BFL

Naudinga pramoga. Protmūšiai – pastaruosius keletą metų itin sparčiai Lietuvoje populiarėjanti intelektuali pramoga, skirta norintiems sužinoti ką nors nauja, išmėginti savo proto galias ar tiesiog smagiai ir turiningai praleisti laiką su draugais. 1997-aisiais Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete prasidėjęs, o po dešimtmečio barus ir plačiuosius visuomenės sluoksnius pasiekęs žaidimas šiandien sau publikos neieško, tačiau ilgam išlaikyti jos dėmesį pavyksta ne kiekvienam. Kita vertus, protmūšių tiek daug, kad išsirinkti nėra lengva.

„Veidas“ aiškinosi, kodėl aktyvūs lietuviai domisi protų kovomis bei ko reikia, kad protmūšyje praleistas laikas būtų vertingas ir dalyviams įsimintų ilgam.

Ilgiausiai vykstantis protmūšis – vertėjos Inos Rosenaitės – galvų laužytojus kviečia jau nuo 2009-ųjų. Vienas pirmųjų šauklių – ir sporto komentatorius bei istorinių knygų autorius Robertas Petrauskas su savo „Protų kovomis“, kurios vyksta jau visoje Lietuvoje bei užsienio lietuvių bendruomenėse.

Po R.Petrausko antras pagal dydį protmūšis skambiu pavadinimu „Protų lyga“, arba „Ko nežino Kazys?“, yra šiek tiek naujesnis, tačiau taip pat plačiai žaidžiamas. Pasak jo įkūrėjo Artūro Vyšniausko, šis žaidimas išaugo iš kelių entuziastų hobio. Įpusėjus trečiąjį sezoną jame jau dalyvauja ne vien didžiųjų šalies miestų ir mažesnių miestelių, bet ir Kopenhagos lietuvių bendruomenės nariai, o visai neseniai prisidėjo ir Helsinkio lietuviai.

A.Vyšniauskas prisimena, kad protų kovomis susidomėjo studijuodamas universitete, nors jau mokykloje buvo pirmūnas, viskas jam buvo įdomu. Fizikos mokslus krimtęs vaikinas su draugų komanda laimėjo Vilniaus universiteto Fizikos fakultete surengtą studentų ir dėstytojų protmūšį „Kaktomuša“, o greta pergalės komandai teko užduotis organizuoti kitų metų žaidimą. Nuo to viskas ir prasidėjo – kaip sako pašnekovas, beveik atsitiktinai.

Jau kitais metais A.Vyšniauskas protmūšius įvairiose vietose organizuodavo bent keletą sykių per savaitę. Kaip pats sako, būtų rengęs ir dar daugiau, ypač teminių kino protmūšių, kurie sulaukdavo itin didelės sėkmės, bet tam trukdė kiti darbai, studijos. Vis dėlto, prasidėjęs biliardinėje „Pool House“ Žirmūnuose, vaikino vedamas žaidimas ten vyksta iki šiol. Išliko ir kai kurios nuo pradžių dalyvavusios komandos, kurias matyti – ypač malonu.

A.Vyšniausko teigimu, žaidimas augo ir tobulėjo pamažu, tarsi savaime. Iš pradžių protmūšiai vykdavo skirtingose vietose, skirtingomis – muzikos, kino, sporto temomis, o minčių apie plėtimąsi į kitus miestus nebuvo. Tačiau po dvejų metų atsirado „Trečiadienio jungtinė lyga“, kuri Vilniuje vyko keturiose vietose. Prasidėjus trečiajam sezonui, prie jos prisijungė Biržai ir Šiauliai, kur protų kovos seniai buvo populiarios. O tada miestai pabiro vienas po kito – Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Kėdainiai, Panevėžys, Kopenhaga ir Helsinkis.

„Man labai patinka Kopenhagos lietuviai, kurie į protmūšį eina kaip į bažnyčią“, – sako pašnekovas. Trečiadienis, kai vyksta žaidimas, jiems šventa diena. Žinoma, užsienyje lietuvių „Protų lygoje“ dalyvauja palyginti nedaug, tačiau kiek yra – tiek.

„Manau, kad tai tikrai prasminga, ir jei atsirastų daugiau ambasadų ar bendruomenių, norinčių prie mūsų prisijungti, mes mielai jas priimtume. O štai Vilniuje turime devynis divizionus, tarp kurių lankytojai gali laisvai rinktis. Man tai atrodo labai gera idėja – neskirstome komandų pagal stiprumą, kiekviena komanda gali rinktis jai patinkančią renginio vietą ir vedėją. Žaidimas vyksta tuo pat metu visose šalyje ir užsienyje, šiek tiek skiriasi tik dėl laiko juostų, o žaidėjai ekranuose mato savo ir geriausių dvidešimt penkių komandų rezultatus“, – pasakoja protų kovų organizatorius.

Gegužės 29 dieną Vilniuje įvyks „Protų lygos“, arba „Ko nežino Kazys?“, finalas, kuriame galės dalyvauti tiek seniai žaidžiančios komandos, tiek nauji dalyviai. Kaip sako Artūras, galimybių naujokams pasivyti senbuvius tikrai yra – viską lems tik komandos pajėgumas ir mažytis žiupsnelis sėkmės.

Rengti protmūšius – daug intelektinių galių ir kūrybingumo reikalaujanti veikla, nes kiekvieną klausimą galima pateikti ir sausai, nuobodžiai, ir įdomiai, nestandartiškai. Kad laimėtum, svarbiau ne atmintinai žinoti kokį nors faktą, bet gebėti jį pritaikyti pagal esamą situaciją. Aišku, pasitaiko visokių kuriozų. A.Vyšniauskas pateikia tokį pavyzdį: „Buvo vaizdinio turo klausimas: nupiešta meška ir futbolo kamuolys. Reikėjo atsakyti, kas išeina juos sudėjus. Atsakymas, kurio tikėjomės, buvo panda. Tačiau viena komanda parašė: Tautvydas Meškonis… Žinoma, tai komiškas pavyzdys, tačiau, šiaip ar taip, toji komanda išradingumo nestokojo.“

A.Vyšniauskas tikina, kad jam ir kolegoms kūrybinis perdegimas kol kas tikrai negresia: „Anaiptol. Temų sąrašas tik ilgėja, nuolat gimsta naujų idėjų. Galbūt viena iš priežasčių ta, kad stengiamės daug dėmesio skirti ir aktualijoms. Pavyzdžiui, Kovo 11-osios proga vyko žaidimas apie Lietuvą. Prieš rinkimus tema buvo politika. Beje, dalyvavo du gerai visuomenėje žinomi politikai! Vieno jų komanda net užėmė pirmą vietą. Taip pat neseniai pradėjome bendradarbiauti su Lenkijos Respublikos ambasada. Sukūrėme nacionalinį žaidimą su klausimais vien apie Lenkiją – pavyko puikiai. Niekas nepareiškė pretenzijų, kad klausimai per sudėtingi ar į juos atsakyti gali tik besidomintieji tos šalies kultūra. Mano galva, tai padeda laužyti įsišaknijusius stereotipus apie kaimynines valstybes, parodyti jų įvairumą, geriau jas pažinti. A.Vyšniauskas.“

Panašiomis mintimis dalijasi kito, Vilniuje pirmąjį šių metų ketvirtį vykusio protmūšio „Lizdeika sako“ vedėjas Martynas Švedas. Šiuo renginiu siekta ne tik linksminti, bet ir šviesti apie baltų kultūrą ir Lietuvos istoriją. Vis dėlto aktyvus etninės kultūros ir senųjų amatų puoselėtojas, muzikinių kolektyvų narys, žygių organizatorius ir jam talkinusi renginių organizatorė, įmonės „Eventum group“ atstovė Milda Savickaitė pripažįsta, kad į tokį protmūšį ateina daugiausia ta sritimi besidomintys specialistai – istorikai, archeologai, geologai ar žmonės, kitaip susiję su mūsų praeitimi.

„Lizdeikos protmūšis labiau buvo skirtas tiems, kurie bent kiek domisi tautosaka ir šalies istorija. Antraip būtų buvę sunku atsakyti į daugelį klausimų, nes vien internete panaršius vargu ar visą informaciją rastum. Mūsų protmūšis buvo suskirstytas laikotarpiais: pradžioje buvo bendri klausimai iš senovės istorijos, vėliau – iš  viduramžių ir naujųjų laikų. Vienas žaidimas buvo skirtas tarpušvenčiui nuo 1918 m. vasario 16-osios iki 1990 m. kovo 11-osios, jo metu vykusiems įvykiams. Kito vakaro tema buvo partizanai, trečio – Sąjūdis.“

Kultūros istoriją studijuojančios M.Savickaitės teigimu, lietuviškumas neretai tapatinamas su valstietiškąja (kaimo) kultūra ar suvokiamas tik kaip dainų šventė – bet tai toli gražu ne viskas. Pašnekovės teigimu, labai mažai žinome apie Lietuvos dvarų kultūrą, turtingą Vilniaus universiteto istoriją. Galų gale nemokame savęs įdomiai pristatyti pasauliui, per dažnai remiamės įsigalėjusiomis tautinėmis klišėmis. Galbūt tai ir lemia, kad daugeliui Lietuvos istorija ir tradicinė kultūra atrodo neįdomi, jaunimas su ja nenori tapatintis.

Pavyzdžiui, nedaug kas girdėjo, kad Lietuvą sudaro ne keturi, o penki regionai – tarp jų ir rečiau minimas Mažosios Lietuvos regionas, turintis savitą tarmę, tautinį kostiumą, architektūrą, muzikavimo subtilybių. „Beje, ar žinote, kad Europoje nedaug šalių turi tarmes: mes, kaip ir anglai, škotai, vokiečiai, šiuo atžvilgiu esame išskirtiniai“, – intriguoja M.Savickaitė.

Ji prisipažįsta, kad noriai tęstų tokių kultūrine edukacija paremtų protmūšių tradiciją, nes jie unikalūs savo tematika. O poreikis, neabejoja, irgi atsirastų. Jau į pirmąjį protų žaidimą „Lizdeika sako“ susirinko devynios komandos – rengėjai vos rado vietų visoms susodinti. Tačiau siekiant renginio kokybės geriau neskubėti, nes tada rizikuojama suvienodėti su daugeliu panašių renginių. Išbaigus vieną temų seriją, verta padaryti pertrauką ir gerai pasirengti kitai. Nes, kaip sako M.Švedas, norint padaryti gerą vieno vakaro protmūšį prie jo nepertraukiamai tektų sėdėti visą parą.

Abiejų pašnekovų teigimu, barų protmūšių kiekybė jau tampa atvirkščiai proporcinga jų kokybei. „Norėtųsi įdomesnių raiškos formų, kitokios struktūros protmūšių. Pavyzdžiui, aktyvių užduočių, kuriose būtų susietas ir protas, ir fizinės jėgos. Man atrodo, kad turi būti tvirtas visose srityse, o ne vien kaupti informaciją galvoje. Galima juk paįvairinimui prigalvoti įvairių veiklų. Pavyzdžiui, mes surengėme kitokį paskutinįjį turą, kai reikėjo sekti pasakas, rišti sodus. Dalyviams teko minti mįsles ir spėti, ką reiškia tarmiški žodžiai. O sykį baro vidury mokiau įskelti ugnį titnagu“, – pasakoja M.Švedas.

Paklausti apie tai, kokių specialybių ar pomėgių žmonės dažniau imasi protmūšių organizavimo veiklos, „Veido“ pašnekovai neturėjo vieno atsakymo. „Sakykim, pas mus protmūšius veda labai įvairūs žmonės: ekonomistas, kazino darbuotojas, dėstytojas, informacinių technologijų specialistai ir kiti“, – vardija „Ko nežino Kazys?“ vadovas A.Vyšniauskas, dirbantis ir Andriaus Tapino bei Arūno Valinsko „Auksiniame prote“.

Svarbiausia, kad vedėjas būtų motyvuotas, atsakingas, pats domėtųsi protmūšio klausimais. Tik žmogus, kuriam pačiam tai įdomu, gali sudominti ir savo auditoriją.

Dar svarbu kantrybė, diplomatija ir, aišku, charizma. Protų mūšų pasiūla didėja, tad nuo vedėjo nemažai priklauso, ar jis sugebės pritraukti komandų žaisti.

„Pasitaiko, kad protmūšio vedėjas suklysta, atsakymų variantų gali būti daugiau nei vienas. Kartais tenka atlaikyti žaidėjų spaudimą, kai šie „apsiginklavę“ išmaniaisiais telefonais bando įrodyti savo atsakymo teisumą. Būna, kad tenka pripažinti ir klaidas“, – pasakoja „Protų lygos“, arba „Ko nežino Kazys?“, Šiaulių diviziono atstovas Egidijus Anglickis.

Jis, kaip ir daugelis, domėtis protmūšiais pradėjo kaip eilinis dalyvis – prisimena apie juos sužinojęs 2010 m. vasarą, kai Šiauliuose vyko pirmasis R.Petrausko protų kovų sezonas. „Išgirdau, jog artėja finalas, ir pagalvojau, kokie profesoriai ten renkasi, kiek reikia žinoti, kad dalyvautum. Vis dėlto užsukau pasižiūrėti, kaip tai vyksta. Jau kitą savaitę subūrę komandą pradėjome žaisti. Tuomet žaidimai vykdavo tik kas antrą savaitę. Šiek tiek pabosdavo laukti, todėl pamaniau, kad reikia alternatyvos, – taip pradėjome organizuoti „Protų karus“. Trejus metus tai buvo nepriklausomas žaidimas, skirtas labiau šiauliečiams. Jame pateikdavome šiek tiek klausimų ir apie miestą, kartais svečio teisėmis klausimus užduodavo žinomi šiauliečiai, įmonių atstovai. O štai praėjusį sezoną prisijungėme prie „Protų lygos“, arba „Ko nežino Kazys?“. Beje, pats iki šiol tebežaidžiu su komanda“, – pasakoja  E.Anglickis.

Ar lietuviai yra azartiški proto žaidimų dalyviai, palyginti su kitų šalių gyventojais? Ar tai svarbi laisvalaikio pramogų niša, o gal tik trumpalaikė mada? A.Vyšniauskas sako, kad lietuviai protmūšius išties mėgsta. Pavyzdžiui, kaimyninėje Latvijoje protmūšiai kur kas mažiau paplitę, vyksta ne nuolatos ir tik didžiuosiuose miestuose.

Nors apsilankius daugelyje Vilniaus barų darbo dienų vakarais gali pasirodyti, kad protmūšiai orientuoti į jaunimą, tikrai yra entuziastų, ne vienus metus užsiimančių šia veikla, – jų amžius svyruoja nuo 40 iki 50 metų. Jungtinėje Karalystėje, kurioje, kaip teigiama, atsirado ši pramoga, pasak Artūro, populiaresnės viktorinos, labiau besiremiančios tikslinėmis žiniomis. O protmūšis reikalauja daugiau platesnio matymo, įvairių sričių išmanymo. Todėl geriausia, kai komandą sudaro įvairių sričių atstovai – kiekvienas gali įnešti savo indėlį.

„Nemanau, kad tai mada. Aišku, daliai žmonių ši veikla gali pabosti ir jie savaime atkris. Tai visiškai natūralu, kaip ir bet kurioje kitoje srityje. Tačiau kita dalis žmonių į protmūšį eina tam, kad kažką sužinotų, o ne laimėtų. Mane jie be galo džiugina ir įkvepia – stengiuosi sugalvoti tokių klausimų, kad tiems žmonėms padarytų įspūdį, jie galėtų jais gyventi iki kito žaidimo. Beje, patys dalyviai irgi kviečiami galvoti klausimus – žinoma, mes juos visus, prieš užduodami auditorijai, kruopščiai patikriname“, – pasakoja A.Vyšniauskas.

Rengiant ir vedant protmūšius pragyventi įmanoma, tačiau protų kovų organizatorius tvirtina, kad nenorėtų paversti šio užsiėmimo įprastu darbu. Tai esą veikiau profesinė liga, kai nuolatos galvoje sukasi idėjos, kurias iškart užsirašai ir vėliau pateiki žaidėjams. Žaidimui sugalvoti reikalingas įkvėpimas. Jei jo nėra, geriau tuo metu net nesistengti.

„Labai daug temų gimsta tiesiog vaikštant miesto gatvėmis: pamatai ką nors, kad ir elementarų užrašą, ir iš to gali net visą turą sugalvoti. O paprastai vienam žaidimui skiriame savaitę – iki pat renginio dailiname, tikriname su kolega vienas kito klausimus, kad neliktų smulkių klaidų“, – pasakoja patyręs protmūšių vedėjas.

Martyna Bražiūnaitė

BFL

Apie aukštojo mokslo ir bendrąsias švietimo tendencijas, svarbiausius laukiančius darbus svarsto naujasis Mykolo Romerio universiteto rektorius, buvęs Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministras doc. dr. Algirdas Monkevičius.

Mykolo Romerio universiteto (MRU) rektoriaus teigimu, vienas svarbiausių aukštosios mokyklos sėkmės dėmenų – dėmesys kiekvienam individui, suvokiant, kad žmogaus asmeninė sėkmė yra valstybės sėkmė. O sektis žmogui gali tada, kai jis atranda savo kelią, išskleidžia ir realizuoja savo potencialą. Lydėti jį šiame kelyje yra aukštosios mokyklos misija, prisidedanti prie visuomenės ir valstybės pažangos.

„Manau, kad pagrindinis universiteto uždavinys – dinamiškai keičiantis aplinkybėms išlaikyti šią sėkmę. O iššūkių kyla nemažai. Viena, dabar labai mažėja abiturientų. Kaip tai spręsti? Matau du kelius: skiriant dėmesio kiekvienam studentui ir skatinant grįžti išvykusiuosius. Pavyzdžiui, mes vieni pirmųjų sukūrėme programas, kurios vyksta nuotoliniu būdu. Jose studijuoja lietuviai, gyvenantys Airijoje, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje. Taigi, tikėtina, kad šie žmonės ketina po kurio laiko parvažiuoti ir kurti ateitį Lietuvoje“, – sako Algirdas Monkevičius.

Vis daugiau svarbos įgyja mokymosi visą gyvenimą strategija – o Lietuva kaip tik šioje srityje labai atsilieka. „Šalys, kurios turi aukštus mokymosi visą gyvenimą rodiklius ir sugeba derindamos valstybės biudžeto, darbdavių paramą nuolat kelti savo gyventojų kompetencijas, yra stiprios ekonomiškai, o žmonės jose – laimingesni, – pasakoja rektorius. – Švedijoje, Danijoje, Suomijoje šie rodikliai labai aukšti, o Lietuvoje esame maždaug ties viduriu. Statistiniai duomenys rodo, kad geri mokymosi visą gyvenimą, suaugusiųjų švietimo ir įvairių socialinių grupių įtraukties į mokymosi procesą rodikliai tiesiogiai koreliuoja su aukštais žmonių laimės ir sėkmės jausmo rodikliais.“

MRU įdiegta kompleksinė karjeros stebėsenos sistema sudaro sąlygas stebėti, kaip šio universiteto absolventai integruojasi į darbo rinką. „Šių metų sausio pradžioje iš kelių dešimčių tūkstančių mūsų absolventų darbo biržoje buvo registruota per šimtą asmenų, – teigia universiteto vadovas. – Apskritai baigusieji studijas sudaro tik 0,05 nuošimčio bedarbių. Kuo žmonių išsilavinimas aukštesnis, tuo mažiau jų neranda darbo arba jie nėra ilgalaikiai bedarbiai. Galima sakyti, kad gyvenimo kokybė tiesiogiai susijusi su mokymusi. Kuo žmonės labiau išsilavinę, tuo sunkiau jais manipuliuoti. Jeigu visuomenės išsilavinimo lygis žemas, atsiranda patogi terpė informaciniams karams, daugėja kriminalinių nusikaltimų.“

Pasak rektoriaus, išsilavinimas nėra tolygu gautam diplomui. Išsilavinęs žmogus siekia nuolat tobulėti, savarankiškai kelti savo kompetencijas ir įgyti naujų. Tai daryti vis labiau skatina tiek pažangios įmonės, tiek viešasis sektorius, norintys veikti efektyviau ir teikti didesnę naudą piliečiams. Tendencijos yra tokios: kuo aukštesnis žmonių išsilavinimas ir kuo aktyviau jie dalyvauja mokymesi visą gyvenimą, tuo tikimybė prarasti darbą yra mažesnė, o sėkmingai siekti karjeros ir daugiau uždirbti – didesnė.

Darbdaviai laukia plataus profilio specialistų

A.Monkevičiaus teigimu, tarptautiniu mastu vis aiškiau skamba prognozės, kad iki 2050-ųjų diplomą pakeis vadinamasis kompetencijų portfelis, susidėsiantis iš labai įvairių kompetencijų: „Darbdaviams tos įvairovės ir reikia. Iš užsienio grįžę Lietuvos universitetų alumnai kalba apie tai, kad norint įsitvirtinti darbe specialiųjų gebėjimų reikia vis mažiau. Šiandien reikalingi bendrieji gebėjimai: mokėti dirbti komandoje, bendrauti, kartu priimti sprendimus, rasti informacijos, gebėti dirbti su partneriais, įvairiais metodais generuoti idėjas. Bazinės žinios svarbu, bet dar svarbiau susirasti tas žinias informacijos vandenyne.“

Šiemet mokyklą baigiantiems jaunuoliams MRU rektorius linki renkantis studijų programą galvoti, kokias bendrąsias kompetencijas ji ugdo. Programos yra sudaromos diskutuojant su darbdaviais, kokių darbuotojų reikės, žvelgiant bent penkerius metus į priekį. Nėra jokios abejonės, kad darbdaviai tikėsis kūrybingų ir gebančių dirbti komandoje žmonių. Ateityje vis dažniau reikės veikti daugiatautėje, tarpkultūrėje aplinkoje, mokėti priimti sprendimus, būti lyderiu. ES prognozuojama, kad jau 2020-aisiais 25 proc. sumažės rutininių darbų ir padidės aukštos kvalifikacijos darbuotojų poreikis. Ypač plėsis paslaugų – transporto, statybos, logistikos sektoriai.

A.Monkevičius mano, kad siaurų techninių specialybių netrukus beveik nebeliks, todėl kalbėti, esą kažkokių specialistų parengiama per daug ar per mažai, anot jo, – vakar diena: „Net besirenkantieji technologijas neturėtų pamiršti, kad jie dirbs komandoje, su kuria reikės plėtoti verslą, turėti tiek ekonomikos, tiek filosofijos žinių, mokėti kalbų. Kiekvienas žmogus, kiekvienas darbuotojas turi būti įvairiapusiškas, pilietiškas, gebantis bendrauti. Žinoma, renkantis aukštąją mokyklą dar labai svarbu, kokia ten aplinka, kokios saviraiškos galimybės, kaip veikia savivalda, ar plėtojami tarptautiniai mainai ir kt.“

Be to, rektorius pabrėžia, kad universitetas yra žinių kūrimo, mokslo institucija. Tai, ką sukuria mokslas, turi būti naudinga žmonėms, verslui ir valstybei. Į mokslinę veiklą labai svarbu įtraukti tiek studentus, tiek praktikus ir socialinius partnerius – nevyriausybines organizacijas, savivaldybių, verslo įmonių atstovus, kurie siekia gerinti savo veiklą, teikiamų paslaugų kokybę ir prieinamumą.

„Pavyzdžiui, jau rugsėjį šalia universiteto atversime laboratorijų tinklą, kuriame darbuosis mokslininkai, o trečdalis jų bus studentai. Bus įkurta 19 laboratorijų, kuriose bus kuriamos moksliniais tyrimais grįstos socialinės inovacijos, ieškoma būdų, kaip pasinaudojant mokslu pakeisti žmonių gyvenimą. Diegiant socialines technologijas labai svarbu pažinti interesų grupes, įtraukti jas į sprendimų priėmimo svarstymą, paversti kokios nors idėjos šalininkais – tik tada jos virs inovacijomis“, – neabejoja A.Monkevičius.

MRU veiklos sėkmės rodikliai, pasak rektoriaus, labai aiškūs: tai į studijų programas priimtų, ją baigusių studentų skaičius ir, svarbiausia, jų gebėjimo rasti darbą bei verslumo lygis. Aukščiausiu pasiekimu laikoma tai, kad darbo vietų sukuria patys absolventai. 90 proc. įsidarbinamumo lygį siekiama išlaikyti ir ateinančius penkerius metus.

Siūloma mažinti atskirtį ir atrasti lyderių

MRU rektoriaus teigimu, švietimo sistemos atsakomybė yra padėti kiekvienam žmogui atskleisti savo talentus ir nuolat tobulėti: „Svarbu sukurti ir palaikyti ryšį su visomis švietimo grandimis, pradedant nuo darželio.“

Švietimo misija – nuo pat pradžių suteikti žmogui galimybių ir paskatų, kad jis nesukluptų ties jokiu švietimo sistemos slenksčiu ir išliktų motyvuotas.

Pasak rektoriaus, dažnai nutinka taip, kad perėjimas iš vienos ugdymo pakopos į kitą nevyksta sklandžiai ir iššvaistoma daug talento. Kaip šiame kelyje neprarasti nė vieno žmogaus – ne vien edukologijos specialistų rūpestis. Reikalingos socialinės inovacijos, tinkamos ugdymo aplinkos kūrimas. Kaip pavyzdį A.Monkevičius pateikia MRU su Pietų Korėjos Dongseo universitetu vykdomą jungtinę bakalauro studijų programą „Skaitmeninis turinys“: „Tai, kokius žaidimus vaikai žaidžia, kokiomis programomis naudojasi, gali tiek griauti, tiek ugdyti jų pasaulėvoką ir asmenybę. Mūsų su Dongseo universitetu vykdoma programa pasiūlys alternatyvą komercinei, vartojimą skatinančiai skaitmeninei produkcijai. Šias ugdomąsias programas bus galima diegti mokyklose.“

Tokie dalykai, kuriami bendradarbiaujant su partneriais iš viso pasaulio, skirti tam, kad kiekvienas vaikas iki universiteto, kolegijos ar profesinės mokyklos ateitų neturėdamas didelių spragų. Pašnekovo teigimu, svarbu kurti ne tik palankią mokymosi aplinką, bet ir sąveiką su tėvais, mokyklos bendruomene. Padėti tėvams atrasti ir nuo ankstyvo amžiaus pažinti savo vaikų polinkius, gebėjimus.

„Taip pat būtina keisti požiūrį. Dar ir šiandien kai kuriems gėda pasakyti, kad jų vaikas mokosi amato. Bet tai absurdas – pažiūrėkite, kiek yra garsių pasaulyje meistrų, turinčių kirpėjo ar siuvėjo išsilavinimą. Turėtume padėti žmogui atrasti savo polinkius ir gabumus, kurie reikalingi šeimai, visuomenei, valstybei. Švietimo sistemoje niekur neturi būti akligatvio. Žinau nemažai atvejų, kai žmonės po universiteto savo malonumui mokėsi profesinėje mokykloje, pavyzdžiui, bitininkystės. Arba atvirkščiai – sukaupę didelę praktinę patirtį kolegijų absolventai baigė universitetines studijas, pasinaudodami neformaliuoju būdu įgytų kompetencijų pripažinimo sistema. Tokių lanksčių sąlygų suteikia, pavyzdžiui, Europos Sąjungos, skatinančios mokymąsi visą gyvenimą, projektai“, – aiškina A.Monkevičius.

Į daugelio aukštųjų mokyklų palankiai sutiktą Švietimo ir mokslo ministerijos siūlymą įvesti minimalų stojimo balą jis turi aiškų savo požiūrį: „Nemanau, kad šis balas reikalingas. Mes turime motyvacijos pokalbius su būsimais studentais – tai abiem pusėms padeda pasitikrinti, kiek jaunuolis tinkamas konkrečiai studijų programai, ar apsisprendęs joje studijuoti. Per tą pokalbį aiškinamės, ar ši programa yra tas kelias, kuriuo jis tikisi toliau eiti, ar įsivertino, kad bus sunku. O galbūt jis turi spragų ir žinias bei gebėjimus dar turėtų pagerinti – sudaroma ir tokia galimybė. Tam universitetas vysto karjeros ugdymo sistemą, apimančią ne tik įžanginius pokalbius, bet ir lanksčias studijų dalykų pasirinkimo galimybes nuo pirmųjų studijų dienų.“

Rektoriaus teigimu, minimalaus balo reikalavimo MRU neperžengtų tik nedidelė studentų dalis, dauguma jų būtų iš socialiai pažeidžiamų grupių. Jo manymu, tai padidintų atskirtį visuomenėje. Be to, tokios priemonės neatitinka nei ES direktyvų, nei pasaulinės praktikos. „Tarkime, JAV atlikus tyrimus nustatyta, kad tik apie 50 proc. jaunuolių iš jautresnių socialinių grupių pasiekia aukštąjį išsilavinimą, kai iš viso jį įgyja per 80 procentų. Šiai problemai spęsti vykdoma vadinama „Second Chance“ programa. Net ir prastai besimokantis moksleivis, įrodęs stiprią motyvaciją ir pateikęs rekomendaciją iš mokyklos, gauna galimybę siekti aukštojo mokslo. Ar ne tuo keliu ir mes turėtume eiti?“ – svarsto A.Monkevičius.

Jo teigimu, socialinė ir kultūrinė aplinka turi labai daug įtakos mokinių mokymosi sėkmei. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, išanalizavusi mokinių pasiekimų tyrimus, paskelbė, kad Lietuva yra toje valstybių grupėje, kurioje ryškūs kontrastai. Įrodyta, kad mokinių iš šeimų, kurių ekonominis bei kultūrinis kapitalas ir statusas žemesnis, pasiekimai yra mažesni.

„Mes siūlome atvirą ir skaidrią išeitį, kuri padėtų gerinti aukštojo mokslo prieinamumą, socialinį teisingumą ir studijų kokybę. Viena yra atsirinkti geriausius ir stipriausius studentus, o kita – skirti dėmesio ir paramos kiekvienam. Orientuojamės į skandinavišką modelį – Kopenhagos, Helsinkio, Talino universitetus, siekiančius ugdyti lyderius iš visų visuomenės sluoksnių. Mokslo kokybė atsiskleidžia per tai, kiek sėkmingai žmogus save realizuoja profesinėje veikloje. O mechaniniai dalykai riboja ir vargu ar yra susiję su kokybe. Kur dėsis tie keli šimtai ar tūkstantis neperžengusiųjų nustatyto balo Lietuvoje? Kalbos, kad jie galės stoti į profesines mokyklas, tik stiprina priešpriešą tarp skirtingų švietimo grandžių, tarsi jos nebūtų vienodai vertingos“, – įsitikinęs MRU rektorius.

Protingos sąveikos paieškos

A.Monkevičiaus nuomone, Lietuvos švietimo sistemoje dar labai trūksta susitelkimo ir bendrų susitarimų valstybiniu lygmeniu. Kol kas neapsispręsta, kaip turėtų būti rengiami pedagogai, koks turėtų būti mokytojo statusas ir kaip pertvarkyti sistemą, kad ateitų kritinė masė naujų mokytojų, o pensinio amžiaus sulaukusieji būtų tinkamai išlydėti. Pavyzdys mums galėtų būti Estija, Suomija, parengusios aiškias nacionalines strategijas dėl mokytojų rengimo ir ypač – jaunų mokytojų pritraukimo, atlyginimų bei motyvacijos sistemos.

Rektoriaus teigimu, siekiant gerinti švietimo situaciją papildomi ribojimai nepadės. Diskutuojant su mokinių ir tėvų atstovais siūlomi kiti būdai: stengtis sudominti vaikus nuo mažumės, padėti jiems atskleisti ir kryptingai plėtoti individualias stiprybes. Taip pat būtina skirti pakankamai dėmesio pedagogų rengimui ir kvalifikacijos tobulinimui, šiuolaikinėms priemonėms, atrasti talentingus mokytojus ir dalytis gerąja mokyklų patirtimi. „Mano matematikos mokytojas buvo nuostabus žmogus. Jis turėjo tik krūvą uždavinių sąsiuvinių ir kreidos gabaliuką kišenėje, tačiau dauguma klasės draugų rinkosi studijuoti matematiką – net tie, kurie manė neturį jai pašaukimo“,  ? prisimena A.Monkevičius.

Jis pabrėžia, kad visos švietimo grandys turėtų orientuotis į bendradarbiavimą, o ne į nesveiką konkurenciją. Universitetų reitingai, užuot skatinę siekti geresnių rezultatų, dažnai sukuria nereikalingą spaudimą, sėja paniką. Geriau reikėtų ieškoti sąsajų, būdų bendrauti su kitais universitetais, keistis vizituojančiais dėstytojais ir žiniomis. Pavyzdžiui, Prancūzijoje universitetų tinklinis bendradarbiavimas laikomas regiono plėtros ašimi. MRU taip pat šiuo metu kuria jungtinę programą su Kauno technologijos universitetu ir partneriais, daug dėmesio skiria tarptautiniams ryšiams plėtoti, bendradarbiauja su Didžiosios Britanijos, Suomijos, Austrijos, Prancūzijos, Pietų Korėjos, Japonijos, Kinijos ir kitų šalių universitetais. Rektoriaus ateities vizija – Lietuvos universitetų tinklas, bendradarbiaujantis intelektinis potencialas, sumaniai sąveikaujantis su globaliais Azijos, Amerikos, Europos tinklais.

Greta bazinių dalykų, kurių mokoma mokykloje, A.Monkevičiaus manymu, būtina kalbėti apie kultūrinę, pilietiškumo ir kitas kompetencijas. Šiandienos iššūkių kraštui kontekste reikia sutarti, kokius žmones siekiama ugdyti, kas yra branda, iš ko ji susideda. „Jaunimas turi labai didelį potencialą, energijos ir išskirtinių gabumų, tačiau ar sugebame juos pastebėti ir ugdyti? Šiandien švietimo sistemoje orientuojamės į atskiras gebėjimų sritis, bet per mažai kalbame apie asmenybę, brandų žmogų. Žinoma, niekas nesako, kad nereikia gerinti matematinio ar kitokio raštingumo. Tačiau kaip tai įausti į visumą? Pavyzdžiui, ar galime laikyti branda, jei šimtukais mokyklą baigęs žmogus sako nematąs prasmės ginti savo šalį? Tai ne paprastas klausimas, nes nuo jo reikėtų atsispirti kuriant švietimo programas. Bet, žinoma, tam reikia išsamesnių diskusijų“, – apibendrina MRU rektorius.

Martyna Bražiūnaitė

BFL

Socialinė rūpyba. Visuomenei vis labiau senstant, o darbingo amžiaus gyventojų mažėjant, pagrįstai kyla klausimas, kas ateityje Lietuvoje uždirbs pensijas. Norint išspręsti įsisenėjusias problemas ir įveikti naujus iššūkius, teks keistis ir socialinės apsaugos sistemai.

Apie tai apskritojo stalo diskusijoje, pavadintoje „Kas mokės pensijas 2030 m.?“ diskutavo Valstybinio socialinio draudimo („Sodros“) fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorius Mindaugas Sinkevičius, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas dr. Raimondas Kuodis, sociologas ir ekonomistas Vilniaus universiteto profesorius dr. Romas Lazutka, Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius prof. dr. Boguslavas Gruževskis. Diskusiją moderavo savaitraščio „Veidas“ leidėjas dr. Algimantas Šindeikis.

A.ŠINDEIKIS: Vyksta įvairių debatų dėl „Sodros“ fondo įtraukimo į biudžetą. Kyla rimtas klausimas: ar turi prasmės fondo, kuris formaliai per metus patiria apie porą milijardų litų nuostolių, egzistavimas? Ar iš tikrųjų valstybė turi „žaisti“ su tais pinigais, perdėdama juos iš vienos kišenės į kitą? Tai techniniai klausimai. Yra ir filosofinis: kas bus su Lietuvos demografine situacija, pasakyta aiškiai, nors mūsų politinis elitas šiuos skaičius ignoruoja. Jam, ypač prieš rinkimus, nenaudinga pasakyti, kad reikia imtis ryžtingų sprendimų, nes tai būtų nepopuliarus žingsnis. Taigi kaip tokiame kontekste matote tolesnį „Sodros“ fondo egzistavimą?

M.SINKEVIČIUS: Kuriant šį fondą remtasi Vokietijos modeliu. Tai daryta su mintimi, kad reikalingas tam tikras autonominis fondas, turintis savireguliacijos mechanizmą. Šalia fondo trišaliu pagrindu įkurta taryba, į kurią įtraukti darbdaviai, valstybinių institucijų atstovai ir profesinės sąjungos. Fondas turi rinkti pajamas, kiek jų surenka, tiek ir išmoka išmokų.

Fondas gali gerai funkcionuoti, kai jis kiek įmanoma atribojamas nuo politinių įtakų. Šalia fondo esanti taryba turėtų sakyti, kad jei pagal tokius patvirtinamus įmokų tarifus šiais metais planuojame surinkti tiek pajamų, tai turėsime tokias ir tokias išmokas. Kai darbdaviai ir darbuotojai suneša į fondą įmokas, atrodo logiška, kad niekas jų neimtų naudoti kokioms nors kitoms reikmėms. Aišku, galų gale susiklostė taip, kad veikimo principai truputėlį pasikeitė. Pritrūko politinės valios ir kultūros tam, kad suprastume, jog nereikia kištis į gerą daiktą. Politikai ėmė reguliuoti: tarkime, sako – neturime pinigų, bet vis tiek mokėkime didesnes išmokas, arba atvirkščiai. Per daugelį metų susiklostė tokia padėtis, kad, nors tarsi ir norima, jog fondas būtų autonomiškas, bet lygia greta siekiama jam daryti tam tikrą įtaką, jį valdyti. Svarbu, kad fondas būtų atskiras, – ne taip ir svarbu, kas jį administruos.

A.ŠINDEIKIS: Prieštaravimą lemia pats fondo įkūrimas. Jeigu politikai turi galimybę nustatyti mokesčių bazę, išmokas, jūsų pareigas, tai, jei turite fiksuotas įmokas, keičiantis demografinei situacijai neišvengiamai visada turėsite deficitą. Juk politinė valia visada būti geriems (ypač prieš rinkimus) pralenkia realias šalies galimybes.

M.SINKEVIČIUS: Tik kai nėra aiškių taisyklių. Dabar mes bene vieninteliai ES neturime aiškių išmokų indeksavimo taisyklių, todėl ir gali dominuoti politinė valia. Kai šalys turi aiškias išmokų indeksavimo taisykles, kiekvienais metais gali pasakyti, kad, tarkime, įvertinus praėjusių trejų metų užmokesčio fondo augimą, infliacijos didėjimą jos yra taip ir taip indeksuojamos. Kokiais tempais auga ekonomika, kiek turime pinigų, tiek ir galima jų padalyti.

A.ŠINDEIKIS: Vadinasi, kiekvienais metais turėtų būti mokamos vis kitokios pensijos?

M.SINKEVIČIUS: Daugelyje Europos šalių taip ir yra. Juk, pavyzdžiui, egzistuoja infliacija, o žmonėms už kažką reikia normaliai gyventi; užmokesčiai irgi kasmet keičiasi, o pensijos Lietuvoje nesikeitė nuo 2008 m.

A.ŠINDEIKIS: Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad pensijos, kurios paskirtos ir mokamos, formaliai yra asmens nuosavybė.

M.SINKEVIČIUS: Čia irgi problema. Kai pensijų negalima mažinti, tada jas sudėtinga kiekvienais metais tam tikru dydžiu ir indeksuoti. Tarkime, siūlomame naujajame indeksavimo įstatyme įrašytas tam tikras amortizatorius. Jame siūloma, kad jei infliacija didėja, pavyzdžiui, trimis procentais, didinkime pensijas tik dviem procentais, o vieną pasidėkime į rezervą. Aišku, labai paprastai sakau.

Kitos draudimo rūšys (ligos, motinystės, nedarbo) turėtų būti geriau subalansuotos. Yra ir tokia problema, kad draudimo pinigais bandoma skatinti, tarkime, gimstamumą Lietuvoje. Jei norima tai skatinti, šitai reikia daryti ne paimant iš apdraustųjų pinigus, kuriuos jie atsideda pensijoms.

A.ŠINDEIKIS: Vadinasi, jūsų požiūriu, „Sodros“ fondas turėtų išlikti, tik geriau tvarkomas, veikiantis pagal aiškias taisykles? Net nepaisant to, jog, matyt, daug metų valstybei tektų primokėti į jį iš biudžeto, kad būtų subalansuojami jo mokėjimai?

M.SINKEVIČIUS: Valstybei nereikėtų kažko primokėti „Sodrai“. Praktiškai kiekvienais metais galėtume gyventi be valstybės dotacijos, jei tik Seime nebūtų nuspręsta kažkam stipriai padidinti išmokų ir jei nekiltų krizių. Pagrindinė problema yra kita. Bazinė pensija iš principo yra lyginamoji, perskirstomoji dalis, kurią praktiškai visi gauna vienodą. Daugelyje valstybių bazinės pensijos mokėjimą perima valstybės biudžetas. Vis dėlto Lietuvoje bazinė pensija yra labai didelė – ji sudaro apie 60 proc. visų pensijų draudimo išlaidų. Tai reiškia, kad didelė dalis asmenų nesumoka tiek įmokų, kad galėtų gauti bent bazinę pensiją, tad jiems lėšų reikia perskirstyti tų, kurie įmoka daugiau, sąskaita.

Tokia situacija susiklostė todėl, kad apsisprendėme įskaityti senuosius sovietmečio stažus, atlyginimus ir kita. Jei valstybės biudžetas prisiimtų mokėti bazinę pensiją, o pačios pensijos dydis priklausytų nuo to, kiek žmogus įmokėjo, tai deficitą iš esmės turėtume tik dėl motinystės išmokų. Vėlgi gimstamumas skatinamas draudimo pinigais, o tai nėra teisinga. Sureguliavus šiuos santykius „Sodros“ biudžetas būtų subalansuotas.

R.LAZUTKA: Aktualus klausimas, kiek „Sodra“ subsidijuoja valstybę. Žiūrėdami į šeimos politiką matome, kad „Sodra“ remia šeimas. Iš „Sodros“ pinigų finansuojami tokie dalykai, kurie turėtų būti finansuojami valstybės.

Kitas dalykas: suteikiame galimybių dirbti, dėl kurių žmonės iš tikrųjų pabėga iš darbo rinkos ir dėl to nemoka „Sodrai“ arba moka labai mažai. Galima sakyti, kad socialinis draudimas, neapimdamas tų žmonių, subsidijuoja užimtumą. Pavyzdžiui, kirpėjas ar statybininkas, užuot ėjęs dirbti pagal darbo sutartį, ima verslo liudijimą ir nemoka „Sodrai“. Skatiname tokį žmonių užimtumą, kuris neįtrauktas į socialinį draudimą. Apmokestinkime juos normaliai.

A.ŠINDEIKIS: Kiek tarp darbingo amžiaus žmonių yra nedalyvaujančių „Sodros“ sistemoje?

M.SINKEVIČIUS: Jie sistemoje dalyvauja, bet iš esmės bazinei pensijai – maždaug iki 110 eurų. Tokių yra apie 200 tūkst. nuo 1,3 mln. visų darbingo amžiaus žmonių. Be to, reikia suprasti, kad jie iš tokios pensijos senatvėje nesugebės gyventi ir jiems vis tiek prireiks socialinės paramos.

R.LAZUTKA: Mačiau, kaip kūrėsi socialinis draudimas Lietuvoje. Šis įstatymas buvo priimtas dar net nepaskelbus nepriklausomybės. Toks modelis buvo pasirinktas todėl, kad jis yra arčiau rinkos ekonomikos modelio. Jis numato išmokas, kurias žmonės „nusiperka“ iš anksto. Kitur jis veikia gerai, o kaltę, kad Lietuvoje jis gerai neveikia, priskirčiau politinės valios nebuvimui.

Susitaikykime su tuo, kad darbo rinka Lietuvoje yra specifinė: algos labai mažos (bent formalios, nuo kurių mokami mokesčiai ir socialinio draudimo įmokos); antras dalykas – yra galimybių dirbti ne pagal darbo sutartį, o kitais būdais, ir dėl to vyksta darbo rinkos erozija. Taip pat – dėl paties tarifo. Kadangi „Sodros“ ar sveikatos draudimo tarifas (plius gyventojų pajamų mokestis) yra toks didelis, kelti atlyginimą darbdaviui tampa labai brangu. Kai atlyginimai maži, mažos ir visos įmokos „Sodrai“.

Kai lyginame vidutinę pensiją ir vidutinę algą Lietuvoje, pensija nėra maža ir sudaro 55 proc. Vis dėlto kada palyginame bendrojo vidaus produkto dalį vienam gyventojui ir vidutinę pensiją, matome, kad pastaroji labai maža.

M.SINKEVIČIUS: Iš tiesų „šešėlis“ – didžiulė problema. Be to, yra kita spraga: turime apie 170 tūkst. asmenų, sudėjus visas jų pajamas, dirbančių mažiau nei už minimalų atlyginimą. Čia tikrai yra „šešėlis“. Estai tai išsprendė paprastai: priėmė įstatymą dėl minimalaus socialinio draudimo įmokos tarifo. Vadinasi, gali dirbti ir už šimtą ar du šimtus litų, bet darbdavys už tave vis tiek turi sumokėti socialinį ir sveikatos draudimą nuo minimalios algos. Estijoje iki minimalios algos ribos „šešėlio“ nebeliko.

A.ŠINDEIKIS: Žmogus, formaliai gaunantis minimalią algą, pretenduoja į įvairias kompensacijas?

M.SINKEVIČIUS: Jeigu bendros šeimos pajamos sumažėja iki minimalios algos, ji automatiškai tampa paramos gavėja. Net jei iš kitų šaltinių (pavyzdžiui, per komandiruotpinigius) žmogus gauna kad ir keletą tūkstančių litų, tačiau oficialiai – tik minimalų atlyginimą, o jo partneris nedirba arba irgi gauna minimalų atlyginimą, o jie turi bent du vaikus, jiems priklauso šildymo kompensacijos, maitinimas vaikams mokykloje ir panašiai.

Dėl didelių socialinio draudimo įmokų tarifų į „šešėlį“ patenka net 170 tūkst. darbingo amžiaus žmonių, gaunančių mažesnį nei minimalų atlyginimą. Išvadas darykite patys: šioje grupėje didžiąją dalį sudaro įmonių vadovai, buhalteriai ir aptarnavimo sektoriaus darbuotojai. Ar įmanoma, kad pirmosios dvi grupės dirbtų už mažesnį nei minimalų atlyginimą? Be abejo, ne. Šie faktai pagrindžia šešėlinės ekonomikos egzistavimą.

A.ŠINDEIKIS: Vadinasi, būtų galima mažinti „Sodros“ bendrąjį tarifą, automatiškai naikinant susijusias lengvatas, ir tikėtis, kad „Sodros“ biudžeto padėtis pagerės?

M.SINKEVIČIUS: Didesnė problema yra ne lengvatos, bet tai, kad daugelis tokių žmonių slepia gaunamas pajamas ir oficialiai parodo tik mažą jų dalį. Iš to net minimaliai pensijai neužtenka. Kalbame apie tokius asmenis, kurie iš visų savo deklaruojamų darboviečių negauna nė minimalaus atlyginimo, pavyzdžiui, uždirba šimtą litų ar dar mažiau.

A.ŠINDEIKIS: Kaip suprantu, siūlomas bendrojo „Sodros“ įmokų tarifo mažinimas susijęs ir su lengvatų naikinimu? Ar vis dėlto tai atskiros pataisos?  Kokios lengvatos galėtų būti naikinamos?

R.LAZUTKA: Čia kalba labiau sukasi ne apie lengvatas, o apie skaidrumą. Pavyzdžiui, savarankiškai dirbantis žmogus nurodo, kad uždirba tris šimtus litų, o iš tiesų uždirba tris tūkstančius. Tai labai sunku patikrinti, kai žmonės dirba namie. Nepasakysi, ar tai dvi, ar aštuonios valandos.

M.SINKEVIČIUS: Kaip minėjau, tai padėtų išspręsti minimalus draudimas nuo minimalios algos. Nesvarbu, kiek darbdavys moka darbuotojui, jis vis vien turi mokėti įmokas nuo minimalios algos.

A.ŠINDEIKIS: Ar tie žmonės suvokia, kad, neuždirbant minimalios algos, darbo stažas jiems nėra skaičiuojamas kaip paprastai, tai yra už kalendorinius metus, ir kad išėję į pensiją jie gaus išmokas tik už pusę dirbto laiko? Gal reikėtų visuomenei tai geriau paaiškinti? Juk tai tiksinti bomba – ateityje kažkam reikės prisiimti už juos socialinę atsakomybę.

B.GRUŽEVSKIS: Būtų įdomu sužinoti statistiką, kiek artimiausiu metu tokių žmonių gali būti Lietuvoje. Gal atskleidus šį mastą būtų geriau suprasta, kiek žmonių kreipiasi dėl trūkstamo stažo. Kadangi norint gauti senatvės pensiją būtinas 30 metų darbo stažas, tai turėtų praeiti dvigubai tiek metų, kad ta grupė žmonių gautų minimalią pensiją.

M.SINKEVIČIUS: Apytikriai po 60 metų tokio darbo jie galėtų gauti minimalią pensiją.

A.ŠINDEIKIS: Taigi, jei žmogus pradėjo dirbti dvidešimties, pensiją jis gautų sulaukęs aštuoniasdešimties. Tai viršija Lietuvos gyventojų amžiaus vidurkį. O kokios dar socialinės grupės, kurios nedalyvauja „Sodros“ sistemoje Lietuvoje, čia patenka? Kaip yra su žemės ūkio sektoriumi ir jo mokamais mokesčiais?

M.SINKEVIČIUS: Dėl žemės ūkio yra keletas problemų. Didelė dalis smulkiųjų ūkininkų moka tik bazinei pensijai skirtą įmokos dalį, vadinasi, jie gaus tik apie 100 eurų siekiančią pensiją.

A.ŠINDEIKIS: Vadinasi, jie priklauso tai grupei žmonių, kurių įmokos „Sodrai“ priklauso ne nuo pajamų, o yra minimalios?

M.SINKEVIČIUS: Taip, tik stambesni ūkininkai moka nuo pajamų. Vis dėlto ten egzistuoja įmokų lubos, kurios yra gana mažos ir siekia apie 5,5 tūkst. Lt per mėnesį. Čia prasilenkiama su logika, nes ūkininkui neleidžiama užsidirbti didžiausios galimos pensijos. Beje, tai galioja visiems dirbantiesiesiems savarankiškai.

A.ŠINDEIKIS: O koks būtų jūsų siūlomas pensijų kaupimo modelis, Raimondai?

R.KUODIS: 2010 m. dalyvavau „Sodros“ reformos darbo grupėje ir siūliau savo modelį, kuris, mano galva, buvo itin svarbus reformuojant „Sodrą“. Reikia pabrėžti, kad tai viena progresyviausių sistemų, labai pigiai ir efektyviai sprendžianti pensininkų skurdo klausimus. Mano siūlymas – įvesti asmenines sąskaitas „Sodroje“, neskirstant įmokų dydžio pagal tai, kokioje srityje žmogus dirba. Tai būtų reikšmingai pakeitę paskatas mokėti „Sodrai“.

Vienas pirmųjų siūlymų buvo pakelti algas 31 proc., neatskaičius mokesčių, kad pats žmogus mokėtų visą socialinio draudimo dalį. Juk verslas nemoka „Sodrai“ – tam naudojamos jame dirbančiųjų algos. Skaidrumo trūkumas sukuria paskatą stiprėti šešėlinei ekonomikai. Dėl to plinta mokėjimai vokeliuose ir pan. Taigi mano siūlymas buvo padaryti valstybinį draudimą panašų į privatų fondą, kad žmonės akivaizdžiai matytų, kiek pinigų jie turi sukaupę asmeninėje sąskaitoje.

Antra, daug kalbama apie darbo jėgos apmokestinimo dydį. Vienas pigiausių būdų sumažinti darbo jėgos apmokestinimą yra „Sodros“ mokestį paversti skaidriu taupymo senatvei instrumentu. Deja, pritrūko politinės valios ir šie siūlymai nebuvo įgyvendinti. Vietoj to buvo įvesta vadinamoji taškų sistema, kurios nelaikyčiau tikra reforma. Šitaip prarasta daug svarbaus laiko, per kurį „Sodra“ grimzdo. Jai buvo užkrautos skolos, kurios jai nepriklausė, ir sistema veikė netvarkingai. Vieni apmokestinami taikant vienokias sąlygas, kiti – kitokias. Nelieka teisingumo, nes visi stengiasi gauti pensijas kuo mažiau mokėdami. Stabilios sistemos ant tokių pamatų nepastatysi.

B.GRUŽEVSKIS: Papildyčiau apie modelius. Mūsų Darbo ir socialinių tyrimų institutas siūlė dar radikalesnę reformą: kad, nenutolstant nuo R.Kuodžio pasiūlytos sistemos, vaikai mokėtų į savo tėvų asmenines sąskaitas. Tai būtų privaloma, išskyrus tam tikras išimtis. Tik taip būtų užtikrintas sąžiningumas. Dabar yra taip, kad dideles pajamas uždirbę ir vaikų neturintys žmonės gauna dideles pensijas. O kas už jas moka? Dirbantys skurdžių daugiavaikių tėvų vaikai.

Taigi, pritaikę tokį modelį, vienu šūviu nušautume keletą zuikių. Padidintume vaikų vertę, nes žmogus yra „homo economikus“ ir investuoja į savo ateitį. Be to, vaikai nebebūtų prabangos dalykas, kaip yra dabar, o tai dėl drastiško populiacijos mažėjimo šiandien ypač reikalinga Lietuvai.

Patikslinu, kad pagal šį modelį dalis įmokų būtų mokama į savo, o dalis – į tėvų sąskaitą. Taip pat „Sodrai“ būtų skiriama nedidelė įmoka, kuri garantuotų valstybės biudžetą ir solidarumą. Deja, šis pasiūlymas nesulaukė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pritarimo. Politikai mano, kad jei pasaulyje taip nedaroma, tai tarsi iš viso neegzistuoja.

R.KUODIS: Tuo metu tai, ką siūliau aš, veikia Švedijoje, Vokietijoje (kur yra skaidriai veikiančios sistemos). Privatūs pensijų fondai dabar pabrėžia, kad pas juos yra realiai kaupiamos lėšos, o „Sodroje“ esą – mistiniai pažadai. „Sodra“ būtų investicinis fondas, kuris investuoja į su BVP susietas obligacijas, jeigu tokios egzistuotų. Deja, šios, kaip ir daugelis siūlomų reformų ir sprendimų, nesulaukia politikų palaikymo ir nugula stalčiuose.

B.GRUŽEVSKIS: Taigi, grįždamas prie pagrindinio diskusijos klausimo, kas mokės pensijas 2030 m., galiu pateikti tikslius skaičiavimus. Senatvės pensijų mokėjimas priklauso nuo keturių kintamųjų: įmokų mokėtojų skaičiaus, įmokų sumos, išmokų sumos ir išmokų gavėjų skaičiaus. Tai lemia biudžeto balansą ir pan.

2014 m. įmokų mokėtojų padaugėjo. Tikėtina, kad esant stabiliai ekonominei situacijai jų daugės iki 2018–2019 m. Tačiau nuo 2020 m. prasidės didelė demografinė duobė: išaugs pensinio amžiaus gyventojų banga. Įmokų mokėtojų mažės, nes į darbo rinką ateis mažiau žmonių, nebent išlaikytume 80 proc. užimtumo lygį, o tokia tikimybė – maža. Vadinasi, iki 2030 m. įmokų mokėtojų skaičius turėtų mažėti.

Antra, įmokų sumos nepakanka, kad subalansuotume išmokas. Vidutiniam darbo užmokesčiui esant 660 eurų, Lietuvoje generuojama apie 3,5 mlrd. eurų pajamų. Taigi pajamos netenkina, ir siekiant jas stabilizuoti reikėtų, kad vidutinis darbo užmokestis siektų 735 eurus. 2017 m. tai galima pasiekti, jei išsaugotume 5 proc prieaugį per metus. Iš kitos pusės, įmokas galima stabilizuoti ir užtikrinti subalansuotą biudžetą, jeigu 150 tūkst. būtų padidintas užimtųjų skaičius, o tai daug sunkesnis uždavinys.

Taigi situacijos sprendimas būtų didinti arba darbo užmokestį, arba „Sodros“ įmokų mokėtojų dalį. Realesnis variantas yra padidinti pajamas. Galima tikėtis, kad įmokų suma neturėtų mažėti, jeigu sustiprės sistemos skaidrumas ir kontrolė. Pavyzdžiui, per ekonominę krizę mus gerokai pralenkė Estija, kurioje darbo užmokestis ir kitos socialinės išmokos nuolat didėjo.

Na, ir trečias rodiklis – išmokų dydis, dabar sudarantis 3,3 mlrd. eurų, kurių 2014 m. 56 proc. sudarė senatvės pensijos, ir ta dalis auga, palyginti su kitomis išmokomis. Tikėtina, kad ši tendencija ir toliau išliks, nes pensininkų daugės. Aišku, didės ir užimtumas, gali mažėti nedarbo išmokų dalis. Vis dėlto bendra išmokų gavėjų dalis vis viena didės. Išlaidų norma, kuri garantuotų socialinį stabilumą, būtų 4 mlrd. eurų.

A.ŠINDEIKIS: Jūs manote, kad mums neužteks pensijų po 15 metų?

B.GRUŽEVSKIS: Ne, priešingai. Viskas priklauso nuo politinės nuostatos. Jei valdantieji nuspręstų leisti 4–6 mlrd. eurų skolą, o indeksuoti pradėtume jau nuo šių metų, tai 2030-aisiais pensijos būtų mokamos normaliai. Kitu atveju viskas priklausys nuo investicijų, naujų darbo vietų kūrimo ir pan.

M.SINKEVIČIUS: Apibendrinant galima sakyti, kad netgi mažėjant įmokų mokėtojų skaičiui, bet kylant darbo užmokesčiui, būtų užtikrintos stabiliai mokamos pensijos. Dabar egzistuoja daug darbo vietų, kurios kuria mažai pridėtinės vertės, – ši situacija turi keistis. Jeigu valstybė sugebės pritraukti investicijų, kurios kurs gerai apmokamas darbo vietas, pensijų sistema veiks.

B.GRUŽEVSKIS: Mums nereikia investicijų, kurios generuoja pelną. Jeigu jos negeneruoja išmokų, jeigu negeneruoja darbo užmokesčio, tai faktiškai jos mums nepadės.

A.ŠINDEIKIS: Jeigu sprendimas dėl 170 tūkst. žmonių yra racionalus, tarkime, jeigu jie nedalyvauja tame modelyje, valstybė nefinansuoja savo minimalių tarifų – to, kuris yra minimali alga, – tai gal sprendimas būtų pasakyti, kad jie nėra draudžiami ta suma.

M.SINKEVIČIUS: Tai yra teisinga. Vadinamąsias namų šeimininkes, mamas, kurios nedirba, verčiame mokėti privalomąjį sveikatos draudimą nuo minimalios algos – 9 proc., apie 90 Lt. Pagal darbo sutartį galima dirbti ir už litą, ir už du, ir visi vis tiek gauna draudimą. Taigi namų šeimininkės, kurios neturi jokių pajamų, privalomai kas mėnesį moka 90 Lt, o pagal darbo sutartį dirbantys asmenys gali įmokėti litą ir gauti tą patį draudimą. Kur čia logika?

R.KUODIS: Logikos čia neieškokite, jos seniai nebėra. Mano siūloma sistema labai paprasta: jokio stažo, priklausančio atskiroms darbo šakoms. Mokėjimas į asmeninę sąskaitą visus sulygina. Įnešei kažkiek litų ar eurų – nuo to gausi tam tikrą pensiją. Nesvarbu, ar tu dabar emigravęs ar neemigravęs, mokytojas ar ne mokytojas.

Kitas dalykas, kurį irgi jau seniai siūlau, – žmogaus, kuris dirba vienas, pavyzdžiui, savo įmonėje ir yra direktorius-darbuotojas, atskyrimas. Jis pats turėtų mokėti sau algą. Pagal mano sistemą jam patraukliau turėtų būti mokėti sau algą, nei mokėti dividendus. Tada žmogus pats nusistatytų algą, skaidriai mokėtų įmokas į „Sodrą“, į savo asmeninę sąskaitą. Minėtos problemos išsispręstų savaime. Pabrėšiu dar kartą: asmeninės sąskaitos labai padidina paskatas išlikti darbo rinkoje todėl, kad kuo ilgiau joje išsilaikai, tuo didesnę sumą būsi sukaupęs. Tada tavo pensija bus ne dabartinė, vergiška, iš kurios gali tik vegetuoti.

B.GRUŽEVSKIS: Mes sakome, kad yra 170 tūkst. žmonių, kurie gauna mažiau nei minimalią algą ir kad jie vis tiek turėtų mokėti.

R.KUODIS: Neverskime įstatymais, paskatinkime, kad jie patys mokėtų.

Kai dalyvavau Algirdo Butkevičiaus 2012 m. suburtoje darbo grupėje, buvo pateiktas toks faktas, kad žmonės, kurie dirba pagal normalias darbo sutartis, nuo algos moka 55 proc. Bet yra apie 40 mlrd. Lt darbo pajamų, nuo kurių vidutinis tarifas yra 4 proc. Matote, koks klondaikas guli toje šešėlinėje ekonomikoje?

A.ŠINDEIKIS: Nors negalima įveikti „šešėlio“, gal galime jį įveikti bent vienu aspektu – patraukti iš „Sodros“ sistemos išmokų ateityje atžvilgiu?

M.SINKEVIČIUS: Vis dėlto jie niekur nesidės ir turės iš kažko gyventi. Tokie žmonės sulauks pensinio amžiaus, jų bus daug, jie spaus politikus ir, nepaisant visko, politikai jiems tikrai kažką mokės.

R.KUODIS: Politikai serga gerojo samariečio sindromu. Žiniasklaida parodys keletą badaujančių žmonių, kurie negali savimi pasirūpinti, ir politikai bus linkę jiems padėti. Jei nepadės, tai šie dalyvaudami rinkimuose išsirinks tuos, kurie padės.

A.ŠINDEIKIS: Ar nėra utopiška manyti, kad jei jie savo sąskaitoje matys, jog nieko nėra, taps protingesni ir pradės daugiau mokėti?

R.KUODIS: Jie gaus bazinę pensiją, kuri bus mokama iš biudžeto ir prilygs socialinei pašalpai. „Sodra“ būtų visiškai skaidri kaip eilinis pensijų fondas ir galėtų konkuruoti su kitais pensijų fondais.

M.SINKEVIČIUS: Žmogui bus daug aiškiau suvokti, kaip susidaro jo kapitalas.

A.ŠINDEIKIS: Jis ir dabar mokesčių nemoka, tai suvokdamas. Ar tikrai pasikeis mąstymas pamačius, kad toje eilutėje mažai kas yra, ir parūps daugiau mokėti? Aš nesu tikras, kad taip bus.

R.KUODIS: Jei nepabandysite, niekada ir nebūsite niekuo tikri. Dabartinė sistema dar blogesnė, nes ji neskaidri. Ji užprogramuoja didelį skurdą ir dideles politines perturbacijas ateityje. Šito buvo galima išvengti, bet politikai daug metų ignoruoja krūvas problemų. Lietuva apskritai turi bene mažiausią biudžetą ES.

A.ŠINDEIKIS: Vis dėlto įdomus šitas modelis, kada 170 tūkst. žmonių, nesvarbu, už kiek dirba, vis tiek turėtų mokėti minimalias įmokas. Kaip Lietuvoje šis mechanizmas praktiškai veiktų?

M.SINKEVIČIUS: Darbdavys už juos mokėtų. Jie niekur nesidėtų: net jei nenorėtų mokėti, „Sodra“ paskaičiuotų. Aišku, būtų prarasta kažkiek lankstumo. Vis dėlto mokėtų tie, kurie turi vieną darbą. Aišku, atsirastų spraga, kur galima darbintis į antrą ir trečią darbą, kad nereikėtų mokėti. Mes darome prielaidą, kad jeigu žmogus dirba keliuose darbuose, jis jau sukaupia minimalią draudimo sumą. Jeigu dirba viename darbe, darbdavys turi jį apdrausti bent minimaliai. Su minimalia alga susijusi ne tik pensija, bet ir nedarbo draudimas, ligos pašalpa. Jeigu įvyksta nelaimingas atsitikimas, žmogus, kuris dirba už 200 Lt, gauna ligos pašalpą, o darbdavys prisiima išlaidas minimaliai jį apdrausdamas.

A.ŠINDEIKIS: Puikus sprendimas yra. Ar buvo kažkoks panašus politinis pasiūlymas?

M.SINKEVIČIUS: Seimo vicepirmininko Algirdo Syso yra įregistruota būtent tokia pataisa. Jeigu Seimas apsispręs, šis projektas bus įgyvendintas.

Žmonės vengia būti visiškai neįdarbinti, nes taip visų pirma praranda sveikatos draudimą, be to, supranta, kad bent kažkiek apdrausti turi būti. Yra rizika, kad jie pradės dirbti visiškai nelegaliai, bet tai nebūtų masinis reiškinys.

R.KUODIS: Antra vertus, jeigu mes vis daugiau žmonių pritrauktume prie minimalių mokėjimų „Sodrai“, tai tų, kurie moka nuo visos sumos, mažėtų. Jie nėra kvaili žmonės ir mato, kad sistema juos apgaudinėja. „Sodros“ pensijų lubos turi atsirasti, bet kiek mes jau apie tai šnekame, tiek ir šnekėsime.

A.ŠINDEIKIS: Apie tai daug kalba pramonininkai. Ar tai būtų didelės sumos, jei atsirastų tos lubos?

M.SINKEVIČIUS: Tai labai slidu. Paskaičiavus matyti, kiek yra finansų. Pavyzdžiui, jeigu paimtume penkias vidutines draudžiamas algas, išeitų apie 11 tūkst. Lt. Didžiulis atlyginimas, ar ne? Tokių asmenų visoje Lietuvoje yra apie 5 tūkst. Nuo jų praradimas didžiulis. Bet, aišku, prognozuoti, kiek papildomai gali atsirasti, mano galva, sunku.

R.KUODIS: Tai mechaninis efektas. Pagal mano siūlomą sistemą algos perskaičiuojamos, padidinamos „ant popieriaus“ 31 proc. Taip būtų daugiau sumokėta mokesčių. Mokesčių tarifai atitinkamai sumažėtų. Didysis progresyvumas yra „Sodroje“, o ne pajamų mokestyje. Klausimas toks, kaip iš „Sodros“ padaryti mokesčio taupymo ir mokėjimo senatvėje instrumentą bei išspręsti darbo apmokestinimo klausimą.

A.ŠINDEIKIS: Koks būtų efektas ekonomikai, jeigu atsirastų daugiau darbo vietų, kuriose mokamos tokios algos?

R.KUODIS: Sustabdytume darbo pagal normalias darbo sutartis eroziją. Dabar tik idiotai dirba pagal normalias darbo sutartis. Aišku, tie idiotai suneša didžiąją dalį „Sodrai“, bet tai nėra tvaru.

M.SINKEVIČIUS: Tokias pajamas gauna labiau išsilavinę, kompetentingi žmonės, ir jie ieškos įvairiausių spragų, nes puikiai supranta, kad tai nėra sąžininga sistema jų atžvilgiu, kai mokama nuo visko.

A.ŠINDEIKIS: Kaip suprantu, šioje diskusijoje optimistiškai žiūrima į ateitį ir manoma, kad bus kam mokėti pensijas, jeigu tik sutvarkysime „Sodros“ sistemą ir patrauksime žmones iš „šešėlio“?

B.GRUŽEVSKIS: Šiandien tikrai yra visos galimybės išsaugoti esamą sistemą, sudaryti sąlygas indeksuoti pensijas ir užtikrinti geresnę apsaugą vyresnio amžiaus žmonėms. Normalizuojant pinigų surinkimą, sistematizuojant skirtingų grupių adekvatumą įmokų atžvilgiu ir, aišku, mažinant paties fondo išmokų įvairovę (kad jos būtų ten, kur yra pagal draudimo nuostatas, o ne ten, kur išmokos svarbios politikos ir valstybės atžvilgiu). Turime labai aiškiai skirti, kas draudžiama ir kas ne.

Tikslinga būtų pagal įmoką šiek tiek diferencijuoti ir paslaugų paketą. Jeigu kolega – „kvailys“, kuris mokėjo nuo visko, tai pridėkime jam prie bedarbio pašalpos tą šimtą litų ar panašiai. Dar reikėtų pagalvoti apie investavimo infrastruktūrą. Tai labai padidintų išmokos patrauklumą. Lubos – nei gerai, nei blogai, bet geriau, kad jos būtų.

M.SINKEVIČIUS: Viena problema yra „šešėlis“, kita – tokios išmokos kaip motinystės. Jeigu būtume tuos tris milijardus litų investavę į infrastruktūrą, o ne išdaliję mamoms ir taip neva skatinę gimstamumą, būtume turėję geresnę infrastruktūrą, kurią naudotume daugelį metų, pavyzdžiui, būtume pastatę darželių.

A.ŠINDEIKIS: Paslaugų diferencijavimas – irgi politiškai sunkus dalykas.

B.GRUŽEVSKIS: Jis galėtų leisti pasijusti, kad nesi nevykėlis.

M.SINKEVIČIUS: Ir negalima skatinti „Sodros“ pinigais gimstamumo. Tai tikrai neteisinga.

R.KUODIS: Tokiais sprendimais daromos visiškai nusikalstamos klaidos. Pavyzdžiui, motinystės pašalpa buvo susieta su alga jau prasidėjus nėštumui. Atsirado piktnaudžiavimas, kai valstybė numeta ant kelio pinigų ir sako: tu neimk. Tai elementari beprotybė. Man nesuvokiama, kaip žmonės, atsakingi už sistemą, daro tokias klaidas.

Kitas dalykas – paramos fokusavimas. Visi sutaria, kad jeigu nori turėti efektyvesnę paramą, reikia ją fokusuoti, bet politikė Vilija Blinkevičiūtė sugebėjo prastumti vaiko pinigus visiems. Tai visiškas idiotizmas. Dabar girdžiu, kad jeigu moki ne visiems, tai neva stigmatizuoja vaiką, nes jis gauna paramą, o kiti ne. Tai juk galima paslėpti kitais būdais. Nebūtina visų – ir turtingų, ir neturtingų vaikams mokėti po keliolika ar keliasdešimt litų, nes parama nefokusuota ir ji nepasiekia tų, kuriems labiausiai reikia.

B.GRUŽEVSKIS: Toks mokėjimas gali būti priimtinas politiškai. Atrodo, tai visi suprantame, bet kai šalis neturtinga, tai nekorektiška. Sistema kenčia.

A.ŠINDEIKIS: Jeigu siūlomos apgalvotos pertvarkos, racionalūs argumentai, kodėl per mūsų politinį mechanizmą tai nėra realizuojama?

R.KUODIS: Politika orientuota į procesą, o ne į rezultatą. Procesas yra savitikslis: praplaukti be didelių nemalonumų savo kadencijas. Reforma visada yra rizika. Jeigu numeti reformą kitai partijai, tai susikuri geresnę startinę poziciją kitiems rinkimams. Lietuva jau daug metų eina graikišku keliu.

A.ŠINDEIKIS: Kur mes maždaug esame tame kelyje? Jau netoli Graikijos?

R.KUODIS: 15 metų šneku, kad Lietuva turi praktiškai mažiausią biudžetą regione. Kam nors tai įdomu? Tik dabar politikai pradeda apie tai kalbėti. O kiek turime išvestinių problemų iš to: jos apima gynybos finansavimą, skurdžią socialinę sistemą, sveikatos apsaugą ir daug kitų.

A.ŠINDEIKIS: O atsakymas dėl bene mažiausio biudžeto – „šešėlis“?

R.KUODIS: Milžiniškas „šešėlis“ ir krūvos legalių išimčių.

Algimantas Šindeikis, Vaiva Sapetkaitė, Martyna Bražiūnaitė, Vilija Balaševičiūtė

Lentelė 1

Vidutinės pensijos ir vidutinio atlyginimo santykis (proc.)

ES vidurkis           55

Latvija    47

Vokietija  47

Lietuva    48

Suomija    49

Estija     50

Jungtinė Karalystė    53

Norvegija  56

Švedija    58

Austrija   59

Lenkija    60

Liuksemburgas         78

Šaltinis: „Eurostat“, 2013 m. duomenys

Ekranas. Kino mėgėjus 20-ąjį kartą kviečia tarptautinis festivalis „Kino pavasaris“. Daugiau nei dešimtyje programų bus rodoma beveik 250 naujų, pripažinimo visame pasaulyje sulaukusių filmų.

Jubiliejų švenčiančio festivalio siekis – pristatyti kuo platesnę temų ir geografinę įvairovę, skirti dėmesio ir meistrams, ir debiutuojantiems režisieriams. Kovo 19 d. prasidedanti kino šventė vyks penkiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje.

20-ąjį „Kino pavasarį“ atidarys Kanados režisieriaus Xavier Dolano filmas „Mamytė“ („Mommy“). Filmas šiais metais gavo Kanų žiuri prizą drauge su Jeano Luco Godard‘o filmu „Sudie, kalba“. X.Dolanas, kuris yra jauniausias visų laikų šio prizo laimėtojas, padėkos kalboje sakė: „Godard’as kadaise bandė iš naujo išrasti kiną. Norėčiau tikėti, kad gyvenu laiku, kai kinas įgauna kitą kryptį, ir džiaugčiausi būdamas šio proceso dalimi.“

Vos 25-erių X.Dolanas jau sukūrė penkis filmus, keliančius daug diskusijų gimtojoje Kanadoje ir šluojančius garbingiausius kino apdovanojimus. Nuolatinis Kanų kino festivalio dalyvis autobiografinį filmą „Aš nužudžiau savo mamą“ („I Killed My Mother, 2009) sukūrė dar nesulaukęs dvidešimties ir pavaizdavo jame įtemptus motinos ir sūnaus santykius. Naujajame filme grįžtama prie tos pačios temos, tačiau tai jau daug brandesnis darbas.

„Mamytė“ – istorija apie vienišą motiną Dianą (akt. Anne Dorval) ir jos maištingą paauglį sūnų Styvį (akt. Antoine’as Olivier Pitonas), nufilmuota neįprastu 1:1 ekrano kraštinių santykiu, kada vaizdas projektuojamas į kvadratą – tai tarsi leidžia maksimaliai priartėti prie personažų ir jų išgyvenimų. Vyro netekusi Diana sunkiai užsidirba pragyvenimui. Styvis turi aktyvumo ir dėmesio sutrikimą, todėl yra linkęs smurtauti. Kai berniukas išmetamas iš internatinės mokyklos, basąlygiškai mylinti, tačiau impulsyvi motina pati imasi jo priežiūros. Į audringus Styvio ir Dianos santykius įsipainioja drovi ir paslaptinga kaimynė mokytoja Kaila (akt. Suzanne Clement). Trijulė smagiai leidžia laiką, ir abi moterys mėgina grąžinti Styvį į teisingą kelią, nors neprognozuojamas vaikino elgesys bet kada gali sugriauti šią idilę.

Tai filmas apie meilę ir pasiaukojimą, apie tai, kaip motina bando padėti sūnui, o šis priešinasi jos besąlygiškai meilei ir kontrolei. Taip pat apie skirtingus sunkumus, su kuriais susiduria įvairūs žmonės. Ar pavyks veikėjams rasti vienas kito draugijoje pilnatvę ir supratimą, kurio jie siekia?

Nors daliai kritikų filmas pasirodė per daug padrikas, sentimentalus ir ištęstas, jį pamatyti tikrai verta. Provokuojanti tema, įtraukiančios atpažįstamos situacijos, personažų gyvumas, šmaikštūs dialogai, emocinis įtaigumas liudija daug žadantį X.Dolano talentą. „Mamytė“ patiks tiems, kurie mėgsta drąsius režisūrinius eksperimentus, neįprastus vaizdo bei garso sprendimus ir diskusijas keliančius filmus.

Festivalyje „Kino pavasaris“ bus rodomi ir kiti X.Dolano filmai – drama „Bet kokiu atveju Lorens“ (angl. „Laurence anyways“, 2012) ir „Tomas atvyko į kaimą („Tom a la Ferme, 2013).

Pasak „Kino pavasario“ programos sudarytojo Edvino Pukštos, šiųmečiame festivalyje žiūrovai susipažins su naujausiais, įdomiausiais ir geriausiais filmais iš viso pasaulio. Tarp jų – ne tik garsūs kino meistrų darbai, „Oskarais“ ir kitų prestižinių festivalių prizais įvertintos juostos, bet ir naujos perspektyvos, premjeros, atradimai.

„Augantis festivalis įpareigoja vis labiau stengtis. Kasmet ieškome, kuo nustebinti žiūrovą. Šiemet jam pasiūlysime išskirtinių ir unikalių saviraiškos formų, įdomių eksperimentų su kino kalba. Tai ir kvadrate nufilmuotas atidarymo filmas „Mamytė“, ir apskritime įrėmintas „Liuciferis“ („Lucifer“), ir „Chaucha“ („Jauja“), pateikiamas senoviniu televiziniu formatu, ir daugelis kitų. Nemažai filmų gilinasi į religijos, tėvų ir vaikų santykių, brendimo temas. Atrinkti tokie filmai, kurie savo stiliumi skatina ir lavina žiūrovų vaizduotę. Siekiame, kad kiekvienas festivalis būtų geresnis už prieš tai buvusį“, – sako E.Pukšta.

Paminėtas „Liuciferis“ – trečioji režisieriaus Gusto Van den Berghe religinės trilogijos dalis. Tai metaforiškas pasakojimas apie mylimiausio Dievo angelo Liuciferio (akt. Gabino Rodriguezas) kelionę iš dangaus į pragarą, kuri driekiasi per ramų Meksikos kaimelį. Vietinių katalikių svetingai sutiktas atvykėlis imasi veiklos – apsimeta stebukladariu, suvilioja merginą, vardu Marija, ir priverčia gyventojus suabejoti savo tikėjimu. Jam išvykus kaimelis panyra į apkalbų, gobšumo ir puikybės liūną. Režisierius tiria žmonijos pažinimą, leidusį nubrėžti ribą tarp gėrio ir blogio.

Religinė, filosofinė tematika vyrauja ir daugiau nei penkių valandų trukmės filipiniečio Lavo Diazo juostoje „Iš to, kas yra prieš“. Ši juosta pratęsia ankstesnį įsimintiną epą „Norte. Po istorijos“. Veiksmas vyksta nuošaliame skurdo nualintame miestelyje, kuriame pradeda dėtis keisti ir tamsūs dalykai. Tai pasėja melą, apkalbas ir nesantaiką. Tuo pasinaudodamas diktatorius Ferdinandas Markosas įveda sugriežtintą karinę padėtį. Neapsiribodamas vienos vietos istorija, režisierius nagrinėja žmonių elgesį ir nualinto krašto negandas. Visa tai lydi svarstymai, kas dėl viso šito kaltas. Filmas patiks rimto kino mėgėjams, kuriems nesvetimos moralinės dilemos ir kultūrinės atminties tema.

Juostą „Pokalbiai su dievais“ (rež. Emiras Kusturica, Bahmanas Ghobadi, Alexas de la Iglesi ir kt.) sudaro devynių režisierių nufilmuoti epizodai, kuriuose kalbama apie kultūrų skirtumus ir bendrumus. Filmų eiliškumą parinko Nobelio premijos laureatas Mario Vargasas Llosa, o garso takelį sukurti padėjo Peteris Gabrielis.

Nemaža dalis šiųmečių filmų balansuoja ties dokumentikos ir vaidybinio kino riba. Vienas tokių – Berlyno „Auksinį lokį“ laimėjęs Irano režisieriaus Jafaro Panahi „Taksi“. Tai duoklė gimtajai šaliai, kurios valdžia uždraudė jam kurti ir viešai rodyti savo filmus ar išvykti į užsienį. Sukdamasis iš šios padėties režisierius taksi įsirengia unikalią kino studiją ir kalbina savo keleivius įvairiomis temomis. J.Panahi pakeleiviai – kūkčiojanti moteris su sužeistu vyru, nelegalių DVD pardavėjas, mokytoja, svarstanti apie mirties bausmę, draugė advokatė, kuriai taip pat uždrausta verstis savo praktika. Šviesiai ir subtiliai režisierius fiksuoja modernaus Irano gyvenimą.

Beje, tai ne pirmas originalus J.Panahi sprendimas, kaip išvengti režimo cenzūros. 2011 m. jis su Mojtaba Mirtahmasbu sukūrė dokumentiką „Tai ne filmas“, išmaniuoju telefonu nufilmavęs savo kasdienybę, belaukiant teismo sprendimo.

Estų režisieriaus Martti Helde nespalvotas filmas apie tremtį „Vėjų kryžkelėje“ („Risttuules“) naujoviškai pateikia nenaują temą ir meniškai įamžina nuo sovietinio režimo nukentėjusių žmonių atminimą. Režisierius pasakoja filosofijos studentės Ernos ir jos šeimos istoriją, o fone skamba Ernos dienoraščio ištraukos. Ar Erna ir jos dukra dar kada nors pamatys nuo jų atskirtą vyrą ir tėvą? Ar jie grįš į namus? Filmui paveikumo prideda ir tai, kad kai kurios scenos nufilmuotos kaip sustingę paveikslai. Tai nepaprastai kinematografiška juosta, itin subtiliai atskleidžianti istorinę tragediją ir kelianti klausimus apie tai, kaip veikia atmintis ir koks žmogaus santykis su laiku. Beje, tai debiutinis režisieriaus filmas, jau spėjęs nukeliauti į Toronto ir Varšuvos kino festivalius.

Naujomis meninėmis priemonėmis „Baltijos žvilgsnio“ programoje į praeities traumas gilinasi ir lietuviškų šaknų turintis amerikiečių režisierius Joshua Oppenheimeris. Dokumentiniame filme „Tylos žvilgsnis“ („The Look of Silence“, 2014) jis tęsia 2012 m. plačiai nuskambėjusio filmo apie Indonezijos 1965–1966 m.  genocidą „Žudymo aktas“ temą. Tik šįkart žudynių vykdytojus kalbina ne režisierius, o netiesiogiai nuo jų nukentėjęs akių gydytojas Adis, gimęs praėjus dvejiem metams nuo vyresnio brolio nužudymo. Ar išvysime filmo herojų akyse atgailą už prieš dešimtmečius padarytus nusikaltimus, kurie gimtojoje šalyje laikomi didvyriškais?

„Dokumentikos“ programoje šiemet atsirado nauja skiltis – „Asmenybės“. Joje – filmai apie įvairių profesijų aukštumas pasiekusius asmenis: nuo futbolininko Messi („Messi“) iki Abelio Ferraros „Pazolinio“, dedikuoto neaiškiomis aplinkybėmis mirusiam skandalingam italų režisieriui. „Pabėgime iš Rygos“ sužinosite dviejų draugų, išskirtų Pirmojo pasaulinio karo ir vėliau tapusių nepaprastomis asmenybėmis, gyvenimo istorijas. Laisvamaniškoje Peterio Greenaway dramoje „Eizenšteinas Gvanachuate“ vaizduojami garsiojo Sovietų Rusijos režisieriaus nuotykiai egzotiškoje Meksikoje. O apie ilgai nežinotą garsiojo Charlie Chaplino karsto vagystę papasakos nuotaikinga prancūzų komedija „Šlovės kaina“.

Programoje „Nauja Europa – nauji vardai“ verta atkreipti dėmesį į fenomenalų pirmąjį režisieriaus Myroslavo Slaboshpytskiy ilgametražį darbą „Gentis“ („?????“, Ukraina, Nyderlandai), kuriame vaidina kurti aktoriai. Filme gestų kalba sąmoningai neverčiama į jokią kitą kalbą, o tai padeda stipriai įsijausti į šokiruojančią jo veikėjų – skurdaus internato auklėtinių – realybę. San Sebastiano filmų festivalyje šis kūrinys pateko į „Perlų“ („Pearls“) programą, į kurią debiutai patenka itin retai, sėkmingai apkeliavo apie 30 festivalių visame pasaulyje ir gavo Europos metų atradimo („European Discovery“) prizą.

Ieškantiems tikrai išskirtinio filmo rekomenduotinas „Viasat“ komedijų programos miuziklas „Nekropolio simfonija“. Tai brazilų režisierės Julianos Rojas pozityvi, melancholiška ir, kad ir kaip keista, įkvepianti odė meilei ir mirčiai. Žavi režisierės gebėjimas sąžiningai ir jautriai nagrinėti temą, kuri nėra nei patogi, nei itin maloni.

Iš komedijų dar paminėti „Šiuolaikiniai žvėrys“ ir „Mažoji mirtis“ – iš atskirų gabalų sudėlioti filmai, kuriuos sieja bendra tema ar personažas.

Besidomintiems socialine tematika vertėtų pasižvalgyti į tolimų šalių filmus. Pavyzdžiui, Pakistano drama „Duktė“ (rež. Afia Nathaniel) atkreipia dėmesį į garbės nusikaltimus, dėl kurių kasmet tūkstančiai žmonių, daugiausia moterų, netenka gyvybės nuo savo artimų žmonių rankos. „Teismas“ (rež. Chaitanya Tamhane’as, Indija) – alegorinis filmas apie tuos, kurie turi galią teisti, nors yra tokie patys mirtingieji. Režisierių domina, kokie šie žmonės būna nusiėmę teisiančiųjų mantijas.

Nuaro stiliumi pastatytas indiškas trileris „Saulėtekis“ (rež. Partho Sen-Gupta) iškelia skaudžią prekybos vaikais temą ir vieną herojų, nepabūgusį pasipriešinti abejingai sistemai.

Visuomet didelį dėmesį lietuviškam kinui skiriantis festivalis šįkart programoje „Lietuviai svetur“ pristato filmus iš visų pasaulio žemynų. Juodoji komedija „Mulas“ (rež. Angusas Sampsonas, Tony Mahony, Australija) privers permąstyti, kaip lietuviai rodomi užsienyje, kaip juos ir mūsų šalį įsivaizduoja užsienio režisieriai. „Žvaigždė“ (rež. Anna Melikyan) – naujas Rusijos „Nikos“ premijai nominuotos kylančios lietuvių žvaigždės Severijos Janušauskaitės darbas. Jei apie ją dar nieko nežinote – pasidomėkite.

Po dvidešimties metų pertraukos Lietuvos žiūrovai turės progą prisiminti ar susipažinti su kultiniu prancūzų režisieriumi ir provokatoriumi Leosu Caraxu. Jis buvo viena pirmųjų užsienio žvaigždžių, apsilankiusių „Kino pavasaryje“ dar 1995-aisiais. Šių metų L.Caraxui skirtoje retrospektyvoje pristatomi visi ilgametražiai režisieriaus filmai ir dokumentinis filmas apie jį „Ponas X“ (rež. Tessa Louise-Salome, 2014).

„Šventieji motorai“ – pats naujausias režisieriaus filmas, nominuotas „Auksinei palmės šakelei“ ir devyniems „Cezariams“. Jo veikėjas Oskaras keliauja limuzinu, keisdamas vaidmenis ir vykdydamas nematomo režisieriaus diktuojamas sąlygas. Kiekvienas filmo epizodas yra lyg atskiras filmas, turintis savo žaidimo taisykles. Kiekvienas epizodas – kaip meno kūrinys, kurį turi sukurti vis kitas Oskaro personažas. Šiame L.Caraxo filme, kaip ir daugelyje kitų, pagrindinį vaidmenį atlieka jo mūza – talentingas prancūzų aktorius Denis Lavant’as, savo karjerą pradėjęs nuo pantomimos, cirko ir teatro pasirodymų. Epizodinius vaidmenis – Michelis Piccoli, amerikiečių aktorė Eva Mendes ir Australijos dainininkė Kylie Minogue, o legendinei prancūzų aktorei Edith Scob režisierius patikėjo Oskaro vairuotojos vaidmenį. „Šventieji motorai“ – filmas apie meilę kinui, žmonių santykius, meilę ir mirtį, ištrinantis ribą tarp fikcijos ir tikrovės, filmavimo aikštelės ir gyvenimo.

Dar retrospektyvoje bus parodyti šie L.Caraxo filmai: „Vaikinas sutinka merginą“ („Boy Meets Girl“, 1984), „Blogas kraujas“ („The Night Is Young“, 1986), „Naujojo tilto meilužiai“ („Amants du Pont-Neuf“, 1991), „Pola X“ (1991). Visuose filmuose, išskyrus „Polą X“, pagrindinius vaidmenis atlieka minėtas išskirtinio talento aktorius D.Lavant’as. O „Poloje X“ vienas epizodinių vaidmenų teko lietuvių režisieriui Šarūnui Bartui.

„Kino pavasario“ organizatoriai, atsidėkodami festivalio idėjos sumanytojams ir iniciatoriams kultūros atašė Fredericui Jugeau ir Prancūzų kultūros institutui, parengė „Prancūziškų naujienų“ repertuarą. Kokių filmų nereikėtų praleisti, rekomenduoja E.Pukšta: „Vakarėlių liūtė“, Kanuose apdovanota „Auksine kamera“, pasakoja apie vieno iš filmų režisierių (Samuelio Theiso) mamą, kuri filme vaidina save. Afrikoje filmuota „Viltis“ (rež. Borisas Lojkine’as) pasakoja, kiek turi ištverti skurdūs Afrikos gyventojai, ieškantys geresnio gyvenimo. Filme rodoma jų kelionė po Sacharą. Įdomus pokalbių, prisiminimų ir nerealizuotų svajonių filmas „Sugrįžimas į Itakę“ (rež. Laurent’as Cantet) apie brandaus amžiaus sulaukusius draugus, kurio veiksmas vyksta vieną naktį. „Laukinis gyvenimas“ (rež. Cédricas Kahnas) – tikra istorija apie į laukinę gamtą pabėgusius tėvą ir sūnus, gyvenimo laisvėje grožį ir prieštaringumą. Įdomus faktas: po šios patirties broliai parašė autobiografinę knygą.

„Kino pavasario“ žiūrovų laukia ne tik filmų peržiūros, bet ir susitikimai su režisieriais, tarp jų – garsiojo rusų režisieriaus Aleksejaus Germano sūnumi Aleksejumi Germanu jaunesniuoju („Po elektriniais debesimis“, 2015) , festivalio filmo „Rami širdis“, kuriame svarstoma eutanazijos tema ir šeimos ryšiai, kūrėju Bille Augustu iš Danijos, prancūzų režisieriumi Micheliu Hazanaviciumi, žinomu iš nespalvotos dramos „Artistas“, ir daugeliu kitų.

Martyna Bražiūnaitė