Rokas Masiulis, vienos pelningiausių valstybės įmonių „Klaipėdos nafta“ vadovas, remiasi krikščioniškomis vertybėmis.

„Dabartinis darbas man labai patinka – dirbu su tokia komanda, kurios nariai visada stengiasi viršyti lūkesčius ir atlikti daugiau, nei iš jų prašoma. Be to, labai mėgstu apžiūrinėti tankerius, kurie atplukdo naftą“, – šypsodamasis pokalbį pradeda R.Masiulis, valstybinės akcinės bendrovės „Klaipėdos nafta“ generalinis direktorius.
„Veido“ pašnekovas daro atsipalaidavusio žmogaus įspūdį, nors ant šio vadovo pečių guli atsakomybė už vieno moderniausių Europoje naftos terminalų veiklą. Ir tai dar ne viskas – R.Masiulis šiandien gula ir keliasi su mintimi apie suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo projektą. „Didžiuojuosi galįs savo šaliai duoti naudos, o SGD projekto įgyvendinimas tapo mano asmeniniu iššūkiu. Tai pats geriausias motyvas dirbti“, – prisipažįsta pašnekovas.
Į „Klaipėdos naftos“ direktoriaus pareigas R.Masiulis atėjo vos prieš dvejus metus, tačiau geriausią vadovą renkanti „Veido“ sudaryta komisija jį jau išskyrė tarp penkių sėkmingiausiai vadovaujančių Lietuvos bendrovių lyderių. Ir ne veltui – juk „Klaipėdos nafta“, vadovaujama R.Masiulio, atliko daugybę naudingų vidinių reformų. Šiandien ši valstybės įmonė veikia efektyviai, skaidriai ir, svarbiausia, pelningai – tai tikras švyturys kitų įmonių vadovams.
Tad „Veidas“ pabandė suprasti, kas veda šį vadovą į priekį, kokie motyvai pastūmėja jį imtis keisti supantį pasaulį ir griebtis grandiozinių projektų.

Broliai dvyniai

„Mano ir Roko charakteris beveik niekuo nesiskiria, esam labai panašūs, kartais mus supainioja ir gerai pažįstantys žmonės“, – juokdamasis prataria telekomunikacijų bendrovės „Tele2“ generalinis direktorius Petras Masiulis, „Klaipėdos naftos“ vadovo R.Masiulio brolis dvynys. Tai gana neįprastas atvejis – dviem stambioms Lietuvos įmonėms vadovauja dvyniai, kuriems dar ir tenka dažnai pabrėžti, kad neturi jokių giminystės ryšių su bendrapavardžiais politikais.
„Brolį suprantu iš pusės žodžio, tačiau negaliu pasakyti, kad yra kažkoks antgamtiškas ryšys, kai per atstumą dvyniai jaučia vienas kitą“, – teigia R.Masiulis. Todėl piešiant R.Masiulio portretą neišvengiamai į pirmą planą patenka ir jo brolis Petras.
Abu broliai gimė darnioje inteligentų šeimoje: tėvas, fizikas ir matematikas, dirbo energetikos srities inžinieriumi, o mama grafologė buvo teismo ekspertė. Mokėsi jie Vilniaus S.Nėries vidurinėje mokykloje, ir nors buvo gabūs, tačiau su mokslais ir drausme, pasak R.Masiulio, būdavo kaip su amerikietiškais kalneliais: “Mūsų gerą įvaizdį vis sugadindavo įvairūs linksmi pokštai, kurie mokytojams tokie neatrodydavo.“
P.Masiulis savo brolio Roko lyderystės talentą pastebėjo dar vaikystėje, kai šis jau žaidimų metu imdavo vadovauti vyresniems kiemo draugams. Baigę mokyklą abu broliai nusprendė eiti tėvo pėdomis ir įstojo į VU Fizikos fakultetą. Tiesa, mokykliniai pokštai neišėjo į gera – prieš stojamuosius tėvams teko samdyti korepetitorių, kuris per du mėnesius abu brolius parengė stojamiesiems.
Studijuodami broliai buvo pašaukti ir į sovietų armiją. Iš šio laikotarpio ponas Petras taip pat prisimena epizodą, puikiai iliustruojantį R.Masiulio drąsą imtis netikėtos iniciatyvos bei derybų talentą. Vieną naktį jie gavo užduotį iki traukinio nunešti didžiulį kiekį maisto produktų ir vandens – šis darbas galėjo užtrukti iki ryto. Tačiau R.Masiulis sugebėjo įtikinti dalinio vadą, kad šis prikeltų iš miego apie šimtą dalinio karių, ir viskas buvo atlikta per valandą. P.Masiulis iki šiol stebisi, kaip broliui tai pavyko, nepaisant sovietinės armijos hierarchijos ypatumų.
Grįžę studijuoti broliai suprato, kad fizika jiems ne prie širdies: tą pastebėjęs tuometis jų dėstytojas profesorius Aloyzas Sakalas patarė pereiti į Ekonomikos fakultetą. Štai čia abu Masiuliai ir atrado savo pašaukimą. „Iš mums dėsčiusių mokslininkų labiausiai man įsiminė Gitano Nausėdos ir Romo Lazutkos paskaitos“, – prisimena R.Masiulis. Studijuodamas ekonomiką, jis dar baigė tarptautinių santykių ir politikos mokslų studijas – tai jį ypač domino.
Iš karto po studijų brolių keliai vis dėlto išsiskyrė – Petras išvažiavo studijuoti į Daniją, o Rokas įsidarbino tarptautinėje audito bendrovėje „Arthur Andersen“, kurios padalinys vėliau tapo „Ernst&Young Baltic“. Šioje bendrovėje R.Masiulis dirbo apie 14 metų – čia įgijo vadovui būtinos patirties, kurią vėliau panaudojo dirbdamas energetikos projekte „Leo LT“, o šiandien – ir „Klaipėdos naftoje“.

Kas bijo R.Masiulio?

Susipažinus su šiuo žmogumi, toks klausimas atrodo visai netinkamas. Mat pagrindinis jo, kaip vadovo, principas – dėti visas pastangas ir suprasti darbuotoją, o tada jo savybes tinkamai panaudoti ir leisti jam atsiskleisti. Tai pati svarbiausia taisyklė, kuria „Klaipėdos naftos“ direktorius vadovaujasi darbe. Pasak jo, įmonėje vienos pareigos negali būti svarbesnės už kitas, nes kiekvienas turi dirbti tą darbą, kurį jis vienintelis išmano geriausiai. Kai darbuotojai tą suvokia, išvengiama daugybės nereikalingų įtampų. „Vadovas negali būti svarbesnis už paprastą darbuotoją. Bendrovė yra kaip organizmas: juk negalima teigti, kad širdis svarbesnė už smegenis, plaučius ar koją – visi vienodai reikalingi“, – lygina R.Masiulis.
Jis tvirtina kaip vadovas dar nesąs galutinai susiformavęs – tebepatiria nuolatinį keitimosi ir tobulėjimo procesą. „Abejoju, ar kada nors taip bus: žmogus nuolatos keičiasi, ir niekada negali pasakyti, kad štai čia jau galutinis variantas“, – save apibūdina R.Masiulis. Didžiausia savo silpnybe pašnekovas laiko nepakankamą laiko ir darbų planavimą, kurio priežastis – kartais pasitaikantis disciplinos trūkumas.
Kalbėdamas apie savo darbuotuojus R.Masiulis labiausiai vertina daugeliui lietuvių būdingą kūrybingumą – pasak jo, lietuviui davus vieną užduotį, jis pateiks dešimt jos sprendimo būdų. O kaip didžiausią mūsų tautos trūkumą jis įvardija tai, kad lietuviai per mažai pasitiki vieni kitais.
Kalbai pasisukus apie Lietuvą ir jos piliečius, pašnekovas prisipažino, kad didžiuojasi lietuvių gebėjimu įveikti sunkius istorijos momentus. Ryškiausias pavyzdys – nepriklausomybės atkūrimas, kuris, anot R.Masiulio, buvęs išties rizikingas planas. Taip pat jį džiugina, kaip lietuviai išgyveno šį sunkmetį, – nors ir niurzgėdami, bet kantriai.
„Lietuviai primena Napoleono karius, žygiuojančius į Maskvą, – dėl nuolatinio nepasitenkinimo žygio sąlygomis juos vadino didžiaisiais niurgzliais. Tačiau mūšyje jie be jokių kalbų nusimesdavo paltus ir stodavo į kovą“, – lengvai šaržuoja R.Masiulis.

Į Sibiro tundrą – širdimi, į Kiniją – protu

Dvi laisvalaikio aistros, kurioms R.Masiulis stengiasi skirti beveik visą savo laisvalaikį, – tai futbolas bei žvejyba. Jis žaidžia Vilniaus „Ozo tapyrų“ futbolo komandoje, kurioje turi Mokytojo pravardę, gerai atitinkančią jo charakterį. „Futbole man labiausiai patinka bėgti paskui šokinėjantį kamuolį, nes niekada nežinai, į ką jis atsitrenks ir kur riedės po akimirkos. Dėl panašių priežasčių man patinka ir gyvenimas“, – taip filosofiškai apibrėžia vieną savo pomėgių R.Masiulis.
Kadangi yra aistringas muselinės žvejybos mėgėjas, R.Masiulis kada galėdamas ištrūksta į Šiaurę pažvejoti – prie Norvegijos krantų ar Barenco jūroje. „Širdis vis traukia į tą akmenuotą tundrą, kurioje nėra nė vieno medelio, tik skurdi augmenija“, – pasakoja pašnekovas.
R.Masiulis jau kelerius metus mokosi kinų kalbos ir artimiausiu metu nori aplankyti šią didžiulę šalį. Pasak jo, Kinija yra pasaulio ekonomikos ir politikos centras, todėl protinga būtų ją kuo geriau pažinti.
„Rokas Kinijoje mato didžiules galimybes, todėl studijuoja kinų kalbą ir domisi Kinija. Jis visada buvo šiek tiek tikslesnis, labiau apskaičiuojantis nei aš. Štai ir po studijų jis pradėjo dirbti tikslumo reikalaujančioje audito srityje, o aš pasirinkau šiek tiek „meniškesnę“ rinkodarą“, – apie savo brolį pasakoja ponas Petras.
Mintimis grįždamas prie dabarties, „Klaipėdos naftos“ vadovas prisimena, kad Klaipėda jam krito į širdį nuo pat pirmų akimirkų, kai tik įvažiavo į miestą, vykdamas į savo naująją darbovietę. „Pro savo kabineto langą mėgstu stebėti lėtai į uostą įplaukiančius ir besišvartuojančius laivus. Šis vaizdas man, kaip vadovui, suteikia vidinės ramybės ir pusiausvyros priimant svarbius sprendimus“, – pokalbį užbaigia „Klaipėdos naftos“ generalinis direktorius.

„Veido“ dosjė
R.Masiulis (42 m.), „Klaipėdos naftos“ gen. direktorius
Išsilavinimas: Vilniaus universitete baigė ekonomikos ir gamybos valdymo fakultetą, taip pat turi tarptautinių santykių ir politikos mokslų bakalauro laipsnį.
Karjera: 1994–2007 m. dirbo audito bendrovėse „Arthur Andersen“ ir „Ernst&Young“; 2007–2009 m. finansinių paslaugų įmonės „IS partners“ direktorius, 2009–2010 m. „Leo LT“ finansų direktorius, vadovavo įmonės likvidavimo procesui; nuo 2010 m. gegužės iki dabar – „Klaipėdos naftos“ generalinis direktorius.
Laisvalaikis: futbolas, žvejyba, kinų kalba.
Pastaroji perskaityta knyga: Mahatmos Gandhi autobiografija.
Pirmi uždirbti pinigai: vaikystėje su tėvais atostogaudamas prie Vištyčio ežero, pardavęs surinktas jonažoles, gavo 25 rublius.

Apie įmonę:
2011 m. apyvarta (trijų ketvirčių duomenys) – 108 mln. Lt
Darbuotojų – 310
Vidutinis atlyginimas (bruto) – 3952 Lt

Artėja Seimo rinkimai. Viešoji erdvė kaista, politikų pasisakymai griežtėja, tikri ir menami „skandalai“ tampa garsesni. Tačiau žvelgiant sistemiškai į artėjančius rinkimus, daugėja ženklų, kad juos laimės dvi partijos – krikščionys demokratai ir socialdemokratai. Lietuvoje formuojasi dviejų dominuojančių partijų sistema.

Demokratijos pradžiamokslis

Politologai teigia, kad po revoliucijos ar perversmo pradėjus veikti demokratijai, ši išgyvena tris etapus. Chaosas, pereinamasis laikotarpis ir brandi demokratija. Chaoso laikotarpį daugelis Lietuvoje dar atsimena, be to, galime pažiūrėti į dabarties Libiją, Egiptą ar Tunisą. Pereinamuoju laikotarpiu Lietuva gyveno gerus 15 metų. „Lietuviškos“ politikos ypatumai buvo būdingi ir visai Centrinei bei Rytų Europai.

Brandžią demokratiją galima atpažinti iš tokių ženklų – valdančioji koalicija ir Vyriausybė dirba visą kadenciją; valdantieji perrenkami; mažėja parlamentinių partijų, jos stiprėja; partijos pradeda saugoti savo reputaciją, o politikai narystę joje; politikų kalbos tampa atsakingesnės ir solidesnės; rinkėjai save pradeda tapatinti ne su atskirais politikais, bet su vertybėmis ir ideologija.

Brandi demokratija neatsiranda iš karto, tačiau stebint ženklus galima pastebėti, kad pokyčiai vyksta. Visa Centrinė Europa sėkmingai baiginėja pereinamąjį etapą. Deja, to negalima pasakyti apie Rytų kaimynes. Baltarusija, Rusija, Azerbaidžanas pasuko atgal į diktatūrą, o Ukraina, Moldova, Gruzija, Armėnija vis dar ieško savo demokratijos receptų.

Kas laimės rinkimus?

Kaip matyti iš viešosios erdvės ir visuomenės nuotaikų, naujajame Seime neturėtų būti staigmenų. „Drąsos kelias“, K. Brazauskienės, V. Šustausko, Emigrantų partijos, kiti marginalai beveik neturi šansų patekti į parlamentą. Labiausiai tikėtina, kad 1-2 vietas pasidalins krikščionys demokratai ir socialdemokratai. Taip atsitiko per paskutinius Seimo, Europarlamento ir savivaldybių tarybų rinkimus. Formuojasi dviejų dominuojančių partijų sistema, o kitos partijos – Darbo, Tvarkos ir teisingumo, liberalų pasmerktos likti satelitinėmis ir laviruoti ties išnykimo riba.

Darbo bei Tvarkos ir teisingumo partijos neturi stabilių jas identifikuojančių vertybių, ideologijos ir lyderių, kurie sugebėtų formuoti politinę darbotvarkę. Todėl ilgainiui rinkėjai vis mažiau jomis pasitikės.

Apskritai visą 20 metų nepriklausomybės laikotarpį politinę darbotvarkę formavo dešinieji. Konstitucija, nuosavybės restitucija, privatizacija, ES, NATO, santykiai su Rusija, bendruomenių, šeimos politika, energetinė nepriklausomybė – tai dešiniųjų iškelti klausimai. Kiti politikai tik sugebėdavo kritikuoti, oponuoti ar siūlyti alternatyvas. Taip atsitiko dėl to, kad Lietuvos inteligentai ir „protai“ daugiausiai yra dešiniųjų pažiūrų, nors administracijoje visada vyravo kairieji. Tai buvę kolchozų pirmininkai, ministerijų „aparatčikai“ ir kiti nomenklatūriniai kadrai. Be to, socialdemokratai ilgą laiką turėjo A. Brazauską ir žvalgėsi į žlugusią imperiją, o tai buvo kaip inkaras, neleidžiantis laisviau manevruoti.

Liberalams Lietuvoje aplinka nedėkinga. Jų pagrindinė savybė ir išskirtinumas yra stipriai dešinioji ekonomika, paremta savarankiškumu, laisve ir rinka. O Lietuvos rinkėjai ekonominiais klausimais yra stipriai kairieji. Taigi liberalai arba turi apgaudinėti rinkėjus, o tokiu atveju jie greitai bus patraukti iš politinės arenos, arba vykdyti kairesnę politiką, tačiau ar tada jie bus liberalai?

Taigi ateities Lietuvoje turėsime dvi dominuojančias partijas. Tai turės ir kai kurių negatyvių pasekmių, nes susiformuos atitinkamas partijų elitas, kuris gali tapti inertiškas esminiams pokyčiams, tačiau visgi daugiau yra teigiamų bruožų. Dviejų dominuojančių partijų sistemas turi dauguma valstybių, į kurias Lietuva ir jos gyventojai siekia orientuotis – JAV, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Ispanija, Vokietija ir daugelis kitų.

Seime svarstant didesnės vertės nekilnojamojo turto, automobilių ir kitus prabangos mokesčius, komentatoriai ir apžvalgininkai ėmė kaltinti TS-LKD nukrypus nuo savo ideologinių vertybių. Tačiau ar tikrai pasisakyti už prabangos ir progresinius mokesčius yra išimtinai socialistų privilegija, o „ideologiškai nuoseklūs“ konservatoriai su liberalais mokesčius gali siūlyti tik mažinti? Ne visai taip.

Mokesčiai nenusako ideologijos

Klaidingas mitas yra per požiūrį į mokesčius skirstyti politikus pagal politines pažiūras. Tokį požiūrį Lietuvoje plėtoja Laisvosios rinkos institutas. Iš tikro mokesčiai, jų dydis ir forma nėra ideologinė vertybė pati savaime. Tačiau jie svarbūs kai siekiama tikslų, kuriuos gali lemti ideologija.

Prieš krizę Rytų Europa vienu iš pagrindinių tikslų laikė investicijų pritraukimą, o investuotojams patrauklesni yra proporciniai mokesčiai, todėl natūralu, kad visos partijos, taip pat ir socialdemokratų, pasisakė už proporcinius mokesčius. Šiandien, krizei paryškinus socialinius skirtumus tarp gyventojų sluoksnių, visuomenė labai jaučia socialinius netolygumus ir atsivėrusias skurdo bei turto žirkles, todėl valdanti koalicija privalo reaguoti į rinkėjų nuomonę.

Liberalai kartais pratrūksta, kad mokesčiai yra „blogis“, ir kad juos verta mažinti kuo labiau ar apskritai naikinti. Verta abejoti tokio negatyvaus požiūrio į mokesčius liberalumu. Skaitant liberalizmo idėjinio tėvo Adamo Smitho veikalus, matyti, kad jam didžiausia vertybė yra susitarimas. Taigi jeigu visuomenė susitaria dėl kitokių mokesčių, ar liberalu yra negerbti tokio susitarimo? Jeigu reikėtų įvardinti liberaliausią pasaulio valstybę, ne vienas nurodytų JAV ar Jungtinę Karalystę. Nors JAV politikui apsiskelbti socialistu, būtų tolygu, sužlugdyti savo politinę karjerą, tačiau abiejose veikia progresiniai mokesčiai.

Tad į bandymus tam tikras mokesčių sistemas laikyti „dešiniosiomis“, o kitas „kairiosiomis“ reikia žiūrėti atsargiai.

Daugiau solidarumo per mokesčius

Lietuvą užklupus krizei ypač paaštrėjo socialiniai skirtumai. Žmonės, kurie turėjo sukaupę kapitalo, per krizę neretai ne tik nesumažino turto, bet jį dar padidino. 2009 m. bankai siūlė net 9-12 proc. metinių palūkanų už indėlius, kuriuos draudžia valstybė. Investavus į akcijų rinkas 2009 m. kovą, per metus nesunkiai buvo galima uždirbti 100 proc. pelno. Tuo tarpu mokesčiai, Lietuvoje valdant socialdemokratams, buvo orientuoti į darbą, atleidžiant kapitalą. Žmonės, gaunantys mažas pajamas, mokesčiams skiria nuo trečdalio iki pusės savo biudžeto, kai tuo tarpu turtingesnieji mokesčiams atseikėja vos kelis procentus. Štai vasarį viešai pasirodė duomenys, kad Viktoras Uspaskichas, valdantis 65 mln. litų turtą, per metus gavo 8,5 mln. litų pajamų, o gyventojų pajamų mokesčių sumokėjo vos 10 tūkst. litų.

Gyventi prabangiai, būti turtingam nėra smerktina ar draudžiama. Visuomenei labai reikia, kad kuo daugiau žmonių gyventų pasiturimai, kuo daugiau Lietuvoje būtų milijonierių. Tačiau jau nuo seniausių laikų turtingesniųjų parama savo bendruomenei yra vertinama dorybė. Ir atvirkščiai, tokio indėlio vengimas laikomas visuomenės problema.

Senovės Graikijoje turtingesni miestiečiai privalomai turėdavo atlikti liturgijas. Liturgija – turtingų piliečių prievolė tautai: mokyklų, našlaičių prieglaudų išlaikymas, karo laivų statyba bei priežiūra ir kt. Biblija taip pat moko: „Beturčių visuomet bus krašte, todėl įsakau ištiesti ranką broliui ir beturčiui, kuris gyvena tavo šalyje“ (Įst. 15,11). Dabar liturgijų nėra, o pareigą rūpintis viešosiomis gėrybėmis yra perėmusi valstybė. Tačiau tai nereiškia, kad išnyko turtingųjų pareiga pagal galimybes prisidėti prie viešųjų gėrybių finansavimo.

Taigi konservatoriai, ypač po susijungimo su krikščionimis demokratais, visada pabrėžia, kad didelė visuomenės vertybė yra socialinių grupių santarvė. Jeigu didesnės bendruomenės santarvės galima pasiekti per mokesčius, tai kodėl atmesti šį instrumentą? Santarvės, solidarumo ir teisingumo trūkumą jaučia dauguma gyventojų, tai kaip pagrindinę emigracijos priežastį nurodo ne vienas tautietis. Todėl parlamentas privalo reaguoti į žmonių nuomonę. Apmaudu, kad ne visi politikai solidarizuojasi su Tauta. Prieš prabangos mokesčius balsavo tvarkiečiai, darbiečiai ir socialdemokratai. Atsitiktinai ar ne, tačiau būtent šiose partijose gausu turtuolių

Kalėdos yra metas, kai daug tamsos ir mažiau darbų, todėl yra puiki proga stabtelėti bei susimąstyti apie gyvenimo prasmę ir tikslus.

Kokios šio švento meto senosios prasmės, kokios dar tik būsimos? Artėjant didžiausioms metų šventėms galima paklausti ar tikrai Kalėdos yra tik dovanų laikas? Jei ne, tai kas už to slypi?

Pagoniškos Kalėdos: ateitis išburiama

Pagoniškos Kalėdos – tai viduržiemis, kai tamsa ir naktis yra pati stipriausia. Naktys vis ilgėjo ir jeigu tai nesiliautų, gyvenimas nugarmėtų į tamsą, nebūtį ir prapultį. Pasaulio antgamtinės jėgos, nežemiškos dvasios pagonims pasireikšdavo visa galia: panašiai kaip ir Rasos metu, tačiau ir visai skirtingai. Per Rasas mūsų gyvenimas susiliečia su dangumi, o per Kalėdas – su požemio, mirusiųjų pasauliu. Abiejų švenčių metu buvo manoma, kad žmonės ir gamta patenka į reikšmingus pasikeitimo taškus. Šiuo metu dievybių ir dvasių padedami galime sužinoti savo likimą: jį nuspėti arba nulemti.

Visi tie spėjimai ir poveikiai buvo šamaniški: burtais ir paslaptingais manipuliavimais dalyviai esą įgyja savotišką ateities nušvitimą. Nori tikėk, nori ne, bet ateitis yra išburiama. Ištraukus šiaudą, liejant į vandenį ištirpdytą vašką, stebint gamtos reiškinius, nuklausant ką šneka gyvuliai ir t.t.

Sakraliniu momentu žmonėms atsiveria lemtis. Sudėtingu, netiesioginiu būdu susižinomi tuo metu patys svarbiausi ateities klausimai: kiek ilgai gyvensime, kur nutekėsime, koks laukia derlius, ar apniks žmones ir gyvulius ligos, ar bus geras derlius ir pan.

Pagoniška ateitis gali būti išburta, nors ji nėra fatališkai nulemta. Ją galime pakreipti burtais, kerais, santarve su protėvių dvasiomis bei sandėriais su dvasiomis ir vėlėmis. Idėja, kad galima ateitį susiplanuoti ir ją susikurti patiems, pagonims atrodė nesuvokiama ir absurdiška.

Krikščioniškos šv. Kalėdos: ateitį kuriame laikydamiesi Dievo plano

Krikščionybė įnešė didelių pokyčių. Bažnyčia moko, kad žmonės turi laisvą valią, tačiau kartu Dievas pateikė aiškų teisingo gyvenimo planą bei primygtinai siūlo jo laikytis. Planas supaprastintai yra toks: gyvenk taip, kad patektum į Dangų. Gyvenimas yra kupinas sunkumų ir išbandymų, tačiau juos įveikti padeda Tikėjimas. Bažnyčia pateikia teisingo ir nuodėmingo gyvenimo apibrėžimus, klaidų atitaisymo prievolę bei būdus.

Šv. Kalėdos tampa vilties – Išganytojo gimimo metas. Per šv. Kalėdas tikintiesiems kasmet patvirtinama, kad Dievas mus taip stipriai myli, jog mūsų išganymui pasiunčia, o paskui ir paaukoja savo sūnų.

Skirtingai nuo pagoniškų Kalėdų, ateities nebereikia burti. Ji bus skirta kiekvienam pagal nuopelnus. Kiekvienas gaus Dievo dovanotą pomirtinį gyvenimą Rojuje, jei laikysis gyvenimo taisyklių.

Šv. Kalėdų metu yra savotiškai kasmet atnaujinama šeimyninė sutartis dėl jos narių pomirtinės ateities. Šeimoje švenčiamas Dievo sūnaus gimimas, kuris garantuoja tos ateities neišvengiamumą. Taigi krikščionybė pateikia nuostabią, stiprią, motyvuotą ir labai įpareigojančią tikinčių žmonių Gyvenimo tikslų formavimo sistemą.

Universitete su studentais nagrinėdavome gyvenimo tikslų, jų pasiekiamumo ir efektyvumo klausimus. Ne kartą teko klausti: „Prašau pakelkite rankas tie, kurie gyvenate laikydamiesi principo: „gyvenu taip, kad patekčiau į dangų“. Deja, pakildavo vos viena kita ranka, o kartais net ir nei vienos. Dominuoja „dabartistai“. Ne todėl, kad tokios gyvenimo filosofijos yra sąmoningai siekiama, bet todėl, kad planuoti savo gyvenimo siekių niekas nemokė…

Nesu kompetentingas giliau analizuoti šiuolaikinio žmogaus santykio su Bažnyčia, tačiau negaliu nematyti, kad jaunimas nebėra religingas, bent jau tokia prasme kaip XIX a. To negalima nepaisyti, nes į vakuumą braunasi antivertybės. Nelikus tvirtų ir neabejotinų gyvenimo orientyrų, juos nesunkiai pakiša rinkodara. Gyvenimo prasmė daliai visuomenės susiaurėja iki primityvių apsipirkimo ar pasilinksminimo tikslų.

Šiuolaikiškos Kalėdos: ateitis nesvarbi

Jeigu pripažinsime, kad didelė dalis gyventojų liko tik formaliais krikščionimis, tai kokias Kalėdas mes švenčiame? Kas jas įprasmina? Eglutė? Kūčiukai? Kalėdų senis ir dovanėlės?  Rodos, šiuo metu dominuoja „maksimų“ ir televizijų šou primestos kičinės Kalėdos.

Susirūpinusiu veidu viena televizijos „žvaigždė“ klausia, kiek valgių reikia paruošti Kalėdų stalui? Kitas „žvaigždūnas“ siūlo susikurti laimę nusipirkus žaidimo bilietą. Ypač daug dėmesio, prekybos centrų džiaugsmui, viešojoje erdvėje skiriama aiškintis, kas kokias dovanas dovanoja, kiek jų reikia ir kaip be jų mes tampame nelaimingi. Kartais atrodo, kad Dievo vieton stojo Vartojimas. Laimė yra kuo daugiau suvartoti? Sakralinių prasmių mažėja arba, geriausiu atveju, jos lieka paraštėje, o šventė tapo apsirijimo, masinio keitimosi atvirukais ir dovanomis procedūra, kurią valdo rinkodaros dėsniai.

Dovanos nėra nei etnografinė, nei lietuviška tradicija ir tikrai ne Kalėdų esmė, tačiau dovanų ritualas yra įsigalėjęs ir jo nepanaikintume jokiais argumentais. Jokia kita šventė nėra taip komercializuota kaip Kalėdos. Prekybininkai uždirba didelį pelną, todėl šį pasipinigavimo metą jie pasistengė ištęsti kuo ilgiau. Kalėdinė prekyba prasideda jau lapkričio vidury. Šeimoms metų pabaiga tapo varginančiu dovanų pirkimo ir jų besaikio dovanojimo ritualu, kai  neretai pritrūksta dėmesio artimam, o nuoširdumą keičia gausumas, brangumas ir dydis.

Kalėdos jau nebe jauki šeimos šventė. Juk būtina paskambinti ir pasveikinti gausybę draugų bei giminaičių, išsiųsti visiems atvirukus. Laikui bėgant atvirukų siuntimas, šis smulkus dėmesio ir pagarbos pareiškimo ženklas, vis „sunkėjo“, transformavosi ir tapo didele įvairiausių institucinių dovanų industrija.

Aukštesnes pareigas užimantis valdininkas, įtakingesnis verslininkas Kalėdų metu gauna šimtus atviručių, lygiai taip pat šimtus ir išsiunčia. Savivaldybės, ministerijos, verslo įmonės šiam tikslui išleidžia nemažas sumas, neretai užsako ir nuperka menininkų kurtus atvirukus, kurie jau tampa brangiomis dovanomis.

Ateities Kalėdos: išdrįskime planuoti ateitį

Šventė visada turi pagrindinį tikslą, apie kurį sukasi visa prasmė. Pačia švenčiausia Kalėdų prasme buvo ir lieka MŪSŲ ATEITIS. Kadaise ji buvo išburiama, vėliau tapo suprasta. Šiandien galima teigti, kad ateitis gali būti planuojama ir savo jėgomis įgyvendinama net ir šiame pasaulyje. Beje, tai visai neprieštarauja ir krikščioniškam mokymui.

Iš senųjų sakralinių ritualų liko tik bendra Kūčių vakarienė. Tačiau ar pamirštų tradicijų vietos negalėtų užimti sąmoningas šeimyninis bendravimas, kuriame jaukiai, būtinai pagarbiai ir dėmesingai aptariami prabėgę metai, įvertinama, kaip sekėsi siekti prieš metus visų, net ir mažiausių šeimos narių, išsikeltus tikslus ir atvirai bendraujant pasidalijama kitų metų planais? Tinkamiausias metas apie tai kalbėtis yra Kalėdos.

Anksčiau tik retam tekdavo laimė tapti savo paties likimo kalviu. Daugelis nugyvendavo likimo skirta gyvenimą: valstiečiu gimęs, juo ir likdavo. Dabar yra kitaip. Kiekvienas gali gyventi tokį gyvenimą, kokį pats pasirenka. Ne valdžia, ne prigimtis, bet mes patys esame savo gyvenimo kelio architektai. Todėl to kelio planavimas yra neparastai svarbus.

Jei sutinkame, kad gilioji Kalėdų šventės prasmė yra šeimos sakralinis susibūrimas, kuriame atsiranda reta galimybė susitelkti bendriems tikslams, apsibrėžti vertybes ir aptarti šeimą sudarančių asmenų tikslus, norus, viltis ir siekius, tada turime sutikti, kad turime tokius tikslus planuoti.

Tikriausiai daugelis pritarsime, kad tokie gyvenimo tikslus ir mūsų santykius formuojantys pokalbiai  yra svarbūs. Tačiau lygiai taip pat daugelis pripažinsime, kad nežinome, kaip juos reikėtų pradėti. Pokalbius apie ateitį stabdo baimė atsiverti ir taip tapti pažeidžiamu bei likti nesuprastu.

Jeigu šiemet ištrauktume pernykščius ar dar senesnius Kalėdų raštelius, kuriuose mes kiekvienas atskirai arba kartu bendrai planavome būsimus metus, pavyktų nuveikti daug daugiau nei traukiant šiaudus iš po staltiesės. Kai tai darome šeimoje, per Kalėdas, tai vaikai mokosi iš tėvų gyventi tikslingai. Tėvai pažįsta augančius savo vaikus, matydami kaip kinta jų tikslai. Viešai paskelbti tikslai, ypač, kai po metų yra aptariami, stipriai įpareigoja. Visa tai padeda mums ir mūsų artimiesiems augti bei remti vienas kitą.

Kalėdos visada buvo stebuklas ir stebuklų metas. Dovanoti burtą, solidarumą dėl ateities – neprilygstama. Tokia dovana nesulyginama su jokia kita. Šią prasmę mes galime išsaugoti. Todėl linkiu visiems išdrįsti ir pabandyti įvykdyti šį kalėdinį ritualą bei suplanuoti savo darbus bei siekius ateinantiems metams. Geriau jauskimės pasimetę dideliuose prekybos centruose, nei aklai klaidžiojantys savo gyvenimo kelyje.

Avarija 2008 10 4

Pradedama nauja nacionalinė saugaus eismo komunikacijos kampanija, kurios metu rodant praktinę naudą bus bandoma įtikinti saugiai elgtis kelyje.

Pasak Susisiekimo ministerijos, naujoji kampanija gerokai skirsis nuo buvusių panašių projektų.

“Šįkart nuspręsta nebenaudoti žmonių bauginimo, rodant avarijas ir jų pasekmes, o įtikinti saugiai elgtis kelyje per praktinės naudos rodymą”, – teigia ministerija.

Pasak susisiekimo viceministro Rimvydo Vaštako, nuo šiol eismo dalyviams bus pabrėžiami teigiamo elgesio kelyje privalumai.

“Jei vairuoji kultūringai – išleidi mažiau pinigų baudoms, apsaugai save ir kitus. Jei paisai eismo taisyklių – esi harmoningame sambūvyje su gamta ir aplinka”, – pažymi viceministras.

Siekiant, kad kampanija būtų efektyvesnė, penktadienį pasirašytas Susisiekimo ministerijos, Švietimo ir mokslo ministerijos, Policijos departamento ir Lietuvos automobilių direkcijos vadovų susitarimas dėl veiksmų koordinavimo vykdant saugaus eismo gerinimo priemones.

“Kelių institucijų bendradarbiavimas ir bendri veiksmai turėtų atnešti geresnių rezultatų. Pavyzdžiui, jei policija vykdys prevencinę akciją dėl atšvaitų naudojimo, mes tuo pat metu inicijuosime atšvaitų reklamos skleidimą per žiniasklaidą, skleisime informaciją viešose vietose, organizuosime švietėjiškus renginius”, – vieną iš būsimo bendradarbiavimo pavyzdžių nurodė R.Vaštakas.

Šiai akcijai, be kita ko, numatoma sukurti specialią interneto svetainę, informaciją taip pat planuojama viešinti socialiniuose tinkluose.

Susisiekimo ministras, Liberalų sąjūdžio vadovas Eligijus Masiulis kritikuoja ūkio ministro Dainiaus Kreivio pažymą, vadindamas ją “politiniu dokumentu” ir teigdamas, kad jos istorija baigsis niekuo, rašo “Kauno diena”.

“Iki šiol, kiek esu politikoje ir kiek žinau politinę Lietuvos istoriją, tokių dalykų, tokio žanro dokumentų dar tikrai nėra buvę. Kažkas naujo mūsų gyvenime”, – sakė ministras.

“Todėl kol kas sunku vertinti ir daryti detalias išvadas, kaip šiomis dienomis paviešinta ūkio ministro D.Kreivio parašyta pažyma galėtų pakeisti politinį klimatą Lietuvoje. Manau, kad tai tikrai nėra teisinis dokumentas. Tai grynai politinis raštas”, – tvirtino politikas.

Pasak E.Masiulio, raštas nors ir sukėlė tam tikrą audrą, iš jos kokių nors perspektyvų tikėtis sunku.

“Šis politinis dokumentas jau sukėlė tam tikrą politinę audrą, nemenką šurmulį politiniame gyvenime. Bet sakyčiau, kad jis vis dėlto baigsis niekuo”, – kalbėjo Liberalų sąjūdžio vadovas.

“Toje pažymoje keli dalykai yra suplakti į vieną vietą. Yra epizodų, kurie iš tiesų galėtų būti kriminaliniai ar panašūs į juos. Ir yra epizodų, kurie visiškai neadekvačiai pateikiami kaip spaudimo faktai. Tarp tokių, sakykim, yra ir kokie nors posėdžiai, pasitarimai ar netgi oficialūs susitikimai su interesų grupėmis”, – kalbėjo susisiekimo ministras.

Anot E.Masiulio, konservatoriai turėtų partijos viduje išspręsti D.Kreivio galimybes toliau dirbti Vyriausybėje.

“Tik norėtųsi greitesnių sprendimų. Nes šis procesas iš esmės per ilgai užtruko. Jis neprisideda prie sklandesnio Vyriausybės ir valdančiosios daugumos darbo”, – kalbėjo politikas.

Praėjusį ketvirtadienį buvo viešai paskelbtas ir pažyma pavadintas D.Kreivio raštas, kuriame nurodoma kada ir kokiu būdu jam arba Viešųjų pirkimų tarnybos vadovui Žydrūnui Plytnikui politikai, verslininkai mėgino daryti spaudimą dėl bendrovių “Vilniaus vandenys”, Ignalinos atominės elektrinės, Valdovų rūmų viešųjų pirkimų, Vilniaus koncertų ir sporto rūmų rekonstrukcijos finansavimo, lėšų skyrimo “FL Technics”, Vilniaus šilumos tinklų nuomos pratęsimo.

Susisiekimo ministras Eligijus Masiulis teigia, kad valstybės investicijos į Klaipėdos jūrų uosto infrastruktūrą nėra dovana privačioms uoste dirbančioms krovos bendrovėms ir jų verslui plėtoti.

Pasak E.Masiulio, valstybės lėšos, skiriamos uosto plėtrai, yra adekvačios toms pajamoms, kurias valstybė gauna iš krovos kompanijų, ketvirtadienį rašo dienraštis “Vakarų ekspresas”.

“Šį klausimą vertinu kompleksiškai. Nebūtų Klaipėdos uosto, labai daug įmonių irgi neliktų, jos nemokėtų mokesčių į valstybės biudžetą. Tos investicijos pasiteisina ir grįžta per įvairiausius mokesčius į valstybės biudžetą”, – tvirtino E.Masiulis.

Anot jo, nereikia manyti, kad Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavos yra visas uosto indėlis į valstybės ekonomiką. Su Klaipėdos uostu yra susijęs labai didelis darbo vietų skaičius, darbuotojai moka gyventojų pajamų mokesčius į biudžetą, “Sodros” mokesčius, įmonės taip pat moka mokesčius

“Kitas dalykas, turi būti nustatyti valstybės investicijų atsiperkamumo kriterijai. Negali būti taip, kad valstybė investuoja, o krovos kompanijai staiga nebereikia, pavyzdžiui, geležinkelio bėgių, nes pasikeitė jos savininkas ir plan