Lietuvos didžiosios ložės tinklalapyje www.grandlodge.lt publikuojama dabartinėje Lietuvos teritorijoje veikusių laisvųjų mūrininkų istorijos apybraiža. Pateikiame jos santrauką.

Mažoji Lietuva

Pirmoji Klaipėdos krašte – Klaipėdoje, ir apskritai dabartinėje Lietuvos teritorijoje, gavusi konstituciją iš Berlyno didžiosios ložės „Po trimis gaubliais“ („Zu den drei Weltkugeln“), 1776 m. vasario 23 d. buvo įkurta ložė „Memfis“ („Memphis“).

Karaliaučius, kuriame pirmoji ložė įsikūrė jau 1746 m., buvo didžiausias laisvųjų mūrininkų raiškos centras Rytprūsiuose. Įvairiu metu mieste veikė dvylika skirtingų ložių. Seniausios Karaliaučiaus ložės „Po trimis karūnomis“ („Zu den drei Kronen)“ nariu nuo 1806 m. buvo teologas ir lietuvybės puoselėtojas Liudvikas Rėza. 1816–1819 m. jis buvo šios ložės oratorius.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės masonai

Masonų judėjimas Lietuvoje ir Lenkijoje ėmė plisti Abiejų Tautų Respubliką valdant vokiečių Saksų dinastijai. Pirmieji LDK laisvieji mūrininkai, išimtinai aristokratijos atstovai (Radvilos, Oginskiai, Sapiegos), į masonų gretas apie XVIII a. vidurį įsijungė Varšuvoje. Iš pradžių oficiali kalba ložėse buvo vokiečių arba prancūzų, vėliau jas pakeitė lenkų kalba. Pirmieji žinomi masonai Lietuvoje buvo Ignas Oginskis, Jurgis Vielhorskis, Karolis Radvila.

1776–1822 m. laisvosios mūrininkijos sklaidą Lietuvoje būtų galima išskirti į du veiklos etapus: 1776–1789 ir 1812–1822 m.

LDK pirmoji laisvųjų mūrininkų organizacija buvo 1776 m. lapkričio 18 d. Vilniuje įkurta „Šv. Karolio riterių“ („Chévaliers de St. Charles“) komandorija, kuriai vadovauti ėmėsi Motiejus Žinevas. Lenkijos ir LDK masonų vienijimąsi ir plėtrą vainikavo 1784 m. vasario 27 d. savarankiškos Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Didžiųjų Rytų ložės įkūrimas Varšuvoje.

Susikūrus trims ložėms Lietuvoje atsirado galimybė įsteigti Provincijos Didžiąją ložę, t.y. ložę, federaciniu principu jungiančią visas LDK teritorijoje dirbančias ložes su teise steigti naujas ložes. 1781 m. gruodžio 27 d. Vilniuje tokia ložė, pavadinta „Tobulosios vienybės“ („Union Parfaite de Lithuanie“) vardu, ir buvo įsteigta.

Pirmuoju Provincijos Didžiuoju meistru buvo Varšuvos paskirtas LDK didysis etmonas Mykolas Oginskis.

Moterų ložė

1781 m Lietuvos Provincijos Didžiosios ložės sąrašuose minima ir moterų ložė „Tobuloji ištikimybė“ („De la Fidelité Parfaite“), kurios Didžiąja meistre buvo baronienė Fersen. Ložės narės buvo žymių giminių – Radvilų, Pšezdzeckių, Soltanų, Moravskių ir kitų šeimų atstovės. Šis sąrašas – vienintelis dokumentas, liudijantis moterų ložės egzistavimą Vilniuje.

Ložė veikiausiai buvo įkurta sekant Varšuvos pavyzdžiu, kur jau nuo 1776 m. veikė kelios moterų ložės, o 1783 m. buvo patvirtintas adopcinių (taip XVIII a. buvo vadinamos moterų ložės) ložių statutas.

Persekiojimų metas

1788 m. prasidėjęs Ketverių metų seimas į politinių debatų, valstybės reformų kūrimą įtraukė ir didelę dalį Lietuvos ir Lenkijos brolijos. Pažymėtina, kad šio seimo kadencijos metu visi žymūs jo vadai buvo masonai, jie aktyviai reiškėsi kaip patriotai, priešinęsi Rusijos kišimuisi į šalies vidaus reikalus. Neabejotina ir jų įtaka rengiant 1791 m. gegužės 3 d. Konstituciją. Laisvieji mūrininkai dalyvavo ir rėmė 1794 m. Tado Kosciuškos sukilimą. Todėl rusams jį numalšinus laisvieji mūrininkai sulaukė keršto: ložės buvo uždaromos, o jie patys persekiojami.1794 m. savo veiklą buvo priversti nutraukti ir Lenkijos Karalystės bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Didieji Rytai.

Po paskutinio Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo 1795 m. masonų organizacijų veikla buvusiose Lietuvos ir Lenkijos žemėse buvo oficialiai uždrausta: Austrijai atitekusiose žemėse – 1795 m., Rusijai atitekusiose žemėse – 1797 m. Laisvųjų mūrininkų ložės veikė tik žemėse, atitekusiose Prūsijai, tačiau jos buvo pavaldžios Berlyno Didiesiems Rytams.

Tinkamos sąlygos atgimti laisvųjų mūrininkų judėjimui susiklostė pergalingai per Europą žygiuojant Napoleono armijai. 1807 m. Rusijos ir Prancūzijos sutartimi buvo įkurta Varšuvos 

 kunigaikštystė – vasalinė Prancūzijos valstybė. 1810 m. kovo 22 d. Varšuvoje susikūrė Didieji Tautiniai Rytai, sujungę šešias Varšuvos ir Krokuvos ložes bei palaikę glaudžius santykius su Prancūzijos Didžiaisiais Rytais. Vilniuje tik 1812 m. lapkričio 30 d. iš Varšuvos gavus renovacijos Konstituciją buvo atkurta „Uoliojo lietuvio“ („Gorliwy Litwin“) ložė. 1813 m. joje buvo 24 nariai.

Napoleono armijos sutriuškinimas ir Rusijos pergalė, Varšuvos kunigaikštystės žlugimas lėmė, kad 1813 m. pradžioje Didieji Tautiniai Rytai Varšuvoje buvo uždaryti. Vilniaus masonai šiomis aplinkybėmis kreipėsi į Peterburgo direktorinę „Vladimiras tvarkai“ ložę, bandydami išsiaiškinti Rusijos valdžios požiūrį į laisvųjų mūrininkų judėjimą (Rusijoje šis judėjimas buvo caro valdžios griežtai kontroliuojamas) bei galimybes veikti Rusijos ložių sąjungoje. Šios derybos siekiamų rezultatų nedavė, ir 1813 m birželio 22 d. „Uoliojo lietuvio“ ložė sustabdė savo veiklą.

Carui Aleksandrui I uždegus žalią šviesą laisvajai mūrininkijai, ši ėmė sparčiai plisti tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje, atkurdama XVIII a. gale gyvavusią struktūrą bei ją plėtodama. XIX a. I ketvirtį atsikūrusios Lietuvos laisvųjų mūrininkų ložės vienijo apie 700 narių, Lietuvos Didžioji Provincijos ložė vienijo 12 ložių. 1816–1819 m. laikotarpis tyrinėtojų dažnai vadinamas masonų aukso amžiumi.

Ložių nariai buvo žymūs to meto visuomenės ir kultūros atstovai, menininkai, mokslininkai, Vilniaus universiteto profesūra: Laurynas Gucevičius, Jonas Rustemas, Jonas Damelis, Gotfrydas Ernestas Grodekas, Simonas Žukovskis, Mykolas Mianovskis, Jokūbas Šimkevičius, Jeronimas Stroinovskis, Kazimieras Kontrimas, Jonas Fridrichas Volfgangas, Mykolas Romeris, Mykolas Oginskis, Liudvikas Pliateris ir kiti. Būtent Vilniaus universiteto masoniškoji profesūra skatino nelegalių ir opozicinių caro valdžiai studentų draugijų atsiradimą universiteto aplinkoje. Tai „Šubravcai“, „Filomatai“, „Filaretai“, „Spindulingieji“.

1822 m. carui Aleksandrui I uždraudus bet kokių slaptų organizacijų veiklą visoje Rusijos imperijos teritorijoje, masonų ložės buvo uždarytos. Prasidėjo represijos prieš laisvuosius mūrininkus. Jų turtas buvo konfiskuojamas ir naikinamas, dalis jo išvežta į Rusiją ir ten liko iki šiol. Kai kurie masonų ložių inventoriaus daiktai bei nedidelė dalis archyvo buvo išsaugota. Tai dabar saugoma Lietuvos muziejuose, bibliotekose bei archyvuose.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-25-2017-m

Prieš tris šimtus metų, 1717 m. birželio 24 d., per Jonines, Londono aludėje „Žąsis ir grotelės“ („Goose and Gridiron“) susirinko keturių ložių laisvieji mūrininkai ir įsteigė pirmąją viešoje istorijoje žinomą Didžiąją ložę. Tai buvo ložės „Žąsis ir grotelės“, „Karūna“, „Obelis“, „Taurė ir vynuogės“. Taip prasidėjo naujausias masonų istorijos etapas, per kurį ši brolija išplito visame pasaulyje, įskaitant žemynus, kur laisvųjų mūrininkų atsirado tik XVIII–XIX a.: Lotynų Ameriką, Aziją, Afriką, Australiją. 1993-iaisiais Lietuvoje atsikūrusi masonija yra legaliai veikianti organizacija, 2002-aisiais įsteigta Lietuvos laisvųjų ir pripažintųjų mūrininkų Didžioji Ložė – juridinis asmuo.

Adolfas SIROTKA

Masonija neatsiejama nuo simbolių. Manoma, kad ir tas pavadinimas „Žąsis ir grotelės“ yra šifras. Iš tiesų tai nuoroda į gulbę ir arfą – muzikinius simbolius, o ne vien aludės iškabą. Smuklė buvo netoli svarbiausios Londono anglikonų šventovės – Šv. Povilo katedros. Gera vieta – juk masonija, egzistuodama greta pagrindinių religijų, veikia lyg tarp jų nusidriekęs susitikimo vietų tinklas, atviras skirtingų politinių ir religinių pažiūrų žmonėms. Atviras tada, kai durys atveriamos iš vidaus.

Geri krikščionys?

Laisvieji mūrininkai (angl. „free masons“) tik simboliškai yra amatininkai. Kai sakoma, jog mūrininkų ložė yra spekuliatyvinė, norima pabrėžti, kad tai nėra statybininkų artelė. Tačiau spekuliatyvinės masonijos šaknys driekiasi į tikras statytojų bendrijas, kurių nariai perduodavo vieni kitiems amato paslaptis ir palaikydavo meistrystės lygį.

Iki 1717 m. mūrininkų ložės egzistavo šimtmečiais. Edinburgo ložė Nr. 1 laikoma seniausia masonų lože, nes nuo 1599 m. turi nenutrūkstamą protokolų archyvą. 1634 m. į tą ložę buvo priimtas pirmasis narys, neturintis nieko bendro su statybos darbais. Priimtas todėl, kad ložėje vyko ne vien, kaip dabar pasakytume, profesinis rengimas, bet ir ritualai, kuriais perteikiama ir įtvirtinama tam tikra pasaulėžiūra.

Iš kur jie atsirado?

Masonų legenda, kuriai dabar atrasta nemažai istorinių patvirtinimų, byloja, kad dalis Tamplierių ordino riterių po jo sutriuškinimo 1307 m. spalio 13 d. (beje, penktadienį) pasitraukė į Škotiją. Tamplieriai suteikė mūrininkų ložių tvarkai tą turinį, kurį galima vadinti mistiniu, religiniu, filosofiniu, – tai, kas yra spekuliatyvinės masonijos esmė.

Akivaizdu, kad jau iki 1717 m., kai keturios Anglijos ložės susijungė į Didžiąją ložę, turėjo gyvuoti sena tradicija. Laisvieji mūrininkai turi savąjį kilmės mitą: legendą apie Hiramą, Jeruzalės šventyklos statytoją (ji buvo pradėta statyti 966 m. prieš Kristų). Atsiradusi neva Hiramo laikais laisvoji mūrininkija gyvuoja iki šiol.

Ką jie pastatė?

Gotikinės architektūros tyrinėtojai pripažįsta, kad tokie statiniai kaip Paryžiaus Dievo Motinos katedra yra „tekstai“, o juose išdėstytas turinys nėra vien krikščioniškas. Gotikinėse katedrose apstu simbolių, turinčių alcheminę, astrologinę reikšmę. Stulbinantis dalykas – Prancūzijoje gotikinės katedros buvo statomos kelis šimtmečius. Nemažai jų skirta Dievo Motinai, ir būtent tokios, iškilusios Vidurio Prancūzijoje, žemėlapyje atkartoja Mergelės žvaigždyno kontūrą. Katedrų statytojai turėjo išmanyti ne vien geometriją, astronomiją, statybos meną. Jie privalėjo priklausyti organizacijai, kuri užtikrintų statybos tęstinumą.

Ar tie statytojai buvo geri krikščionys? Juk Biblijoje Dievo Motina nesiejama su jokiais konkrečiais dangaus šviesuliais. Švenčiausiosios Marijos ir Mergelės žvaigždyno sąsaja artimesnė Antikai, kurios mąstytojai ir magai tapatino žvaigždes su moteriškomis dievybėmis.

Tenka pripažinti, kad sunku būtų kildinti masoniją vien iš paprastų akmentašių. Matyt, šie meistrai turėjo dar ir pasaulėžiūrą, kurios kilmė labai sena. Ne visi viduramžių statytojai buvo filosofai, bet laisvoji mūrininkija kilo būtent iš tų, kurie tokie buvo.

Lietuvos masonų labai gerbiamo už indėlį atkuriant masoniją mūsų šalyje vokiečio Rolfo Appelio knygoje „Kas yra laisvoji mūrininkija?“ rašoma (knygos tekstą galima rasti internete): „Broliško susiėjimo, arba kitaip vadinamo ritualinio darbo, metu broliai išsilaisvina nuo juos saistančių ryšių su išoriniu pasauliu ir susitelkia vien ties savo artimu. Vykstant ritualui, iškilmingai prisiekia žmonių brolybė. Naudojami viduramžių mūrininkų įrankiai simbolizuoja kiekvieno žmogaus aktyvų darbą nedalomoje žmonijos visumoje. Tokiu būdu kiekvieno mūrininko sąmonėje stipriau suvokiama bendražmogiškųjų santykių, išlaisvintų nuo bet kokio ypatingo susisaistymo, svarba. Kartu šis suvokimas pasklinda ir nemūrininkiškoje aplinkoje.“

Tobula konspiracija

Sakoma, kad labiausiai slepiamą daiktą reikia padėti geriausiai matomoje vietoje. Vienas šiuolaikinis tyrinėtojas, pabandęs gilintis į masoniškus reikalus, pareiškė, kad pačių masonų rašytų brolijos istorijos, pasaulėžiūros, simbolių aiškinimo veikalų, kurie yra prieinami, susidaro tiek, kiek prirašyta, pavyzdžiui, apie Ispanijos ar Prancūzijos istoriją. Lentynose atvirai padėta dešimtys tūkstančių knygų. Nepaisant atvirų šaltinių gausos, masonijos įvaizdis viešojoje erdvėje dažnai apsiriboja paprastu apibūdinimu: tai uždara organizacija, kurios nariai, siekdami įtakos, nuolatos rezga sąmokslus.

Vienose valstybėse masonai viešai matomi labiau, kitose mažiau. JAV, toje masonų sukurtoje valstybėje, laisvieji mūrininkai – visuomeninio landšafto figūros, kaip, tarkime, Lietuvoje šauliai. Skandinavijos monarchijose masonija, Liuteronų bažnyčia ir karališkieji dvarai suaugę į vientisus neatraizgomus darinius. Katalikiškuose kraštuose visuomenės požiūrį į masonus kažkiek veikia nepalanki Katalikų bažnyčios pozicija laisvųjų mūrininkų atžvilgiu.

Šiais laikais, kai internete galima rasti masoniškų ritualų aprašų ir vaizdo įrašų, kai daugybė ložių turi savo tinklalapius, kalbėti apie masonijos slaptumą yra juokinga. Kita vertus, brolija išlieka uždara todėl, kad ložės neviešina savo narių pavardžių be jų sutikimo. Viešintis ar ne – kiekvieno masono asmeninis reikalas.

Antai teroristas Andersas Behringas Breivikas (neseniai pasivadino Fjotolfu Hansenu), 2011 m. nužudęs kelias dešimtis vaikų ir paauglių, dar prieš savo nusikaltimą panoro viešumo, ir jo pavardė buvo išspausdinta Norvegijos masonų žinyne. Įdomu, ką apie A.Breiviko kruviną išpuolį iš ano pasaulio pasakytų masonas Henry Dunantas, Raudonojo Kryžiaus organizacijos steigėjas, 1901 m. tapęs pirmuoju Norvegijos Nobelio komiteto teikiamos taikos premijos laureatu?

Akylesnis tyrinėtojas turėtų konstatuoti, kad antimasoniška propaganda yra gerokai didesnės apimties ir dažnio negu pačių masonų pranešimai apie savo gerus darbus. Masonų viešuosius ryšius galėtume apibūdinti kaip itin nuosaikius. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, JAV, Skandinavijos kraštuose masonų būstinės yra viešai matomos. Tačiau masonų reikalai nėra pagrindinė žiniasklaidos ar politinių diskusijų tema.

1828–1838 m. JAV gyvavo Antimasoniška partija (Anti-Masonic Party) – pirmoji „trečioji partija“, įsispraudusi greta tos šalies dvipartinės sistemos. Jokios atsvaros „masonų partijos“ pavidalu neatsirado ir negalėjo atsirasti, nes kiekvienoje šalyje, taip pat ir JAV, masonams priklauso įvairių politinių partijų nariai. Masonai telkiasi ne politiniais, o moraliniais pagrindais.

Jungtinėje Karalystėje 1998–2009 m. galiojo praktika, kad asmenys, pirmąkart siekiantys tapti teisėjais, privalo deklaruoti savo priklausymą laisvųjų mūrininkų brolijai. Šio dalyko buvo atsisakyta, nes tyrimais nenustatyta, kad teisėjai masonai būtų pažeidę profesinę etiką.

Reguliarieji ir nereguliarieji

Paviršutinė nuomonė apie masonus klaidinga tuo atžvilgiu, kad apibūdinimas „masonas“ teikia ne ką daugiau informacijos nei apibūdinimas „krikščionis“. Krikščionys – katalikai, protestantai, stačiatikiai. Jie nesutaria teologiniais klausimais, įvairiai interpretuoja krikščionybės istoriją. Ne ką mažiau margas masonų pasaulis. Nesileidžiant į masonų istorijos tankmę reikia paminėti tam tikras skirtis.

Dauguma pasaulio laisvųjų mūrininkų priklauso vadinamajai reguliariajai (arba regulinei) masonijai, kuri tvarkosi pagal Anglijos jungtinės didžiosios ložės (United Grand Lodge of England) pavyzdį. Greta egzistuoja 

 nereguliarioji (neregulinė) masonija, kurios ištakos – Prancūzijos Didžiųjų Rytų ložė (Grand Orient de France), 1773 m. įsteigta per Jonines.

Lietuvos masonai iki 1940 m. priklausė nereguliariajai krypčiai. Dabartinė Lietuvos didžioji ložė (LDL) – reguliari. Tokios ložės tvarkosi pagal Anglijos didžiosios ložės pavyzdį. Reguliariajai masonijai būdinga tai, kad į jos gretas priimami tik vyrai, ložės griežtai atsiriboja nuo politinių klausimų (politinės ir religinės diskusijos ložėse uždraustos), masoniški darbai ir gyvensena siekia asmens tobulėjimo, skatinama labdara.

Į reguliariąsias ložes priimami tik asmenys, tikintys Aukščiausiąja Būtybe (Visatos Architektu). Taigi reguliarieji masonai nėra bedieviai, todėl ir žodis „parmazonas“ (bedievis, laisvamanis, nenaudėlis), kilęs iš lenkiško „farmazon“, o šis iš prancūziško žodžio „franc-maçon“, netaikytinas reguliariesiems masonams bent jau santykio su dievybe atžvilgiu. Vienas iš reguliarumo reikalavimų – per masoniškas apeigas ant altoriaus turi būti atverstas Šv. Raštas. Tačiau ložėms gali priklausyti skirtingų konfesijų žmonės. Jeigu krikščioniškoje šalyje apeigose dalyvauja, pavyzdžiui, laisvieji mūrininkai musulmonai, ant altoriaus greta Biblijos padedamas ir Koranas, bet užverstas.

Žinome, kad siekiant ką nors paslėpti skleidžiama dezinformacija. Masonija apgaubta tirštu dezinformacijos rūku, nors tai išsklaidyti galinčios priemonės nėra paslėptos.

Masonija laikoma labai drausminga hierarchine organizacija. Iš tiesų bent jau reguliarioji masonijos dalis (t.y. dauguma pasaulio masonų) yra autonomiškai besitvarkančių didžiųjų ložių tinklas, nesusietas pavaldumo ryšiais su Anglijos didžiąja lože. Ši tik pripažįsta arba nepripažįsta kitų ložių reguliarumo. Ji tėra reguliarumo sergėtoja – tarsi ypatingoje vietoje saugomas ilgio mato, pavyzdžiui, metro, etalonas. Reguliariosios ložės nekuria politinių programų. Visi ložių pareigūnai renkami.

Internete lengva rasti informacijos apie Italijos ložę, populiariai vadinamą „P-2“. Tai  pavyzdys, kai ložė degraduoja iki verslo ar politinių interesų grupės. Teisingai užrašytas ložės pavadinimas „Propaganda“ Nr. 2 – skaičius reiškia numerį Italijos Didžiųjų Rytų jurisdikcijos ložių sąraše. Prie 1877 m. įsteigtos ložės „Propaganda Massonica“ pavadinimo numeris atsirado 1945-aisiais – tada Italijoje atsikūrė fašistinio režimo uždrausta masonija. 1981-aisiais, kada kilo su šia lože susijęs politinis skandalas, ėjo septinti metai, kai ložė buvo iš sąrašo išbraukta, – kitaip tariant, „P-2“ tada jau nepriklausė reguliariųjų masonų struktūrai (tuo metu Italijos Didieji Rytai buvo reguliari ložė).

Komunistinė Kuba – bene vienintelė totalitarinės santvarkos valstybė, kurioje masonai veikia legaliai. Čia galima įžvelgti komunistų politinį išskaičiavimą – Kubos laisvieji mūrininkai  kovojo už šalies nepriklausomybę nuo Ispanijos ir JAV. Kubos didžioji ložė yra Kultūros ministerijos pastate, ant kurio stogo įtaisytas dekoratyvinis gaublys su masonų simboliais. Ministerija yra prospekte, kuris pavadintas masono Čilės prezidento Salvadoro Allende vardu (šis yra nusifotografavęs su masoniška atributika).

Nedemokratiški režimai vargiai pakenčia masonus. Sovietų Sąjungoje masonų ložės buvo uždraustos 1929 m., daug laisvųjų mūrininkų represuota. Nelengva masonams buvo Ispanijoje, kai į valdžią atėjo generolas Franco, Vokietijoje valdant Hitleriui.

Masonai prieš masonus

R.Appelis rašo: „Laisvosios mūrininkijos pagrindas yra nuostata, kad visuomenėje kylantys nesutarimai gali būti išspręsti negriaunant žmonių gyvenimų. To galima pasiekti tik esant pakankamam pasitikėjimui tarp žmonių, turinčių skirtingus įsitikinimus.

Laisvosios mūrininkijos objektas yra pavienis žmogus, besilaikantis moralinių normų ir norintis tobulėti broliškoje bendrijoje tam, kad, nepaisydamas jokių priešingybių, kiekvieną akimirką suvoktų save ir artimuosius kaip žmonijos visumą. Laisvoji mūrininkija įvardija save kaip broliją, kurios siekis – tobulinti žmonių dorovę. Klodama ir tvirtindama savo pamatus, ji iškelia tris svarbiausias humanizmo idėjas: laisvę, toleranciją ir brolybę.“

Deja, tikrovė toli nuo idealo. XIX a. JAV kilus karui tarp valstijų laisvieji mūrininkai, neretai priklausantys toms pačioms ložėms, atsidūrė priešingose stovyklose. Pačios pirmosios kautynės – Samterio forto prie Čarlstono (Pietų Karolina) šturmas ir gynyba 1861 m. balandžio mėn. Abiejų pusių pajėgoms vadovavo masonai.

1863 m. Pensilvanijoje, prie Getisbergo, įvyko lemtingas mūšis tarp Šiaurės ir Pietų kariuomenių. Abiejose pusėse Getisbergo mūšyje dalyvavo per 15 tūkst. masonų, iš jų 5 tūkst. žuvo. Jiems atminti dabar pastatytas įspūdingas paminklas, vaizduojantis tikrą epizodą. Patekęs į priešų apsuptį, mirtinai sužeistas pietiečių generolas Lewisas Armisteadas parodė sutartinį masonų ženklą, reiškiantį pagalbos prašymą. Atsiliepė keli priešo karininkai – pirmasis prišoko šiauriečių kapitonas Henry Binghamas. Mirštantis generolas įteikė priešininkui savo masonišką žiedą ir paprašė, kad šis daiktas būtų perduotas jo draugui, šiauriečių generolui Winfieldui Hancockui, laisvajam mūrininkui. Masonų simbolika papuošto paminklo užrašas – „Draugas draugui. Brolija nepadalytoji“ (angl. „Friend to Friend. A  Brotherhood Undivided“). Per JAV pilietinį karą Šiaurės ir Pietų masonai nesukūrė savo atskirų jurisdikcijų. Ložių skilimas dėl simpatijų vienai ar kitai pilietinio karo pusei – itin retas dalykas.

Ištikimybė nacionalinėms valstybėms supriešina masonus mūšio lauke, bet masonai gali pasitelkti savo ryšius, kad tarpininkautų ir padėtų taikiai išspręsti tarptautines problemas. Rimantas Miknys 2004 m. leidinyje „Darbai ir dienos“ išspausdino straipsnį, kuriame nušvietė Lietuvos laisvųjų mūrininkų pastangas siekiant ieškoti kontaktų su Lenkijos masonais ir išspręsti Vilniaus klausimą.

O Vincas Mickevičius-Krėvė, priklausęs nereguliariajai „Lietuvos“ ložei, kūrė anaiptol ne taikius Vilniaus atgavimo planus. 1923 m. daug prisidėjęs prie Klaipėdos prijungimo organizavimo, V.Mickevičius-Krėvė svajojo pagal to sukilimo pavyzdį ką nors panašaus surengti Vilniuje – kitaip tariant, atkovoti iš lenkų Vilnių tokiu pat būdu, kokiu miestas buvo jų užgrobtas.

Alexanderio Giese, Austrijos didžiosios ložės Didžiojo meistro (1975–1986), knygoje „Laisvieji mūrininkai“ yra ir Lietuvos masonams skirta dalis (leidykla „Versus aureus“, 2006 m., knygą iš vokiečių kalbos vertė Vytautas Plečkaitis). Lietuvos laisvosios mūrininkijos istorijos apžvalgoje, parašytoje Žyginto Bučio, skaitome, kad ložėms kadaise priklausė dvi iškilios Lietuvos kultūros ir politikos veikėjos: Felicija Bortkevičienė (1873–1945) ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861–1943).

Kiek moterų yra tarp dabartinių Lietuvos laisvųjų mūrininkų? Apie pirmą nepriklausomos Lietuvos ložę „Renaissance“, įkurtą 1993 m. rugpjūčio 27 d.,  minėtoje knygoje rašoma: „Tarp pirmųjų ložės narių buvo penki Kovo 11-osios Akto signatarai, taip pat gydytojai, inžinieriai, mokslo, meno, žiniasklaidos ir verslo atstovai. Tai buvo įvairių politinių pažiūrų, skirtingų įsitikinimų bei tikėjimo žmonės.“ Bet… ne skirtingų lyčių. Reguliarioji masonija yra vyriška. Akivaizdu, kad F.Bortkevičienė ir G.Petkevičaitė-Bitė galėjo priklausyti tik nereguliarioms ložėms.

Ž.Bučys apie dabartį: „Be reguliariai veikiančių ložių, priklausančių Lietuvos Didžiajai ložei, Kaune dar veikia nereguliari prancūziškos pakraipos ložė. Jos branduolį sudaro akademinės Kauno visuomenės atstovai.“

Moterims kelias į mūrininkiją apskritai nėra užtvertas. Reguliariosios ložės kviečia masonų žmonas ir gyvenimo drauges į vaišes ir kitokius renginius. A.Giese rašo: „Mūrininkijos istorijoje visada būta bandymų inkorporuoti į ložes moteris – tuomet ložės buvo vadinamos „mišriosiomis“. Buvo įsteigta ir grynai moterų ložių. Tačiau vadinamoji „pagrindinė“ laisvosios mūrininkijos srovė atmetė galimybę kelti savęs ir „žmonijos giminės“ auklėjimo tikslą abiem lytims. (…) Nė vienas mąstantis brolis neprieštarauja, kad egzistuotų moterų ložės. Reikia būti solidariems, tai dera ir būtina tiek vyrams, tiek moterims. Klysta tie, kurie laiko laisvuosius mūrininkus antifeministais. Laisvieji mūrininkai nėra nei moterų priešai (mizoginai), nei iškelia vyrų giminę aukščiau moterų. Nusistatyti prieš ką nors, mūrininko supratimu, yra absurdiška, žemina žmogų bei primityvu. Tačiau Dievas mato – ložės tarnauja vyrų saviauklai, tikrai reikalingam dalykui.“

Lietuvoje kažkada lankėsi iškilus kaimyninės šalies mokslininkas, priklausantis reguliariajai ložei. Jį lydėjo sutuoktinė, irgi iškili akademinės visuomenės atstovė, tuomet buvusi tos šalies moterų masonijos Didžioji meistrė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-25-2017-m

Lietuvos knygynuose netrukus pasirodys nauja vertinga knyga – Rudigerio Klauso Mai „Slaptosios draugijos: mitai, valdžia ir tikrovė“. Joje informatyviai ir intriguojamai rašoma apie daugelio slaptųjų draugijų veiklą ir ypatumus, ritualus ir simbolius.

Norėdami paveikti istorinių įvykių eigą, slaptųjų draugijų nariai įsipainiodavo į sąmokslus, skandalus. Ištrauką iš šios knygos siūlome mūsų savaitraščio „Skaitinių“ rubrikos skaitytojams.

Ezoterikos pasaulyje iš tiesų egzistuoja įvairiausi tamplierių ordinai. Dauguma iš jų, įkurti XIX a. arba vėliau, siekė perimti legendinių tamplierių palikimą, tačiau palaidojo kryžiaus žygių idėjas. Iš esmės jiems visiems svarbiausia yra krikščionybės praktikavimas ir socialinė pagalba, kurią jie remia surinktomis aukomis ir narių mokesčiais. Jie išlaiko arba remia senelių namus, klinikas ir greitosios pagalbos gydytojus. Mums tai pažįstama iš kitų dvasininkų riterių ordinų – maltiečių ir joanitų. Tai nekelia nuostabos, nes šių ordinų susikūrimo tikslas buvo piligrimų apsauga Šventojoje žemėje ir rūpinimasis jais.

Įvairūs tamplierių palikuonys vieni nuo kitų skiriasi savo požiūriu į tikėjimą, socialinę pagalbą ir konfesiją. Kai kurie save laiko katalikais, kiti – ekumenais. Svarbiausia sąlyga norint tapti nariu yra nepriekaištinga reputacija. Būsimieji riteriai turi būti įsisavinę krikščionišką tikėjimą ir turėti tvirtą gyvenimo pagrindą. Maltos ordine pasiekti atitinkamus laipsnius, taigi priklausyti vidiniam ordino ratui, gali tik tie, kurie yra kilmingi. Akivaizdu, kad ir šis ordinas savo struktūra sudaro socialinį tinklą, kuriuo galima pasinaudoti esant reikalui. (…)

Iki šiol stipriausia dar veikianti slaptoji draugija yra laisvieji mūrininkai. Nepatikslintais duomenimis, pasaulyje yra 50 tūkst. ložių, kuriose dirba aštuoni milijonai laisvųjų mūrininkų. JAV su keturiais milijonais ložės brolių turi didžiausią laisvųjų mūrininkų kontingentą. Tai yra tradicija, juk ir JAV įkūrėjai George’as Washingtonas, Thomas Jeffersonas ir Benjaminas Franklinas buvo laisvieji mūrininkai, o didžioji nepriklausomybės aktą pasirašiusiųjų dalis taip pat priklausė šioms ložėms. Thomas Dehleris žinojęs šią tiesą taip pat, kaip ir Axelis Casaris Springeris, Gustavas Heinemannas ar Winstonas Churchillis.

Pagrindinė taisyklė yra ta, kad ložės broliai privalo vienas kitam padėti, tačiau lygiai tokia pat geležinė yra ir kita nuostata, kad ložėje nėra vietos politikai ir religijai. Nes laisvosios mūrininkijos siekis yra sienų griovimas, o ne jų statymas. Vyrai, kurie pilietiniame gyvenime yra krikščionys demokratai arba socialdemokratai, ložėje privalo pamiršti partijas ir politiką, kad galėtų dirbti vardan žmonijos gerovės. Dirbti su netašytu akmeniu, kitaip sakant, su paprastu žmogumi, reiškia pačiam tobulėti pagal krikščionišką švietėjišką moralę. Svarbiausios iš pagrindinių sąvokų yra žmogiškumas, tolerancija, pasiaukojimas ir artimo meilė.

Nuo draugijos iki socialinio tinklo

Bet kokiu egzistuojančiu socialiniu tinklu yra naudojamasi. Reikia atkreipti dėmesį, kad bet kokiu, o ne vien tik slaptųjų draugijų. Reikia labai atidžiai pasižiūrėti ir pamiršti savo pačių sukurtus stereotipus. Neretai paaiškėdavo, kad tie, kurie už kokį nors nusikaltimą prie gėdos stulpo kaldavo nusikaltėlius, iš tiesų patys būdavo kalti. Naciai žydus apšaukė esant žmogžudžiais ir sąmokslininkais, tačiau žmogžudžiai ir sąmokslininkai buvo patys naciai. Stalinas laisvuosius mūrininkus buvo paskelbęs žmogžudžiais ir sąmokslininkais, tačiau žmogžudys ir sąmokslininkas buvo jis pats. Tas, kuris rengia sąmokslą, labiausiai jo ir bijo. Pasaulis pernelyg sudėtingas, kad jame iš tiesų būtų įmanomi sąmokslai.

Vardą Bilderbergerių sąjungai davė neformalus susitikimas, kuris pirmą kartą įvyko 1954 m. prašmatniame „Bilderberg“ viešbutyje olandų Osterbeke, globojamas Nyderlandų princo Bernhardo. Greitai ši draugija tapo vienos slaptosios draugijos sinonimu, kuri tariamai dalyvavo pasauliniame – gruobuoniško finansų kapitalo prieš visą pasaulį – sąmoksle.

Tiems, kurie nori save pamaloninti sąmokslo teorijomis, tereikia žvilgtelėti į internetą: ten jų apstu. Vienoje karikatūroje pavaizduota ponia Merkel, tada dar opozicijos lyderė, ir ponas Schröderis, tuometinis kancleris, įkinkyti į bilderbergerių vežimą vietoje arklių. Nepaisant to, kad Gerhardas Schröderis nepasirodė nė viename iš susitikimų – nes oficiali konferencijos kalba yra anglų, o nemokant laisvai kalbėti angliškai ir nenorint tapti pajuokos objektu nereikėtų rodytis šioje konferencijoje – šis karikatūrų tipas yra gerai žinomas.

Už visų sąmokslo teorijų stovi ta pati tezė apie vienos mažos įtakingos grupės rezgamą pasaulinį sąmokslą – ar tai būtų laisvieji mūrininkai ar iliuminatai, žydai ar kapitalistai. Sąmokslo teorijų pagrindą dažniausiai sudaro šmeižtas ir neretai galima lengvai suprasti tokio šmeižto motyvus.

Bilderbergeriai nėra kokia nors slaptoji draugija. Jie susikūrė tuoj po nacionalsocializmo katastrofos ir Antrojo pasaulinio karo. Įtakingos žinomos asmenybės, laikydamosi griežto konfidencialumo, norėjo susitikti privačiai, kad pasikeistų savo požiūriais ir informacija. Kalba ėjo apie demokratijos Europoje stiprinimą ir bandymą suartinti Europą su JAV. Nuo tada kasmet rengiama dviejų su puse dienos trukmės konferencija, per kurią seminaruose diskutuojama tam tikromis aktualiomis temomis. Susitinka vadovaujančios mokslo, ekonomikos ir politikos asmenybės, nepaisant partinės politinės krypties ar narystės. Be konfidencialumo dalykinė diskusija būtų neįmanoma, nes tuo metu paliekami partijų politikos apkasai ir pamirštama ekonominė konkurencija. Bilderbergeriai turi sudarę savo tinklą.

Tai yra paslaptis

Žinoma, slaptosios draugijos taip pat gali sudaryti tinklą, o kartais jis yra net jų tikslas. Vienoje JAV televizijos giganto NBC laidoje reporteris 2003 m. rugpjūčio 31 d. paklausė svečio, ką reiškią, kad jis ir jo kontrahentas esą slaptosios draugijos „Skull & Bones“ nariai. Nustebęs svečias atsakė: „Nedaug, nes tai yra paslaptis.“ Kontrahentas, to paties reporterio paklaustas 2004 m. vasario 9 d., šito klausimo jau tikėjosi, todėl tik trumpai atsakė: „Tai yra paslaptis, mes negalime apie tai kalbėti.“ Laidos vedėjui Timui Russertui nepavyko daugiau sužinoti nei iš kandidato į prezidentus Johno Kerry, nei iš tuo metu prezidento pareigas einančio George’o W.Busho. Abu jie pasuodavo, permesdavo kamuolį į politinį lauką ir užsispyrę atsisakinėjo kalbėti šia tema. Tai nekelia nusistebėjimo, nes svarbiausios yra šios dvi taisyklės: privaloma saugoti draugijos paslaptis ir būtina paremti vienas kitą darant karjerą. Tai yra pagrindinės taisyklės. Visa kita – nostalgiški papročiai, sumaišyti su studentiškos bičiulystės žavesiu.

Tokių slaptųjų draugijų kaip „Skull & Bones“ esama anglų ir amerikiečių elito universitetuose. Kembridžo draugija vadinasi „Cambridge Apostles“ ir, kaip ir dauguma tokių studentiškų sąjungų, buvo įkurta XIX a. pradžioje. Williamas Huntingtonas Russelis, „Skull & Bones“ įkūrėjas, šią idėją pasiskolino iš Vokietijos, kurioje jis XIX a. pradžioje praleido vienerius studijų metus. Kai kas iš bonesmanų papročių iš tiesų primena studentų korporacijas Vokietijoje „Burschenschaften“, o simpatijos kompozitoriui Haydnui verčia galvoti apie laisvuosius mūrininkus. Galimas dalykas, kad generolas Russelis priklausė „Germaniai“. Ši tik Jeilio universitete veikianti draugija savo narius verbuoja iš studijuojančiųjų pirmąjį semestrą. Joks studentas negali pats pareikšti noro tapti nariu, tačiau jis gali būti išrenkamas jaunesniuoju tų, kurie praėjusiais metais buvo inicijuoti į šią draugiją.

Po studijų bonesmanas gali pasikliauti palaikymu vyresniųjų studijų draugų, kuriems jau yra pavykę įsitvirtinti svarbiuose politikos, ekonomikos, žiniasklaidos arba kariuomenės postuose. Kartais tokia globa jaunam vyrui nėra reikalinga, nes ją jam garantuoja šeimos ryšiai. Dauguma bonesmanų yra kilę iš senas tradicijas puoselėjančių šeimos klanų ir gali remtis savo maža protėvių – Jeilio absolventų ir bonesmanų – galerija. Politiniai įsitikinimai, kaip galima suprasti iš respublikono Busho ir demokrato Kerry pavyzdžio, čia neturi reikšmės, svarbu tik kilmė ir asmenybė. Todėl būtų klaidinga kalbėti apie sąmokslininkų slaptąją draugiją, nes kalba eina ne apie politines konfesijas arba mažas grupes su aiškiai apibrėžtais tikslais, o apie organizaciją, kuriančią ir globojančią elitą.

Kartais slaptųjų draugijų nariai įsivaizduojami lyg dviejų dimensijų būtybės, kuriems trečiąją dimensiją atstoja draugija, tačiau yra visiškai ne taip: savo asmenybe ir visomis jėgomis jie prisideda prie draugijos darbo, taip pat ją keičia. Taip baigiantis XX a. išsivystė visiškai naujas politinių draugijų tipas – socialinis tinklas.

Modernioje pliuralistinėje visuomenėje gauti valdžią galima tik remiantis socialiniais tinklais. Socialiniai tinklai yra neformalūs susivienijimai. Jie nėra renkami ir dažniausiai nematomi viešumoje. Jie posėdžiauja užsirakinę duris ir derina savo veiklą. Socialiniai tinklai yra slaptosios draugijos be ritualų ir be principų, išskyrus visus kitus lenkiantį karjeros principą. (…)

Jei moderni Vakarų visuomenė ir yra užkariaujama, tai tikrai ne slaptųjų draugijų, o socialinių tinklų, kurie veikia pragmatiškai, lanksčiai ir yra orientuoti vien tik į karjerą. Žodis „užkariavimas“ nėra labai tikslus apibūdinimas, nes tokie socialinių tinklų nariai į visuomenę skverbiasi kaip grybiena. Tai veda, žinoma, prie didelio populiarumo, nes politikos taktika baigia išsisemti, tačiau taip pat ir prie galimo vertybių praradimo…

Klaus Ruediger Mai

Iš vokiečių kalbos vertė Eugenija Tautkutė