Nedidelės biokuro įmonės „Baltic Ecofuel“ vadovas Remigijus Garška po Naujųjų metų uždarys savo įmonę. „Šito darbo man jau per daug. Atrodo, dirbi kaip anksčiau, o naudos gauni vis mažiau“, – sako verslininkas.

Vaiva SAPETKAITĖ

Švelnios pastarosios žiemos, didelė biokuro pasiūla rinkoje bei didėjantis įpareigojimų ir taisyklių rinkinys kone dešimtmetį veikusiai Remigijaus Garškos įmonei apkartino gyvenimą. Paskutinis lašas, paskatinęs R.Garšką viską mesti, buvo nuo kitų metų pradžios įsigaliosiantis įpareigojimas biokurą 100 proc. tiekti per energijos išteklių biržą „Balt­pool“.

Smulkiajai įmonei tai sudėtinga. Jai reikia turėti iš anksto paruoštą palyginti didelį biokuro kiekį ir galimybę jį sandėliuoti, kad ga­lėtum planuoti bent šiek tiek tolimesnę ateitį ir apsidrausti nuo realios rizikos gauti nemažų baudų dėl laiku nepateikto sutarto biokuro kiekio. Sukaupti tiek apyvartinių lėšų smulkiojo verslo bendrovei praktiškai ne­įmanoma.

Smulkiųjų įmonių laukia mirtis

O patekti į suktuką nesunku. Užtektų, kad vieną rytą sugestų technika. Kaip aiškina pats verslininkas, sausio pradžioje „Baltpool“ vyks biokuro pirkimai pirmai vasario savaitei: „Nuspėti tai, kokia padėtis bus po keturių sa­vaičių, sudėtinga. Jei temperatūra nukristų iki minus 30 laipsnių, biokurą vežantis sunkvežimis neužsivestų ir būtų pavėluota patiekti žadėtą kiekį klientui, o natūralu, kad daugiausia darbo, kai blogiausias oras, manęs lauktų nemažos neplanuotos išlaidos.“

Pasak verslininko, pasiskolinti ar pasamdyti kitą tinkamą transportą tokiu metu, kai biokuro poreikis išaugęs, praktiškai neįmanoma: „Todėl man ir baisu prisiimti tokius įsipareigojimus. Iki šiol viskas vykdavo taip, kad rinkos kaina tiekdavome biokurą visą mėnesį, o jam pasibaigus pateikdavome sąskaitą. Kai turi tam mėnesį, pasiskirstai: esant geriems orams dirbi daugiau, kai paspaudžia šaltis ir technika ima gesti, nė neišvažiuoji dirbti.“

Yra biokuro pirkimų pusmečiui, bet ir čia yra kur paslysti: taip įsipareigojama tiekti biokurą klientui už pastovią kainą visą pusmetį.

Viskas būtų gerai, jei ne viena detalė: žaliavos kainos keičiasi kur kas greičiau. Kas bus, jei būsi susitaręs tiekti pirkėjui už vienokią kainą, o svyruojanti žaliavos kaina per tą laiką gerokai šoktelės? Perspektyva dirbti pusvelčiui neatrodo viliojanti. Išeitis – turėti pagaminto biokuro pusmečiui. Nusipirkęs jo už tam tikrą kainą vieną kartą būsi apsidraudęs nuo kainų svyravimo. Bet jei tavo įmonė maža, to padaryti nepajėgsi finansiškai.

Tačiau vienos pirmųjų kietąjį biokurą Lie­tuvoje pradėjusių gaminti bendrovių „Kietasis biokuras“ (Telšių r.) direktorius Al­binas Mons­tavičius į netrukus įsigaliosiantį įpareigojimą tiekti biokurą per energijos išteklių biržą žiūri filosofiškai: „Ar tai gerai, ar blogai, parodys gyvenimas. Savaime tai nėra kažkoks blogis, tačiau būtų geriau prie to pereiti pamažu. Bet lietuviai stiprūs – prisitaiko prie visko ir dabar neprapuls.“

Nors įpareigojimas visą biokurą tiekti per „Baltpool“ biržą veikiausiai nurieks dalį smulkiųjų įmonių, šis įvykis – tik vienas iš smulkiesiems gamintojams nepalankių veiksnių. Dalis jų iš rinkos pasitraukė jau anksčiau arba, nelaukdami to, suspėjo pakeisti veiklos profilį.

„Pati biržos idėja yra gera, nes padėjo su­valdyti monopolininkus, – biržos naudą pripažįsta ir verslą paliekantis R.Garška. – Tačiau apriboti didžiųjų apetitai mažiesiems naudos nedavė.“

Tiesa ir tai, kad žinia apie tokį įpareigojimą nenukrito iš giedro dangaus ir pasistengus tam buvo galima pasiruošti, gauti pinigų sandėliams įrengti, kooperuotis su kitais smulkiaisiais. „Tikriausiai taip ir reikėjo daryti, bet man šito verslo užtenka“, – sako R.Garška.

„Baltpool“ generalinė direktorė Laura Ža­laitė mano, kad šis sprendimas – naudingas: „Kai šilumos tiekimo įmonės biokurą pirkdavo dvišaliais kontraktais, biokuras buvo perkamas iš vieno tiekėjo, kuris įsipareigodavo paruošti visą kiekį. Biržoje tas pats pirkimas gali būti išskaidytas keletui biokuro tiekėjų, kurie pa­siūlė geriausią kainą.“

Galioja tie patys verslo dėsniai

Lietuvos biomasės energetikos asociacijos „Litbioma“ prezidentas, vienos didžiausių šalies biomasės deginimo technologijų įmonių „Enerstena“ generalinis direktorius Virginijus Ramanauskas sako, kad šiuo požiūriu biokuro pramonė tikrai niekuo nesiskiria nuo bet kokio kito verslo: „Natūralu, kad jei didelė termofikacinė elektrinė pirks didelius kiekius biokuro, viena maža bendrovė neturės galimybių garantuoti tokių biokuro kiekių.“

V.Ramanauskas sutinka, kad smulkiųjų įmonių kažkiek tikrai sumažės, dalis jų susijungs, pradės kooperuotis. Jo manymu, nutiks tai, kas nutinka augant bet kokiai pramonei.

A.Monstavičių labiau piktina ne tai, kad sumažės mažųjų, o tai, kad šiame versle pernelyg daug lemia politikų sprendimai: „Biokuro ateitis priklauso nuo politikos, negalime nieko prognozuoti – šiandien dirbame, o ryt galbūt jau nebe.“

„Axis Technologies“ technikos direktorius Laimonas Narbutas dar priduria, kad biokuro pramonės ciklai ypač susiję su ES finansavimu: „Kai ateina ES fondų pinigai, sektorius smarkiai pagyvėja. Šiuo metu plėtra lėtėja, nes baigėsi vienas finansinis laikotarpis. Tuoj prasidės ki­tas, tad ir pamatysime, ko gali tikėtis energetika.“

Nepaisant sunkumų ir laukiančių iššūkių, per trumpą laiką nueita toli. Anksčiau šiame sektoriuje ir velnias koją būtų nusilaužęs, o dabar sektoriaus skaidrumas jau kur kas didesnis. L.Žalaitės teigimu, 2012 m. sparčiai didėjant biokuro naudojimui rinka buvo neskaidri, koncentruota, biokuro kainos išpūstos, todėl ir nuspręsta sukurti unikalų darinį – biokuro bir­žą, turinčią užtikrinti rinkos skaidrumą ir konkurencines kainas.

„2012–2013 m. šildymo sezono metu 42 proc. viso biokuro tiekė vienas tiekėjas, o biržoje didžiausią rinkos dalį turintis tiekėjas užima vos 12 proc. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos skelbiama vidutinė biokuro kaina 2013 m. buvo 193 Eur/tne, o da­bar pirkėjai biržoje jau įsigijo biokuro už viduti­niškai 27 proc. mažesnę kainą – 141,34 Eur/tne“, – vardija akivaizdžius kainų skirtumus „Baltpool“ vadovė.

Biokuro biržos apyvarta šiais metais smarkiai augo ir dabar jau siekia 35 mln. eurų. Per­nai jos apyvarta sudarė 12 mln. eurų.

Lietuva – tarp lyderių

Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) generalinio direktoriaus pavaduotojas prof. Vidmantas Jankauskas konstatuoja, jog bet kokiu atveju biokuro pramonė įsibėgėja, o tą rodo jau vien tai, kad šiemet centralizuotame šilumos tiekimo sektoriuje biokuras nusvėrė svarstykles į savo pusę ir didesnė dalis šilumos jau buvo pagaminta ne iš gamtinių dujų, o iš biokuro.

Negana to, Lietuva plėtodama biokuro pramonę išsiveržė į Europos Sąjungos lyderius. Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos (LAIEK) prezidentas Martynas Nagevičius atkreipia dėmesį, kad Lietuva, kaip ir visos ES šalys, yra įsipareigojusi iki 2020 m. pasiekti tam tikrą atsinaujinančių energijos išteklių procentą. Lietuvai nustatyti 23 proc., bet jau dabar šis rodiklis viršytas ir siekia 23,5 proc.

„Biokuras jau tapo strategiškai reikšmingu ištekliu, kurio kaina tiesiogiai lemia Lietuvos vartotojų šilumos kainas. Ateityje iš biokuro gaminamos šilumos dalis augs iki 70–80 proc.“, – vertina L.Žalaitė.

Į biokuro pramonę palankiai žiūrima ir dėl to, kad didžioji dalis šiame sektoriuje besisukančių pinigų lieka šalyje. „Iš ko susidaro biokuro kaina? Iš darbo užmokesčio tiekėjams, miško darbuotojams, mokesčių valstybei, taip pat čia naudojamos lietuviškos technologijos, beveik visi biomasės tiekėjai yra iš Lietuvos, taigi didžioji dalis sektoriuje cirkuliuojančių pinigų lieka Lietuvoje“, – tikina M.Nagevičius.

Biokuro metinė apyvarta – 84 mln. eurų

Pastaraisiais metais biokuro pramonė kyla tarsi ant sparnų. Ji jau pakankamai išsiplėtojusi. „Vien biokuro ruošimo ir transportavimo grandinėje veikiančių įmonių yra per 100, o dar apie 20 dirba biokuro technologijų srityje“, – dėsto V.Ramanauskas.

Energetikos ministerijos duomenys rodo, kad dabar šioje pramonėje, susidedančioje iš biokuro ruošos ir biokurą deginančių įrenginių gamybos sektorių, dirba apie 6,5 tūkst. darbuotojų.

Maždaug 5 tūkst. jų įdarbinti biokuro ruošos įmonėse, 1,4 tūkst. – biokurą deginančių įrenginių gamybos sektoriuje. Vidutinis biokuro pramonės darbo užmokestis siekia apie 1100 eurų. Per metus biokuro parduodama už 84 mln. eurų, iš kurių  67 mln. lieka Lietuvoje. Biokurą deginančių įrenginių gamintojų metinė apyvarta – 155 mln. eurų. Eksportas siekia 59 mln. eurų. Prognozuojama, kad per artimiausius penkerius metus šios įmonės eksporto apimtis padvigubins.

Biokuro poreikis po kelerių metų išaugs iki 800 tūkst. tonų per metus. Biokuro pramonė per metus generuos apie 112 mln. eurų biokuro ruošos sektoriuje ir 100 mln. eurų biokurą deginančių įrenginių gamybos sektoriuje. 2020 m. biokuro pramonė bus sukūrusi  apie 10 tūkst. darbo vietų.

„Litbiomos“ direktorė Vilma Gaubytė pa­brė­žia, kad biokuro sektorius šaliai duoda ne­mažą ekonominę naudą ir kitu aspektu: daug kitų pramonės šakų įmonių ima intensyviau naudoti biokurą viduje, stato jėgaines, kad su­mažintų veiklos sąnaudas.

Miškų priauga daugiau, nei iškertama

Plėtoti biokuro pramonę Lietuvoje itin palanku. Pagal biomasės kiekį, tenkantį vienam žmogui, esame antri ES. Miškai užima trečdalį šalies teritorijos. Nors kiekvienais metais iškertama apie 9–9,7 tūkst. hektarų brandaus miško, V.Ramanauskas sako, kad miš­kų plotai kasmet šiek tiek padidėja. Vals­tybinės miškų tarnybos statistika skelbia, kad Lietuvos miškuose priauga 16–18 mln. kubinių metrų stiebų medienos su žieve, o iš­kertama mažiau nei pusė.

Mažoje miškingoje šalyje gabenti biokurą iki vietos tenka 50–100 kilometrų. Tai nesudaro didelių logistikos sąnaudų. Todėl Lietuvoje vyrauja skiedros iš miško, vadinamieji „čipsai“.

V.Jankauskas sako, kad turime ir daug šiaudų – jų surenkama apie 5 mln. tonų per metus ir bent pusę jų būtų galima panaudoti šilumai gaminti. Iš jų taip pat galima gaminti eksportuoti patogias granules. Tačiau su šiaudais tech­nologiškai sudėtingiau nei su mediena.

„Šiaudai yra sezoninis produktas. Medienos skiedras, jei nebūna ekstremalių sąlygų, galima ruošti visus metus, be to, šiaudai sukuria ir lo­gistikos problemų, – primena L.Narbutas. – Tačiau ateityje jų naudojimas turėtų didėti.“

Kita sritis, kuriai prognozuojamos geros perspektyvos, yra biodegalai, tačiau Lietuvoje ji nejuda iš mirties taško. Pasak V.Gaubytės, šios srities įmonių turime nedaug, o normaliai veikiančių yra dar mažiau. V.Gaubytė kaip teigiamą pavyzdį mini tik „Modus energiją“ – ši įmonė vienintelė Lietuvoje dirba su biodujomis: „Apskritai visoje Europoje biodegalų stiprių įmonių labai mažai. Plėtra lėta, nes alternatyvos – pigesnės.“

Didelė konkurencija mažina pelną

Konkurencija biokuro sektoriuje didėja. Be naminių konkurentų, dėl rinkos dalies tenka kovoti ir su Latvijos, taip pat turinčios nemažai miškų, biokuro tiekimo bendrovėmis. Taip pat nemažai pigaus biokuro patenka iš Balta­ru­sijos. Tai mažina kainas.

„Tai yra tokia pat prekė kaip ir kitos. Mes irgi eksportuojame biokurą, nors kiekiai ir nėra dideli, – sako V.Ramanauskas. – Kol kas pa­gal instaliuotą galingumą gerokai lenkiame latvius, todėl mūsų biokuro poreikis didesnis. Iš kitos pusės, latviai stato biokuro katilinę Rygoje, imasi kitų biokuro projektų kituose regionuose, taigi vartojimas didės ir Lat­vijoje.“

„Čipsų“ eksporto iš Lietuvos nebuvo daug. Kur kas paprasčiau eksportuoti medžio granules ir briketus. Kadangi skiedros yra 50 proc. drėgnumo, jų eksportuoti neapsimoka. Di­džiau­sios biokuro pramonės eksporto galimybės slypi technologijose.

Skandinavijos šalys Lietuvą lenkia bene dviem dešimtmečiais. Tačiau, pasak V.Ra­ma­nausko, Lietuvos įmonės gali pagaminti ne blogesnių techninių parametrų įrenginius, ir dar mažesne kaina.

L.Narbutas pasakoja, kad daug jų kuriamų arba pagal licencines sutartis su užsienio įmonėmis gaminamų gaminių lieka Lietuvoje, taip pat eksportuojama į Rytus: „Nors jie nėra suinteresuoti gauti aukščiausios kokybės įrenginių, vis tiek nori patikimų, nors ir pigesnių produktų. Stengiamės patekti į šią kategoriją.“

„Axis Technologies“ statomos 10 megavatų galios standartinės komplektacijos su visa instaliacija biokuro katilinės, gaminančios termofikacinį vandenį miestui, kainuotų apie 3 mln. eurų.

Biomasės deginimo technologijas kurianti „Enerstena“ orientuojasi į šalies ir užsienio pra­monės ir šilumos tiekimo bendroves. „Eks­portuojame į Baltijos šalis, Lenkiją, Prancūziją. Mūsų tikslinė rinka – ES šalys, neturinčios gamtinių dujų“, – sako V.Ramanauskas.

Eksportą stabdo politikos nebuvimas

V.Ramanauskas įsitikinęs, jog biokuro pramonė jau pakankamai stipri, kad užtikrintų visą šalies biokuro poreikį, o dabar metas tobulinti sąlygas, optimizuoti procesus, nes vis dar yra daug neišspręstų klausimų.

„Litbiomos“ prezidentas pateikia pavyzdį, kad pirkėjui perkant gamtines dujas reikia iš anksto tiksliai žinoti kiekį, o jei tiek nenuperkama, mokama bauda. Biokuro gamintojų pa­dėtis rizikingesnė – pirkėjas gali iki penktadalio sutarto kiekio atsisakyti be jokių pasekmių.  „Kitaip tariant, X šilumos tinklai užsisako Y kiekį biokuro, bet, tarkim, dėl to, kad atėjo šiltesni orai ar tiesiog blogai suplanavo, jie nepaima iki 20 proc. kiekio ir jiems negresia jokios baudos“, – aiškina V.Ramanauskas.

Dar viena opi problema, kuri, jo teigimu, gali pristabdyti biokuro pramonės proveržį, yra valstybinio eksporto draudimo nebuvimas: „Didesnė problema ne tai, kad verslininkai ne­randa eksporto rinkų, o tai, kad mūsų konkuren­tai, priešingai negu mes, gauna finansinę valstybės paramą tokiam eksportui.“

Apie šimtą pasaulio valstybių turi nacionalines užsienio prekybos sandorių kreditavimo ir draudimo garantavimo sistemas (privatūs draudikai tokius eksporto sandorius dėl didelės rizikos apskritai atsisako drausti). Tai daro ir Latvija, Lenkija, Čekija, kurios panašiausios į Lietuvą ir dažniausiai taikančios į panašias nišas, todėl yra didžiausios mūsų konkurentės.

„Čekija turi ne tik eksporto draudimą, bet ir eksporto rėmimo banką. Įsivaizduokite, su savo pažangia technologija ir patrauklesne nei konkurentų kaina nuvažiuoju pas klientą ukrainietį. Jis nutaria pirkti. Bet ateina čekas ir sako, kad per dvejus metus už savo pinigus jis viską įrengs, o tu grąžinsi pinigus, kai pradėsi naudoti. Sąlygos nelygios ir mes arba turime rizikuoti, arba prašyti pinigų iš pirkėjų iš anksto“, – pasakoja V.Ramanauskas.

Jis primena, kad tai svarbu ne tik biokuro pramonei, bet ir kitiems sektoriams. Ypač tai aktualu ne tokiose turtingose šalyse, pavyzdžiui, Baltarusijoje ar Ukrainoje, į kurias orientuojasi Lietuvos biokuro technologijų įmonės.

Ne viena šalies įmonė yra praradusi pelningų sandorių, nes klientai tiesiog neturėjo pakankamai savų lėšų ir negavo banko garantijų užsakymui apmokėti. LPK analitikai taip pat yra konstatavę, kad tarptautiniuose konkursuose lietuviškoms įmonėms sunkiau konkuruoti su kitais dalyviais ir įsitvirtinti užsienio rinkose.

Sakykime, klientui pareikalavus projekto finansavimui taikyti minimalias 1–2 proc. metines palūkanas, priešingai nei kiti konkurso dalyviai iš Austrijos, Vokietijos, Čekijos, lietuviai negali to sau leisti.

„Šis klausimas ne kartą pateiktas, jau yra ir sprendimas, tiesa, tik „iš bėdos“. Mat galioja tik smulkiosioms ir vidutinėms įmonėms. Kai kurios įmonės laikomos stambiomis, nes esame įdarbinę daugiau nei 250 darbuotojų, nors, pa­lyginti su kur kas didesnio kapitalo Vakarų Eu­ropos ar Skandinavijos kompanijoms, savo „stam­bumu“ būsime toli nuo jų. Išeina taip, kad šitos įmonės yra įdarbinusios per daug žmo­nių ir negalės naudotis šia programa“, – svarsto „Litbiomos“ prezidentas.

Tokia valstybės parama bus taikoma tik eksportui į ne ES ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos  valstybes. Ūkio mi­nistras Evaldas Gustas yra minėjęs, kad iš pradžių šiai priemonei įgyvendinti turėtų būti skirta apie 7 mln. eurų, tačiau suma galėtų būti pa­didinta; sandorių atidėjimo mokėjimo terminas būtų iki dvejų metų, o garantijos siektų iki 90 proc. sandorio sumos.

Panašių bandymų būta ir anksčiau, tačiau norimo rezultato tai nedavė. 2009 m. Ūkio mi­nisterijos iniciatyva šiek tiek daugiau nei metus bandyta teikti specialiąsias garantijas draudėjams dėl dalies pirkėjo skolos apmokėjimo eksporto kredito draudimo atvejais, pirkėjui neatsiskaičius su draudėju sutartyje nustatytais termi­nais. Tada šios garantijos suma siekė iki 5 mln. Lt (apie 1,5 Eur). Tai  galėtų tapti ge­ra plat­­forma valstybiniam eksporto draudimo mechanizmui atkurti.

Vėjo energetikai nekliudo

Ar biokuro pramonės plėtra nereiškia to, kad Lietuva lėčiau plėtos aplinkai dar palankesnius atsinaujinančius išteklius – vėjo, saulės ir vandens energetiką?

V.Jankauskas aiškina, kad jei kalbama apie vėjo energetiką, kuri tarsi galėtų sudaryti konkurenciją biomasei, tai bent iki šiol jie nebuvo konkurentai, nes biokuras Lietuvoje išimtinai naudotas kaip kuras šilumai gaminti ir tik nedidelė dalis tekdavo elektros gamybai. Antra vertus, nusprendus Vilniuje ir Kaune statyti dideles kogeneracines jėgaines, galinčias kūrenti atliekas ir biokurą, konkurencija gali atsirasti.

„Vėjo energetika tampa pakankamai konkurencinga, o hidroenergiją Lietuvoje apskritai reikėtų pamiršti. Dar prieš dešimtmetį vyko diskusija, kurioje nugalėjo nuomonė, kad ant didžiųjų upių neturime statyti užtvankų, – primena V.Jankauskas. – Yra bendra pasaulinė nuostata, kad netinka užtvenkti lygumų upių, o mūsų upės kaip tik tokios. Aišku, ir ant tokių upių statomos užtvankos, tarkime, baltarusiai pastatė  Nemuno elektrinę.“

"Veido" archyvas

Kad iš biomasės reikia gaminti daugiau šiluminės energijos, sutarė visi diskusijos dalyviai: (iš kairės) R.Beinortas, J.Zimnickas, G.Visalga, M.Nagevičius, S.Žebrauskas, A.Brukas, S.Paulauskas ir V.Stasiūnas

Medienos perdirbėjų asociacija skambina pavojaus varpais: stiprėjanti konkurencija su biokuro katilinėmis dėl vieniems ir kitiems tinkamos žaliavos šalies baldų pramonę gali palikti ant ledo.

Malkinės medienos “deficitas” Lietuvoje išryškėjo tik pastaraisiais metais, brangstant gamtinėms dujoms ir kartu sparčiau plėtojantis biokuro energetikai. Nors oficialiai teigiama, kad Lietuvą galima nesunkiai apšildyti šiaudais bei miškuose pūvančiomis kirtimo atliekomis, perdirbėjai, stebėdami padėtį tiek Lietuvoje, tiek kaimyninėse šalyse, teigia, esą tokia vizija kol kas nereali.

Ar tikrai medieną kūrenančios katilinės pajėgios sužlugdyti Lietuvos baldų pramonę, prie apskritojo stalo “Veidas” pakvietė aptarti asociacijos “Lietuvos mediena” direktorių Raimundą Beinortą, Miško savininkų asociacijos valdybos narį Algirdą Bruką, Lietuvos energijos konsultantų asociacijos direktorių Martyną Nagevičių, “Vakarų medienos grupės” prezidentą Sigitą Paulauską, Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentą Vytautą Stasiūną, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininką Joną Šimėną, generalinio miškų urėdo pavaduotoją Gintarą Visalgą, Medienos perdirbėjų asociacijos direktorių Juozupą Zimnicką ir Aplinkos ministerijos Miškininkystės skyriaus vedėją Stanislovą Žebrauską.

S.Paulauskas: Lietuvos pramonė per metus sunaudoja tik 2 mln. kubinių metrų medienos, nors kertama jos septyni milijonai. Už šios palyginti kuklios miško išteklių dalies slypi ne vien medienos perdirbėjai, bet ir Lietuvos baldų pramonė, per metus eksportuojanti produkcijos, vertos 5 mlrd. Lt, ir įdarbinanti 40 tūkst. žmonių. Bet dalyvaudami žaliavos pirkimo konkursuose matome, kad tarpininkai ir kuro katilinės dabar įsigyja daugiau plokštėms ir baldams gaminti tinkamos medienos nei pramonininkai. Tai reiškia, kad Lietuvoje medienos perdirbėjams šiuo metu investuoti neapsimoka, nes neaišku, ar čia veikiančios įmonės ateityje turės žaliavos.

J.Zimnickas: Prieš porą savaičių lankėmės Lenkijoje ir du šimtus kilometrų nuo Marijampolės nutolusioje katilinėje savo akimis regėjome, kaip puikūs rąstai rieda “čipsų” – medienos skiedrų gamybai. Ten šis procesas pažengęs dar toliau. Lenkijos perdirbėjai jau dabar stovi prie bedugnės krašto.

R.Beinortas: Matydama tendencijas, Europos plokščių gamintojų federacija neseniai kreipėsi į Europos Komisiją, pasisakydama prieš biokuro naudojimo plėtrą. Žinoma, į tai iškart sureagavo analogiška biokuro gamintojų organizacija, kuriai priklauso ir mūsų kolegos iš “Litbiomos”. Jų komentaras buvo maždaug toks: skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. Jeigu jums neišeina gaminti plokščių – gaminkit granules… Žodžiu, traukitės iš verslo ir nesimaišykit mums po kojomis. Todėl baimės visiškai pagrįstos. Kaip kadaise Kazlų Rūdoje pradėta medienos plokščių gamyba suteikė impulsą šalies baldų pramonės klestėjimui, taip sustabdyta ji šią pramonę ir sugriautų. Nes efektyvi tegali būti visa gamybos grandinė, kai mediena, plokščių ir baldų gamintojai yra šalia.

S.Paulauskas: Mano įmonėje stovinti technologinė įranga leidžia gaminti arba 200 tūkst. tonų plokščių, arba 200 tūkst. tonų granulių per metus. Kai pasidarys naudingiau, pereisim prie granulių. Bet tuomet vietoj keturių šimtų darbuotojų pasiliksiu šimtą, o Lietuvos baldų pramonė turės išeiti ilgalaikių atostogų.

R.Beinortas: Beje, medienos granulės neseniai pradėtos kotiruoti Roterdamo biržoje. Jų kaina, kaip ir dujų, ten priklauso nuo naftos kainos. Todėl ekonomiškai užprogramuota, kad jei nieko nedarysime, medieną naudoti granulėms taps labai patraukliu verslu. Ir mažų pradinių investicijų reikalaujančiu, palyginti su baldų pramone.

J.Šimėnas: Laisvo prekių judėjimo principą pripažįstančioje Europos Sąjungoje biokuro kainas nustato rinka. Net jeigu patys uždarytume visas biokuro katilines, medienos kaina bus tokia, kokia yra Lenkijoje, Vokietijoje ir kitose Europos šalyse.

A.Brukas: Be to, sveika konkurencija dėl žaliavos naudinga ir privatiems miškų savininkams: jie gali parduoti turimą miško produkciją už didesnę kainą.

R.Beinortas: Todėl mūsų kaimynai ir turi įsivedę administracinius medienos naudojimo saugiklius. Pavyzdžiui, Latvijoje iš valstybinių miškų medienos gali įsigyti tik tos įmonės, kurios turi jai perdirbti pritaikytas technologijas. Tad katilinės ten gali nusipirkti tik joms priklausančio kuro. Tokią tvarką jau bandyta skųsti Europos Komisijos konkurencijos direktoratui, bet gautas atsakymas, kad viskas gerai.

S.Paulauskas: Ir į tai iškart sureagavo medienos perdirbimo pramonės investuotojai. Į Latviją atėjo Čekijos grupė “Kronospan”, pastatė vieną gamyklą Rygoje, dabar stato antrą. Nes tokias investicijas leidžia subalansuotas žaliavos judėjimas. Niekas ten nenupirks padarinės medienos kūrenimui, kol jos neįsigis pramonė savo poreikiams.

Šiaudinės vizijos

VEIDAS: Bet ar biokuro katilinėms būtina deginti padarinę medieną?

M.Nagevičius: Yra daug potencialo ir be jos. Pavyzdžiui, šiaudai: jų Lietuvoje daugiau, nei būtina planuojamai šilumos gamybos iš biokuro plėtrai. Iš komunalinių atliekų irgi galima pagaminti daugiau nei trečdalį šio kiekio. O jei ketintume visą planuojamą biokuro energijos plėtrą pasiekti plantacijose užaugintais gluosniais, jų reikėtų auginti apie 150 tūkst. ha. Šiuo metu šalyje dirvonuoja 400 tūkst. ha. Taigi nebūtina deginti pramonei tinkamų medžių.

A.Brukas: Bet ar šiuo metu daug šiaudų sukūrenama?

M.Nagevičius: Šiaudai kurui praktiškai nenaudojami.

J.Šimėnas: Kiek žinau, tėra projektuojama vienintelė šiaudams pritaikyta katilinė, nors kiekvienais metais Lietuvoje prikuliama maždaug 4 mln. tonų grūdų, o šiaudų masė panaši kaip grūdų. Iš tokio kiekio žaliavos galėtume gauti 8 TWh energijos. Netgi sudegindami pusę, patenkintume 40 proc. šalies šilumos energijos poreikių.

V.Stasiūnas: O nestatomos šiaudų katilinių todėl, kad joms reikalingos gerokai brangesnės technologijos.

J.Zimnickas: Tai ar bent žinoma, kiek šiaudų Lietuvoje žadama sukūrenti 2012 ar 2015 metais?

V.Stasiūnas: 2020 m. numatyta kūrenti 150 tūkst. tonų naftos ekvivalento atitinkantį kiekį šiaudų. Būtent šiaudų ir biodujų naudojimo prieaugis šilumos iš atsinaujinančių išteklių gamybos balanse planuojamas didžiausias.

J.Zimnickas: Tiek mūsų verslas gali ir nebesulaukti. Mums svarbiau žinoti, ką kūrensime po metų ar dvejų. Jei dabar nestatome katilinių, kūrenančių šiaudus, ir vietoj šiaudų per metus deginsime 8 mln. kubinių metrų medienos, pramonei Lietuvoje teks vyniotis meškeres. Nebeliks čia ką veikti.

J.Šimėnas: Turiu pasiūlymą pramonininkams: organizuokite nelobistinę kelionę į Danijos miestą Avedorę, kuriame veikia 60 MWh galios šiaudų kūrenimo katilai. Tokie pat galėtų veikti ir Lietuvoje. Tie, kurie netiki, tegul pamato savo akimis. Prisipažįstu, pats šiemet pradėjau deginti rapsų šiaudus ir galiu pasakyti, kad jie dega kaip medis: lygiai, be jokio pelenų lydymosi efekto… Bet gamintojams į rinką įlįsti su nepažįstamu produktu užtruks dar 5–10 metų, kol atliks reikiamus tyrimus ir surinks visus būtinus sertifikatus.

M.Nagevičius: Bet pagrindinė priežastis, dėl kurios šiaudai kol kas nėra naudojami šilumai gaminti, – santykinai maža medienos biokuro kaina. Todėl ir statomos medieną, o ne šiaudus kūrenančios katilinės. Tai ne sabotažas, o ekonominiai skaičiavimai.

G.Visalga: Sandėliuose gulinčios plokštėms gaminti tinkamos malkinės medienos vienas kubinis metras be pridėtinės vertės mokesčio dabar vidutiniškai kainuoja 90 Lt.

Kas pūva miške – to nereikia

VEIDAS: Teigiama, kad vien kirtimo atliekų Lietuvos miškuose dūla daugiau kaip milijonas kubinių metrų.

S.Žebrauskas: Tačiau pagal sudarytas sutartis miško kirtimo atliekų pirkėjai šiais metais kol kas jų tepageidauja vos 100 tūkst. kubinių metrų, nors galėtume pasiūlyti kone dvigubai daugiau.

VEIDAS: Tai kodėl kirtimo atliekos, liekančios pūti miškuose ir kartu skleidžiančios į aplinką nuodingą anglies dioksidą, katilinėse neturi paklausos? Juk jos pigesnės.

J.Zimnickas: Todėl, kad Lietuvoje tėra keturios katilinės, pasirengusios kūrenti tokias atliekas.

R.Beinortas: O kitos katilinės pagal savo technologiją, anot Ukmergės miškų urėdo Viganto Kraujalio, anksčiau dirbusio “Litbiomoje” ir gerai žinančio esamą padėtį, gali priimti tik “parketlentes”.

S.Paulauskas: Štai prie Klaipėdos statoma komunalinių atliekų deginimo katilinė, bet jos statytojai jau dabar kreipiasi į pramonininkus, prašydami parduoti jiems medienos atliekų, jei buitinių išrūšiavimas kartais vėluotų. Netgi norėtų pasirašyti ilgalaikes tiekimo sutartis. Tad akivaizdu, kad infrastruktūra dar nėra pasirengusi pereiti prie naujų atsinaujinančių išteklių kuro rūšių.

J.Šimėnas: Tai dėkime pastangas blogos medienos logistikai sukurti. Miško Lietuvoje kertama 6–7 mln. kubinių metrų per metus, atliekos sudaro maždaug 30 proc. to – juk nemaži kiekiai. Kirtimo, retinimo atliekos ir apaugę melioracijos grioviai turi potencialo. O neišnaudojame jo todėl, kad mūsų apsirūpinimas biomase tapo pernelyg modernus, pasitelkus galingas mašinas. Rankų darbo ir benzininių pjūklų net stokodami darbo vietų nebepripažįstame.

Pasak miškininkų, procesas pajudės tik tuomet, kai tarpiniame sandėlyje kubinis metras atliekų kainuos bent 40 Lt. Kol aplinkui buvo medienos perteklius ir “čipsų” buvo galima be rūpesčių atsigabenti iš Latvijos ar Baltarusijos, tol niekas tokių pinigų nemokėjo.

S.Žebrauskas: Kirtimo atliekos sandėlyje tekainavo 5–7 Lt už kubinį metrą.

J.Šimėnas: O dabar jos tampa preke. Lietuvoje, kaip sako energetikos ministras Arvydas Sekmokas, turėtų pradėti veikti biomasės birža. Kas turi atliekų – atveža jas parduoti nors ir arklio tempiamu vežimu. Pasiėmiau už kubą šakų 40 Lt – ir suku į krautuvę…

S.Žebrauskas: Švedijoje panaši sistema jau veikia.

J.Šimėnas: Tačiau bus ir keblumų. Sausos malkos vertingesnės už drėgnas, o kaip jų energetinę vertę biržoje objektyviai įvertinti? O jei biokuro elektrinių nestatysime Lietuvoje, visas skiedras sėkmingai parduosime kitiems. Medienos granulės jau dabar kone visos iškeliauja iš Lietuvos, o skiedras mėginama supresuoti, kad būtų patogiau gabenti laivais. Todėl biokuro katilinių stabdymas problemos neišspręstų. Atvirkščiai – būtina modernizuoti katilines, pritaikant jas įvairesnėms biokuro rūšims.

Rinka ir saugikliai

VEIDAS: O ar esama ką tik priimtame Atsinaujinančių išteklių energetikos ar kituose šią sferą reguliuojančiuose įstatymuose saugiklių, garantuojančių, kad vertinga mediena nenukeliaus į kuro katilus?

R.Beinortas: Galiu atsakyti: tokių saugiklių nėra. Teikėme pasiūlymus, bet į juos nebuvo atsižvelgta.

M.Nagevičius: Pagrindinis saugiklis – žaliavos rinkos kaina. Juk deginame tai, ką apsimoka.

VEIDAS: O kaip tuomet su žaliavos kainomis?

S.Paulauskas: Labai paprastai: katilinių atstovai nuneša popierius į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją ir pareiškia, kad kuro kainos vėl išaugo. Juk Vilniaus miestas dabar skolingas šilumos tiekėjams 40 milijonų, ir ši skola atidėta ateičiai motyvuojant tuo, kad pakilo kuro kainos. Žinoma, dėl stipresnės konkurencijos žaliavos kaina iš tikrųjų kyla. Skirtumas tas, kad aš, kaip medžio plokščių gamintojas, matau aiškias mane tenkinačias kainų lubas – jos šiuo metu siekia 160 Lt už kubinį metrą į gamyklą pristatytos žaliavos. Jei kaina didesnė, pagamintos plokštės tampa nebereikalingos. O katilinės jokių lubų neturi.

M.Nagevičius: Taigi lieka du keliai: arba tikėtis, kad kainos rinkoje pačios šiuos procesus sureguliuos, arba reguliuoti administracinėmis priemonėmis. Antruoju atveju gali nutikti taip, kad miškų atliekos taps brangesnės už padarinę medieną, kurios nebebūtų galima deginti.

Biokuras ir šilumos kaina

VEIDAS: Ar biokuras atpigintų šildymą Lietuvoje?

V.Stasiūnas: Gamtinių dujų kiekis, atitinkantis toną naftos ekvivalento, šiandien šilumos tiekimo įmonėms, įskaitant tansportavimą ir galios mokestį, kainuoja 1450 Lt, o biokuro – mažiau nei 700 Lt. Palyginkime: 2005 m., kai tas pats dujų kiekis kainavo 440 Lt, šilumos kilovatvalandės kaina buvo 11 centų. Skandinavai (švedai, suomiai, danai), kurie jau tuo metu 80 proc. šilumos gamino iš biokuro, už šilumos kilovatvalandę mokėjo 18 ct. Bet kai “Gazpromas” dujų kainą Lietuvai pakėlė iki 1500 Lt, mes mokame jau 25 ct/kWh, o skandinavai kaip mokėjo aštuoniolika, taip ir tebemoka. Be to, jie šilumos suvartoja triskart mažiau, nes namai sutvarkyti, ir gyventojai už šilumą moka atitinkamai mažiau.

R.Beinortas: Be to, ten galinga medienos perdirbimo pramonė, generuojanti pigias medienos atliekas, deginamas katilinėse. Mes, per metus jiems eksportuodami 1–1,2 mln. kubinių metrų popiermedžių, prie jų gerovės irgi prisidedame.

A.Brukas: Bet propaguojant biokuro plėtros idėją ekonominiai rodikliai sąmoningai pateikiami skaičiuojant pigiausiai atsieinančias medienos atliekas, o ne šiaudus ar energetinių augalų plantacijose išaugintą produkciją. Tai visuomenės klaidinimas.

S.Paulauskas: Kai mums pabodo kylančios dujų kainos ir savo įmonėje Klaipėdoje suprojektavę pastatėme šiuolaikinę biokuro katilinę, kūrenamą rąstų nužievinimo atliekomis, pati katilinė atsiėjo maždaug 10 mln. Lt, o elektrostatiniai filtrai, gaudantys degimo proceso metu išsiskiriančius mikroelementus, – dar brangiau. Kadangi energijai gaminti naudojame pačioje įmonėje susidarančias gamybos atliekas, investicijos atsipirks. Tačiau drąsiai tvirtinu, kad Lietuvos piliečiams biokuras šilumos neatpigins. Perėjimas prie tokio kuro reikalauja pernelyg didelių investicijų. Ir apskritai šiluma ateityje brangs, kad ir kokį kurą rinksimės. Gelbėtis tegalime mažindami jos suvartojimą.

M.Nagevičius: Tačiau pereinant prie biokuro šiluma brangs mažiau, nei to nedarant ir toliau deginant vien gamtines dujas.

R.Beinortas: Šilumos energija yra prekė, kurios kaina nustatoma rinkoje. Kuro dalis tėra viena iš šilumos energijos kainos dedamųjų. Todėl kalbėdami apie biokurą turime matyti ne vien šilumos gamybos savikainą: ne mažiau reikšminga ateityje rimta problema tapsianti anglies dioksido emisija ir kiti veiksniai.

J.Šimėnas: Biokuro degalinių efektyvumas priklauso ir nuo jų valdymo. Tarkim, Radviliškyje pastatyta katilinė iškart atpigino šilumą 30 proc., o kitur to pasiekti nepavyksta. Manau, kad padarinės medienos niekas Lietuvoje nedegins, nes perdirbama ji gali sukurti kur kas didesnę pridėtinę vertę. Bet ir be jos šilumos gamintojai, išnaudodami agrarinius išteklius, galėtų šiluma aprūpinti visą Lietuvą. Apskaičiuota, kad tokie ištekliai sudaro 10 TWh, o deramai apšiltinus pastatus mums užtektų ir 5 TWh. Žinoma, energetiniais augalais turėtume užsodinti dabar dirvonuojančias žemes, kuriose niekada neaugs nei kviečiai, nei kukurūzai (žinoma, jei nepribersime tiek trąšų kaip olandai…).

S.Paulauskas: Mes už tai, kad melioracijos grioviai būtų tvarkomi ir laukai nedirvonuotų, bet kitų medienos išteklių, dėl kurių konkuruoja kuro pramonė ir baldų gamintojai, naudojimas turėtų būti balansuojamas. Verslas neturi šansų kovoti su valstybės pozicija. Pasakykite aiškiai, kad prioritetas šiandien yra 30 proc. atpiginti šilumą, o ne išsaugoti Lietuvos baldų pramonę, ir mes trauksimės. Jau dabar investuojame į naują medienos perdirbimo kompleksą Baltarusijoje, o ne Lietuvoje, nes nebematome perspektyvos.

Nauda ir investicijos

VEIDAS: Kiek investicijų reikia, kad 2020 m. iš biokuro gamintume Nacionalinės energetikos strategijoje numatytą energijos kiekį?

M.Nagevičius: 2,9 mlrd. litų. Iš jų 1,4 milijardo reikėtų šilumos ūkiui ir 1,5 milijardo – elektros energijos gamybai. Šilumininkai skaičiuoja, kad mažiausiai pusė jiems reikalingų investicijų turėtų būti ES ar vyriausybinių šaltinių parama, antraip investicijos nebus patrauklios. Beje, ir šiuo metu apsimoka statyti tik tokios galios biokuro katilines, kurios visu pajėgumu dirbtų ištisus metus. Kai statomi didesni katilai, kurių dalis pajėgumo tenaudojama žiemos metu, ši papildoma dalis, palyginti su šildymu dujomis, tampa nuostolinga. Bet kuo sparčiau brangs dujos – tuo didesnius biokuro katilus apsimokės statyti.

J.Šimėnas: Manau, biokuro rūšių įvairovės saugiklius būtina nustatyti Seime pradėtoje svarstyti Nacionalinės pažangos 2014–2020 m. programoje. Nes jeigu nieko neįrašysime, tai gali atsitikti taip, kad visos energetikos sektoriui plėtoti skirtos lėšos nukeliaus naujos atominės elektrinės statybai.

M.Nagevičius: Medienos pramonei apsimokėtų, kad kuo didesnės ES lėšos būtų numatytos šiaudus ir komunalines atliekas deginančioms katilinėms remti. Šilumos tiekėjai statys tokias katilines, kurios jiems labiausiai apsimokės. Tuomet ir konkurencinis spaudimas medienos rinkoje atlėgtų.

J.Zimnickas: Nesu didelis administracinio reguliavimo šalininkas, nes rinkos dėsniams prieštarauti sunku. Vis dėlto reikia kurti tikrą, veikiančią, o ne parodomąją biomasės rūšių konkurenciją.