios vykdytojai“, – neprisiima atsakomybės už lietuviškos auditorijos skonį D.Beržinis.

Per pastaruosius penkerius metus („poblindiniais laikais“) sėkmingiausia lietuviška kino drama buvo Igno Jonyno „Lošėjas“ (2014), sulaukęs 77 tūkst. žiūrovų. Toliau eina Audriaus Juzėno „Ekskursantė“ (2013) su 57 tūkst. žiūrovų. „Šis kūrinys pasižymėjo visiems geriems filmams būdinga dinamika: antrą jo demonstravimo savaitę žiūrovų sulaukta daugiau nei pirmą, o trečią – daugiau nei antrą“, – pabrėžia D.Beržinis.

Panašaus susidomėjimo nusipelnė ir Algimanto Puipos „Miegančių drugelių tvirtovė“ (2012) – 56 tūkst. žiūrovų. Tačiau naujausias to paties režisieriaus filmas „Edeno sodas“ (2015) sutiktas labiau rezervuotai: jo auditorija – vos 15 tūkst. žiūrovų. Vis dėlto ir tai – triskart daugiau nei dabartinis „Senekos dienos“ rezultatas. Savo ruožtu „Senekos diena“ kone trigubai lenkia šį pavasarį „Sidabrinėmis gervėmis“ apipiltą Šarūno Barto dramą „Ramybė mūsų sapnuose“ (2015), kuri netgi po stiprių rinkodaros pastangų Lietuvoje tesudomino 1,8 tūkst. žmonių.

Metais anksčiau tuose pačiuose nacionalinio kino apdovanojimuose nominacijas šlavusi Alantės Kavaitės „Sangailės vasara“ surinko beveik 10 tūkst. žiūrovų. Su šiuo filmu aktyviai konkuravęs ir galiausiai daugiau „Sidabrinių gervių“ surinkęs Giedrės Žickytės dokumentinis biografinis pasakojimas „Meistras ir Tatjana“ sulaukė ne ką mažesnio auditorijos palaikymo: 7 tūkst. žiūrovų.

Beje, nacionalinės dokumentikos baruose jau gerą dešimtmetį užtikrintai karaliauja Arūno Matelio „Prieš parskrendant į žemę“ (2005) – 22 tūkst. žiūrovų auditorija.

„Kai ilgiau tyrinėji lietuviškų filmų lankomumo statistiką, išryškėja tam tikri nekintantys slenksčiai. Aiškiai matome nedidelę, maždaug poros tūkstančių žmonių grupę, besistengiančią išvysti visus lietuviškus filmus.

Kai ilgiau tyrinėji lietuviškų filmų lankomumo statistiką, išryškėja tam tikri nekintantys slenksčiai. Aiškiai matome nedidelę, maždaug poros tūkstančių žmonių grupę, besistengiančią išvysti visus lietuviškus filmus.

Tada galime išskirti gerokai išrankesnę įdomios alternatyvos Holivudo siūlomam vaizdui besidairančią auditoriją, kuri apima bent 15–20 tūkst. žiūrovų. O dar mažiausiai 100 tūkst. yra nuolatiniai lietuviškų pramoginių filmų žiūrovai“, – vertina D.Beržinis.

Pastarąją grupę kino platintojai skirsto į keletą vidaus segmentų, mat vienokios komedijos mieliau žiūrimos rajonuose, kitokios – sostinėje. Tarkim, Panevėžyje ir Klaipėdoje žiūrovai veržėsi į Rolando Skaisgirio prodiusuotą filmą „Moterys meluoja geriau. Kristina“ su TV 

 serialo aktoriais, o vilniečiai šiam kūriniui liko visiškai abejingi.

Priešingas likimas paprastai laukia visų lietuviškų dramų: jų pagrindinis žiūrovas – Vilniuje. „Š.Barto juostos Šiaulių ir Panevėžio kino teatruose netgi nebandėme rodyti, nes tai – užprogramuotas nuostolis“, – pripažįsta „Forum Cinemas“ rinkodaros vadovas.

Dramaturgai – režisierių įkaitai

Teatro pasaulyje neginčijamas šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos lyderis yra Marius Ivaškevičius, kurio „Išvarymas“ jau penkerius metus karaliauja žiūrimiausių Nacionalinio dramos teatro spektaklių „topuose“. Pernai prie jo prisidėjo ir „Didis blogis“, kuris pamažu taip pat pelnė publikos pripažinimą. „Taip „Didis blogis“ teatro kasai virto didžiu gėriu“, – ironizuoja Lietuvos nacionalinio dramos teatro etatinis dramaturgas Rolandas Rastauskas.

Praėjusią savaitę šiame teatre vyko perspektyvių jaunų dramaturgų paieškoms skirtas festivalis „Versmė“, kuriame savo pjeses pristatė keturi autoriai. Tačiau režisierius sudominti nežinomų vietos dramaturgų kūriniais nėra lengva. O pripažinti dramų autoriai tarsi „pasidalyti“ žymių režisierių, todėl niekas kitas Lietuvoje jų kūrybos nedrįsta imtis.

„Tarkim, M.Ivaškevičius Lietuvoje tebelaikomas Rimo Tumino ir Oskaro Koršunovo spektaklių bendraautoriumi. Todėl sunku įsivaizduoti, kad artimiausiu metu kuriame nors teatre galėtų gimti nauja „Madagaskaro“ sceninė versija, nors pjesė tikrai to verta. Panašiai O.Koršunovo dramaturgu anksčiau buvo tapęs Sigitas Parulskis ir kiti režisieriai jo pjesių nesiryždavo imtis“, – pastebi R.Rastauskas.

Sėkmingiausi Europos spektakliai gimsta būtent iš tokių tandemų, nors jie nebūna ilgaamžiai: anksčiau ar vėliau kūrėjai vienas kitam nusibosta, susipyksta ir suka skirtingais keliais. Taigi drąsiai galima teigti, kad nuo tada, kai režisieriai pasidarė centriniais teatro menininkais, dramaturgų gyvenimas tapo sudėtingesnis. Jau vien dėlto, kad teatrai šiandien sėkmingai gali apsieiti be šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos.

O tai, jog nematome produktyvių režisierių ir dramaturgų duetų, R.Rastausko įsitikinimu, dar nereiškia, kad „stalčiuose“ stinga gerų pjesių. Priešingai nei kinas, akivaizdžiai išgyvenantis kokybiškų scenarijų stoką, teatras nacionalinės dramaturgijos stoka skųstis negalėtų.

„Žinau ne vieną dėmesio vertą pjesę, kuri ilgai neranda savo režisieriaus. Netgi aktorių, puikiai pažįstančių teatro pasaulį iš vidaus, parašytiems tekstams niekaip nepavyksta prasimušti į sceną. Tad naujai ateinantiems dramaturgams irgi teks apsišarvuoti kantrybe“, – neabejoja R.Rastauskas.

Anksčiau pjesių skaitymus šiuolaikinės dramaturgijos festivalyje rengdavo režisieriai, ir vienas kitas sėkmingas bandymas natūraliai peraugdavo į repertuarinius spektaklius. Šįmet „Versmėje“ režisierių nuspręsta nebetrukdyti, o savo pjesių skaitymus su aktoriais rengė patys dramaturgai.

Užtat O.Koršunovas Klaipėdos dramos teatre jau pradėjo repetuoti Gintaro Grajausko pjesę „Pašaliniams draudžiama“. Ir tai laukiamiausias ir daugiausiai žadantis šių metų pabaigos nacionalinis tandemas.

Nepaisant to, daug metų pajūryje praleidęs ir puikiai to krašto kultūrinį kontekstą pažįstantis R.Rastauskas prognozuoja, kad uostamiestyje būsimam O.Koršunovo spektakliui žiūrovų pakaks keturiems penkiems parodymams. O vilniečiai mieliau metus palūkės gastrolių sostinėje, nei dėl premjeros veršis į pajūrį žiemą.

Tiesa, prieš metus pastatyta režisieriaus Gyčio Padegimo ir dramaturgo Arvydo Juozaičio „Karalienė Luizė“ paneigė tokias pranašystes ir jau antrą sezoną tituluojama lankomiausiu Klaipėdos dramos teatro spektakliu. Žemaitijos, ir ne tik Žemaitijos, miestų ir miestelių gyventojai „Karalienės Luizės“, o kartu naujai rekonstruoto teatro pastato, į Klaipėdą rieda žiūrėti užsakytais autobusais.

Spektaklio paklausą galima paaiškinti ne tik tuo, kad tai pirmoji, todėl ypač plačiai išreklamuota atgimusio teatro premjera, bet ir tuo, kad nuo pat pradžių buvo aiškiai deklaruojama, jog dėl naudojamos unikalios dinaminės architektūros pastatymas negalės būti rodomas kitose scenose. Taigi išvysti „Karalienę Luizę“ kituose šalies miestuose nebus galimybių.

Dar viena numanoma priežastis – ta, kad G.Padegimo spektaklis žiniasklaidoje sulaukė nemažai triuškinančių recenzijų. O save gerbiantis tautietis, pasak R.Rastausko, perskaitęs tokius tekstus pajunta nenumaldomą poreikį asmeniškai patikrinti, ar spektaklis tikrai toks blogas, kaip apie jį rašo.

Trūksta atminties archyvo

Šitą tautiečių nepatiklumą taip pat galima grįsti racionaliais argumentais. Visų pirma tuo, jog tūlas vyresnio amžiaus tautietis yra nesyk patyręs, kad jo nuomonė apie spektaklius būna priešinga recenzentų nuomonei. Ir lemia šiuos kontrastus ne tiek žiūrovo neišprusimas, kiek itin jaunas savo amžiumi aktyviai besireiškiančių recenzentų kontingentas. Du trečdalius operatyvių atsiliepimų apie spektaklius dienraščiams ir interneto portalams rašo dvidešimtmečiai trisdešimtmečiai autoriai, išugdyti postdraminio teatro pavyzdžiais bei griežtai atmetantys bet kokias vyresniems žiūrovams priimtino tradicinio teatro apraiškas. O aktyvius vyresnius recenzentus Lietuvoje galima skaičiuoti pirštais, ir tie patys labiau linkę ne „budėti“ internete, o rašyti knygas arba išsamius straipsnius specializuotiems teatro žurnalams.

„Teatro kritikas – tai visų pirma atminties archyvo valdytojas, jis privalo daug prisiminti. Tačiau Lietuvoje tokį archyvą valdantys žmonės nutilę, o aktyviųjų recenzentų atmintis dar labai trumpa. Tai bandoma slėpti po globalaus aktualumo reikalavimais, formuojant opiniją, neva tik politines, socialines ar ekologines problemas atliepiantis teatras turi teisę egzistuoti“, – komentuoja R.Rastauskas.

Jis primena, kad didingas Eimunto Nekrošiaus „Otelas“, pastatytas 2001-aisiais,  Lietuvoje tebuvo suvaidintas 12 kartų, o vėliau pritrūko žiūrovų. Padauginę vaidinimų skaičių iš 500 bilietų ir mintyse primetę, kiek per 15 metų nuseko Lietuvos gyventojų skaičius, pačiais optimistiškiausiais vertinimais, gauname 5–6 tūkst. žmonių auditoriją, pasiryžusią žiūrėti sudėtingus, simbolių ir metaforų prisodrintus veikalus.

Tokių spektaklių publika dydžiu primena naujausių lietuviškų kino dramų žiūrovų auditoriją. Todėl nieko nuostabaus, anot R.Rastausko, kad teatrams tarpusavyje konkuruojant dėl žymiausių Lietuvos režisierių dėmesio lietuvių spektaklių kūrėjų honorarai jau prilygsta kai kurių filmų kūrėjų honorarams. Būtent dėl kylančių režisierių honorarų pastaraisiais metais smarkiai ūgtelėjo premjerų sąmatos. Vis dėlto ši tendencija kol kas menkai tepalietė dramaturgus. Taip pat ir todėl, kad ne kiekvienam autoriui užtenka motyvacijos prisiversti rašyti pjeses pagal užsakymus.

Visą 2017–2018 m. sezoną, kai bus pasitinkamas valstybės nepriklausomybės šimtmetis, Lietuvos nacionalinis dramos teatras žadėjo skirti nacionalinės dramaturgijos premjeroms. Šiandien R.Rastauskas svarsto, jog užmojis buvęs pernelyg ambicingas, tačiau džiaugiasi, kad kitą sezoną pavyks pristatyti „Altorių šešėly“ inscenizaciją. Pjesę pagal Vinco Mykolaičio-Putino romaną teatrui rašo S.Parulskis.

Pusė rankraščių – iš emigrantų

Ko gero, optimistiškiausiai nusiteikę turėtų būti lietuvių rašytojai, nes lietuviams sparčiai mokantis užsienio kalbų bei emigruojant mažėja verstinės literatūros paklausa ir kartu gausėja leidžiamų lietuvių kūrinių. Įdomu, kad pastarųjų tiražams emigracija beveik neturi įtakos, nes, pasak leidyklos „Tyto alba“ direktorės Lolitos Varanavičienės, pigiomis oro linijomis skraidantys ir kiekvieną bagažo gramą skaičiuojantys emigrantai verčiau etiketes nuo drabužių nukarpys, bet lietuvišką knygą į krepšį įsidės.

Kone pusė rankraščių leidyklą pasiekia taip pat iš emigracijos. Todėl galima teigti, kad tėvynės ilgesys ir (ar) turtingesnis gyvenimas bei patogiau sutvarkyta buitis užsienyje skatina lietuvius (ypač lietuves) ne tik lietuviškai skaityti, bet ir knygas rašyti.

„Jau pavalgėme, pasivažinėjome po pasaulį ir galiausiai ėmėme ieškoti, ką dar nuveikti. Todėl pradėjome vartoti kultūrą ir net bandyti ją kurti, kiek leidžia individualūs gebėjimai. Gebėjimai labai skirtingi, tačiau bendras rankraščių lygis neabejotinai kyla. Nebėra tekstų, paremtų vien pažintų kraštų apdainavimu. Antra vertus, pats knygų rašymas nebėra vien nenusisekusių filologių gyvenimo prerogatyva“, – apibendrina L.Varanavičienė.

Literatūroje nėra ir tokio didžiulio vartojimo apimčių kontrasto tarp pramoginių ir rimtųjų žanrų, kokį stebime lietuvių kine arba teatre, lygindami, pavyzdžiui, „Domino“ teatro ir „Meno forto“ suvaidinamų spektaklių skaičių. L.Varanavičienė pabrėžia sąmoningas leidėjų pastangas išlaikyti plačiojoje auditorijoje kuo platesnį žanrų spektrą. Viena iš pasiteisinusių priemonių – Metų knygos rinkimai, turintys realią įtaką knygų pretendenčių pardavimui.

„Tarkim, Violetos Palčinskaitės atsiminimų knyga „Atminties babilonai, arba aš vejuos vasarą“ autorės gerbėjų buvo gražiai sutikta, o vėliau kukliai lūkuriavo, kol ją kartu su likimo draugėmis pradės reklamuoti televizija. Ir tada pardavimas vėl gerokai ūgtelėjo“, – pasakoja leidėja.

Svetimų pranašų badas

Lietuvių  ir verstinių užsienietiškų romanų bandomieji tiražai Lietuvoje suvienodėjo ir sukasi ties 2 tūkst. egzempliorių riba. Prieš 15 metų standartinis užsienio autoriaus romanas dar būdavo leidžiamas 5 tūkst. egzempliorių tiražu. Vis dėlto pasikeitė ir spaudos technologijos, leidžiančios prireikus skubiai patiekti naują tiražo porciją. Tokia taktika leidykloms apsimoka labiau, nei sandėliuoti vienu ypu pagamintą tiražą.

Paklausūs ne tik grožinės literatūros lietuvių kūriniai, bet ir kulinarinės, kūno rengybos, gyvenimo stiliaus knygos. Savų specialistų patarimais pasitikime vis labiau nei užsieniečių.

„Jau keleri metai stambiose tarptautinėse mugėse, tokiose kaip Frankfurto knygų mugė, nebeatsiranda stipraus naujos literatūrinės kokybės autoriaus. Minimi vis tie patys vardai, jau porą dešimtmečių besisukantys leidybos rinkoje“, – neslepia L.Varanavičienė.

Šiandien daug paprasčiau sukurti įvykį iš lietuvio parašytos knygos, nei tikėtis apčiuopti bestselerį tarp užsienietiškų vertimų. Ypač jei lietuvis autorius, pavyzdžiui, Andrius Tapinas, jau pažįstamas tautiečiams iš kitų savo veiklos sričių.

O štai vertimų iš anglų kalbos rinka pamažu traukiasi. „Netgi pasirinkęs autorių, kurio knygos įvairiomis kalbomis pasaulin paleista milijonas egzempliorių, nebesi labai drąsus, nes supranti, kad dalis tautos ją jau perskaitė. Jaunimas manęs klausinėja, kada Lietuvoje atsiras leidykla, rengianti knygas anglų kalba. Man atrodo – dar anksti, nors tikiu, kad ateityje tokia galėtų atsirasti“, – svarsto leidėja.

Netgi kritikos požiūriu literatūra, nepraradusi akademinio Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, yra pačioje dėkingiausioje pozicijoje: „atminties archyvas“ čia neprarastas, o ryškesnių prozos ir poezijos naujienų nesibodi recenzuoti ne tik magistrai, bet ir humanitarinių mokslų daktarai.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Premjerai rengiama necenzūruotos kalbos pjesė apie lietuvių emigrantų nuotykius.

Mariaus Ivaškevičiaus interviu kantriai laukėme dvi savaites. Priežastis – tuo metu Vilniuje ir Trakuose sukta „lietuviškoji“ būsimo meninio filmo „Santa“ dalis. Antrą pusę ateinantį vasarį ketinama filmuoti Suomijos Laplandijoje. Ten tikimasi sulaukti ir sniego, kurio scenaristui ir režisieriui taip stigo Lietuvoje: „Labai gilių pusnių nereikėjo, bet tikėjausi „negražios“ žiemos, tokios lietuviškos pliurzos. O išėjo taip, kad aplink žaliavo žolė ir netgi pradėjo skleistis medžių pumpurai, kuriuos reikėjo visaip slapstyti. Mat Lietuvoje galioja toks kvailas įstatymas: jeigu gauni pinigų filmavimui žiemą, turi tuos pinigus išleisti iki gruodžio 16 d. Raminu save tuo, kad sniego užtektinai rasime Laplandijoje. Gal ir gerai, kad filme matysis iškalbingas dviejų šalių kontrastas“.
„Santa“ – populiarus Santa Klauso, arba Kalėdų senelio, kurį vaidina pagrindinis personažas, trumpinys. Filmo siužeto M.Ivaškevičius kol kas atskleisti nelinkęs, teprasitaria, jog šįkart tai ne emigrantiškoji, o tiesiog į skirtingas šalis nublokštų vyro ir moters santykių istorija. Pagrindinį vaidmenį filme kuria populiarus Suomijos aktorius.

Vietoj aukso kalnų

Grįžęs iš filmavimo aikštelių Marius daug laiko praleidžia Nacionaliniame dramos teatre: čia didžiojoje scenoje Oskaras Koršunovas repetuoja jo pjesę „Išvarymas“. Medžiagos jai dramaturgas sėmėsi viešėdamas Londone, kur stengėsi išklausyti kuo daugiau emigravusių lietuvių istorijų. Pjesėje jos „miksuojamos“, t.y. kiekviename personaže susilieja dviejų-trijų prototipų likimai.
Likimai tie – ne iš lengvųjų, patirti dar praėjusio amžiaus pabaigoje gimtinę palikusių emigrantų. „Dabar kone kiekvienas turime Anglijoje arba Airijoje įsikūrusių draugų ar giminių, todėl niekas nebevažiuoja „į nežinomą žemę“. O anksčiau lagaminai būdavo kraunami pasikliaujant akla sėkme, tikintis su keliais nuo bilieto atlikusiais svarais pasaulį užkariauti. Ir dar kur – Londone, viename iš brangiausių pasaulio miestų, kuriame vietoj lauktųjų aukso kalnų lietuvius pasitikdavo įvairiausio plauko sukčiai“, – primena dramaturgas.
Būstas Londone nepasiturinčiam atvykėliui tapdavo pirma opiausia problema, todėl natūralu, kad dauguma atvykėlių kūrėsi atokiuose ir nesaugiuose rajonuose. Ilgainiui, persikėlus jų šeimoms ar ištisoms giminėms, ten formavosi lietuviškos kolonijos, kurios suteikė atvykėliams bent psichologinio saugumo jausmą. Įdomu, jog tokias Londono teritorijas lietuviai neretai dalijasi su atvykėliais iš Pakistano ir Šri Lankos. Tai nereiškia nieko bloga – tiesiog emigracijos „bangos“ iš šių šalių apytiksliai sutapo laike. Pakistaniečiai atvyko šiek tiek anksčiau, jie pernuomodavo savo būstus lietuviams. Panaši emigrantų būstų kaita Londone vyksta nuo seno. Tarkim, pokariu praturtėję žydai paliko anksčiau savo prieglobsčiu laikytą White Chapel rajoną, o užėmė jį tuo metu į Londoną plūdę bangladešiečiai. Būna ir taip, kad kraustytis neprireikia, nes rajono statusas ir nekilnojamojo turto kainos pasikeičia dėl miesto plėtros. „Panašiai gali nutikti lietuviams, dabar įsikūrusiems Easthamo ir Westhamo apylinkėse, nes jų kaimynystėje baigiamas statyti 2012-ųjų vasaros olimpinių žaidynių kaimelis. Akivaizdu, kad po olimpiados sportininkų būstus perdavus nekilnojamojo turto rinkai pradės keistis viso rajono įvaizdis“, – teigia M.Ivaškevičius.

Be cenzūros

Apie tai, kad spektaklio veiksmas rutuliosis ne Big Beno bokšto ir Vestminsterio rūmų fone, byloja scenografo Gintaro Makarevičiaus parengtos dekoracijos: šiukšlių konteineris, invalido vežimėlis, ilgas naktinio baro stalas… „Centrinis Londonas, iš atvirukų pažįstamas mūsų tautiečiams ir rodomas viso pasaulio turistams, neturi nieko bendra su paprastų miestiečių, o tuo labiau emigrantų gyvenamąja aplinka. Nepaisant to, „juodieji rajonai“, apie kuriuos pasiturintys londoniečiai nieko nežino ir nenori žinoti, šiandien sudaro didžiąją miesto dalį“, – tvirtina emigrantų buitį tyręs dramaturgas.
O ir keiksmažodžiai iš personažų lūpų „Išvarymo“ scenoje liesis nevaržomai. „Taip, turbūt pirmąkart rašydamas leidau sau kalbos necenzūruoti. Nesidrovėdamas išguldžiau ne tik visus į galvą atėjusius barbarizmus, bet ir tą kalbos struktūrą, kuri buvo mums būdinga prieš dvylika-penkiolika metų. Žinote, labai smagi patirtis – leisti sau rašyti negalvojant, kaip tai bus skaitoma knygoje ar skambės scenoje. Gyvename suvaržyti įvairiausių normų ir sistemų, o čia – visiška laisvė“, – neslepia rašytojas.
Kaip sekėsi perteikti didmiesčio tautų katilo margumą? „Pjesėje esama fragmentų rusų, lenkų, anglų kalbomis, bet didžiuma teksto skambės lietuviškai, nes mūsų žiūrovai nėra poliglotai. Antra vertus, ilgiau Londone gyvenusių lietuvių kalba savaime pasipildo angliškais įterpiniais. Tie, kurie nuvyko ten su pirmąja nepriklausomybės emigrantų banga, greitai suvokė, kad Londone niekada netaps vietiniais. Jie aukojosi dėl savo vaikų, kurie angliškai kalba ne tik be lietuviško akcento, bet ir su tam tikro Londono rajono dialektu. Tokie vaikai sako: „Mano mama ir tėtis lietuviai“, bet savęs pačių kaip lietuvių jau neidentifikuoja. Akivaizdu, kad asimiliacija įvyko jau antroje kartoje“, – aiškina dramaturgas.
Tačiau pirmoji emigrantų karta nesijaučia savi nei ten, nei Lietuvon sugrįžę. Yra tokių, kurie iš tuščios puikybės norėdami pasirodyti čia per tris dienas ištaško savo trijų-keturių mėnesių uždarbius, o parvažiavę į Londoną toliau kantriai „aria“. „Bet sutikau ir žmonių, kurie Lietuvon negrįžta todėl, kad gyvena keliais socialiniais laipteliais žemiau nei tikėjosi. Sugrįžimas jiems būtų tolygus pralaimėjimo pripažinimui. O lietuviams būdinga kovoti netgi tuomet, kai kovoti iš esmės neverta. Kartais toks atkaklumas padeda, o kartais atsisuka prieš mus pačius”, – pastebi M.Ivaškevičius.

Lietuvį lengva pažinti

Sakoma, kad laimė dramaturgų dėmesio nusipelno tik tuomet, kai apie ją šneka nelaimingi žmonės. Marius neabejoja, kad Londone buvo galima prisiklausyti ir lietuviškų sėkmės istorijų, tik jos šį kartą jo nedomino.
Bet juk žmogus taip sutvertas, kad svetimam mieliau atveria sėkmes, o ne skaudulius. Ir uždarokas lietuvių būdas svetur akimoju neprapuola, todėl, spėju, prašnekinti tautiečius turėjo būti nelengva užduotis. „Pirmiausiai todėl, kad tekdavo ilgai aiškinti, kam jų istorijos reikalingos. Juk nesu žurnalistas, kuris tai išguldytų popieriuje. Nedarydavau jokių įrašų nei diktofone, nei sąsiuvinyje. Pasitaikydavo, kad šalia sėdintis pašnekovo sutuoktinis tokių istorijų dar nebūdavo girdėjęs – tokie skaudūs, giliai užslėpti ten patirti išgyvenimai. Vėliau žmonės neretai gailėdavosi širdį išlieję, bet juk pasakojimų atgal neatsiimsi – jie ne dokumentinėms publikacijoms buvo skirti“, – kartoja rašytojas.
Dažnai girdime tvirtinant, kad lietuvis lietuvio Londone stengiasi apskritai nepažinti. Ar tai netrukdė medžiagą pjesei renkančiam dramaturgui? „Reikia suprasti, kad ten suvažiuoja įvairių socialinių sluoksnių atstovai. Tie, kurie atvyksta pasirengę rimtai karjerai, nenori būti tapatinami su juodadarbiais. Tai būdinga ne vien Londonui. Antra vertus, lietuvių veidai margoje minioje gan lengvai atpažįstami – apsirikti gali nebent supainiojęs su lenku. Iš patirties galiu tvirtinti, kad tautybės spėjimai metro arba gatvėje pasitvirtindavo maždaug šešiasdešimčia procentų, – neslepia pašnekovas. – Pavyzdžiui, eini ryte ir matai – panašus į mūsų tautietį gatvę šluoja. Užsirūkai netoliese ir lukteli, kol prasižios. Netgi angliškai šnekantį atvykėlį iš Lietuvos nesunku pažinti – mūsų akcentas labai specifinis, lenkų jis jau kitoks“.
Tad ar sudėtingų emigrantų istorijų prisiklausęs rašytojas sutiktų išleisti į Londoną gyventi ūgtelėjusią savo dukrą? „Tikrai žinau, kad nedrausčiau. Be jame slypinčios tamsos, tai – ir milžiniškų galimybių miestas. Neverta jaunam žmogui įrodinėti, kad to, apie ką svajoja, ten nepasieks – o gal pasieks? Juk yra tokių, kurie įsitvirtina ir sėkmingai atranda save. Grįžimas iš Londono į Vilnių jiems būtų tolygus grįžimui iš sostinės į kaimą. Aš ir pats dar nesu tikras, kad neišvažiuosiu gyventi į Londoną“, – atvirauja M.Ivaškevičius.