Telekomunikacijų bendrovė „Tele2“ pirmąjį ketvirtį toliau didino klientų skaičių. Per ketvirtį „Tele2“ paslaugomis naudotis pradėjo 18 tūkst. naujų vartotojų – pusantro karto daugiau, nei prieš metus, kai naujų vartotojų skaičius siekė 12 tūkst.

Be to, dauguma numerius perkeliančių klientų rinkosi „Tele2“. Operatoriaus klientų skaičius dėl numerių perkėlimo „Tele2” išaugo 7,5 tūkst. Tai – geriausias rodiklis Lietuvos mobiliojo ryšio rinkoje.

„Puikiai suprantame – jei klientai renkasi mus, ilgalaikiai veiklos rezultatai taip pat bus geri. Pateikę dar geresnius pasiūlymus laimėjome klientų pasitikėjimą ir galime toliau augti“, – sakė Petras Masiulis, „Tele2“ generalinis direktorius.

Iš viso „Tele2” klientų, palyginti su tuo pačiu ketvirčiu prieš metus, padaugėjo 4,2 proc, iki 1,868 mln.

„Tele2“ verslo klientų skaičius per tą patį laikotarpį išaugo 7,6 proc., iki 134,6 tūkst.

Pirmąjį ketvirtį „Tele2“ pajamos Lietuvoje buvo 119,1 mln. litų – beveik tokios pat kaip prieš metus, kai jos sudarė 120 mln. litų.

Bendrovės EBITDA (pelnas prieš palūkanas, mokesčius, nusidėvėjimą ir amortizaciją) marža siekė 36 proc. – 42,2 mln. litų.

Bendrovė tęsė investicijas į mobiliojo ryšio ir interneto tinklų modernizavimą. Per ketvirtį tam skirta 7,8 mln. mln. litų.

Ryšių reguliavimo tarnybos gruodžio mėnesio duomenimis, „Tele2“ 3G ryšio tinklas apima 79,4 proc. Lietuvos teritorijos ir yra antras didžiausias. Operatoriaus 2G ryšys yra plačiausias Lietuvoje ir dengia 98,9 proc. šalies teritorijos.

Tarptautinės tyrimų bendrovės „Millward Brown“ kovą atlikto reprezentatyvaus nuomonių tyrimo duomenimis, iš viso „Tele2“ ryšiu naudojasi 50 proc. Lietuvos gyventojų.

„Vadovaudamas su kitais elgiuosi taip, kaip norėčiau, kad kiti elgtųsi su manimi. Ir šitai tikrai veikia“, – sakė Petras Masiulis, bendrovės „Tele2“ generalinis direktorius, kurį solidi mokslo ir verslo atstovų komisija išrinko geriausiu 2013 metų vadovu.

Jam, kaip ir ankstesniems savaitraščio „Veidas“ paskelbtiems trylikai Metų vadovų, buvo įteiktas diplomas bei skulptūra „Žmogus tiltas“.
Geriausio metų vadovo renginį globojanti šalies vadovė Dalia Grybauskaitė, sveikindama laureatą, šmaikštavo, kad žvelgdama į salę nežino, į katrą pusę žiūrėti, nes vienoje sėdi vienas Masiulis, kitoje – kitas. Ir abu – kaip vienas (P.Masiulis turi brolį dvynį Roką, kuris yra AB „Klaipėdos nafta“ vadovas; beje, R.Masiulis viename ankstesnių konkursų liko antras). Prezidentės žodžiais, abiejų brolių kuriama kokybė yra labai svarbi ir vertinga visai mūsų valstybei.
„Lietuvos sėkmės istoriją kuria aktyvūs, atsakingi ir atkakliai tikslo siekiantys žmonės. Šiandien mes pagerbiame vadovus, kurių įžvalga, gebėjimas dirbti greitai ir kokybiškai padeda kelti įmonės vertę ir kurti šalies gerovę, – sakė šalies vadovė. – Geras vadovas kuria ilgalaikę sėkmę. Toks lyderis daugeliui neįmanomą idėją paverčia konkurencinga preke ir geba pasiūlyti sąžiningą kainą. Taip kartu su juo laimi ir vartotojai.“
„Veido“ leidėjas dr. Algimantas Šindeikis priminė, kad Lietuvoje esama labai daug puikių vadovų, kurių įmonių rezultatai kyla, kurie sumoka daug mokesčių valstybei, tačiau dauguma jų, deja, nėra tiltai tarp verslo ir visuomenės. „Tie žmonės, kuriuos „Veidas“ išrenka geriausiais metų vadovais, yra daugiau nei tik geri verslininkai. Jie yra dar ir tikri valstybės patriotai, kuriems svarbu, kad žmonės neišsivaikščiotų iš Lietuvos. Toks yra ir šių metų laureatas“, – pabrėžė A.Šindeikis.
Pirmasis Metų vadovo rinkimų laureatas ir šiųmetės komisijos pirmininkas prof. Vladas Algirdas Bumelis pasidžiaugė: „P.Masiulis mums visiems padėjo tapti turtingesniems, nes jo įmonės pastangomis mums sumažėjo pokalbių kainos. Tai puikus pavyzdys, kai kapitalizmas leidžia laimėti ne tik įmonei, bet ir visiems žmonėms.“
„Veido“ vyr. redaktorius Gintaras Sarafinas pastebėjo, kad Lietuvoje iš skirtingų lūpų dažnai girdime žodį „neįmanoma“. Jį dažnai taria ir vadovai, lyderiai. „Jie aiškina, jog neįmanoma vadovauti taip, kad visi būtų patenkinti. Jei būsi gerai vertinamas akcininkų, tada dantį grieš darbuotojai, jei įtiksi klientams, tada kabinėsis mokesčių inspektoriai, jei pasieksi maksimalų efektyvumą, tai atmosfera darbovietėje ir kolektyve bus užnuodyta. Taip nemažai vadovų tampa šių laikų vergvaldžiais, ir tai liūdina. Nors jie bando pateisinti save, bent yra neteisūs, – dėstė G.Sarafinas. – Sunku patikėti, bet yra vadovų, kurie sugeba pasiekti, kad visi būtų patenkinti. Ir šiais laikais, ir Lietuvoje. Toks yra mūsų išrinktasis geriausias metų vadovas P.Masiulis bei antroje vietoje likusi „Mars Lietuva“ vadovė Aušra Žemaitienė. Jų įmonių pelnas auga, klientų daugėja, efektyvumas didžiulis, taigi akcininkai patenkinti, bet patenkinti ir darbuotojai, taip pat ir klientai, ir net konkurentų klientai.“
Pats P.Masiulis sakydamas savo kalbą neslėpė susijaudinimo bei džiaugsmo ir kalbėjo taip paprastai, šiltai bei nuoširdžiai, kad kone kiekvieną sakinį apie pusantro šimto kviestinių svečių palydėdavo plojimais ar šypsenomis. O po renginio daugelis susirinkusiųjų sakė, jog šią kalbą reikėtų išspausdinti visą, kad kiti vadovai pamatytų, koks turėtų būti tikras lyderis.
Taigi, pateikiame P.Masiulio kalbos santrauką: „Kai sužinojau, kad mane išrinko, taip apsidžiaugiau. Ir visai ne dėl garbės, tikrai. Tiesiog kartais būna momentų, kai tau reikia tokio patvirtinimo. Man tai yra aiškus ženklas, kad kai žmogus dirba su meile, kai jis žino, ko nori, svajoja, kai jo širdis veržiasi paskui tikslą, tai Dievas jį laimina. Ir ne tik laimina, o ir tris keturis kartus padidina tai, ko tu siekei.

Lietuvos Respublikos Prezidentūroje įteiktas „Metų vadovo“ apdovanojimas.

2013 m. „Metų vadovu“ tapo telekomunikacijų bendrovės „Tele2“ generalinis direktorius Petras Masiulis.

Šį įvertinimą jis pelnė keturioliktą kartą savaitraščio „Veidas“ surengtuose apdovanojimuose. P. Masiuliui skirta simbolinė Petro Vileišio, žmogaus-tilto, skulptūra. Ją sukūrė menininkas Arvydas Ališanka.

Skelbdama P. Masiulį „Metų vadovu“, komisija įvertino, kad per 11 jo vadovavimo „Tele2“ metų bendrovė daugiausia prisidėjo prie ryšio kainų mažinimo. Dabar jos yra mažiausios Europos Sąjungoje. Europos Komisijos duomenimis, vidutinė pokalbio mobiliuoju telefonu ES kaina siekia 9,1, o Lietuvoje – vos 1,9 euro cento. 2013 m. „Tele2“ Lietuvoje tapo mobiliojo ryšio rinkos lydere pagal visus kriterijus.

Pasak apdovanojimą skyrusios komisijos narių, „Tele2“ veikla mažinant ryšio kainas turėjo nacionalinį efektą ir palietė kiekvieną šalies gyventoją, o P. Masiulis – vadovas, kuris leido visai tautai sutaupyti labai daug pinigų.

„Šis apdovanojimas yra visos bendrovės, kolektyvo darbo ir klientų pasitikėjimo įvertinimas. Visada norėjau, kad „Tele2” pavyzdys rodytų – verslas bus sėkmingas, jei duos tai, ko reikia klientams, darbuotojams sukurs geras sąlygas ir prisidės prie šalies pažangos“, ‒ sakė P. Masiulis, „Tele2“ generalinis direktorius.

2013 m. „Metų vadovo“ rinkimuose varžėsi 18 vadovų. 15 jų pateko į antrą turą ir buvo pateikti komisijos vertinimui. Kandidatų sąrašą patikrino Valstybinė mokesčių inspekcija ir „Creditreform Lietuva“.

„Metų vadovą“ kasmet išrenka savaitraščio „Veidas“ sukviesta komisija. Šiemet ją sudarė 12 narių – ekonomistai, finansų analitikai ir sėkmingų įmonių vadovai.

Šiemet komisiją sudarė banko „Citadele“ valdybos pirmininkė, administracijos vadovė Alma Vaitkunskienė, banko „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis, Investuotojų asociacijos valdybos pirmininkas Vytautas Plunksnis, biotechnologinės farmacijos centro „Biotechpharma“ valdybos pirmininkas Vladas A. Bumelis, „Penkių kontinentų“ generalinis direktorius Idrakas Dadašovas, ISM rektorius Nerijus Pačėsa, „Creditreform Lietuva“ direktorius Saulius Žilinskas, „Servier pharma“ vadovas Mindaugas Papievis, Mykolo Romerio universiteto plėtros prorektorius Stasys Vaitkevičius, Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas, savaitraščio „Veidas“ leidėjas Algimantas Šindeikis ir vyriausiasis redaktorius Gintaras Sarafinas.

Per savo karjerą Petras Masiulis jau du kartus sugebėjo trečią vietą rinkoje užimančią įmonę iškelti į lyderių gretas.

Kai prieš 11 metų gavo pasiūlymą tapti „Tele2“ generaliniu direktoriumi, Petras Masiulis, tuo metu dirbęs įmonės „Colgate-Palmolive“ rinkodaros vadovu Baltijos šalims ir gyvenęs Latvijoje, ilgai nedvejojo, nors tuo metu lietuvių požiūrį į šį mobiliojo ryšio operatorių geriausiai apibūdino sklandantis anekdotas: „Tele2“ klientai, šeštadienį renkamės Katedros aikštėje. Važiuosime į ryšio zoną.“ Apsispręsti P.Masiuliui padėjo pasidomėjus išsiaiškintas faktas, kad „Tele2“ – labai rimta tarptautinė įmonė. Šis darbo pasiūlymas taip pat reiškė, kad neseniai susikūrusi Masiulių šeima, kuri tuo metu laukėsi pirmagimio, galės grįžti gyventi į Lietuvą.
Vis dėlto naujojo vadovo laukė didžiulis iššūkis – įmonės padėtis buvo nepavydėtina, nes įžengęs į rinką penkeriais metais vėliau negu konkurentai, „Tele2“ turėjo mažiausią ryšio aprėptį ir mažiausiai klientų, iš kurių didelė dalis buvo nepatenkinti ir ketino pereiti į kitą tinklą. Verslo klientai pirmuosius trejus P.Masiulio vadovavimo metus „Tele2“ paslaugomis net nesidomėjo, nes anuomet net važiuojant autostrada mobilusis ryšys trūkinėdavo, o keliuose kaimiškuose regionuose „Tele2“ ryšio tinklo iš viso nebuvo. P.Masiulis prisimena, kad abejonės sklandė netgi pačioje įmonėje.
„Buvo jaučiamas šioks toks neužtikrintumas, ar „Tele2“ galės įsitvirtinti, nes tuo metu sklandė nepamatuotos kalbos, kad mažoje Lietuvos rinkoje užtenka ir dviejų operatorių. Įmonės viduje vyko diskusijų ir svarstymų, ar reikia pradėti žygį į aukštumas, o gal verta pasitenkinti tuo, ką turime, ir sekti lyderiams iš paskos. Džiaugiuosi, kad ankstesnis vadovas švedas buvo subūręs labai gerą komandą, tad man reikėjo įpūsti ugnies, kad žmonės patikėtų, jog „Tele2“, nors yra trečias, nebūtinai turi elgtis kaip trečias žaidėjas: turi nebijoti svajoti ir siekti būti pirmas. Mano indėlis – kad žmones pavyko įtikinti, jog reikia siekti pačių aukščiausių tikslų, nes jei sieki tik vidutinio rezultato, neverta ateiti į darbą ir gaišti laiko. Jei nori būti lyderis, turi ir elgtis kaip lyderis, todėl nuo pat pradžių pradėjome stiprinti paslaugų kokybę, sukūrėme linksmesnes reklamas ir pradėjome skatinti darbuotojus mąstyti, kaip eiti į lyderius, o ne kaip būti vidutiniokais“, – prisimena P.Masiulis.

Atsiliekančias įmones į lyderius išvedė du kartus

Naujasis „Tele2“ vadovas jau anksčiau buvo įsitikinęs, jog strategija, kad jei nori tapti lyderiu, turi ir elgtis kaip lyderis, veikia. Mat panašios užduoties – rinkoje trečią vietą užimančią bendrovę paversti pirmaujančia – P.Masiulis 2003 m. ėmėsi jau antrą kartą. Pirmąjį savo iššūkį vadovas įveikė dirbdamas „Colgate-Palmolive“ rinkodaros vadovu Baltijos šalims. Jam atėjus į šią įmonę, „Colgate-Palmolive“ produktai Baltijos šalyse užimdavo arba trečią, arba ketvirtą vietą ir stipriai atsiliko nuo konkurentų.
„Su kompanijos vadovu pradėjome mąstyti, kad su tokia padėtimi nesitaikstysime, nors mūsų konkurentai buvo ypač rimti: didžiausias pasaulio buities priemonių gamintojas „Procter&Gamble“, didžiulės kompanijos „Unilever“, „Benckiser“. Darbuotojai buvo nusivylę, kad mes, tokie mažiukai, neįstengsime konkuruoti, nes kitos bendrovės daug daugiau išleidžia reklamai. Vis dėlto mes su vadovu pradėjome austi strategiją, kaip tai padaryti: iš pradžių gerai pavyko derybos su televizijos stotimis, todėl labai stipriai padidinome reklamos apimtis, nors išlaidos reklamai praktiškai nepadidėjo, pakeitėme prekybos agentus, motyvavome kolektyvą. Pasiektas rezultatas – nebuvo nė vieno „Colgate-Palmolive“ produkto, kuris netaptų lyderiu Baltijos šalyse. Visi produktai aplenkė savo konkurentus. Man iki šiol kelia nuostabą, kaip mums tai pavyko pasiekti per porą metų. Kai žmonės nori siekti ir labai rimtai dirba, ir Dievas tokį darbą laimina“, – mano P.Masiulis.
Įdomiausia detalė, kad per visą „Colgate-Palmolive“ istoriją įmonės produktai tik vienintelėse Baltijos šalyse iškopė iki lyderių pozicijų visose srityse.
Na, o „Tele2“ verslas Lietuvoje nepalyginti didesnis negu „Colgate-Palmolive“ visose Baltijos šalyse, tad naujasis iššūkis buvo kur kas rimtesnis. Tad kokiais konkrečiais veiksmais vis dėlto pavyko iškelti „Tele2“ iš trečios vietos į pirmą? Pirmiausia, žinoma, įmonė stengėsi siūlyti mažiausius įkainius už pokalbius, o tai paskatino ir kitus operatorius gerokai atpiginti pokalbius. Būtent atkakliai kainomis konkuravęs „Tele2“ gali prisiimti daugiausiai nuopelnų už tai, kad Lietuvoje mobiliųjų telefonų skambučių tarifai yra mažiausi Europos Sąjungoje. Europos Komisijos duomenimis, vidutinė vienos minutės pokalbio mobiliuoju telefonu kaina ES siekia 9,1, o Lietuvoje – 1,9 euro cento. Beje, pigiausios kainos pažadas lietuvius ypač paveikė atėjus krizei, kai dauguma ėmė ieškoti būdų sutaupyti.
P.Masiulis pabrėžia, kad atėjęs vadovauti įmonei jis taip pat ieškojo, ką reikia taisyti: „Laikėmės nuomonės, kad turime įtikti klientui, todėl nuo to ir pradėjome: klientui trūko ryšio aprėpties – ją plėtėme; klientui reikėjo interneto – rūpinomės internetu; klientui reikėjo papildomų paslaugų – kūrėme papildomas paslaugas; klientui reikėjo geresnio ryšio užsienyje – rengėme sutartis užsienyje. Tai nėra labai sudėtingas verslas, čia reikia sveiko proto: matai, ko reikia klientui, ir tai darai. Svarbu sąžiningumas ir santykis su klientu. Pastebėjome, jog klientui labai svarbu, kad jis būtų gerbiamas ir iš jo nevagiama, kad seni klientai būtų lygiai taip pat gerbiami kaip nauji.“
Lygiai taip pat „Tele2“ keitė ir verslo klientų požiūrį: sudarę sutartis su keletu didesnių įmonių, greitai reaguodavo į jų atsiliepimus, ką reikia keisti, taisyti. Pirmiausia, žinoma, reikėjo didinti ryšio aprėptį, todėl P.Masiulis tvirtina, kad nuo tų laikų iki dabar įmonė nesustoja plėsti tinklo ir pasiekė tokį lygį, kad „Tele2“ GSM mobiliojo ryšio tinklas yra plačiausias Lietuvoje.
Per 11 metų pavyko pasiekti ir kitus išsikeltus tikslus: „Tele2“ yra populiariausias operatorius (sociologinių tyrimų duomenimis, 54 proc. žmonių naudojasi šio operatoriaus ryšiu) ir uždirba daugiau negu 40 proc. visos rinkos pelno, nors ir siūlo mažiausią kainą.
„Čia tarsi traukos dėsnio įveikimas. Kai kalbėjomės su vienu profesoriumi, jis stebėjosi, jog ekonomikos dėsniams prieštarauja faktas, kad pigiausias operatorius yra ir didžiausią pelną gaunantis operatorius“, – šypsosi P.Masiulis. – Manau, pelningiausia įmonė esame todėl, kad žmonės ja mėgsta, o kai mėgsta, tada jos neskriaudžia – investuoja pinigus sąžiningai, neperka dalykų, kurie nebūtini, derasi dėl įmonės, kovoja dėl jos. Galiausiai taip ir išeina, kad mūsų sąnaudos  yra mažiausios. Palyginkite: „Tele2“ dirba 108 darbuotojai, o konkurentų įmonėse – 500–600“.
Ekspertai pastebi, kad nemažai sutaupyti „Tele2“ padeda pasirinkta strategija įvairias paslaugas pirkti iš išorės, o ne samdyti papildomai darbuotojų įmonės viduje.
O pernai pirmą kartą istorijoje „Tele2“ tapo ir didžiausiu operatoriumi pagal pajamas, aplenkdamas iki tol pirmavusį „Omnitel“. Tokia kova neapsiėjo be pasekmių: P.Masiulis – vienintelis pernai nepasikeitęs telekomunikacijų įmonės vadovas Lietuvoje. Prastėjantys rezultatai iš pareigų išvertė ilgametį „Omnitel“ vadovą Antaną Zabulį, praėjusių metų pabaigoje pasikeitė ir „Bitės“ generalinis direktorius.

Lietuvos mobiliojo ryšio rinkos lyderės „Tele2“ pajamos Lietuvoje praėjusiais metais augo 6,9 proc., iki 514,6 mln. litų.

Bendrovės EBITDA (pelnas prieš palūkanas, mokesčius, nusidėvėjimą ir amortizaciją) marža siekė 36 proc. –184,1 mln. litų. Tai 7,4 proc. daugiau, nei 2012 m.

„Rezultatai patvirtina, kad kai mažiname kainas, laimi ne tik klientai, bet ir „Tele2“. Praėjusiais metais dirbome dar efektyviau, tai leido toliau didinti kokybę, kurti naujas paslaugas ir mažinti kainas. Augimas rodo, kad žmonės tai įvertino“, – sakė Petras Masiulis, „Tele2“ generalinis direktorius.

Paskutinįjį metų ketvirtį „Tele2“ pasiekė ypač gerų rezultatų. Bendrovės pajamos padidėjo 4,7 proc., iki 128,2 mln. litų. EBITDA augo net 13 proc., iki 39,7 mln. litų, o ketvirčio EBITDA marža – nuo 29 iki 31 procento.

„Tele2“ veiklos išskirtinumas 2013 m. buvo naujų paslaugų kūrimas. Vartotojams pasiūlyta išmaniųjų apsauga nuo kenkėjiškų programų, telefonų draudimas, virtualūs numeriai. „Tele2” taip pat padidino mobiliojo parašo prieinamumą, įgyvendino telefonų vagysčių ir telefoninių sukčių veiklos prevencijos priemones.

„Tele2” paslaugų vartotojų skaičius 2013 m. išaugo 3,9 proc. ir pasiekė 1,85 mln.

Ypač augo verslo klientų pasitikėjimas „Tele2”. Jų skaičius pernai pabaigoje pasiekė 138,6 tūkst. ir buvo 16,4 proc. didesnis nei prieš metus.

„Tele2“ toliau rinkosi operatorių keičiantys žmonės. Dėl numerio perkėlimo bendrovės klientų padaugėjo beveik 26,2 tūkst.

„Tele2“ pernai tęsė 2012 m. pradėtą mobiliojo ryšio ir interneto tinklų modernizavimą. Per metus tam skirta 37 mln. litų investicijų (2012 m. – 32,5 mln. litų).

Bendrovė atnaujino 85 proc. 2G tinklo ir 100 proc. 3G tinklo, pakeitė pagrindinę tinklo įrangą, įrengė naują magistralinį duomenų perdavimo kanalą ir jo pralaidumą padidino 10 kartų, taip pat pradėjo teikti 4G ryšio paslaugas.

Bendrovės „RAIT“ 2013 m. gruodžio mėn. atliktos apklausos duomenimis, „Tele2“ yra populiariausias ir labiausiai rekomenduojamas operatorius Lietuvoje. Beveik pusė apklausos dalyvių teigė, kad naudojasi „Tele2“ paslaugomis.

Tarptautinės personalo vertinimo metodikų ir tyrimų bendrovės „Profiles International“ tyrime „Tele2“ pernai pripažinta produktyviausia IT ir telekomunikacijų sektoriaus bendrove Baltijos šalyse 2012 m., o investicinio banko „GILD Bankers“ sudarytame vertingiausių 2012 m. Lietuvos bendrovių sąraše „Tele2“ paskelbta vertingiausia šalies mobiliojo ryšio bendrove.

Pasaulyje daug dėmesio skiriama GINI indeksui, kuris rodo kokia dalis pajamų tenka 10 proc. turtingiausių visuomenės atstovų, o Lietuvoje jis mažai aptarinėjamas.

Per 20 paskutinių metų GINI indeksas Lietuvoje nuolat augo, išskyrus du laikotarpius, tai 2000 m. ir 2011 m., kai Lietuvos valdžioje dirbo konservatoriai. Per 2013 metus, grįžus valdyti socialdemokratams, GINI indeksas vėl šoktelėjo aukštyn, ir Lietuva jau tapo viena iš „lyderių“ visoje Europoje. Vadinasi Lietuvos turčiai tapo dar turtingesni, o skurdžiai dar labiau nuskurdo.
Viskas paprastam Lietuvos turčiui
Išklausęs 2012 m. socialdemokratų rinkimų lozungus ir šūkius apie „paprastą žmogų“, tikėjausi, kad Lietuvoje padaugės socialinės atsakomybės ir sumažės skurdas. Prieš rinkimus dabartinę koaliciją sudarančios partijos rungtyniavo žarstydamos pažadus rūpintis „paprastais žmonėmis“, tačiau gavus valdžią viskas vyksta priešingai. Lietuvos kairieji proteguoja turčius ir jiems pataikauja, o skurdas ir nelygybė auga didžiuliu greičiu. Kaip teigia prof. Romas Lazutka, 90 proc. bankų indėlių priklauso 3-5 proc. šalies gyventojų.
Ar dabartinė valdžia, kaip buvo žadėjusi prieš rinkimus rūpinasi „paprastais žmonėmis“? Atvirkščiai.
Nieko nelaukiant buvo pakeltos Seimo narių, teisėjų ir aukštųjų pareigūnų algos. Paties Ministro Pirmininko alga papilnėjo 2 tūkstančiai litų. Maža to, gruodį Vyriausybė nutarė padidinti nacionalinių ir valstybinių įstaigų vadovų bei aukščiausiojo lygio darbuotojų atlyginimų priedus. Šie priedai galės siekti 2 atlyginimų dydį. 2009 metais šis dydis buvo gerokai sumažintas. Taip pat sudarytos galimybės taikyti didesnius tarnybinių atlyginimų koeficientus bei priedų ir priemokų dydžius biudžetinių įstaigų vadovams, jų pavaduotojams, struktūrinių padalinių vadovams ir jų pavaduotojams (jų galimi priedai 2009 metais buvo sumažinti 30 proc.).
Turčiai tikrai negali daugiau mokėti mokesčių
Kai paklausi emigrantų, kodėl jie išvažiuoja iš Lietuvos, dažnas atsakymas būna – dėl didelės socialinės neteisybės. Jauni žmonės nemato perspektyvų užsidirbti, nes turi mokėti beveik 40 proc. mokesčių nuo pajamų. Tačiau labai maža dalis žmonių, kurie turi daug turto, moka menkus kelis procentus. Kaip nekeista tokių žmonių gausu Seime ir būtent socialdemokratų ar darbiečių frakcijose. 2011 m. Viktoras Uspaskichas nurodė turįs daugiau kaip 60 milijonų litų, jo pajamos buvo 1,6 milijono litų, o mokesčių jis sumokėjo beveik 7 tūkstančius litų. Apytiksliai išeina, kad sumokėti mokesčiai sudaro 0,44 procento metinių pajamų. Vladimiras Romanovas deklaravo daugiau kaip 180 milijonų litų turto, gavo 20 milijonų litų pajamų ir sumokėjo 135 tūkstančius litų mokesčių. Kiek čia procentų išeina? Šiek tiek daugiau negu 0,67 proc. Ir sąrašą galima tęsti. Taigi „paprastas žmogus“ turi mokėti apie 37,5 proc., o turčius?
Kai Seime pasiūliau nors truputi praplėsti ratą žmonių, kurie mokėtų už prabangų nekilnojamąjį turtą, buvau nušvilptas ir sukritikuotas ne dešiniųjų, bet oponentų iš kairės Mečislovo Zasčiurinsko ir Broniaus Bradausko.
Progresinių mokesčių apgaulė
Socialdemokratai jau antrą dešimtmetį entuziastingai pakalba apie progresinius mokesčius. Tačiau tokių mokesčių įvedimas – tai fikcija ir pražūtingas kelias Lietuvai. Progresiniai mokesčiai, kokius siūlo kai kurie socdemai, tai kai kuo daugiau uždirbi, tuo daugiau procentų turi mokėti. Taigi žmonės, kurie siekia karjeros, daug mokosi, turi aukščiausią kvalifikaciją bus baudžiami didesniais mokesčiais. Kaip su tokia politika į Lietuvą prisikviesti investuoti tokias pirmaujančias pasaulio kompanijas kaip „Barclay‘s“ ar JAV mokslinių tyrimų bendrovę „Thermo Fisher Scientific“, kurios savo darbuotojams moka didelius atlyginimus. Gal jos tada verčiau vilios lietuvius dirbti į savo biurus užsienyje, kur nėra didėjančių mokesčių?
Progresiniai mokesčiai aišku patinka Lietuvos turčiams, kurie neturi arba turi labai mažai pajamų iš darbo santykių. Jie gyvena ne iš darbo, o iš kapitalo – įmonių nešamo pelno, nekilnojamojo turto, vertybinių popierių, aukso ir kitų turtų. O nors truputi padidinti kapitalo mokesčių ir savo ruožtu sumažinti mokesčius dirbantiems, kairieji jokiu būdu nesutinka.  Nors tik taip galima pasiekti bent kiek didesnį teisingumą. Prieš tokius siūlymus pakyla tų apsimestinių kairiųjų partijų bičiuliai milijonieriai, kurių taip gausu aukštuose postuose.
Taigi, pasak socialdemokratų, kurie dirba ir siekia pačių aukščiausių, rinkoje labiausiai vertinamų žinių, kurie dėl savo darbštumo ir gebėjimų daro karjerą, tegu moka dar daugiau, o kurie jau yra pralobę iš kitų darbo, paversto jų asmeniniu kapitalu ir turtais, mokesčių tegu moka po kokius 0,5 proc. Įdomūs tie mūsų socdemai, per kurių valdymo metus visada padidėja socialinė nelygybė.

Iki 2008 m. apie energetiką daug kalbėta, tačiau darbai tik imituoti. Priimta net abejotinų sprendimų. Štai 2001 m. pasirašytas Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos ir Estijos elektros bendrovių susitarimas, įtvirtinantis Lietuvos elektros perdavimo sistemą į posovietinę energetinę sąjungą.

Vakarų skirstomieji tinklai buvo perleisti privačiai „Vilniaus prekybos“ finansinei grupei specialiai sudarytomis palankiomis sąlygomis, sudaryta galimybė verslininkams iš to pasipelnyti. 2003–2004 m. „Lietuvos dujas“ kartu su magistraliniais dujotiekiais labai pigiai parduotos “E.ON Ruhrgaz” ir “Gazpromui”. Apie liūdnai pagarsėjusį “Leo LT” projektą nesinori net kalbėti.
Permainų koalicija energetikos klausimus apibrėžė kaip pačius svarbiausius, jiems skyrė politinį dėmesį, ir nuo kalbų pereita prie darbų. Iki 2009 m. energetikos politiką įgyvendino Ūkio ministerijos padaliniai su abejotinos reputacijos vadovais, tokiais kaip Anicetas Ignotas. Įsteigta Energetikos ministerija. Pradėtos sparčios sektoriaus reformos, tokios plačios, kad jas tik išvardysiu:
- Patvirtinta Nacionalinė energetikos strategija.
- Likviduota visuomenės interesams netarnavusi LEO bendrovė, ir elektros energetikos sektoriaus valdymas grąžintas valstybei.
- Kartu su Švedija pradėtas tiesti elektros kabelis Baltijos jūroje, sujungsiantis Skandinavijos ir Baltijos elektros perdavimo tinklus.
- Kartu su Lenkija atlikti parengiamieji darbai, reikalingi elektros linijos statybai pradėti.
- Įsteigta elektros birža, kuri integruota į vieną didžiausių pasaulio rinkų „Nord Pool Spot“.
- Pavyko į Visagino AE prikviesti strateginį investuotoją „Hitachi“. Projektas tapo realiai įgyvendinamas.
- Imtasi vykdyti dujų sektoriaus pertvarką įgyvendinant III energetikos paketo reikalavimus dėl dujotiekių nuosavybės atskyrimo.
- Sėkmingai įgyvendinamas suskystintų gamtinių dujų terminalo-laivo projektas, kuris bus baigtas 2014 m.
- Tiesiamas dujotiekis Klaipėda–Jurbarkas, kuris būtinas, kad iš Klaipėdos dujų terminalo būtų tiekiamos dujos Lietuvos vartotojams.
- Parengta Lietuvos ir Lenkijos dujotiekių jungties verslo aplinkos analizė, baigiama galimybių studija.
- Pradėti parengiamieji darbai požeminei gamtinių dujų saugyklai Syderiuose statyti.
- Sėkmingai sumontuotas kombinuoto ciklo dujų turbinis blokas Elektrėnuose.
- Bitėnų elektros skirstykla įjungta į šalies elektros perdavimo sistemą, tai leidžia perduoti elektros energiją Klaipėdos kraštui ne per Kaliningrado sritį.
- Pradėti Kruonio HAE 5-ojo bloko statybos parengiamieji darbai. Tai garantuos elektros sistemos stabilumą.
- Plėtojant atsinaujinančių energijos išteklių naudojimą nuo 2008 iki 2011 m. biokuro vartojimas centralizuotam šildymui išaugo nuo 151 tūkst. t naftos ekvivalento (tne) iki 186 tūkst. tne – maždaug penktadaliu. 2013 m. šilumos tiekimo įmonėse biokuro bus sukūrenta iki 260 tūkst. tne.
- Vėjo jėgainių įrengta galia 2008–2011 m. padidėjo beveik 200 proc. (nuo 68 MW iki 202 MW).
- Nuo 2010 m. elektros energiją gamina saulės jėgainės.
- Atsinaujinančių elektros gamintojų skaičius nuo 2008 m. padidėjo beveik 50 proc.
- Kartu su prezidente vykdoma šilumos ūkio pertvarka. Ardomos horizontalios ir vertikalios monopolijos.

Susisiekimo ministerija sumanė gerokai sutrumpinti kelius prižiūrinčių valstybės įmonių sąrašą. Jų skaičius turėtų aptirpti nuo vienuolikos iki šešių. O sutaupytus pinigus žadama investuoti į kelius.

Susisiekimo ministras Eligijus Masiulis skaičiuoja, kad sustambinus dabartines valstybės įmones kasmet būtų galima sutaupyti apie 8 mln. Lt. Dar keli milijonai bus sutaupyti sumažinus direktorių ir kitų vadovų pareigybių skaičių. Didesnės naudos, kurią kol kas sunku įvertinti, ministras tikisi pertvarkius likusių valstybės įmonių veiklą ir kelių priežiūros sistemą, kuri, kaip žadama, turėtų tapti efektyvesnė. Taigi kalbamės su ministru apie artėjančias permainas.

– Kodėl valstybės įmonių pertvarka vyksta tik dabar, baigiantis šios Vyriausybės kadencijai?
E.M: Šis procesas pradėtas jau senokai. Pasirengimas ir jau atlikti pirmieji darbai truko daugiau nei metus. Seime pakeisti kai kurie įstatymai, sugriežtinantys kelių remonto ir tiesimo darbų kokybės priežiūrą, taip pat pertvarkomos kontrolę vykdančios įstaigos. Dabar prasidėjo naujas etapas, per kurį norime imtis pokyčių kelius prižiūrinčių valstybės įmonių darbe.
– Kokiu principu kelius prižiūri valstybės įmonės?
E.M.: Valstybinės reikšmės keliai sudaro apie 21 tūkst. km. Juos prižiūri dešimt valstybės įmonių, veikiančių buvusių apskričių ribose. Dvi pagrindines Lietuvos magistrales, tai yra kelius Vilnius–Klaipėda bei Vilnius–Panevėžys, prižiūri vienuoliktoji valstybės įmonė „Automagistralė“. Kiekviename rajone šios įmonės turi padalinius, kurie atlieka realius kelių priežiūros ir tvarkymo darbus.
– Gal jau apskaičiavote, kokios naudos duotų valstybės įmonių stambinimas?
E.M.: Šiais metais kelių priežiūrai valstybė skyrė 235 mln. Lt. Šiuos pinigus naudojame ne tik sniegui valyti, remonto ir kitiems darbams. Dalis pinigų tenka pačioms įmonėms išlaikyti, darbuotojų ir vadovų algoms mokėti. Mažindami kelius prižiūrinčių įmonių skaičių mes apkarpytume administracines išlaidas, o sutaupytus pinigus panaudotume kelių priežiūrai.
Priminsiu, kad prasidėjus finansų krizei mes jau ne vieną kartą peržiūrėjome šių įmonių veiklą. Sumažinus finansavimą teko pradėti taupyti, efektyvinti veiklą. Vien darbuotojų nuo 2008 m. sumažėjo nuo maždaug 3700 iki 2900.
Dabar manome, kad to, kas jau padaryta, negana. Šiuo metu veikianti sistema yra vis dar gremėzdiška. Išlaikyti tiek daug tą patį darančių įmonių mažai valstybei – per didelė prabanga. Tad sustambinus bendroves bus atsisakyta apie 50 direktorių ir kitų administracijos darbuotojų. Vien tai duos vienkartinį kelių milijonų litų sutaupymo efektą. Dar daugiau sutaupyti tikimės efektyvindami šiuo metu veikiančią kelių priežiūros sistemą.
– O kokių bus įmonių veiklos pokyčių?
E.M.: Pirmiausia visi įmonių valdomi keliai perduodami Susisiekimo ministerijai pavaldžiai Lietuvos automobilių kelių direkcijai. Tai šešių milijardų litų vertės turtas, kurį efektyviau valdyti sutelktą vienose rankose. Naujasis valstybinės reikšmės kelių priežiūros modelis užtikrins kelių valdymą ir priežiūrą ne regioniniu, bet valstybės mastu.
Taip pat keičiama darbų planavimo, paskirstymo, vykdymo ir kontrolės sistema. Prieš pertvarką valstybės įmonės pačios valdė kelius, planavo darbus, juos vykdė ir save kontroliavo. Tai nėra normalu. Jei tas pats direktorius ir dirba, ir kontroliuoja savo darbą, geriausių rezultatų jis nepasieks.
Taigi mes norime atskirti kelių projektavimo, tiesimo, remonto ir priežiūros darbų užsakovo ir organizatoriaus funkcijas. Dėl to sistema turėtų veikti efektyviau. Valstybės įmonės po pertvarkos bus atsakingos tik už kelių priežiūrą ir vykdys tuos darbus, kuriuos užsakys Lietuvos automobilių kelių direkcija.
Tiesa, turėdamos galimybių jos ir toliau galės vykdyti savivaldybių, privačių bendrovių ar gyventojų užsakymus. Praėjusiais metais valstybės įmonės aktyviai dalyvavo įvairiuose konkursuose, todėl išlipo iš nuostolių ir visos bendrai uždirbo apie 4 mln. Lt pelno.
– Privačios įmonės kartkartėmis užsimena apie norus taip pat gauti užsakymų kelių priežiūros srityje. Juo labiau kad šios Vyriausybės kadencijos pradžioje buvo pasigirdę kalbų, jog kelių priežiūros įmonės gali būti privatizuotos. Ar tokie planai dar egzistuoja?
E.M.: Mūsų atlikta analizė parodė, kad per daugelį metų sukurta kelių priežiūros sistema yra gera, tik ją reikia tobulinti. Privatizuoti kelių priežiūros įmonių ši Vyriausybė tikrai nenusiteikusi, jos ir po pertvarkos liks nacionaliniam saugumui svarbių bendrovių sąraše.
Manome, kad toliau tobulinant valstybės įmonių veiklą jos gali dirbti ne ką prasčiau nei privačios. Efektyvumas dar padidės atskyrus užsakovo, darbų vykdytojo ir kontrolės funkcijas.
Dabar kelių priežiūra mums daugeliu atveju kainuoja pigiau. Kad šis modelis kol kas pasiteisina, gerai parodė kelerių pastarųjų metų praktika. Pradėjus mažinti valstybės išlaidas, kelių priežiūrai skirtų lėšų suma taip pat buvo apkarpyta maždaug trečdaliu, tačiau kelių priežiūros kokybė liko tokia pati, įmonės tęsia savo darbus, investuoja. Tai pasiekti pavyko todėl, kad valstybės įmonės mūsų kelius prižiūri nesiekdamos pelno.
– Gal galite nebeslėpti ir pranešti, kokios įmonės po pertvarkos bus likviduotos?
E.M.: Jei Seimas pritars mūsų parengtam įstatymų paketui, kurį jau palaimino Vyriausybė, bus panaikintos bendrovės „Alytaus regiono keliai“, „Marijampolės regiono keliai“, „Tauragės regiono keliai“ „Telšių regiono keliai“ ir „Utenos regiono keliai“. Jos bus sujungtos su tokias pačias funkcijas vykdančiomis bendrovėmis, kurios dabar įsikūrusios Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Visas darbų valdymas vyks tik iš šių miestų.
– Ar dėl to nenukentės kelių priežiūros kokybė, ar kelininkai spės, pavyzdžiui, iš Vilniaus nuvykti į Dzūkijos pakraščius?
E.M.: Pagrindinius darbus rajonuose atlieka kelininkai, turintys bazes faktiškai kiekvienoje savivaldybėje. Ten yra ir jų technika, pastatyti druskų sandėliai ir pan. Taigi, net ir panaikinus mažesnes regionines įmones, kelininkų tarnybos ir toliau liks.
– Galbūt užtektų palikti vieną ar dvi įmones, o ne šešias?
E.M.: Manome, kad mūsų suplanuotas stambinimas atitinka protingumo kriterijus. Viską valdyti, planuoti darbus, važinėti apžiūrėti kelių tik iš Vilniaus ar Kauno būtų per sunku. Žinoma, gyvenimas nestovi vietoje, todėl ateityje stambinimo procesas gali tęstis, jei tai valstybei būtų naudinga ir leistų sutaupyti daugiau mokesčių mokėtojų pinigų.
– Teko girdėti, kad kai kurie įmonių vadovai nėra patenkinti šia pertvarka, prašoma politikų iš opozicinių partijų pagalbos, todėl įstatymų svarstymas Seime gali būti politizuotas.
E.M.: Suprantama, kad įmonių vadovai ar kiti darbuotojai, kurie bus atleisti, nėra patenkinti. Neabejoju, kad per daugybę metų šioje sistemoje buvo įdarbinta nemažai buvusiai valdančiajai partijai priklausančių ar jai simpatizuojančių žmonių. Socialdemokratai jau dabar siunčia signalus, kad jiems vykdoma pertvarka nepatinka.
– Vairuotojai turi linksmą posakį, kad žiema kelininkus ir vėl užklupo netikėtai. Ar ilgai dar jį girdėsime?
E.M.: Tam ir dirbame, kad priekaištų kelininkams girdėtume kaip galima rečiau. Iš patirties galiu pasakyti, kad kur kas dažniau blogų atsiliepimų sulaukiame miesto kelininkų atžvilgiu. Miestų gatves prižiūri ne Susisiekimo ministerijos, o miestų savivaldybės įmonės.
Mes turime ir nuolat tobuliname informacinę sistemą, kuri leidžia gyvai stebėti, kur važinėja kelius valančios mašinos, ar vairuotojai nesimuliuoja. Modernūs davikliai perduoda informaciją apie oro sąlygas ir kelio būklę, kad būtų galima operatyviai reaguoti į besikeičiančias sąlygas. Kelių priežiūra žiemą kainuoja labai brangiai, todėl pinigus stengiamės naudoti protingai.

Liberalų sąjūdžio vadovas emocijas labiau linkęs demonstruoti sporto varžybose, negu politikų diskusijose.

„Nepasipūtęs politikas Lietuvoje yra išimtis. Eligijus yra būtent tokia labai reta ir labai maloni išimtis: ramus, tolerantiškas, mandagus ir nepasipūtęs“, – „Veido“ paprašytas konstatavo tiesos į akis rėžti šiaip jau nevengiantis uostamiesčio politikas Naglis Puteikis.

Išklausę kitų politikų panašių nuomonių, galime konstatuoti: neradome tokių, kurie šio straipsnio herojui skirtą akmenį užantyje nešiotų. Sekasi žmogui? Bet dažniausiai sekasi tam, kuris stengiasi. O stengėsi E.Masiulis nuo jaunumės.

Nustebino merą kruopštumu

Tuometinio Klaipėdos mero Eugenijaus Gentvilo patarėju jis tapo dar studijuodamas vietos universiteto magistrantūroje – šimtai jaunų politologų, kurių Lietuvoje rengiama tikrai dosniai, apie panašią karjerą galėtų tik pasvajoti. Toliau – dar gražiau: atsiėmęs politologo diplomą, po metų Eligijus – jau Seimo narys. Kurgi ta burtų lazdelė?

Pats E.Masiulis neslepia: kaip aktyvus studentas, dalyvaujantis įvairiose jaunimo organizacijose ir besirūpinantis jų renginiais, turėjo progų iš arčiau pažinti miesto liberalus. O E.Gentvilas tuomet skaitė paskaitas universitete ir taipogi įsiminė iniciatyvų jaunuolį.

„Labiausiai imponavo Eligijaus kruopštumas ir atsakingumas. Pamenu, savivaldybėje iš pradžių patikėjome E.Masiuliui užduotį surinkti informaciją apie miesto švietimo įstaigas. Ir jis pristatė tokią išsamią analizę, kokią vargiai parengtų patyręs specialistas. Tada skyrėme naują užduotį – iš absoliučiai kitos valdymo srities. Ir vėl ne prasčiau pasirodė“, – prisimena E.Gentvilas.

Dabartiniam Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos vadovui, kuris konkursą į šias pareigas laimėjo E.Masiuliui pradėjus eiti susisiekimo ministro pareigas, labiausiai imponuoja jo buvusio patarėjo sveikas protas, darbštumas ir universalumas. „Neseniai per įtemptą darbo vizitą JAV, kur buvo tariamasi dėl NATO krovinių gabenimo per Lietuvą, stebėjausi, kaip vikriai ministras moka persijungti iš geopolitinių eurointegracijos klausimų svarstymo į technines uostų krovos subtilybes. Gal jis neišmano visų detalių taip nuodugniai, kaip konkrečių įmonių vadovai, bet ministrui tai ir nebūtina. Užtat platus akiratis ir vadybos įgūdžiai leidžia pritaikyti gebėjimus įvairiose veiklos srityse. E.Masiulis nesunkiai gebėtų vadovauti bet kuriai ministerijai“, – neabejoja jo politinis mokytojas.

Pats E.Masiulis mąsto panašiai. „Ministerijos yra instrumentas, per kurį partijos, turinčios politinės valios, įgyvendina savo programines nuostatas. Man politinės valios netrūksta, todėl galėčiau veikti ir kitose srityse. Juolab Seime yra tekę darbuotis ir Audito, ir Ekonomikos, ir Valstybės valdymo ir savivaldybių reikalų komitetuose“, – teigia Liberalų sąjūdžio (LS) vadovas. Jis prisipažįsta, kad ateidamas į Susisiekimo ministeriją nesitikėjo jai vadovauti ištisus ketverius metus – šios Vyriausybės darbo pradžią lydėjusios politologų prognozės to nežadėjo.

Dvejose rogėse

Tapęs susisiekimo ministru, E.Masiulis vieną po kitos pradėjo ryžtingai klibinti ministerijos pavaldumo įmonių kėdes: naujų vadovų sulaukė ne tik Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, bet ir Lietuvos automobilių kelių direkcija, „Lietuvos jūrų laivininkystė“, „Smiltynės perkėla“ ir, žinoma, oro uostai. „Atėjus į postą, netikėtai daug dėmesio teko skirti aviacijai, mat darbo pradžia sutapo su „flyLAL“ bankrotu. O buvau suplanavęs pradėti visai kitaip“, – neslepia E.Masiulis. Neslepia ir to, kad įmonių vadovų keitimas daugeliu atvejų kainavo nemažai energijos, nes per daugelį metų (2001-2008 m. Susisiekimo ministerijai vadovavo socialdemokratai) susiformavusi „betoninė“ sistema pokyčiams smarkiai priešinosi. Per trumpą laiką „atidaryti frontus“ visose kuruojamose srityse reikėjo ne tik ryžto, bet ir stipraus politinio palaikymo.

Sparčių pokyčių fone neliko nepastebėta, kad anksčiau smarkiai kritikuotų „Lietuvos geležinkelių“ generalinis direktorius Stasys Dailydka po tam tikrų debatų visgi išliko savo poste. Tai gal palaikymo visgi pritrūko? „Lietuvos geležinkelių“ vadovui pavyko pasiekti ir didesnio pelningumo, ir efektyvesnės veiklos – įmonės rodikliai, lyginant su 2007-2008 m., išties pagerėjo. Be to, buvo užtikrintas „Rail Baltica“ projekto įgyvendinimas. S.Dailydka liko poste, nes susidorojo su jam iškeltomis užduotimis“, – nesileidžia į sąmokslo teorijas E.Masiulis.

Jo pirmtakas ministerijoje socialdemokratas Algirdas Butkevičius spėja, kad keisti „Lietuvos geležinkelių“ vadovus nesiryžta bijantis galimo bendrovės rezultatų suprastėjimo. Buvęs ministras pripažįsta „Lietuvos geležinkelių“ ir Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos laimėjimus, tačiau mano, kad Automobilių kelių direkcija šios Vyriausybės kadencijoje pasirodė nekaip. „Kelių priežiūros ir plėtros programoje lėšų sumažėjo dvigubai, neužtikrinamas savalaikis projektų rengimas“, – savo požiūrį argumentuoja A.Butkevičius.

Vadovas televizoriuje

„Veido“ žiniomis, pačioje Susisiekimo ministerijoje viduriniosios grandies vadovai šios kadencijos ministrą dažniau turėjo progą stebėti per televizorių, negu gyvą. Paskutiniaisiais metais ministerijos valdymą E.Masiulis praktiškai pavedė kancleriui Tomui Karpavičiui. Darbuotojus skaudina, kad dalyvavimas neformaliuose renginiuose tapo vertinamas labiau nei tiesioginė veikla: diplomus už pasiekimus sporto varžybose ministras įteikia asmeniškai, o padėkas už gerą darbą palieka įteikti departamentų vadovams. Maža to: kažkodėl būtent dabar, artėjant Seimo rinkimams, ministerijoje pradėtos struktūrinės permainos.

Tai žinodami, pasiteiravome E.Masiulio, ar visuomet pasiteisina partijų vadovų darbas Vyriausybėje: galbūt pasirinkus „vienerias roges“, darbai ministerijoje vyktų sklandžiau? „Žvelgiant paviršutiniškai, paprasčiau būtų veikti vien Seime arba vien Vyriausybėje, nes fiziškai neįmanoma dalyvauti keliuose tuo pat metu vykstančiuose posėdžiuose. Tačiau partijų vadovai į rinkimus eina sąrašų priekyje ir gauna vienokį ar kitokį rinkėjų pasitikėjimą. Jei jie visi atsisakytų eiti į vykdomąją valdžią, tai ministerijoms vadovautų arba žemesnio rango tų pačių partijų deleguoti žmonės, arba samdyti specialistai. Tai būtų labai patogu, nes ištikus nesėkmei ministrą delegavusios partijos vadovas galėtų tiesiog liepti jam atsistatydinti. Bet iškiltų politinės atsakomybės klausimas, atsirastų įvairių interpretacijų. Todėl aiškumo vardan geriau eiti pačiam ir prisiimti nuopelnus už padarytus darbus bei „guzus“ už nepadarytus“, – mano E.Masiulis.

Mokinys ir mokytojas

„Klaipėdoje E.Masiulio politinę figūrą užstoja galingas E.Gentvilo šešėlis“, – atvirai pripažino vienas kalbintas uostamiesčio politikas. Spėliojimų, kuris iš jų išties vadovauja LS, girdėti ne tik Klaipėdoje, bet ir Vilniuje.

Todėl E.Gentvilo teiravomės, ar jam nekyla pagunda pasinaudoti politinio mokytojo autoritetu, su savo buvusiu studentu drauge sprendžiant partinius ir dalykinius klausimus. „Eligijus iki to tikrai nenusileistų. Šiandien jis – ministras ir partijos vadovas, taigi yra žymiai geriau informuotas negu aš. Mūsų santykiai kolegiški, ne daugiau. Šeimomis nebendraujame, kartu su E.Masiuliu vykome tik į darbines komandiruotes Gruzijoje, Kinijoje ir JAV“, – tvirtina E.Gentvilas. Šiuos žodžius patvirtina kiti direkcijos darbuotojai, liudijantys, kad šios kadencijos ministerijos vadovai uoste lankėsi gerokai rečiau negu A.Butkevičiaus vadovaujamos ministerijos atstovai socialdemokrato Sigito Dobilinsko vadovaujamoje direkcijoje.

E.Gentvilas neneigia ir to, kad svarstant uostui aktualius klausimus jų nuomonės su ministru kartais išsiskiria. Tarkim, kai praėjusių metų pabaigoje tapo aišku, kad visiems uosto investicijų programoje numatytiems projektams lėšų neužteks, ministras E.Gentvilą ragino neatsisakyti ekonomiškai neatsipirksiančios, bet miestui seniai pažadėtos Mažųjų ir pramoginių laivų prieplaukos statybos. „Kaip klaipėdietis jis suprato, koks svarbus miestui šis klausimas. Bet su finansininkais dar kartą perskaičiavę lėšas įsitikinome: statybų normaliai vykdyti nebus už ką. Ir priėmėme sunkų sprendimą projektą sustabdyti“, – pasakoja uosto vadovas.

Apie E.Masiulio pabrėžtiną rūpestį gimtuoju miestu liudija ir Liberalų sąjungos laikų Eligijaus bendrapartietis, buvęs Klaipėdos miesto meras Rimantis Taraškevičius. „Kai pirmą kartą atvykau pas naująjį ministrą su miesto plėtros projektais, buvau išbartas, kad atsivežiau jų per mažai: mat kitos savivaldybės užsiprašė daug daugiau. Atsakiau, jog būčiau be galo dėkingas ir laimingas, jei pavyktų įgyvendinti bent pusę mano atsivežtų projektų. Dabar matau, kad per ketverius metus realiai pavyko įgyvendinti maždaug ketvirtadalį jų“, – konstatuoja R.Taraškevičius.

Nemėgsta šaukti „nuo bačkos“

„Išmintingas, bet dažnai nusišalina nuo situacijų, kuriose politikas privalo išsakyti savo aiškų požiūrį. Taip buvo ir FNTT vadovų atleidimo, ir Klonio gatvės šturmo situacijose. Tuomet Eligijaus išmintis perauga į trūkumą, nes bandymas būti „jokiu“ yra pavojingas. Vakarietiškos kultūros politikai garsiai ir viešai vertina aktualijas, kad rinkėjai galėtų susivokti, kurie iš jų atstovauja konkrečius lūkesčius. O E.Masiuliui kartais pritrūksta drąsos užimti aiškią pilietinę poziciją“, – tokius priekaištus įkandin komplimentų straipsnio herojui pažėrė uostamiesčio konservatoriams vadovaujantis N.Puteikis.

Antra vertus, greičiausiai toks santūrumas suteikė galimybę E.Masiuliui per aktyvioje politikoje praleistus dvylika metų vos vienintelį kartą šmėkštelėti rimto korupcinio skandalo įtarimų fone: tai buvo „Rubicon group“ kyšių skandalas 2004-aisiais. Vėlesni priekaištai politikui labiau priminė nereikšmingas priekabes: sykį pamiršo laiku deklaruoti Vilniuje įsigytą butą, o kitą kartą buvo apkaltintas tuo, kad jo dvynukus Elzę ir Vilių vietiniai valdininkai Anykščių vasaros rogučių trasoje iš pagarbos ministrui be eilės ketino pavėžinti. Laukiantieji eilėje pasipiktino, tad ministras su vaikais nuolankiai išvyko taip ir neišbandęs pramogų kalniuko.

Šeimos fronte ramu: neseniai politiko žmona Ieva žurnalistams pareiškė neketinanti aktyviau reikštis politikoje vien tam, kad padėtų savo vyrui artėjančiuose rinkimuose. Nepradės šia proga reklamuoti ir šeimyninio gyvenimo detalių.

Trumpasis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako Liberalų sąjūdžio vadovas Eligijus Masiulis

VEIDAS: Šios rubrikos tradicija tapęs „klastingasis“ „Veido“ klausimas Jums, iš uostamiesčio kilusiam susisiekimo ministrui, neturėtų pasirodyti sudėtingas: kiek šiuo metu kainuoja kelionė iš Vilniaus į Klaipėdą traukiniu ir kiek – maršrutiniu autobusu?

E.M.: Maršrutinio autobuso bilietas kainuoja apytiksliai 50-60, o gal net 65 Lt. (Iš tikrųjų bilieto kaina, priklausomai nuo reiso, svyruoja tarp 64-68 Lt.). O štai traukiniu į Klaipėdą tikrai seniai nevažiavau: dėl dinamiško gyvenimo tempo negaliu tokioms kelionėms skirti kone penkių valandų. Automobiliu greičiau.

VEIDAS: Liberalus žmonės linkę tapatinti su turtuoliais. Kokiu automobiliu pats važinėjate?

E.M.: Siūlau kada nors atlikti žurnalistinį tyrimą įvertinant, kokiais automobiliais važinėja Seimo liberalai ir kokiais – socialdemokratai. Mes, palyginus su jais – „biednos“ pelytės… Pats važinėju lizinguojama „Honda CR-V“. Rinkausi automobilį, kuriuo būtų saugu ir patogu keliauti su vaikais, nes dažnai savaitgaliui visa šeima vykstame į pajūrį pas gimines.

VEIDAS: Šiuo metu Lietuvos politinėje arenoje – nemenkas liberalios pakraipos jėgų pasirinkimas. Ar tarp jų esama ryškesnių vertybinių skirtumų?

E.M.: Pirmiausiai reiktų susitarti, ką vadinsime liberaliomis politinėmis jėgomis. Artūro Zuoko vadovaujamas judėjimas „Taip“ pats save apibrėžia labiau kaip krikščioniškas vertybes atstovaujančią politinę jėgą, taigi su liberalais jo nesiečiau. Lieka LS ir mūsų dabartiniai partneriai vadovaujančioje koalicijoje LiCS. Daug kur regime bendrų sąlyčio taškų, tačiau kartais pozicijos išsiskiria. Naujausias pavyzdys – balsavimas dėl konservatorių pasiūlytos šeimos koncepcijos: LS frakcija nuosekliai balsavo prieš siūlymą suskirstyti Lietuvos šeimas į „teisingas“ ir „neteisingas“, tuo tarpu LiSC balsai už ir prieš pasiskirstė tolygiai. Tad drįstu teigti, kad mūsų partija liberalias pažiūras atstovauja nuosekliausiai.

VEIDAS: 2000-aisiais, būdamas dvidešimt penkerių, tapote jauniausiu Seimo nariu. Ar nemanote, kad jaunų veidų politikoje trūksta ir šiandien?

E.M.: Jei anuo metu, kai Eugenijus Gentvilas vadovavo Liberalų sąjungai, joje nebūtų buvę tolerancijos jaunų politikų atžvilgiu, vargu ar būčiau tada prasimušęs į Seimą, nors šiokios tokios politinės patirties jau buvau sukaupęs. Sutinku, kad aukščiausiuose ešelonuose jaunų politikų trūksta, nes susiformavusi nomenklatūra nepatikliai žiūri į naujai ateinančius. Bet liberalų tradicijas žadame tęsti: mūsų partijos sąrašas šiuose rinkimuose bus vienas „jauniausių“.

VEIDAS: Koks E.Gentvilo vaidmuo partijoje šiandien? Kartais spėliojama, kuris iš Jūsų realiai vadovauja LS…

E.M.: Tiek Liberalų sąjungoje, tiek Liberalų sąjūdyje E.Gentvilas visuomet turėjo svarų žodį. Nematau dėl to jokių problemų. Svarbiau, manau, yra partijos veiklos rezultatai ir jos keliamų idėjų įgyvendinimas. Šiuo metu turiu partijos vadovo įgaliojimus ir prisiimu visą su tuo susijusią atsakomybę.

VEIDAS: Ką dabar, būdamas subrendęs politikas, darytumėte kitaip nei jaunystėje?

E.M.: Pirmieji aštuoneri mano darbo Seime metai, išskyrus trumpą Rolando Pakso Vyriausybės laikotarpį, prabėgo opozicijoje. O pozicija nuo opozicijos skiriasi kaip diena ir naktis. Opozicijoje gali kalbėti daug ir beletristiškai, nes žinai, kad konkretus sprendimas nuo to nepriklauso. Tuo tarpu buvimas valdžioje teikia gilesnį sprendimų priėmimo mechanizmo suvokimą ir verčia pasirinkti prioritetus. Jei opozicijoje kalbi praktiškai visais klausimais ir visus vienodai „išmanai“, tai vykdomoje valdžioje supranti, kad negalima nuveikti visų darbų iškart.

Ar šiaurinės magistralės, reikalingos Visagino AE įrengimams iš Klaipėdos uosto pervežti, tobulinimas neprivers atidėti kitų kelininkų darbų? Ar Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, statysianti krantinę Suskystintų gamtinių dujų terminalui, turės iš ko finansuoti kitas uosto statybas? Apie tai „Veidas“ teiravosi susisiekimo ministro Eligijaus Masiulio.

„VEIDAS“: Susisiekimo infrastruktūrai tobulinti tenka reikšminga dalis ES investicijų. Prognozuojama, kad 2014-2020 m. laikotarpiui jų bus skirta mažiau nei iki šiol. Kaip tuomet protingiau elgtis: mažinti vystymo tempus ar stengtis juos žūtbūt išlaikyti šalies biudžeto resursų sąskaita?
E.M.: Briuselyje tebevyksta intensyvios diskusijos dėl to, kaip turėtų atrodyti ES finansinė perspektyva. Šalys donorės įrodinėja, kad naujosios ES narės jau yra įgyvendinusios savo konvergencijos programą, todėl nebereikia tiek daug paramos jų infrastruktūroms vystyti. Šalys, kurios tų lėšų tikisi, dėsto savus argumentus, bet akivaizdu, kad galimybių investicijoms turėsime mažiau. Mano galva, Lietuvai svarbu išmokti naudoti kitokius finansinius modelius, pavyzdžiui – viešąją ir privačią partnerystę. Ką tik įsigaliojo didesni kelių mokesčiai sunkiasvoriam transportui – tai papildomos įplaukos į Kelių fondą, kurios irgi reikalingos tolygiam infrastruktūros vystymui. Apskritai sumenkę finansiniai srautai pareikalaus aiškiau susidėlioti prioritetus, kurių iki šiol buvo perdaug. Pagrindiniai prioritetai – tai du pagrindiniai transporto koridoriai: Rytų-Vakarų (IX B) ir Pietų-Šiaurės („Via Baltica“ ir „Rail Baltica“). Jiems vystyti ir turėtų būti nukreipiamos lėšos.
„VEIDAS“: Bet šiuo metu daugiausiai dėmesio šalyje skiriama energetiniams, o ne susisiekimo projektams. Ar tas ketvirtis milijardo, kurį iš kasmet menkstančio Kelių fondo ketinama skirti „šiaurinės magistralės“ nuo Klaipėdos iki Visagino tobulinimui, neatitolins kitų būtinų darbų, pavyzdžiui, „Via Baltica“ atkarpos nuo Mauručių iki Marijampolės rekonstrukcijos?
E.M.: Kol neparengtas viso stambiagabaritinių krovinių pervežimo maršruto specialiusis planas, tiksliai nusakyti lėšų poreikio neįmanoma. Bet jam atsiradus esame įsipareigoję per trejus metus parengti maršrutą taip, kad pervežimai vyktų be kliūčių. Aišku, šiuo laikotarpiu kiti objektai gali nukentėti, nors kelio Klaipėda-Visaginas rekonstrukcijos lėšų poreikis bus išdėstytas trejiems metams. Tačiau šiaurinė magistralė pravers ne vien Visagino AE statytojams: ji ir vėliau bus naudojama stambiagabaritinių krovinių gabenimui iš Klaipėdos uosto į Baltarusiją, kurioje vykdoma daug stambių statybų. O minėtas „Via Baltica“ ruožas yra vienas labiausiai apkrautų kelių Lietuvoje, jo rekonstrukcija numatoma 2014-2020 m. ES lėšų panaudojimo programoje.
„VEIDAS“: Senokai nieko negirdėjome apie projektą, žadėjusį tapti pirmąja viešos ir privačios partnerystės modelio taikymo kregžde Lietuvos kelių sektoriuje: Palangos aplinkkelį. Koks jo likimas?
E.M.: Atplėšus rangovų konkursui pateiktus vokus išaiškėjo, kad nė vienas pasiūlymas netenkino Lietuvos automobilių kelių direkcijos. Mat skaičiuojamoji šio objekto vertė nustatyta 2009 m., kai kelių statybos darbai buvo atpigę 10-15 proc. O statyti reikia dabar, kai medžiagų ir darbo kaštai jau kitokie, be to, pastatytą kelią rangovas dar 25 metus savo lėšomis turės prižiūrėti. Bet derybos su geriausius pasiūlymus pateikusiais investuotojais vyko toliau, ir artimiausiu metu planuojama paskelbti konkurso nugalėtoją. Realūs darbai objekte turėtų prasidėti jau šįmet.
„VEIDAS“: Šiuo metu vyksta diskusijos, kaip protingiau elgtis su Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos uždirbamu pelnu: palikti jį uosto investicijoms, kad nereikėtų skolintis ir mokėti palūkanų, perduoti į valstybės biudžetą ar dalį atriekti Klaipėdos miesto ūkiniams ir socialiniams poreikiams. Kokia jūsų pozicija šių „dovio dalybų“ klausimu?
E.M.: Pritariu, kad visos valstybinės įmonės solidariai mokėtų dividendus į biudžetą. Kitas dalykas, kad kartais tos įmonės valdžios sprendimais verčiamos vykdyti sau nebūdingas ir iš anksto neplanuotas funkcijas. Štai Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija dabar įpareigota investuoti į Suskystintų gamtinių dujų terminalo projektą: pastatyti krantinę ir parengti terminalui būtiną laivakelį. Paėmus pusę direkcijos pelno į biudžetą, o iš likusių lėšų vystant terminalo infrastruktūrą, neleistinai nukentėtų kiti, anksčiau suplanuoti ir ekonominę grąžą direkcijai žadantys projektai. Norint, kad Lietuvos uostas išliktų konkurencingas Rytų Baltijos regione, investicijos jame yra būtinos. O direkcijos parama miestui anksčiau nebūdavo sisteminga ir labiau priklausydavo nuo miesto mero ir direkcijos vadovo tarpusavio susitarimų. Todėl parengėme Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo pakeitimo projektą, įtvirtinantį nuostatą, kad dalį pelno Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija kasmet skirs miesto reikmėms. Vyriausybė šiai nuostatai pritarė, bet konkreti miestui teksianti pelno dalis dar nenustatyta.

Norint, kad Lietuvos uostas išliktų konkurencingas Rytų Baltijos regione, investicijos jame yra būtinos.

Susisiekimo ministerijos iniciatyva ką tik išrinktos ir apdovanotos geriausios Lietuvos vairavimo mokyklos.

Antrus metus iš eilės rengiamas geriausių Lietuvos vairavimo mokyklų konkursas skatina pasitempti būsimuosius vairuotojus rengiančias įstaigas, o ketinantiems mokytis vairuoti tai tampa gera rekomendacija, kur semtis praktinių įgūdžių ir teorinių žinių.
Apie tai, kodėl vairavimo mokykloms Lietuvoje keliami vis aukštesni reikalavimai, kodėl į jų veiklą nukrypo ypatingas saugaus eismo specialistų dėmesys, kalbamės su susisiekimo ministru Eligijumi Masiuliu.

– Vairavimo mokyklos ir joms ką tik sugriežtinti veiklos reikalavimai – pastaruoju metu dažna viešų diskusijų tema. Kas paskatino imtis šių permainų?
E.M.: Pirmiausia turime didelį tikslą – išsaugoti kuo daugiau gyvybių keliuose. Nors per pastaruosius trejus ketverius metus Lietuva padarė didžiulę pažangą gerindama eismo saugą, vis dėlto Europos Sąjungos mastu iš 27 valstybių pagal žuvusiųjų keliuose skaičių vis dar užimame tik 22 vietą. Taigi esame šešti nuo galo, nors turime užsibrėžę tikslą per artimiausius penkerius metus patekti į saugiausių ES valstybių dešimtuką.
Eismo saugos problema yra kompleksinė, todėl ją tenka spręsti iš karto daugeliu aspektų. Kasmet rūpinamės kelių kokybe, vykdome aktyvią šviečiamąją veiklą. Tačiau vertinant tris sudedamąsias eismo dalis – kelią, automobilį ir vairuotoją, šiandien silpniausia grandis yra vairuotojas. Todėl turime gerinti vairuotojų parengimą.
– Ar manote, kad būtent geresnis vairuotojų rengimas padės priartinti Lietuvą prie saugiausių ES valstybių?
E.M.: Be abejo, tai ne vienintelė, bet viena svarbiausių priemonių. Palyginti su pažangių užsienio šalių patirtimi, vairuotojų rengimo požiūriu dar stipriai atsiliekame. Pavyzdžiui, Vokietijoje vairavimo egzaminą iš pirmo karto išlaiko apie 75 proc. būsimų vairuotojų. ES vidurkis yra daugiau kaip 60 proc. O Lietuvoje iš pirmo karto išlaikiusieji vairavimo egzaminą nesudaro nė 40 proc.
Tenka apgailestauti, kad ganėtinai prastą vairuotojų parengimo lygį rodo ir eismo įvykių, ir žuvusiųjų statistikos suvestinės. Nustatyta, kad didžiausią avarijų kaltininkų dalį sudaro nepatyrę vairuotojai, turintys iki dvejų metų vairavimo stažą. Taigi parengimo lygis mokyklose tikrai nepakankamas. O pasekmės skaudžios tiek į avarijas patenkantiems žmonėms, tiek jų šeimoms, tiek valstybei.
– Kokia šiandien vairuotojų rengimo padėtis, kaip įvertintumėte vairavimo mokyklų veiklą?
E.M.: Šiandien Lietuvoje veikia daugiau kaip 300 vairavimo mokyklų. Pagal mokinių skaičių jos smarkiai skiriasi: vienos per metus parengia daugiau kaip tūkstantį būsimųjų vairuotojų, kitos nesurenka ir dešimties. Deja, tik penktadaliui mokyklų pavyksta parengti mokinius taip, kad vairavimo egzaminą „Regitroje“ iš pirmo karto išlaikytų daugiau kaip 45 proc. jų absolventų.
Pavyzdžiui, šiemet geriausios Lietuvoje vairavimo mokyklos titulas atiteko Kaune veikiančiai „ARV-Auto“. Pernai vairavimo egzaminus laikė 1430 šios mokyklos auklėtinių. Teorijos egzaminą iš pirmo karto išlaikė beveik 90 proc., praktikos egzaminą – daugiau nei 45 proc. Ši mokykla 2010 m. buvo pripažinta geriausia Kauno regione.
Į Lietuvos kelius kasmet išvažiuoja daugiau kaip po 43 tūkst. pradedančių vairuotojų. Gerindami vairuotojų rengimą siekiame, kad mažėtų vairavimo egzaminų neišlaikančiųjų skaičius, o teisę vairuoti įgyjantys žmonės į kelią išvažiuotų pasirengę daug geriau nei dabar. Reikalavimai keičiasi visiems – vairavimo mokykloms, instruktoriams, keičiama egzaminų vykdymo tvarka. Labiau stengtis turės ir patys mokiniai.
– Kas konkrečiai pasikeitė vairavimo mokyklų darbe?
E.M.: Viena iš naujovių – reikalavimas filmuoti ir įrašinėti vairavimo mokykloje laikomą praktinio vairavimo įgūdžių galutinę įskaitą bei įrašą saugoti vienus metus. Turėdami filmuotą medžiagą, mokytojai būsimiems vairuotojams galės geriau paaiškinti jų daromas klaidas vairuojant transporto priemonę.
Taip pat siekiama užkirsti kelią vairavimo mokyklose nesąžiningu būdu įsigyti pirminio mokymo kurso baigimo liudijimą, nes visais atvejais mokykla privalės turėti galutinės įskaitos įrašą. Pasitaikydavo atvejų, kai kursų baigimo liudijimai būdavo išduodami mokiniams, nebaigusiems praktinio vairavimo mokymo kurso. Kaip kitaip galima paaiškinti atvejus, kai atėję į „Regitrą“ laikyti valstybinių vairavimo egzaminų, žmonės vos sugeba pavažiuoti, daro primityvias klaidas.
Daugiau reikalavimų keliama ir mokyklų techninei bazei – jos privalo turėti nuosavą arba nuomojamą uždarą aikštelę su asfalto ar betono danga. Ribojant mokomųjų automobilių amžių, nuo šiol vairuotojų rengimui naudojamos B kategorijos mokomosios transporto priemonės turi būti ne senesnės kaip 15 metų.
– O kaip bus užtikrintas šių reikalavimų laikymasis?
E.M.: Visi reikalavimai yra smulkiai surašyti. Taigi negali būti taip, kad kažkas kažko nežino ar nesupranta. Kaip dirba vairavimo mokyklos, kontroliuoja Valstybinė kelių transporto inspekcija. Kartą per ketvirtį jos darbuotojai, naudodamiesi „Regitros“ duomenimis, peržiūrės kiekvienos mokyklos mokinių teorijos ir praktikos vairavimo egzaminų rezultatus. Šių egzaminų išlaikymo iš pirmo karto duomenys bus naudojami vertinant vairavimo mokyklų mokymo kokybę.
Jei per ketvirtį vairavimo mokyklos absolventų, iš pirmo karto išlaikiusių teorijos arba praktinio vairavimo egzaminus, procentas bus mažesnis nei 45 proc., vairavimo mokyklos sulauks patikrinimų, bus vertinama jų darbo kokybė, turima įranga ir panašiai. Nuo šio įvertinimo rezultatų priklausys, ar vairavimo mokykla galės tęsti veiklą. Kol nebus ištaisyti rasti pažeidimai, mokykloms galės būti sustabdoma teisė vykdyti vairuotojų mokymą. Taip pat numatyti atvejai, kuriais mokyklai galės būti visiškai panaikinta teisė rengti būsimuosius vairuotojus.
Gerai dirbančiomis mokyklomis bus pasitikima: jos nebus tikrinamos, nebent būtų sulaukta skundų ar pastebėta akivaizdžių nusižengimų. Taigi motyvacija dirbti gerai, o ne tik susirinkti pinigus iš mokinių, šiemet kur kas didesnė.

Susisiekimo ministerijos atstovų nuomone, vairuotojų rengimo sistemos tobulinimas pagerins vairuotojų rengimo kokybę ir padės sumažinti pradedančių vairuotojų sukeliamų eismo įvykių keliuose

Geriausios 2011 m. Lietuvos vairavimo mokyklos
Susisiekimo ministerija išrinko geriausias Lietuvos vairavimo mokyklas. Antrus metus iš eilės vykstančio konkurso tikslas – atkreipti dėmesį į vairavimo mokyklų darbo kokybę, skatinti žmones mokytis vairuoti geriausiai dirbančiose įmonėse.
Geriausios Lietuvoje vairavimo mokyklos titulas atiteko Kaune veikiančiai uždarajai akcinei bendrovei „ARV-Auto“. Pernai valstybinius egzaminus laikė 1430 šios mokyklos auklėtinių. Teorijos egzaminą iš pirmo karto išlaikė 87,4 proc., praktikos egzaminą – daugiau nei 45 proc. Ši mokykla 2010 m. buvo pripažinta geriausia Kauno regione.
Vilniaus regione 2011 m. geriausia mokykla pripažinta LDV UNIO, Alytaus regione – Alytaus autoklubo įmonė, Panevėžio – I.Žeberienės įmonė, Utenos – Bareikio vairavimo mokykla, Marijampolės – „Vairuva“, Šiaulių – „Esma“, Klaipėdos – „Kerulis ir partneriai“ ir Tauragės – ARVAIRA. Telšių regione dėl prastesnių praktinio vairavimo egzaminų rezultatų konkurse negalėjo dalyvauti nė viena mokykla.
Praėjusių metų patirtis parodė, kad tokie apdovanojimai svarbūs ir reikalingi. Vairavimo mokykloms tai gera motyvacija skirti daugiau dėmesio savo paslaugų kokybei, o norintiems išmokti vairuoti – gera rekomendacija, kur geriau eiti mokytis.
Atrenkant geriausias vairavimo mokyklas daugiausia buvo atsižvelgiama į tai, kiek praėjusiais metais jos parengė mokinių ir kaip jiems sekėsi laikyti valstybinius vairavimo egzaminus „Regitroje“. Taip pat vertinta, ar vairavimo mokykla teikia nuotolinio kelių eismo taisyklių mokymosi paslaugas, ar turi reikalavimus atitinkančią interneto svetainę, vertintas ir mokymui skirtų automobilių amžius.
Šiuo metu Lietuvoje veikia apie 350 vairavimo mokyklų, vairuoti kelių transporto priemones moko apie 1700 vairavimo instruktorių.

Artėjant Kovo 11-ajai savaitraštis „Veidas“ paskelbė Lietuvos gyventojų apklausą, kuri parodė, kad beveik 90 proc. gyventojų bent kartais didžiuojasi esantys lietuviai.

Smagu girdėti, nors ir nebuvo klausiama ar didžiuojatės esantys Lietuvos piliečiai, bet lietuviai… O kaip atsakė mūsų šalies tautinės mažumos? Jau girdėti balsų, kad toks klausimas yra politiškai nekorektiškas ir gal net diskriminuojantis?! Gal tautybė – tai tėra išsigalvojimas ir praeities reliktas?
Daugelis valstybių – tautinės, bet ar tai blogai?
Šmaikštuolis apžvalgininkas ir visuomenės veikėjas Andrius Užkalnis (kurio mintims, beje, dažnai pritariu), neseniai parašė, kad tautybės pabrėžimas – tai necivilizuotumo požymis, atgyvena ir istorinis reliktas. Argumentuodamas šias mintis ponas Užkalnis dar pridėjo, kad kunigaikščiai lietuviai ir lietuviška istorija – tai mitas.
Tokia nuomonė nėra vieniša. Dažnai sutinkami žmonės, norėdami pasirodyti „moderniais liberalais” ar „mąstančiais globaliai” neigia tautybę, kaip primestą ir nereikalingą spaudą.
Tokios diskusijos Lietuvoje lyg tyčia kyla reguliariai vasario 16-ąją, kovo 11-ąją, liepos 6 dieną. Be to, tai nėra išskirtinis Lietuvos bruožas. Panašūs svarstymai, kas yra prancūziškumas, brito tapatybė ar katalonas yra ispanas ir taip toliau, būdingi visoms tautinėms valstybėms. O tautinių valstybių pasaulyje dauguma, išskyrus taip vadinamą „naująjį pasaulį” ir arabų valstybes.
Tautybės menkinimas versus tautybės aukštinimas
Siekis sumenkinti tautybės reikšmę atsirado lygiai tada, kai tautybė pradėjo būti sureikšminama. O tai sąlyginai galima datuoti XIX amžiumi, kai feodalines valstybes galutinai ėmė keisti tautinės.
XIX a. ir Lietuvoje reiškėsi dvi tendencijos. Viena jų žemino lietuvybę, kaip „valstietiškos prigimties“ tautiškumą, ir aukštino „bajorišką“ sulenkėjimą. Kita, atvirkščiai, romantizavo lietuviškąją pradą – tiek kalbinį, tiek istorinį, tiek charakterio.
Alternatyvą stiprėjančiam nacionalizmui pasiūlė Karlas Marksas ir komunistai. Jie skelbė, kad visų svarbiausia yra klasių kova, o tautos tėra buržuazijos išgalvojimas, ir kadangi „darbininkai neturi tėvynės”, tai jų pergalė ir „proletariato įsiviešpatavimas tik pagreitins tautų išnykimą”. Beje Vladimiras Leninas 1917 m. skelbė tautų apsisprendimo laisvę. Tačiau tai jis suprato savotiškai, kaip apsisprendimo „laisvę“ jungtis į kuriamą Sovietų Sąjungą, kurioje visų šalių žmonės ateityje bus „lygūs ir tautų nebeliks“. Lietuvoje tuo metu tokias idėjas puoselėjo Lietuvos komunistai, ypač nacionaliniam jos valstybingumui priešiškas Vincas Kapsukas. Vėliau, kai tautos nepanorėjo „laisvai jungtis“ į sąjungą, teko panaudoti Raudonąją armiją, kurią to meto jaunai Lietuvos valstybei teko išprašyti jėga.
Lygiai taip pat ir 1990-jų kovo 11-ąją kai pagaliau ištrūkome iš sovietinės vergijos, pirmiausia ko atsisakėme, – tai prievartinio nutautinimo, o pirmiausia ką atstatėme – tai reikšmingus tautiškumo ženklus.
Tautos bent jau artimiausioje perspektyvoje neišnyks
Globalistai gali skelbti, kad tautybė yra reliktas, kaip ir religija, šeima, valstybė, kalba, kultūra ir t.t. Net žmonių vardai ir pavardės gali būti traktuojami kaip reliktas, juk šiais laikais užtenka turėti asmens kodą…
Tačiau tautybės neigimas gali kelti ir kitą ypač svarbų klausimą, o kam tada reikalinga Lietuvos valstybė?
Lietuvos valstybė yra kuriama lietuvių tautos, ir jos misija yra puoselėti lietuvių kultūrą, kalbą, istoriją, meną, architektūrą ir kitas mūsų bendruomenę pasaulyje išskiriančias ypatybes. Jeigu nėra lietuvių tautos, tai kodėl Lietuvai netapus naujosios Federacinės Europos kokia nors 2001-ja valstija… (įdomu, ar tokias idėjas siūlantys žmonės švenčia kovo 11-ją?)
Tautinės savigarbos turėjimas, žinoma, negali būti pretekstas žeminti kitas tautas. Galima tik pavydžiai prisiminti, kaip tautininkų valdomoje Pirmojoje Lietuvos Respublikoje buvo gerbiamos tautinės mažumos.
Taigi, nors jau daugiau nei prieš 150 metų imta pranašauti apie tautinių valstybių pabaigą, tačiau tautybės reikšmę kol kas galima paneigti tik virtualioje erdvėje. Realybėje žmonėms tautiškumas yra svarbus kaip savo išskirtinumo ir tuo pačiu bendrystės su kitais žmonėmis ženklas.
Todėl visus, sveikinu tautinės valstybės atkūrimo šventės proga – su Kovo 11-ąja!