kamane.lt nuotr.

Teatro populiarumas XVIII a. pr. pasiekė kulminaciją. Po Liudviko XIV mirties, 1716 m. į Paryžių grįžusi italų trupė pradėjo naują dramos epochą kartu su pirmąja rašytojo Fransua Mari Arujė (François-Marie Arouet, 1694–1778) tragedija „Edipas“ (Œdipe, 1718), kurią autorius pasirašė Voltero slapyvardžiu. Nepaisant to, kad sulig Moljero mirtimi Prancūzijos dramaturgija išgyveno sudėtingą laikotarpį, naujasis Comédie-Française teatras daugeliu atžvilgiu liko pasigėrėjimo verta institucija[1]. Čia vaidino Moljero našlė Armanda Bėžar (Armande Béjart, 1640–1700), panelė Champmeslė (Marie Desmares dite M^lle de Champmeslé, 1642–1698), tragikas Mišelis Baronas (Michel Baron, 1653–1729), komikas Polis Puasonas (Paul Poisson, 1658–1735), žymus savo sukurtu Krispeno charakteriu.

Marius Vyšniauskas, kamane.lt

Tyrinėjant aktorių portretus matyti, kad individualūs pasirodymai bei teatro šventės vis labiau pelnė publikos dėmesį. Pavyzdžiui, prancūzų menininkas Žerardas Skotinas (Gerard Scotin, 1698–1755) graviūrose vaizdavo itališkos komedijos personažus ne teatro scenoje, o tarsi laisvalaikiu besimėgaujančius realius žmones[2]. Tuo tarpu gausiai aktorių trupes tapiusį Žaną Antuaną Vato (Jean-Antoine Watteau, 1684–1721) scenos metraštininku laikyti negalime, nes scena jam buvo tik įkvėpimo šaltinis. Vienas ryškiausių jo darbų „Pjero vadinamas Žiliu“ (1718) priklausė žymiam Napoleono meno ekspertui baronui Dominikui Vivanui Denonui (Dominique Vivant Denon, 1747–1825).

Istorikai tvirtina, jog paveikslas nutapytas kavinės iškabai, kurios savininkas Beloni (1680–1721) pats iki 1718 m. scenoje atlikdavo Pjero vaidmenį. Centrinė siužeto figūra, kaip spėjama, atspindi užsakovo bruožus, tačiau natūralaus dydžio portretas veikiau skirtas aukšto rango personai. <…> Lygindami šį paveikslą su Hiacinto Rigo (Hyacinthe Rigaud, 1659–1743) „Šarvais apsitaisiusio Liudviko XIV portretu“ (1701), įžvelgiame sąmoningą karališkos šeimos įžeidimą[3]. Komedijos personažas čia virsta oria asmenybe, o didelio formato simetrija sufleruoja didingą, humanizmu persunktą jauseną.

XVIII a. šokėjai ir choreografai jautė, kad šokis turi būti ne vien dekoratyvi puošmena ar žavėjimosi objektas – jis turėtų perteikti žiūrovui ir prasmę.

Visgi teatro neaplenkė ir rimtos permainos. Garsiausias Comédie-Française aktorius Anri Liudvikas Lėkenas (Henri Louis Lekain, 1729–1778) pavertė istoriškai tikslesniu sceninį kostiumą. Jis atsisakė plunksnuoto galvos apdangalo ir ilgo apsiausto, kurį anksčiau dėvėjo tragedijos herojus, ir pasirinko paprastesnį klasikinį apdarą, o smulkesnių vaidmenų atlikėjus aprengė kostiumais, atitinkančiais pjesės laikotarpį[4]. Reformas itin rėmė jo partnerė panelė Kleron (Claire Josèphe Léris, dite la Clairon, 1723–1803), kuri iškeitė krinoliną į laisvai krintančią paprastą suknelę plačiomis palaidomis rankovėmis.

Taigi visai realu, kad su teatro modernizacija galėjo susidurti prestižiniame Paryžiaus vienuolyne-pensione Abbaye-aux-Bois (1819–1849 m. ten gyveno vieno didžiausio pasaulyje europietiškos literatūros salono savininkė Žuli Rekamjė (Julie Récamier 1777–1849)[5], pas kurią lankėsi Fransua Renė Šatobrianas, Onorė de Balzakas, Alfredas de Lamartinas) gyvenusi LDK didikė Apolonija Elena Masalskytė (1763–1815). Atsiminimuose rašoma, kad mergaitė vaidino pensiono spektakliuose, o kartais pasirodydavo net aristokratų rūmų scenose. Grafienės de Montemart ir d’Harcourt sutarė su vienuolyno vyresniąja leisti A.E.Masalskytei vaikščioti į teatro repeticijas tris kartus per savaitę. Šie išėjimai jai labiau įsiminė tuo, kad visuomet gaudavo saldainių[6]. Taip jaunoji didikė prisilietė prie klasikinio baleto. Tačiau koks tuomet buvo baletas?

Šokis XVIII a.

XVIII a. šokėjai ir choreografai jautė, kad šokis turi būti ne vien dekoratyvi puošmena ar žavėjimosi objektas – jis turėtų perteikti žiūrovui ir prasmę. Visa tai paskatino atsiradimą ballet d’action, kur siužetą perteikė vien judesiai[7]. Profesionalūs šokėjai jau neprivalėjo laikytis džentelmenų manierų; priešingai, dramos aspektui balete įgaunant svarbą, skatinta rodyti emocijas, kurios viešumoje neretai slėptos. Vienas pirmųjų draminių šokių Prancūzijoje atliktas 1714 m. Fransuazos Prėvo (Françoise Prévost, 1680–1741) markizės du Meno (duchesse du Maine, 1676–1753) So rūmuose. Bet gana greitai šokį išplėtojo jos mokinės Mari Kamargo (Marie Camargo, 1710–1770) ir Mari Salė (Marie Sallé, 1707–1756).

Jos šokis buvo tarsi eskizas; ji atlikdavo tik petits pas, paprastus žingsnelius, bet judėjo taip gracingai, kad publika troško jos labiau nei bet kurios kitos šokėjos.

M.Salė karjerą skyrė draminėms šokio galimybėms plėtoti. Atlikdama skulptūros vaidmenį „Pigmalione“ (1734) ir norėdama suteikti kūriniui kuo daugiau tikroviškumo, vietoje korseto, pasijonio ir raukto sijono, kuriuos dėvėjo visos to laikotarpio šokėjos, ji vilkėjo paprastus graikiškus drabužius. <…> Deja, Salė bandymai reformuoti kostiumus nesulaukė dėmesio iki amžiaus pabaigos[8]. M.Kamargo labiau atsiskleidė per techniką, t. y. improvizacijoje, judesių tikslume.

Kiek kitoks buvo balerinos Mari Madeleinos Gimar (Marie-Madeleine Guimard, 1743–1816) stilius. Visuomenėje ji garsėjo dėl tobulai sukomponuotų ir įtraukiančių aristokratiškų judesių, mimikos bei ekspresyvaus veido. Portretistė Elizabet Vižė Lebren (Élisabeth Vigée Le Brun, 1755–1842) teigė: Jos šokis buvo tarsi eskizas; ji atlikdavo tik petits pas, paprastus žingsnelius, bet judėjo taip gracingai, kad publika troško jos labiau nei bet kurios kitos šokėjos[9].Tad sunku pasakyti, kurią baleto manierą labiausiai mėgo A. E. Masalskytė ir koks buvo jos požiūris į minėtas šokėjas.

Pirmieji profesionalūs teatrai LDK

Kalbėdamas apie Švietimo epochos teatro sklaidą LDK, meno istorikas Vladas Drėma (1910–1994) tvirtino: Nors dvaras jau rodė gerą intelektualių ir skoningų pramogų pavyzdį, Lietuvoje nėra žymės, kad kuriame nors turtingo dignitoriaus dvare ar mieste būtų buvę teatro vadinimų. Aukštuomenę dialogais linksmino jėzuitai[10]. Šie dialogai žavėjo tuo, kad paprastai būdavo nenusisekę, ir kuo labiau nepavykdavo, tuo gardžiau publika juokdavosi.

Pirmąjį profesionalų teatrą Nesvyžiuje atidarė Radvilos, kuriais netrukus sekė Sapiegos, Oginskiai ir kt. Nesvyžiaus teatro įkūrėja, Vilniaus vaivadienė ir LDK etmonienė Uršulė Pranciška Radvilienė (1705–1753), buvo labai energinga moteris. Jai teko po Šiaurės karo atstatyti švedų sugriautus Nesvyžiaus rūmus. Po keliolikos metų Nesvyžiaus Radvilos galėjo didžiuotis puošniu barokiniu keturaukščiu rūmų ansambliu su dvylika prabangiai įrengtų salių, koplyčia, puikiai sutvarkytu parku[11].

Be to, didikė sėkmingai tvarkė veidrodžių manufaktūros reikalus, aprūpino vegetuojančią Nesvyžiaus spaustuvę naujais įrenginiais. Kita vertus, U.P.Radvilienė sukūrė nemažai poezijos kūrinių, parašė 11 originalių dramų bei išvertė į lenkų kalbą tris Moljero komedijas, jas „suaktualindama“ lenkiškais veikėjų vardais ir vietovardžiais. Tačiau didžioji didikės meilė vis dėlto liko teatras. Pasak šaltinių, spektakliuose vaidino net tik dvariškiai, bet ir kunigaikštienės vaikai, Radvilų išlaikomos kadetų mokyklos kariūnai. Pirmąjį spektaklį, savo pačios parašytą pjesę „Nenuovoki meilė“, Uršulė Pranciška pastatė 1746 m., vyro Mykolo Kazimiero vardadienio proga. <…> Vėliau tokius spektaklius pradėta rengti aštuonis-dešimt kartų per metus[12].

Dėl savo įvairiapusės veiklos U.P.Radvilienė laikoma pirmąja menininke LDK istorijoje.

Beje, nuošalyje neliko ir muzikiniai moters gabumai, tad buvo statomos operos, operetės (muziką kurdavo pati, naudodama tuo metu populiaraus italų poeto Pjetro Metastazijaus (Pietro Metastasio, 1698–1782) libretus). 1724 m. M.K.Radvilos įkurta Nesvyžiaus rūmų kapela, vadinama „lietuviška orkestra“, tapo operos orkestru[13]. Jį didikė papildė baudžiauninkais muzikantais, kuriuos parengė užsienio mokytojai. Tad U.P.Radvilienę galima laikyti viena pirmųjų muzikos mokyklų kūrėjų LDK. Kiekviename jos teatro spektaklyje ypatingas vaidmuo skirtas baletui, juo baigdavosi dramų, operų, operečių pastatymai. Kaip ir muzikantai, baleto šokėjai buvo baudžiauninkai. 1748 m. teatrui įrengta speciali salė rūmuose ir dvi lauko salės. Viena jų to meto Vakarų Europos teatrų pavyzdžiu buvo vaizdingame parke ant ežero kranto. Vasaros teatrų spektaklius buvo leidžiama lankyti ir baudžiauninkams, kas rodo demokratiškas didikės pažiūras[14]. Taigi dėl savo įvairiapusės veiklos U.P.Radvilienė laikoma pirmąja menininke LDK istorijoje.

Įdomu tai, kad baudžiauninkų teatras mėgtas visame mūsų regione – tai liudija ne tik LDK pavyzdžiai, bet ir Rusijos imperijos memuarai. Ryškiausia tokio teatro žvaigždė buvo baudžiauninkė Praskovija Kovaliova-Žemčiugova (Прасковья Жемчугова, Ковалёва, 1768–1803), viena geriausių XVIII a. Rusijos operos solisčių. Grafams Šeremetjevams suvokus, kad tarnaitė gabi operiniam dainavimui, jai leista 1779 m. debiutuoti Kuskovo rūmų teatre pastatytoje komiškoje operoje L’Amitié à l’épreuve kartu su grafo Piotro Šeremetjevo sūnumi Nikolajumi (Николай Шереметев, 1751–1809). Per dvidešimt karjeros metų artistė sulaukė nemažai svarbių vaidmenų. Galop, pasivadinusi Žemčiugova (liet. perlas), 1787 m. atliko Elianos rolę stebint imperatorei Jekaterinai II. Pastaroji buvo taip sužavėta, kad dovanojo solistei deimantinį žiedą[15].

Jaunoji grafienė 1803 m. vasario 3 d. gimdydama sūnų Dmitrijų nusilpo ir vasario 23 d. Sankt Peterburgo rūmuose mirė, o po kelerių metų iš sielvarto mirė ir našliu tapęs grafas.

Mirus senajam grafui, sūnus Nikolajus 1795 m. persikėlė į naujai pastatytus Ostankino rūmus, kur buvo įrengtas didžiulis teatras, skirtas plačios skalės operoms ir prabangiems pokyliams. Rezidencijos atidarymo proga buvo parodyta baltarusių kilmės kompozitoriaus, grafo Mykolo Kleopo Oginskio mokytojo (dirbusio nuo 1775 m. Trakuose, Tado Pranciškaus Oginskio rūmuose)[16] Osipo Kozlovskio (О́сип Козло́вский, 1757–1831) opera „Zelmira ir Smelonas, arba Izmailo užėmimas“ (Зельмира и Смелон, или Взятие Измаила), kur Žemčiugova įkūnijo pagrobtą turkę Zelmirą. Tarp žiūrovų spektaklį stebėjęs paskutinis ATR valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis liko nemažiau pakerėtas artistės talento. Visa tai paskatino 1798 m. N. Šeremetjevą suteikti aktorei laisvę, o 1801 m. ją slapta vesti. Įdomu tai, kad, negalėdamas vesti valstietės,grafas sukūrė jai genealogiją, kuri neva Praskoviją kildino iš senos lenkų bajorų Kovalevskių giminės. Prieš vestuves sutuoktinis išsiuntė agentą į Lenkiją nupirkti kilmingos giminės testamento patentą[17]. Apmaudu, tačiau meilei tęstis lemta nebuvo. Jaunoji grafienė 1803 m. vasario 3 d. gimdydama sūnų Dmitrijų nusilpo ir vasario 23 d. Sankt Peterburgo rūmuose mirė, o po kelerių metų iš sielvarto mirė ir našliu tapęs grafas.

Grįžtant prie LDK teatrų specifikos, būtina pacituoti vokiečių dramaturgą bei generolo Frydricho Bauerio (Friedrich Bauer, 1731–1783) sekretorių Sankt Peterburge Augustą fon Kocebu (August von Kotzebue, 1761–1819), kuris, lankydamasis etmono Jono Klemenso Branickio (1689–1771) teatre Balstogėje, stebėjo prancūziškų veikalų atlikimą. O svarbiausia, kaip liudija autorius, vaidinta puikiai, nors moterų vaidmenis atliko etmonienės dvaro panelės, nė žodžio nemokančios prancūziškai[18]. Nemažiau iliustratyviai minimas Sapiegų teatras Ružanuose (veikęs iki 1791 m.). Jame vaidino 60 aktorių ir baleto artistų, kurie taip pat buvo atrinkti iš valstiečių. Visgi didžiausią indėlį LDK kultūriniame gyvenime padarė Varšuvos teatras.

Pirmuosius viešus operos rūmus (Operalnia) 1748 m. Saksų parke įkūrė Augustas III, tačiau tautinis lenkų teatras atsirado tik 1765 m. lapkričio 19 d. Tądien iki šių dienų neišlikusiame Operos pastate aktoriai karaliaus akivaizdoje rodė poeto ir LDK didžiojo vėliavininko fligeladjutanto Juozapo Bielavskio (1739–1809) komediją „Įkyruoliai“, pagal adaptuotą Moljero dramą „Bepročiai“ (Les Fâcheux, 1661). Lenkų istoriografija skelbia, jog šis įvykis – Nacionalinio Lenkijos teatro gimimas, kuriam susiformuoti padėjo žlungančioje ATR vykdytos socialinės ir kultūrinės reformos[19]. Būtent tada ATR teatre pasirodė pirmos vietinės aktorės Viktorija Leščinska ir Antanina Prusinovska. Vaidinimai čia rengti dvejus metus (1765–1767), vėliau darbą nutraukė politinė suirutė (Baro konfederacija ir Pirmasis padalijimas).

Teatras vėl duris atvėrė 1774 m. Radvilų rūmuose (dabar – Lenkijos Respublikos prezidentūra). Istoriografijoje akcentuojama, kad repertuaras buvęs grynai tautiškas, pvz., statytos poeto Pranciškaus Bohomoleco (1720–1784) ir LDK didiko Adomo Kazimiero Čartoriskio (1734–1823) komedijos. Pasirodydavo ATR scenos žvaigždė, operos solistė Agnieška Truskolaska (Agnieszka Truskolaska, 1755–1831); po vyro, teatro direktoriaus, mirties pati 1797 m. perėmusi teatro vadovavimą. Tačiau labiausiai lenkų teatrą išplėtojo 1778 m. debiutavęs aktorius, režisierius, o vėliau teatro direktorius Voicechas Boguslavskis (Wojciech Bogusławski, 1757–1829), laikomas Lenkijos teatro tėvu. Anot jo, teatras privalėjo būti patriotinio, moralinio, estetinio ugdymo institucija bei piliečių kovos ginklas. Tad dėtos pastangos scenoje vartoti savą kalbą bei puoselėti tautinius motyvus dramose[20].

Europos teatras XIX a. pradžioje

Europoje XIX a. pr. nebuvo palanki teatriniams eksperimentams. Laisvai skleidėsi tik lengvesnės pramoginės formos – operetė, vodevilis, melodrama. Smurtą ir sentimentalumą supinančiose pjesėse, kurių veiksmas plėtojosi sparčiai, įmantriame scenovaizdyje ir palydimas sceninių efektų <…> buvo išmoningai varijuojamos kelios nuvalkiotos temos[21]. Tad nieko keisto, kad toks repertuaras žavėjo neraštingą, nekritišką naująją publiką. Melodramos manija apėmė tiek „Covent Garden“, tiek „Drury Lane“ teatrą Didžiojoje Britanijoje.

Galiausiai XIX a. pab. apšvietus šaltai, vienodai plieskiančiai elektros lemputei, ypač gailėtasi slėpiningos teatro atmosferos dingimo.

Milžiniška abiejų teatrų erdvė įpareigojo režisierius nerimastingos publikos dėmesį patraukti kvapą gniaužiančiais scenos mechanikų įrenginiais. Būdavo apstu gaisrų, potvynių bei žemės drebėjimų, o daugelyje spektaklių dalyvaudavo ir gyvūnai – šunys, arkliai, net drambliai[22]. Taip rimti dramaturgai nepajėgė varžytis su tokiomis pramogomis ir žymiems aktoriams teko talentą švaistyti banalioms pjesėms.

Kitas svarbus veiksnys – teatrų apšvietimo pokyčiai, kurie pirmiausia įgyvendinti Londone. XIX a. 3-iajame dešimt. ir „Covent Garden“, ir „Drury Lane“ teatrai žvakes bei žibalines lempas jau buvo pakeitę dujiniu apšvietimu. <…> Dujos buvo patrauklios dėl to, kad sceną buvo galima apšviesti ryškiau ir reguliuoti šviesos ryškumą[23]. Visgi gaisrų pavojaus tai nesumažino. Galiausiai XIX a. pab. apšvietus šaltai, vienodai plieskiančiai elektros lemputei, ypač gailėtasi slėpiningos teatro atmosferos dingimo.

XIX a. teatras Vilniuje ir Kaune

Lietuvos teatras XIX a. buvo kuklesnis, tačiau, kaip ir Vakaruose, artimas paprastam, neišrankiam žiūrovui. 1785 m. V. Boguslavskis Vilniuje atidarė profesionalų teatrą, kuris, gavus miesto magistrato leidimą, įsikūrė Oskierkų rūmuose. Jo trupė Vilniuje vaidino penkerius metus, o vėliau naują trupę subūrė ir teatrą Radvilų rūmuose įsteigė antrepreneris Dominykas Moravskis (1761–1801).

Pirmąja Lietuvos teatro primadona tapo jo žmona Mariana Korvelytė-Moravskienė (1765–1823), apie dešimt metų švytėjusi Vilniaus teatriniame gyvenime. Ji vaidino visuose vyro spektakliuose, pvz., Frydricho Šilerio „Klastoje ir meilėje“, Voltero „Alzyroje“, Pjero de Bomaršė „Figaro vedybose“ ir kt. Amžininkai apie ją atsiliepė, kad dėl grožio ir talento buvo visų dievinama. Savo talentu Moravskienė užtemdė kitus aktorius[24]. Tad nieko nuostabaus, kad, mirus D.Moravskiui, trupę perėmė jo žmona, kurios vadovavimo metais (1801–1805) teatras dar labiau suklestėjo. Kviesti nauji aktoriai, mėgdžiotas Paryžiaus ir Varšuvos teatrų repertuaras.

Caras buvo pakerėtas ne tik Moravskienės artistinio talento, bet ir moteriško žavesio. Ši pažintis teatrui buvo labai naudinga.

Pasak šaltinių, iš Varšuvos atvyko aktorius Andrius Rutkovskis (1760–1830) su žmona Karolina Verter <…> ir taip Vilniaus teatre pradėta vaidinti ne tik didesnės apimties kūrinius, bet ir rodyti deramai pastatytas dideles operas, kaip antai, „Užburtoji fleita“, „Saulės brahmanų šventė“, „Oberonas“[25]. Taip pat buvo parodyta didinga opera su rečitatyvais – „Palmyra“. Šio spektaklio pastatymui specialiai kurti kostiumai (persiško ir indiško atlaso) ir įspūdingos dekoracijos, kurias nutapė Antanas Smuglevičius (1740–1810). M. Moravskienės įtaka dar išaugo 1802 m. Lietuvos sostinėje apsilankius imperatoriui Aleksandrui I. Caras buvo pakerėtas ne tik Moravskienės artistinio talento, bet ir moteriško žavesio. Ši pažintis teatrui buvo labai naudinga. Valdovas suteikė Moravskienės trupei monopolinę teisę vaidinti Vilniuje ir gastroliuoti provincijoje. <…> O repertuaro cenzūra patikėta universitetui, kuriame teatro direktorė turėjo artimų bičiulių[26].

Bemaž tuo pačiu metu Vilniuje gyveno menkas literatas Bončia-Tomaševskis, kuris, pasak šaltinių, sutaręs su šokėju Terleckiu, įkūrė vaikų baletą ir rodė vaidinimus senajame Oskierkų teatre. Į trupę daugiausiai kviesti miestiečių vaikai, pvz., Slendzinskių. Moravska iš pat pradžių vaikų baletą laikė dėmesio nevertu dalyku, bet vėliau įsitikinusi, kad jis nuostolingas jos trupei, <…> pasistengė, kad karinio gubernatoriaus Leontijaus Benigseno įsakymu jam būtų uždrausta rodyti vaidinimus arba liepta pasišalinti iš Vilniaus[27].Taip Bončia-Tamaševskis atsidūrė Gardine.

Daugiausiai dėmesio M. Moravskos teatras sulaukė iš Frankų šeimos, kuri čia rengdavo operas Labdaros namų naudai. Jų metu dainuodavo pati Kristina Gerhardi-Frank (1780–?) su mokinėmis. Vieną iš pasirodymų 1810 m. memuaruose aprašė Jozefas Frankas (1771–1842). Kilo mintis, kol Tarkvinijus Vilniuje, pastatyti Cingarelio operą „Romeo ir Džuljeta“, įterpiant ir kitų kompozitorių muzikos. <…> Poniai Frank teko Džuljeta. <…> Operoje turėjo būti ir nedidelis baletas. Suradau 8 merginas ir 4 vaikinus. Universiteto šokių mokytojas Dzivonis pagal mano nurodymus pastatė nedidelį baletą. Operoje reikėjo kautis; Tarkvinijui prisidėjo išmokti fechtuotis[28].

Bilietai, anot Kuryer Litewski, parteryje kainavo 3 rb., vieta ant parketo – 6 rb., galerijoje – 1 rb., o ložė – 15 rb., tačiau publika mokėjo ir daugiau, pvz., grafas Ignacas Tyzenhauzas (1760–1822) davė 200 Olandijos dukatų. Visas pasiruošimas operai vyko Frankų name. Viename kambaryje dainavo, kitame – šoko, trečiame – fechtavosi, o ketvirtame ir penktame vyriškų ir moteriškų drabužių meistrai siuvo kostiumus, daugiausiai iš sidabru ir auksu siuvinėto aksomo ir satino[29]. Vien kostiumams išleista 4 000 frankų, o dekoracijoms dar apie 1 000 frankų. Vis dėlto žiūrovai liko pakerėti. Ką tik grįžęs iš Paryžiaus grafas Oginskis, kuris matė „Romeo ir Džuljetą“ Tiuilri rūmuose su Krešentiniu ir panele Grasini, viešai pareiškė, kad Tarkvinijus ir ponia Frank prilygo jiems[30].

Vis dėlto nors Vilnius tuomet buvo labai prašmatnus, miesto teatras – baisiai apleistas. Tad 1810 m. nutarta įkurti naują teatrą, kuris po ilgų svarstymų buvo atidarytas Rotušėje. Antraprenere pakviesta M. Moravska. Buvo nutarta statyti nedideles operas, išverstas iš prancūzų kalbos, vodevilius, tačiau po metų J. Frankas vis tiek skundėsi. Teatras turėjo vieną rimtą trūkumą: žmonių daug, o kasa pustuštė. <…> Aš iš visų jėgų stengiausi pagerinti publikos teatrinį skonį, skatinti aktorių konkurenciją, dėl to „Privilegijuotame Vilniaus laikraštyje“ spausdindavau kritinius straipsnius apie teatrą. Ta proga pasakydavau naudingų dalykų ir apie kitus, neteatrinius reikalus. Paminėjęs purvinus vienos aktorės batelius, užsiminiau apie gatvių, vedančių į teatrą, būklę[31].

Pirmasis Kauno miesto teatras buvo įkurtas 1848 m. Perkūno name ir ten veikė iki 1865 m.

Vėliau M.Moravska teatrą už 70 tūkst. auksinių perleido Motiejui Kažinskiui, o pati, paskutinį kartą pasirodžiusi tragedijoje „Lanassa“, nusipirko vasarnamį Antakalnyje. Naujasis teatro vadovas jau nebemokėjo pastovaus atlyginimo aktoriams, o sukūrė kažką panašaus į akcinę bendrovę. Kažinskis po kiekvieno vaidinimo pasiimdavo trečdalį uždarbio. Likusius pinigus sumokėjus už apšvietimą, muziką, aptarnavimą ir t. t., kaip galėdami dalydavosi vargšai aktoriai[32].

Pirmasis Kauno miesto teatras buvo įkurtas 1848 m. Perkūno name ir ten veikė iki 1865 m. Visgi kauniečiai teatro patalpomis patenkinti nebuvo, mat Perkūno namus laikė „šventa vieta“, anot padavimo, pastatytus ant pagoniškos šventyklos liekanų. Daktaras, memuaristas Stanislovas Moravskis (1802–1853) rašė: O ta šventykla, kad ir kieno ji būtų buvusi, dabar varganu teatrėliu paversta[33]. Deja, nėra atlikta platesnių tyrimų apie tame teatre vykusius spektaklius ir publikos atsiliepimus. Daug daugiau galima pasakyti apie Vilniaus teatrinio gyvenimo smulkmenas.

Lietuvos sostinėje rengta daugybė įdomių pasirodymų, apie kuriuos noriai memuaruose dalijosi amžininkai. Rašytoja Gabrielė Giunterytė-Puzinienė (1815–1869), pristatydama 1820 m., rašė: Pavasarį į Vilnių atvyko garsioji ponia Katalani, dailininkė. <…> Teko luktelėti, kad sulauktume koncerto ir išgirstume visoje Europoje garsias arijas Placida Compagnia ir Ombra adorata, atliekamas tiesiog lakštingalos balsu[34].Įdomu, kad užrašuose atskleista egzotiška solistės tobulo balso gerinimo priemonė. Ji turinti būti dėkinga skruzdėlių kiaušinėliams, kurių kasdien suvalganti tam tikrą porciją[35]. Tuo tarpu 1837 m. Vilniaus linksmybės pranoko lakiausią vaizduotę.Iš Mintaujos į Vilnių atvažiavo Šmidkofas ir atsivežė dailininkus, balerinas, dekoracijų meistrą, kostiumininką ir nemažai pastatytų geriausių Rosinio, Belinio, Obero ir kt. operų[36].

Teatras tuomet veikė Vilniaus gatvėje pas Kažinskius. Įspūdingą jo sceną mini amžininkai. Scena tokia erdvi, kad ne tik ketaus arklys su gražiąja Peki (panelė Simering) ant nugaros tarp galvomis linguojančių kinų galėjo nuo scenos pakilti į debesis, bet ir Mazzanielas ant gyvo žirgo pergalingai jojo tarp išlaisvintų neapoliečių[37]. Žinoma, ne visi teatrai mėgavosi puikiomis dekoracijomis. Šaltiniai užsimena apie studentų teatrą Rokitų vienuolyne (Pilies g.), kurio interjeras dabar kelia šypsnį. Pakyla ten buvo taburetės, ant kurių buvo padėtos lentos, o dvi paklodės atstojo uždangą ir dekoracijas. Toks buvo teatro gimstančio artisto Rogovskio lopšys[38].

Teatro tikslu laikyta praktinė dorovė; dorovė, veikianti ne tik protą, bet ir žmogaus širdį.

Teatrų skirtumus dar labiau pabrėžia 1841 m. liepos 1 d. Sapiegų rūmų parke švęstas imperatorienės Aleksandros Fiodorovnos (Алекса́ндра Фёдоровна, 1798–1860) gimtadienis, finansuotas karinio gubernatoriaus Mirkovičiaus. Buvo įrengtas vasaros teatras, kuriame čionykštės trupės aktoriai vaidino dalį operos „Paštininkas iš Lonžiumo“ ir komediją „Apgautas šykštuolis.“ <…> Po vaidinimo nušvito įvairiaspalvių šviesų šventovė su šviesiausiosios imperatorienės monograma, o trys karinės muzikos chorai <…> atliko tautinį himną <…>, tuo pat metu buvo paleista puokštė raketų ir šaudyta iš specialiai toms iškilmėms pastatytų pabūklų[39]. O tų pačių metų pradžioje Rotušės salėje žymus moldavų ir rumunų kilmės mechanikas Jordakis Kuparenka (Iordache Cuparencu, 1784–1844) demonstravo optinių ir kinezitopografinių vaizdų teatrą.

O kaip patys vilniečiai atsiliepė apie teatrą? Kuryer Wilenski 1842 m. išspausdino trumpą proziškai skambantį visuomenės požiūrį į kultūrinius renginius. Teatras – tai vieša mokykla, kur lavinamas protas, ugdomi estetiniai jausmai, tobulinamas skonis; jame matai atskirą pasaulį, gražų, kerintį pasaulį, kuriame atsiveria žmogaus širdies paslaptys, sprendžiami svarbūs gyvenimo, likimo ir žmonių reikalai[40]. Teatro tikslu laikyta praktinė dorovė; dorovė, veikianti ne tik protą, bet ir žmogaus širdį. Ateinu į teatrą geras, o išeinu dar geresnis[41], – dėstė korespondentas. Tuo tarpu aktorius – įkūnyta tobulybė, grožio idealas. Žiūrovai priekaištavo aktoriams, kad trūksta talento ir sceninio meistriškumo, trūksta materialinių išteklių, papildančių teatrinę iliuziją. Aktoriai skundėsi dėl žiūrovų šaltumo ir nepakankamos finansinės paramos, trukdančios išplėsti trupę pakviečiant gabių aktorių ir pagerinti materialinę teatro dalį[42]. Todėl po vaidinimų lygindama Vilniaus teatrą su užsienio scenomis, publika jį dažniausiai nuvertindavo.

1842 m. Vilniaus scenoje pradėta vaidinti pjeses rusų kalba. Pirmasis pasirodymas įvyko sausio 11 d. rusų kalba suvadinus Rafailo Zotovo (Рафаи́л Зо́тов, 1795–1871) dramą „Saardamo laivų statytojas, arba Bevardis“. O nuo 1863 m. lenkų spektakliai buvo visiškai sustabdyti ir taip oficialiai įsitvirtino rusų teatras.

1830–1880 m. teatras visur sparčiai skleidėsi. Buvo statomi nauji pastatai, turėję sutalpinti vis didesnes žiūrovų minias, vis daugiau žmonių rasdavo darbo scenoje ar už jos, produktyvūs dramaturgai pliekė šimtus trumpaamžių pjesių, kurių sėkmę lėmė veikiau prašmatnūs scenovaizdžiai ir puiki aktorių vaidyba, o ne siužetas bei dialogas[43]. Lietuvos teatras plėtojosi panašia linkme, kol galiausiai tapo tautiško ir lietuvybę puoselėjančio stiliaus.

Didysis pasaulio teatras (I dalis)

____________

[1] Hartnoll P., Teatras. Trumpa istorija, Vilnius, 1998, 148 p.

[2] Börsch-Supan H., Masters of French art. Antoine Watteau, London, 2007, 48 p.

[3]Ibid., 57 p.

[4] Hartnoll P., Teatras. Trumpa istorija……….157 p.

[5] Mohl J., and M., Letters and Recollections of Julius and Mary Mohl [interaktyvus]. 20 p. Prieiga per internetą: http://www.findmypast.com/mocavo-info.

[6] Masalska E. A., Pamiętniki pensijonarki: zapiski z czasów edukacji w Paryżu (1771–1779), Kraków,
2012, 78–79 l.

[7]Au S., Baletas ir modernusis šokis, Vilnius, 2000, 29 p.

[8] Au S., Baletas ir modernusis šokis………….32 p.

[9] Goncourt de E., La Guimard: d’après les registres des menus-plaisirs, de la bibliothèque de l’Opéra, Paris, 1893, 2 p.

[10] Drėma V., Iš Lietuvos teatro istorijos šaltinių 1761–1853 m., Vilnius, 2007, 19 p.

[11]Butkuvienė A., Garsios Lietuvos moterys, Vilnius, 2007, 126 p.

[12]Ibid., 127 p.

[13]Ibid., 128 p.

[14]Ibid., 128 p.

[15] Греч H. A., Венок усадьбам, Москва, 2006, 304 с.

[16] Osip Kozlovsky, [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.belcanto.ru/kozlovsky_o.html.

[17]История любви: граф Николай Шереметев и Прасковья Жемчугова [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.aif.ru/society/history/541.

[18] Drėma V., Iš Lietuvos teatro istorijos šaltinių 1761–1853 m…….25 p.

[19]250 lat Teatr Narodowy [interaktyvus]. Prieiga per internetą:http://www.narodowy.pl/o_teatrze,historia.html.

[20] Hübner Z., Bogusławski – człowiek teatru, Warszawa, 1958.

[21] Hartnoll P., Teatras. Trumpa istorija, Vilnius, 1998, 170 p.

[22]Ibid., 171–174 p.

[23]Ibid., 175 p.

[24] Butkuvienė A., Garsios Lietuvos moterys……131 p.

[25] Drėma V., Iš Lietuvos teatro istorijos šaltinių 1761–1853 m…….27 p.

[26] Butkuvienė A., Garsios Lietuvos moterys……132 p.

[27] Drėma V., Iš Lietuvos teatro istorijos šaltinių 1761–1853 m…….29 p.

[28] Frankas J., Atsiminimai apie Vilnių, Vilnius, 2001, 292 p.

[29]Ibid., 292 p.

[30]Ibid., 293 p.

[31]Ibid., 331–332 p.

[32] Drėma V., Iš Lietuvos teatro istorijos šaltinių 1761–1853 m…….35–37 p.

[33] Moravskis S., Iš visur po truputį. Nuo Merkinės iki Kauno. Atsiskyrėlio gavenda, I t., Vilnius, 2009, 465 p.

[34] Puzinienė-Giunterytė G., Vilniuje ir Lietuvos dvaruose, Vilnius, 2005, 37 p.

[35]Ibid., 37 p.

[36]Ibid., 209 p.

[37]Ibid., 210 p.

[38] Drėma V., Iš Lietuvos teatro istorijos šaltinių 1761–1853 m…………….277 p.

[39]Ibid., 283–285 p.

[40]Ibid., 287 p.

[41]Ibid., 287 p.

[42]Ibid., 287 p.

[43] Hartnoll P., Teatras. Trumpa istorija…………186 p.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2016 m. birželio 30 d.

"Scanpix" nuotr.

Teatro istorija skaičiuoja tūkstantmečius – jo ištakos siekia ankstyvųjų bendruomenių religines apeigas, kuomet vaidinimais garbintas konkretaus dievo gimimas, mirtis ir prisikėlimas. Pastarąjį faktą liudija Senovės Egipto graikiškojo-romėniškojo laikotarpio šventyklos, pvz., Esna, Dendera, Kalabša. Šių šventovių architektūriniame plane užkoduota „pamaldų-teatro“ funkcija.

Marius Vyšniauskas, kamane.lt

Anot šaltinių,minint Naujuosius metus, žyniai išnešdavo dievybės statulą iš požeminės kriptos ir pastatydavo wabet (liet. „tyroji koplyčia“; maža koplytėlė šventyklos teritorijoje, skirta dievybei atgimti – aut.), ten šventikai ją prausdavo, rengdavo ir lydint procesijai, vakariniais laiptais, užkeldavo ant šventyklos stogo, kur pietvakariniame kampe stovėjo atvira pavėsinė. Čia, saulės spinduliuose, statula likdavo atgimti bei kaupdavo gyvybiškai svarbią energiją ateinantiems metams. Galop, nuleidę rytiniais laiptais, žyniai dievybę vėl paslėpdavo kriptoje[1]. Per kasmetę vietinių dievų gimimo šventę statulų porą statydavo specialioje koplyčioje – mammisi (liet. „gimimo namai“), kur neva gimdavo jų atžala.

Vis dėlto Europoje teatras atliko kultūrinį, politinį ir socialinį vaidmenį, todėl straipsnių cikle aptarsime ne tik šiuos teatro raidos etapus, operos gimimą Abiejų Tautų Respublikoje, bet ir perteiksime įvairių kraštų teatrinę atmosferą.

Pirmoji teatro epocha

Pirmoji didi teatro epocha Vakarų civilizacijos istorijoje prasidėjo V a. pr. Kr. Graikijoje. Ten viena svarbiausių švenčių, Mažosios Dionisijos, davė žodį „tragedija“ (gr. tragos ožka“ – pirmąją šventės dieną aukota ožka arba paskutinę įteikiama kaip prizas)[2]. Tuo tarpu Lėnajos šventė buvo skirta linksmybėms, ir iš jos elementų vėliau išsirutuliojo komedija (gr. comos – „pasilinksminimas“).

Vokiečių filosofas Frydrichas Vilhelmas Hėgelis (Wilhelm Friedrich Hegel, 1770–1831) antikines tragedijas laikė vienomis „iškiliausių, visais atžvilgiais nuostabiausių visų laikų meno kūrinių“. O Antigonę vadino „nuostabiausia asmenybe, kada nors gyvenusia šioje žemėje“[3]. Kaip vyko antikinės šventės, iliustruoja Partenono frizas, tačiau teatriniai kostiumai palaipsniui kito. Tragedijos aktorius pažįstame iš amforų tapybos: Jie dėvėjo puošnius, dažnai ryškiaspalvius, gausiai siuvinėtus audinius ir avėdavo paaukštintus batus, šitaip mėgdžiodami Dionisą. Vėliau drabužius iškimšdavo, o ūgį padidindavo peruku ir storais batų padais[4].

Pagrindinis kostiumo atributas buvo kaukė, pasak tradicijos, įvesta Tespido (Θέσπις, VI a. pr. Kr.); ji leido trims tragedijos aktoriams vaidinti po keletą vaidmenų. Kiekvienas iš daugiau kaip trisdešimties žinomų kaukių tipų nurodė ne tik veikėjo amžių, padėtį, lytį, bet ir vyraujančią emociją. Bemaž priešingai atrodė komedijos aktorius, kurio laisvesnis kostiumas leido atlikti akrobatikos triukus.

Įėjimas į teatrą iš pradžių buvo laisvas, bet vėliau rinktas nedidelis mokestis (vargšams išdalydavo reikiamą pinigų sumą, nes Dionisijose dalyvavimas buvo privalomas).

Jis paprastai avėdavo minkštomis šlepetėmis, mūvėdavo kūno spalvos aptemtas kelnes, vilkėdavo trumpą, juokingai kimštą tuniką, o Aristofano laikų komedijose – dar turėdavo didžiulį raudoną odinį falą. Kaukės komiškumo dėlei buvo išdidintos[5].Nepaisant komedijų populiarumo, vienintelis žymus autorius buvo Menandras (Μένανδρος, 342–292 pr. Kr.), kurio penkios dramos pasiekė mus. Jis turėjo nepaprastą reputaciją, ir esama pakankamai kūrinių frangmentų, kad galėtume įvertinti jo Naująją komediją, taip pavadintą skiriant nuo Aristofano Senosios komedijos[6]. Beje, įėjimas į teatrą iš pradžių buvo laisvas, bet vėliau rinktas nedidelis mokestis (vargšams išdalydavo reikiamą pinigų sumą, nes Dionisijose dalyvavimas buvo privalomas).

Svarbiausia romėnų teatrų siūloma prekė buvo šiurkštūs ir nešvankūs farsai daugiausiai girtuoklystės, gobšumo, svetimavimo temomis, prikaišioti vulgarybių ar akrobatikos numerių, atliekamų menkai apsirengusių šokėjų.

Heladoje teatras buvo ne tik linksmybių vieta, bet ir kaip svarbi politinė erdvė, kur susirinkdavo demo (teritorinė apygarda Senovės Graikijoje – aut.) piliečiai, pvz., Ramnos kaime. Juolab, Atėnams prarandant politinį statusą, krizė aiškiausiai justa scenoje: atsirado dramų, keliančių socialinės nelygybės klausimus. Taigi teatras tapo pagrindiniu graikų bendruomenės simboliu, bet jo vaidmuo pasikeitė. Tas pokytis ryškus Megalopolio teatro griuvėsiuose. Iš pradžių teatras čia žvelgė tiesiai į asamblėją, tačiau II a. pr. Kr. vidur. tarp jų išmūryta siena, nukertanti bet kokį šių dviejų institucijų ryšį.

Dar labiau teatras modifikavosi Romos imperijos laikais, nes kalvos šlaito amfiteatrus keitė lygioje vietoje dygstantys teatrai, apsupti milžiniško mūro. Svarbiausia romėnų teatrų siūloma prekė buvo šiurkštūs ir nešvankūs farsai daugiausiai girtuoklystės, gobšumo, svetimavimo temomis, prikaišioti vulgarybių ar akrobatikos numerių, atliekamų menkai apsirengusių šokėjų. Taip geros reputacijos aktoriai virto atstumtaisiais.

Liturginė vaidyba viduramžiais

Viduramžiais išnykus antikinei dramai, Vakarų Europą užkariavo liturginė vaidyba. Bažnyčios Tėvai griežtai draudė lankyti spektaklius ar juose vaidinti, tačiau Bizantijoje vis tiek mėginta pritaikyti senąjį teatrą naujoms reikmėms. Ironiška, bet drama, nepaisant draudimų, atgimė pačioje krikščionių kulto širdyje; o teatrą labiausiai draudė tie, kurie prieš atsiversdami patys jame mėgo lankytis, pvz., Šv. Augustinas (Agostino d’Ippona, 354–430). Taip liturginė drama išsikristalizavo iš krikščioniškos liturgijos, ypač iš Velykų apeigų[7].Vaidinimai įprastai vyko lauke, o bažnyčios durys atstodavo foną ir pro jas buvo įleidžiami bei išleidžiami pagrindiniai aktoriai.

Vėlyvaisiais viduramžiais į Vakarų Europos meninę sceną įžengė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė.

Kita vertus, Ispanijoje religinės pjesės jau XV a. vid. vaidintos didikų dvaruose. Įdomu, kad ir komizmas viduramžių teatrui buvo nesvetimas, pavyzdžiui, Velykų vaidinimuose pirmieji įvesti komiški personažai buvo pirkliai, kurių krautuvėje apsistodavo vykstančios prie kapo Marijos, norėdamos nusipirkti Kristaus kūnui balzamuoti reikalingų medžiagų[8]. Žinoma, kitos istorijos buvo dramatiškos: Danielius liūtų duobėje, Lozoriaus prisikėlimas, Šv. Pauliaus atsivertimas. Kiekvienai pjesei reikėjo nemažai aktorių, iki 300. Daugelis buvo vietiniai berniukai ar vyrai, bet Prancūzijoje leista vaidinti ir moterims[9].

Be to, vėlyvaisiais viduramžiais į Vakarų Europos meninę sceną įžengė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Tai sietina su pirmosiomis teatro apraiškomis, kurios Lietuvoje pastebimos liturginėse dramose, parateatriniuose renginiuose, klajojančių aktorių pasirodymuose. Pirmos žinios apie teatro užuomazgas LDK siekia XV a., kai popiežius Sikstas IV (Sisto IV, 1414–1484) Nekaltojo Prasidėjimo šventei suteikė oktavą (1482). Vilniaus bernardinai iškilmėms pritaikė vaidinimus[10], kurie siejosi su panašiomis kanonizuotomis religinio meno formomis.

Teatro tradicija Renesanso laikotarpiu

Kilus Reformacijos bangai, 1548 m. Paryžiuje uždrausti religiniai vaidinimai; ir nors savo dramų turėjo tiek Reformacija, tiek Kontrreformacija, jų reikėjo veikiau propagandai, o ne teatro tikslams.

Italija tam pasipriešino. Remdamiesi Senovės Romos architekto ir karo inžinieriaus Marko Vitruvijaus Polio (Marcus Vitruvius Pollio, 80–15 m. pr. Kr.) architektūros veikalais, rašytais 16–13 m. pr. Kr. ir pirmąsyk su iliustracijomis išspausdintais 1511 m., teatro architektai perkėlė romėnų teatro architektūrinius principus į itališkus statinius[11]. Tad žvilgtelėjus į Vinčensos Teatro Olimpico (1580–1585) su nepakartojama frons scaenae (lot. scenos išorė – dekoruota romėniško teatro skenė (scenos fonas) – aut.), nekyla abejonių, kad tai – tipiškas akademinės tradicijos renesanso teatras; vienas iš trijų (likusieji, Teatro all’antica (1588–1590) Sabonetoje ir Teatro Farnese (1618) Parmoje) išlikusių Renesanso teatrų pasaulyje.

Sostą paveldėjus Žygimantui Augustui (1520–1572), esminių muzikinio gyvenimo naujovių į Vilniaus dvarą atnešė iš Italijos pakviestas žymus vengrų kilmės liutnininkas ir kompozitorius Valentinas Bakfarkas.

Tarp kitko, greta klasikinių dramų, Italijoje egzistavo gyvastinga commedia dell’arte. Ši teatro forma kliovėsi ne dramaturgu, o aktoriais. Jos dialogas, prasidėjęs paprastu dviejų komikų apsikeitimu frazėmis ir išaugęs į ištisą pjesę, toliau vykdavo improvizuotai. Tyrinėjant žanrą, peršasi aliuzija į graikų dramas, kur kostiumo atributu buvo kaukės. Jei XVI a. sustorėjęs aktorius prarasdavo deramą figūrą ar įgydavo kokią parankią komišką savybę, – pilvuką ar riešutų gliaudiklio profilį, –  tai galėdavo atsisakyti jaunatviškos heroikos ir iškeisti ją į juokdario papliaušką. Žinoma, buvo ir garsių arlekinų, pantalonių ir kapitonų, kurių tikruosius vardus paslėpė kaukės.

Visgi labiausiai Renesanso mada veikė LDK kultūrą. 1518 m. Žygimantui Senajam (1467–1548) vedus Boną Sforcą (Bona Sforza d’Aragona, 1494–1557), į Lietuvos ir Lenkijos valdovo rūmus atvyko grupė Italijos menininkų. Tarp jų – žymus vargonininkas Alesandras Pasenti, kurį laiką buvęs Vilniaus katedros kapitulos kanauninku[12]. Sostą paveldėjus Žygimantui Augustui (1520–1572), esminių muzikinio gyvenimo naujovių į Vilniaus dvarą atnešė iš Italijos pakviestas žymus vengrų kilmės liutnininkas ir kompozitorius Valentinas Bakfarkas (Balint Bakfark, 1506–1576). Šis menininkas labai aiškiai perteikė Italijoje gyvavusią muzikinės estetikos mintį, kuri padėjo atsirasti naujajam baroko muzikos žanrui – operai, tuo metu vadintai dramma per musica[13].

Lietuvoje barokinės pasaulėjautos teatrališkumo simbolis yra Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, kurios interjerą puošia daugiau nei 2 000 figūrinių skulptūrų, teatro scenos uždangos aliuzijos.

Dera pridurti, kad oficialioje istoriografijoje opera laikoma Renesanso vaisiumi. Paprastą, muzikos lydimą pjesę mitologiniu siužetu, kur svarbiausi žodžiai, italų kompozitorius Klaudijus Monteverdis (Claudio Monteverdi, 1567–1643) perkeitė į naują meno rūšį, kurioje muzika turėjo didžiausią reikšmę. Kita vertus, prie itališkos kultūros populiarumo prisidėjo XVI a. LDK klestėjusi „lietuvių kilmės iš romėnų teorija“, kuri skatino gyventojus domėtis savo tariamos tėvynės istorija bei papročiais. LDK didikai lankėsi Italijoje, sekė tos šalies mecenatystės tradicijomis, humanistine pasaulėjauta. Italų kompozitoriai Oracijus Vekis, Di Džo Batista, Otavijus Vernicis, Rokas Rodis, Supraslio stačiatikių vienuolyno fundatoriui, LDK didikui Aleksandrui Chodkevičiui (1475–1549) dedikavo savo kūrinių rinkinius, kuriuos išspausdino Venecijos natų leidėjai[14]. Vienaip ar kitaip, baroko pasirodymui LDK diduomenė ruošėsi nuo XVI a. pr., todėl nenuostabu, kad ši kultūrinė epocha lygiagrečiai plėtojosi visoje Europoje.

Baroko teatrališkumas

Įsigalėjusi nuomonė, esą Baroko laikų žmogus jau ne renesansinis konkistadoras, o aktorius, kurio gyvenimo pjesės autorius yra Dievas. Šis pasaulis – tai scena, arba didžioji iliuzija[15]. Tokia samprata pirmiausia susiformavo Viljamo Šekspyro (William Shakespeare, 1564–1616) kūryboje, o vėliau paplito protestantiškuose ir katalikiškuose kraštuose. Lietuvoje barokinės pasaulėjautos teatrališkumo simbolis yra Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, kurios interjerą puošia daugiau nei 2 000 figūrinių skulptūrų, teatro scenos uždangos aliuzijos. Tai religinis teatras, kur svarbiausias aktorius yra piligrimas – nusidėjėlis, o svarbiausias žiūrovas – Dievas Švč. Trejybės pavidalu[16].

Lygiai tokios pat nuomonės laikėsi Vilniaus katedros kapitulos kanauninkas, filosofijos, teologijos ir teisės daktaras Jonas Kazimieras Vaišnoravičius (?–1680), žmonių gyvenimą prilyginęs komedijai: Žmonės, gyvenantys žemėje, yra aktoriai, o visa tai tvarko Dievas[17]. Be to, baroko dvasia vyravo Vilniaus akademijoje, kuri pirmoji šalyje įsteigė mokyklinį teatrą. Buvo sukurta įvairaus pobūdžio vaidinimų, rašomi ir spausdinami iškilmių scenarijai bei dramos. Renginiuose skambėjo muzika, atliekama didelės ir pajėgios Vilniaus akademijos kapelos[18].

Itin teatro menu domėjosi Vilniaus akademijos auklėtinis, poetas ir ATR valdovo Vladislovo Vazos (1595–1648) rūmų pamokslininkas Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595–1640), kuris su vaidyba susipažino Romoje veikusioje jėzuitų kolegijojeCollegium Germanicum, kur dirbo garsūs dramma per musica korifėjai.

Tačiau kodėl barokas yra toks teatrališkas? Į šį klausimą atsako Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV (Louis le Grand, 1638–1715) epocha. Šventiniai pasirodymai buvo labai svarbūs Liudviko XIV laikų Prancūzijoje, ypač kai pati dvaro institucija priminė teatrą[19]. Karalius laikė save Apolonu, ištrinančiu ribas tarp realybės ir vaidybos, žmogiškosios ir dieviškosios prigimčių. Tai atspindi architektūra, skulptūra, tapyba. Šarlio de la Foso (Charles de la Fosse, 1636–1716) paveikslas „Apolonas ir Tetidė“ (1688), vaizduojantis dievą, grotoje lankantį nimfą, įkvėpė Versalio rūmų teritorijoje Trianono dvaro statybas, kur dieviškasis valdovas ilsėdavosi nuo karališkųjų darbų ir slėpė savo meilės nuotykius intymioje erdvėje[20].

Šventė prasidėjusi paradu ir aristokratišku karinio jojimo meno demonstravimu, vėliau iškilmes tęsė baletas, naktiniai pasirodymai aplink fejerverkais apšviestus fontanus ar baseinus.

Be to, anot šaltinių, tuo metu leistos milžiniškos sumos aktorių kostiumams bei scenos mechanizmams; nenuostabu, patys Versalio rūmai buvo pjesė su scenos viduryje vaidinančia monarchija. Nė vienas karalius iki Liudviko XIV taip pretenzingai neritualizavo valgymo meto, kai pietaujantį valdovą mirtinoje tyloje stebėdavo apsupę dvariškiai[21].Nemažiau ištaigingai rengtos legendinės šventės. Bene puošniausios „Žavingosios salos malonumų“ iškilmės organizuotos 1664 m. gegužės 7–9 d. italų dekoratoriaus Karlo Vigarani (Carlo Vigarani, 1637–1713) daugiau nei 600 svečių. Šaltiniuose teigiama, kad šventė prasidėjusi paradu ir aristokratišku karinio jojimo meno demonstravimu, vėliau iškilmes tęsė baletas, naktiniai pasirodymai aplink fejerverkais apšviestus fontanus ar baseinus.

Visą teatralizuotą šventę apjungė tema, paremta italų poeto Ludoviko Ariosto (Ludovico Ariosto, 1474–1533) epine poema Orlando Furioso („Orlando įtūžis,“ 1516)[22]. Įdomu, kad vaidinimų metu scenoje ne kartą pasirodė ir pats valdovas, kuris siekė pakerėti šiomis iškilmėmis ne tiek dvarą, kiek savo jaunąją favoritę kunigaikštienę Luizą la Valeri (Louise La Vallière, 1644–1710). Apie šventės rafinuotumą liudija vienintelės devynios prancūzų menininko Izraelio Silvestro (Israël Silvestre, 1621–1691) graviūros, kur skrybėlėtas monarchas atpažįstamas sėdintis publikos centre.

Versalio rūmų teatras rėmėsi prancūziškos operos pradininko Žano Baptisto Luli (Jean-Baptiste Lully, 1632–1687) įvestomis naujovėmis, pvz., baleto įtraukimu, instrumentine interliudija, išplėtota uvertiūra. 1680 m. karalius Saulė paskelbė dekretą, pasak kurio, dvi konkuruojančios aktorių grupės privalo susijungti, sudarydamos Comédie Française – organizaciją, kuri tęsė dramaturgo Žano Baptisto Pokeli, žinomo Molijero (Jean-Baptiste Poquelin, dit Molière, 1622–1673) slapyvardžiu, tradicijas[23]. Kitai grupei –Comédie Italienne – suteiktos teisės rengti spektaklius tame pat teatro pastate (Hôtel de Bourgogne) kaip Comédie Française iki 1697 m., kai markizės de Mentenon (Marquise de Maintenon, 1635–1719) prašymu karalius juos išvarė iš miesto.

Mūsų didikai, kaip rodo šaltiniai, kvietėsi pas save tarnauti nemažai to laikmečio muzikos ir teatro įžymybių.

Baroko epochoje LDK kultūriniu paveldu nenusileido Prancūzijos ar Italijos rūmams. Mūsų didikai, kaip rodo šaltiniai, kvietėsi pas save tarnauti nemažai to laikmečio muzikos ir teatro įžymybių. Vieni tokių – Galilėjų šeima, plačiai žinomi muzikai, tarp kurių net keli dirbo LDK aristokratų rezidencijose. Florencijos kameratos nario Vinčenso Galilėjaus (Vincenzo Galilei, 1520–1591) vienas sūnų, garsiojo astronomo brolis, liutnininkas virtuozas Mikelandželas Galilėjus (Michelagnolo Galilei, 1575–1631) du kartus (1593–1599 ir 1600–1606 m.) buvo atvykęs į Lietuvą. 1600 m. laiške atvykdamas antrą kartą į mūsų kraštą M. Galilėjus nurodė puikias sąlygas, kurias jam žadėjo lenkų ponas: maistą ir aprūpinimą, kaip kitiems savo dvariškiams, du tarnus, keturiais arkliais kinkomą karietą ir 200 vengriškų dukatų per metus[24].

Deja, nežinome, pas ką konkrečiai dirbo italas; istorikai kelia prielaidas, kad tai galėjo būti Radvilos, kurie dažnai keliaudavo po Italiją, arba Lietuvos didysis taurininkas Jonas Pacas (1550–1610), Italijoje apsistojęs pas Galilėjus (vieni pastarosios šeimos užrašai mini Giovani Lituano)[25], arba grafai Tiškevičiai. Vienaip ar kitaip, subręsti operai itin didelę įtaką turėjo muzikos teorijos atsiradimas – basso continuo, kuris Lietuvą pasiekė daug greičiau negu dramma per musica, pvz., įrašai aptinkami Sapiegų albume.

Pirmųjų operų pastatymai LDK sietini su Švedijos dinastijos atstovu V.Vaza, kuris garsėjo rafinuotu muzikiniu išprusimu, kadangi jo tėvo Zigmanto Vazos (1566–1632) rūmuose dirbo puikių italų muzikų, tarp jų – Džiovanio Pjerluidžio de Pelestrinos (Giovanni Pierluigi da Palestrina, 1525–1594) mokinys Anibalas Stabilė (Annibale Stabile, 1535–1595). Be to, pats Z. Vaza neblogai grojo klavesinu, išmanė pasaulietinę ir bažnytinę muziką. Žinoma, didžiausios įtakos V.Vazos muzikiniam skoniui turėjo 1624–1625 m. kelionė po Vakarų Europą. Kadangi pats princas kelionės dienoraščio nevedė, apie muzikinius įspūdžius lakoniškai dėstė jo palydovai Albertas Stanislovas Radvila (1593–1656) ir Steponas Pacas (1587–1640). Taigi kuo kelionėje mėgavosi V. Vaza?

Birželio 30 d. princui lankantis Vienoje, Šv. Romos imperatorienė Eleonora Gonzaga (Eleonora Gonzaga, 1598–1655) pristatė komediją, kur dainuojama, ir tai sukėlė žiūrovų pasigėrėjimą. Teigta, esą šių muzikantų niekas negali pralenkti, nes pastariesiems neįtikėtinai daug mokama. Tuo tarpu apie viešnagę Briuselyje S. Pacas mini, kad jie buvo priimti pas kunigaikštį Karolį Aleksandrą van Krua (Karel Alexander van Croÿ, 1574–1624), ten 12 panelių ir 12 kavalierių baletą bei intermedijas svečio garbei rodė[26].

Kodėl lietuvių ir lenkų delegaciją taip žavėjo moterys dainininkės? Pagrindinė priežastis – moterų balsai jiems buvo didelė naujiena, kadangi Vazų kapeloje dainavo tik vyrai.

Tačiau ypač keliautojus žavėjo Italija, kurios muzikinė kultūra, tartum švyturio šviesa, žibėjo Senajame kontinente. Pavyzdžiui, Parmoje svečiai turėjo progą susipažinti su spalvinga muzikinio gyvenimo įvairove. Čia XVII a. instrumentinę muziką puoselėjo Farnezių šeima, todėl tikėtina, kad princas galėjo lankytis Palazzo della Pilotta kunigaikčio Ranučijo I Farnezės (Ranuccio I Farnese, 1569–1622) įrengtame teatre. Kelionės aprašyme nurodoma, kad Parmoje V. Vaza taipogi žiūrėjo komediją, kuri galėjo būti suvaidinta Collegio dei Norbili teatre[27]. Taip pat šiame mieste princas klausėsi garsios dainininkės Septimijos, o kitą rytą išklausė mišias, kuriose giedojo pastarosios mokinė. Atsižvelgiant į melomano V.Vazos interesus, jam buvo sudarytos galimybės pasiklausyti puikios dainininkės Setimijos Kačini (Settimia Caccini, 1591–1638),dramma per musica pradininko ir kūrėjo Džiulijaus Kačinio (Giulio Caccini, 1550–1618) jauniausios dukters[28]. Neapolyje keliautojams pasirodė kita garsi baroko dainininkė Adriana Bazili-Baroni (Adriana Basile-Baroni, 1580–1642) su dukromis Katerina ir Eleonora.

Tačiau kodėl lietuvių ir lenkų delegaciją taip žavėjo moterys dainininkės? Pagrindinė priežastis – moterų balsai jiems buvo didelė naujiena, kadangi Vazų kapeloje dainavo tik vyrai. O Vakaruose moterys pirmą kartą scenoje pasirodė 1660 m. gruodžio 8 d. Anglijoje, kur Margaret Hug (Margaret Hughes, 1630–1719)Vere Street teatre atliko Dezdemonos vaidmenį[29].

Taigi princas ne veltui kvietė neapolietes atvykti į LDK, tačiau šiems norams nebuvo lemta išsipildyti. Reikia pridurti, jog V. Vazos kapela buvo elitinis kolektyvas, vienu metu garsėjęs Vidurio ir Šiaurės Europoje. Jis taip pat atliko edukacinę misiją: plačiai skleidė su atlikimo menu susijusius atradimus, repertuarą, muzikinės stilistikos bei kompozicinės technikos naujoves.

Florencijoje pristatytos brandžiausios čia sukurtos operos, kurių dekoracijų piešiniais V.Vaza praturtino savo „įdomybių kabinetą“[30]. Besibaigiant kelionei, svečiai pabuvojo Venecijoje, kur kiekvieną vakarą vyko iškilmės, šokiai, rodytos komedijos. Ryškiausių muzikinių įspūdžių keliautojams galėjo palikti pasirodymai Didžiajame Kanale ir K. Monteverdžio madrigalinė opera, arba draminė kantana Il Combattimento di Tancredi e Clorinda („Tankredžio ir Klorindos dvikova“, 1624) pagal dramaturgo Torkvato Taso (Torquato Tasso, 1544–1595) tekstą[31]. Šaltiniuose minima, jog V. Vaza kvietė K. Monteverdį į mūsų šalį, bet šis, motyvuodamas garbingu amžiumi, kvietimo nepriėmė. Taigi grįžęs į tėvynę princas užsimojo Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos Didžiųjų Kunigaikščių rūmuose pastatyti operas.

Profesionalus muzikinis teatras Abiejų Tautų Respublikoje

Profesionalus muzikinis teatras, atitinkantis visus to meto dramma per musica bruožus, ATR pradėjo veikti apie 1635 m. Jis turėjo nuolatinę, kryptingai sudarytą trupę, keliaujančią su valdovo dvaru. Istoriografija skelbia, kad tarp atlikėjų būta ir europinio masto solistų, pvz., kastratas Baltazarė Feris (Baldassarre Ferri, 1610–1680), pasižymėjęs nepaprastu balsu, gavęs begalę apdovanojimų iš Europos karališkųjų šeimų ir laikytas operinio dainavimo etalonu. Per visą Vazų teatro istoriją (1628–1648) galėjo būti parašyta daugiau kaip 10 operų. Tai net su atskiruose Italijos miestuose pastatytomis operomis buvo įspūdingas skaičius[32].

Vilnius tapo pirmuoju miestu, kur už Italijos ribų 1636 m. atlikti dramma per musica kūriniai. Kaip ir kitur, šie pasirodymai turėjo politinį aspektą.

Įdomu, kad kai kuriuos pastatymus tiesiogiai įkvėpė buvusi kelionė. Viešint Bredoje (Nyderlandai), Tėvų Jėzuitų bažnyčioje, princą pakerėjo marmuru dekoruotos sienos. Ten matytas dekoras, manoma, vėliau galėjo paskatinti marmurą panaudoti puošiant Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčią ir galbūt kuriant Vilniaus valdovų rūmuose statomos operos scenografiją – su marmuro piešiniais imituotų rūmų sienas, sudarant prabangos ir didybės iliuziją[33].

Vilnius tapo pirmuoju miestu, kur už Italijos ribų 1636 m. atlikti dramma per musica kūriniai. Kaip ir kitur, šie pasirodymai turėjo politinį aspektą. Tai buvo valdovo politinės diplomatijos dalis, nes siejosi su tam tikromis datomis, tarpvalstybiniais ryšiais grindžiamomis vedybomis, pasiuntinių priėmimu ir kt. Bemaž žinomiausios čia parodytos operos: Virdžilijaus Pučitelio (Virgilio Puccitelli, 1599–1654) „Elenos pagrobimas“ (1636), buvusi ne tik pirmoji sostinėje parodyta opera, bet ir vienintelis V.Vazos teatre sukurtas tokio tipo veikalas, „Andromeda“ (1644) ir „Apviltoji Kirkė“ (1648), rengta Prancūzijos pasiuntinio Ludviko d’Arpajono (Louis, duc d’Arpajon, 1601–1679) atvykimo proga, tačiau šiam nepasirodžius, rodyta antrajai karaliaus žmonai Marijai Luizai Gonzagai (Louise-Marie de Gonzague, 1611–1667). Didžiausiame Šiaurės Europoje Varšuvos rūmų teatre rodytos operos „Dafnė“ (1635), „Šv. Cecilija“ (1637), „Enėjas“ (1641), „Amūro ir Psichės naktis“ (1646)[34].

Esminių naujovių į Vilniaus rūmuose vykusius pasilinksminimus įnešė V. Vazos pirmoji žmona Cecilija Renata Habsburgaitė (Cäcilia Renata von Österreich, 1611–1644). Ji iš tėvo perėmė „baletų“ rengimo patirtį. Tokiose iškilmėse paprastai būdavo išplėtotų baleto scenų, o jų vokalinės introdukcijos įgavo dramų pobūdį.Apie Valdovų rūmuose rengtas šventes 1639 m. užsiminė A. S. Radvila: Pilyje naktį buvo surengti šokiai: karalienė, karalaitė ir karalienės dvaras pasirodė su įspūdingomis kaukėmis. Užgavėnių švenčių linksmybės tęsėsi tris dienas iki trečiadienio aušros[35]. Karalienė Cecilija Renata parengė 13 panašių didesnės ar mažesnės apimties baletų, kurie panašėjo į teatralizuotas iškilmes.

Taigi V.Vazos operas siejo antikinio Olimpo tematika, buvo įsigalėjusios tam tikros konstrukcinės schemos, kuriomis sekė libretų kūrėjai. V.Pučitelio, kaip ir daugelio dramma per musica tekstų autorių, temos siejosi su antikos poetų kūryba, dažniausiai Publijaus Ovidijaus Naso (Publius Ovidius Naso, 43 m. pr. Kr.–17/18 m. po Kr.). Visgi tai buvo ne pirminiai šaltiniai, o veikiau perpasakota vėlyvojo renesanso literatūra. Per ateinančius šimtmečius teatras patyrė ryškių transformacijų, kurios vaidinimus pavertė labiau patraukliais paprastiems žmonėms, bet apie tai plačiau kalbėsime antroje straipsnio dalyje.

_____________

[1]Egypt. The world of the pharaohs, edit., Schulz R. ir Seidel M., London, 2004, 297 p.

[2] Hartnoll P., Teatras. Trumpa istorija, Vilnius, 1998, 10 p.

[3] Sichtermann B., 50 žymiausių pasaulio moterų, Vilnius, 2002, 29 p.

[4] Hartnoll P., Teatras. Trumpa istorija………16 p.

[5]Ibid., 18 p.

[6]Ibid., 22 p.

[7]Medieval Drama: An Introduction to Middle English Plays [interaktyvus]. Prieiga per internetą:http://www.luminarium.org/medlit/medievaldrama.htm.

[8] Hartnoll P., Teatras. Trumpa istorija………45 p.

[9]Theatre History 101 [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://blanckd.yolasite.com/theatre-history.php.

[10] Gidžiūnas V., Pranciškonų observantų-bernardinų gyvenimas ir veikla Lietuvoje XV ir XVI amžiuje //Lietuvos katalikų mokslo akademijos suvažiavimo darbai, 9 T., Roma, 1982, 79 p.

[11] Hartnoll P., Teatras. Trumpa istorija………51 p.

[12]Opera Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose, sud., Trilupaitienė J., Vilnius, 2010, 11 p.

[13]Ibid., 11 p.

[14]Ibid., 12 p.

[15] Bumblauskas A., Senosios Lietuvos istorija 1009–1795, Vilnius, 2005, 352 p.

[16]Ibid., 325–353 p.

[17]Opera Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose…….14 p.

^[17]Ibid., 11 p.

[18]Ibid.,13 p.

[19] Börsch-Supan H., Masters of French art. Antoine Watteau, London, 2007, 46 p.

[20] Benoit J., Les dames de Trianon, Paris, 2012, 10 p.

[21]Entertaining from Ancient Rome to the Super Bowl, edit., Adamson W. M.,  Segan F., I T., London, 2008, 275 p.

[22]Versailles in 1668, festivities and entertainments [interaktyvus]. Prieiga per internetą:http://www.versailles3d.com/en/discover-the-3d-scale-models/1668.html.

[23] Börsch-Supan H., Masters of French art. Antoine Watteau…………46–47 p.

[24]Opera Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose…….17 p.

[25]Ibid., 18 p.

[26]Ibid., 24 p.

[27]Ibid., 24 p.

[28]Ibid., 26 p.

[29]Margaret Hughes, first lady of the stage //Madame Guillotine. December 8, 2010.

[30] Jagiełło J., Etienne de la Hyre?, „Gabinet sztuki królewicza Władysława Zygmunta Wazy“ [interaktyvus]. Prieiga per internetą:  http://culture.pl/pl/dzielo/etienne-de-la-hyre-gabinet-sztuki-krolewicza-wladyslawa-zygmunta-wazy.

[31]Opera Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose…….34 p.

[32]Ibid., 36–37 p.

[33]Ibid., 23 p.

[34]Grespini M., In Lituania Pellegrino “svela” la figura di Virgilio Puccitelli,http://www.ilsettempedano.it/2014/06/01/in-lituania-pellegrino-svela-la-figura-di-virgilio-puccitelli/#prettyPhoto

[35]Opera Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose…….43–44 p.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2016 m. birželio 8 d.

Marija Teresė Tiškevičienė

Žymus Viktorijos laikų britų rašytojas Džordžas Mereditas (George Meredith, 1828–1909) romane Diana of the Crossways (1885) rašė: „Sąmojinga moteris yra lobis; sąmojingas grožis – galia.“ Iki XVIII a. moteris, norėdama pasireikšti kaip menininkė arba politikė, privalėjo apversti pasaulį aukštyn kojomis. Pagrindinės jos pareigos sukosi aplink namų židinį, tačiau neperžengė kasdienybės ribų. Tad kodėl Švietimo amžiuje papūtė „emancipacijos“ srovės, prieštaraujančios Genujos humanisto Oktaviano Fregozo (Ottaviano Fregoso, 1470–1524) įsitikinimui, esą moterys itin netobulos būtybės, kilnumu nė iš tolo negalinčios lygintis su vyrais[1]? Į šį klausimą atsakysime ne tik apžvelgdami mažai kam žinomą grafienės Marijos Teresės Tiškevičienės biografiją, bet ir tyrinėdami Abiejų Tautų Respublikos (ATR) moterų kūrybinį kelią.

Marius Vyšniauskas, kamane.lt

Ankstyvaisiais viduramžiais moterims sistemingas išsilavinimas net vienuolynuose buvo sunkiai prieinamas, tačiau talentų jokiu būdu neatbaidė, pvz., Klarisija Diemuta (Diemut von Wessobrunn, 1060–1130), Herada iš Lansdbergo (Herrade de Landsberg, 1125–1195), kurios įsiamžino inkunabulų iliustracijose, vienuolynų freskose, religinėje poezijoje. Renesansas atvėrė platesnes galimybes; ir nors vis dar galiojo patriarchalinė teisė, pvz., ant Florencijos sodo vartų puikavosi užrašas: „Žąsims, moterims ir ožkoms įeiti draudžiama“[2],tačiau moters įtaka padidėjo.

Moterys ne tik pradėjo vesti rašytinius šaltinius, bet ir tapo visuomenės susidomėjimo objektu.

Būtent XVI a. karalienė tapo svarbiausia šachmatų žaidimo figūra, o kai kurios moterys – pripažintomis menininkėmis. Apie italų poetę Laurą Batiferi (Laura Battiferri, 1523–1589), garsėjusią jaudinančiais sonetais, kalbėta, kad ji turinti plieninę sielą ir ledinį kūną[3]. Italų tapytoja Lavinija Fontana (Lavinia Fontana, 1552–1614), pirmoji moteris, tapiusi aktus bei dirbusi lygiateisiai su vyrais[4], savo pelningą amatą pabrėžė autoportrete, lyg tartų:

„Galbūt nesu itin turtinga, bet talentu galiu išlaikyti šeimą“ (tai rodo šalia kraičio skrynios stovintis molbertas). Ir tai buvo tiesa, nes savo kūryba menininkė išmaitino šeimyną[5]. Jos brandžioji tapyba, artima karačeskiniam (tapytojai broliai Karačiai įkūrė vieną pirmųjų Italijos meno akademijų – Accademia dei Carracci) stiliui su kvazi-venecijietišku koloritu, paveikė Ispanijos karališkojo dvaro portretistę Sofonisbę Angisolą (Sofonisba Anguissola, 1532–1625).

Nepaisant to, kad L.Fontana paliko daugiau nei 100 drobių, mūsų dienas pasiekė tik 32 datuoti ir pasirašyti paveikslai. Dar apie 25 kūrinius mokslininkai priskiria jos teptukui, taigi tapytoją galime laikyti vienintele moterimi iki 1700 m., sukaupusią didžiausią tapybinį palikimą.

Abiejų Tautų Respublikos moterys Švietimo epochoje taip pat aktyviai reiškėsi viešumoje. Lenkų istoriografijoje pateikiamos trys svarios priežastys, dėl ko laikotarpis pavadintas „moterų amžiumi“. Visų pirma, moterys ne tik pradėjo vesti rašytinius šaltinius, bet ir tapo visuomenės susidomėjimo objektu[6].

Ironiška, intelektualiniai moterų salonai Europoje veikė nuo XVI a. (anot italų rašytojo Mateo Bandelo (Matteo Bandello, 1485–1561), Milano didiko Ludoviko Sforcos mylimoji Sesilija Galerani (Cecilia Gallerani, 1473–1536) ne tik globojusi menus, rašiusi lotyniškai eiles, bet taip pat įkūrusi pirmąjį literatūros saloną Europoje)[7], tačiau XVIII a. sudarytos palankios sąlygos damoms dalytis įžvalgomis vyrų kompanijoje.

Pasiturintys bajorai dažnai būdavo tiek ligoti, kad reprezentacinį vaidmenį patikėdavo žmonoms.

Beje, pirmieji literatūriniai bandymai LDK fiksuoti XVI a. vid., kai Sofija Olesnicka (?–1567) ir Regina Filipovska (?–1557) sueiliavo maldas. Antra, įtakos turėjo politinė Respublikos situacija, kuomet po 1772 m. moterims pavestas patriotinis jaunuolių auklėjimas, užtikrinantis valstybės tąsą. Galop, moterų gyvenimo būdas, pasižymėjęs geresniais higienos įpročiais, veikė pastarųjų sveikatos būklę. Pasiturintys bajorai dažnai būdavo tiek ligoti, kad reprezentacinį vaidmenį patikėdavo žmonoms. Tačiau kokios moterys formavo mūsų valstybės kultūrinį ir politinį veidą? 

Saksų laikais iškiliausia ATR kultūros globėja, įtakinga politikė buvo Karūnos didžiojo etmono Adomo Mikalojaus Seniavskio (1666–1726) žmona Elžbieta Elena Seniavska (1669–1729), vadinta „nekarūnuota Lenkijos karaliene“[8]. Po karaliaus Jono Sobieskio mirties didikė rėmė prancūzų kandidato princo Fransua Liudviko de Burbono Konti (François Louis de Bourbon-Conti, 1664–1709) teisę į Respublikos sostą, o 1701–1703 m. įsitraukė į sukilimą prieš Habsburgus Vengrijoje.

Tačiau ji ypač reiškėsi kultūroje, t.y. išplėtė Vilanovos rūmus, rekonstravo Pulavų rezidenciją, fundavo bažnyčias (Šv. Kryžiaus bažnyčią Konskovolioje), vienuolynus. Dėl plačių užsienio ryšių kvietė į ATR žymius menininkus, pvz., vengrų baroko tapytoją Adamą Maniokį (Ádám Mányoki, 1673–1757), vėliau tapusį Augusto II dvaro dailininku, Džiuzepę Rosį, Johaną Georgą Pleršą (Johann Georg Plersch, 1704–1774), Dresdeno rūmų tapytoją Liudviką de Silvestrą (Louis de Silvestre, 1675–1760), architektus Džiovanį Spacio, Juozapą Fontaną (1676–1739). Be to, globojo ATR poetę Elžbietą Družbacką (1695–1765), žinomą kaip „Sarmatijos Mūza“ (Muza sarmacka)[9].

Vis tik 1788 m. pakrikus santykiams su vyru, didikė grįžo į Lietuvą; čia įsiliejo į aukštuomenės pokylius, statė bei pati vaidino teatro spektakliuose.

Ne mažesnį indėlį įnešė memuaristė kunigaikštytė Apolonija Elena Masalskytė de Ligne-Potockienė (1763–1815). Didžiąją gyvenimo dalį praleidusi Vakaruose, mergina ištekėjo už Austrijos kunigaikščio Antuano Juozapo Emanuelio de Ligne (1759–1792), kurio dvaras Belgijoje garsėjo priėmimais, sutraukiančiais svečius iš Paryžiaus, Briuselio, Vienos. Vis tik 1788 m. pakrikus santykiams su vyru, didikė grįžo į Lietuvą; čia įsiliejo į aukštuomenės pokylius, statė bei pati vaidino teatro spektakliuose. Be to, domėjosi muzika, istorija, geografija, tapyba. 1811 m. su antruoju vyru (paskutiniu Karūnos dvaro pakamariu) Vincentu Potockiu (1740–1825) įsigijo Sent Oueno dvarą (Prancūzija), kur 1814 m. gegužės 2 d. Liudvikas XVIII pasirašė Sent Oueno deklaraciją (Déclaration de Saint-Ouen) grąžinusią į sostą Burbonų dinastiją[10].

Grafienė Marija Zabielaitė Kosakovskienė (1711–1776) į Lietuvos istoriją pateko ne tiek dėl literatūrinių gebėjimų, kiek tuo, kad mirus vyrui nusprendė įamžinti jo atminimą ir dvaro vietoje įkūrė miestelį.1750 m. išsirūpino Augusto III privilegiją, suteikiančią teisę „kurti Jonavos miestelį, leisti jame turgus ir prekymečius, apgyvendinti laisvus įvairių religijų žmones, t. y. krikščionis, žydus, totorius[11]. Taip grafienė LDK istorijoje išliko kaip pirmoji moteris, turėjusi teisę įkurti miestelį.

Jei kalbėsime apie poeziją, tuomet dera minėti vieną pirmųjų LDK poečių, Livonijos bajorų giminės atstovę Konstanciją Rykaitę Benislavską (1747–1806). Jos svarbiausias literatūrinis kūrinys „Sau dainuojamos dainos“ (Pieśni sobie śpiewane, 1776), publikuotas Vilniuje, susideda iš trijų knygų. Vėlyvojo baroko stiliaus eilės atspindi veikiau dvasinę praktiką nei pasaulietinį meną. Čia LDK bajorų buities, gamtos realijos susipina su metafizine refleksija, religiniais motyvais. Visgi meninė rinkinio įvairovė liudija puikų literatūros žanrų išmanymą.

Nors disponuojama santykinai nedideliu šaltinių kiekiu, grafienės portretą principingai atskleidžia beletristika, kur dėl visko kaltinamas lengvabūdiškas ir patriotizmui abejingas M.T.Tiškevičienės charakteris.

Pavyzdžiui, pirmoji knyga – lyg pamokslas: racionaliai dėstoma malda, įvedanti tvarką žmogaus poreikių hierarchijoje, čia plėtojama ramiai tartum Adomo Naruševičiaus bei kitų ankstyvosios Apšvietos autorių kūryboje[12]. Tyrinėtoja Giedrė Šmitienė apibūdina eiles kaip temperamentingą meditaciją, kuomet visiškai nereflektuojama realybė, kurioje gyvena pati autorė[13]. O lenkų literatūros istorikas Vaclovas Borovy (Wacław Borowy, 1890–1950) lygina poetę su E. Družbacka, vadindamas ją ne tiek poete, kiek filosofe, kuri pateikia gana kategorišką požiūrį į žmogaus bei Dievo santykį[14].

Prieš aptariant nepaprastą grafienės Marijos Teresės Tiškevičienės (1760–1834) likimą, tenka prisiminti lenkų istoriko Stanislovo Vasilevskio žodžius, kad šios moters istorinis vaidmuo nesutelpa epochiniame kontekste. Nors disponuojama santykinai nedideliu šaltinių kiekiu, grafienės portretą principingai atskleidžia beletristika, kur dėl visko kaltinamas lengvabūdiškas ir patriotizmui abejingas M.T.Tiškevičienės charakteris.

Visgi iš anksto nežinant, kokios skaudžios patirtys nuo mažens lydėjo grafienę, sunku kažką daugiau spręsti. Net labiausiai vėjavaikiška Rokoko dama užantyje slepia kažkokį pokštą ar malonią dorybę, už kurias galiausiai atleidžiame kaltę. Kunigaikštytė de Poniatovska, grafienė Tiškevičienė, šiuo atveju yra išimtis. Neįmanoma jai nei šypsotis, nei dovanoti[15]!

Marija Teresė Antanina Žozefina Poniatovska gimė 1760 m. lapkričio 28 d. Vienoje paskutinio ATR valdovo jaunesniojo brolio, Austrijos armijos generolo-leitenanto, kunigaikščio Andriaus Poniatovskio (1734–1773) ir austrų-čekų kilmės grafaitės Teresės Kinski fon Wchintiz und Tettau (1736–1806) šeimoje.

Augdama daugiakalbėje erdvėje, mažoji kunigaikštytė puikiai išmoko prancūzų kalbą, kurią gyvenime naudojo dažniau nei vokiečių, o lenkiškai taip niekada ir neišmoko.

Tad mergaitė ne tik buvo susijusi su Austrijos dvaru (jos krikštamote, anot šaltinių, tapo Austrijos imperatorienė Marija Teresė (Maria Theresia, 1717–1780))[16], bet ir su Šv.Romos imperija (A.Poniatovskis 1765 m. gruodį gavo paveldimą Čekijos karūnos kunigaikščio titulą, dėl kurio ryšiai su Austrija sutvirtėjo). Augdama daugiakalbėje erdvėje, mažoji kunigaikštytė puikiai išmoko prancūzų kalbą, kurią gyvenime naudojo dažniau nei vokiečių, o lenkiškai taip niekada ir neišmoko. Tai gana neįprasta, nes Respublikos aristokratija net emigracijoje savo kalbą stengėsi puoselėti, todėl tokia „asimiliacija“ nepraslydo pro akis ATR valdovui.

Apmaudu, tačiau karaliui Stanislovui Augustui giminaičiai parūpo tuomet, kai 1773 m. nuo tuberkuliozės mirė jo brolis. Pasak šaltinių, nesėkmingų mėginimų įkalbėti kunigaikštį mesti austrų tarnybą ir grįžti į ATR būta anksčiau, tačiau tik dabar, paveiktas jo priešlaikinės mirties, karalius nusprendė aktyviai įsitraukti į brolio vaikų auklėjimą bei atgaivinti jų santykį su tėvyne[17]. Pridursiu, kad po dukters šeimoje dar gimė sūnus Juozapas Antanas (1763–1813), vėliau tapęs karo ministru, generolu ir Prancūzijos imperijos maršalu. Visgi turėjo praeiti nemažai laiko, kol, remiantis solidžiu teisiniu ir finansiniu pagrindu, vaikai buvo apgyvendinti Varšuvoje.

Laiške kunigaikštienei Gajatanai Ghigiottie mergina atskleidė, kad su broliu yra gimę po nelaimingomis žvaigždėmis.

Galima manyti, kad karališkos didybės ir kultūrinio gyvenimo supama Marija Teresė niekada nepatyrė nusivylimo, tačiau laiške kunigaikštienei Gajatanai Ghigiottie mergina atskleidė, kad su broliu yra gimę po nelaimingomis žvaigždėmis (il faut croire que lui et moi sommes nées sous les cruelles etoilles)[18].

Didžiausia kunigaikštytės tragedija įvyko 1776 m. Tuomet šešiolikmetę Mariją Teresę paskiepijo (greičiausiai nuo raupų), tačiau netrukus ji sunkiai susirgo. Liga taip komplikavosi, kad mergaitei buvo pašalintas kairės akies obuolys ir pakeistas stikliniu. Operaciją Strasbūre atliko gydytojas Ventzelis (Wentzel). Norint suvokti, ką jautė ligonis operacijos metu prieš atsirandant anestezijai, geriausiai tinka 1811 m. britų rašytojos Fanės Burnei (Fanny Burney, 1752–1840) laiškas seseriai Esterai, kuriame detaliai aprašomas vėžio pažeistos krūties amputavimas. Kai šiurpus geležinis įrankis buvo įstumtas į krūtį – pjaudamas per venas – arterijas – mėsą – nervus – aš negalėjau sulaikyti ašarų. Pradėjau taip šaukti, kad spiegimas tęsėsi be perstojo visą pjovimą. Ir tik stebiuosi, kaip nebeskamba ausyse iki šiol[19]? Gydytojai XVI–XIX a. operuoti mokėsi karo lauke preparuodami lavonus ar iš chirurginių piešinių, pvz., Žozefo Pancoasto, Žano Baptisto Marko Buržeri ir kt. Tačiau nepaisant mokslo pažangos, škotų chirurgas Džonas Hunteris (John Hunter, 1728–1793) chirurgiją XVIII a. apibūdino kaip žeminantį mokslo beprasmiškumo spektaklį[20]. Vis dėlto S.Vasilevskis akies praradimą apybraižoje „Kunigaikščio Pepi sesuo“ (Siostra księcia Pepi, 1924) priskiria lakiai moters vaizduotei.

Laimei, operacija kunigaikštytės grožiui nepakenkė. Sulaukusi pilnametystės karaliaus valia ji ištekėjo už Liubavo (Vilniaus r.) grafo Lahoisko Svislovičiaus (Baltarusija) LDK referendoriaus Vincento Tiškevičiaus (1757–1816). Anot vedybų sutarties, nuotaka gavo 30 tūkst. lenkiškų zlotų kraitį, kurio didžiąją dalį padengė pats valdovas[21].

Šeimininkas turėjo nemažai juokingų keistybių. Didžiausias jo džiaugsmas būdavo rytais klausytis mišių, o vakarais persirengti moteriškais rūbais.

Amžininkų nuomonės apie grafą gana prieštaringos. Studijavęs Paryžiaus universitete, po tėvo mirties (Antanas Tiškevičius aistringai mėgo medžioklę, Lahoiske įkūrė žvėryną, šunų veislyną) sūnus nuolatiniam gyvenimui pasirinko Svislovičiaus dvarą (Gardino sritis), kur ėmėsi ekonominių bei kultūrinių reformų; pastatė teatrą, bažnyčią, turgaus aikštę, įrengė gražų parką. Be to, 1805 m. įkūrė gimnaziją, kurią baigė Napoleonas Orda, Konstantinas Kalinauskas, Juozapas Ignotas Kraševkis ir kt. Visgi dėl ekscentriško būdo vedybiniam gyvenimui grafas sutvertas nebuvo. Tam pritarė LDK poetas Julianas Ursynas Nemcevičius (1758–1841): Nors protas buvo toks pat riebus, kaip kūnas, tačiau geras ir darbštus šeimininkas turėjo nemažai juokingų keistybių. Didžiausias jo džiaugsmas būdavo rytais klausytis mišių, o vakarais persirengti moteriškais rūbais. Tam net turėjo paruoštą pilną spintą apdarų[22].

Tuose atsiminimuose autorius pateikia ir grafienės portretą: Žmona, karščiausios vaizduotės, romantiška, graži, gyvybinga, narsiai gyveno su tokiu vyru, nemylėdama ano taip, kaip žirgų, kurie buvę jos gyvenimo ir laisvalaikio džiaugsmas (tai atspindi Bernardo Beloto paveikslas „Vaizdas į Vilanovos pievas“). Vos pora iš Varšuvos atvykdavo į Svislovičius, vyras kaip mat apsirengdavo sijonu ir mantija, o žmona – kelnėmis, fraku, skrybėle ir, kuomet šeimininkas ryte keliaudavo į mišias, o vakare drybsodavo ant kanapos sijonuotas, besivėdindamas vėduokle, leisdamas kiekvienam bučiuoti ranką, ponia skraidė raita laukais ar grioviais[23]. Taigi nieko keisto, kad santuoka ilgai netruko (pora niekada oficialiai neišsiskyrė). Tačiau akyliau žvilgtelėjus į tolimesnį grafienės gyvenimą, akivaizdu, kad čia užgimė meilė teatrui.

Liberali karaliaus Stanislovo Augusto aplinka jokių „kraštutinumų“ netoleravo; nebent gero tono. Įdomu, kad viena didžiausių atrakcijų Didžiojo Seimo metu buvo ant grindų nukritusi mergina, kurios suknelė apnuogino kūno formas. Tas faktas taip suaudrino salėje buvusius vyrus, kad atsiminimuose aprašytas gana smulkiai[24].

1788 m. išvyko į Londoną, kur praleidusi trejus metus persikėlė į Monpeljė, o dar po kurio laiko į Paryžių. Grįžti į Varšuvą moteris neskubėjo.

Marija Teresė aplinkinių dėmesį masino spektakliais théâtre de société, ėmusi vaidinti vyriškus vaidmenis. Pastarąjį užmojį mini LDK kunigaikštis Adomas Jurgis Čartoriskis (1770–1861): Norėdama pamaloninti mano motiną, ponia Tiškevičienė pastatė Považkuose komediją „Penkiolikmetis meilužis“, kur pati vaidino vyrišką vaidmenį, o mano jaunesnė sesuo jos mylimąją. <…> Ponia Tiškevičienė persirengusi vyru įjojo į teatrą ant žirgo[25]. Vis dėlto moters noras persirengti vyriškai ne tik scenoje, bet ir kamerinėje erdvėje nieko nestebino. Tą rodo 1785 m. gruodžio 22 d. Varšuvos karalių rūmuose Marijos Teresės vaidmuo Pjero de Bomaršė (Pierre de Beaumarchais, 1732–1799) komedijoje „Figaro vedybos“ (La Folle journée, ou le Mariage de Figaro, 1778).

Kiti poelgiai amžininkų sutikti lyg ažiotažas, pvz., kunigaikštienė Izabelė Fleming-Čartoriska laiške Konstancijai Narbutaitei pasakojo apie 1787 m. Izabelės Poniatovskos (prav. „Ponia Krokuva“ (Pani Krakowska)) rūmuose įvykusias peštynes tarp grafienės M.T.Tiškevičienės ir kunigaikštienės Karolinos de Nassau-Siegen, po kurių, subjurus grafienės sveikatai, toji išvyko į užsienį[26].

Akibrokštas, bet daugiausiai išlikusių dokumentų pasakoja būtent apie grafienės sveikatą, kuri po išsiskyrimo su vyru itin pablogėjo; nuo 1781 m. jai teko ištverti keletą bevaisių konsiliumų, 1788 m. išvyko į Londoną, kur praleidusi trejus metus persikėlė į Monpeljė, o dar po kurio laiko į Paryžių. Grįžti į Varšuvą moteris neskubėjo, nors šeimyna mėgino ją privilioti. Vėl ATR sostinėje Marija Teresė pasirodė 1791 m. rudenį. Iš pradžių atrodė, kad viskas gerai, tačiau orui atšalus liga atsinaujino, užpuolė depresija. Visi ligos simptomai liudijo tuberkuliozę.

Savo laiške 1791 m. lapkričio 21 d. Stanislovas Augustas rašė: Garsusis anglų gydytojas Braunas, gyvenantis Berlyne, pranešė galįs jai padėti. <…> Jeigu ne vėlu, norėčiau ją ten išsiųsti, bet tokioje būklėje, kokioje dabar yra, bijau rizikingos kelionės žiemą. <…> Visgi ką dabar daro gydytojai, kelia daug rūpesčių, ypač tas faktas, kad vargšelę tuo pat metu kankina plaučių ir skrandžio skausmai, o gydytojai užuot padėję vienas kitam trukdo[27].

Iš tiesų Marijos Teresės sirguliavimų pagrindas buvo nervinio pobūdžio, pasireiškęs depresija su smurtine agresija. Šis elgesys dabar psichiatrijoje apibrėžiamas maniakinės depresijos sąvoka. Nuo 1786 m. ją prižiūrėjęs karališkojo dvaro gydytojas Valentinas Gagatkevičius (1750–1805), įkūręs chirurgijos mokyklą šalia Šv. Lozoriaus ligoninės Varšuvoje, didikės gydymą bei simptomus aprašė detalioje, į Berlyną išsiųstoje suvestinėje. Jis teigė grafienę sausai kosėjus (neretai su krauju), skundusis krūtinės, galvos skausmais, pykinus, krėtus šalčiui, be to, ją kamavo kataras. Moteris jautusi silpnumą, širdies permušimą, atrodžiusi paraudusi, vėmusi[28].

Giminės netgi įtarė, kad negalavimas yra dvasinės kilmės ir liepė atsidėti religijai.

Gydymui išbandytos įvairios priemonės, pvz., dėta ant kūno dėlės, liepta gerti raugą, simarubos (tropinis medis), kaskarolos ar perujietiško cininmedžio žievės nuovirus, sumaišytus su mėtomis, gumiarabiku ar cinamoniniu vandeniu. O giminės netgi įtarė, kad negalavimas yra dvasinės kilmės ir liepė atsidėti religijai. Jauniausias ATR valdovo brolis vyskupas Mykolas Jurgis Poniatovskis (1736–1794) 1791 m. gegužės laiške rašė: Tavo subtilų kūną bemaž trisdešimt metų blaškė pernelyg karšta dvasia, o tai savo ruožtu lėmė sveikatos bėdas[29]. Visa tai leidžia dabartiniam skaitytojui ne tik įvertinti laikmečio tradicijas, bet pasinerti į vidinius aristokratės išgyvenimus.

Išvarginta tėvynėje kilusio erzelio ir nuolatinių gydytojų vizitų, Marija Teresė apsigyveno Paryžiuje, kur nuomojo butą Saint Thomas du Louvre gatvėje. Pasak šaltinių, Prancūzijos sostinėje prasidėjo naujas grafienės etapas, kuriame netrūko intelektualinių pažinčių. Priešingai nei XIX a. užsienyje atsidūrę mūsų piliečiai, Marija Teresė palaikė ryšius su maža saujele lietuvių ir lenkų emigrantų, pvz., generolu, mineralogu Jonu Komarževskiu (1744–1810), lenkų pasiuntiniu Paryžiuje, rašytoju Feliksu Oračevskiu (1739–1799), Stanislovo Augusto Poniatovskio korespondentu Italijoje Filipu Mazzeim, be to, globojo karališkąją stipendininkę, pirmąją ATR moterį, eksponavusią savo darbus Paryžiaus salone, Aną Rajecką (1762–1832).

Čia galime pridurti, kad Marija Teresė sukaupė įvairaus pobūdžio autoportretų kolekciją, per kuriuos atsiskleidžia įvairialypis moters požiūris į kultūrą, pvz., orientalistiką, kamerinę, oficialiąją, taip pat žirgų pomėgis. Visgi artimiausia grafienės draugė buvo Henrieta de Vauban (Henriette de Vauban, 1753–1829), kuri 1793 m., tarpininkaujant bičiulei, Briuselyje užmezgė intymius santykius su J.A.Poniatovskiu. Ši moteris įvedė grafienę į aukštosios Paryžiaus aristokratijos draugiją, kur lankėsi garsus prancūzų poetas, masonas, abatas Žakas Delilė (Jacques Delille, 1738–1813). Teigiama, kad jų pažintis tapusi tokia artima, jog grafienė, naudodamasi proga, lengvino visiems į Paryžių atvykstantiems ATR piliečiams (pvz., 1791 m. Izabelei Fleming-Čartoriskai) pažintį su žymiosios poemos „Sodai, arba peizažo gražinimo menas“ (Les Jardins ou l’art d’embellir les paysages, 1782) autoriumi. O tai nebuvo taip paprasta – Ž. Delilė laikytas Voltero idėjų tęsėju, globotas Prancūzijos karalienės Marijos Antuanetės, įžymiojo salono savininkės Mari Teresės Žofrin (Marie-Thérèse Geoffrin, 1699–1777) bei Artua grafo (Charles X, comte d’Artois, 1757–1836), tad bendrauti su juo galėjo tik rinktinė publika.

Manoma, kad būtent tuomet Marija Teresė susitiko su vyskupu, diplomatu Šarliu Morisu de Taleiranu Perigoru (Charles-Maurice de Talleyrand-Périgord, 1754–1838), kuris kaltintas „skandalingu amoralumu“ bei 1791 m. popiežiaus Pijaus VI ekskomunikuotas dėl atstovavimo generaliniams luomams. Tad greičiausiai Š. M. Taleirano salone Bellechasse gatvėje ar kurio nors iš įtakingų jo draugų namuose M. T. Tiškevičienė galėjo kalbėtis su Ž. Delilė. Vis dėlto kuomet grafienė kovojo su depresija ir pradėjo laisvai keliauti po Europą, išsivadavusi iš karaliaus dėdės globos, jos gyvenime išryškėjo stiprus individualumas, padėjęs įveikti nuotaikų kaitą.

Įdomu, jog asmeninėje krizėje šalutinio vaidmens nevaidino ir Š. M. Taleiranas, pats buvęs luošys; tad skirtingos negalios sukūrė bendrumo jausmą. Nors pirmasis M. T. Tiškevičienės susitikimas su dievinamu prancūzų diplomatu įvykęs 1807 m. Lenkijoje, tačiau tai galėjo nutikti ir 1788–1791 m. Paryžiaus salone. Vyskupo Poniatovskio korespondencijoje subtiliai užsimena apie moters jausmines aistras, sulaikiusias ilgėliau Paryžiuje, tačiau pati grafienė apie tą nutylėjo[30]. Į Varšuvą sugrįžti ji nenorėjo, nepaisant artimųjų reikalavimų; viena vertus, tai nulėmė ligos paūmėjimas, kita vertus, nenusisekusi santuoka.

Inteligentiška, protinga, įžvalgi, efektingos išvaizdos, labai narsi, žinojo nemažai kalbų, domėjosi politika.

Trumpam į žlungančios ATR sostinę grafienė užsuko 1793 m., tačiau po kelių mėnesių išvyko į Belgiją, pakeliui sustodama Berlyne. Briuselyje moteris gydėsi garsiosiose mineralinių vandenų gydyklose, o netoli Nyderlandų sienos praleido 1792–1795 m. ir taip išvengė Teroro laikotarpio Prancūzijoje. Būtent čia 1793 m. ją aplankė iš Respublikos priverstas bėgti brolis, atsisakęs paklusti Targovicos konfederatams. Paskutinį kartą Varšuvoje Marija Teresė pasirodė 1796 m., kuomet miestą jau buvo okupavusi Prūsija. Neilgai užtrukusi išvyko į Gardiną, kur rusų valdžioje gyveno karalius Stanislovas Augustas. Nepuoselėdama artimų jausmų dėdei, ji skubiai grįžo atgal į sostinę, kiek galėdama atstovaudama mylimo brolio interesams. Kaip apie grafienę rašė istorikė Marija Jozefovičiovna: Inteligentiška, protinga, įžvalgi, efektingos išvaizdos, labai narsi, žinojo nemažai kalbų, domėjosi politika. Iš paliktų apie ją dokumentų žinome, kad 1810–1811 m. Marija Teresė prenumeravo žurnalus „Le publiciste“, „Gazette National ou le Moniteur Universel“, „Journal de Paris“, „Journal de l’Empire“ ir kt.[31]

Pažintis su Š. M. Taleiranu, kuri po 1807 m. įgijo ypatingą reikšmę, Marijai Teresei tapo priežastimi visam laikui persikelti į Paryžių. Sprendimas priimtas po 1810 m. Pastarąjį veiksnį galbūt daugiau lėmė ir šeiminiai interesai, t. y. J. A. Poniatovskio ir Sofijos Potockaitės Šosnovskos (1787–1857) šeimoje gimęs sūnus Karolis Juozapas Poniatovskis (1809–1855), kurį po tragiškos brolio mirties (žuvo nuo žaizdų Leipcigo mūšyje) atsigabenusi į Paryžių globoti pradėjo grafienė M. T. Tiškevičienė, o 1828 m. oficialiai įsivaikino.

Vis dėlto, tyrinėjant teisinius bei korespondencinius dokumentus, atsiskleidžia visiškai kitoks grafienės charakteris. Jos pastangomis iš S. Šosnovskos buvo atimtos motinystės teisės. Suinteresuotumą sūnėno globa nemažiau paveikė atitekęs palikimas (nors kupinas skolų). Turtą sudarė kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, paveldėtas iš brolio ir karaliaus Stanislovo Augusto (įskaitant Lazienkų, Ujazdovo, Jablonovo, Vieliševo dvarus), bei gausus meno kūrinių rinkinys, kurio didžiąją dalį grafienės M. T. Tiškevičienės agentai (tarp kurių svarbiausias – mirusio kunigaikščio draugas senatorius, rašytojas Aleksandras Linovskis (1760–1820)) pardavė Varšuvos aukcione. Tarp kitko, sklaidant Tiškevičių archyvo aprašus, į akis krenta faktas, kad nemažai M. T. Tiškevičienės sergėtų meno relikvijų po mirties atiteko jos giminaičiams Lietuvoje, pvz., archeologo Euchstachijaus Tiškevičiaus šeimai.

Marija Teresė Tiškevičienė po insultų serijos mirė Ture (Prancūzija) 1834 m. lapkričio 2 d. ir pagal jos valią palaidota Šv. Mauricijaus koplyčioje (Valansi) įrengtoje kunigaikščio Š. M. Taleirano šeimos kriptoje. Po ketverių metų šalia atgulė ir pats diplomatas, prieš mirtį susitaikęs su bažnyčia.

Taigi mūsų istorikai, kalbėdami apie Lietuvos ir Lenkijos valstybę, laikosi ribotos, konservatyvios nuomonės, dažniausiai įvardydami tas pačias XIII–XVI a. gyvenusias moteris (Mortą, Birutę, Barborą Radvilaitę). Glaustose beletristinėse monografijose stengiamasi įrodyti, kad šalies istorijoje svarbiausią vaidmenį atliko vyrai, nors iš straipsnyje minimų vardų matome, kad kultūriniame gyvenime svarbus vaidmuo teko ir moterims.

[1] Keras J. J., Italų Renesansas, Vilnius, 1996, 30 p.

[2]Ibid., 30 p.

[3]Ibid., 30 p.

[4]„Artist Profile: Lavinia Fontana“. National Museum of Women in the Arts [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://nmwa.org/explore/artist-profiles/lavinia-fontana.

[5] Weidemann C., Larass P., Klier M., 50 Women Artists You Should Know, London, 18–19 p.

[6] Godineau D., Kobieta, Człowiek Oświecenia, Warszawa, 2001, 401 p.

[7] Servadio G., Renaissance women, London, 2005, 6 p.

[8] Muszyńska-Hoffmannowa H., Panie na Wilanowie (Ladies on Wilanów), Warszawa, 1976, 326 p.

[9] Mitchell C., Woman: in all ages and in all countries, 3 V., London, 1907, 400 p.

[10]Château de Saint-Ouen [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.tourisme93.com/document.php?pagendx=618&engine_zoom=PcuIDFC930001049.

[11]Butkuvienė A., Garsios Lietuvos moterys, Vilnius, 2007, 87 p.

[12]Senosios Lietuvos literatūra 1253–1795, sud. Narbutas S., Vilnius, 2011, 279–286 p.

[13] Šmitienė G., Konstancija Benislavska, Eilėraščiai, in: Trys Baroko saulėlydžio literatai, Vilnius, 2003, 45 p.

[14] Borowy W., O poezji polskiej w wieku XVIII, Warszawa, 1978, 13 p.

[15] Sołtys A., Siostra ks. Józefa Poniatowskiego: Maria Teresa Tyszkiewicz [interaktyvus]. Prieiga per internet: http://arsenal.org.pl/siostra-ks-jozefa-poniatowskiego-maria-teresa-tyszkiewicz/.

[16]Maria Teresa Tyszkiewicz, część 1[ interaktyvus]. Prieiga per internet: https://www.zamek-krolewski.pl/blogi-zamku-krolewskiego/archiwum/poniatoviana/posty/maria-teresa-tyszkiewicz-1.

[17]Ibid., Maria Teresa Tyszkiewicz, część 1…..

[18] AGAD, Archiwum księcia Józefa Poniatowskiego i Marii Teresy Tyszkiewiczowej (dalej: AJP), sygn. 9.

[19]Dunne C., Gruesome and Surreal Surgical Illustrations from the 15th–19th Centuries [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://hyperallergic.com/257404/gruesome-and-surreal-surgical-illustrations-from-the-15th-19th-centuries/.

[20]Ibid., Dunne C., Gruesome and Surreal Surgical Illustrations from the 15th–19th Centuries…

[21] Asygnata z 26 X 1778, płatna ze skarbu królewskiego, AGAD, AJP, sygn. 1056.

[22] Niemcewicz U. J., Pamiętniki czasów moich, oprac, Warszawa 1957, 148 p.

[23]Ibid., 148 p.

[24]Maria Teresa Tyszkiewicz, część 2 [interaktyvus]. Prieiga per internetą:

https://www.zamek-krolewski.pl/blogi-zamku-krolewskiego/archiwum/poniatoviana/posty/maria-teresa-tyszkiewicz,-czesc-2.

[25]Teatr Narodowy 1765-1794, pod red. Kotta J., Warszawa 1967, 647 p.

[26] Biblioteka Książąt Czartoryskich, Archiwum Rodzinne Książąt Czartoryskich, sygn. 6107 II, nr 1.; Ibid.,Maria Teresa Tyszkiewicz, część 2…

[27] Archiwum Główne Akt Dawnych (dalej: AGAD), Zbiór Popielów, sygn. 373, k. 86–87. Ibid., Sołtys A.,Siostra ks. Józefa Poniatowskiego: Maria Teresa Tyszkiewicz……

[28]Ibid., Sołtys A., Siostra ks. Józefa Poniatowskiego: Maria Teresa Tyszkiewicz……

[29]Ibid., Sołtys A., Siostra ks. Józefa Poniatowskiego: Maria Teresa Tyszkiewicz…….

[30]Ibid., Sołtys A., Siostra ks. Józefa Poniatowskiego: Maria Teresa Tyszkiewicz..…

[31] Józefowiczówna M., Inwentarz Archiwum księcia Józefa Poniatowskiego i Marii Teresy Tyszkiewiczowej, Warszawa-Łódź 1987, 14 p.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2016 m. gegužės 15 d.

Henrikas Valua

Lietuvių–lenkų istoriografijoje Henriko Valua (Henri de Valois, 1551–1589) valdymo periodas įvardintas „prancūzišku eksperimentu“, kadangi tai buvo pirmasis svetimšalis Abiejų Tautų Respublikoje (toliau – ATR) bei monarchas, negebėjęs atlikti formalių pareigų. ATR valdžios modelis Vakarų Europoje buvo nežinomas, tad vien dėl to prie absoliutinės monarchijos pratusius valdovus rinkimai į sostą šokiravo. Greičiausiai sistema laikyta utopine ir veikiau aptarinėta filosofiniuose disputuose nei įgyvendinta realiai. Tad nieko keisto, kad pirmasis kandidatas nepateisino lūkesčių. Apie Henriką Valua mūsų istoriografija kalba fragmentiškai, todėl straipsnyje atskleisiu įvairiapusę „karaliaus stovuko“(1) biografiją.

Marius Vyšniauskas, kamane.lt

Ketvirtasis sūnus iš dešimties Prancūzijos karaliaus Henriko II (1519–1559) bei italės Katerinos de Mediči (Caterina de’ Medici, 1519–1589) vaikų gimė 1551 m. Fontenblo rūmuose, kur pakrikštytas Aleksandro Eduardo vardu ir gavo Angulemo hercogo titulą (1566 m. – Anžu kunigaikštis). Norint įtvirtinti glaudesnę užsienio politiką, krikštatėviais pakviesti Anglijos karalius Edvardas VI (1537–1553) ir Vandomos kunigaikštis, o vėliau – Navaros karalius Antuanas de Burbonas (Antoine de Burbon, 1518–1562) su žmona Žana Albretiete (Jeanne d’Albret, 1528–1572).

Henriko Valua auklėjimas Ambuazo pilyje buvo persunktas humanizmo.

Įdomu tai, jog šimtmečio pabaigoje būtent jų sūnus Henrikas Navarietis (1553–1610) pradės šalyje Burbonų dinastiją. Po kelerių metų mirus karaliui Henrikui II, jaunasis princas persivadino Henriku, o jo brolis Pranciškus II (François II, 1544–1560) buvo karūnuotas. Tačiau mirtingumas nepriklausomai nuo socialinės padėties XVI a. buvo aukštas, tad iš visų valdovo vaikų mirė beveik pusė. Ne išimtis ir jaunasis monarchas(2), kuris kentėjo nuo sinkopės, taigi po septyniolikos mėnesių sostą perleido Karoliui IX (Charles IX, 1550–1574).

Henriko Valua auklėjimas Ambuazo pilyje buvo persunktas humanizmo. Jo mokytojais tapo rašytojas Žakas Amijo (Jacques Amyot, 1513–1593) ir intelektualas Fransua de Karnavalė (François de Carnavalet, 1519–1571). Nepaisant karališkos prigimties, giminės pomėgiais, t.y. medžiokle bei fiziniu lavinimu, princas nesidomėjo. Jam labiau rūpėjo fechtavimasis, menas, filosofija, literatūra (skaitė F. Desportė, M. Montenį, Ž. Davi du Peroną), kaip manoma, princą paveikė motina, kuri sudarė palankias sąlygas Prancūzijoje klestėti menams.

Tačiau Henrikas buvo kandidatas į sostą, todėl politikos neišsižadėjo. Tam rengėsi nuo mažens, pavyzdžiui, būdamas keturiolikos lydėjo karalių su regente turnė po šalį lankant provincijos parlamentus. Be to, valstybę draskė katalikų ir protestantų ginčai, tad karališkoji dinastija nuolat laviravo tarp dviejų ugnių. Pagal tradiciją Valua rėmė katalikus, tačiau jaunasis Henrikas nevengė akibrokštų. Istoriografijoje minima, jog devynmetis princas vadindavo save „mažuoju hugenotu“, giedojo seseriai Margo protestantų psalmes, liepdavo šiai keisti religiją, kartą įmetė princesės Bibliją į židinį, atsisakydavo dalyvauti mišiose bei apdegino Šv. Pauliaus skulptūros nosį. Tačiau palaipsniui persimetė į katalikybę, tapdamas aršiu protestantų persekiotoju(3).

Nors Henrikas mieliau leido laiką kabinete, pasižymėti kautynėse tai nesutrukdė.

Anot šaltinių, Karolis IX buvo silpnas, bailus, motinos kontroliuojamas monarchas, todėl Katerina de Mediči soste geidė matyti mylimiausią sūnų Henriką, dažnai vadintą chers yeaux („mielos akys“). Savo charakterį princas įrodė jau šešiolikos, kai buvo paskirtas karalystės generolu leitenantu. Šis įtakingas postas buvo antrasis po karaliaus, todėl įsiutino vieną iš hugenotų lyderių princą Kondė (Louis I de Bourbon, prince de Condé, 1530–1569), atnaujinusį religinius karus.

Nors Henrikas mieliau leido laiką kabinete, pasižymėti kautynėse tai nesutrukdė. Aštuoniolikmetis sužavėjo tautiečius įkarščiu Žarnako mūšyje (1569 m. kovo 13 d.), kur netekęs žirgo narsiai tęsė kovą. Ten po pasidavimo buvo nužudytas princas Kondė, o jo kūnas dar kelias dienas ant asilo iškilmingai vedžiotas po Žarnaką, besityčiojant katalikams. Ne ką prasčiau elgėsi ir Monkontūro mūšyje (1569 m. spalio 3 d.), nepabūgęs arkebūzų ugnies stačia galva puolęs prieš eskadronus(4). Tai stiprino jo autoritetą Europoje, bet tuo pat metu blogino santykius su karaliumi.

1570 m. princą bandyta apvesdinti su Anglijos karaliene Elžbieta I (1533–1603), bet sandėriui sukliudė svarbūs veiksniai.

Vis dėlto motina neprarado vilties per vedybas pasodinti sūnų į užsienio sostą. Tačiau Henrikas simpatizavo velionio princo Kondė marčiai Marijai de Klev (Marie de Clèves, 1553–1574). Teigiama, jog mergina išsiskyrė grožiu, tad iškart krito vyrui į akį. Šią karštą meilę, jei tikėsime poetu Filipu Desporte (Philippe Desportes, 1546–1606), kuris buvo atsidavęs Henriko Valua šalininkas ir vyko kartu į Respubliką, liudija poezija: O šviesiausioji princese, mano drąsos įkvėpėja, / Mano brangusis troškime, mano liūdesy, mano kankintoja! / Kaip greitai, deja, jūsų netekus / mano likimas pakeitė savo veidą(5).

Nepaisant to, 1570 m. princą bandyta apvesdinti su Anglijos karaliene Elžbieta I (1533–1603), bet sandėriui sukliudė svarbūs veiksniai: pirma, poros religija (Elžbieta buvo protestantė, o Henrikas – katalikas); tai karalienei atrodė pasibjaurėtina. O antra, netaktiškas elgesys. Teigta, esą princas išvadino karalienę putain publique (valstybine prostitute), nepamiršdamas pabrėžti amžiaus skirtumo.

Kiti šaltiniai užsimena, kad Elžbieta I dėl išsiplėtusių venų šlubčiojo, tad Henrikas pasišaipė pavadindamas „senu padaru žaizdota koja“(6). Dėl nesėkmingų vedybų prancūzų istoriografija daro prielaidą, jog Henrikas buvo homoseksualus(7). Tačiau remiantis istorikais Pierre Champion’u, Pierre Chevallier, tai tebuvo protestantų ir katalikų oponentų šmeižtas, vaizduojant monarchą sumoteriškėjusį (mėgo auskarus, seges, kostiumai turi moteriškų atributų, rafinuotos manieros, sukūrė dvaro rūmų reglamentą, tiksliai nusakantį, kaip bendrauti su monarchu), nuolaidžiaujantį savo ydoms sodomitą, kuris negali susilaukti palikuonio.

Karaliaus homoseksualumui prieštarauja gausūs liudijimai apie jaunystės ištvirkavimą su moterimis, o vėlesniame amžiuje karštas atsidavimas žmonai.

Manoma, jog gandai buvo naudingi Katalikų lygai, siekiančiai po 1585 m. užtikrinti paveldėjimo teisę kardinolui Karoliui de Burbonui (Charles de Burbon, 1523–1590)(8). Nenuostabu, kad grįžus iš ATR Henriko autoritetas sumenko, todėl visuomenėje paplito įžeidžiantys paskviliai. Be kita ko, karaliaus homoseksualumui prieštarauja gausūs liudijimai apie jaunystės ištvirkavimą su moterimis, o vėlesniame amžiuje karštas atsidavimas žmonai Luizai de Loren(9).

Tuo remiasi ir modernūs istorikai, pvz., Jean-Francois Solanon’as, Nicolas Le Roux, pabrėždami jo santykius su daugybe meilužių bei pagarsėjusį princo skonį gražioms moterims ir tai, jog nėra identifikuota nė vieno vyriško partnerio(10). Katherine Crawford mano, jog Henriko reputacijai milžinišką poveikį turėjo favoritizmo bei prabangos ir nuosmukio sąjunga(11). Būtent favoritai (mignons („meilučiai“)), supę princą po grįžimo iš ATR, vaidino esminį vaidmenį. Su kai kuriais, pvz., Žanu Liudviku de Nogarė, hercogu Ėpernonu (Jean-Louis de Nogaret, duc d’Épernon, 1554–1642) ir hercogu Ane de Žojesu (Anne de Joyeuse, 1560–1587), suverenas mėgo medžioklėje rengti pokylius, žaisti rutuliu ar bibokė. <…>

Anoniminiai autoriai šaipėsi iš karaliaus, kuris „nei vyras, nei merga, o galvoj jo netvarka“(12). Visgi nei karalius, nei favoritai švelnūs nebuvo. Priešingai, meilučiai sudarė efektyvią Henriko III personalinę apsaugą ir pasirodydavo ypač drąsūs kovoje. Šie numylėtiniai atliko lemtingą politinį vaidmenį, sudarydami atsvarą hercogo Alensono ar hercogo de Gizo valdžiai(13).

Tiesioginių įrodymų apie jo veiklą skerdynių naktį nesama, vis dėlto teigta, kad princo kareiviai prisidėjo prie protestantų armijos žudymo.

Prieš išvykstant į Respubliką, Prancūziją sukrėtė Šv. Baltramiejaus skerdynės, kurių pradžią paskelbė Šv. Žermeno Oserijė bažnyčios varpas. Per naktį visoje šalyje išžudoma nuo 2 tūkst. iki 70 tūkst. hugenotų(14). O kur tuo metu buvo Henrikas Valua? Tiesioginių įrodymų apie jo veiklą skerdynių naktį nesama, vis dėlto teigta, kad princo kareiviai prisidėjo prie protestantų armijos žudymo(15). 1573 m. Henriko biografijoje paženklinti perversmu. Sausio mėnesį jis vadovavo La Rošelio, protestantų tvirtovės, apgulčiai, tačiau miestas buvo taip puikiai apsaugotas, kad katalikai patyrė milžiniškų nuostolių. O jau metų viduryje Henrikas sulaukė netikėtos žinios: jis kviečiamas užimti ATR sostą.

Paskutinis Jogailaičių valdovas Žygimantas Augustas (1520–1572) mirė likus septynioms savaitėms iki Šv. Baltramiejaus skerdynių. Apie tai istorikas Albertas Vijūkas-Kojelavičius (1609–1677) rašė: Mirė Žygimantas Augustas <…>, Knišine liepos 18 d., eidamas penkiasdešimtuosius gyvenimo metus. Mokytas tai buvo valdovas, bet savo mokytumą suteršė prietaringu smalsumu; kai reikėjo veikti, bergždžiai leido dienas, todėl juokais jį pravardžiavo Gaišliu; tikėjimo dalykais nesirūpino, šitai atvėrė vartus visokioms sektoms, paplitusioms valstybėje; mėgo laikyti rūmuose mokytus žmones, bet labiausiai – sąmojingus vyrus(16).

Naujo monarcho rinkimų kampanija lietuvių–lenkų didikams tapo kovos dėl įtakos valstybėje pagrindu bei kėlė valdovą varžančias sąlygas.

Tuoj po laidotuvių Senatas išsiuntė Teodorą Zenkevičių pas Maskvos didįjį kunigaikštį, ragindamas nesinaudoti šalyje atsivėrusiu vakuumu. Valdovas žadėjo nepuldinėti Lietuvos pakraščių, o laišką užbaigė pirmą kartą pasivadinęs caru, į ką lietuviai, nenorėdami ardyti taikos, nutarė kurį laiką nekreipti dėmesio. Naujo monarcho rinkimų kampanija lietuvių–lenkų didikams tapo kovos dėl įtakos valstybėje pagrindu bei kėlė valdovą varžančias sąlygas(17).

LDK politikai rūpinosi sutvirtinti savo padėtį Respublikoje. Daugiausiai šalininkų turėjo Šv. Romos imperatoriaus sūnus Ernestas Habsburgas (Ernst III von Habsburg, 1553–1595), Henrikas Valua bei Rusijos caraitis Fiodoras (Фёдор I Иванович, 1557–1598). LDK didikai Mikalojus Radvila Rudasis, Jonas Chodkevičius ir Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, dar esant gyvam valdovui, sutarė jo seserį Oną Jogailaitę (1523–1596) ištekinti už Ernesto Habsburgo, o po karaliaus mirties paskelbti Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, žinoma, jeigu tas sutiks LDK pareigybes teikti tik jos bajorams bei grąžins lenkų atplėštas Kijevo, Voluinės, Podolės žemes.

Kol egzistavo bevaldystė, lietuviai vengė dalyvauti lenkų suvažiavimuose, tikėdamiesi sulyginti Respublikoje teises. Visgi Habsburgai nesiryžo priimti LDK sąlygų, tad lietuviai kreipėsi į Rusiją, tačiau ir čia matant derybas žlugsiant, nenorėdami nutraukti unijos su Lenkija, o Rusijai demonstruojant karinę jėgą Livonijoje, LDK atstovai savaitę pavėlavę 1573 m. balandžio 13 d. atvyko į elekcinį seimą Varšuvoje bei gavę Henriko Valua įgaliotinio Valensijos vyskupo Žano de Monluko pažadą vykdyti LDK didikų reikalavimus, parėmė jį per rinkimus(18).

Tai buvo pirmoji valstybės konstitucija, pagal kurią vėliau prisiekdavo renkami valdovai.

Rugsėjo 13 d. vienuolikos Lietuvos–Lenkijos pasiuntinių delegacija, vadovaujama Kujavijos vyskupo Adomo Konarskio, priimta Teisingumo rūmuose, dalyvaujant karalienei motinai ir karališkai Navaros šeimai. Į šią delegaciją paskirtas M. K. Radvila Našlaitėlis visaip demonstravo savarankiškumą: vyko į Paryžių atskirai nuo delegacijos, skelbėsi atstovaująs LDK ir jos vardu paskelbė atskirą Henriko pripažinimo Respublikos valdovu deklaraciją(19). Rinkimų įsakymas pasirašytas 107 senatorių ir patvirtintas 121 antspaudu. Priesaikos metu karaliaus vardu buvo surašytas ir tam tikras raštas, vėliau vadinamas Henriko artikulais(20). Jais valdovas įsipareigojo niekada nepaversti sosto paveldimu, seimus šaukti ne rečiau, kaip kas dveji metai, saugoti krašto sienas ir be seimo nutarimo nešaukti į karą visos bajorijos. Tai buvo pirmoji valstybės konstitucija, pagal kurią vėliau prisiekdavo renkami valdovai. Kitame dokumente Pacta conventa karalius įsipareigojo Respublikos finansų ir karo srityse(21).

Po ceremonijos įvyko pokylis Luvre. Sąjunga su Respublika džiaugėsi visa Prancūzija, nes tai galėjo pažaboti Habsburgų ambicijas. Kaip kad išsitarė Karolis IX prieš brolio išvykimą: <…> „Dabar mūsų rankose abi vadelės.“22 Į naująjį sostą gruodžio 3 d. Henrikas išvyko lydimas 1 200 didikų palydos, o Krokuvą pasiekė 1574 m. vasario 18 d.

Euforija atslūgo per karūnaciją (vasario 21 d.). Kuomet karalius priėmė Švenčiausiąjį Sakramentą ir davė priesaiką, tada Krokuvos vaivada Janas Firlejus, nenusiėmęs kepurės, priėjo prie altoriaus. Jis buvo nepatenkintas tradicine priesaikos formuluote ir reikalavo, kad Henrikas atskirai prisiektų ištikimybę Varšuvos konfederacijos principams. <…> Jis nenorėjo, kad Lenkijoje pasikartotų antroji Šv. Baltramiejaus naktis(23).

Juos bandžiusiam išskirti rūmininkui Andriui Vapovskiui S.Zborovskis smogė lazda ir užmušė.

Tačiau valdovas nesipriešindamas sutiko. Rodės daugiau jokių rūpesčių nebus, tačiau po dviejų dienų buvo įvykdyta žmogžudystė. Jos kaltininku tapo prancūzų šalininkų Zborovskių giminės narys Samuelis, kuris per turnyrą metė pirštinę, tačiau nė vienas lygus priešininkas jos nepakėlė. Tad prieš jį stojo eilinis Tenčinskių šeimos kareivis, o tai didikas palaikė įžeidimu ir karaliaus akivaizdoje užpuolė patį Tenčinskį. Juos bandžiusiam išskirti rūmininkui Andriui Vapovskiui S.Zborovskis smogė lazda ir užmušė. Pagal Respublikos įstatymą, už žmogžudystę, vykstant seimui, bausta mirtimi. Keršto reikalavo ir mirusiojo našlė, paguldžiusi vyro kūną priešais karaliaus langus.

Vis dėlto pirmasis Henriko sprendimas rėmėsi kompromisu. Karalius nuteisė S.Zborovskį amžinai tremčiai. Visi liko nepatenkinti, nes tai buvo per griežta Zborovskių atžvilgiu ir per daug atlaidu visos bajorijos atžvilgiu. Nuo šio įvykio prasidėjo nesantaikos ir kraujo kerštai, kurie tęsėsi ištisus dešimtmečius(24).

Opiausia problema buvo Ona Jogailaitė, kurią Paryžiuje įsipareigojo vesti princas.

Ne ką geriau sekėsi sutarti ir su seimu, kuris nesileido būti valdomas, o karalius puoselėjo absoliutizmo svajonę. Nors per pirmąjį susitikimą senatoriai dovanojo brangių dovanų: kupranugarių ir vergų totorių, tačiau vėliau kilo barniai. Henrikas netgi grasino bado streiku, jei nebus pasiektas sutarimas, bet opozicija toliau reikalavo konkretesnių garantijų, deklaruotų Varšuvos konfederacija. Užsienio politikoje nesisekė taip pat, nes tikėjimas, jog lenkų–prancūzų–turkų koalicija padės atremti Habsburgus, kaip tartasi Bramonto konferencijoje Lotaringijoje, žlugo dėl nepaliaujamų Respublikos ginčų rytinių sienų klausimu su rusais ir totoriais bei dėl Moldavijos protektorato su turkais. Tačiau opiausia problema buvo Ona Jogailaitė, kurią Paryžiuje įsipareigojo vesti princas.

Apie paskutiniąją iš Jogailaičių informacijos beveik nesama. Šiek tiek idealizuotai ji minima istorikų Aleksandro Pšezdeckio (1814–1871) ir Juliano Bartoševičiaus (1821–1870) knygose bei rašytojo Pavelo Jasenicos (1909–1970) kūrinyje „Ostatnia z rodu“ (Paskutinė iš giminės, 1965), o Janas Mateika įamžino piešinių cikle „Poczet królów i książąt polskich“(25).

Steponas Batoras nepasitikėjęs žmona, bijodamas nunuodijimo, nes ši per motiną esą gerai išmaniusi nuodų meną.

Taip nutiko, nes princesė neturėjo spalvingos biografijos, nepasižymėjo intelektu, charizma. Ji dažnai vaizduota kaip niurzganti, komiška senmergė. Tą iliustruoja keletas faktų, pvz., susitikimo su Henriku proga, apimta aistringos meilės jaunam vyrui, liepusi kambarinėms visas jos suknias išsiuvinėti lelijom. Jos vyras Steponas Batoras (István Báthory, 1533–1586), pasak nuncijaus Jano Andžėjaus Kaligari (Jan Andrzej Caligari), nepasitikėjęs žmona, bijodamas nunuodijimo, nes ši per motiną esą gerai išmaniusi nuodų meną. Tad karalius verčiau leisdavo laiką Lietuvoje, palikęs karalienę Varšuvos rūmuose(26).

Pastarasis teiginys, matyt, turėjo pagrindo, nes po Zigmanto Senojo mirties Bona Sforca su dukterimis išvyko į Mazoviją, kur rūpinosi princesių auklėjimu. Visgi vienintelė Ona liko netekėjusi, nors dar esant gyvam broliui, planuota išleisti ją už Danijos kunigaikščio(27). Taip po Žygimanto Augusto mirties ji įgijo Infans Regni Poloniae titulą. Bet prislėgta dėmesio laiške seseriai Sofijai guodės: Kaip gyventi, nei ant vienos princesės neužgriuvo tiek šlovingų dalykų, kaip ant manęs vienos(28). Taigi santuoka su Henriku atrodė verta pasididžiavimo, bet šis, nesitikėdamas sulaukti įpėdinio su senyva moterimi, vestuves atidėliojo, vengdamas užeiti netgi į kambarį.

Taip pat žeidė senatorių ir seimelių atstovų pasipūtimas bei sunkiai suprantama lenkų kalba.

Apskritai, Respublikos papročiais, kaimų skurdu, plikais laukais, bajorų išgėrinėjimais valdovas bjaurėjosi. Be to, ruošėsi pertvarkyti Vavelio pilį, kadangi itališka mada nežavėjo. Taip pat žeidė senatorių ir seimelių atstovų pasipūtimas bei sunkiai suprantama lenkų kalba. Kita vertus, tarp dokumentų randame pagyras Lietuvai, kur Kaunas pavadintas Respublikos puošmena(29).

Gelbėdamasis nuo melancholijos, Henrikas ėmė vartoti vaistus, dažnai leisdavo laiką medžioklės namelyje Niepoflomicuose. O ypač susirūpino gavęs žinią apie brolio ligą. Kuomet vyko derybos dėl ATR sosto, niekam nešovė mintis, jog princas yra Prancūzijos įpėdinis, tačiau Karolio IX ligos ženklai pasireiškė vos uždėjus Henrikui karūną. Taigi katalikų grupuotės Paryžiuje vadovas Filipas Hurolt de Ševerni (Philippe Hurault, comte de Cheverny, 1528–1599) parašė, jog karaliaus mirties atveju Henriko pareiga – tuoj pat grįžti į tėvynę, kad išsaugotų katalikišką dinastiją. Neilgai trukus, 1574 m. gegužės 30 d., Krokuvą pasiekė žinia apie Prancūzijos valdovo mirtį.

Iki šiol lieka daugybė klausimų, kaip Henrikui pavyko pasprukti nepastebėtam, nes jo kambarius saugojo sargyba, o prie lovos stovėjo tarnai.

Išgirdęs naujieną, Henrikas sudvejojo. Susitikęs su Senatu birželio 15 d. kreipėsi patarimo, o į Paryžių motinai išsiuntė regentystės dokumentus. Birželio 18 d. valdovas dar juokavo ir šoko su lenkų aristokratais, tačiau vakarop, atsisakęs kvietimo pas Oną Jogailaitę, nuėjo anksti gulti. Iki šiol lieka daugybė klausimų, kaip Henrikui pavyko pasprukti nepastebėtam, nes jo kambarius saugojo sargyba, o prie lovos stovėjo tarnai.

Visgi persirengęs jojimo drabužiais su keletu kompanionų išsliūkino pro duris, paslėptas po apmušalais. Vienas bendrininkų, gavęs nuo Vavelio vartų raktus, pristatė karalių kaip „kapitoną Lamotą“. Persikėlę per Vyslą jie pasiekė nuošalią koplyčią, kur laukė žirgai ir iki aušros jau buvo sukorę 30 km. Sužinojęs apie pabėgimą, karo kaštelionas Jonas Tenčinskis su 200 raitelių ir totorių šaulių būriu išsiruošė vytis. Paskutinis žmogus, matęs bėglius, buvo Osvencimo seniūnas, kuris, iš visų jėgų plaukdamas Vyslos viduriu link jo, šaukė: „Jūsų Šviesybe, kodėl jūs bėgate?“(30).

Valdovas norėjo išlaikyti abu sostus, mat prisivijus J.Tenčinskiui esą žadėjęs sugrįžti, tačiau pažado netesėjo, nors iki mirties titulavosi lenkų karaliumi.

Taigi Respublikoje Henrikas karaliavo 118 dienų. Manoma, jog šitaip elgdamasis valdovas norėjo išlaikyti abu sostus, mat prisivijus J. Tenčinskiui esą žadėjęs sugrįžti, tačiau pažado netesėjo, nors iki mirties titulavosi lenkų karaliumi. Ankstyva Karolio IX mirtis sudavė smūgį Lenkijos eksperimentui, smūgį, kurio niekas nesitikėjo(31). Įdomu tai, jog Paryžiaus pirmojo viešo laikrodžio, Karolio V įsaku įrengto ant Teisingumo rūmų (Konserži kalėjimo dalis) bokšto, fasadą po skulptoriaus Žermeno Pilono (Germain Pilon, 1528–1590) restauracijos (užsakytos 1585 m. Henriko III) puošia ATR herbai, kur tarp Valua lelijų matyti įamžintas Vytis.

Arturas Grotgeris „Henrikas Valua sprunka iš Lenkijos“, 1860 m., Varšuvos Nacionalinis muziejus

Prieš grįždamas į Paryžių, Henrikas aplankė Vieną, Veneciją, Padują, Ferarą, Mantują bei Monzą. Praėjus trejiems metams po Šv. Baltramiejaus tragedijos, Prancūzija buvo kaip niekada susiskaldžiusi, o tuo naudojosi Loreno prekybos namų vadovas hercogas de Gizas (Henri, duc de Guise, 1549–1588). Situacijai pakenkė ir „nelaimė“ karūnacijos dieną.

1575 m. vasario 15 d. Reimso katedroje karūnuotas Henrikas III, uždėjus ant galvos sunkią iš Šarlemanės atgabentą karūną, pasiskundė: „Ji mane slegia.“ Jis sudejuoja, ir karūna nukrenta ant žemės(32). Kai kurie istorikai teigia, jog valdovą veikė sielvartas, nes prieš tai prašė Marijos de Klev išsiskirti su vyru ir tekėti už jo, tačiau šioji nespėjusi duoti atsakymo mirė, tad sugniuždytas monarchas gedėjo keletą mėnesių, kol galų gale vedė Luizą de Loren-Vodėmon (Louise de Lorraine-Vaudémont, 1553–1601), buvusią itin panašią į mylimąją.

Pagrindinis naujojo karaliaus uždavinys buvo atkurti pilietinę taiką, sutaikant katalikus su protestantais. Kad patrauktų kilmingus katalikus, 1578 m. jis įkūrė Šventosios Dvasios ordiną. Be to, neramino katalikų interesų gynėjo hercogo de Gizo veikla, nukreipta prieš laisves, pernelyg silpnos karaliaus valdžios suteiktas protestantams. Hercogą gąsdino bevaikis valdovas (Henrikas III dėl to kaltino savo bei valstybės nuodėmes ir didžiumą laiko leido užsidaręs vienuolyne), nes po mirties sostas atitektų protestantui Henrikui Navariečiui (jauniausias karaliaus brolis mirė 1584 m.). Taigi hercogas slapta mezgė ryšius su Ispanijos Burbonais bei kurstė prastuomenę prieš karalių.

Kai jis įžengia į Senąjį kabinetą, jį netrukus užpuola karaliaus žmonės, garsieji Keturiasdešimt penki vyrai, sudarantys jo asmeninę apsaugą. Žmogžudystė tampa skerdynėm.

Įtampa pasiekė kulminaciją, kai de Gizas įžengė į Paryžių, tuo tarpu Henrikas III įsakė įvesti prancūzų ir šveicarų dalinius. Mieste kilo panika, statytos barikados, nes baimintasi, jog valdovas rengia „Šv. Baltramiejų katalikams“(33). Visgi visuomenė rėmė de Gizą, todėl, neturėdamas kitos išeities, suverenas paspruko iš Tiuileri į Blua pilį, o hercogas pasiskelbė „Paryžiaus karaliumi“. Bet išsižadėti sosto Henrikas III nusiteikęs nebuvo. 1588 m. spalį jis dar kartą bandė kliautis diplomatija, sušaukęs generalinių luomų atstovus, tačiau de Gizas nesileido į kalbas, tikėdamasis tapti naujuoju monarchu. Toks pasipūtimas Henriką III įžeidė, todėl gruodžio 23 d., pasikvietęs hercogą pas save, surengė pasalą. Kai jis įžengia į Senąjį kabinetą, jį netrukus užpuola karaliaus žmonės, garsieji Keturiasdešimt penki vyrai, sudarantys jo asmeninę apsaugą. Žmogžudystė tampa skerdynėm. Hercogas gauna ne vieną dūrį, bet negriūva. Jis badomas tol, kol pagaliau parkrinta į kraujo klaną(34).

Žvelgdamas į lavoną, monarchas ištarė: „Miręs jis yra dar galingesnis nei gyvas.“ Rytojaus dieną panašus likimas ištiko hercogo brolį kardinolą Liudviką de Loreną (Louis II de Lorraine, 1555–1588), o kūnai buvo sumesti į negesintas kalkes, bijant, jog sąmokslininkai pavers juos relikvijomis.

Taip atsikratęs priešų Henrikas III tikėjosi atgauti valdžią, nekreipdamas dėmesio į motinos perspėjimus. „Jūs nužudėte hercogą de Gizą, – sako ji, – bet Dievas norėtų, jog ši mirtis anaiptol nebūtų priežastis to, kad taptumėte niekieno Karaliumi.“(35). Ir visgi suverenas tapo nekenčiamas didžiojoje šalies dalyje.

Pasipriešinus valdžiai Orleane bei Amjene, įsiplieskė sukilimai, kuriuose broliai de Gizai skelbti karaliaus tironijos kankiniais. Norėdamas išvengti visiškos katastrofos, Henrikas III susivienijo su Henriku Navariečiu, bet tai įplieskė dar karštesnę katalikų agresiją. Valdovas buvo pravardžiuojamas „Šėtono parankiniu“. Siekdamas atsiimti Paryžių, jis kartu su sąjungininku apsupo sostinę, kurią gynė 45 tūkst. kareivių, apginkluotų Ispanijos karaliaus Pilypo II (Felipe II de España, 1527–1598). Vis dėlto apsiaustis davė vaisių ir, ketindamas šturmuoti miestą, Henrikas III įkūrė stovyklą Sen Klode.

Perdavęs šūsnį popierių, jis iškilmingai pranešė turįs slaptą žinią valdovui, ir kuomet Henrikas III pasivedė į šoną, sušnabždėjęs į ausį dūrė peiliu monarchui į pilvą.

Būtent čia 1589 m. rugpjūčio 1 d. jis priėmė dominikonų vienuolį Žaką Klementą (Jacques Clément, 1567–1589), patekusį su suklastotu leidimu ir neva atnešusį svarbių dokumentų. Perdavęs šūsnį popierių, jis iškilmingai pranešė turįs slaptą žinią valdovui, ir kuomet Henrikas III pasivedė į šoną, sušnabždėjęs į ausį dūrė peiliu monarchui į pilvą. Žudikas buvo užmuštas iš karto. Karaliaus žaizda iš pradžių atrodė nepavojinga, tačiau jausdamas, kad ryto nesulauks, mirties patale paskelbė Henriką Navarietį įpėdiniu. Kitą dieną Henrikas III mirė.

Tragiška Henriko III mirtis buvo pirmoji karališka žmogžudystė nuo Kapetingų laikų. Šaltiniuose minima, jog Paryžiuje naujiena sutikta džiaugsmingai, tarsi Dievo atpildas už brolių de Gizų nužudymą. O popiežius Sikstas V žudiką pavertė kankiniu bei rengėsi kanonizuoti(36). Bet net ir trumpas Henriko Valua valdymas ATR leido mūsų šaliai įsijungti į didžiosios istorijos žaidimą bei įamžino svarbiausią LDK simbolį Vakarų Europos sostinėje.

***

_____________

1Jie kūrė pasaulio istoriją. Nuo Renesanso iki Švietimo epochos, Vilnius, 2003, 132 p.

2 Romier L., La Conjuration d’Amboise. L’aurore sanglante de la liberté de conscience, le règne et la mort de François II, Paris.; Mariéjol H. J., Catherine de Médicis, Paris, 1979, 94–95 p.

3 Leonie F., Catherine de Medici:Renaissance Queen of France, New York, 2006, 179–180 p.

4Jie kūrė pasaulio istoriją. Nuo Renesanso iki Švietimo epochos, Vilnius, 2003, 132 p.

5 Davies. N., Dievo žaislas. Lenkijos istorija, I t. Vilnius, 2008, 450 p.

6 Loades D., Elizabeth I: The Golden Reign of Gloriana, London, 2003, 53–54 p.; Leonie F., Catherine de Medici… 179–180 p.

7Henri III était homosexuel [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.tatoufaux.com/?Henri-III-etait-homosexuel.

8 MacCulloch D., Reformation: Europe’s House Divided, Penguin, 2004.

9 Ferguson G., Queer (Re)Readings in the French Renaissance: Homosexuality, Gender, Culture, Hamphsire, 2008, 179 p.

10 Solnon F. J., La Cour de France. Paris, 1987; Le Roux N., Un régicide au nom de Dieu, l’assassinat d’Henri III, Paris, 2006; Boucher J., La cour de Henri III , Paris, 1986.

11 Crawford B. K., Love, Sodomy, and Scandal: Controlling the Sexual Reputation of Henry III // Journal of the History of Sexuality, 12 T, 2003, 513–542 p.

12Jie kūrė pasaulio istoriją. Nuo Renesanso iki Švietimo epochos, Vilnius, 2003, 135 p.

13Ibidem., 135 p.

14Saint Bartholomew’s Day, Massacre of, Encyclopaedia Britannia, Chicago 2008.

15 Roux le R., La faveur du roi, Mignons et courtisans au temps des derniers Valois (vers 1547-vers 1589), Paris, 2001, 85 p.

16 Kojelavičius-Vijūkas A., Lietuvos istorija, Kaunas, 1989, 755 p.

17 Kiaupa Z., Kiaupienė J., Kuncevičius A., Lietuvos istorija iki 1795 metų, Vilnius, 1995, 272 p.

18Ibidem., 273 p.

19Ibidem., 273 p.

20Lietuvos istorija, red. Šapoka A., Kaunas, 1989, 280 p.

21 Makauskas B., Lietuvos istorija, Kaunas, 2000, 138 p.

22 Davies. N., Dievo žaislas. Lenkijos istorija, I t. Vilnius, 2008, 447 p.

23Ibidem., 448 p.

24Ibidem., 448 p.

25Anna Jagiellonka [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://ruinyizamki.pl/poczet-zon/anna-jagiel.htm.

26Ibidem.

27Matki królów i intrygantki [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://funandstory.blog.pl/2013/10/03/matki-krolow-i-intrygantki/#more-3280.

28Anna Jagiellonka [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://ruinyizamki.pl/poczet-zon/anna-jagiel.htm.

29 Афанассьев Д . «Материалы для географии и статистики России. Ковенская губерния», Санкт-Петербург, 1861, 341 c.

30 Davies. N., Dievo žaislas. Lenkijos istorija, I t. Vilnius, 2008, 451–452 p.

31Ibidem., 453 p.

32Jie kūrė pasaulio istoriją. Nuo Renesanso iki Švietimo epochos, Vilnius, 2003, 133 p.

33Ibidem., 134 p.

34Ibidem., 134–135 p.

35Ibidem., 135 p.

36 Selon l’historien Jacques de Thou, il a publiquement fait son éloge le 11 septembre 1589 // Histoire universelle, liv. XCVI.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2015 m. balandžio 23 d.

Kaizerinė Vokietijos kariuomenė Kaune / "Facebook" grupės "Lietuvos istorijos ieškotojų klubas" nuotr.

Didžiojo karo tematika Lietuvos istoriografijoje yra gan skurdi. Negalime didžiuotis monumentaliais veikalais, kuriuose būtų išsamiai išdėstyti įvykiai Rytų fronte, be to, turime vos kelis publikuotus amžininkų liudijimus, kur fragmentiškai atskleidžiama konflikto kasdienybė. Juolab kad patys istorikai nerodo susidomėjimo šiuo Lietuvai svarbiu periodu.

Marius Vyšniauskas, kamane.lt

Didžiojo karo palikimas šalyje tiesiog ištrintas, akcentuojant jį kaip etapą į Lietuvos Nepriklausomybę ir netiriant čia veikusių priešų armijų, mūšių, žymesnių asmenybių biografijų. O juk Lietuva gali pasigirti europinio masto garsenybių pėdsakais, kurie tarsi stūmoklis išvedė valstybę į pasikeitusį pasaulį. Ypač tai aktualu šiandien, kadangi 2014–2018 m. paskelbti Didžiojo karo atminimo metais. Šią pasauliui svarbią datą žymi ne tik Europa, bet ir Australija, Kanada, Indija, Jamaika. Pastaroji, anot šaltinių, karo metais parėmė britus maistu, 50 tūkst. svarų vertės cukrumi ir 11 tūkst. karių(1). Tad šiame straipsnyje apžvelgsiu Didžiojo karo pėdsakus mūsų krašte ir pirmuosius dvejus besikuriančios valstybės metus.

Bene išsamiausiai Didžiojo karo poveikį Lietuvai aprašė kanauninkas Pranciškus Žadeikis (1869–1933), kurio užrašuose atsispindi vokiečių armijos atėjimas į Skuodą 1915 m., okupacinės valdžios formavimas, kasdieniai santykiai su kariais, armijų plėšikavimai ir kt.

Skaitant dienoraštį, be mūšių, mobilizacijos ar turto surašymo, randame gana šmaikščių istorijų, pavyzdžiui, apie Skuode vokiečių kareivius apnikusias ligas. Skuode esą nemaža lytiškomis ligomis sergančių žmonių. <…> Apsilankiusieji kareiviai užsikrėtė minėtomis ligomis. Jų vyresnieji tuojau įsakė suimti visas tokias „paneles“ ir vežti į Liepojaus ligoninę(2).

Lietuvoje apsilankė nemažai iškilių vokiečių armijos asmenybių, pradedant kaizeriu Vilhelmu II ar generolu Paulu fon Hindenburgu, ir baigiant rašytoju, poetu Valteriu Fleksu.

Venerinės ligos buvo tapusios Pirmojo pasaulinio karo ženklu, ypač Vakarų fronte. Britų šaltiniai mini, jog vien Šiaurės Prancūzijoje veikė keliolika tūkstančių įvairiausių viešnamių, kurių būklė buvo ne pati geriausia. Be to, venerinės ligos traukė karius, kadangi užsikrėtus galėjai išvengti apkasų. Su tokia eilinių savivale vyresnybė aršiai kovojo, pavyzdžiui, P.Žadeikis užsimena, jog kai kurias sergančias merginas paprasčiausiai sušaudydavo. Tad po tokių incidentų Skuode kilo panika, suimtosios gi skundė savo drauges, kartais ir nekaltas, iš keršto, tos šaukėsi dekano pagalbos(3).

Nepaisant to, Lietuvoje apsilankė nemažai iškilių vokiečių armijos asmenybių, pradedant kaizeriu Vilhelmu II (Wilhelm von Preußen, 1859–1941), kuris stebėjo paradą Kauno rotušės aikštėje, ar generolu Paulu fon Hindenburgu (Paul von Hindenburg, 1847–1934), ir baigiant rašytoju, poetu Valteriu Fleksu (Walter Flex, 1887–1917), garsiajame autobiografiniame romane „Klajoklis tarp dviejų pasaulių“ (Der Wanderer zwischen beiden Welten: Ein Kriegserlebnis, 1917) pagrindiniu herojumi pasirinkusiu savo draugą teologijos studentą, leitenantą Ernstą Vurchę (Ernst Wurche, 1894–1915), kurio palaikai ilsisi Alytaus rajone, šalia Mergalaukio (2014 m. liepą jungtinė lietuvių ir vokiečių grupė sutvarkė šias kapines).

Pats autorius, įstojęs Poznanėje savanoriu į 3-iosios brigados 50-ąjį Žemutinės Silezijos pėstininkų pulką, sužeistas mūšyje mirė spalio 16 d. Oti dvaro lazarete ir palaidotas Estijoje (Pioidėje, Saremoje), tačiau 1940 m. kūnas perkeltas į Kionigsbergo (dabar – Kaliningrado) kapines, o Antrojo pasaulinio karo metu per rusų bombardavimą kapas buvo sunaikintas (dabar Estijoje ir Kaliningrade paminkliniai akmenys atstatyti vokiečių jaunimo iniciatyva).

Autobiografinė knyga „Klajoklis tarp dviejų pasaulių“ tarpukario Vokietijoje išleista 700 tūkst. kopijų tiražu (kitur minima 3 mln.) ir nebuvo uždrausta nacizmo periodu, nors pokariu autoriaus populiarumas sumenko ir jis labiau vertintas dėl savo poezijos. Vis dėlto iki šiol ši knyga gretinama su Ericho Marijos Remarko (Erich Maria Remarque, 1898–1970) bei filosofo, įamžinusio niūrią karo kasdienybę autobiografiniame romane „Plieno audra“ (In Stahlgewittern, 1920), Ernsto Jungerio (Ernst Jünger, 1895–1998) kūryba. Anot vokiečių istoriografijos, V.Flekso kūrinys pasižymi jausmine, lyrine kalba bei gausiu eilėraščių rinkiniu (4).

E.Vurchė palaidotas Lietuvoje, todėl knyga mūsų šaliai aktuali, juolab kad čia aprašomos Alytaus krašto apylinkės bei vokiečių mūšiai ties Mergalaukiu.

Kaip ir kituose didžiuosiuose karo veikaluose, autorius nagrinėja egzistencijos, humaniškumo, draugystės bei kančios temas, tačiau nebando moralizuoti. Jam svarbu suvokti, kodėl reikia kariauti, kas yra pats karas, mirtis. Knygoje bandoma įrodyti, jog karas – tai prigimtinis įstatymas (Krieg als Naturgesetz)(5), kurio žmogus negali išvengti. Įdomu, jog romano herojumi pasirinktas jam brangus žmogus – draugas E.Vurche, kurį autorius knygoje apibūdina romantizuotai: Idealus Vokietijos karo savanoris ir fronto karininkas, bet taipogi naujasis Žmogus ir lyderis, kurio du pasauliai: žemė ir dangus, gyvenimas ir mirtis yra čia pat (6). Jo mirties dieną V.Fleksas patruliavo netoli Simno. Žinia rašytoją labai sukrėtė. Kaip minėta, E.Vurchė palaidotas Lietuvoje, todėl knyga mūsų šaliai aktuali, juolab kad čia aprašomos Alytaus krašto apylinkės bei vokiečių mūšiai ties Mergalaukiu.

Deja, nors ir išversta į nemažai Europos kalbų, knyga lietuviškai nepublikuota, todėl neturime progos plačiau susipažinti su eilinių vokiečių karių gyvenimu mūsų krašte.

Pirmaisiais pokario metais Lietuva susidūrė su geopolitiniais sunkumais, bandydama įtvirtinti savo, kaip nepriklausomos valstybės, statusą. Nors karas pasibaigė, tačiau Vidurio Rytų Europos regione, ypač pasieniuose (Lietuvos ir Lenkijos bei Suomijos ir Rusijos), tebevyko aštrūs konfliktai.

Kaip teigia lenkų istorikas Piotras Vandyčius (Piotr Wandycz), karo padėtis ir šioje Europos dalyje vis dar tebesitęsę konfliktai turėjo įtakos ir regiono valdymo struktūros formavimuisi (7). Tiek JAV, tiek Didžioji Britanija, iškankintos karo, nesitikėjo įtemptų santykių žemyne, tad kaltino naująsias valstybes politiniu nebrandumu bei tinkamai nesutvarkyta valdymo struktūra (8).

Kitas svarbus aspektas buvo bolševizmo grėsmė, todėl Prancūzija, pagal 1919 m. planus, mėgino Vidurio Rytų regione saugumo garantu paversti Lenkiją, prie kurios federacijos principu prijungtų Lietuvą. Toks darinys, anot jų, būtų labiau sustiprinęs Lenkiją ir taptų pajėgus stabdyti bolševizmą arba atriboti Vokietiją(9).

Britai skatino Baltijos šalių vienijimąsi, nors iki karo Baltijos regionas Didžiosios Britanijos politikoje laikytas tik periferiniu.

Britai Lenkiją vertino kaip svarbią atsvarą prieš Vokietijos ir Rusijos įtaką, tačiau nepritarė jos agresyviai politikai su kaimynais. Baimindamiesi bolševizmo, britai skatino Baltijos šalių vienijimąsi, nors iki karo Baltijos regionas Didžiosios Britanijos politikoje laikytas tik periferiniu. Tačiau atšaukus Baltijos jūros blokadą Lietuvai ir Latvijai, britų politika ėmėsi „balansavimo strategijos“, kadangi juos domino Rusijos rinka, į kurią kelias vedė per Baltijos šalis. Be to, šio regiono ekonominiais interesais domėjosi ir vokiečiai(9).

"Facebook" grupės "Lietuvos istorijos ieškotojų klubas" nuotr.

Nepaisant Nepriklausomybės akto, Didžioji Britanija ir JAV 1919–1920 m. dvejojo pripažinti Lietuvą, motyvuodamos, jog nėra tikros dėl pastarosios politinės krypties. Toks neutralus, o kartais skeptiškas požiūris ryškėjo dėl Rusijos karo, nes tikėtasi, kad bolševikams pralaimėjus bus atkurta Rusijos imperija, į kurią autonomijos pagrindu įeis naujosios šalys. Tad nepriklausomybės pripažinimas Vakarams būtų kėlęs nepatogumų santykiuose su Rusija (10).

Reikalus blogino ir Vokietijos nenoras išvesti armiją iš Lietuvos, taigi šis klausimas tapo esminiu Paryžiaus konferencijoje, kur pasiūlyta į regioną siųsti karines misijas. Šioje konferencijoje britai taip pat garantavo Lietuvai nepriklausomybės išsaugojimą. Siekdami prižiūrėti vokiečių armijos išvedimą, Sąjungininkai ruošėsi pasiųsti prancūzų gen. Anri Alberto Nieselio (Henri Albert Niessel, 1866–1955) vadovaujamą misiją. Daugelis šių misijų štabų įsikūrė Latvijoje (Liepojoje), kur anksčiau veikė gen. Riudigerio fon Golco (Rüdiger von der Goltz, 1865–1946) būstinė. Ir tik vėliau nauji centrai atsidarė Kaune, Taline bei Rygoje.

Į Baltijos šalis pasiųsta net keletas britų misijų. Iš jų išsiskyrė plk. Stiveno Talentso (Stephen Tallents, 1884–1958) grupė, kurioje dirbo Herbertas A. Grantas Vatsonas (Herbert A. Grant Watson, 1881–1971). Gyvendamas šiame regione jis rinko medžiagą britų delegacijai Paryžiaus konferencijoje apie politines, kultūrines ir ekonomines Baltijos šalių tendencijas, o vėliau ėmėsi teikti faktus privačioms komercinėms britų struktūroms. Pagrindiniai misijos uždaviniai aprėpė Lietuvos valstybės oficialų pripažinimą, santykius su Lenkija bei Rusija, vokiečių armijos išvedimą ir ekonominę krašto padėtį.

H.A.Grantas Vatsonas pirmą kartą apsilankė Lietuvoje 1919 m. balandžio 16 d., įpareigotas surinkti žinias Paryžiaus konferencijai. Šis vizitas sutapo su lenkų įvykdyta Vilniaus okupacija (11). Vis dėlto, ištyręs padėtį, ataskaitoje nurodė, jog Lietuvos ekonominė situacija yra kur kas geresnė nei likusių Baltijos šalių, nes Lietuva sugebėjo pati apsirūpinti maistu (12).

Žinoma, pozityvi nuomonė, anot lietuvių istoriografijos, nebuvo teisinga, kadangi mūsų šalis kęsdama sunkias finansines bei ekonomines bėdas ne kartą kreipėsi į Vakarų Europą ir JAV prašydama paramos maistu ar medikamentais, todėl H.A.Granto Vatsono ataskaita galėjo užvilkinti pašalpos gavimą. Nagrinėjant dokumentus matyti, jog britų atstovas teikė gen. Hubertui Gofui (Hubert Gough, 1870–1963), pagarsėjusiam Somos ir Ipro kautynėse, dominančią informaciją apie Pavelo Bermonto Avalovo (Павел Бермонт-Авалов, 1877–1973) būrių judėjimą bei vokiečių ekonominę ir politinę įtaką Lietuvoje bei Latvijoje. Pranešimai buvo naudingi tiek britų, tiek lietuvių politikams, nes atskleidė regione įsivyravusią sumaištį.

Britai savo spaudoje minėjo apie nevaržomą Vokietijos šnipų judėjimą Lietuvos teritorijoje, jų lėktuvų skraidymus tarp Berlyno ir Maskvos.

Opiausi klausimai misijoje lietė vokiečių evakuaciją bei Lietuvos ir Lenkijos santykius. 1919 m. liepos 11 d. vokiečiai pasitraukė iš Kauno, tačiau liko Šiaurės Vakarų Lietuvoje, kad išlaikytų ryšius su Rytų Prūsija bei Latvija. Britai savo spaudoje minėjo apie nevaržomą Vokietijos šnipų judėjimą Lietuvos teritorijoje, jų lėktuvų skraidymus tarp Berlyno ir Maskvos, Kaune sučiumpamus be dokumentų rusus arba vokiečius.

Be to, britų žvalgai Frankfurte sužinojo, jog Vokietija ketino paversti Lietuvą Naująja Rytų Vokietija, čia suformuojant armiją ir bandant atgauti sugriautą savo prestižą (13). Apie tai informuotas Mykolas Šleževičius (1882–1939) po kelių dienų nusiuntė S.Talentsui raštą, kuriame reikalavo visiško vokiečių pasitraukimo bei protestavo dėl lenkų pažeidinėjamos prancūzų maršalo Ferdinando Fošo (Ferdinand Foch, 1851–1929) nustatytos demarkacijos linijos ir prašė suteikti pagalbą ginklais (14). Remiantis kitu S.Talentso misijos atstovu plk. ltn. Robertu Baringtonu Vardu (Robert Barrington-Ward, 1891–1948), norint išlaikyti stabilią Lietuvos vyriausybės padėtį, Britanijos vyriausybei buvo pasiūlyta tobulinti demarkacijos linijos klausimą, tačiau britai nenorėjo kištis į Lietuvos vidaus reikalus (15).

Klaipėda 1914-1918 m.

Čia dera pabrėžti, jog britai lietuviams padėjo ne tik diplomatiškai, bet ir apmokė šalies armiją. Šiuos faktus atskleidžia Didžiosios Britanijos spaudoje pasirodžiusios Lietuvoje dirbusio brigados generolo Frenko Persio Krozierio (Frank Percy Crozier, 1879–1937) žinutės.

Tai – labai spalvinga asmenybė, palikusi ryškų pėdsaką istorijoje. Pasak leidinio „Time Magazine“, Krozieras buvo profesionalus karys, kilęs iš senos karių giminės; jis tarnavo Pietų Afrikoje, Ašantyje, Šiaurės Nigerijoje, Zulų krašte, kol pasitraukė iš armijos (16). Taip pat atliko tarnybą Kanadoje. 1914 m. įstojo į Karališkąjį Airijos fuzilierių pulką, o 1915 m. atsidūręs Vakarų fronte sparčiai kilo karjeros laiptais, ypač po Somos mūšio. Paskelbus paliaubas, tęsė darbą su lietuviais, padėdamas kovoti prieš vokiečius, bolševikus.

Lietuvos armijos treniravime bei organizavime yra padaryta pažanga vadovaujant majorui – generolui F.P.Krozierui ir britų karininkams.

Išgyvenimus fronte F.P.Krozieris mini memuaruose „Žalvarinė kepurė Niekieno žemėje“ (A Brass Hat in No Man’s Land, 1930). Viename straipsnių britų žiniasklaida nurodė, ką jų kraštiečiai veikia Lietuvoje. Lietuvos armijos treniravime bei organizavime yra padaryta pažanga vadovaujant majorui – generolui F.P.Krozierui ir britų karininkams. <…> Britų karininkas majoras Roderikas Karas (Roderick Carr, 1891–1971) paskirtas į oro pajėgas su kitais britų asistentais (17). Įdomu, jog prancūzai apie šį instruktavimą atsiliepė neigiamai. Nepaisant to, manyta, kad lietuviai ir lenkai išspręs nesutarimus patys, tačiau Edinburgo universiteto profesorius Džeimsas Simpsonas (James Simpson, 1873–1934) su nerimu Užsienio ministerijai pranešė,jog prancūzai plk. K.Rebulio karinę misiją siuntė tam, kad įtikintų Lietuvą autonominėmis teisėmis prisijungti prie Lenkijos (18).

Lenkijos vadovas privačiuose pokalbiuose su britais visada pabrėždavo, kad Lietuvos vyriausybė yra nesukalbama.

Suvokdami konflikto mastą, britai siūlė Juzefui Pilsudskiui (Józef Pilsudski, 1867–1935) ginčus spręsti diplomatiškai, tačiau šis patarimus atmetė. Be to, Lenkijos vadovas privačiuose pokalbiuose su britais visada pabrėždavo, kad Lietuvos vyriausybė yra nesukalbama ir derybos nepasiektos dėl lietuvių entuziazmo stokos. Įvykiams keičiantis ir bolševikams užėmus Vilnių, S.Talentsas tapo tylaus lenkų pasitraukimo iš miesto ir didelio lietuvių kariuomenės nusivylimo prie miesto prieigų liudininku (19).

"Facebook" grupės "Lietuvos istorijos ieškotojų klubas" nuotr.

Tačiau iki tol britų ambasadorius Lenkijoje Horacijus Rumboldas (Horace Rumbold, 1869–1941) pokalbiuose su lenkų ministru pirmininku Ignacu Janu Paderevskiu (Ignacy Jan Paderewski, 1860–1941) bei brig. gen. Liudviku Kmiciciu Skšinskiu (Ludwik Kmicic-Skrzyński, 1893–1972) išgirdo, jog Lietuvą lenkai suvokė tik bendroje sąjungoje; kitu atveju mūsų šaliai prognozuotas nestabilaus koridoriaus tarp Vokietijos ir Rusijos vaidmuo. Taip pat teigta, kad lenkams karinę pagalbą teikia prancūzai ir amerikiečiai, todėl britams niekaip nepavyko išspręsti problemos diplomatiškai (20).

Tyrinėjant pranešimus, aiškiai pastebimas Lenkijos noras pakenkti Lietuvai. Mūsų valdžia vadinta probolševikine, provokiška, siekianti perduoti teritoriją vokiečiams, vadintiems „Nemuno snaiperiais“ (21). Toks „mažasis karas“ ardė Europos taikos konstruktą, kuris tapo kertine vieta britams, modeliuojant tarpvalstybinius politinius ryšius.

Lietuva gali būti puikus avanpostas kovoje prieš bolševizmą.

Vis dėlto britai, artimiau bendraudami su Lietuvos diplomatais, įsitikino Lenkijos skleidžiama propaganda. Aptardamas mūsų šalies geopolitinę situaciją, F.P.Krozieras rašė: Yra labai svarbu, kad Lietuva kurdama savo valstybę galėtų gyventi taikoje su visais kaimynais. <…> Taipogi yra svarbu, kad Lietuva turėtų Gardiną, Vilnių ir Suvalkus bei pasienį su Rusija dėl ekonominių tikslų ateityje. <…> Vilnius Lietuvai yra būtinas, kaip jos sostinė (22).

Kitame tekste tas pats asmuo užsiminė, jog šaliai reikėtų prisijungti Mėmelį (dabar – Klaipėdą) bei visą Mažąją Lietuvą (23). Tuo tarsi įrodyta, jog Lietuva gali būti puikus avanpostas kovoje prieš bolševizmą. Britų planams paskatos dar labiau teikė mūsų šalies ir Sovietų Rusijos taikos sutartis, per kurią Steigiamasis Seimas atskleidė valstybės politinę brandą, o Vakarų Europa įsitikino, jog lietuviai nėra probolševikiški. Tapo lengviau įsilieti į tarptautinę politikos areną.

Kiek kitaip klostėsi Lietuvos finansinė bei ekonominė padėtis. Bene pirmasis sėkmingas H.A.Granto Vatsono susitarimas su mūsų valdžia buvo priimtas britų kompanijos „Great Northern Telegraph Company“ pasiūlymas tiesti telegrafo liniją, dėl kurios atsivėrė sėkmingos Didžiosios Britanijos verslo galimybės Lietuvoje (24).

Vis dėlto finansinė padėtis prastėjo, todėl Lietuva buvo priversta Vakarų Europos prašyti paskolos. Už jauną valstybę turėjo laiduoti Didžioji Britanija, bet nors mūsų valdžia įvairiai bandė įrodyti esanti patikima, to nepakako ir paskola buvo nuolat atidėliojama. Vakarams nepasitikint, į pagalbą atėjo Vokietija, kuri siūlė Lietuvai plėtoti bendrus prekybos ryšius, o tai kėlė konkurenciją britams. Lietuvai pasiūlymo atsisakius, britai vis dar baiminosi, tačiau misijos pasiuntinys patikino, kad nėra jokio pavojaus britų verslo ir bankų atstovams investuoti Lietuvoje.

Pagal sutartį britų įmonėms būtų suteiktas monopolis penkiolika metų naudotis 15 proc. Lietuvos valstybės miškų, o Lietuva gautų piniginę paskolą.

Proantantiška vyriausybė Kaune, remiama didžiosios žmonių daugumos, iki šiol kontroliuoja situaciją, tačiau yra grėsmė, kad gali pasiduoti dėl Lenkijos agresyvaus nusistatymo Lietuvos atžvilgiu arba dėl iškilusių finansinių sunkumų (25). Galop 1920 m. viduryje ruoštasi pasirašyti bendrą prekybos sutartį tarp Didžiosios Britanijos įmonių ir tuometės Ernesto Galvanausko (1882–1967) vyriausybės. Pagal sutartį britų įmonėms būtų suteiktas monopolis penkiolika metų naudotis 15 proc. Lietuvos valstybės miškų, o Lietuva gautų piniginę paskolą. Visgi sutartis neįvyko, kadangi britų finansininkai bijojo rizikuoti savo kapitalu (26).

Prancūzijai Baltijos šalys, ypač Lietuva, buvo nuolatinės konkurencijos su Didžiąja Britanija laukas. Priešingai nei kitos sąjungininkės, Prancūzija vertino Lietuvą, Latviją ir Estiją kaip skirtingas šalis, kurios geopolitiškai priklausė Baltijos regionui. Į tai atsižvelgę, spręsdami politinius bei ekonominius klausimus, prancūzai linko ieškoti politinių ir ekonominių šių valstybių sąsajų, neretai remdamiesi istoriniais faktais, pvz., Lietuvos ir Lenkijos bendra praeitimi.

Pulkininko Konstantino Rebulio (Constantin Reboul) karinė misija ir prancūzų gen. A.A.Nieselio Sąjungininkų misija kaip pagrindinius tikslus iškėlė: vokiečių armijos išvedimą, bolševikinės Rusijos įtakos prevenciją bei naujųjų valstybių kariuomenių instruktavimą. Tačiau tuo metu Vokietijos armija jau buvo išvesta, bolševikų įtaką reglamentavo taikos sutartys su Baltijos valstybėmis, o prancūzų instruktoriai nepasiteisino, todėl uždaviniai prarado aktualumą.

Įdomu, jog pirmąją mūsų šaliai skirtą prancūzų misiją inicijavo Lietuvos delegacija, atvykusi į Paryžiaus konferenciją. Jos pirmininkas Augustinas Voldemaras (1883–1942) pavedė teisininkui Juozui Gabriui-Paršaičiui (1880–1951) organizuoti prancūzų misijos vizitą į Lietuvą (27). Pastaroji atvyko 1919 m. kovo 19 d. Kaip rašo šaltiniai, prancūzai buvo sutikti Kauno geležinkelio stotyje grojant orkestrui (28).

Prancūzai, norėdami pagerinti savo įvaizdį, nusprendė paremti Didžiosios ir Mažosios Lietuvos susivienijimo idėją.

Vis dėlto jų veikla nebuvo itin palanki Lietuvai ir tai netruko paaiškėti. Plk. K.Rebulis orientavosi į žvalgybinės informacijos apie vokiečius rinkimą, kadangi jo tėvynei pirmiausia rūpėjo asmeninis saugumas. Tad, kaip minėta anksčiau, prancūzams buvo aktualu Lietuvą įtraukti į federaciją su Lenkija ir tuomet jungtines karines pajėgas nukreipti prieš bolševikus, kas, prancūzų nuomone, efektyviau sustabdytų jų plitimą į Vakarus (29). Po kurio laiko Prancūzijos misijos vadovas perspėjo gen. A.A.Nieselį, esą „vokiečiai siekia išgauti tiesiai iš lietuvių, kad tie pasitrauktų iš savo fronto“, taip sudarydami apie lietuvius nuomonę, jog jais lengva manipuliuoti (30).

Matant, kad pradiniai sumanymai žlunga, o Lietuvos ir Lenkijos interesai skiriasi, prancūzai, norėdami pagerinti savo įvaizdį, nusprendė paremti Didžiosios ir Mažosios Lietuvos susivienijimo idėją. K.Rebulio manymu, „Klaipėdos krašto atidavimas Lietuvai galėtų neigiamai paveikti tolesnius lietuvių ir vokiečių santykius“. Tai buvo itin naudinga prancūzams, kurie siekė kaip galima daugiau sumažinti vokiečių įtaką Pabaltyje ir įkalbėti lietuvius sudaryti sąjungą su lenkais (31).

Sąjungininkams siūlyta kurį laiką palikti Lietuvoje vokiečių armiją, motyvuojant tuo, jog mūsų karinės pajėgos nėra pajėgios susitvarkyti su bolševikine propaganda. Apie tai plk. K.Rebulis informavo maršalą F.Fošą ir Taikos konferencijos Baltijos reikalų komisiją. Tačiau naudodamiesi lietuvių ir lenkų nesutarimais, vokiečiai pradėjo pasyviau reikštis kovose su bolševikais, stengdamiesi išprovokuoti konfliktą prieš lenkus ir taip atitolinti Taikos sutarties pasirašymą bei savo dalinių išvedimą (32). Dera nepamiršti, jog panašiai pirmomis savaitėmis po Kompjeno paliaubų elgėsi britai ir prancūzai, baimindamiesi, kad gali atsinaujinti Pirmojo pasaulinio karo veiksmai.

1919 m. spalio 28 d. Sąjungininkų Aukščiausiajai Tarybai nusprendus pasiųsti gen. A.A.Nieselio misiją į Baltijos šalis kontroliuoti vokiečių dalinių išvedimą, plk. K.Rebulio misijos uždaviniai pakito. Nuo šiol jam pavesta rinkti informaciją apie Lietuvos vyriausybės politinius sprendimus ir padėtį (33). Visgi misija pasyvesnė netapo.

Kas dėl Francijos – tai iš visko matyti, kad prancūzai nori mus padalyti tarp lenkų ir rusų.

Didžiausias dėmesys dabar skirtas lietuvių ir lenkų konfliktui, kuriame prancūzai palaikė Lenkiją. Ir kai šioji ėmė vykdyti ekspansinę politiką, sąjungininkai Lietuvai patarė vengti karinių susidūrimų (34). Lenkams judant pirmyn, imta tartis dėl demarkacinės linijos postūmių, tačiau derybose jausdami Prancūzijos vyriausybės užnugarį, lenkai neketino laikytis nurodymų. Prancūzai vengė atvirai palaikyti lenkų karines idėjas, todėl nedraudė vien menkomis kelių savo misijos karininkų jėgomis leisti pamėginti išspręsti didžiulį teritorinį tarpvalstybinį konfliktą. Tačiau tai nesutrukdė lenkams užimti naujas žemes (35).

Šie veiksmai kėlė nerimą mūsų diplomatams. Lietuvos atstovas Londone Vincas Čepinskis (1871–1940) M.Šleževičiui rašė: Kas dėl Francijos – tai iš visko matyti, kad prancūzai nori mus padalyti tarp lenkų ir rusų (36). Be to, pradėjo sklisti propaganda, esą Lietuvos kariuomenė galėtų prisidėti prie bolševikų; gandai suaktyvėjo tuomet, kai paaštrėjo lietuvių ir lenkų santykiai bei prasidėjo Sovietų Rusijos ir Lenkijos karas (37).

Lietuva per mažai turi savo jėgų, kad galėtų egzistuoti kaip visai savarankiška ir nepriklausoma valstybė ir anksčiau ar vėliau turės jie (lietuviai) įpulti į Rusijos arba Vokietijos glėbį.

Lietuvos ir Sovietų Rusijos sutartį ir derybas 1920 m. plk. K.Rebulis apibūdino kaip susitarimą, kuris nuvertino sąjungininkų pastangas. Be to, apgailestavo, kad tokie veiksmai pažemino ir jo, kaip diplomato, asmeninę veiklą. Nieko keisto, juk savo darbą Lietuvoje prancūzas vertino kaip svarbiausią tikslą kovoje su bolševizmu Vidurio Rytų Europos regione. Tad neslėpdamas apmaudo dokumentuose aiškino, jog Lietuvos vyriausybė kuo toliau, tuo labiau darosi Maskvos palydovu, nes baiminasi bolševikų grėsmės. Privačiame pokalbyje su lenkais apie mūsų kraštą jis išsireiškė gan aiškiaregiškai: Lietuva per mažai turi savo jėgų, kad galėtų egzistuoti kaip visai savarankiška ir nepriklausoma valstybė ir anksčiau ar vėliau turės jie (lietuviai) įpulti į Rusijos arba Vokietijos glėbį. Kadangi nei vieno, nei kito Prancūzija nenori, aš dirbu jau du mėnesius, kad išaiškinčiau lietuviams unijos su Lenkija reikalingumą (38).

Savo misijos veiklą plk. K.Rebulis baigė 1921 m. kovo 1 d., tačiau šaltiniai rodo, kad jau 1920 m. rudenį misijos aktyvumas buvo sumenkęs ir neturėjo įtakos nei Lietuvos, nei Prancūzijos vyriausybių politikai (39). Naujoji misija, vadovaujama plk. ltn. Šarlio Aršeno (Charles Archen), veiklą tęsė iki 1924 m., kuomet, susiformavus normaliems diplomatiniams santykiams, misijos vadovas tapo karo atašė ir liko reziduoti Baltijos šalyse. Vis dėlto Lietuvos plk. K.Rebulis neužmiršo ir vėlesniais karjeros tarpsniais – Paryžiuje palaikė ryšius su poetu Oskaru Milašiumi (1877–1939), o dirbdamas dienraščio „Le Temps“ korespondentu planavo iš Varšuvos ar Vilniaus užsukti į Kauną. Prabėgus daugiau kaip penkiolikai metų nuo prancūzų misijos, plk. K. Rebulis apgailestavo, jog sunkiu mūsų šaliai metu neparėmė Lietuvos40.

Taigi Lietuva Didžiojo karo bei pokario metais tapo bemaž visos Vakarų Europos politiniu centru. Ir jeigu ne naujasis kruvinas konfliktas, galbūt būtų visiškai integravusis į tarptautinę politiką.

***

______________

1 The activism of returning soldiers stimulated nationalism and working – class consciousness in Jamaica //BBC History magazine, 2014, August, 43 p.

2 Žadeikis P., Didžiojo karo užrašai, Vilnius, 2013, 91–92 p.

3Ibidem, 92 p.

4Krieg und Literatur [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://aka-blaetter.de/krieg-und-literatur/.

5Ibidem.

6 Flex W. Der Wanderer zwischen beiden Welten: Ein Kriegserlebnis, München, 1972.

7 Wandycz P., Wojna i pokój // Historia Europy Środkowo – Wschodniej, Lublin, 2000, 219 l.

8Ibidem, 223 l.

9 Gruzdienė E., Užsienio valstybių karinės misijos Pirmojoje Lietuvos Respublikoje 1919–1920 m. Daktaro disertacija, Kaunas, 2011, 36 p.

9 Hiden J., The Baltic States and Weimar Ostpolitik, Cambridge, 1987, 66–67 p.

10 Ullman, Britain and the Russian Civil War. Anglo-Soviet Relations 1917–1921, II, 254– 255 p.

11 Gruzdienė E., Užsienio valstybių karinės misijos Pirmojoje Lietuvos Respublikoje 1919–1920 m. Daktaro disertacija, Kaunas, 2011, 43 p.

12 Grant-Watson A. H., The Latvian Republic: The struggle for freedom, London, 1965, 48–49 p.

13 The war to end war. Had facts from Russia // The Times, 1919.

14 Senn A. E., Lietuvos valstybės atkūrimas 1918–1920, Vilnius, 1992, 100 p.

15 Gruzdienė E., Užsienio valstybių karinės misijos Pirmojoje Lietuvos Respublikoje 1919–1920 m. Daktaro disertacija, Kaunas, 2011, 71 p.

16Frank Percy Crozier [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://spartacus-educational.com/FWWcrozierF.htm.

17 British advisers in the Baltic states // The Times, 1919–1920.

18 Gruzdienė E., Užsienio valstybių karinės misijos Pirmojoje Lietuvos Respublikoje 1919–1920 m. Daktaro disertacija, Kaunas, 2011, 60 p.

19Ibidem, 70–71 p.

20Ibidem, 73 p.

21Ibidem, 75 p.

22 Polish aspirations. The Lithuanian view // The Times, 11 May, 1919.

23 Lithuania future // The Times, 1919.

24 Gruzdienė E., Užsienio valstybių karinės misijos Pirmojoje Lietuvos Respublikoje 1919–1920 m. Daktaro disertacija, Kaunas, 2011, 46 p.

25Ibidem, 47 p.

26 Gaigalaitė A., Anglijos kapitalas ir Lietuva 1919–1940, Vilnius, 1986, 27–28 p.

27 Gaigalaitė A., Lietuva Paryžiuje 1919 metais, Kaunas, 1999, 9 p.

28Ibidem, 199 p.

29Ibidem, 120 p.

30 Niessel A., Vokiečių išsikraustymas iš Baltijos kraštų. Memuarai, Kaunas, 1938, 29 p.

31 Champonnois S., Schramm T., Francuska Misja Wojskowa na Litwie // Lituano – slavica posnaniensia studia historica IV, 1990, 225–227 l.

32 Gruzdienė E., Užsienio valstybių karinės misijos Pirmojoje Lietuvos Respublikoje 1919–1920 m. Daktaro disertacija, Kaunas, 2011, 111 p.

33 Niessel A., Vokiečių išsikraustymas iš Baltijos kraštų. Memuarai, Kaunas, 1938, 11, 29 p.

34 Gruzdienė E., Užsienio valstybių karinės misijos Pirmojoje Lietuvos Respublikoje 1919–1920 m. Daktaro disertacija, Kaunas, 2011, 112 p.

35Ibidem, 114 p.

36Ibidem, 117 p.

37 Kasparavičius A., Don Kichotas prieš Prometėją. Tarpukario lietuvių–lenkų iracionalioji diplomatija. Prievartos vaisiai // Lietuvos – Lenkijos santykiai 1920–1940 metais, 30, 2002, 7 p.; Lietuvos kariuomenė Maskvos politinėse ir diplomatinėse spekuliacijose (1920–1936) // Lietuvos Nepriklausomybei – 80. Mokslinėje konferencijoje skaitytų pranešimų rinkinys, 1999, 5 p.

38 Gruzdienė E., Užsienio valstybių karinės misijos Pirmojoje Lietuvos Respublikoje 1919–1920 m. Daktaro disertacija, Kaunas, 2011, 126 p.

39 Schramm T., Francuskie misje wojskowe w państwach Europy Środkowej 1919–1938, Poznań, 1987, 217 l.

40 Gaigalaitė A., Lietuva Paryžiuje 1919 metais, Kaunas, 1999, 117 p.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2015 m. kovo 25 d.

kamane

Agustina de Aragón / "Wikipedia" nuotr.

Visuomenėje vyrauja nuomonė, kad karas skirtas vien vyrams, tačiau mūšiuose dalyvavo ir moterys. Šis ypatingas fenomenas egzistavo daugelyje žemynų ir atsispindi tautų legendose. Ne išimtis ir Lietuva. Kas lemia, kad jaunos, materialiai apsirūpinusios moterys išeitų į karą? Galbūt jas, kaip ir vyrus, paskatina meilė tėvynei, patriotizmas, šlovės siekimas? O galbūt siekis susitapatinti su vyrais? Kad ir kaip būtų, šiame straipsnyje bandysiu paaiškinti, kodėl taip ,,lengva“ iškeisti šeimyninę laimę į nuožmią ,,mentiko“ (husarų uniforminis švarkas) globą.

Marius Vyšniauskas, kamane.lt

Moterys nuolat būdavo istorinių įvykių dalyvės. Pavyzdžiui, pirmoji moteris, laimėjusi Olimpines žaidynes Senovės Graikijoje, buvo Spartos princesė Kyneska (g. 440 m. pr. Kr.). Nuo britų karalienės Boudica († 60 ar 61 po. Kr.), kovojusios prieš Senovės Romą, iki Žanos D‘Ark (1412 – 1431) moterų veiksmai sulaukdavo plačių interpretacijų. Tačiau didžiausią mastą jie pasiekė XIX amžiuje. Moterų karių galima aptikti Napoleono kampanijoje, Pilietiniame Amerikos kare, Krymo kare ir kt. Ir jos ne visada slėpdavo tapatybę (kaip priimta manyti) po vyrišku munduru. Tad apie kelias jų pakalbėsime plačiau.

Ispanų istoriografija Agustiną de Aragon tituluoja ispanų Žana D‘Ark.

Napoleono karų metu į pasipriešinimo uzurpatoriams kovą Europa stojo mūru. Tačiau labiausiai išsiskyrė Ispanija, kurios partizaninis karas – vienas pirmųjų pleištų, sukėlusių didžiosios imperijos griūtį. Ispanų istoriografija Agustiną de Aragon (Agustina Raimunda Maria Saragossa i Domènech, vadinta ,,Agustina de Aragón,” 1786–1857) tituluoja ispanų Žana D‘Ark. Išlikusiuose portretuose regime jauną, išdidžią merginą, rymančią prie užtaisytos patrankos. Pasak šaltinių, karžygė nuo vaikystės mėgo būti apsupta kareivių.1 Būdama 17 metų ji ištekėjo už artilerijos pulko kapralo Joano Roca i Vilaseca ir pagimdė sūnų. Tuo metu (1807 m.) Ispanijos karalius Carlo IV di Borbone (1748–1819) leido prancūzams kirsti savo valstybę žygiuojant link Portugalijos; gyventojai pasipiktino. Žmonės prisijungė prie išlikusios armijos ir pradėjo nuožmią rezistenciją.2 J.R.i Vilaseca buvo pašauktas į kariuomenę, o paskui jį, kaip tuo metu įprasta, išsekė ir žmona.

Tautos didvyre ji tapo 1808 m. Saragosos apgultyje. Šis miestas išliko vieninteliu Šiaurės Ispanijos bastionu, nepavaldžiu Napoleonui Bonapartui (1769–1821). Be to, 450 metų jis nematė karo, tad saugotos tik nedidelės tvirtovės, valdomos generolo José Rebolledo de Palafox y Melzi (1780–1847). Tvirtovė gynėsi sunkiai. Agustina gyveno mieste pas seserį (vyras kariavo fronte), tad kaip ir kitos moterys nešiojo amuniciją, vandenį ir maistą gynėjams mūšio įkarštyje.3

Viena vertus, markitantės4 pareigos yra įprastos, tačiau atskiria ją nuo stereotipinių karžygių, kurios į mūšį stodavo iš pat pradžių. Būtent ant tvirtovės sienų Agustiną de Aragon perliejo patriotizmo banga. Sujaudinta žūstančių karių, ji puolė prie patrankos ir ją uždegė. Moters poelgis įkvėpė gynėjus. Įgulos vadas rekomendavo Agustiną armijai, kur ji gavo karališką apdovanojimą kaip artileristė ir nedidelę algą. Po šių įvykių ji taip pat tapo žinoma, kaip La Artillera (,,Artileriste“).5

Greičiausiai tai daugiausia karinių titulų turinti XIX a. moteris.

Tai primena rusų didvyrę Nadieždą Durovą, memuaruose įvardyta ,,kavaleriste“, ar Emilija Pliaterytę – ,,pulkininke“. Vis dėlto 1808 m. Saragosa krito, o Agustina de Aragon pateko į kalėjimą, iš kurio greitai paspruko. 1809 m. ji buvo paaukštinta dar kartą iki ,,Alférez“ (antrojo leitenanto). Įstojusi į Lamanše veikiantį partizanų būrį, moteris nenustojo rodyti narsos. Kai į karą įsitraukė Anglija ir, išvadavusi Portugaliją, įžengė į Ispaniją, ji prisidėjo prie generolo Arthuro Wellesley, Pirmojo Velingtono kunigaikščio (1769–1852), armijos, kurioje buvo paaukštinta iki karininkės, o po 1813 m. Vitorios mūšio (kuriame buvo sumušti prancūzai) tapo patrankų baterijos kapitone. Greičiausiai tai daugiausia karinių titulų turinti XIX a. moteris. Mūšiams liovusis ji ištekėjo antrą sykį ir išvyko į Ispanijos Šiaurės Afriką. Ten mirė, o po trylikos metų perlaidota Saragosoje.

Savo šlove ją lenkia tik Laskarina Bouboulina (1777–1825), pirmoji oficiali moteris Europos išsivadavimo kovoje. Ji pasižymėjo Graikijos nepriklausomybės kare (1821 m.).

Laskarina Bouboulina / "Wikipedia" iliustr.

Priešingai populiariai nuomonei, iki 1821 m. Helados, arba Graikijos, kaip šalies, nebuvo. Tad sukilimas prieš turkus pagimdė Heladą (heleniškai kalbančių žmonių tautą, pirmą kartą gavusią tėvynę). 1821 m. Graikijos žemės buvo kontroliuojamos turkų, išskyrus Jonijos salas, kur viešpatavo venecijiečiai, vėliau prancūzai, o nuo 1815 m. britai.6 Vis dėlto sukilimas prasidėjo ne pačioje Graikijoje, o Moldavijoje, kai 4500 graikų, vedami ,,draugiškosios draugijos“ nario, Rusijos armijoje tarnavusio generolo Alexanderio Ypsilantiso (1792 – 1828), įsiveržė ketindami paskatinti vietinius rumunų valstiečius nusimesti turkų jungą.

Akibrokštas: kai po dešimties metų panašus sukilimas kilo buvusioje Abiejų tautų respublikoje (ATR), pasaulis abejingai užsimerkė.

Šis karas tapo parankia priežastimi Europos valstybių intelektualams, pvz., lordui Baironui (George Gordon Byron, 1788–1824) pasinaudoti konfliktu darant įtaką savo šalių visuomenės nuomonei. Akibrokštas: kai po dešimties metų panašus sukilimas kilo buvusioje Abiejų tautų respublikoje (ATR), pasaulis abejingai užsimerkė. Graikijos kova buvo interpretuojama daugelio europiečių pernelyg supaprastintai ir romantizuotai, kaip mūšis tarp Senovės Graikijos idealų ir negailestingų turkų, kurie okupavo ir užgniaužė Periklio, Sokrato ir Platono palikuonis.7 Tad nenuostabu, kad L.Bouboulinos vaidmuo pakerėjo menininkus (Eugène Delacroix, Theodoros Vryzakis). Graikijos nepriklausomybės kare moterys dalyvavo ne tik kaip motinos, žmonos ir dukterys, bet ir kaip karės.8

L.Bouboulina išsiskiria iš amžininkių tuo, jog į kovą įsitraukė būdama ne pirmos jaunystės. Jai buvo keturiasdešimt ketveri, buvo spėjusi du kartus ištekėti ir augino šešetą vaikų. Natūralu, jog moters ryžtas aplinkinius stebino. Dažniausiai į karines kampanijas išeidavo jaunos, meilės romanų apakintos panelės, troškusios atkartoti Žanos D‘Ark žygdarbius. Orleano Mergelė buvo tapusi XIX a. moterų idealu. Šiuo laikotarpiu suklestėjo epiniai pasakojimai apie moterų pasiaukojimą tėvynei, pvz., Adomo Mickevičiaus ,,Gražina“ (1823), Camillo Boito ,,Senso“ (1882) ir kt.

Dažniausiai į karines kampanijas išeidavo jaunos, meilės romanų apakintos panelės, troškusios atkartoti Žanos D‘Ark žygdarbius.

Tapusi našle po antrosios santuokos, L.Bouboulina ėmėsi vadovauti vyro laivams kovoje su turkais. Norėdama užsitikrinti paramą, ji sudarė sutartį su rusais ir ėmėsi diplomatinės misijos su osmanais, bet nesėkmingai. Galų gale su 8 pačios statytais burlaiviais prisijungė prie sukilimo. Nuo revoliucijos pradžios Bouboulina, apsiginklavusi laivais, dalyvavo jūrų apsiaustyse ir kaip raitelė sausumos mūšiuose.9

Simpatizavusi graikams Rusija skyrė šiai moteriai admirolo titulą. Nepaisant kilnaus poelgio, konservatyvioje visuomenėje ši karžygė buvo vertinama skirtingai. Pagyvenusi moteris, palikusi šeimą ir pasirinkusi karės dalę, buvo neįprasta. Jos nuopelnai ir finansinė parama revoliucionieriams atspindėjo nepaprastą patriotizmą. Šį bruožą įmanoma paaiškinti remiantis asmeniniais moters išgyvenimais. Neapykanta osmanams, matyt, atsirado vaikystėje, nes garsioji graikė gimė Konstantinopolio kalėjime, kur tėvai pateko už dalyvavimą Orlovo sukilime (1770 m.). Tad šiuo atveju galima kalbėti apie kerštą. Kita vertus, kerštas, kaip sąvoka, karžygėms nebūdingas. Atsiminimuose jos dažniausiai kalba apie tėvynės meilę, pasiaukojimą, negalėjimą žiūrėti, kaip žūsta nekalti žmonės. L.Bouboulinos mirtis tragiška. Ją nužudė pavydo veikiamas kaimynas. Iš karto po mirties moteris paskelbta tautos didvyre.

L.Bouboulinos mirtis tragiška. Ją nužudė pavydo veikiamas kaimynas. Iš karto po mirties moteris paskelbta tautos didvyre.

O kaip atrodo Rytų Europa? Čia dera kalbėti apie dvi itin panašias merginas: pirmąją moterį Rusijos armijoje Nadieždą Durovą (1783–1866) ir lietuvę grafaitę Emiliją Pliaterytę (1806–1831). Abi jas vienija ne tik asmeninis gyvenimas, bet ir pagarba Lietuvai.

Emilija Pliaterytė / "Wikipedia" nuotr.

Jų karinius žygius skiria daugiau nei aštuoniolika metų. Pasakojimai gimė nevienodu laiku ir dažnai perpinti legendomis. Šių moterų veiklą galima laikyti pasipriešinimu to meto tvarkai: rūpesčiu namais bei šeimos gerove. Tad istoriografija jas vadina pirmosiomis feministėmis, siekusiomis emancipacijos.

Legenda apie garsiąją kavaleristę N.Durovą gimė 1807 m., šiai dar einant karinę tarnybą. Pagrindinė pasakojimo mintis: pergalė kovoje dėl laisvės – tiek dėl asmeninės, tiek dėl tėvynės. Legendą apie E. Pliaterytę – ,,mergelę didvyrę“ arba ,,narsiąją pulkininkę“ – sukūrė po jos mirties poetas A.Mickevičius (1798 – 1855) eilėraštyje ,,Pulkininko mirtis“ (1832), kur sulygino ją su lenkų karvedžiu Steponu Čarneckiu (1599 – 1665), kovojusiu su kazokais: …nori jis kaip Čarneckis prieš mirtį / Ginklą peržegnoti kario ranka.10

Kadangi apie šias moteris parašyta nemažai straipsnių, be to, lietuviškai išleisti N.Durovos memuarai, tad tekste apsiribosiu kariniu požiūriu. Svarbiausias klausimas: kas paskatino jaunas merginas imtis ginklo?

E.Pliaterytę įsitraukti į sukilimą paskatino A. Mickevičiaus ,,Gražina“. Teigiama, kad mergina žavėjosi didžiojo poeto patriotine kūryba.

Pasak lenkų rašytojo Christieno Ostrovskio, E.Pliaterytę įsitraukti į sukilimą paskatino A. Mickevičiaus ,,Gražina“. Teigiama, kad mergina žavėjosi didžiojo poeto patriotine kūryba. Skaitė daug filosofijos, Lietuvos ir Lenkijos istorijos kūrinių, idealizavo Žaną D‘Ark. Didvyriškų minčių įdiegti galėjo ir guvernantas. Emilijai buvo pasamdytas namų mokytojas vokietis Volfas, prie kurio mergaitė nepaprastai prisirišo. <…> Volfo dėka <…> puikiai išmoko vokiečių kalbą (gerai mokėjo ir prancūziškai).11 Be to, Pliaterių giminė pasižymėjo patriotizmu. Vieno iš jos pusbrolių, Mykolo Pliaterio, Vilniaus 4-osios gimnazijos mokinio, mokykloje ant lentos užrašyta frazė: ,,Tegyvuoja Gegužės 3–iosios konstitucija“ sukėlė ažiotažą tarp valdžios institucijų.

N.Durovos karinį charakterį formavo gyvenimas šalia tėvo bendražygių. Memuaruose minima, kad motina jos nemylėjo. Tai įrodo kraupus faktas. Tėvo husarų pulkui žygiuojant į Chersoną, rotmistras pasiėmė kartu šeimą. Kelyje N.Durova buvusi nerami ir nuolat verkusi, tad motina …griebusi mane mergiščiai iš rankų, tėškė pro langą! Husarai persigandę pakėlė riksmą, nušoko nuo arklių ir paėmė mane nuo žemės visą kruviną ir be jokios gyvybės ženklo.12

Anot amžininkų, Dalvigo išvykimas sukrėtė grafaitę, prie šio įvykio po metų prisidėjo motinos mirtis bei siekimas suartėti su tėvu, kuris dukrą atstūmė.

Vis dėlto mergaitė išgyveno, bet Andrejus Durovas motinai auginti jos nebeatidavė, o perdavė flango husaro Astachovo13 globai, kuris ir formavo tolesnį jos būdą. Apie kitokio pobūdžio mokymą žinių nėra. N.Durova rašo, jog nuo vaikystės mokėjusi visas kareiviškos rikiuotės komandas, šaudyti bei jodinėti. Viso to išmoko iš globėjo. Kas išmokė šaudyti ir jodinėti E.Pliaterytę, neaišku, tačiau galbūt tam įtakos turėjo jos pusbroliai Cezaris (1810–1869) ir Vladislovas (1806–1889) Pliateriai, dažnai atvykdavę į Linksnos dvarą. Būtent Cezaris lydės ją sukilime.

Kitas svarbus gyvenimo periodas – karinė tarnyba. Manoma, kad ,,lietuvių Žaną D‘Ark“ prie sukilimo pamažu vedė gyvenimiška patirtis. Pavyzdžiui, išvykusi į Daugpilį ji būdavo nuolat apsupta rusų, kurie ten statė tvirtovę ir lankėsi Pliaterių dvare. Vienas inžinierių – Kablukovas – pasipiršo grafaitei. Ji išdidžiai atsisakė, pareiškė netekėsianti už kitataučio.14 Įdomu, kad tuo pat metu bendravo su baronu iš Saksonijos – Dalvigu. Tad galima daryti prielaidą, kad priešiškumas užsieniečiams apsiribojo tik rusais.

Anot amžininkų, Dalvigo išvykimas sukrėtė grafaitę, prie šio įvykio po metų prisidėjo motinos mirtis bei siekimas suartėti su tėvu, kuris dukrą atstūmė. Visa tai, vienaip ar kitaip, paveikė merginą ir įdiegė priešiškumą Rusijai. Tad 1831 m. kovo 25 d. Antazavėje grafaitė dienoraštyje įrašė tetai skirtą tekstą apie įstojimą į sukilėlių gretas, iš kurio aiškiai matyti visos aplinkybės.

Liudiju šiuo savo raštu, kad mane prie šio žingsnio, šiandien padaryto, niekas nekalbino, tiesa, mano teta Gasparienė-Pliaterienė stengėsi mane atkalbėti nuo mano pasiryžimo. Vedė mane Tėvynės meilė. Be to, auklėjama vienišai ir gyvendama nuo vaikystės metų tąja mintimi, kad kada nors karan eisiu, priėmiau tai kaip įkvėpimą, nes daugelį metų toji mintis, neįprasta jaunoms merginoms, lydėjo mane.15

Akivaizdu, kariškas gyvenimas ją traukė nuo vaikystės. Šios mintys grafaitę suartina su N.Durova. Ši taip ir negalėjo susitaikyti su moters pareigomis.  Priespauda subrandino mano protą. Aš tvirtai pasiryžau nusikratyti nepakeliamo jungo ir kaip suaugusi [Durovai tuo metu buvo 10 metų] ėmiau planuoti, kokiu būdu tai padarius.16 Nusprendusi išmokti geriau šaudyti ir jodinėti, planavo, kaip persirengusi vyru pabėgs iš namų. Tačiau nors ir nuolatos treniravosi su savo žirgu Alkidu, vis dėlto surado kitą būdą.

Įstojimo į armiją būdas: N.Durovos – slaptas, dėl asmeninių priežasčių, o grafaitės – viešas, pastūmėtas patriotizmo.

Pasak istoriko V.Muravjovo, aštuoniolikmetė Nadiežda Durova <…> davė sutikimą, kai jai pasipiršo Sarapulio zemstvos teismo posėdininkas, 14 klasės tarnautojas Černovas.17 1803 m. gimė sūnus Ivanas, tačiau santuoka dėl nežinomų priežasčių iširo, ir kavaleristė grįžo pas tėvus. Senasis gyvenimas ilgai netruko, ir ji vėl pabėgo, šį kartą į kazokų pulką. Keista, bet iki tol nėra įrašo, kad N.Durova būtų mąsčiusi apie karo tarnybą. Atsiminimuose ji rašo, jog kazokai atsikėlė į jos miestą prižiūrėti tvarkos, ir karininkai dažnai lankydavosi tėvo namuose, tačiau pati mergina sąmoningai vengdavo rodytis su sekmeniu,18 kad vėliau prie jų prisijungtų.

Pagaliau 1806 m. rugsėjo 15 d. kazokai išvyko ir apsistojo 50 varstų už miesto. Po dviejų dienų, naktį, persirengusi uniforma ji paliko namus. Apie pabėgimą žinojo tik tarnas Jefimas. Taigi pagrindinis skirtumas tarp jos ir E.Pliaterytės yra pats įstojimo į armiją būdas: N.Durovos – slaptas, dėl asmeninių priežasčių, o grafaitės – viešas, pastūmėtas patriotizmo.

Kitaip nei N.Durova, E.Pliaterytė jau 1830 m., savo pusbrolių Ferdinando ir Liucijano padedama, buvo priimta į slaptą sukilimo rengimo komitetą. Be to, ji visada prisistatydavo savo vardu, o N.Durova slapyvardžiu – pirma Aleksandru Vasiljevičium Durovu, bajoro sūnumi, pabėgusiu iš namų, vėliau gyvendama Sankt Peterburge bei tarnaudama lenkų kavalerijos pulke – Aleksandru Sokolovu, o dar vėliau – Aleksandru Aleksandrovu, kai tais pačiais metais buvo pristatyta Aleksandrui I (1777–1825) ir prisipažino esanti moteris.

E.Pliaterytė amžininkų atsiminimuose vaizduojama kaip karė, demonstruojanti rezultatus po kiekvieno susirėmimo.

Tai dar vienas šių dviejų asmenybių skirtumas. E.Pliaterytė bendravo tik su sukilimo vadais ir iki aukštesnių asmenų nesugebėjo prieiti (galbūt taip nutiko dėl ankstyvos žūties). Kita vertus, N.Durova su caru susipažino karjeros pradžioje, tad galima tik spėlioti, kodėl E.Pliaterytė nemezgė platesnių ryšių. Gal kaltas karinis laipsnis (pulko kapitonė), trukdęs asmeniniams norams.

Nadiežda Durova / "Wikipedia" iliustr.

Kalbant apie karinius žygius, abi asmenybes galime lyginti tik iš dalies. Nors abi dalyvavo mūšiuose, tačiau jų reikšmė nevienoda. Štai E.Pliaterytė amžininkų atsiminimuose vaizduojama kaip karė, demonstruojanti rezultatus po kiekvieno susirėmimo (Zarasų mūšyje, Priestavonių mūšyje netoli Radviliškio), o N.Durova atsiminimuose pateikia nevienalytį vaizdą, atspindintį ne tiek jos drąsą, kiek abejingumą. Tikro mūšio lauke ji dalyvavo vos kelis kartus, o kiti epizodai tiek Borodino kautynėse (susižeidusi koją mergina leido laiką Burogo padangtėje), tiek Heilsbergo mūšyje (kurio dalį pramiega miestelio smuklėje) tėra antraeiliai. Vienintelės svarbios kovos, kuriose ji dalyvavo, vyko ties Smolensku 1812 m., kai besitraukiantis Podjampolskio būrys nesėkmingai susirėmė su prancūzais, ir Prūsijoje, kur už narsą buvo apdovanota V klasės Šv.Georgijaus ordinu.

E.Pliaterytės veikla karinėse stovyklose atskleidžiama mineralogo Ignoto Domeikos (1802–1889) raštuose. Jis mini ir pirmą jų susitikimą generolo Deziderijaus Chlapovskio (1788–1879) stovykloje Gabrialiavoje (Trakų apskritis), Gabrieliaus Oginskio (1784–1842), Trakų apylinkių sukilėlių vado, dvare.

Prie mūsų prisidėjo gausokas, vilkinčių gera apranga, ginkluotų ietimis ir kardais sukilėlių būrys, vadovaujamas Pliaterytės. Su ja kartu atvyko Cezaris ir Vladislovas Pliateriai, nemažai jaunuomenės ir pėsčių savanorių.19

Grafaitė apibūdinama, kaip žemo ūgio, nedaili, tačiau simpatiška mergina. Autorius pabrėžė ją buvus griežto, netgi išdidaus, elgesio, reikalavusią iš kitų pagarbos sau. Ją lydėjo kita moteris Marija Rašanavičiūtė (g. 1809). Svarbu priminti, kad sukilimo metu Lietuvos ir Lenkijos armijoje tarnavo daug moterų.

Svarbu priminti, kad sukilimo metu Lietuvos ir Lenkijos armijoje tarnavo daug moterų.

Iš mažiau žinomų galima paminėti bajoraitę iš Raseinių Antaniną Tamašauskaitę (1814–1883). Mergina išsiskyrė beribe meile savo tėvynei ir išgirdusi, kokią įtaką nelaimės daro jos šaliai, verkdavo graudžiomis ašaromis.20 Būtent šios merginos sprendimui įstoti į armiją įtakos padarė E.Pliaterytės asmuo. A.Tamašauskaitė pasižymėjo Mankunėlių mūšyje, kur kaudamasi šalia generolų Antano Gelgaudo (1792–1831) ir D.Chlapovskio parodė nepaprastą drąsą. Po sukilimo ilgai gyveno užsienyje, kol gavo caro amnestiją. Taigi matome, kad E.Pliaterytės vaidmuo formuojant kitas asmenybes buvo gana stiprus. Tuo tarpu N.Durova įkvėpė tik jaunesnį brolį, kuris paskui ją išvyko į armiją ir buvo įrašytas tarp Michailo Kutuzovo (1745–1813) štabo pasiuntinių, tačiau tikruose karo veiksmuose nedalyvavo.

Sukilėliams atvykus į Kauną, lietuvių karžygė sutikta džiugiai. Pliaterytės priėmimui buvo iškeltas netgi pokylis. Vaišės buvo surengtos ponios Kovalskos, prakilnios damos, garsios Adomui Mickevičiui rodyta pagarba ir draugyste su juo, namuose.21

Tad galima spręsti, kad grafaitė laukta visur ne tiek dėl titulo, kiek dėl herojinio moters apsisprendimo; vadinta “gyvąja Gražina“. Vėliau I.Domeika aprašo ir lemiamas Kauno kautynes, kurių metu E.Pliaterytė buvo sužeista. Sukilėlius užpuolė nuo Vilniaus kelio pusės atjoję kazokai.

Ne itin didelė lyguma driekiasi tarp Vilijos ir miško, į kurį turėjome suskubti bėgdami nuo puolančių priešų. <…> Čia <…> panelė Pliaterytė <…>, besisukiojanti tarp kartečės šūvių, nukrito nuo žirgo; tą akimirką Macevičius pasiveja ją, pats nušoka žemėn, plėšte išplėšęs iš besivejančių kazokų užkelia ant savo arklio ir kartu su jos drauge sprunka į mišką.22 Svarbu pažymėti, kad autorius pateikė dalį įvykio, nes, pasak šaltinių, iš tiesų grafaitė neatsitiktinai nukrito nuo žirgo, jojant pro vartus užsikabino drabužiai23, ir ji apalpusi.

Kam mums tos jūsų amazonės! Šit mes turime savo mergytę! Gal ne tiesa? Laibas kaip degtukas, sulig kiekvienu žodžiu rausta.

Šis įvykis paskatino vyrų diskusijas apie kariaujančias moteris. I.Domeika teigė, jog pats ir dalis pulko pritarė, kad moterys dalyvautų. Moterys turi nepaisyti pavojų ir netgi dalyvauti mūšiuose už tėvynę.24 Tačiau E.Pliaterytę išgelbėjęs Stanislovas Macevičius buvo priešiškas. Kita vertus, ir pats I.Domeika pritarė tik iš pagarbos grafaitei, tad galima manyti, kad vyrai į tokius ekscesus žiūrėjo neigiamai.

Visai kitaip kareiviai reagavo į N.Durovą. Kad ,,jaunojo vaikinuko“ išvaizda keldavo nuostabą, liudija kalbos, kuriose Aleksandrovas (Durova) buvo lyginamas su moterimi. Vienas iš pasiuntinių Davydovas teigė: Kam mums tos jūsų amazonės! Šit mes turime savo mergytę! Gal ne tiesa? Laibas kaip degtukas, sulig kiekvienu žodžiu rausta.25 Nors kalbos apie armijoje tarnaujančią moterį sklido plačiai, tačiau teisybę žinojo nedaugelis.

N.Durova artimai susijusi ir su Lietuva. Kavaleristė priklausė Tuolmino lietuvių ulonų pulkui kaip paporučikas, po metų tapo poručiku.

Garsusis partizanas poetas Denisas Davidovas (1784–1839) laiške Aleksandrui Puškinui (1799–1837) apie N. Durovą rašo žinojęs, jog toji buvusi moteris, kadangi visą tą metą, kai traukėmės nuo Nemuno iki Borodino, aš kartu su ją tarnavau ariergarde.26 Jis teigė, kad jo vadovaujamame Archtyrkos pulke nuolat kalbėta apie tai, jog Aleksandrovas moteris. Vis dėlto D.Davidovas neatsispyrė pagundai prisipažinti, kad kartą sutiko ją akis į akį. Kartą sustojus pailsėti, man pasitaikė užsukti į trobą kartu su to paties pulko, kur tarnavo Aleksandrovas, karininku <…> Volkovu. <…> Ten radome jauną ulonų karininką, kuris vos mane išvydęs, atsistojo, nusilenkė, pasiėmė kiverį ir išėjo pro duris. Volkovas man tarė: ,,Čia Aleksandrovas, kuris, kaip šnekama, yra moteris.“27 Taigi iš tikro kariai nenumanė apie pulko draugės lytį, net pati kavaleristė prisipažino girdėjusi įvairių, kartais juokingų istorijų apie save.

Svarbu paminėti, kad N.Durova artimai susijusi ir su Lietuva. Kavaleristė priklausė Tuolmino lietuvių ulonų pulkui kaip paporučikas, po metų tapo poručiku. Taip pat ir lenkų Podjampolskio kavalerijos pulkui. Jos atsiminimuose minimi netgi grafai Pliateriai, žinoma, tik kaip antraeilės personos žygių fone.

N.Durova armijai liko ištikima iki mirties. Ji tarnavo iki 1820 m.; tada grįžo į tėvo namus, ėmėsi literatūrinės veiklos. Kai 1866 m. mirė per pamaldas, pačios prašymu buvo įvardyta vyrišku vardu, o laidotuvės vyko su iškilminga kariška ceremonija, kurios metu ant aksominės pagalvėlės neštas Šv.Georgijaus kryžius, vienintelis karinis apdovanojimas, įteiktas moteriai.

Paskutiniai E.Pliaterytės mėnesiai prabėgo mūšių įkarštyje. Paskutinė jos kova įvyko ties Šiauliais. Sukilėlių raportuose pranešama: Ypatinga vyriška drąsa pasižymėjo kapitonė Emilija Pliaterytė.28 Paskui sukilėliai išsiskyrė. A.Gelgaudas, D.Chlapovskis ir E.Pliateryte pasuko į Prūsiją, tačiau paskutinę akimirką grafaitė atsisakė peržengti sieną sakydama, kad vadai kompromituoja armiją. Pasak šaltinių, savo apsisprendimą ji pagrindė žodžiais: Aš nepadarysiu sau gėdos pasiduodama, eisiu viena, pasieksiu savo.29 Kartu su pusbroliu Cezariu ir adjutante M.Rašanavičiūte patraukė į Lenkiją, tačiau žygiuodama per mišką vos nepateko į rusų rankas. Nusilpusią po dešimties dienų ją nugabeno į eigulio trobelę, o vėliau svetima pavarde pergabeno į Justinavo dvarą, kur 1831 m. gruodžio 23 d. mirė. Dvaro savininkas Abramavičius palaidojo merginą slapta Kapčiamiesčio bažnyčios šventoriuje.

Tad galime teigti, kad moterų žygiai ne mažiau kaitina vaizduotę nei vyrų.

***

_______________

1 Castro I., Agustina de Aragón: The Spanish Joan of Arc.

2Ten pat.

3Ten pat.

4Markitantė – smulki civilė prekybininkė, lydėjusi kariuomenę žygiuose. Markitantai egzistavo iki XX a. pradž. Jie buvo labai svarbūs atsiradus reguliariajai kariuomenei, bet dar nesusiformavus kariuomenės aprūpinimo sistemai. Tiekdavo kareiviams įvairius buitinius reikmenis. Markitantėmis dažnai dengdavosi dalinius lydinčios prostitutės.

5Ten pat., Castro I., Agustina de Aragón: The Spanish Joan of Arc.

6Barrett M., The Greek Revolution of 1821.

7 Ten pat.,

8Cook. A. B., Women and war: a historical encyclopedia from antiquity to the present, Vol. 1, 2006.

9Ten pat., Cook. A. B., Women and war….…

10 Mickevičius A., Pulkininko mirtis // Mickevičius A. Eilėraščiai poemos, sud. J. Marcinkevičius, Vilnius, 1987, 33 p.

11 Butkuvienė A., Garsios Lietuvos moterys XIV – XX a., Vilnius, 2007, 93 p.

12 Durova N., Kavaleristė, Vilnius, 1986, 7 p.

13 Ten pat., 8 p.

14 Butkuvienė A., Garsios Lietuvos moterys XIV – XX a…..95 p.

15 Dobkevičius K., 1831 metų sukilimo Lietuvos didvyrė Grafaitės Emilijos Pliaterytės 200-osioms gimimo metinėms // XXI amžius, 2006 m. lapkričio 15, 6 p.

16 Durova N., Kavaleristė….10 p.

17 Muravjovas V., Kavaleristė Nadiežda Durova // Durova N., Kavaleristė…….302 p.

18 Čekmenis – XVIII – XIX a. vyriškas rūbas dėvėtas Rusijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje.

19 Domeika I., Mano kelionės I t., Vilnius, 2002, 56 p.

20 Liszewscy A ir B., Antonina Tomaszewska — porucznik jazdy żmudzkiej// Kurier Wilenski, 2010 sausio 8, Nr. 4

21 Domeika I., Mano kelionės………59 p.

22 Ten pat., 62 p.

23 Butkuvienė A. Garsios Lietuvos moterys XIV – XX a….. 96 p.

24 Domeika I., Mano kelionės………. 623 p.

25 Ten pat., 110 p.

26 Muravjovas V., Kavaleristė Nadiežda Durova………..309 p.

27 Ten pat., 309 – 310 p.

28 Butkuvienė A., Garsios Lietuvos moterys XIV – XX a……. 97 p.

29 Ten pat., 97 p.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2014 m. liepos 15 d.

M.Paloni "Šv.Kazimiero karsto atidengimas" / Autoriaus nuotr.

Tikėjimas stebuklais visuomenėje rodo negebėjimą racionaliai paaiškinti nesuprantamų kasdienybėje pasitaikančių įvykių. Reta Vakarų Europos biblioteka tamsiaisiais amžiais saugojo daugiau nei šimtą knygų, kai maurų valdoma Kordoba (Ispanija) garsėjo turinti 80 tūkst. inkunabulų kolekciją. Taigi trūkstant patikimų šaltinių atsirado palanki dirva bręsti mistifikacijai. Šiame straipsnyje apie tai kalbėsime plačiau, tyrinėdami įvairias mistines istorijas, palikusias atgarsį Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Vakarų Europoje.

Marius Vyšniauskas, kamane.lt

Visų pirma, didžiausia reikšmė teikta antgamtiniams išgijimams. Bene kurioziškiausias atvejis – Šv. Medardo traukuliai, vykę to paties pavadinimo kapinėse Paryžiuje. Tikėdamiesi išgyti ligoniai guldavosi ant asketo diakono Fransua Perio (François Pâris, 1690–1727) kapo ir nuo paminklo semdavo žemės balzamams ir įvairiems kompresams daryti. Jų kūnai lyg apsėstųjų, apimti transo, būdavo tąsomi į visas puses paslaptingos jėgos, akys paklaikdavo, iš burnos verždavosi putos. Tai netruko atkreipti Prancūzijos karaliaus policijos dėmesį.

Skandalingiausia, – sakė vienas informatorius, – kad į vyrų rankas patekdavo gana gražios ir gerai sudėtos jaunos merginos. Tad gydydami vyrai galėdavo patenkinti savo aistras, nes merginos dviem ar kelioms valandoms būdavo paliekamos pražiotomis burnomis, nuogomis krūtinėmis, numautais sijonais, iškeltomis kojomis[1]…

Po šio tyrimo 1732 m. sausio 29 d. kapinės buvo uždarytos.

Visgi plačiausiai diskutuota apie mėgėjišką skrofuliozės (lėtinė kaklo limfmazgių tuberkuliozė) gydymą. Viduramžiais vieninteliai Anglijos ir Prancūzijos monarchai dalijosi privilegija gydyti skrofuliozę, nes tvirtino turintys dievišką galią (divinitus) liečiant ligonį atbaidyti ligą[2]. Pirmasis Anglijos monarchas, praktikavęs „karališkąjį prisilietimą“, buvo šv. Edvardas Išpažintojas (Saint Edward the Confessor, 1003–1066), tačiau prancūzai su tuo niekada nesutiko, argumentuodami, esą anglai mėgdžiojo Prancūzijos karalių (Roberto II (Robert le Pieux, 987–1031) ir Pilypo I (Philippe I, 1059–1108)) gebėjimus.

Čia kyla dilema – prancūzų istorikai nesutaria, kuris jų valdovas ėmėsi pareigos šitaip gydyti. Fizikas Andrė du Lorenas (André du Laurens, 1558–1609) teigė, kad pirmasis buvo Chlodvigas I (Clovis I, 481–511), o istorikas Frenkas Barlau (Frank Barlow, 1911–2009) šių gabumų genezę priskyrė šv. Liudvikui IX (Saint Louis, 1214–1270)[3].

Manoma, kad sergantieji greičiausiai pasveikdavo savaime ar dėl psichologinio įsitikinimo.

Vienaip ar kitaip, ritualas žadino kitų dinastijų pavydą ir tapo simbolinės kovos dėl prestižo priežastimi. XII a. prancūzų aristokratija neabejojo valdovo gebėjimais, nes tai asocijavosi su karūnacijos ceremonija, kuomet monarchą patepdavo šventu aliejumi, saugomu Reimso katedroje. Anot legendos, dangiškasis aliejus (aliejaus ampulę Reimso vyskupui atnešė balandis) suteikė valdovui kaip Kristui galią daryti stebuklus[4].

Iš pradžių ceremonialas vyko be iškilmių, pvz., šv. Liudvikas lietė sergančius kiekvieną dieną, kai ligoniai jo laukdavo išeinant po mišių. Vėliau apeigoms nustatytos taisyklės, t. y. ligonį apžiūrėdavo medikai, valdovas liesdamas tardavo: „Karalius tave paliečia, Dievas tave pagydo.“ Manoma, kad sergantieji greičiausiai pasveikdavo savaime ar dėl psichologinio įsitikinimo.

Įdomu, kad tarp sergančiųjų būta ir lietuvių – Žemaitijos vyskupas Mikalojus Radvila (1492–1530), atvykęs į Paryžių 1517 m. gauti karaliaus Pranciškaus I palaiminimą[5]. Deja, Lietuvoje nėra tyrimų, ar panašių situacijų pasitaikė daugiau.

Volteras paniekinančiai rašė, esą praradęs pasitikėjimą karališku prisilietimu, išgirdęs, kad Liudviko XIV meilužė mirė nuo skrofulio, nors karalius „labai stipriai ją lietė!“

Nuo XVII a. „gydymo ceremonijos“ virto įspūdingais reginiais, apie kuriuos per didžiąsias šventes (Kalėdas, Velykas, Sekmines) skelbė šaukliai. Žmonės į didžiąją Luvro salę plūdo miniomis, pvz., 1715 m. per Sekmines Liudvikas XIV palietė 1 700 ligonių. Nors paprasti žmonės laikėsi prietarų, švietėjai ironizavo. Volteras (Voltaire, 1694–1778) paniekinančiai rašė, esą praradęs pasitikėjimą karališku prisilietimu, išgirdęs, kad Liudviko XIV meilužė mirė nuo skrofulio, nors karalius „labai stipriai ją lietė!“[6] Galima teigti, kad ir patys monarchai prarado viltį, nes formalioji frazė įgijo miglotą prasmę: „(Tegul) Dievas tave pagydo, (nes) karalius tave palietė.“ Nepaisant augančios pompastikos ir aštrėjančios kritikos, „karališkasis prisilietimas“ išliko iki XIX a. Paskutinė ceremonija vyko Karolio X (Charles X, 1757–1836) karūnacijos metu 1825 m. gegužės 29 d., tuomet valdovas palietė 121 ligonį[7].

Išgydyti mikčiojimą skelbėsi galintys Habsburgai, Kastilijos karaliai turėjo galią išvaryti iš apsėstųjų demonus, o vengrų monarchai gydė geltligę.

Žinoma, tai nebuvo vienintelis stebuklingas būdas pasveikti. Išgydyti mikčiojimą skelbėsi galintys Habsburgai, kuriems tereikėjo sergantįjį pabučiuoti į lūpas[8], Kastilijos karaliai turėjo galią išvaryti iš apsėstųjų demonus, tiesiog nubrėždami kryžių ir šaukdamiesi Dievo, o vengrų monarchai gydė geltligę. Kiek tvirtesnį vaidmenį turėjo šventieji, pvz., Portugalijos karalienė, vargšų globėja šv. Elžbieta (Isabel de Aragão, 1271–1336), atgailaudama rankose laikytą stiklinę vandens pavertė vynu, o neregys, pakėlęs nukirstą kankinės Elenos Švedės (Elin av Skövde, 1101–1160) pirštą su žiedu, nejučia praregėjo. Taigi stebuklai tik įtvirtino šventojo kultą ir sustiprino bažnyčios autoritetą.

Kita vertus, šventieji gebėjo nulemti net teismų sprendimus, kaip pažymi šv. Viljamo iš Jorko (William of York, ?–1154) pasakojimas. Apie 1200 m. Jorke moteris buvo apkaltinta žmogžudyste. Palaikius delne karštą geležį(taip tikrintas nekaltumas, kadangi tik ant kaltųjų įkaitusi geležis palikdavo pūsles), ant odos pastebėta riešuto dydžio pūslelė. Tad kaltinamoji pasmerkta mirti. Tačiau šioji paprašė leidimo pasimelsti prie Šv. Viljamo kapo. <…> Moteriai įėjus į koplyčią pūslė išnyko. Teisėjai nusprendė ją esant nekalta, tad atsisakė pasmerkti[9].

Visuomenė bet kuriame gyvenimo etape tikėjo prietarais.

Žvelgiant iš šiandienės perspektyvos, „teismo procesas“ kelia nemažai abejonių, nes teisiamoji galėjo būti tiek pat kalta, kiek ir teisi (viduramžiais kriminalinės bylos tirtos vangiai). Tačiau tamsiaisiais amžiais į racionalų mąstymą niekas nekreipė dėmesio, nes visuomenė bet kuriame gyvenimo etape tikėjo prietarais.

Tai atspindėta vienoje Olandijos legendų apie kunigaikštienę Margaretą van Haneberg (Margaretha van Henneberg, 1234–1276). Istorija byloja, kad kunigaikštienė kartą pasišaipė iš elgetos su dviem kūdikiais, sakydama, kad anie nuo skirtingų vyrų. Įsižeidusi vargeta kreipėsi į Dievą, melsdama tapti liudininku jos dorumui įrodyti, ir prakeikė įžūlią didikę, tardama, kad tegul pati pagimdo tiek vaikų, kiek metuose dienų; ir tegul tie vaikai būsią pelės dydžio, bet žmogaus formos. Prakeiksmas išsipildęs – moteris tikrai Didįjį penktadienį pagimdė 365 vaikus, kuriuos, anot šaltinių, krikštijo vyskupas Gvidas iš Utrechto didžiuliame inde; visiems berniukams duotas Jano vardas, o mergaitėms – Elžbietos. Visgi tiek vaikai, tiek motina tą pačią dieną mirė ir buvo palaidoti Lozduineno (Loosduinen) kaimo bažnyčioje netoli Hagos.

Istorija taip ir būtų likusi legenda, jei ne gausūs šaltiniai įvairiuose istoriniuose bei medicininiuose traktatuose, be to, kunigaikštienė – realus istorinis asmuo, mirusi vienuolyno celėje.

Pasakojimas taip paveikė Vakarų Europą, kad pagimdė prietarą, jog nevaisingos moterys, nusiplovusios šioje krikštykloje rankas, neva pagyja.

Tad iš kur atsirado šis pasakojimas? Ankstyviausiame olandų šaltinyje Tabula Egmundana, sudarytame XIII a., rašoma: 1276 m., Velykų metu, kunigaikštienė Margareta van Haneberg pagimdė 365 sūnus bei dukteris ir ramiai kartu su visais mirė. Jos kapas yra Lozduinene stovinčiame akmeniniame sarkofage, puoštame epitafija metalinėmis raidėmis[10]…Įdomu, jog 1500 m. šaltiniuose iš tiesų minima, kad bažnyčios interjere matytos senovinių kapų liekanos bei kabėjusi medinė memorialinė lenta su istorijos aprašu, o palei sieną buvusi didžiulė krikštykla, kurioje esą krikštyti didikės naujagimiai. Pasakojimas taip paveikė Vakarų Europą, kad pagimdė prietarą, jog nevaisingos moterys, nusiplovusios šioje krikštykloje rankas, neva pagyja. 1572 m. Olandijos pilietinio karo metu bažnyčia buvo sugriauta, todėl po kelerių metų šventovę atstatęs pastorius Jakobas Meursijus vėl pakabino memorialinę lentą ir liepė sukurti krikštyklos kopiją. Ir nors toji nėra originali, moterys vis tiek joje mėgsta nusiplauti rankas iki šiol.

Bėgant amžiams legenda taip įsismelkė į europiečių sąmonę, kad apie ją imta kalbėti net karalių rūmuose. Teigta, esą Danijos karalius Frederikas III savo Kunst kabinete turėjo vieną nykščio dydžio kunigaikštienės kūdikį, kurį laikė mažoje stiklinėje dėžutėje, kabančioje ant auksinės grandinėlės. Apie 1820 m. jis pateko į Karališkąjį gamtos muziejų iš kurio dingo be pėdsakų[11].

Pasakojimas pasiekė kulminaciją XVIII a., kuomet Olandijos kaimelį lankę keliautojai iš viso žemyno bandė moksliškai paaiškinti įvykį. Škotų akušeris Džonas Mobrėjus (John Maubray, 1700–1732) knygoje „Moterų gydymas“ (The Female Physician, 1724) rašė: Jei olandų moterys ilgai stovi šalia karštos krosnies, gali pagimdyti pailgą, į žiurkę panašų, mažą gyvūnėlį, vadinamą Suyger ar Sooterkin[12]. Tyrinėdamas pasakojimą gydytojas įsivėlė į gėdingą skandalą, kai beraštė anglų valstietė Meri Toft iš Godalmingo apgavo karalių Džordžą I bei kelis mokslininkus, girdamasi, kad pagimdė 17 triušių.

Elgetos viduramžiais laikyti tarpininkais tarp dviejų pasaulių, gebančiais pakeisti bet kurio luomo narių lemtį.

Šiandien mokslininkai mano, kad kunigaikštienė turėjo gimdoje cistų, o tai viduramžiais, matyt, laikyta kūdikiais. Juolab kad tokių istorijų dokumentuose pasitaiko, pvz., Velfų dinastijos atstovė kunigaikštienė Irmentruda iš Altdorfo (Vokietija) taip pat įžeidusi vargetą pagimdė 12 sūnų ir, bijodama aplinkinių apkalbų, nusprendė 11 paskandinti, tačiau kelyje tarnaitę sutikęs kunigaikštis, kuris pripažinęs vaikus savais. Arba prancūzų Trazegnies šeima, kurioje 1276 m. moteris, išjuokusi elgetą, pagimdė 13 vaikų, sulaukusių Velfų palikuonių likimo. Tad elgetos viduramžiais laikyti tarpininkais tarp dviejų pasaulių, gebančiais pakeisti bet kurio luomo narių lemtį.

Prietarams neabejingas buvo ir Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila (1348–1434), kuriam 1433 m. Baltijos jūros žvejai dovanojo keistą padarą, nuskustą kaip vienuolio galva ir stambiu žuvies kūnu; jis pramintas „žuvimi vyskupu“[13]. Sakoma, valdovas norėjęs jį pasilikti ir kalbinęs lenkų, lotynų kalbomis, bet anas graudžiai stebėdamas žmones tylėjo. Gyvis atsisakė bet kokio maisto ir ėmęs silpti kreipėsi į katalikų vyskupą, melsdamas sugrąžinti į jūrą. Paleista žuvis vyskupas iš dėkingumo peržegnojo jį supusius žmones ir visam laikui dingo Baltijos bangose. Vandenynai nuo seniausių laikų baugino žmones, pvz., lamantinai Antikoje laikyti undinėmis, o žuvis vyskupas, manoma, buvęs gigantiška manta, iš tikro turinti galvos keterą ir plačius pelekus.

Vis dėlto labiausiai viduramžiai neatsiejami nuo šventųjų relikvijų, kurios masino įvairaus plauko perėjūnus. Kartą Groningeno pirklys pavogė Šv. Jono Krikštytojo ranką ir kol ją slėpė namie, tol turtai augo, bet paslapčiai išaiškėjus, buvo priverstas elgetauti, o relikvija grąžinta į bažnyčią[14].

Šv. Liudviko kūnas rodė stebuklus iškart po mirties, tačiau įdomiausia, kad jie vyko ne tik su kietomis kūno dalimis, t.y. kaulais, bet ir su viduriais.

Nepaisant bausmės, vogti relikvijas rodėsi naudinga. 828 m. iš Aleksandrijos Šv. Morkaus koptų bažnyčios katakombų du Venecijos pirkliai, padedami graikų vienuolio, pavogė šv. Morkaus kūną (galva liko Aleksandrijoje) ir atgabeno į Veneciją. Pastarasis įvykis šaltiniuose akcentuotas kaip šventa tikinčiojo pareiga, nes krikščionių kapavietės arabų žemėse neretai buvo siaubiamos. Kita vertus, relikvijų vagystės buvo tam tikras siekis išaukštinti savo kraštą ar giminę, nes paskiros šventųjų kūno dalys nenoriai dalytos net imperatoriams. Kai valdovas Justinianas iš Konstantinopolio prašė dalelės neįkainuojamo paties Šv. Petro kūno, jam kategoriškai atsakė ir vietoj jo pasiuntė vieną skepetaitę, nuleistą pro specialų langelį[15].

Vis tik kai kada relikvijų dalybos reiškė įprastą gestą ir šventojo artimiesiems. XV a.iškilmingos šventės proga Karolis VI Mylimasis (1368–1422) dalijo protėvio, šventojo Liudviko, šonkaulius Pjerui d’Aili ir savo dėdėms – Beri ir Burgundijos kunigaikščiams, o prelatams davė pasidalyti vieną koją[16].Čia dera pridurti, kad palaikai dalyti ne dėl jų galių, o dėl noro sustiprinti dinastiją.

Nežinomas tapytojas "Maras Vilniuje, 1710 m." / Autoriaus nuotr.

Kuo daugiau fiksuota stebuklų, tuo šventasis populiarėjo ir kapas tapdavo piligrimystės centru. Pavyzdžiui, šv. Liudviko kūnas rodė stebuklus iškart po mirties, tačiau įdomiausia, kad jie vyko ne tik su kietomis kūno dalimis, t.y. kaulais, bet ir su viduriais. Du iš tų stebuklų (kūno vidurių) pripažino bažnyčia. Nutiko ir dar du stebuklai, pervežant karstą iš Šiaurės Italijos į Parmą, o trečiasis stebuklas įvyko prie Paryžiaus vartų[17].Žmonės tikėjo, kad palaikai gydo – reikėjo tik prisiliesti prie kapo, kur jie būdavo[18].

Dėl anksčiau minėto šventojo stebuklų Sen Deni katedroje, Prancūzijos karalius Pilypas Gražusis (Philippe le Bel, 1268–1314) sumanė dalį kaulų, t. y. galvą ir šonkaulius, perkelti į Šventąją koplyčią (Sainte-Chapelle). 1306 m. gegužės 17 d. palaikai pervežti. <…> Notre-Damo katedrai taip pat teko relikvija – Šv. Valdovo šonkaulis[19]. Vis dėlto šiuo pervežimu Sen Deni vienuoliai patenkinti nebuvo, nes jiems liko šv. Liudviko dantys, smakras ir apatinis žandikaulis. Tad, kai 1306 m. staiga mirė vyskupas, o medžioklėje susižeidė karalius, tai palaikyta šventojo pykčiu dėl relikvijų išskirstymo. Tiesa, XIX a. atidarius šventojo palaikų skrynelę, rasta tik emalio bei padrikų kaulų dalys – tai įrodo svarbą bažnyčioms turėti bent menką šventojo dalelę.

Stebuklai prie šv. Kazimiero (1458–1484) kapo detaliai aprašyti Vilniaus katedros kapitulos kanauninko Grigaliaus Svencickio (1577–1617) knygoje.

Žinoma, šventasis nebuvo vien geradaris, jis lygiai taip pat galėjo demonstruoti ir pyktį. Šv. Tomas Beketas (Thomas Becket, 1119–1170) iš Kenterberio yra bene ryškiausias Anglijos šventasis, todėl jo asmuo apipintas legendų. Anot vienos, kartą anglo Jordano Fitz-Eisulfo namus užpuolė liga. Mirė jauniausias sūnus. Bet kaip tik tuo metu pas nelaimėlį užėjo piligrimai iš Kenterberio, nešini švęstu vandeniu iš Šv. Tomo koplyčios ir tėvas nusprendė išbandyti galimybę. Jis supylė velioniui į burną švęsto vandens ir šis stebuklingai atgijo. Atsidėkodamas, Jordanas prisiekė pats nukeliauti į Šv. Tomo koplyčią, bet kelionę vis atidėliojo, nors šventasis jam apsireiškė sapne. Galop Šv. Tomo kantrybė trūko. Įtūžęs šventasis nužudė vyriausiąjį Jordano sūnų ir tada anglas su šeima pagaliau nuvyko į Kenterberį[20].

Stebuklai prie šv. Kazimiero (1458–1484) kapo detaliai aprašyti Vilniaus katedros kapitulos kanauninko Grigaliaus Svencickio (1577–1617) knygoje. Jis mini, kad mirus karalaičiui žmonės traukdavo prie kapo prašyti palaiminimų bei išpildyti norus. Net vargu ar galima suskaičiuoti tuos, kurie paskatinti stebėtinų dalykų garso, ateidavo prie jo kapo norėdami atgauti sveikatą ir tai, ko norėjo, atgaudavo. <…> Aklieji čia atgaudavo regėjimą, kurtieji – klausą, nebyliai – galimybę kalbėti, šlubiai – vaikščioti, bet kas yra nuostabiausia – kai kurie, iš kurių mirtis, didžiausias blogis, buvo atėmusi gyvastį ir sąmonę, tarsi sugrąžintą iš tremties, gyvybės ir sąmonės gėrį atgaudavo dangiškojo Kazimiero pagalba[21].

Tokia mistifikacija artima Naujajame Testamente aprašytiems Kristaus stebuklams, kuriais kliovėsi ankstyvosios Bažnyčios mokymas; tuo įsitikiname žvelgdami į kvatročento laikotarpio (apima meno stilius viduramžių pabaigoje, ypač gotiką ir ankstyvąjį Renesansą) italų tapytojo Mazačo (Masaccio, 1401–1428) freskas Brankačių koplyčioje (Florencija). Pirmieji krikščionys pasirodė turį panašių į Jėzaus galių. Iš Evangelijos sužinome, kad sergantieji pasveikdavę, mirusieji atgydavę, kaliniai būdavo stebuklingai išvaduoti. <…> Stebuklingi ženklai stiprino jų skelbiamą išganymo žinią, taip pat įspėjo apie Dievo bausmės realumą[22].

Mirus Uršulei tėvai nunešė mergaitę prie šv. Kazimiero kapo, melsdami malonės. Ir kai tik buvo prisimintas dangiškasis Kazimieras, abu pamatė lyg ir atgaunant kvapą.

Tad Lietuvos šventasis nebuvo nė kiek išskirtinis; tą grindžia mergaitės Uršulės prisikėlimas iš mirusiųjų, atvaizduotas italų tapytojo Mikelandželo Paloni (Michele Arcangelo Palloni, 1637–1713) freskos siužete Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčioje. Kaip rašo G.Svencickis, mirus Uršulei tėvai nunešė mergaitę prie šv. Kazimiero kapo, melsdami malonės. Ir kai tik buvo prisimintas dangiškasis Kazimieras, abu (tėvai) pamatė lyg ir atgaunant kvapą (mergaitę)[23]. Freskos kompozicija liudijo šventojo galią bei kvietė maldininkus Dievo apdovanotojo prašyti įvairių malonių.

Tačiau atmetus mistiką, stebuklą įmanu paaiškinti mediciniškai. Kituose šaltiniuose minima, kad mergaitė mirė iš bado, vadinasi, patyrusi didelį išsekimą trumpam prarado sąmonę, o tai senais laikais klaidingai laikyta mirtimi (viduramžiais gyvųjų palaidojimų pasitaiko) ir, kol ją atnešė koplyčion, tiesiog atsipeikėjo.

Daug platesnis kontekstas lydi šv. Kazimiero karsto atvėrimą, taip pat įamžintą M.Paloni freskoje. Atverti šventųjų karstus visais laikais buvo populiaru, ypač perkeliant relikvijas į kitą vietą arba vykdant kanonizacijos procesą. Pavyzdžiui, Anglijoje vienuolis Jocelinas Branelondietis 1198 m. aprašė, kaip padėjo perkelti kankinio šv. Edmundo (Edmund the Martyr, 841–869) kūną į didįjį vienuolyno bažnyčios altorių. Nekantraudami skubiai atvožėme karstą. Abatas sakė seniai troškęs pamatyti savo globėją[24], tačiau baiminosi šventojo pykčio, kadangi ankstesnysis vienuolyno vyresnysis palietęs kaulus buvo paralyžuotas.Visas vienuolynas miegojo, kai mes atsargiai pakėlėm kūną dengiantį šilką. Imdamas galvą į ranką abatas šnibždėjo maldą: „O, šventasis kankiny, nepasmerk manęs, nuodėmingojo, pražūčiai už tai, kad drįstu tave liesti. Juk supranti mano atsidavimą ir tikslą.“[25]

Nemažiau išraiškingai G.Svenciskis aprašo 1604 m. rugpjūčio 16 d. šv. Kazimiero karsto atidengimą. Lietuvos šventojo kūnas buvo palaidotas kartu su raudonu šilkinio audinio apdangalu, į kurį buvo įsuptas. <…> Jis buvo rastas visas ir nepaliestas; nuostabiai maloniu kvapu, gausiai pasklidusiu po bažnyčią, atgaivino dvasininkus ir pasauliečius. <…> Tris dienas, per kurias šventojo <…> kapas buvo prieinamas, <…> žmonės jautė tą patį kvapą[26]. Be to, vidurnakty į Vilniaus katedrą švietusi ryški šviesa, kuri išsilaikė ir kitą dieną.

Katalikų bažnyčia naudojo mistiką, siekdama savo pusėn patraukti daugiau tikinčiųjų.

Jei lyginsime aprašymą su šventųjų minėjimais Vakarų Europoje, išvysime, kad yra daug bendro, t.y. velionis visada skleidžia malonų kvapą, palaikai retai kada būna suirę (tas atsispindi ir koplyčios freskoje, kur matomas karste gulintis karūnuotas šv. Kazimieras, kurio galvūgalyje klūpi kanauninkas G.Svencickis), o patį karsto atvėrimą gaubia stebuklingi gamtos reiškiniai. Bet, kita vertus, kiekvienas toks stebuklas iš dalies susijęs su tuo metu valstybėje egzistavusia politine situacija, šiuo atveju Reformacijos judėjimu Lietuvoje, todėl katalikų bažnyčia naudojo mistiką, siekdama savo pusėn patraukti daugiau tikinčiųjų.

Pastarajam teiginiui antrina Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje kabantis nežinomo autoriaus paveikslas „Maras Vilniuje, 1710 m.“, kuriame susipina tiek XVIII a. Lietuvos sostinę užgriuvusi tragedija, tiek Faencoje (Italijoje) įvykęs stebuklas. Paveikslo siužete iškalbingai perteiktas 1710 m. Vilniuje plintantis maras, t.y. daugybė besivoliojančių mirusiųjų kūnų, juos laidojantys žmonės, kaulėta giltinė su dalgiu bei dangiškos rūstybės strėles laužanti Dievo Motina. Fone įžvelgiama Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, Trijų kryžių kalnas ir Aukštutinė pilis. Įtampą dar labiau stiprina kruvinos, rausvo dangaus spalvos, todėl nereikia stebėtis, kad visuomenėje tikėta, jog maras – Aukščiausiojo bausmė už žmonijos nuodėmes.

Šventenybė viduramžių žmonėms dažnai apsireiškia vykstant nerimą keliančiam dvasinio ir kūniško prado sąlyčiui.

Tačiau apie kokį stebuklą čia kalbama? Istorikas Mindaugas Paknys, kalbėdamas apie kitą toje pat bažnyčioje esantį „Švč. Mergelės Marijos Maloningosios portretą“ (1650), teigia: Paveikslo originalas XV a. pr. buvo sukurtas Faencoje, kaip padėka už Švč. Mergelės Marijos užtarimą miestą apėmusios maro epidemijos metu. 1412 m. siaučiant marui, karštai besimeldžiančiai kilmingai poniai Joanai pasirodė Dievo Motina, rankose laikanti sulaužytas strėles (kaip lietuviškame paveiksle). Ji ragino miestiečius laikytis pasninko ir tris dienas vyskupui rengti iškilmingas procesijas, o tada pažadėjo sušvelninti savo Sūnaus rūstybę taip, kaip sulaužiusi šias strėles[27].

Kai tai buvo atlikta, maras liovėsi, tad vyskupas Jurgis Tiškevičius (1596–1656), 1653 m. Vilniuje kilus marui, šio paveikslo kopiją dovanojo Antakalnio bažnyčiai (toks Švč. Mergelės Marijos įvaizdis pasirodė ir vėlesniuose maro siužetuose), tikėdamas, kad parapijiečiai išmels užtarimą nuo plintančios epidemijos. Taigi šventenybė viduramžių žmonėms dažnai apsireiškia vykstant nerimą keliančiam dvasinio ir kūniško prado sąlyčiui[28].

Krikščionybės įsigalėjimas atnešė kapinių priartėjimą prie gyvenamųjų vietų, nes viduramžiais žmonės siekė būti palaidoti kuo arčiau pirmųjų šventųjų. Tuo būdu šventųjų kapų lankymas peraugo į masinio tipo piligrimystę. Piligrimų norui išvysti šventąsias vietas netrukdė net istorinės nelaimės, pvz., kai Al Hakimas, „pakvaišėlis“, 1009 m. sugriovė Kristaus Kapo bažnyčią[29].

Laikui bėgant piligrimystė „išsigimė“. Ji tapo pasipelnymo šaltiniu, kuris nešė ypač gerus pinigus vienuolynams.

Tačiau bene populiariausia tai buvo Europoje. Pavyzdžiui, kelyje į Kenterberį stovi Ailesfordo vienuolynas, kur sustodavo ilsėtis keliautojai. Jis įkurtas XIII a. karmelitų, saugančių šv. Simono Stoko (Simon Stock, 1165–1265) kaukolę, kurią, pasak legendos, vienuoliui vizijoje nurodė Švč. Mergelė Marija. Tai būdavo paskutinė stotelė iki didžiausios kada nors pastatytos traukos vietos Anglijoje, Kenterberio katedros, kur nužudytas šv. Tomas Beketas. Anot 1316 m. Kenterberio bažnyčios relikvijų sąrašo, ten buvo 12 šventųjų kūnų, 3 galvos, 12 rankų, Jėzaus kryžiaus gabalėliai, apyvarpė, lopšys, kapas, nesuskaičiuojamas kiekis kaulų, plaukų ir kraujo. Piligrimai apeidavo katedrą ir laiptais lipdavo į švenčiausią bažnyčios vietą – Šv. Tomo koplyčią, puoštą auksu ir brangakmeniais. Čia gulėjo jo palaikai, kuriuos apžiūrėti buvo galima, einant iš šonų visai prie pat relikvijoriaus[30].

Skaitant panašius sąrašus, tenka apgailestauti, kad Lietuvoje nėra gausu relikvijų, matyt, todėl piligrimystė šalies viduje vyko pasyviai.

Laikui bėgant piligrimystė „išsigimė“. Ji tapo pasipelnymo šaltiniu, kuris nešė ypač gerus pinigus vienuolynams. Kuo piniginis kapitalas augo, tuo išradingesni tapo sukčiai. Taip pamažu vystėsi korupcija ir relikvijų padirbinėjimas – tą byloja daugelis viduramžių metraščių.

1270 m. buvo palaidotas vienuolis Vateris Šv. Edmundietis. Kartą pas vienuolius atėjo vyrai ir pasiūlė jiems praturtėti. Vienuoliai paklausė, kaip. Vateris garsėjo šventumu. Sukčiai paaiškino, kad prie jo kapo nutikus keletui stebuklų būtų galima pasipelnyti. Kai vienuoliai paklausė, kaip be Dievo įsikišimo gali įvykti stebuklai, vyrai atsakė. Vienas iš apgavikų teigė turėjęs 24 vyrus, kurie jo įsakymu klastojo stebuklus. Siuntė juos po įvairias Anglijos vietas daryti stebuklų už pinigus[31]. Žinoma, šv. Kazimiero atveju toks stebuklų klastojimas mažai įtikimas, tačiau įmanomas. Nors galima daryti prielaidą, kad dėl Lietuvos šventojo stebuklų tikroviškumo prisidėjo ir XVI–XVII a., kuomet masinės relikvijų korupcijos banga jau buvo išblėsusi.

Galų gale netgi viduramžiais sklido pašaipos apie kai kurias Europos šventoves, laikančias buteliukuose Šv. Dvasios čiaudulį. Su šia relikvija, ironiškai kalbant, gali konkuruoti tik maža bažnyčia prie Blua (Prancūzija), kuri turi „uch“, ištartą šv. Juozapo, kai šis skaldė malkas. Deja, tokių dalykų niekada nebus įmanoma įrodyti moksliškai.

Priskaičiuojama dešimt šv. Jono Krikštytojo kaukolių ir apie dvidešimt šv. Jurgio skeletų.

1982 m. paskelbtame Italijos dienraščio Respubblica straipsnyje apie relikvijas teigiama, kad yra priskaičiuojama dešimt šv. Jono Krikštytojo kaukolių ir apie dvidešimt šv. Jurgio skeletų. Ir bažnyčia skelbia, kad visos šios relikvijos yra autentiškos. Be to, nustatyta daugiau kaip 1 150 vietų, kuriose laikomas tikrasis Kristaus kryžius arba jo dalys. Nemažiau stebina relikvijų gausa, priskiriama asmeniškai Jėzui Kristui. Iki XX a. pr. buvo garbinama daugybė Dievo sūnaus bambagyslių, pieninių dantų ir apyvarpių. Bažnyčia turėjo netgi Gelbėtojo „laiškus“, nukritusius iš dangaus. Paskutinis reliktas yra aiškiai sukurtas pačios bažnyčios, siekiant pateisinti savo veiksmus. O įvairiose Europos šventovėse saugomu Švč. Mergelės Marijos krūtų pienu būtų galima pagirdyti pusę pasaulio.

Taigi, stebuklai ir prietarai mus lydi nuo žmonijos aušros, tik, visuomenei kylant į mokslo aukštumas, jie akivaizdžiai praranda veiksmingumą ir lieka neįprasti simboliai.

***

_______________

[1]Didžiosios žmonijos paslaptys, Vilnius, 2005, 113 p.

[2] Sturdy David J., The Royal Touch in England. European Monarchy: Its Evolution and Practice from Roman Antiquity to Modern Times, London, 1992, 190 p.

[3] Finley-Crosswhite A., Princes and Princely Culture: 1450–1650, London, 2003, 139–144 p.

[4]Didžiosios žmonijos paslaptys…………….248 p.

[5] Ragauskienė R., XVI a. Radvilų požiūris į Lietuvos vietą Europoje, Europos idėja Lietuvoje: istorija ir dabartis, Vilnius, 2002, 63–77 p.

[6] Hampson N., Crook M., Doyle W., Forrest A., Enlightenment and Revolution: Essays in Honour of Norman Hampson, London, 2004, 60 p.

[7] Barlow F., The Norman Conquest and Beyond, London, 1983, 9, 44–47 p.

[8] Krieger D., Therapeutic Touch as Transpersonal Healing, London, 2002, 7–9 p.

[9]Inside the Medieval mind. Belief by editor, prof. Robert Bartelti, BBC, London, 2009.

[10] Bondeson J. Molenkamp A., The Countess Margaret of Henneberg and her 365 children // Journal of the Royal society of medicine, 89 V., December 1996, 712 p.

[11]Ibid., Bondeson J. Molenkamp A., The Countess Margaret of Henneberg and her 365 children………

[12]Ibid., Bondeson J. Molenkamp A., The Countess Margaret of Henneberg and her 365 children………

[13] Mitford-Bruce M., Ženklai ir simboliai, Vilnius, 1998, 29 p.

[14] Sabatier P., Life of St. Francis of Asisi [interaktyvus], London, 1919. Prieiga per internetą:http://www.gutenberg.org/files/18787/18787-h/18787-h.htm.

[15] Brown P., Šventųjų kultas, Vilnius, 1999, 118 p.

[16] Huizinga J., Viduramžių ruduo, Vilnius, 1996, 207 p.

[17] Гофф Ле Ж., Людовик IX Святой, Maskva, 2001, 235 p.

[18]Ibid., 237 p.

[19]Ibid., 239 p.

[20]Inside the Medieval mind. Belief by editor, prof. Robert Bartelti………

[21] Svencickis G., Šv. Kazimiero gyvenimas, 1604 //Ankstyvieji Šv. Kazimiero „gyvenimai“, sud. M. Čiurinskas, 2004, 141 p.

[22]Biblijos žinynas, sud. Alexander P., Alexander D., Vilnius, 2001, 605 p.

[23] Svencickis G., Šv. Kazimiero gyvenimas, 1604…………141 p.

[24]Inside the Medieval mind. Belief by editor, prof. Robert Bartelti……….

[25]Inside the Medieval mind. Belief by editor, prof. Robert Bartelti……….

[26] Svencickis G., Šv. Kazimiero gyvenimas, 1604………………225 p.

[27]Atrasti Vilnių: skiriama Vladui Drėmai, sud., Jankevičiūtė G., Vilnius, 2010, 141 p.

[28] Goff le J., Viduramžių vaizduotė, Vilnius, 2003, 158 p.

[29] Lenzenweger J., Stockmerier P., Amon K., Zinnhobler R., Katalikų bažnyčios istorija, T. I, Vilnius, 1996, 337 p.

[30]Inside the Medieval mind. Belief by editor, prof. Robert Bartelti………

[31]Inside the Medieval mind. Belief by editor, prof. Robert Bartelti…….

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2016 m. balandžio 18 d.