Gegužės 29 d. Maskvoje siautęs uraganas, kuris pražudė 16 žmonių, trumpam nukreipė miestiečių dėmesį nuo vienam milijonui maskviečių gresiančios deportacijos – perkėlimo į neapgyvendintus megapolio pakraščių kvartalus. Valdžia žada deramas kompensacijas. Yra duomenų, kad 56 mlrd. eurų Rusijos biudžetui atsieisiantis projektas turi išspręsti prasiskolinusių oligarchų problemas. Visa renovacijos ir su tuo susijusio iškeldinimo programa truktų iki 15 metų.

Arūnas BRAZAUSKAS

Vadinamoji „chrenovacija“ ėmė trankytis virš maskviečių galvų lyg pavasarinis perkūnas. Nebūta ilgų diskusijų. Balandžio 20 d. Rusijos Dūma pradėjo svarstyti atitinkamą įstatymą. Gegužės 14 d. į mitingą, kuris buvo sušauktas dėl senų namų renovacijos ir su tuo susijusio gyventojų iškeldinimo, suplaukė, organizatorių duomenimis, arti 30 tūkst. žmonių, nors tikėtasi ateisiant 5 tūkst.

Socialinius tinklus užtvindė informacija apie šį gigantišką projektą, kuris jau imtas vadinti didžiąja kriminaline renovacija. Vienas autorius parašė: „Čia viskas aišku. Pagal įstatymo projektą butų atėmimas ir tolesnė jų savininkų deportacija vyksta remiantis daugiabučio namo gyventojų balsavimo rezultatais. Jeigu du trečdaliai balsavo už, tą trečdalį, kuris balsavo prieš, deportuos prieš jų valią. Jeigu niekas nebalsavo, visas namas laikomas balsavusiu už – ir vis tiek deportuojamas. Atšaukta teisė į vienintelę nuosavybę, kurią dešimtys milijonų gavo per reformas po 1990 m., – teisė į nuosavą butą.“

Valdžia ėmėsi įtikinėti, kad jeigu kurio nors namo gyventojai iš viso nebalsuos, tai nereiškia, kad jie bus laikomi pritariančiais.

Maskvos merija paskelbė paskubomis sudarytą renovuojamų namų sąrašą. Jame puspenkto tūkstančio objektų, kurių bendras plotas – 14,2 mln. kv. metrų. Į sąrašus patekę namai būtų nugriauti arba kapitališkai renovuoti. Sąrašuose – ir nenusenę devynaukščiai, ir iki 1917 m. statyti plytiniai geros būklės namai. Neabejingi paveldui maskviečiai aptiko arti 300 istorinių pastatų, tarp jų – 1920–1930 m. pastatytų architektūrinio konstruktyvizmo paminklų.

Toks dalykas kaip medžiagų atsparumas staiga įgavo ideologinį atspalvį. Specialistai prabilo apie tai, kad pastatų nusidėvėjimo vertinimai, kurių pagrindu valdžia priėmė sprendimus, niekuo nepagrįsti. Prabilta, kad tiek Maskvos, tiek visos Rusijos mastu labai mažai statistinių duomenų apie nusenusius ir avarinius pastatus. Iš esmės įvertinti pastato būklę galima tik atliekant konkrečius tyrimus, o ne „iš akies“, kaip daro biurokratai. Maskvoje tokie tyrimai buvo atliekami XX a. paskutiniame dešimtmetyje. Senų namų, tokių, kurie būtų nusidėvėję daugiau nei 60 proc., rasta mažiau nei 2 proc. Yra specialistų, teigiančių, kad namai, kurie menant SSRS komunistų lyderį Nikitą Chruščiovą praminti „chruščiovkėmis“, po kapitalinio remonto gali tarnauti dar 100 metų – vadinasi, juose galima gyventi iki XXI a. pabaigos. Susikauta su mitu, kad statyti naujus namus pigiau, nei remontuoti senus, – esą kapitalinis remontas, apimantis visų tinklų pakeitimą, apšiltinimą, liftų įrengimą,  atsieina pusantro karto pigiau nei nauja statyba.

Manipuliacija duomenimis

Advokatas Aleksandras Toropovas (tinklavardis @?lexander Toropov) paskleidė žinias apie savo atradimus. Pasirodo, dar vasario mėnesį senų butų kadastrinė kaina (t.y. vertintojų nustatyta gyvenamojo ploto kaina, kurią savo skaičiavimuose naudoja valdžia ir kuri, be abejo, skiriasi nuo rinkos kainos) sumažėjo 2–4 mln. rublių (32–64 tūkst. eurų). Tuo pat metu naujos statybos butų kaina padidinama 3–7 mln. rublių (48–112 tūkst. eurų). Toks kainininkas įgalina kai kam itin naudingu būdu panaudoti renovacijai skirtas lėšas – 3,5 trln. rublių (56 mlrd. eurų). Seni butai bus išperkami iš savininkų sumažintomis kainomis, o jų perkėlimui skirtus naujus butus merija nupirks padidintomis kainomis.

Manipuliacija kainomis papildyta žemėvaldos triuku. Šių metų gegužės–balandžio mėn. iš žemės kadastro išnyko duomenys apie senos statybos namų sklypų ribas. Priežastis – dauguma sklypų nebuvo įteisinti kaip namo gyventojų kolektyvinė nuosavybė, nes piliečiai dėl to nesuko sau galvų. Paisant įstatymų raidės nė vieno buto sename name negalima parduoti, dovanoti ir pan., mat, nesant įteisintų valdų ribų ir jų savininkų, visos tos „chruščiovkės“ ir kiti namai iš renovacijos sąrašų laikytini neteisėta statyba.

Kadangi kadastro duomenys vieši, A.Toropovas nurodo, kaip kiekvienas pilietis galėtų internete pasitikrinti savo buto kainos pokyčius pagal kadastrą. Jis primena apie žemės nuosavybės įteisinimo naudą: „Pavyzdžiui, mano kieme yra nustatytos sklypo, kuriame prieš 25 metus nugriauta karvelidė, ribos (18 kv. m), ir aš pažįstu žmogų, kuris šią žemę gavo palikimo. Šių 18 metrų maskvietiškos žemelės kaina – 1 767 836,50 rublio.“ Nuo savęs pridurkime – 27 879,46 euro.

Nuaidėjus pirmiesiems gresiančios renovacijos trenksmams, nemažai maskviečių suskato forminti nuosavybės teisių į namų sklypus. Būti savininku naudinga – žemės kaina dažnai viršija ant jos pastatyto namo kainą. Namo gyventojai yra nuosavybės dalininkai. Jeigu žemė nusavinama valstybės ar municipaliteto naudai, savininkams reikia sumokėti rinkos kainą, arba jiems suteikiamas analogiškas sklypas. Norint tapti savininku, reikia, kad sklypas būtų įtrauktas į žemės kadastrą.

Socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje apstu istorijų, kas tai yra „maskvietiški žemės matavimo darbai“. Antai vieno iš namų sklypas matuojant sumažėjo nuo 4,5 iki 1,5 ha, ir tik gyventojams ėmus protestuoti tas naujai išmatuotas sklypas neįtrauktas į kadastrą. Kaip laikraščiui „Komersant“ pasakojo viena tos istorijos dalyvė, sunkiausia yra atrasti namo ir sklypo dokumentaciją, kuri, pasak jos, „patikimai slepiama“. Jeigu dokumentus pavyksta rasti, paaiškėja, kad „kur nors ne vietoje padėtas kablelis, kur nors rašalo užlašinta“, ir dokumentai nepripažįstami teisėtais.

Gegužės 16 d. Mišino g. Maskvoje buvo atiduotas eksploatuoti rekonstruotas namas. Plytinis keturaukštis virto septynaukščiu. Projektas tęsėsi 11 metų: vienus metus truko projektavimas, vienus – sklypo matavimai, devyneri metai nuėjo derinimui.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-23-2017-m

Scanpix nuotr.

Rugpjūčio 12-ąją pasikeitė Rusijos prezidento Vladimiro Putino administracijos vadovas. Iškilo 44 metų amžiaus Antonas Vaino, o ankstesnis vyr. administratorius Sergejus Ivanovas (63 m.) tapo specialiuoju prezidento atstovu gamtosaugos, ekologijos ir transporto srityse – „katyčių patikėtiniu“, kaip juokavo žiniasklaida, nes tai postas, iš kurio tik į pensiją. A.Vaino, greta kitų nuopelnų, yra išradęs nooskopą – dalyką, kurio keliais žodžiais nenusakysi.

Arūnas BRAZAUSKAS

Etninis estas A.Vaino, kaip jį pristatė Rusijos TV, išlindo iš šešėlio – žiniasklaida paknopstom ėmė ieškoti informacijos apie iškilėlį. Gimęs Taline, jis gal ir susikalba estiškai, o japonų ir anglų kalbomis šneka laisvai. A.Vaino senelis – Karlas Vaino (g. 1923 m.) vis dar gyvas paskutinis Estijos kompartijos pirmasis sekretorius, išėjęs į pensiją 1990 m. Jo sūnus Eduardas, Antono tėvas (g. 1949 m.), Talino politechnikos instituto auklėtinis, šiuo metu yra bendrovės „Avtovaz“ viceprezidentas ryšiams su valdžios organais.

A.Vaino baigė prestižinę aukštąją mokyklą – Maskvos valstybinį tarptautinių santykių institutą, 1996–2001 m. dirbo Rusijos pasiuntinybėje Tokijuje, paskui Užsienio reikalų ministerijoje. Nuo 2003 m. pradėjęs triūsti Rusijos prezidento aparate, A.Vaino administraciškai iki šiol neatitrūksta nuo V.Putino. 2012-aisiais buvo paskirtas prezidento administracijos vadovo pavaduotoju, šį rugsėjį pakilo laipteliu aukščiau.

Laisvu nuo administravimo laiku A.Vaino užsiima moksline poezija – sunku kitaip apibūdinti jo veikalų žanrą. Jam tapus prezidento aparato vadovu, žiniasklaida įsikibo nooskopo – mįslingo prietaiso, o gal tiktai koncepcijos, kuri siejama su A.Vaino įžvalgomis. „Nooskopas – pirmasis prietaisas, leidžiantis tyrinėti žmonijos kolektyvinę sąmonę“, – 2012-aisiais rašė A.Vaino straipsnyje „Ateities kapitalizacija“, rusų kalba išspausdintame žurnale „Ekonomikos ir teisės klausimai“. Pasak autoriaus, nooskopas analizuoja visus procesus, kurie vyksta visuomenėje, ir tai panaudojama valstybės valdyme.

Erdviniai santykiai skiriasi nuo spalvinimo būdo

Didesnę dalį profesinės karjeros praleidęs kaip reikalų tvarkytojas, A.Vaino tame straipsnyje rašo: „Nėra jokių būdų, kuriais galima įrodyti, t.y. pagrįsti logiškai, kad mums tiek įprastas išorinis pasaulis – pažįstamas mums per regėjimą, klausą, lytėjimą – egzistuoja realiai, o ne vien mūsų vaizduotėje. Lygiai taip pat nėra jokių būdų tiesiogiai palyginti mūsų pojūčius, kurie sudaro mūsų subjektyvios pasaulėjautos esmę. Taigi ir sensorinė, ir visa kita jutimo sistema pajungta išorinio pasaulio modelio kūrimui smegenyse, ir tas modelis dažnai panašus į gaublio ir pasaulio politinio žemėlapio kombinaciją: pirmajame pavaizduoti erdviniai santykiai kardinaliai skiriasi nuo jo spalvinimo būdo.“

Scanpix nuotr.

A.Vaino priklauso neformaliam V.Putino aplinkos būriui, kurio nariai nevengia intelekto žaismės ir kuria ateities vizijas: gamtamokslines, socialines, ekonomines. Vienas iš naujojo vyr. administratoriaus bendraautorių Viktoras Sarajevas leidiniui gazeta.ru paaiškino nooskopo idėją: „Šiuo žodžiu vadinu tam tikrą metodų ir priemonių visumą, kuri leidžia pagreitinti pažinimo procesą… Intriga glūdi tame, ar 10 žmonių gali pagimdyti idėją 10 kartų greičiau…“

Straipsnyje „Ateities kapitalizacija“ A.Vaino rašo, kad nooskopas kūriamas NBIC technologijos pagrindu (N – nano, B – bio, I – info, C – kogno (nuo lot. cogito – mąstau), nooskopo branduolys yra konvergencinis keitiklis, į kurį įeina erdvinis skeneris, prototipavimo sistema, konvergencinis tinklas…

Rusijos mokslų akademijos Pseu­domokslų ir tyrimų sukčiavimo komisijos narys Aleksandras Sergejevas žiniasklaidai sakė, kad nooskopo aprašymai – tai žodžių srautas, kurio tikslas – įtaiga. Nė viena formuluotė neturi aiškios prasmės, pasakė mokslininkas ir pasiūlė perprasti A.Vaino sakinį: „Rinkos kodas – laiko perėjimo į erdvę ir erdvės į laiką mechanizmo holografinė sutelktis, ir jų projekcija pasireiškia rinkos kapitalizacija.“ Pasak A.Ser­gejevo, panašius tekstus naudoja totalitarinių sektų ir komercinių kultų guru, kad manipuliuotų sekėjais. Mokslų akademijoje geros reputacijos kol kas neturintis A.Vaino apibūdinamas kaip uolus, darbštus, reiklus ir mandagus administratorius, visiškai atsidavęs V.Putinui. n

Scanpix nuotr.

Vis pasigirsta balsų, jog Vladimiro Putino režimo dienos suskaičiuotos. Tačiau režimas kaip gyvavo, taip ir tebegyvuoja, taip pat daug ir aktyviai dirba, kad išsilaikytų valdžioje. Daugiausiai – manipuliuodamas visuomenės nuomone, o pastaraisiais metais tam sumaniai išnaudodamas ir kalbas apie „tikrųjų vertybių“ gynimą.

Panašu, jog V.Putinas užčiuopė silpnąją Europos vienybės vietą – vertybes. Finansinė Graikijos, vėliau – ir pabėgėlių, krizė išryškino atotrūkį tarp Vakarų, Pietų bei Vidurio ir Rytų Europos šalių, tarp jų elito ir visuomenių. Krizės padidino įtampas ir pačiose visuomenėse, o išgyvenamas fizinio ir socialinio saugumo trūkumas sustiprino kraštutines kairiąsias ir dešiniąsias populistines jėgas.

Rusijos režimas šiais procesais sumaniai pasinaudojo gilindamas antivakarietiškas ir antieuropietiškas nuostatas bei toliau skaldydamas Europos šalių visuomenes. Pragmatiškas V.Putino virsmas tradicinių vertybių, krikščioniškosios moralės ir savo valstybės interesų gynėju jam atsipirko – ne tik padėjo išlaikyti Rusijos visuomenės palaikymą gilėjant ekonominei krizei, bet ir laimėti dalies vis radikalėjančių dešiniųjų jėgų Europoje simpatijas.

Nors tradiciškai polinkį žavėtis ir draugauti su Rusija turėdavo kairieji judėjimai (kai kurie iš jų, pavyzdžiui, „Syriza“ Graikijoje ar „Poemos“ Ispanijoje ir dabar palaiko Rusiją santykiuose su Vakarų šalimis), tačiau panašu, jog pragmatiškąjį V.Putiną su dešiniosiomis jėgomis, bent jau vertybiniu požiūriu, šiandien sieja kur kas daugiau.

Nors tradiciškai polinkį žavėtis ir draugauti su Rusija turėdavo kairieji judėjimai (kai kurie iš jų, pavyzdžiui, „Syriza“ Graikijoje ar „Poemos“ Ispanijoje ir dabar palaiko Rusiją santykiuose su Vakarų šalimis), tačiau panašu, jog pragmatiškąjį V.Putiną su dešiniosiomis jėgomis, bent jau vertybiniu požiūriu, šiandien sieja kur kas daugiau.

Ši naujai kuriama sąjunga sudaro itin palankias sąlygas V.Putinui ir toliau plėsti savo įtaką Europoje. Tą supranta ir atvirai prokremliškos organizacijos ir veikėjai – štai Valdemaro Tomaševskio partija artėjant rinkimams pakeitė pavadinimą į Lietuvos lenkų rinkimų akciją-Krikščioniškų šeimų sąjungą, siekdama, anot partijos lyderio, „žengti koja į koją su laiku“.

Šios apžvalgos ištraukose (visą apžvalgą galima rasti www.hrmi.lt) pateikiami keli pavyzdžiai iš Prancūzijos, Vengrijos, Austrijos, Latvijos ir Lietuvos, kaip aljansai kuriami ir veikiama ne tik su politinėmis partijomis, bet ir visuomeninėmis organizacijomis, religinio pobūdžio judėjimais bei religinėmis institucijomis.

Prancūzija: „Les Republicains“ (anksčiau – UMP (Union pour un mouvement populaire))

Aktyviausias Prancūzijos „putinistų klubo“ veikėjas centro dešinėje yra buvęs transporto ministras, parlamento narys Thierry Mariani. Būdamas Europos Tarybos Parlamentinės asamblėjos pavaduojantysis, o vėliau nuolatinis narys, jis dažnai keliaudavo į Ukrainą ir Rusiją.

Th.Mariani vadovauja „droite forte“, partijos „Les Républicains“ (Respublikonai) vidiniam judėjimui, primenančiam JAV „Arbatėlės judėjimą“. Taip pat kartu su Vladimiru Jakuninu, įtakingu Rusijos oligarchu ir (dabar jau buvusiu) svarbiu V.Putino aplinkos žmogumi, pirmininkauja asociacijai „Dialogue Franco-Russe“ (Prancūzų–rusų dialogas). Ji finansuoja ir kultūrinius renginius, kuriuose nevengiama pasisakyti prieš sankcijų Rusijai politiką.

2014 m. lapkričio 13 d. laikraštis „Vedomosti“ paskelbė, kad Th.Mariani yra CFG Capital dalininkas – tarp fondo investuotojų yra ir Rusijos pilietis Konstantinas Malofejevas, suvaidinęs nemenką vaidmenį remdamas separatistus Ukrainoje.

Prisidengdamas „atnaujinto dialogo“ politika, Th.Mariani suorganizavo net keletą Prancūzijos parlamento narių vizitų į Maskvą ir Krymą.

„Le Front National“

Daug rašyta apie populistinio, euroskeptiško ir ksenofobiško Marine le Pen vadovaujamo „Le Front National“ („Nacionalinis frontas“) artimą draugystę su V.Putinu. Šia draugyste partija didžiuojasi, o jos lyderiai su Rusija turi stiprių sąsajų. Aymeric’ą Chaupprade’ą, Europos parlamento narį, buvusį M.Le Pen patarėją tarptautiniais klausimais ir nuolatinį Rusijos gynėją, sieja artimi ryšiai su K.Malofejevu. 2014-ųjų kovą A.Chaupprade’as vyko į Krymą stebėti taip vadinamo referendumo.

Jeanas-Lucas Schaffhauseris – kitas Europos Parlamento narys, taip pat stipriai atsidavęs Rusijai, yra dirbęs prancūziškose įmonėse Mas­kvoje ir palaiko ten santykių tinklą. J.-L.Schaffhauseris 2014 m. vadovavo deryboms dėl 9 mln. eurų Pirmojo Čekijos–Rusijos banko paskolos „Le Front National“ ir papildomos 2 mln. eurų paskolos M.Le Pen. 2016 m. vasarį M.Le Pen partija vėl kreipėsi į Maskvą paskolos 2017 m. rinkiminei kampanijai, šį kartą – 27 mln. eurų.

Bendradarbiavimo pagrindas, be pinigų, matyti iš M.Le Pen 2014 m. gegužės interviu Austrijos laikraščiui „Kurier“: „Ponas Putinas yra patriotas. Jis prisirišęs prie savo žmonių suvereniteto. Mes giname bendras vertybes. Tai Europos civilizacijos ir krikščioniško palikimo vertybės.“

Mažosios dešinės partijos

Šalia „Les Républicains“ ir „Front National“ Prancūzijoje bando gyvuoti ir mažos dešiniosios partijos. Ir visos jos laikosi tos pačios prorusiškos politinės linijos. „Debout la France“ („Kelkis, Prancūzija“), Nicolas’o Dupont’o-Aignan’o euroskeptiška partija remia bendradarbiavimą su Rusija sprendžiant Sirijos ir Ukrainos klausimus, net jeigu oficialiai N.Dupont’as-Aignan’as ir skelbiasi nesąs „Putino gerbėjas“.

Tas pats ir su „Parti Chrétien-Democrate“ („Krikščionių-demokratų partija“), vadovaujama parlamento nario Jean’o-Frederic’o Poisson’o. J.-F.Poisson’as 2015 m. spalį kartu su dar dviem parlamento nariais vyko į Siriją ir susitiko su Basharu al-Assadu. Šį vizitą puikiai išnaudojo Kremliaus valdoma Rusijos žiniasklaida, nušviesdama susitikimą kaip „protingų“ Europos politikų žingsnį taisant Vakarų klaidas Sirijos atžvilgiu.

Žiniasklaida

Vienas iš proputiniškos spaudos pavyzdžių – ultrakonservatyvus savaitraštis „Valeurs“ („Vertybės“), kurio tarptautinių naujienų redaktorius yra Frédéricas Ponsas, žurnalistas, buvęs Prancūzijos armijos karininkas, 2014 m. parašęs V.Putiną liaupsinančią biografiją. Po knygos išleidimo F.Ponsas tapo populiariu Rusijos politikos „žinovu“ ir buvo aktyviai kviečiamas dalyvauti pokalbių laidose, konferencijose bei įvairių proputiniškų Prancūzijos sluoksnių susitikimuose.

Kaip teigia F.Ponsas, „Putinas yra brolis, nes jis yra tas, kuo dauguma lyderių nėra arba bijo būti. Demokratiškai išrinktas, jis yra patriotiškas lyderis, atsidavęs savo valstybės krikščioniškoms šaknims ir ginantis savo žmonių ilgalaikius interesus. Jis demonstruoja autoritetą ir suverenumą. Jo politika realistiška ir pragmatiška, toli nuo politinio teatro, kuris virto rutina Vakaruose, kur vyriausybės tapo visuomenės nuomonės apklausų ir žiniasklaidos pramogų įkaitais“.

Populiarus katalikiškas tinklaraštis „Le salon beige“ („Smėlio spalvos svetainė“) 2014–2015 m. ėmė publikuoti seriją V.Putinui skirtų straipsnių. Kai kurie buvo jo svarbesnių kalbų vertimai, kituose diskutuota apie V.Putino požiūrį į religiją, preziumuojant, jog V.Putinas yra nuoširdus tikintysis. Tinklaraštis apibūdina Rusiją kaip tobulą bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimo pavyzdį.

Panašių idėjų galima rasti ir kituose tradicionalistų tinklaraščiuose, pavyzdžiui, „Riposte catholique“ („Katalikų atsakas“).

Vengrija: „Jobbik Magyarországért Mozgalom“

Prorusišką darbotvarkę Vengrijoje „stumia“ išskirtinai vietiniai veikėjai. Vengrų politikai buvo puikiai panaudoti Rusijos vidinei propagandai, pavyzdžiui, partijos „Jobbik Magyarországért Mozgalom“ („Jobbik, judėjimas už geresnę Vengriją“) parlamentarų atveju, stebėjusių tariamus referendumus Kryme ir Donbase arba ministro pirmininko Viktoro Orbano, kurio stipri retorika, nukreipta prieš ES, nuolat retransliuojama Rusijos televizijos kanalų. Istorijos apie Rusijos įtaką Vengrijoje daugiausiai sukasi apie du asmenis – „Jobbik pinigine“ pramintą ir šnipinėjimu Rusijai įtariamą Bélą Kovácsą ir buvusį Rusijos ambasados pareigūną Szilardą Kissą.

B.Kovácsas ir „Jobbik“ lyderis Gaboras Vona ne kartą keliavo į Maskvą. Jų tenykštėje aplinkoje – Aleksejaus Žuravliovo vadovaujamos „Rodina“ partijos lyderiai, parlamentarai iš Vladimiro Žirinovskio partijos RLDP (Rusijos liberalų demokratų partija) ir NOD (Nacionalinis išsivadavimo judėjimas) nariai. NOD – tai nauja organizacija, tarnaujanti kaip V.Putino antimaidaniško judėjimo pagrindas ir organizuojanti provalstybinius mitingus Maskvoje. Nemažai G.Vona bendraminčių, tokių kaip Dūmos deputatai Ivanas Gračiovas ir Vasilijus Tarasiukas (pastarasis vadovauja ir Rusijos–Vengrijos draugystės bendruomenei), yra energetikos profesionalai ir specializuojasi energetikos teisėkūroje. Dujotiekiai ir branduolinė energetika yra pagrindiniai Rusijos ir Vengrijos santykių aspektai, o „Jobbik“ tradiciškai remia tokius Rusijos energetikos projektus kaip „South Stream“.

Austrija: naujoji marginalinė žiniasklaida

Ukrainos įvykių metu Austrijoje atsirado mažiausiai trys žiniasklaidos priemonės, besižavinančios Rusijos prezidentu: „Neopresse“, nuo 2012 m. leidžiama Stefano Hofbauerio, Lince įsikūrusio informacinių technologijų specialisto, 2013 m. rudenį dviejų kraštutinių aktyvistų Andreaso Keltscho ir Marco Maierio įkurtas „Contra Magazin“ ir „Info Direkt“, pradėjęs veikti kaip internetinė platforma 2015 m. vasarį, o nuo 2015 m. spalio jau išleidęs penkis spausdintus leidinius.

FPO („Freiheitlichen Partei Osterreichs“)

2014 m. FPÖ palaikė Krymo aneksiją ir stebėjo tariamą referendumą Kryme. Partijos narys Johannas Gudenusas, kuris vedė partiją Vienos vietinio parlamento rinkimuose 2010 m. ir 2015 m. ir tapo vicemeru, yra svarbiausias partijos tarpininkas bendradarbiaujant su Rusija. J.Gudenusas vyko stebėti tiek 2014-ųjų kovo referendumo Kryme, tiek ir 2014 m. rugsėjo vietinių rinkimų Sankt Peterburge.

Latvija: tėvynainiai ir visuomeniniai judėjimai

Konservatyvusis V.Putino posūkis neaplenkė ir Latvijos tėvynainių, kurie, pajutę pokyčius, prisijungė prie naujos bangos. Pavyzdžiui, Vladimiras Lindermanas, neregistruotos Nacionalbolševikų partijos ir partijos „Už gimtąją kalbą“ Latvijoje lyderis anksčiau rūpinosi tik Latvijos nepiliečių problema, tačiau dabar aktyviai agituoja ir tradicinės šeimos klausimais.

Kitas aktyvus tėvynainių politikos veikėjas istorikas Viktoras Guščinas buvo vienas iš pasirašiusiųjų laišką Latvijos politikams dėl Lailos Braiz, latvių imigrantės Didžiojoje Britanijoje, iš kurios vaiko teisių tarnybos dėl nepriežiūros paėmė vaiką, taip sukeldamos stiprią Latvijos visuomenės reakciją. Protesto judėjime šiuo klausimu 2013 m. rugsėjį aktyviai dalyvavo tėvų organizacija „Dzimta“, kovojanti su „juvenaline justicija“, homoseksualumo propaganda ir vaikų paėmimu iš šeimų.

„Dzimta“ intensyviai bendradarbiauja su asociacija „Apginkime mūsų vaikus“, kurios narys, jau minėtas V.Lindermanas, dalyvavo įvairiose viešose akcijose, susijusiose su tėvynainių politikos sklaida. 2013 m. asociacijos nariai ortodoksų dvasininkas Kasparas Dimiteris ir V.Lindermanas siekė inicijuoti vaiko teisių įstatymo pataisas ir uždrausti informacijos apie tos pačios lyties asmenų santykių sklaidą, tikėdamiesi, jog tai padės užkirsti kelią 2015 m. Rygoje vykusiam „Baltic Pride“ renginiui. Taigi nacionalbolševikas V.Lindermanas tapo aktyviu konservatyvių idėjų rėmėju.

Toks pat staigus polinkis į tradicines vertybes stebimas ir prorusiškose partijose. 2014 m. Latvijos Rusų sąjunga kartu su Latvijos regionų asociacija inicijavo vaiko teisių įstatymo pataisas, draudžiančias lytinį švietimą mokyklose ir darželiuose. Pataisas parėmė Latvijos parlamento dauguma. Prieš pakeisdami pavadinimą iš „Už žmogaus teises suvienytoje Latvijoje“ į „Latvijos Rusų sąjungą“, jos nariai vengė diskusijų apie tradicinę šeimą, tačiau situacija pasikeitė, V.Putinui pradėjus kaltinti ES griaunant tradicinę šeimą.

Lietuva: Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga

Partijos lyderį V.Tomaševskį, Europos Parlamento Konservatorių ir reformistų frakcijos narį, galima laikyti įtakingiausiu prokremlišku Lietuvos politiku. 2012 m. lapkričio 4 d. žiniasklaida pranešė, kad tų pačių metų vasarą LLRA ir Rusų aljanso atstovai lankėsi Rusijos prezidento administracijos Tarpregioninių ir kultūrinių ryšių su užsienio šalimis valdyboje, kuri, manoma, yra atsakinga už Kremliaus rėmėjų koordinavimą vadinamajame „artimajame užsienyje“. Po to LLRA paskelbė eisianti į Seimo rinkimus kartu su Lietuvos liaudies partija ir Rusų aljansu. Į savo rinkiminį sąrašą LLRA įtraukė ir tėvynainių asociacijos „Otečestvo“, Slavų gailestingumo fondo ir televizijos kanalo „Pervij Baltiskij Kanal“ atstovus.

A.Ufarto, BFL nuotr.

Nei V.Tomaševskis, nei kai kurie kiti partijos nariai neslepia prokremliškų pažiūrų. Seimo narys Zbignevas Jedinskis savo socialinio tinkle paskyroje yra parašęs, jog NATO turi imtis iniciatyvos ir bombarduoti Kijevą, kad įtvirtintų taiką, kaip kad NATO bombardavo Belgradą Serbijoje, kad ši pripažintų Kosovo nepriklausomybę.

LLRA laikosi socialiai konservatyvių vertybių linijos. 2013 m. partijos frakcija įregistravo Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektą, kuriuo siekta uždrausti abortus. Partija taip pat pasisako už tradicinę šeimą.

Lietuvos liaudies partija

2010 m. buvusios ministrės pirmininkės Kazimieros Prunskienės partijos steigiamajame suvažiavime dalyvavo Rusijos Dūmos užsienio reikalų komiteto pirmininkas, „Vieningosios Rusijos“ narys Konstantinas Kosačiovas. Tais pačiais metais K.Prunskienė vyko į Maskvą ir pasirašė bendradarbiavimo susitarimą su „Vieningąja Rusija“. K.Prunskienei pasitraukus iš aktyvios politikos, Lietuvos liaudies partija išliko ir 2012 m. LLRA sąraše dalyvavo Seimo rinkimuose, tačiau nesėkmingai.

Šiuo metu jai vadovauja Lietuvos Neprik­lausomybės akto signataras Rolandas Paulauskas. Savo svetainėje partija teigia besiremianti krikščioniškomis ir humanistinėmis vertybėmis, ilgamete liaudies išmintimi ir jos kultūrinėmis tradicijomis bei kūrybišku novatoriškumu.

Socialistinis liaudies frontas

Marginaliai prokremliškai partijai vadovauja Edikas Jagelavičius, pakeitęs buvusį partijos primininką Algirdą Paleckį, su Kremliumi siejamo judėjimo „Pasaulis be nacizmo“ Lietuvos skyriaus „Lietuva be nacizmo“ lyderį.

Kitas Socialistinio liaudies fronto narys ir vienas iš „Lietuva be nacizmo“ steigėjų yra Karlis Bilansas, vadovaujantis Nepriklausomam žmogaus teisių centrui, žmogaus teisių gynimu prisidengiančiai visuomeninei organizacijai, vykdančiai politinę, Rusijos oficialią liniją palaikančią veiklą. Nors centro svetainėje teigiama, kad organizacija įkurta 2014 m., žiniasklaidos pranešimų teigimu, ji įregistruota 2013 m. birželio 26 dieną, o tų pačių metų gruodį iš nežinomų šaltinių gavo 15 tūkst. eurų paramos.

Marginalinė žiniasklaida ir judėjimai

Lietuvos internetinėje erdvėje išplitusi marginalinė žiniasklaida smarkiai prisideda prie Rusijos režimui palankios informacijos sklaidos. Ekspertai.eu, laisvaslaikrastis.lt, komentaras.lt, slaptai.lt, ldiena.lt, revoliucija.org, sarmatas.lt, sauksmas.lt, lietuviais.lt, versijos.lt, infa.lt svetainėse gausu nacionalistinių, euroskeptiškų ir V.Putino režimą garbinančių įrašų. Europos Sąjunga kaltinama griaunanti tradicines vertybes, svetainėse netrūksta prieš LGBT bendruomenę nukreiptų žinučių, norint pailiustruoti tariamą ES „supuvimą“. Pavyzdžiui, 2013 m. liepos 16 d. ekspertai.eu publikavo Vyganto Kelerto straipsnį „Europos „lytinis švietimas“ – vėžys Lietuvai“, kuriame jis rašo: „Kai tik Rusijos Dūma priėmė įstatymą, draudžiantį homoseksualizmo propagandą, ir kitose šalyse kilo visuomenės bruzdėjimas prieš primetamas „vertybes“, Europos Naujosios Tvarkos architektai – Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja – iškart pradėjo aršų puolimą, išleisdama dokumentą – pranešimą (angl. Tackling discrimination on the grounds of sexual orientation and gender identity)“.

V.Kelertas, kaip ir dar nemažas būrys prokremliškų veikėjų, yra itin aktyvus socialiniuose tinkluose, kuriuose šie veikėjai šliejasi prie įvairių protesto judėjimų arba patys juos organizuoja. Pavyzdžiui, 2013 m. V.Kelertas kartu su kitais prokremliškais aktyvistais įsteigė ir administravo „Facebook“ grupę „Neleisime valdžiai grobti mūsų vaikų“, protestavusią iš pradžių prieš Lietuvos, paskui Norvegijos bei kitų Europos šalių vaiko teisių apsaugos politiką. Panašias tendencijas galima buvo stebėti ir kituose socialiniuose protesto judėjimuose – dėl žemės pardavimo užsieniečiams ar skalūnų dujų žvalgybos, kuriuos prokremliški aktyvistai išnaudojo savo idėjoms skleisti.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

Kelionės. Mordoro sostinė, blogio citadelė, velnio irštva – tai tik keli epitetai, kuriais šiomis dienomis apibūdinama Maskva. Ar įmanoma čia žvalgytis be išankstinės nuostatos?

„Nuskridęs į Maskvą bandžiau bent trumpam atsiriboti nuo politikos, geopolitinių įvykių bei sovietinės praeities ir po miestą pasižvalgyti tik kaip paprasčiausias turistas. Mat suvokiau, kad jei atvykęs į viską žiūrėsiu per geopolitinę prizmę, tai vargu ar man kas nors patiks. O koks tikslas keliauti į kitą šalį iš anksto žinant, kad ten niekas nepatiks? Taigi Maskvoje bandžiau labiau koncentruotis į meną, į architektūrą, į žmones ir atrasti tai, kas šiame mieste yra įdomaus kultūriniu požiūriu“, – pasakojimą pradeda viešųjų ryšių specialistas Ramojus Motuzas, Maskvoje praleidęs penkias dienas.

O koks tikslas keliauti į kitą šalį iš anksto žinant, kad ten niekas nepatiks?

Vaikinas per trumpą viešnagę Rusijos sostinėje spėjo Didžiajame teatre pamatyti baletą „Žizel“, J.Vachtangovo teatre – Rimo Tumino režisuotą spektaklį „Nusišypsok mums, Viešpatie“, apžiūrėti ne vieną istorinį pastatą, aišku, susitikti su studijų draugais ir jau patį pirmą vakarą Rusijos sostinėje atšvęsti buvusios kurso draugės gimtadienį.

Na, o kur jaunimas, ten tikriausiai ir pašėlęs vakarėlis su jūra svaigiųjų gėrimų? „Tikrai ne. Nuomonė, kad visas jaunimas Rusijoje girtuokliauja, tėra mitas. Nei vaikinai, nei merginos nepuola gerti degtinės, kaip galima pamanyti. Vietoj išgertuvių jie kalbasi, bendrauja. Įdomi tradicija: jubiliatei visi svečiai sako tostus, paminėdami jos gerąsias savybes – nuoširdumą, šiltumą, pomėgius ir linkėdami išlikti tokiai pačiai įdomiai. Na, o vėliau žaidžiami intelektiniai žaidimai“, – pasakoja Ramojus.

Gali pastebėti, kad yra įvairių politinių pažiūrų žmonių, tačiau tai jiems netrukdo sėdėti prie vieno stalo.

Pasak vaikino, nors vakarėlio metu daugiausia buvo kalbama apie keliones į Lietuvą, Latviją, Italiją ar studijas, politikos temos visiškai išvengti vis dėlto nepavyko. Kalbantis paaiškėjo, kad jaunimas, nors ir kritiškai vertina dabartinę politinę situaciją, lygiai taip pat nepuola stačia galva palaikyti opozicijos. „Gali pastebėti, kad yra įvairių politinių pažiūrų žmonių, tačiau tai jiems netrukdo sėdėti prie vieno stalo“, – pabrėžia mūsų pašnekovas.

Po šventės visa kompanija pėstute patraukė svečiui aprodyti naktinės Raudonosios aikštės. Vaikinui pirmiausia į akis krito Maskvos universiteto pastatas, kuriame Michailas Lomonosovas įkūrė pirmąjį universitetą, kiti jaukiai apšviesti pastatai bei galybė gerai nusiteikusių žmonių gatvėse.

Na, o prieš akis atsivėrusi Raudonoji aikštė keliautoją nustebino dydžiu (beveik 700 m ilgio ir 130 m pločio) ir aplink išsirikiavusių pastatų spalvų žaismu. Pasak Ramojaus, pastatų yra labai daug, jie skirtingo stiliaus: universitetas, Dūma, trijų aukštų su milžiniškomis galerijomis prekybos centras „Gum“, pastatytas XIX a. pabaigoje, Vasilijaus Palaimintojo soboras ir kt.

„Aikštė tokia įvairi ir joje tiek visko daug, kad kiekvienas gali atsirinkti, ką jam įdomiausia apžiūrėti. Vieni gal puola prie Lenino mauzoliejaus, kitiems gal smalsu, kur čia dirba šalies prezidentas. Man įdomiausia buvo pamatyti Vasilijaus Palaimintojo soborą, kurio visa kelią dairiausi. Nors šį soborą buvau matęs nuotraukose, gyvai jis padarė dar didesnį įspūdį savo formomis ir spalvomis“, – pasakoja Ramojus ir priduria, kad soboras nėra didelis, bet naktį gražiai apšviestas traukia akį iš toli.

Soboras pavadintas šventojo Vasilijaus Palaimintojo garbei, mat pasakojama, kad šis šventasis padarė nemenką įspūdį Ivanui Rūsčiajam, išpranašavęs didžiulį gaisrą.

Vasilijaus Palaimintojo soboras, savotiška Maskvos vizitinė kortelė, puikuojasi visuose leidiniuose apie Maskvą ar kelionių vadovuose, ne viename šio miesto lankytinų vietų dešimtuke jis įvardijamas kaip turistinis objektas, kurį atvykėliams tiesiog privaloma pamatyti. Ir ne veltui.

Kazanės paėmimo garbei pastatytas Vasilijaus Palaimintojo soboras tarsi sulipdytas iš atskirų statinių, kurių kiekvienas vainikuotas įspūdingu svogūno formos kupolu, išdabintu vis kitokiu ornamentu ir spalvomis. Beje, kovos su Kazanės chanu truko aštuonerius metus, ir kiekvieniems karo metams pažymėti skirta po kupolą.

Greičiausiai pramanyta istorija ir apie tai, jog Ivanas Rūstusis statybininkams ir architektams išbadęs akis, kad šie jokiems valdovams niekada daugiau nepastatytų nieko gražesnio. Tokia legenda pasakojama kone kiekvienoje šalyje apie įspūdingesnius rūmus, pilis, šventoves ar tiltus.

Ir tikrai šiame mieste nėra spalvingesnio, ryškesnio ir žaismingesnio pastato, nei ši XVI a. viduryje pastatyta rusų stačiatikių bažnyčia. Beje, sakoma, kad šis statinys yra savotiška rusų „pasaulio bamba“, paprasčiau sakant, pasaulio centras, mat Vasilijaus Palaimintojo soboras pūpso pačiame geometrinio Maskvos miesto centro viduryje.

Kaip ir dera „pasaulio centrui“, yra daug legendų, susijusių su šiuo statiniu. Soboras pavadintas šventojo Vasilijaus Palaimintojo garbei, mat pasakojama, kad šis šventasis padarė nemenką įspūdį Ivanui Rūsčiajam, išpranašavęs didžiulį gaisrą. Po mirties pranašautojas palaidotas sobore. Tikriausiai prieš šimtmečius taip buvo viliamasi apsaugoti miestą nuo gaisrų.

Tačiau šventasis nepadėjo, mat to laiko medinė Maskva iki pamatų supleškėjo 1812 m., kai miestą buvo užgrobusi Napoleono Bonaparto armija. Dėl gaisro buvo kaltinami ir prancūzai, ir pasitraukusi rusų armija, ir vietiniai gyventojai, kurie esą padegė patys, kad turtai neatitektų grobikams. Iš pelenų miestas pakilo visai kitoks – buvo pastatyta gerokai daugiau vakarietiško stiliaus mūrinių pastatų.

Pasak Ramojaus, įdomu, kad taip preciziškai dekoruotai išorei soboro vidus neprilygsta nė iš tolo – jis gerokai kuklesnis. Beje, dabar sobore kartkartėmis vyksta mišios, čia veikia muziejus, kuriame eksponuojamos ikonos bei bažnytinės relikvijos. Muziejų Ramojus aplankė kitą dieną.

„Muziejus manęs per daug nesužavėjo, bet man, kaip buvusiam „Ąžuoliuko“ choristui, labai patiko jaunų vyrų kvartetas, kuris ir giedojo bažnytines giesmes, ir dainavo romansus bei šiuolaikines populiarias dainas. Soboro erdvėje atsivėrė kvarteto balsų ir melodijų dermė bei grožis, kuris ir atskleidžia tikrąją stačiatikybės dvasią“, – prisimena vaikinas.

Beje, vaikinui į akis krito daugybė jaunųjų, kurios pasidabinusios ne itin gerą skonį demonstruojančiomis sukniomis su visa palyda fotografuojasi prekybos centre.

Beje, vaikštant po Raudonąją aikštę Ramojus rekomenduoja užsukti į prekybos centrą „Gum“ – ne tiek pasižvalgyti po prabangias parduotuves, kiek užmesti akį į stiklines galerijas ir architektūrinius sprendimus konstruojant jas. Beje, vaikinui į akis krito daugybė jaunųjų, kurios pasidabinusios ne itin gerą skonį demonstruojančiomis sukniomis su visa palyda fotografuojasi prekybos centre.

Draugai Ramojui papasakojo, kad dauguma cerkvių sovietiniais laikais buvo nugriautos, dabar kai kurios atstatytos. Toks pat likimas ištiko ir Kristaus Išganytojo soborą, kurį šiandien atvykėliams tiesiog privalu aplankyti. Šventovę dėkodamas Dievui už tai, kad Napoleono kariuomenė išnešė iš miesto kudašių, pastatė Aleksandras I.

Na, o sostą ir karūną perėmęs Aleksandro I brolis Nikolajus sumąstė, kad soboras privalo būti nors šiek tiek panašus į Konstantinopolio (šiandien – Stambulo) Šv. Sofijos soborą. Todėl stabtelėjus verta užmesti akį ir pabandyti rasti panašumų su garsiąja šventykla.

Tobulos proporcijos, elegantiškos dekoracijos ir auksinis kupolas soborui po revoliucijos nepadėjo išvengti sunaikinimo. Statinys buvo išsprogdintas, mat nuspręsta, kad čia ideali vieta paminklui, įamžinančiam socializmą. Beje, jau naujos legendos pasakoja, kad visi bedieviai, prikišę nagus prie cerkvės nugriovimo (pradedant tais, kurie davė įsakymą, baigiant tais, kurie tvarkė griuvėsius), netikėtai mirė arba išprotėjo.

Oficialiu miesto gimtadieniu laikomi 1147-ieji, kai Maskva pirmą kartą paminėta rašytiniuose šaltiniuose, tačiau dar po 30 metų miestas buvo sulygintas su pamatais.

Paminklas socializmui čia taip ir neiškilo, vietoj jo buvo pastatytas plaukimo baseinas. Na, subyrėjus Sovietų Sąjungai baseinas buvo nugriautas, o cerkvė atstatyta. Sakoma, kad soboro auksinis kupolas, matomas visame Maskvos centre, padeda turistams susiorientuoti ir nepaklysti.

Kita vertus, centre padeda orientuotis ir Kremliaus sienos. Viduramžiais kiekviename Rusijos mieste stovėjo po kremlių, arba tvirtovę. Spėjama, kad žodis „kreml“ yra kilęs iš totorių kalbos ir reiškia tvirtovę arba tą vietą, kurioje gyvena valdantieji ar aukštesnio socialinio statuso žmonės.

Tačiau šis dar vienas visiems iki skausmo pažįstamas Maskvos simbolis – Kremlius, kuriame yra oficiali Rusijos prezidento būstinė, Ramojaus nesužavėjo.

Priminsime, Maskvos Kremlius buvo laikomas Rusijos centru, valdant tiek carams, tiek sovietmečiu. Maždaug XII a viduryje ant Maskvos upės kranto išdygo medinė tvirtovė. Vieta žmonėms pasirodė patogi, ir aplink įtvirtinimus ėmė kurtis naujakuriai.

Oficialiu miesto gimtadieniu laikomi 1147-ieji, kai Maskva pirmą kartą paminėta rašytiniuose šaltiniuose, tačiau dar po 30 metų miestas buvo sulygintas su pamatais, o gyventojai išžudyti ir išvaryti į nelaisvę. Miestui iš pelenų prikelti prireikė šimto metų, ir toliau jis augo kaip ant mielių, nepaisydamas jokių negandų, Krymo chanato ordų ar Napoleono armijos puolimų. Tačiau niekas taip nesuniokojo sostinės, kaip sovietų valdžia, kuri nuo žemės paviršiaus šlavė šventyklas, o jų vietoje kilo pastatai, ir šiandien niokojantys miesto vaizdą.

Dantyta Kremliaus siena driekiasi daugiau nei 2 km, sienos aukštis siekia nuo 9 iki 20 metrų, o storis – 3,5–6,5 metro, tvirtovės plotas užima apie 30 ha.

Šiandien mes Kremlių matome beveik tokį, kokį jį trečią kartą XV a. atstatė Ivanas Didysis III. Trikampes tvirtovės komplekso sienas ir jos 18 bokštų XV a. pab.–XVI a. pr. pastatė Ivano III iš Italijos sukviesti meistrai. XVII a. bokštai buvo truputį perstatyti ir įgavo dabartinį vaizdą. Dantyta Kremliaus siena driekiasi daugiau nei 2 km, sienos aukštis siekia nuo 9 iki 20 metrų, o storis – 3,5–6,5 metro, tvirtovės plotas užima apie 30 ha.

Įdomu, kad palei apsaugines sienas stūkso bokštai, suprojektuoti italų didikų Sforcų architektų. Tad nenuostabu, bokštuose harmoningai dera Italijos renesanso ir Bizantijos stilistiniai elementai. Kiekvienas bokštas turi kokią nors paslaptį. Tarkim, viename jų yra slaptas šulinys, vedantis iki Maskvos upės. Pagal šį pavyzdį vėliau ir kiti Rusijos miestai statėsi savo kremlius.

Na, o Ivano Didžiojo III įpėdiniai taip pat nesikuklino – statė šventoves, reprezentacinius pastatus, rūmus ir kt. Todėl Kremlius labiau priminė aptvertą miestą, kuriame buvo daugiau nei 20 aikščių ir gatvių su cerkvėmis, soborais ir rūmais. Tačiau visa tai supleškėjo, kai sostinę 39 dienoms buvo užėmusi Napoleono armija.

Šiandien įėjus pro Kremliaus vartus galima apžiūrėti tris aikštes ir keletą įspūdingų pastatų. Į ką verta atkreipti dėmesį? Į pačius prašmatniausius – Arkangelo soborą, kuriame nuo XIV iki XVIII a. buvo laidojami carai ir didieji kunigaikščiai (iš viso rastos 54 kapavietės), Apreiškimo soborą, kuriame galima apžiūrėti įspūdingą ikonostatą, nuo upės matomus Didžiuosius rūmus, laikomus oficialia valstybine rezidencija, Ginklų rūmus ir juose saugomas karališkąsias regalijas, iš kurių pati įspūdingiausia – Jekaterinos II karūna, nusagstyta 5 tūkst. deimantų.

Didžiajame teatre plojimais pasitinkamas kiekvienas naujas personažas, po kiekvieno įspūdingesnio šokio ar jo epizodo būtinai paplojama.

Viešint Maskvoje, pasak Ramojaus, verta pasinaudoti proga užsukti į garsųjį Didįjį teatrą ir pažiūrėti, tarkime, elegantiškąjį baletą „Žizel“. „Teatre būtina pasigėrėti baletu. Sėdėdamas salėje juste jauti šokėjų talentą, muzikos ir judesio harmoniją bei sintezę. Įdomu, kad ir publika ne pasyviai sėdi, o ploja pagal muziką, taip savotiškai pati dalyvaudama spektaklyje. Tu stebi, kaip susilieja šokis ir muzika, šokėjai ir publika, ir tame akte dalyvauji kartu. Įdomu, kad visoje Europoje publika santūriai išlaukia iki spektaklio galo ir tik tada ima ploti. O Didžiajame teatre plojimais pasitinkamas kiekvienas naujas personažas, po kiekvieno įspūdingesnio šokio ar jo epizodo būtinai paplojama“, – stebisi Ramojus.

Vaikinas vieną vakarą skyrė ir J.Vachtangovo teatrui, kuriame susigundė pažiūrėti R.Tumino režisuotą spektaklį „Nusišypsok mums, Viešpatie“ pagal Grigorijaus Kanovičiaus romaną. Beje, Ramojus atkreipia dėmesį, kad afišoje šalia R.Tumino pavardės puikuojasi ir kitos lietuviškos pavardės, pavyzdžiui, Fausto Latėno, Anželikos Cholinos ir kt.

„Rusiškai suprantu nelabai daug, tad daugiau žiūrėjau į vaidybą, judesius, aktorių veido išraiškas. Iš karto atsiskleidžia aktorių talentas. Mat jie net menkiausiais judesiais sugeba perduoti spektaklio prasmę, net prajuokinti. Ir man, net nemokančiam kalbos, spektaklis neprailgo“, – pasakoja Ramojus ir priduria, kad ir šiame teatre publika (įdomu, kad daugiausia vyresnio amžiaus žmonės) plojimais aktyviai reaguodavo į vaidybą, juokingesnes scenas.

Ramojui patiko pasivaikščioti Arbatu. Tik pėstiesiems skirta Arbato gatvė yra viena seniausių Maskvoje. Arbatu, tiek Senuoju, tiek Naujuoju, pasivaikščioti labai smagu. Tiesa, kadaise Senasis Arbatas buvo meno ir literatūros centras, o šiandien tai šiek tiek hipišką atmosferą išlaikiusi spalvinga gatvė, kartais labai primenanti kurią nors prancūziškąją, mat čia aplink akmenimis grįstą gatvę pabirę nedidelių kavinių, parduotuvėlių, savo numerius demonstruoja gatvės artistai ir akrobatai, groja muzikantai, o iš gatvės dailininkų galima užsisakyti portretą.

Dieną pastatai bjaurūs – griozdiški ir pilki, tačiau naktį tie bendrabučiai virsta milžiniškais stendais.

„Arbatas – labai įdomus, išilgai abiejų pusių stūkso po keturis senus didžiulius bendrabučius. Dieną pastatai bjaurūs – griozdiški ir pilki, tačiau naktį tie bendrabučiai virsta milžiniškais stendais. Be to, jie apkarstyti lemputėmis ir naktį šviečia violetinėmis spalvomis. Labai gražu ir įdomu“, – prisimena Ramojus.

Naujasis Arbatas jau visai kitoks – spindi prabangių parduotuvių vitrinos, iškabomis vilioja restoranai. Pasak Ramojaus, Maskvoje itin populiarūs kaukazietiški restoranai, kuriuose galima paragauti puikių chačiapurių ir idealiai iškeptų šašlykų. Dėmesio verti ir rusiški patiekalai. Mūsų pašnekovas sako paragavęs tradicinių barščių, rusiško kepsnio ir nenusivylęs.

Na, o norintieji susipažinti su tikra nacionaline virtuve turėtų žinoti, kad ji įvairi, daugelis patiekalų perimti iš įvairių tautų. Tarkim, iš Centrinės Azijos ir Sibiro tautų atkeliavo virtiniai, įvairių įdarų pyragėliai, arbata.

Verta susigundyti griečka, rodos, paprasta grikių koše, bet ji paruošiama su įvairiais priedais, yra riebi, maistinga ir įdomaus skonio.

Keliautojai, norintys keistesnių skonių, gali paragauti okroškos (tai sriuba, kuriai gaminti naudojama gira) ar duonos sriubos tiurjos. Dar iš įdomesnių verta paminėti rasolniką, raugintų agurkų sriubą. Sakoma, kad Maskvoje kiekvieną dieną galima valgyti blynus, ir kiekvieną dieną jie bus vis kitokie. Beje, Rusijoje itin mėgstami grybai. Jie gali būti visaip paruošti – kepti, virti, rauginti, marinuoti. Patiekiami su silke, su mėsa, su blynais ar kitaip.

Verta susigundyti griečka, rodos, paprasta grikių koše, bet ji paruošiama su įvairiais priedais, yra riebi, maistinga ir įdomaus skonio. Beje, atsigerti ir sušilti geriausiai tinka arbata, kuri kartais paruošiama su daugybe prieskonių ir medumi.

Na, o paskutinę dieną Ramojus dar kartą apžiūrėjo pagrindinius Maskvos objektus. „Pritrenkė miesto dydis, kelių plotis, automobilių gausa. Ypač stebino sovietinių ir naujųjų laikų kontrastai. Palei kelius išsirikiavę daugybė senos statybos namų, kurie dieną visiškai neatrodo gražūs – pilki, ir kuo toliau nuo centro važiuoji, tuo viskas labiau pilkėja. Tačiau naujoji Maskva, kurioje statomi dangoraižiai, atrodo įspūdingai – nauja, blizganti, žėrinti ir niekuo nenusileidžianti didžiausiems Europos megapoliams“, – pasakojimą baigia Ramojus.

Ką dar verta pamatyti Maskvoje?

Verta užsukti į Puškino muziejų, Kolomenskajos vasaros rezidenciją, Ostankino televizijos bokštą, Tretjakovo galeriją – vieną populiariausių ir lankomiausių vietų Maskvoje. Šioje galerijoje surinkta didžiulė ir neįkainojama tapybos meistrų kolekcija. Kelionių gidai rekomenduoja aplankyti būtent šia galeriją vietoj garsiųjų muziejų, kuriuose spiečiasi minios žmonių. Be to, galerija gerokai mažesnė ir jai nereikės sugaišti visos dienos, kaip nutinka įlindus į didesnį muziejų.

Deimantų fondu vadinama valstybinė kolekcija brangakmenių, brangiųjų metalų grynuolių ir neįkainojamų juvelyrinių dirbinių, tokių kaip valstybinės regalijos, ordinai.

Na, o viena unikaliausių pramogų, nuo kurios akys tiesiog apraibsta, – ekskursija į Deimantų fondą. Deimantų fondu vadinama valstybinė kolekcija brangakmenių, brangiųjų metalų grynuolių ir neįkainojamų juvelyrinių dirbinių, tokių kaip valstybinės regalijos, ordinai, turinčių istorinę reikšmę. Kolekcijai priklauso ir Didžioji imperijos karūna, imperatoriaus skeptras su briliantu „Orlovas“ bei deimantas „Šachas“. Fondą įkūrė Petras I.

Nemažai turistų susigundo užsukti į Kosmonautikos muziejų, kuriame bus įdomu ne tik besidominčiajam kosmosu. Muziejuje galima nemažai sužinoti apie pirmuosius skrydžius į kosmosą, jo tyrinėjimus ir technologijas. Čia eksponuojami pirmieji dirbtiniai Žemės palydovai „Sputnik“, yra netgi tas, kuriuo pakilo pirmasis „kosmonautas“ šuo Laika, galima apžiūrėti kitą techniką, kosmonautų skafandrus ir kt.

Įdomu apsilankyti ir Žvaigždžių miestelyje, kuris ilgą laiką buvo uždara ir saugoma zona, nes čia veikė slapta oro pajėgų bazė ir gyveno tik išrinktieji – kosmonautai, kosmosą tyrinėjantys mokslininkai ir kt.

Galima pasimatuoti skafandrą, laivą iš vidaus apžiūrėti kosminį, pajusti nesvarumo būklę.

Ką čia galima pamatyti ar išbandyti įdomaus? Ko gero, dėmesio verta technika, menanti sovietinius kosmoso tyrinėjimus, – milžiniška centrifuga, kuria įsukti kosmonautai patirdavo kelis kartus didesnę apkrovą, baseinas, kuriame būsimieji kosmoso užkariautojai buvo mokomi vaikščioti nesvarumo būsenos. Be to, galima pasimatuoti skafandrą, laivą iš vidaus apžiūrėti kosminį, pajusti nesvarumo būklę.

Itin verta nuvažiuoti prie Žvirblių kalvų, kur iš įrengtos apžvalgos aikštelės atsiveria miesto panorama. Beje, ten nuvažiavus įdomu stabtelėti ir prie Maskvos universiteto pastato, kuris laikomas Stalino laikų architektūros šedevru.

Atsikvėpti nuo miesto šurmulio galima Aleksandrovo sode, nusidriekiančiame palei vakarinę Kremliaus sieną.

Maskva nuo seno garsėjo turtingais ir prašmatniais vienuolynais. Turint laiko būtina apžiūrėti bent du įspūdingiausius – Novospasko ir Novodevičės. Novospasko vienuolynas stebina rūstokais baltais pastatais ir barokine varpine. Beje, pats pastatų kompleksas suprojektuotas ir pastatytas kaip tvirtovė.

Novodevičės vienuolynas taip pat labiau primena galingą tvirtovę, tačiau kartu pradžiugina jaukiu parku. Na, o vienuolyno teritorijoje yra bene garsiausios Rusijos kapinės, kuriose laidojami žinomi muzikantai, aktoriai, rašytojai ir kt.

Verta nors kartą pavažiuoti metro. Maskvos metropolitenas laikomas pačiu gražiausiu pasaulyje. Įspūdingiausios metro stotys, pastatytos žvilgčiojant į vokiečių bauhauzo architektūros stilių, stebina prašmatnia puošyba, detalėmis, mozaikomis, paveikslais, vitražais ir net skulptūromis, tviska įvairiausių atspalvių marmuru bei granitu.

Na, o Michailo Bulgakovo gerbėjai tiesiog privalo apsilankyti dviejose vietose. Pirmoji – Patriarcho tvenkiniai, minimi garsiajame romane „Meistras ir Margarita“. Tiesa, šiandien tyvuliuoja viso labo vienintelis iš trijų tvenkinių, tačiau sakoma, kad čia vis dar galima pajusti ypatingą romane aprašytą atmosferą. Antroji vieta – netoli parko esantis M.Bulgakovo namas-muziejus ir šalia įsikūrusi kavinukė, į kurią kavos užsuka ne tik rašytojo talento gerbėjai, – ši vieta mėgstama ir ne vieno garsaus menininko.

Ko nedaryti Maskvoje?

Turizmo ekspertai tvirtina, kad Maskva yra tas miestas, į kurį reikėtų užsukti bent trumpam. Tačiau esant šiandieninei geopolitinei situacijai verta vengti bet kokių ginčų, pokalbių apie politiką.

Jokiu būdu nesivelti į provokacijas.

Turistams geriau vengti, nors ir kaip kamuotų smalsumas, bet kokios demonstracijos. Mat galimos provokacijos, neramumai, susistumdymai ir pan.

Sakoma, kad Maskva – automobilių spūsčių miestas. Tad atvykus į jį geriau naudotis visuomeniniu transportu ir nerizikuoti į gatves važiuoti nuomotu automobiliu.

Kaip ir visuose didžiuosiuose miestuose, turistinėse vietose reikia saugoti savo daiktus.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas savaitraštyje “Veidas” 2015 m. kovo 7 d.

Scanpix

Grįžęs iš Jaltos konferencijos 1945-aisiais, Winstonas Churchillis konstatavo, kad jo vaidmuo ten vykusioje konferencijoje buvęs minimalus, nes prie stalo sėdėjo ir kaip lygiaverčiai tarėsi tik „klubo nariai“ – rusiška meška ir amerikietiškas buivolas. O kad patektum į tą klubą, privalėjai turėti bent 3 mln. karių armiją. Britams tai buvo nepasiekiama, o štai amerikiečiai ir rusai žaidė vienoje lygoje.

Rima JANUŽYTĖ

Prieš septynis dešimtmečius niekam nekilo abejonių, kad rusai ir amerikiečiai gali tartis dėl pasaulio tvarkos ir derinti veiksmus: tai buvo įrodžiusi ir amerikiečių parama sovietams per Antrąjį pasaulinį karą, o paskui Teherane, Jaltoje ir Potsdame derinamos antihitlerinės koalicijos partnerių pozicijos ir kartu perbraižomi žemėlapiai.

Tačiau šis klubas, kurio nariai vienas kitą kadaise vertino mažų mažiausiai rimtai, ilgainiui nunyko. Nuo to laiko JAV ir Rusijos santykiai trypčioja polkutę „vienas žingsnis pirmyn, du atgal“, bet šokėjai tik sukasi ratu po salę ir, techniškai atlikdami judesius, imituoja judėjimą į priekį.

Antai JAV ir Rusijos pasirašytas supratimo memorandumas, įpareigojantis abiejų šalių Karinių oro pajėgų pilotus laikytis atokiai vieniems nuo kitų, vykdant atskiras bombardavimo kampanijas Sirijoje, Rusijai kaip tik ir yra žingsnis pirmyn, JAV – du žingsniai atgal.

Rusija gali džiaugtis, kad tokia supergalybė kaip JAV su ja iš viso kažką derina. Pentagonas atsainiai pripažįsta, kad priversta paisyti Rusijos manevrų virš Sirijos ir netgi pasirašyti su Maskva savitarpio supratimo memorandumą.

„JAV vadovaujamos koalicijos lėktuvas priverstas nutraukti bombardavimo misiją, nes toje vietovėje užfiksuojami Rusijos lėktuvai; Rusijos lėktuvas praskrenda už maždaug 450 metrų nuo dviejų JAV lėktuvų; Rusijos orlaivis užfiksuojamas 150 metrų nuo JAV lėktuvo“, – tai pranešimai, privertę Pentagoną imti plunksną į rankas ir raityti parašą po susitarimu su Rusija.

Mat Vašingtonui buvo akivaizdu, kad pranešimai apie vis mažėjančius atstumus ir didėjančią susidūrimo riziką Sirijos padangėje turi liautis. Taigi, kelis kartus vos nesusidūrę, Rusijos ir JAV lėktuvai arba bepiločiai orlaiviai nuo šiol turėtų vadovautis protokolais, kuriais siekiama išvengti bet kokio JAV ir Rusijos aviacijos įgulų incidento ore.

Interpretacijos skiriasi

„Turėtų vadovautis“ ir „vadovausis“ – ne tas pats. Pentagono atstovas spaudai Peteris Cookas pabrėžia, kad jeigu šiais protokolais bus vadovaujamasi, mums neturėtų kilti susidūrimo su Rusijos aviacija virš Sirijos pavojaus.

Tarp tų protokolų yra instrukcijos dėl profesionalaus orlaivių valdymo, radijo dažnių naudojimo ir papildomo antžeminio ryšių kanalo įkūrimo.

Beje, analitikai atkreipia dėmesį, kad protokoluose numatytas 150 metrų atstumas kariniams lėktuvams yra labai jau mažas. Tačiau toks susitarimas vis tiek yra geriau, negu jokio. Kaip tik todėl Pentagonas šį susitarimą pateikia tik kaip techninę smulkmeną, o ne kokį nors naują JAV ir Rusijos santykių etapą, kaip tai su pasimėgavimu vadina Maskva.

Pentagono atstovas pabrėžia, kad šis memorandumas nereiškia platesnio pritarimo Rusijos strategijai Sirijoje, kurią jis įvardija kaip Maskvos palaikymą prezidentui Basharui al Assadui.

„Tebemanome, kad Rusijos strategija Sirijoje duoda priešingų rezultatų ir kad jos parama Assado režimui tik paaštrins pilietinį karą Sirijoje“, – oficialią JAV poziciją aiškina P.Cookas, primindamas, kad iš pradžių Rusija prašė derybų su Jungtinėmis Valstijomis dėl „konfliktų šalinimo“, kai rugsėjo 30 d. Sirijoje pradėjo bombardavimo kampaniją.

Bendradarbiavimas tikrai neįmanomas?

Apie tai, ką ir kodėl Rusija ten bombarduoja, skalambija visa žiniasklaida. Tačiau svarbiau, ką Rusijos ir JAV veiksmai (bendri, suderinti ar priešingi) reiškia šių dviejų valstybių santykiams. Pagrindinis klausimas – ar Rusija ir JAV pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo vėl gali tapti koalicijos partnerėmis ir susivienyti prieš bendrą priešą „Islamo valstybę“ (ISIS), kaip kadaise – prieš hitlerinę Vokietiją.

„Maskvos centro“ direktorius Dmitrijus Treninas įsitikinęs, kad nuoširdus bendradarbiavimas neįmanomas: „Abiejų pusių statymai labai dideli. Maskvai tai Rusijos išgyvenimo klausimas, Vašingtonui – JAV hegemonijos tąsa ir patikimumas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes kompromisas paprasčiausiai neįmanomas, nes bet koks kompromisas būtų naudingesnis Rusijai, nei JAV.“

Panašios nuomonės laikosi ir analitikas Piotras Akopovas. Jis neabejoja, kad bendradarbiavimo idėja neįmanoma iš principo, nes Vladimiras Putinas niekada neatsisakys idėjos reformuoti vienpolio pasaulio. Dar labiau padėtį komplikuoja tai, kad amerikiečiai šito iki galo nesuvokia. „Net jei Ukraina sugrįžtų į Rusijos įtakos sferą, Rusijai tai nebūtų jokia pabaiga. Anglosaksiški protai to nesugeba suprasti“, – įsitikinęs P.Akopovas.

„Human Security Center“ analitikė Je­lizaveta Rekhtman primena, kad bendradarbiavimo Rusija ir JAV tuo pačiu metu siekia ir vengia nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos.

Pasibaigus šaltajam karui atrodė, kad gerokai pasistūmėta į priekį. Tačiau JAV visuomet kalbėjo apie pažangą, o Rusija ieškojo „kabliukų“. 1997 m. NATO ir Rusija pasirašė dvišalį susitarimą, kuriuo Rusija buvo integruota į euroatlantinę saugumo sistemą remiantis „abipusiu pasitikėjimu“ ir branduolinio ginklo neplatinimo idėja.

Tačiau Rusijos netenkino menkas jos vaidmuo priimant sprendimus, o 2001-aisiais viešėdamas Berlyne V.Putinas pareiškė, kad Rusijos ir NATO bendradarbiavimas nėra lygiavertis, nes jį koordinuojantis mechanizmas Ru­sijai nesuteikia galimybės dalyvauti projektuojant ir priimant sprendimus.

„Šiandien sprendimai priimami be mūsų dalyvavimo, o mes tik raginami pritarti tam, kas jau nuspręsta. O po to dar kalbama apie lojalumą NATO. Paklauskime savęs, ar tai normalu. Argi tai tikra partnerystė?“ – Berlyne retoriškai klausė V.Putinas.

Į jo klausimą buvo atsakyta 2002 m. įkūrus NATO ir Rusijos tarybą, kuri turėjo tapti tolesnio suartėjimo mechanizmu siekiant bendrų interesų ir kovojant su bendromis grėsmėmis.

Rusiją ir NATO dar labiau turėjo suartinti nauja doktrina, kurios esmė – parama demokratijos plėtrai. Tačiau Rusijai tai dar labiau nepatiko, nes demokratijos nešėja tikrai buvo ne ji – nuo jos regiono šalys vis labiau nusisuko.

„Po šaltojo karo atsiradusius mėginimus sukurti bendradarbiavimu pagrįstus Rusijos ir JAV santykius galima pavadinti abiejų pusių strateginiu žaidimu. JAV siekė Rusiją įtraukti į saugumo ir stabilumo erdvės kūrimą, o Rusija laikėsi pozicijos, kad nėra vertinama kaip lygiavertė partnerė ir kad pagrindinė Aljanso misija yra veiksmai, nukreipti prieš Rusijos valstybę. Taigi abipusis pasitikėjimas nuo tada buvo grynai deklaratyvus. O karas Ukrainoje nebevertė šių valstybių net ir kalbėti apie kokį nors pasitikėjimą“, – teigia J.Rekhtman.

„Stratfor“ analitikai atkreipia dėmesį, kad po lūžio, kuriuo ir tapo Rusijos karo veiksmai prieš Ukrainą, pasikeitė visa JAV ir Rusijos santykių dinamika. Ir net retorika. Pavyzdžiui, Rusijos veiksmai Kryme, iš pradžių vadinti iššūkiu euroatlantiniam saugumui, buvo perkrikštyti į „grėsmę šiuolaikinei tarptautinei tvarkai“. Rusija atsakė padažnėjusiais NATO oro erdvės pažeidimais ir pratybomis Barenco jūroje, kurias įvardijo kaip pasirengimą atsakyti į bet kokią grėsmę savo sienoms Arktyje.

Taktika „veiksmas – reakcija“

„Galima sakyti, kad pastaraisiais metais Rusija ir NATO naudoja taktiką „veiksmas – reakcija“ ir akimirksniu reaguoja ne tik į viena kitos karinius veiksmus, bet ir į viešojoje erdvėje nuskambančius teiginius. Taigi Rusija ir NATO viena kitą vertina kaip grėsmę, ir nė viena pusė neturi aiškios koncepcijos, kokie turėtų būti tarpusavio santykiai. O be koncepcijos, žinia, negali būti jokio dialogo“, – dėsto „Stratfor“ analitikai.

Ar tokiame kontekste sudarytų sutarčių, net jeigu jos apibrėžia tik technines sąlygas lėktuvų pilotams, bus laikomasi? Rusija nėra iš tų, kurios paiso duoto žodžio. O JAV taip pat juk negali garantuoti, kad aklai laikysis įstatymo raidės, jeigu pajus grėsmę.

Be to, Maskva ir Pentagonas susitarė tik dėl veiksmų derinimo Sirijos padangėje, tačiau kas sakė, kad Rusija atakuos ISIS (ar ne vien ISIS) tik Sirijoje?

Antai Rusijos Federacijos Taryba pabrėžė, kad neatsitiktinai prezidento V.Putino kreipimesi dėl Rusijos ginkluotųjų pajėgų panaudojimo prieš „Islamo valstybę“ neįvardyta konkreti šalis.

Rusijos Federacijos Tarybos Tarptautinių reikalų komiteto pirmininkas Konstantinas Kosačiovas pripažįsta, kad Rusijos kova su ISIS gali vykti ne tik Sirijos, bet ir kaimyninių šalių teritorijoje. „Aš neatmetu jokių scenarijų. Juk išspręsti ISIS problemos kuriame nors viename segmente neįmanoma, nes tie, kuriuos su mūsų pagalba spaudžia sirai, galėtų nušliaužti už kažkokios virtualios sienos, pereiti gydymo kursą ir, pasipildę naujų jėgų, atsigauti“, – aiškina K.Kosačiovas, užduodamas mįslę, kada Rusija imsis kokių nors reikalų kitose valstybėse, pavyzdžiui, Irane ar Irake, ir ar ten jos interesai nesusikirs su NATO.

„Galime būti priversti paprašyti Rusijos pradėti oro antskrydžių kampaniją Irake jau netrukus. Manau, kad jau ateinančiomis dienomis ar savaitėmis Irakas bus priverstas paprašyti Rusijos pradėti rengti oro antpuolius, o tai priklausys nuo Maskvos sėkmės Sirijoje“, – sako Irako parlamento Gynybos ir saugumo komiteto vadovas Hakimas al-Zamilis, pridurdamas, kad šalis nori, jog rusai atliktų didesnį vaidmenį Irake nei amerikiečiai.

Kitas klausimas, kokią reakciją gali sukelti memorandumo pažeidimas, jei atsižvelgsime į tai, kad Rusija ir NATO šiuo metu bendrauja pagal principą „veiksmas – reakcija“?

Praeityje sulaužytos sutartys Rusijos ir NATO santykius yra išmarginusios juodomis dėmėmis. Štai kad ir 1994 m. JAV, Rusijos ir Didžiosios Britanijos Budapešte pasirašytas memorandumas, kuriuo įsipareigota nenaudoti karinės jėgos prieš Ukrainos teritorinį vientisumą ir nepriklausomybę. Mainais už tai Kijevas sutiko Rusijai perduoti savo branduolinio ginklo arsenalą, likusį nuo Sovietų Sąjungos laikų. Dabar Ukraina yra ir be šio arsenalo, ir be Krymo, o NATO tik konstatuoja, kad Rusija, aneksuodama Krymą, pažeidė Budapešto memorandumą.

Beje, iš pradžių Rusija juk apskritai neigė pažeidusi Budapešto memorandumą, tačiau vėliau pagrindiniu intervenciją pateisinančiu argumentu tapo „radikalių ekstremistų“ atėjimas į valdžią Kijeve ir „prastėjanti“ mažumų saugumo situacija Kryme bei rytinėse Ukrainos srityse.

Kokių pasiteisinimų Rusija sugalvotų tam, kad pateisintų prieš savaitę pasirašyto memorandumo su JAV pažeidimą, galima tik spėlioti. Ar tai bus tik orlaivių prasilenkimas pernelyg mažu atstumu, o gal – lemtingas susidūrimas? Tačiau tikėti, kad Rusija ir JAV nuo šiol griežtai laikysis susitarimų ir žais pagal tas pačias taisykles, tikrai neverta. Pasaulis jau seniai nebe toks, koks buvo Jaltos konferencijos laikais, o Rusija jau seniai nebepriklauso tam pačiam klubui, kuriame kažkada pasaulio tvarką rikiavo didieji žvėrys – meška ir buivolas. O kas vienam yra istorinis susitarimas, kitam gali būti tik techninė detalė.

Politinis smurtas. Vėlyvą vasario 27-osios vakarą Maskvos policija užregistravo „svarbiausią dienos nusikaltimą“. Tai vieno iš Rusijos opozicijos lyderių, Jaroslavlio Dūmos nario, buvusio Rusijos vicepremjero Boriso Nemcovo nužudymas. Itin saugomoje zonoje padarytas nusikaltimas ženklina Rusijos valdžios ir visuomenės žengimą į sumaištį.

Nusikaltimas padarytas ant Didžiojo Moskvoreckio tilto, vos už kelių šimtų metrų nuo Kremliaus. Buvo likusios dvi dienos iki planuojamo didelio opozicijos mitingo Maskvoje. B.Nemcovas interviu radijuje „Echo Moskvy“ kelios valandos iki nužudymo kvietė žmones dalyvauti sekmadienį planuotame „Pavasario marše“, taip pat kaltino valdantįjį Rusijos elitą dėl karo Ukrainoje ir sukeltos ekonominės krizės, korupcijos, biurokratijos. Tai buvo paskutinis Vladimiro Putino oponento viešas pasisakymas.

Po radijo laidos opozicionierius prekybos centre GUM susitiko ir kavinėje vakarieniavo su drauge iš Ukrainos Ana Durickaja. Vėliau pora dar trumpai pasivaikščiojo po Raudonąją aikštę ir pėsčiomis patraukė į B.Nemcovo namus Malaja Ordynka gatvėje kitapus Maskvos upės.

Nusikaltimą tiriantys pareigūnai viešai tvirtina ištyrę visus turimus vaizdo įrašus, nors būta kalbų, kad aplinkinės filmavimo kameros esą dėl remonto buvo išjungtos. Internete greitai išplito viso labo vienas įrašas. Jį iš tolimo atstumo padarė televizijos TVC kamera, paprastai naudojama kuriant naujienų reportažus. Prastos kokybės filmuotoje medžiagoje matyti, kaip B.Nemcovas ir A.Durickaja iš lėto eina per tiltą ir pro juos pravažiuoja kelių tarnybos sunkvežimis, įvardytas kaip sniego valymo mašina. Sunkvežimis užstojo maždaug pusę dvyliktos nakties įvykdytos žmogžudystės vietą ir eigą. Vaizdo įraše matyti, kaip netrukus į gatvę išbėgęs žmogus įsėda į pro šalį važiuojantį baltos spalvos automobilį. Nenukentėjusi A.Durickaja puola prie sunkvežimio, sustojusio už kelių šimtų metrų nuo žmogžudystės vietos.

Tik maždaug po dešimties minučių į nusikaltimo vietą atvyko policija, kuriai beliko konstatuoti B.Nemcovo mirtį. Šoko ištikta A.Durickaja pareigūnams negalėjo tiksliai nusakyti automobilio markės. Maskvos merija kitą dieną išplatino pranešimą, kuriame teigiama, kad miesto stebėjimo kameros B.Nemcovo nužudymo naktį veikė puikiai, tačiau teritorija, kurioje buvo nušautas politikas, priklauso federalinių tarnybų jurisdikcijai, tad tik jos gali stebėti šią vietą ir turėti nusikaltimo įrašą.

Įvykio liudininkais tapusių praeivių pasakojimai taip pat nedaug padėjo. Buvo paskelbta kelių baltos spalvos automobilių markių paieška, tačiau visų vėliau sustabdytųjų vairuotojai neturėjo nieko bendro su nusikaltimu.

„Kommersant“ žurnalistų duomenimis, tyrimo metu nustatyta, kad žudikas B.Nemcovo greičiausiai laukė ant šoninių tilto laiptų. Gavęs bendrininkų signalą, jis greitai pakilo ant tilto pėsčiųjų dalies ir iš nugaros šešis sykius šovė į politiką. Keturi šūviai pasiekė tikslą, o širdį perskrodusi kulka buvo mirtina. Pistoleto, kaip įtariama „Makarov“ arba perdaryto dujinio ginklo, nusikaltėlis nepaliko. Greičiausiai jis buvo įmestas į Maskvos upę.

Iš nusikaltimo vietoje rastų šovinių tūtelių nustatyta, kad 9 mm kalibro šoviniai pagaminti skirtingu laiku ir skirtingose vietose (1986 m. Čeliabinske, 1992 m. Tuloje). Tai leido nusikaltimo tyrėjams padaryti išvadą, kad žudikai greičiausiai nebuvo savo srities profesionalai, nes „rinko šovinius iš skirtingų kišenių“, nors paprastai kulkos parduodamos dėžutėmis po 50 arba po 1000. Be to, tokio senumo šoviniai įprastai naudojami tik mokymo tikslams.

Po žmogžudystės buvo oficialiai iškeltos įvairios nusikaltimo versijos. Rusijos kriminalistai neabejoja, kad tai užsakomasis ir suplanuotas nužudymas, tačiau kol kas negali patvirtini nė vienos iš versijų. Pasak nusikaltimo tyrėjų, žmogžudystė galėjo būti įvykdyta kaip „sakralinė auka“ – terminas, kurį dar 2012-aisiais pirmą kartą pavartojo prezidentas Vladimiras Putinas. „Tai provokacija, kuria siekiama destabilizuoti šalies politinę padėtį, ir B.Nemcovo figūra gal tapti sakraline auka tiems, kurie bet kokiais būdais siekia savo politinių tikslų“, – sakė tyrimo komiteto atstovas Vladimiras Markinas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-09-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Sovietų Sąjungos žlugimas, arba didžiausia geopolitinė amžiaus katastrofa, kaip pasakytų V.Putinas, atvėrė skylę Rusijos gyventojų savimonėje. Nebeliko to, ką būtų galima pavadinti „didžiąja strategija“, šalį vienijančia ir prarastą šlovę galinčia sugrąžinti ideologija. Dabar viskas keičiasi?

„XX a. turėjome įvairių periodų: monarchizmą, totalitarizmą, “perestroiką” ir galiausiai demokratiją. Kiekvienas jų turėjo savo ideologiją, bet dabar jos nėra“, – kadaise konstatavo buvęs Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas. Netgi specialiai jo iniciatyva suburta akademikų bei ekspertų grupė, kuriai duota užduotis sukurti Rusijos idėją, liko nieko nepešusi.
Šiandien šį vakuumą pretenduoja užpildyti Maskvos valstybinio M.Lomonosovo universiteto politologas, Eurazijos ideologas, artimas įtakingų Kremliaus veikėjų draugas Aleksandras Duginas. Devyniomis užsienio kalbomis kalbantis 52 metų akademikas, kurį noriai kalbina tokie žiniasklaidos milžinai, kaip „Der Spiegel“ ir BBC, skelbia „rusų tautos pavasarį“ bei atvirą kovą su Jungtinių Amerikos Valstijų įtaka Europoje, kurią esą gali pažaboti tik atgimstanti bei stipri Rusija.
Analitikų teigimu, A.Duginas tapo mažų mažiausiai labai matoma figūra Rusijos politinėje kasdienybėje, o galbūt ir mąstytoju, kurio darbai įkvepia politinius sprendimus. Tačiau pastarieji įvykiai atskleidžia, kad kliautis vien jo darbais prognozuojant Rusijos veiksmus gali būti pavojinga.

Įtaka didėja
A.Dugino karjera – spalvinga. Gimęs Maskvoje, aukšto rango KGB karininko šeimoje, jis iš pradžių dirbo žurnalistu, bet jau devintojo dešimtmečio pabaigoje įsitraukė į politiką dalyvaudamas įvairių nacionalistinių grupių veikloje. 1993–1998 m. jis pats su bendraminčiais įkūrė Nacionalbolševikų judėjimą ir tapo jo ideologu, netradiciškai derindamas ultradešiniąsias bei socialistines idėjas.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 282014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-28-2014-m

Nors ne savo valia visi tampame „minkštųjų galių“ karų kariais, bet mūsų pačių valioje pasirinkti, ir kurioje pusėje kariauti, ir į ką nutaikyti savo kontrataką – į blogio židinį ar į niekuo dėtus žmones.

Ar turime atsukti nugaras ir nušvilpti CSKA sporto klubo krepšininkus, atvykusius į Kauną sužaisti Eurolygos mačo? Ar piltis degalų Rusijos „Lukoil“ degalinėje reiškia prisidėti prie putinizmo finansavimo? Ar lietuvių režisierius Rimas Tuminas, Maskvoje priimdamas Rusijos ordinus ir V.Putino padėkas, nekolaboruoja su tarptautinę teisę pažeidžiančiu režimu? Ar lietuviams derėjo vykti į Sočio olimpines žaidynes, kai gretimai, Ukrainoje, buvo žudomi kovotojai dėl jos nepriklausomybės? Galų gale ar išmintinga Lietuvoje tik stebėti, kai retransliuojamose Rusijos televizijos programose falsifikuojama ne tik ukrainiečių, bet ir lietuvių kovos dėl nepriklausomybės istorija?

Įvykių Kryme kontekste kyla vis daugiau klausimų, kaip elgtis ne tik politikams ar karinėms pajėgoms, bet ir visuomenei, ypač jos autoritetams – meno, kultūros, sporto lyderiams, patekus į vadinamųjų minkštųjų galių karų įkarštį, kai teritorijas bandoma užimti ne karinėmis, o smegenų plovimo priemonėmis.

R.Tuminas: „Noriu bendrauti su dangumi, o ne vertinti“

„Neskaičiau ir nemačiau to pareiškimo“, – apie ne tik Rusijoje, bet ir visoje Europoje jau porą dienų rezonansą kėlusį Rusijos kultūros ir meno atstovų pritarimo V.Putino veiksmams Kryme laišką sako Europoje pripažintas iškilus lietuvių režisierius R.Tuminas, septyneri metai elitinio Maskvos valstybinio akademinio Jevgenijaus Vachtangovo teatro meno vadovas. Beje, šio teatro direktoriaus parašas tarp remiančiųjų V.Putino veiksmus Kryme yra.

Režisierius pasakoja ką tik atskridęs iš Krasnojarsko, Sibiro, kur Michailo Prochorovo, politiko, Rusijos prezidento rinkimuose išdrįsusio mesti pirštinę V.Putinui, stambaus verslininko, kvietimu vyko gastrolių, surengtų minint M.Prochorovo įkurto fondo, remiančio Krasnojarsko srities kultūrą, dešimtmetį.

„Iš to įmanoma suprasti, kad ne tik palaikau M.Prochorovo fondo iniciatyvas, bet ir simpatizuoju jo veiklai, politinėms pažiūroms, opozicionavimui viskam, kas vyksta. Toks veiksmas, toks mano poelgis, toks žingsnis, palaikantis alternatyviąją Maskvai pusę – didelė dalis atsakymo į jūsų klausimą“, – atsako režisierius, paklaustas apie suskilusius Rusijos menininkus.

Bet tuoj pat priduria nesvarstąs mesti teatro. „Žinoma, galėčiau tapti vienos dienos herojumi, didvyriu, kad protestuodamas atsisakau vadovavimo teatrui, grįžtu į Lietuvą. Manau, Lietuva ir Europa mane pasveikintų. O po to išvažiuočiau į sodybą ir visi mane užmirštų, – sako R.Tuminas. – Juokauju, žinoma, bet į tuos menininkus, kurie pasirašinėja tokias peticijas, žiūriu skeptiškai, su šypsena. Yra įvairių nuostatų, įvairių priežasčių ir įvairių motyvacijų, kodėl ir kaip jie tai daro. Vieni dėl konjunktūrinių pažiūrų, kiti ieškodami kompromiso, nes yra daugybė kultūros veikėjų, jų įsteigtų privačių teatrų ar kino studijų, išlaikomų daugiausia valstybės. Tai veikia žmones. Antra, gauname labai šališką informaciją. Tad niekada nedalyvavau ir nedalyvausiu parašų rinkimuose. O jei ten yra mūsų teatro direktoriaus parašas – man naujiena. Mano nėra.“

R.Tuminas tikina esąs tikras, kad viskas ir tokiai situacijai susiklosčius Ukrainoje baigsis geruoju – taika, ir kviečia visus nusiraminti, dirbti savo darbą, o reaguoti į visus, ne tik šiuos politinius procesus. „Yra žmonių kančios, bėdos, žmonių likimai – čia mūsų sfera, čia mūsų karas, čia mūsų vieta. Tai svarbiausia, o ne dalyvauti politikų žaidimuose. Mūsų teatre – įvairių pažiūrų aktoriai, bet visų nuomonė bendra: kad viskas pučiama, kad mes įkaitai. O būnant įkaitais nereikia imti vertinti. Abi pusės veikiamos informacinio karo. Politologams ir kitiems veikėjams Lietuvoje reikia nusiraminti, kad nepūstų šio reikalo, nedirgintų žmonių sąmonės, nekeltų panikos, bet kviestų ruoštis pavasariui, apsivalyti, pirkti sėklas. Kad ir kas vyktų pasaulyje, o siūti reikia“, – R.Tuminas cituoja Grigorijų Kanovičių, kurio pjesės premjera ką tik įvyko Maskvoje.

Pasak režisieriaus, žvėrį reikia stebėti, bet nepulti paskui didžiųjų valstybių žaidimus – prieš ar už. Lietuvai labiau reikėtų ieškoti neutraliteto. „Ir nedėti taškų. Jei verčiame tai daryti, darykim iki galo – nutraukim verslo ryšius, nutraukim pieno ir mėsos produktų tiekimo sutartis. Tada ir aš jau išvažiuosiu“, – ironizuoja menininkas, dar kartą pridurdamas, kad į konfliktus veržiasi ne žmonės, ne tautos, bet politikai, o bjauriuose politiniuose žaidimuose jis nedalyvavo, nedalyvaus ir savo pozicijos nedėstys. „Dievas teis, ne mes“, – nukerta R.Tuminas.

Tačiau jei iškilūs visuomenės atstovai nebūtų pareiškę savo pozicijos, gal mes lig šiol nebūtume laisvi? „Aš manau, kad idiotai politikai pasiekė savo idiotizmo viršūnę: pasaulis sproginėja nuo vagysčių, išdavysčių, tai praturtėjimo klausimas – viskas su tuo susieta. Ne pozicija turi būti užimta – reikia gyventi gyvenimą, o ne pozicijas užiminėti. Skauda, dėl visko skauda. Dėl Ukrainos, dėl Afrikos ar arabų šalių. Bet nepulkim į paniką. Čia politikų žaidimai, neaštrinkim situacijos“, – kartoja R.Tuminas.

Vis dėlto ar pats režisierius nesijaučia esantis politinių manipuliacijų „minkštosiomis galiomis“ objektas, kai jis, be gausybės Rusijos teatrinių apdovanojimų, iš Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo rankų yra gavęs Rusijos Federacijos Draugystės ordiną, pernai – V.Putino padėką, o valstybiniuose Rusijos televizijos kanaluose siužetas apie jo naujausią premjerą rodomas po reportažų apie „gelbėjamą“ Krymą?

„Žinoma, manipuliuoja, bet to neseku. Nori įtraukti, bet mane jau pažino, suprato, kad aš – kitose sferose, kitame pasaulyje ir nejaučiu spaudimo, todėl jau kokie treji metai paliko mane ramybėje, suprasdami, kad darau, kas man rūpi, o į ką nekreipiu dėmesio”, – tikina R.Tuminas.

Iš tiesų, nors į jo režisuoto Aleksandro Gribojedovo „Vargo dėl proto“ premjerą atėjęs pats V.Putinas užkulisiuose auklėjo jį ne taip suprantant rusų klasiką, režisieriaus tai nė kiek nevaržo, kaip ir šovinistiškai nusiteikusių kai kurių kitų veikėjų pasipiktinimas, kaip lietuvis drįsta „perrašinėti“ rusų klasikus.

Tačiau R.Tumino nuomonė apie V.Putiną, švelniai tariant, pribloškia: „Jis yra centralizuotos valdžios atstovas ir kitaip elgtis negali – kitaip Rusijos nesutvarkysi. Negalima prileisti prie valdžios korumpuotų asmenų. Kol neišsivalys žmonių sąmonė, Rusija geresnio prezidento neturi ir jiems nereikia. Aš kalbu ne jį teisindamas, bet žiūrėdamas iš vidaus, ko Rusija yra pasiekusi, kur ji veržiasi. Jai reikia diktato.“

Ir net nusistebėjus, ar tai ne pats V.Putinas yra blogio šaknis, R.Tuminas dar kartą pakartoja savo nuomonę: „Nepūskit ir jūs. Neteisinu jo veiksmų ar kaip žmogaus, bet pripažįstu faktą, jog dabar Rusijai pasisekė, kad jis yra, ir jis dar turi būti, nes kitam esant galima būtų sulaukti katastrofos. Mes tai vadiname blogio imperija ir piešiame jį kaip velnią. Kas mums iš to? Nereikia ieškoti objektyvumo, kai vyksta informaciniai karai. Aš suprantu jūsų klausimą – laukiate, kad aš pasmerkčiau. Manot, man negalima smerkti? Galima, bet aš to nedarau, nes tai yra bjauru, man nepriimtini nei laiškai, nei pozicijų sakymas. Mano pozicija – žmogus. Noriu bendrauti su dangumi, o ne vertinti.“

Ar įmanoma užsidaryti politinio infantilumo kiaute

Vis dėlto ar įmanoma žmonėms, ypač dirbantiems abiejose kardinaliais klausimais oponuojančiose valstybėse, atsiriboti nuo politikos ir, anot R.Tumino, bendrauti tik su dangumi?

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politologijos instituto dėstytojas dr. Nerijus Maliukevičius pripažįsta: tokia kaip dabar krizė tampa sukrėtimu abiejose barikadų pusėse dirbantiems asmenims. „Čia yra tam tikras jų vertybių patikrinimas. Pačioje Rusijoje atsiranda kultūros atstovų, kurie nepaisydami V.Putino „švelniosios galios“ stoja į opoziciją jam ir tai deklaruoja. Manau, R.Tuminui, kaip jautriam menininkui, turėtų būti akivaizdu, kad tokia aplinka tarsi reikalauja iš jo deklaruoti savo vertybines nuostatas šio konflikto atžvilgiu. R.Tuminas turbūt atkreipė dėmesį, kad per valstybines Rusijos televizijas naujienos apie jo premjerą rodomos šalia juodos Kremliaus propagandos apie Ukrainą. „Švelnioji galia“ konflikto akivaizdoje gali būti paverčiama kažkokiais agresyviais įrankiais ir pareikalauti išreikšti savo vertybines pozicijas. Tyla tampa savotiškai išraiškinga“, – mano N.Maliukevičius.

Europos Parlamento narys filosofas prof. Leonidas Donskis taip pat laikosi panašios pozicijos: „Gal mąstau per daug politiškai, gal mūsų menininkai yra toje laimingoje apolitiškoje fazėje, kai galima kurti savo dvasios strategiją nereaguojant į pasaulio politiką. Bet aš R.Tumino vietoje negalėčiau priimti iš V.Putino ar jo kultūros ministro rankų Rusijos apdovanojimų, nes kalbama apie šalį, kuri perbraižo sienas, rengia vos ne fašistinės propagandos bangas, šmeižia kitas tautas.“

„Ne, ne“, – pasako ir užtvirtina neigiamą atsakymą į klausimą, ar vyktų dabar koncertuoti į kokį oficialų valstybinį Rusijos renginį, muzikantas ir aktorius Andrius Mamontovas. O į kokį festivalį Rusijoje? „Priklauso nuo to, kas kviečia ir kas stovi už kviečiančiojo. Jei festivalį organizuoja politinė partija, aš ir Lietuvoje tokiame nedalyvaučiau, ne tik Rusijoje“, – tvirtina Lietuvos atgimimą dainomis žadinęs muzikantas, pridurdamas, jog dabartinė situacija nereiškia, kad turime visai atsižadėti bendravimo su Rusija.

A.Mamontovo nuomone, gerai, kad žmonės pareiškia sako poziciją, juolab autoritetų pasisakymai vienu ar kitu klausimu visuomenei svarbūs. Jis džiaugiasi, kad atsirado daug puikių Rusijos menininkų, kurie išreiškė paramą Ukrainai, ir kad šiame sąraše jo mėgstamų asmenų daugiau nei kitame – palaikančiųjų V.Putino režimą.

Bet ar pareikšti savo poziciją, A.Mamontovo manymu, kiekvieno asmeninis reikalas? “Žinoma, būtų gerai, jei svarbiais klausimais pasisakytų daugiau žmonių. Bet, mano nuomone, būtų svarbiau pasisakyti apie problemas, kurios čia, Lietuvoje, svarbiausios. Juolab kad negalime visiškai tiksliai žinoti visų dabartinio konflikto Ukrainoje detalių, iš abiejų pusių yra ir provokacijų, ir gerų, ir nelabai gerų žmonių, manipuliuotojų ir manipuliuojamųjų. Bet aš asmeniškai – Ukrainos, žmonių, kurie kovoja už savo laisvę ir nepriklausomybę, pusėje”, – savo poziciją dėsto A.Mamontovas.

Pasinaudodamas vakarietiškais rinkimų metodais sėkmingai pasirodęs per Maskvos mero rinkimus, Aleksejus Navalnas pažymėjo naujo etapo Rusijos politikoje pradžią, tačiau kalbėti apie didelę grėsmę Vladimiro Putino režimui dar gerokai per anksti.

„Mes stovime čia, nes Aleksejus Navalnas padarė stebuklą – žmonės išėjo į gatves ir tiki, kad atėjo permainų metas“, – šypsosi Maskvoje gyvenanti jauna dainininkė Nadežda Kritskevič. Maskvos mero rinkimuose dalyvavęs A.Navalnas jai, kaip ir nemažai daliai miestiečių, asocijuojasi su nauju, skaidresniu ir demokratiškesniu jei ne visos Rusijos, tai bent sostinės valdymu.
Tokie lūkesčiai nėra iš fantastikos srities. Jaunas ir entuziastingas opozicionierius, kurio vardą Vladimiras Putinas primygtinai vengia net ištarti, vadovavosi sena amerikietiška taisykle, kad rinkimuose surinktų balsų kiekis yra tiesiog proporcingas kampanijos metu paspaustų rankų skaičiui, – remdamasis tokia vakarietiška metodika jis metė rimtą iššūkį Kremliaus statytiniui Sergejui Sobianinui. Nors pirmą kartą po dešimties metų pertraukos surengtus tiesioginius rinkimus S.Sobianinas laimėjo jau pirmajame ture oficialiai surinkęs 51 proc. balsų, visų dėmesys krypo į A.Navalną, kuriam pavyko gauti opoziciniam kandidatui neregėtus 27 proc., arba 630 tūkst., balsų ir įrodyti, kad Maskvoje siaučia permainų vėjai.
„Nematau šios minios pabaigos, bet faktas, kad čia stovite lyjant, įrodo, jog padėtis keičiasi, – sau įprastu stiliumi rėžė charizmatiškasis A.Navalnas, viena ranką apkabinęs svarbų vaidmenį rinkimų laikotarpiu suvaidinusią žmoną Juliją. – Žinome, kaip paversti šią augančią politinę mašiną garvežiu, nušluosiančiu „Vieningąją Rusiją“. Mes esame jėga!“
Vis dėlto permainų viltys, kurias skubotai ir itin entuziastingai po sėkmingo pasirodymo su A.Navalnu sieja Vakarų žiniasklaida ir apžvalgininkai, neturėtų kurti iliuzijų: norint išvysti realų V.Putino sukurtos valdžios vertikalės aižėjimą reikės nueiti dar labai ilgą kelią.

Pirmoji „vakarietiška“ kampanija Rusijoje

Dar rugpjūčio pradžioje toks sėkmės scenarijus atrodė sunkiai įgyvendinamas. 2011 m. didžiuliuose mitinguose prieš V.Putino režimą aktyviai dalyvavęs A.Navalnas atsidūrė valdžios taikinyje ir buvo nuteistas penkeriems metams už valstybinei įmonei priklausančios medienos grobstymą, tačiau bent laikinai paleistas į laisvę pateikus apeliaciją.
Kremlius vylėsi pademonstruoti galią ir per balsavimą nušluoti ambicingąjį oponentą, todėl ne tik netrukdė, bet netgi padėjo A.Navalnui rinkti parašus Maskvos mero, vadovaujančio 12 mln. žmonių miestui su metiniu 52 mlrd. JAV dolerių biudžetu, todėl laikomo įtakingiausiu tiesiogiai renkamu pareigūnu po prezidento, rinkimams.
Kitaip nei S.Sobianinas, kuris pasikliovė per trejus mero kėdėje praleistus metus susikurtu įvaizdžiu bei mėgavosi Kremliaus atveriamais žiniasklaidos ištekliais (populiariausio Pirmojo kanalo žiniose jis pasirodė net 24 kartus per šešias savaites), A.Navalnas laikėsi amerikietiško tipo agitacijos strategijos: bendravo su rinkėjais viešuose renginiuose, pasitikdavo juos prie metro stotelių, aktyviai dalijo lankstinukus.
Rinkimų agitacijai A.Navalanas, prisistatantis kaip paprastas daugiabutyje gyvenantis, šeimą mylintis maskvietis, sugebėjo ne tik sutelkti tūkstantinį būrį jaunų, demokratiškai mąstančių savanorių, bet ir surinkti daugiau nei 3 mln. dolerių smulkių aukų – tai neregėtas skaičius šalyje, neturinčioje praktiškai jokios panašaus pobūdžio filantropijos kultūros. „Navalno komanda“, arba „N karta“, – taip Vakarų spauda praminė savanorius, sužavėtus naujojo lyderio užsidegimo ir įsitraukusius į šį politinį eksperimentą, kuriam Kremlius, nors ir kaišiojo pagalius į ratus, tačiau skersai kelio beveik nestojo.
Pats A.Navalnas teigia nemažai idėjų pasisėmęs iš amerikiečių politinio serialo “Blakė” („The Wire“). „Charizmatiškas 37-erių metų teisininkas su džinsais ir baltais marškiniais atraitotomis rankovėmis savo stiliumi puikiai derėtų greta amerikiečių politikų. Šalyje, kurioje politiniai sprendimai priimami už Kremliaus sienų, tai visiškai nauja“, – rašo britų žurnalas „The Economist“.
Tikėtina, kad A.Navalnas šių gudrybių išmoko JAV, kur 2010 m. šešis mėnesius praleido lyderystės ugdymo programoje – dėl šio fakto jam bandoma prikišti Amerikoje parengto šnipo etiketę.
Tačiau jaunajam politikui, kurio agitacija rėmėsi šūkiu „Pakeiskime Rusiją – pradėkime nuo Maskvos“, tai nė motais. Kampanijos pradžioje A.Navalnas dar ieškojo savo stiliaus ir nebuvo tikras, ką turi sakyti minioms. Tačiau kampanijai baigiantis jis tapo visiškai savimi pasitikinčiu politiku, pasiryžusiu atsakyti į bet kokį klausimą.
Akivaizdu, kad jo metodai veikė. „Navalnas mane įtikino. Buvau apie jį girdėjusi, tačiau maniau, kad jis – eilinis vagis, siekiantis valdžios tik tam, kad gautų asmeninės naudos. Bet kai gavusi lankstinuką atėjau į renginį, man atsivėrė akys – žinojau, už ką balsuosiu“, – entuziastingai tikino pensininkė Tatjana Petrovna.
Jai antrino A.Navalno tinklaraščio įkvėptas laisvasis žurnalistas Aleksejus Šagalas: „Mes turime susivienyti. Tai istorinis momentas. Užteks stagnacijos!“

Lyderis, suvienijęs aktyvius piliečius

Nors rinkimų kampanijos pradžioje sociologų apklausos A.Navalnui žadėjo vos 3 proc. balsų, šis skaičius sparčiai didėjo ir galiausiai pasiekė beveik 20 proc. Tačiau galutinis rezultatas pranoko net ir didžiausių optimistų lūkesčius: nepaisant to, kad opozicionieriui nepavyko iškopti į antrąjį turą, S.Sobianinui palankus absoliučią daugumą užtikrinantis rezultatas kybojo ant plauko – vos 31 tūkst. balsų.
Entuziazmo nestokojantis A.Navalnas rezultatą apskundė, reikalaudamas dalies balsų perskaičiavimo, tačiau, kaip ir buvo galima tikėtis, valdžios institucijų palaikymo nesulaukė. Tiesa, net ir nepriklausomi rinkimų stebėtojai šį sykį pripažįsta, kad užfiksuoti pažeidimai yra palyginti smulkūs, palyginti su tuo, kas dėjosi 2011 m. renkant parlamentą.
„Jau seniai laukiau naujosios kartos politikų, kurie norėtų realios valdžios ir dėl jos kautųsi, o ne paverstų politiką verslu ir viso labo parduotų balsus Kremliui, – sakė politologas Stanislavas Belkovskis. – Ateina jauni žmonės, kurie nušluos vilčių nepateisinusią senąją kartą.“
Maskvos analitinio „Carnegie“ centro ekspertės Mašos Lipman teigimu, A.Navalnas sugebėjo pasinaudoti pilietiniu aktyvumu, kuris jau keletą metų laukė, kol galės prasiveržti. „Jų darbai susiję su kūryba bei individualiais tikslais, todėl šie rinkėjai atsikratė įprasto požiūrio „niekas nuo mūsų nepriklauso“ – jie pasikliauja savimi“, – apie naująją, išsilavinusią bei demokratiškai mąstančią piliečių kartą atsiliepė analitikė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Maskva – vienas brangiausių pasaulio miestų, bet kai kurių maisto produktų kainos, palyginti su pigia sostine daugelyje pasaulinių tyrimų laikomu Vilniumi, ten visai nesikandžioja.
Lankydamiesi Maskvoje užsukome į atsitiktinai pasirinkto prekybos tinklo parduotuvę ir užfiksavome kai kurių maisto produktų, kurių galima rasti kiekvieno pirkėjo pirkinių krepšelyje, kainas. Vėliau tą patį padarėme užsukę į vieno prekybos tinklo Vilniuje parduotuvę. Ir štai kas paaiškėjo.
Maskvoje visi mūsų pasirinkti produktai kainavo brangiau nei Vilniuje, tačiau reikia pripažinti, kad dažnai kainos skirtumas viename brangiausių pasaulio miestų ir Lietuvos sostinėje buvo nedidelis. Pavyzdžiui, kilogramas bananų Maskvoje kainuoja 58 rublius (apie 4,9 Lt), Vilniuje – apie 4,49 Lt. Labai panašiai abiejose sostinėse kainavo ir tokie produktai, kaip cukrus ar druska. Na, o pieno produktai – pienas, sviestas, taip pat kiaušiniai Maskvoje buvo bemaž dukart brangesni.
Patys maskviečiai aiškina, kad Maskvoje yra įvairaus kainų lygio parduotuvių, kuriose galima apsipirkti ir brangiau, ir labai pigiai. Mūsų aplankytas prekybos tinklas „Azbuka Vkusa“, dirbantis visą parą, laikomas šiek tiek aukštesnio lygio už vidutinį, tad ir kainos ten buvo santykinai didesnės.

Kai kurių maisto produktų kainos Maskvoje ir Vilniuje (Lt)
Maskvoje*    Vilniuje**

10 L dydžio kiaušinių    8,3    4,49
Cukraus kg    3,9    3,49
Druskos kg    1,6    1,25
Bananų kg (Ekvadoras)    4,9    4,49
Bulvių kg (Izraelis)    5    3,99
3,5 proc. rieb. litras pieno (tetrapake)    6,5    2,89
82 proc. riebumo sviestas, 200 g pakelis    8,3    4,35

*Kainos žiūrėtos visą parą dirbančiame prekybos tinkle „Azbuka Vkusa“ Tverskaja-Jamskaja g.
**Kainos žiūrėtos visą parą dirbančioje „Maxima“ parduotuvėje Mindaugo g.
Pastaba: lentelėje pateikiamos mažiausios konkrečių produktų kainos, užfiksuotos apsipirkimo metu. Akcinės kainos nebuvo fiksuojamos.

“Teroras ir svajonė. Maskva, 1937-ieji” – tai istorinė knyga, kuri įtraukia kaip trileris, skirtumas tik tas, kad visa tai vyko iš tikrųjų. Netrukus ji pasirodys Lietuvos knygynuose, o mes siūlome ištrauką iš šio monumentalaus veikalo.

Europos dvasinės istorijos finalinė scena – Feuchtwangerio susitikimas su Stalinu

1937 m. sausio 8 d. 15.30–19 val. Stalinas Kremliuje priėmė Lioną Feuchtwangerį. Rytojaus dieną „Pravda“ pirmame puslapyje išspausdino jųdviejų nuotrauką lentelėmis apmuštos sienos fone. (…) Feuchtwangeris išsamiai papasakojo, kaip vyko pokalbis. Jo komentaras – lyg ir nuotraukos parašas: „Pamačiau Staliną, kai jau buvo pasibaigęs pirmosios trockininkų grupės, Zinovjevo ir Kamenevo, teismo procesas, kaltinamieji buvo nuteisti ir sušaudyti, o byla prieš antrąją trockininkų grupę, prieš Piatakovą, Radeką, Buchariną ir Rykovą, teisme dar nesvarstyta; dar tiksliai nebuvo žinoma, kuo tie žmonės bus kaltinami, kas ir kada iš jų stos prieš teismą, o gal teismo proceso iš viso nebus. Taigi tuo metu, tarp abiejų procesų, aš ir pamačiau Staliną.“
Feuchtwangeris pabrėžia portreto ir tikrovės skirtumą: „Portretuose Stalinas atrodo aukštas, plačiapetis, didingas. Iš tiesų jis yra veikiau žemaūgis, geibus; erdvioje Kremliaus menėje, kurioje jį mačiau, jis rodėsi mažas. Stalinas kalba lėtai, tyliu, dusloku balsu. Vengia dialogo trumpais gyvais klausimais ir atsakymais, replikomis, labiau mėgsta kalbėti ilgais apmąstytais sakiniais. Šneka tarsi iš rašto, kartais taip, lyg diktuotų. Kalbėdamas vis vaikštinėja, paskui ūmai prieina prie pašnekovo, nukreipia į jį dailios rankos pirštą ir moko, ir aiškina. Arba, apgalvodamas būsimus sakinius, mėlynu ir raudonu pieštuku paišo popieriaus lape lyg ir kokius ornamentus.
Nebuvo sutarta, apie ką kalbėsim su Stalinu. Iš anksto neparengiau jokių temų, ketinau apsispręsti pagal tai, kokį įspūdį man padarys tas žmogus ir kokia bus pašnekesio nuotaika. Baiminausi, kad, ko gero, bus daugiau ar mažiau oficialus, nuglaistytas pokalbis, kaip jau du ar tris kartus Stalinas yra bendravęs su Vakarų rašytojais. Maždaug panašiai pokalbis prasidėjo ir šį sykį. Išgirdau apie rašytojo vaidmenį socialistinėje visuomenėje, apie revoliucinį poveikį, kurį kai kada padaro net ir reakcingi rašytojai, pavyzdžiui, Gogolis, apie intelektualo atitrūkimą nuo klasės arba tarnavimą klasei, apie kalbos ir rašto laisvę Tarybų Sąjungoje. Iš pradžių Stalinas kalbėjo atsargiai ir bendromis frazėmis. Pamažu jo šneka tapo šiltesnė, ir netrukus įsitikinau, kad galiu kalbėti su juo be užuolankų. Šnekėjau atvirai, tuo pačiu tonu prabilo ir jis. Stalinas kalba be pagražinimų ir geba net sudėtingas mintis išreikšti paprastais žodžiais. Kartais jis šneka net per daug paprastai, kaip žmogus, pratęs taip formuluoti mintis, kad būtų suprastas nuo Maskvos iki pat Vladivostoko. Jis nejuokauja, bet humorą tikrai supranta; kai kada jo humoras nuskamba grėsmingai. Protarpiais jis nusijuokia – tyliai, dusliai, klastingai. Nusimano apie daugelį dalykų ir ekspromtu beria iš atminties vardus, datas, faktus.
Kalba pasisuko apie rašymo laisvę, apie demokratiją ir, kaip jau esu minėjęs, apie jo asmenybės garbinimą. Tik pokalbio pradžioje Stalinas kalbėjo bendromis frazėmis, pavartodamas ir šabloninius partijos žodyno posakius. Paskui iš partijos lyderio virto asmenybe, kartais prieštaringa, bet visada išmintinga, mįslinga, santūria.
Stalinas sunerimo, kai užkliudėme trockininkų bylas. Jis smulkiai papasakojo apie kaltinimus Piatakovui ir Radekui, nors daug kas dar nebuvo žinoma. Kalbėjo apie tai, kaip dėl fašizmo pavojaus supanikuoja žmonės, nesugebantys matyti toliau į priekį. Aš dar sykį užsiminiau apie blogą įspūdį, kurį pernelyg paprastas Zinovjevo bylos nagrinėjimas paliko užsienyje net palankiai nusiteikusiems stebėtojams. Stalinas pasišaipė iš tų, kurie pasigedo daugybės rašytinių dokumentų ir todėl nenorėjo patikėti buvus sąmokslą; prityrę sąmokslininkai, pasak jo, nedažnai išmėto dokumentus kur pakliuvę. Pagaliau Stalinas su kartėliu ir jauduliu prabilo apie Radeką, rašytoją, populiariausią tarp antrosios trockininkų bylos dalyvių. Kalbėjo apie savo draugiškus santykius su tuo žmogum. Jūs, žydai, – kalbėjo jis, – sukūrėte nesenstančią legendą apie Judą, – tęsė jis, ir buvo keista girdėti tokius naiviai jausmingus žodžius iš šio šiaip jau logiško blaivaus proto žmogaus lūpų. Jis pasakojo apie ilgą laišką, kurį jam parašė Radekas, – jame prisiekė esąs nekaltas ir rėmėsi krūva neįtikinamų argumentų. Rytojaus dieną, liudytojų ir netiesioginių įkalčių priremtas, jis prisipažino.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šie metai režisieriui Eimuntui Nekrošiui ir jo teatrui ne eiliniai. Dar Birželio mėnesį Nekrošiaus „Hamletas“ buvo vaidinamas legendiniame Londono teatre „The Globe“, kuriame 17 amžiaus pradžioje dirbo V.Šekspyras.
Rugsėjį „Meno Forto“ trupė, po mėnesio intensyvių repeticijų, seniausiame pasaulyje Olimpico teatre (www.teatroolimpico.it) Italijos Vicenza miesto žiūrovams pristatė Dantės „Dieviškosios komedijos“ trečiosios dalies „Rojaus“ E.Nekrošiaus sceninę interpretaciją.
Spalio mėnesį, Lietuvos žiūrovų jau matytas spektaklis „Dieviškoji Komedija“, sukurtas pagal dvi pirmąsias poemos dalis, viešėjo Rusijoje. Maskvoje, festivalio „Stanislavskio sezonas“ programoje spektaklis tris kartus suvaidintas istorinėje Mažojo Teatro scenoje, kurioje daugiau nei prieš šimtą metų dirbo žymusis rusų teatro režisierius ir pedagogas K.Stanislavskis, ir kur dienos šviesą išvydo A.Čechovo pjesės. Spektakliai Rusijos sostinėje sukėlė didžiulį ažiotažą ir bilietai į visus tris spektaklius buvo išpirkti dar vasarą. Todėl festivalio organizatoriai turėjo nemažai vargo siekdami„Google“ kopija – Panašūs patenkinti visus Maskvos teatralus, kaip paprastai, paskutinėmis dienomis išreiškusius norą pamatyti spektaklį. Tame tarpe ir nemažą „lietuviškąjį desantą“ šiuo metu besidarbuojantį Rusijoje. Be to visus vakarus teatro įėjimą šturmuodavo minios teatrinių mokyklų studentų. Istorinio Mažojo teatro direktorė net buvo gerokai sunerimus, kai antrojo spektaklio metu, į 900 vietų salę sugūžėjo 1600 žiūrovų. Tačiau, nors teatre tikrai nebuvo atsitiktinių žiūrovų, o dauguma teatro profesionalų dažnai būna iš anksto nusiteikę kritiškai vertinti kolegų darbą, tiek spektaklio metu, tiek ir po jo lietuvių aktoriai ir E.Nekrošius sulaukė pačių geriausių vertinimų. Rusų kritikai, aktoriai, režisieriai buvo sužavėti energinga ir emocionalia jaunos „Meno Forto“ trupės vaidyba, negailėjo komplimentų reižisūriniams sprendimams, leidusiems pažvelgti į Dantės ir Beatričės istoriją iš netikėto rakurso – kaip į jaudinančią, žmogišką, kiekvienam artimą išgyvenimų, kūrybos ir meilės istoriją.
Po Maskvos „Dieviškoji Komedija“ tęsė gastroles Sankt Peterburge, kur tradiciškai pradėjo festivalį „Baltijskij Dom“. Festivalio šeimininkai beveik rimtai teigė, kad jeigu programoje nėra E.Nekrošiaus spektaklio, tai tiek žiūrovai, tiek ir jie patys sako, kad festivalis neįvyko. 2008 metais visa festivalio programa buvo sudaryta vien iš Nekrošiaus sukurtų spektaklių, jis taip ir vadinosi – „Visas Nekrošius“. Turbūt todėl pagrindiniam festivalio plakatui buvo pasirinkta nuotrauka iš lietuviškosios „Dieviškosios Komedijos“. Vėlgi tradiciškai Sankt Peterburge spektaklis buvo vaidintas tik vieną kartą, todėl niekas net nebandė skaičiuoti, kiek tą vakarą salėje buvo žiūrovų. Jie sėdėjo ir stovėjo visur, kur tik įmanoma.
Iš Rusijos „Meno Forto“ aktoriai trumpam buvo grįžę į Vilnių, bet po kelių dienų išvyko į Italiją, kur po ilgesnės pertraukos, Milano ir Bescia miestuose vaidino „Hamletą“, kuris Italijoje yra tapęs legenda ir žavi bei stebina jau kelias teatralų kartas.
Na, o Eimuntas Nekrošius, tiesiai iš Peterburgo, lydimas asistento T.Čižo grįžo į Vicenza miestą Italijoje, kur tęsė darbą Olimpico teatre, kaip Klasikinių Spektaklių Ciklo meno vadovas. Per nepilnas tris savaites žiūrovams buvo parodyti dar trys vaidinimai. „Fedra. Impresija“ pagal J.Racine tekstą programoje buvo numatytas kaip pjesės skaitymas. Tačiau režisieriaus ir keturių italų aktorių neįtikėtinų pastangų ir momentinio kūrybingumo dėka, per 25 valandas repeticijų buvo sukurtas pilnavertis  ir labai emocionalus spektaklis. Toliau sekė kūrybinė laboratorija su grupe Italijos aktorių, kurios metu, per penkias dienas buvo sukurtas ir parodytas žiūrovams intelektualiai šmaikštus spektaklis pagal antikos filosofo Senekos „Laiškus Liucilijui“. Nekrošius nustebino ne tik žiūrovus, bet ir ne vieną aktorių perteikdamas aukštas antikos moralisto mintis ir pamokymus smagiomis, žmogiškomis ir kiekvieną jaudinančiomis sceninėmis istorijomis.
Visą Nekrošiaus vadovaujamo spektaklių ciklo programą vainikavo iš Maskvos atvykęs režisieriaus ten prieš porą metų sukurtas spektaklis pagal A.Camus pjesę „Kaligula“. „Meno Forto“ kūrybinė grupė turėjo porą dienų spektaklio adaptacijai Olimpico teatro scenai. Be originalios scenografijos, istorinių 16 amžiaus dekoracijų fone rusų aktorių vaidinamas spektaklis įgavo naujų spalvų ir prasmių.
65-asis Klasikinių spektaklių ciklas Olimpico Teatre baigėsi šį savaitgalį. Sezono organizatoriai ir Vicenzos miesto Teatro Comunale fondo prezidentas Flavio Albanese neslėpė savo pasitenkinimo lietuvių režisieriaus parengta programa ir jau dabar pakvietė Eimuntą Nekrošių tapti teatro sezono meno vadovu ir kitais metais.
Na, o „Meno Fortas“ jau po savaitės išvyksta į Romą, kur viename iš seniausių ir gražiausių Italijos sostinės teatrų, Argentina supažindins romėnus su E.Nekrošiaus „Dieviškąja Komedija“.