BFL

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Matematikos studijas iš medikų dinastija garsėjančios šeimos kilęs Konstantinas Pileckas sakosi pasirinkęs todėl, kad negalėjęs ramiai, kaip tikram gydytojui dera, žvelgti į žmogaus kraują. Paradoksas, bet gyvenimas viską apsuko taip, kad šiandien jo plėtojami klampaus skysčio dinamikos matematinių modelių tyrinėjimai itin domina medikus, nes gali padėti išsiaiškinti kraujotakos sistemoje vykstančius fizinius procesus.

Anksčiau žymūs matematikai mėgdavo fotografuotis šalia didelės lygtimis išmargintos lentos. Šiandien jas galima pamiršti: matematikams lentas pakeitė kompiuteriai. Akademikas K.Pileckas tvirtina, kad teoretikams nereikia nė ypatingų programų, o štai taikomojo pobūdžio uždaviniams spręsti tenka pasitelkti brangiai atsieinančias kompiuterinių skaičiavimų programas.

Tačiau tokios programos vartotojas dažniausiai nesužino komercine paslaptimi laikomos vykdomų skaičiavimų grandinės, taigi pats turi spręsti, verta pasitikėti jos pateikiamais rezultatais ar ne. Kas kita – visiems prieinamos atvirojo kodo programos, kurių sukūrimą finansavo ES: jos nuo mokslininkų neslepia nieko.

K.Pileckas – pirmasis nepriklausomos Lietuvos mokslininkas, pagal aukštus vakarietiškus reikalavimus apgynęs habilituoto daktaro disertaciją Vakarų Europoje – Paderborno universitete (Vokietija). Vokietijoje matematikas su šeima praleido šešerius metus, vėliau pusmetį dirbo mokslinį darbą Japonijos mieste Kiote. Taip pat po keletą mėnesių darbavosi Feraros (Italija), Lisabonos (Portugalija), Ciuricho (Šveicarija), Neapolio (Italija) ir kituose pasaulio universitetuose.

Plonieji kraujo vamzdeliai

Savo lygčių tyrinėjimus akademikas K.Pileckas skirsto į keletą krypčių. Pirmoji iš jų bando apibrėžti klampių skysčių judėjimą plonųjų vamzdžių sistemomis. Vamzdžio plonumas šiuo atveju suprantamas kaip ilgio ir skersmens santykis, todėl tokie tyrinėjimai gali būti aktualūs ir chemijos gamyklų bei naftotiekių projektuotojams. Vis dėlto labiausiai jie domina gerokai plonesnių „vamzdelių“ – žmogaus kraujagyslių „remonto“ specialistus.

„Kraujas yra sudėtingas, daugybę individualių parametrų turintis neniutoninis, t.y. priklausomai nuo poveikio pobūdžio savo fizines savybes kaitaliojantis, skystis. Apibrėžti jas matematinėmis lygtimis sudėtinga, todėl ligšioliniuose skaičiavimuose pasitelkdavome įprastus klampius niutoninius skysčius, pavyzdžiui, paprasčiausią vandenį. Mokslinį projektą vykdėme kartu su Sent Etjeno universitete Prancūzijoje dirbančiu rusų kilmės profesoriumi Gregory Panasenko. Pernai paskelbėme tyrinėjimų rezultatus, kartu apibendrinome anksčiau panašioms problemoms spręsti taikytus matematinius modelius. Skirtumas toks, kad iki mūsų tebuvo nagrinėjami stacionarūs, nuo laiko koordinatės nepriklausantys skysčių tekėjimai, o mes atsižvelgėme ir į tekėjimo periodiškumą“, – aiškina K.Pileckas.

Šiuos tyrinėjimus, sutelkus dėmesį į medikams aktualiausias problemas, planuojama tęsti tuomet, kai mokslininkų projektams bus pagaliau paskirstytos 2014–2020 m. ES finansinio laikotarpio lėšos. Komandon ketinama pasitelkti ir medikus, mat matematikams sudėtinga nepasiklysti fiziologinių procesų subtilybėse.

„Jau nustatėme, kad kraujagyslių susijungimo taškuose atsiranda vadinamasis slėgio šuolis. Tačiau kodėl jis atsiranda ir nuo ko priklauso – dar nežinome“, – sako K.Pileckas.

Šimtamečio uždavinio gliaudymas

Pagrindinis hidrodinamikos paradoksas: dažniausiai reiškinių, kuriuos žmonės stebi kasdien, mokslininkai nesugeba paaiškinti, o reiškinių, kuriuos jie teoriškai paaiškinti gali, niekas nemato.

Vienas iš panašių analitiniams metodams nepasiduodančių hidrodinamikos uždavinių yra vadinamoji Leray problema, kurią 1933 m. suformulavo prancūzų matematikas Jeanas Leray.

„Apie Leray uždavinį žinau nuo studijų laikų. Dėstytojai mus įspėdavo, kad daug mokslininkų šiam uždaviniui paaukojo dešimtmečius, tačiau pasiekė palyginti nežymių, konkrečias sąlygas tenkinančių dalinių rezultatų. Bet prieš septynerius metus susitikę su panašioje srityje dirbančiu Neapolio universiteto profesoriumi Remigio Russo nusprendėme, jog esame jau pakankamai seni ir pakankamai žinomi, kad galėtume sau leisti rizikingą tyrimą. Keliskart nuvažiavau Italijon, kartu išryškinome perspektyviausias idėjas, tačiau supratome, kad joms vystyti stokojame žinių. Būtinai reikėjo trečio žmogaus, geometrinės mato teorijos specialisto. Ilgai jo ieškojome, kol atradome dar nė 40-ies metų neturintį, tačiau Rusijos mokslo premijas spėjusį pelnyti profesorių iš Novosibirsko Michailą Korobkovą. O tada darbas pajudėjo“, – pasakoja K.Pileckas.

Trijulės atradimus pernai vainikavo publikacija svarbiausiame pasaulio matematikos mokslo žurnale „Annals of Mathematics“. Tarptautinė matematikų komanda tikisi ir toliau lukštenti Leray uždavinį savo pasiūlytais metodais, tad ateityje dienos šviesą išvys ir žymiajai hidrodinamikos problemai skirta platesnė mokslinė monografija.

Asimptotiniais modeliais sudomino korėjiečius

Abstraktūs matematiniai metodai dažnai pasitelkiami ten, kur „nesiekia“ fizikų laboratoriniai tyrimai arba kompiuteriniai skaičiavimai. Tarkim, jei vienas prie kito liečiasi du rutuliai, tiksliai išmatuoti konkrečius jų sąlyčio parametrus laboratorijoje sudėtinga. Tuomet pasitelkiami asimptotiniai matematiniai metodai.

Tokius teorinius uždavinius K.Pilecko vadovaujama vilniečių matematikų grupė ketverius metus sprendė kartu su Ciuricho universiteto mokslininkais. Asimptotiniais lietuvių matematikų metodais jau susidomėjo ir Pietų Korėjos atstovai, ketinantys juos taikyti elektrotechnikoje. Neseniai Vilniuje dvi savaites viešėjo šios šalies atstovas Hi Jun Choi, turintis sutartį su valstybine elektrotechnikos kompanija.

„Tai unikalus žmogus, iš fizikų persikvalifikavęs į matematikus ir todėl gebantis matematikams suprantama kalba formuluoti aktualias pramonės užduotis. Lietuvoje tokių žmonių dabar itin stinga“, – pasiguodžia akademikas.

Po svečio viešnagės buvęs K.Pilecko doktorantas dr. Mindaugas Skujus vasarą pakviestas mėnesio trukmės stažuotės į Pietų Korėją. Pats akademikas prisipažįsta nebesiveržiantis į panašias keliones – namie jam patogiau dirbti, nei apsistojus mažame nuomotame bute kur nors užsienyje.

Pasitiko nemalonios staigmenos

Vis dėlto pašnekovas sako, kad 1996-aisiais, su šeima grįžęs į Vilnių iš Vokietijos, netrukus savo sprendimo pasigailėjo. Lietuvos mokslo tarybos nostrifikacijos komisija dėl biurokratinių priežasčių net dvejus metus delsė pripažinti Vokietijoje K.Pilecko apgintą habilituoto daktaro laipsnį.

Kita Vilniuje laukusi „staigmena“ – po matematiko šeimos butu Gedimino prospekte įsikūręs naktinis baras. Dvi dukras auginę Pileckai greit įsitikino: kovoti su triukšmingo baro savininkais teisinėmis priemonėmis – ne tik tuščias, bet ir rizikingas užsiėmimas.

„Pradėjome dairytis kito buto. Tačiau centre neradome tokio, dėl kurio galėtume būti ramūs, kad kaimynystėje neįsikurs kitas baras. Tada tapau vienu pirmųjų, nepriklausomoje Lietuvoje gavusių banko paskolą namo statybai. Mat galėjau oficialiais dokumentais pagrįsti savo uždirbtas vakarietiško lygio pajamas, o tokių žmonių šalyje buvo reta“, – šypsosi mokslininkas.

Akademiką stebina efektingas, bet paviršutiniškas Vyriausybės mostas daugiau valstybės finansuojamų studijų vietų skirti informacines technologijas pasirinkusiems jaunuoliams. „Ne­suprantu, kas jiems dėstys, nes visi mūsų doktorantai, nebelikus mokslininkų stipendijų, bėga arba į verslą, kur kukliausia siūloma alga bent tris kartus didesnė už jauno dėstytojo atlyginimą, arba į užsienio universitetus. Jei renkasi verslą – po trejų metų netenka docento vietos, nes nebeįstengia parengti reikalaujamo skaičiaus mokslinių publikacijų. Dirbti eiliniais lektoriais jiems nebelieka motyvacijos. Todėl jaunų dėstytojų mes neturime, o vyresnieji vienas po kito tampa emeritais“, – konstatuoja K.Pileckas.

V. Skaraičio nuotr.

Inga NECELIENĖ

Matematikas vienu metu turi būti ir studentas, ir profesorius, nes mokymasis visą gyvenimą – jo kasdienybė. „Tai tech­­­no­logijos, kurios kuria mūsų ateitį“, – sako upes tekėti atgal priverčiantis Raimondas Čiegis, apibūdindamas savo mokslo sritį – matematinį modeliavimą. Šalia rimtosios matematinės tėkmės išsitenka ir keliautojo, lobių ieš­kotojo vaga. „Jeigu jūs mane pamatysite užsikabarojusį ant tilto atbrailos, nemanykite, kad ruošiuosi šokti į upę. Va­di­nasi, aš ieškau lobio“, – perspėja profesorius.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Matematinio modeliavimo ka­ted­ros vedėjas 57-erių profesorius R.Čie­­­­­gis savo kasdienę veiklą apibūdina taip: „Aš niekada nedirbu – to, ką darau, negalėčiau pavadinti darbu, nes ši sritis man įdomi. O jeigu man įdomu, ne tik neskaičiuoju valandų, bet ir miegoti galiu neiti. Ir už tai man dar moka didelį atlyginimą – duoda savotišką premiją.“

Į jo mėgstamos veiklos sritį (žodžio „darbas“ taip ir nepavartoja) dar įeina dažnos kelionės – į užsienio universitetus R.Čiegis vyksta skaityti paskaitų, dalyvauti konferencijose, dirbti projek­tuose. Bet tai jam irgi dar viena dovana – juk sutinka daugybę įdomių žmonių, pabendrauja ir jau galėtų būti neblogas gidas, po daugybę Eu­ropos miestų.

Ar tikrai jokių darbų jo gyvenime tiesiog nė­ra? Gal namie indus išplauti yra darbas? Taip, palinksi galva, buitis – skaudi vieta. „Bet žmonai pasakysiu, kad sulaukęs klausimo apie indus prisipažinau, jog šioje srityje nesu stiprus“, – pasižada profesorius.

Universalieji matematikos modeliai

1995 m. įkurtai VGTU Matematinio modelia­­vimo katedrai vadovauti pradėjo ligi šiol čia tebedir­bantis R.Čiegis – tada vos 37-erių, o jau pro­fe­sorius. Kai pats Vilniaus universitete (VU) ma­te­matikos mokslus krimto, nei dabartinių už­da­vi­nių sąlygų, nei jų sprendimo būdų dar nebuvo.

Kokius klausimus matematinio modeliavimo specialistui tenka spręsti? Pačius įvairiausius, su ko­kiais tik ateina užsakovai. Pavyzdžiui, Ne­mu­ne pastebėta teršalų, taigi aplinkosaugininkams rei­kia išsiaiškinti, iš kur jų ten atsirado: iš Bal­ta­ru­sijos įplaukė ar Lietuvoje kažkas paleido?

„Šiai užduočiai išsiaiškinti naudojame panašų matematinį modelį, kokį pasitelktume nustatydami, iš kokio židinio name kilo gaisras, tik su upe daug lengviau. Upės vagos tėkmės, vėjo grei­­tis – šiuos dalykus galima atsukti, tiksliai ap­ska­i­­čiuoti ir pasakyti, kurioje vietoje į Nemuną pa­teko teršalų. Priversti upę tekėti atgal mes nesunkiai galime. Sunkiau sekasi padaryti neįmanoma – apgręžti laiką“, – sako profesorius.

Štai kitas verslui reikalingas sprendimas. Tam, kad šalia nutiestų požeminių kabelių sužaliuotų žolė ar sužydėtų žibutės, pavasario laukti dažniausiai nereikia – net šaltą žiemą elektros ka­be­lių ir šilumos trasų vietose boluoja plika že­mė.

Vadinasi, šios trasos nėra optimaliai įrengtos, nes į orą išleidžiama šiluma, už kurią sumoka var­­totojai. Matematinio modeliavimo specialistas sėda prie kompiuterio ir sukuria tokį pat, tik virtualų šių kabelių modelį ir be didesnių išlaidų palyginti greitai atlieka jo savybių tyrimą esant įvai­riausioms įmanomoms situacijoms. Re­mian­tis kompiuteriniais, simuliaciniais, imitaciniais eksperimentais padaromos išvados ir sužinoma, ką daryti, kad ir žemė be reikalo nešiltų, ir energijos sąnaudos nebūtų neproporcingos.

„Pagrindinė bėda – inžinieriai projektuoja tink­lus šiek tiek kitaip, nei būtų optimalus va­riantas. Taip elgtis, kaip daroma dabar, protinga trumpalaikės, bet ne ilgalaikės investicijos po­žiūriu. Susikerta interesai: žmogus daro tai, ką mes naudosime 20–30 metų, bet gyvena nuostatomis, kurios svarbios vos 2–3 metus: juk pasikeis valdžia, ateis kiti, tad kam daryti taip, kaip bus kažkam naudinga du tris dešimtmečius. Mes įrodome iracionalaus sprendimo faktą ir pateikiame užsakovui galimus sprendimo būdus. Tai uždaviniai, kuriuos mes mokame spręsti, ar jie pri­k­lausytų, kaip šiuo atveju, inžinerijai, ar me­di­cinai, lazeriams, logistikai, kriptografijai. Vi­sas šias iš pirmo žvilgsnio labai skirtingas sritis galima susieti per matematikos modelius ir įvairaus profilio mokslo uždaviniams spręsti taikyti tuos pačius metodus. Tai universalūs uždaviniai, dėl to vieną dieną mes galime tapti lazerių, o ki­tą – jau medicinos žinovais“, – aiš­kina VGTU Matematinio modeliavimo ka­ted­ros vedėjas.

Jam tenka greitai spręsti ne tik šiandien, bet ir rytoj kilsiančius uždavinius: ir verslas, ir mokslas, ir vartotojai atsakymų nori tuoj pat. Jį kviečiasi ir užsienio universitetai. „Vadinasi, mūsų lygis geras, kad mus kviečia būti partneriais. Šiek tiek gaila, kad užsienyje užsakymų gau­name daugiau negu čia. Kita vertus, ir įmonių ten nepalyginti daugiau“, – sako matematikas.

Tada ir dabar

Kai XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje Lie­­tuvos mokslų akademijoje R.Čiegis rašė di­sertaciją, visos akademijos turėta kompiuterinė įranga buvo menkesnio pajėgumo nei dabartinis standartinis 4 branduolių mikroprocesorių iš­ma­­nusis telefonas.

Kompiuteriai, internetas, technologijos lė­mė, kad susikūrė įvairių naujų šio mokslo atmainų, pavyzdžiui, to paties R.Čiegio iniciatyva 2004 m. VGTU įsteigta taikomosios matematikos krypties technomatematikos studijų programa, susiformavusi matematikos, kompiuterijos ir inžinerijos sandūroje. Be tradicinio daugelio mokslų skirstymo į teorinius ir eksperimentinius, šiandien jau garsiai kalbama apie trečiąjį žinių įgijimo būdą – kompiuterinį modeliavimą, arba virtualųjį eksperimentą, siejantį teorinę analizę ir natūralų eksperimentą.

Kai 1994-ųjų pabaigoje stažuodamas Da­ni­joje R.Čiegis pamatė pirmąją Europoje internetinės paieškos sistemą, kuria dabar mo­ka naudotis kiekvienas vaikas, į jos laukelį įvedus raktinius žodžius „matematinis modeliavimas“ sistema nieko negalėjo pasakyti. In­terneto parduotuvės, bankai, žiniasklaida, so­cialiniai tinklai ir kiti dabar kasdieniais tapę žo­džiai tada atrodė iš fantastikos srities. Kaip ir R.Čiegio paaiškinimas, kad konstruojant lėktuvus arba automobilius realieji eksperimentai pa­kei­čiami virtualiais, panašiais į kompiuterinius žaidimus. Visi taip įtikėję skaičiavimų tikslumu ir galia, kad realiems skrydžiams pradėti užtenka naują lėktuvą išbandyti virtualioje laboratorijoje. Tereikia specialistų, gebančių sieti matematikos, kompiuterijos ir inžinerijos mokslų žinias.

Kad tai visiškai normalu, į išmaniųjų įrenginių ekranus įnikusiems jaunuoliams išaiškinti leng­viau, nei papasakoti, kad ir anksčiau, kai ne­buvo nei kompiuterių, nei mobiliųjų telefonų, žmo­nės susitikdavo, bendraudavo, tik turėdavo ki­tą in­for­mavimo sistemą – susitardavo iš anksto.

„Pavyzdžiui, aš šiandien telefonų knygelės fai­­lą visiškai ištryniau iš savo atminties ir nebeži­nau nei žmonos, nei draugų telefono numerių. Nor­malus protokolas reikalauja pasidaryti at­sar­ginę užrašų knygelės kopiją, bet dauguma žmonių duomenų pa­pil­d­omai nesaugo. Gy­ve­name šiek tiek kaip tie trys pasakos paršiukai, kuriems užtenka pasistatyti šiaudinį namelį, nes vasara niekada nesibaigs. Arba stebėtis, kodėl mobiliojo ryšio opera­torius nesukuria atsarginės telefono knygelės ko­pijos – juk mato, kad patys to nepadarome“, – sako pašnekovas.

Tarp realaus ir virtualaus

Pagrindinis matematinio modeliavimo principas – virtualiojo eksperimento metodika, t.y. tiriamas realus objektas pakeičiamas atvaizdu – ma­tematiniu modeliu, o vėliau virtualiuoju ob­jektu. Kuris vaizdas tikrasis, o kuris virtualus, atskirti nėra lengva. Kaip kai kuriems žmonėms – atskirti virtualųjį ir tikrą gyvenimą.

„Stengiamės neatsilikti ir eiti visų priekyje, nes esame ateities modeliuotojai. Kaip visuome­­nė yra pribrendusi pokyčiams ir kaip naujosios technologijos keičia žmonių bendravimą, man ne visada patinka, bet šiuos procesus pa­veikti – ne mūsų jėgoms. Anksčiau sakydavome, jog tėvai ima nebesuprasti savo vaikų, bet dabar pažangos tempas toks didelis, kad ne kartos nespėja viena paskui kitą – šis terminas sutrumpė­jo iki penkmečio ar dešimtmečio“, – sako moks­lininkas.

Ar ateities modeliuotojai numatę, kokios ga­li­mos dviejų pasaulių susipynimo pasekmės? „B­ijau, kad pasekmės neapmąstytos“, – svarsto profesorius.

Jam pačiam šie pasauliai nėra susipynę, o nuo­lat bendraudamas su studentais pastebi, kad gyvendami feisbukuose ar tviteriuose jie nemažai praranda – nebeturi savo virtuvės.

„Mano jaunystės laikais norint akis į akį pa­dis­kutuoti visais klausimais buvo tokia jauki vie­ta – namų virtuvė. Gal mūsų laikų virtuvę dabartiniam jaunimui atstoja feisbuko grupė? Kita vertus, mes irgi galėdavome apsimesti kuo norime, būti nuoširdūs arba kelioms valandoms prisiimti tam tikrą vaidmenį, tik tą darydavome ne virtualiame pasaulyje, o, pavyzdžiui, važiuodami traukiniu ir žinodami, kad šalia sėdinčių žmonių daugiau gyvenime nebesutiksime, – anų ir šių laikų bendravimo paraleles brėžia R.Čiegis. Ir pakartoja: – Tai nėra tik juoda arba balta – lengvų at­sa­kymų čia nerasime. Mes priklausome technolo­gijų amžiui, bet nemažai pasaulio vis dar gyvena viduramžių sąlygomis.“

Štampas – visam gyvenimui

„Tai žmogus, kuris kuria mokslą ir daug ką sa­vaime išverčia į skaičių kalbą. Gal šiek tiek už­daras, griežtokas, santūrus“, – taip savo brolį api­būdi­na chemikas, habilituotas socialinių mokslų dak­taras, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Ekonomikos katedros profesorius Re­migijus Čiegis.

Griežtumą, kurio tenka ir studentams, ir Kau­­­­ne likusiam broliui, yra kaip pateisinti – Rai­­­­mon­das už Remigijų vyresnis. „Jis buvo spor­­tiš­kesnis už mane, nors abu sportavome. Nuo ma­žens visi buities darbai irgi tekdavo broliui, nes aš buvau ma­žiukas. Kaip mažesnis, po mokyklos baigimo li­kau Kaune, o jis išvyko į Vilnių, nes norėjo studijuoti teisę. Tik teisei laiko nebeliko – metams įstojo į matematiką ir čia įstrigo ilgam“, – pasakoja Remigijus ir paaiški­na, ką kalbant apie brolius dvynius reiškia jaunesnis ir vyresnis: maž­daug pusvalandžiu anksčiau gimęs Rai­mon­das vyresnio brolio žymę ne­šioja visą gyvenimą.

„Bet mes ne broliai Lavrinovičiai, nesame identiški dvyniai“, – paaiškina Remigijus.

Broliai augo ir mokėsi darbininkų rajone Šan­čiuose, bet mokykla buvo puiki, joje dirbo ne vienas tikro vargo ir tremties ragavęs mokytojas. Jų tėvai nebuvo baigę aukštojo mokslo, mama neišvengė Sibiro baisybių, bet tais laikais žmonių vidinis ir formalusis išsilavinimas dažnai kardinaliai skirdavosi. „Tėvai ir mokykla buvo svarbiausi kelrodžiai. Tai, kad tapome mokslininkais, – didžiausias mokytojų nuopelnas“, – sa­ko VGTU profesorius R.Čiegis.

Keliautojas ir lobių ieškotojas

Pastaruosius pustrečių metų VGTU profesorius judėjimui suteikė naują formą – tapo lo­bių ieškotoju. Norint surasti lobį tenka spręsti loginius uždavinius, minti kriptografijos mįsles, bristi, plaukti per vandenį, kartis į medžius.

Nors katedros kolegos apie šią aistrą žino, jis sugeba juos nustebinti. Sykį lobiai nuvedė į pa­tiltės kanalizacijos šulinį, iš ku­rio išlindęs pamatė savo katedros dėstytoją. Sutrikusiai kolegei patenkintas profesorius išrėkė: „Sveika, radau lobį!“

Šie lobiai – dvasiniai ir labiau virtualūs nei tik­ri, kaip ir pati R.Čiegio matematinio modelia­vi­mo veiklos sritis. Bet patiriami įspūdžiai, ga­li­mybė į gamtą ar miestą pažvelgti kitomis aki­mis, atrasti tai, ko iki tol neįžvelgei, – štai tikrasis lo­­bis, kurio simuliuoti ar modeliuoti nereikia.

Nuo trečios klasės marijampolietis Tadas Žaliauskas laimi miesto matematikos olimpiadas. Tačiau Marijampolės marijonų gimnazijos abiturientui būti savo kiemo žvaigžde nesinori, jis siekia raškyti pergales ir nacionaliniuose konkursuose. Kiekvieną olimpiadą Tadas lygina su nauja viršukalne, kurią reikia įveikti. Tad šiemet gabus matematikas siekia ne tik brandos egzaminų viršūnių, bet ir vėl atsidurti tarp olimpiadų prizininkų.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Tadas matematika susidomėjo tada, kai suprato, kad mokyklinę matematikos programą jam sekasi gliaudyti be didesnio vargo. „Man patinka daug dalykų: įdomi literatūra, o istorija, panašiai kaip ir matematika, skatina mąstyti ir nekartoti anksčiau padarytų klaidų. Tačiau jei reikėtų išskirti dalyką, kuris man kelią didžiausią susidomėjimą, tai būtų matematika. Ja domėtis pradėjau tada, kai pamačiau, kad šis dalykas nereikalauja daug pastangų“, – pasakoja abiturientas.

Būdamas antrokas Tadas ėmė spręsti ketvirtokų pratybų uždavinius ir suprato, kad gali įveikti ir sudėtingesnes užduotis. Todėl po pamokų nuėjęs į kitą mokyklą pas mamą, dailės mokytoją, pradinukas ir ten bibliotekoje susirasdavo matematikos vadovėlių „ne pagal amžių“, skirtų vidurinės mokyklos mokiniams. Tad nenuostabu, kad penktokas Tadas jau buvo sprendęs septintokų matematikos vadovėlių uždavinius, o vėliau konkurse pralenkė vyresnius mokinius ir iškovojo bronzos medalį.

„Kad matematikoje iš tiesų kažką sugebu, supratau būdamas aštuntokas, kai rungiausi su 9 klasių moksleiviais ir laimėjau bronzos medalį”, – apie laimingai pasibaigusį krikštą pirmojoje nacionalinėje olimpiadoje pasakoja Tadas ir priduria, kad tąkart vien jau patekti į šią olimpiadą jam prilygo pasiekti neįkopiamą kalno viršūnę.

Viršukalnės, kurias reikia įveikti

Matematikos grožis jam atsiskleidė išaugus mokyklinės matematikos programos marškinėlius, kai dalyvaudamas matematikos olimpiadose suprato, kad jų uždaviniuose pateikiamos problemos gerokai skiriasi nuo tų, kurias narplioja mokyklos suole. Todėl mokinys pasakoja, kad kiekviena nauja olimpiada skatino jį judėti pirmyn. „Kiekviena olimpiada buvo kaip nauja, aukštesnė viršūnė alpinistui – neįkopiamų kalno viršūnių likdavo vis mažiau“, – taip pernai olimpiadų jaudulį Tadas apibūdino autobiografinio apybraižų žinyno „Kas bus kas. Lietuvos ateitis“ sudarytojams.

Dvi viršukalnės, kurios dar laukia, yra didžiosios tarptautinės matematikos olimpiados. Tadas pasakoja, kad į Lietuvos komandą, vykstančią į pasaulinę matematikos olimpiadą, jis bandė pakliūti dar aštuntoje klasėje, tačiau priduria tada daug iš savęs ir nesitikėjęs: „Ten reikia kovoti su gimnazinėmis klasėmis, dvyliktokais, kurie uždavinių jau būna spėję išspręsti gerokai daugiau nei aš, aštuntokas. Be to, faktas yra tai, kad į šią olimpiadą vyksta daugiausia dvyliktokai. Išimčių iš šios taisyklės, žinoma, būna, bet jos labai retos.“

O štai kelionė į Vidurio Europos matematikos olimpiadą Tadui šiemet jau atrodė ranka pasiekiama, jei ne vienas koją pakišęs geometrijos uždavinys. Tačiau motyvacijos jis dar sako nepraradęs, rankos nenusviro, todėl išbandyti laimę pakliūti į šias didžiąsias olimpiadas bandysiąs ir šiemet.

Be pasaulinės ir europinės olimpiados atrankų, abituriento šiemet laukia ir dvi nacionalinės – matematikos ir informatikos olimpiados. Jose 2014 ir 2015 m. Tadas apšilo kojas. Dvejus metus iš eilės laimėjo trečią vietą nacionalinėje matematikos olimpiadoje, 11 klasėje užėmė pirmą vietą informatikos olimpiadoje, taigi ir šiemet dvyliktokas savo tikslą rėžia tiesiai – būti vienu iš trijų prizininkų.

Atsidurti tarp prizininkų Tadui nėra neįprasta, nes kasmet nuo trečios klasės jis Marijampolės matematikos olimpiadoje užima tik pirmą vietą. Tačiau olimpiadininkas neslepia, kad laimėti Lietuvoje – visai kitas reikalas: „Įrodyti, kad esi geras savam kieme, nepakanka, o statistu būti nesinori.“

Tado klasės auklėtoja, Marijampolės marijonų gimnazijos fizikos mokytoja metodininkė Rasa Motūzaitė patikina, kad jei klasėje dairytumeisi savivaldybės ir nacionalinių olimpiadų prizininko Tado, sunku būtų atspėti, kuris tai mokinys. Pasak auklėtojos, Tadas iš bendraklasių neišsiskiria: „Jis nuoširdus ir darbštus, daug stengiasi ir dirba savarankiškai. Bet, žinoma, Tadas apdovanotas ir prigimtiniais gabumais tiksliesiems, gamtos mokslams. Nors klasėje jis iš kitų mokinių neišsiskiria, mokytojai jam skiria daugiau dėmesio, parenka sudėtingesnių uždavinių.“

Sukūrė miesto programėlę

Tadas pasakoja apie olimpiadų duoną ir sako, kad prie jo asmeninių pergalių ir kitų Marijampolės marijonų gimnazijos bendramokslių laimėjimų nemažai prisidėjo buvęs jo matematikos mokytojas Alvydas Beinakaraitis.

„Jis sugebėdavo atrasti tokių uždavinių, prie kurių tekdavo pavargti, papasakodavo įdomių, gyvenimiškų, bet su matematika susijusių istorijų, svarbiausia – viską mokėjo pateikti su humoru. Be to, mokydavo ne tik per pamokas. Mokytojas vadovavo užklasiniam matematikos būreliui, kuriame spręsdavome sudėtingesnius uždavinius. Šis matematikas iš mūsų sugebėdavo išspausti geriausius rezultatus miesto olimpiadose. Keliolika jo parengtų 5–12 klasių mokinių geriausiai pasirodydavo Marijampolės olimpiadoje“, – apie buvusį mokytoją, kuris išvyko dėstyti į Kauno technologijos universiteto gimnaziją, pasakoja abiturientas.

Tado sektinų asmenybių sąraše – ir daugiau pavardžių, kurias abiturientas nurodė pildydamas apybraižų žinyno „Kas bus kas. Lietuvos ateitis“ dalyvio anketą. Jis paminėjo „Veido“ šiemet aprašytą gabų matematiką Kęstutį Česnavičių. Pasak Tado, Kauno technologijos universiteto gimnazijos alumno K.Česnavičiaus patirtis, dalyvavimas pasaulinėse matematikos ir informatikos olimpiadose skatina siekti tikslo ir jį.

Kita įkvepianti asmenybė – Ilja Laursas ir jo sėkmės istorija. Informatika besižavintis Tadas su bičiuliais sukūrė programėlę, skirtą išmaniesiems telefonams, „Marijampolės miesto meniu“. Programėlė, kurioje galima rasti lankytinus objektus, renginių programą, maitinimo įstaigas, šiemet buvo nominuota per Lietuvos interneto apdovanojimus „Login“.

„Kai buvau šeštokas, knygyno viršutinėje lentynoje pamačiau C++ programavimo kalbos vadovėlį, iš kurio mokosi aukštųjų mokyklų studentai. Atsimenu, įtikinėjau mamą, kad man jį nupirktų“, – susidomėjimo informatika pradžią prisimena Tadas. 2015 m. Lietuvos informatikos olimpiadoje jis laimėjo pirmą vietą. Šiemet, žinoma, ir vėl joje dalyvaus.

Šiandien informatika, programavimas Tadui yra ne vien mokomasis dalykas ar olimpiadų uždaviniai, bet ir laisvalaikis. Apskritai matematiką, programavimą, Nacionalinės moksleivių akademijos uždavinių sprendimą Tadas priskiria prie laisvalaikio užsiėmimų. Bet marijampolietis skuba pridurti, kad turi ir įprastesnių laisvalaikio pomėgių: „Man patinka sportuoti, tradiciškai pažaidžiu futbolą ir krepšinį. Niekada neatsisakau dalyvauti protmūšiuose, be to, skaitau mokslo populiarinimo žurnalus ir mėgstu keliauti.“

Šiemet dviejų nacionalinių olimpiadų ir atrankų į tarptautines olimpiadas laukiantis Tadas, kaip ir dera abiturientui, galvoja ir apie karjerą po mokyklos. Kol kas jis ketina studijuoti informacines technologijas, programavimą Vilniaus universitete arba Kauno technologijos universitete. Nors neatmeta galimybės išbandyti jėgas studijuoti svetur, labiau norėtų Lietuvoje, arčiau namų.

Svarbiausi T.Žaliausko pasiekimai

11 klasė

I vieta Lietuvos informatikos olimpiadoje

III vieta Lietuvos matematikos olimpiadoje

III vieta Lietuvos edukologijos universiteto jaunųjų matematikų olimpiadoje

II vieta dr. J.P.Kazicko Suvalkijos krašto moksleivių programavimo konkurse

10 klasė

III vieta Lietuvos matematikos olimpiadoje

III vieta Lietuvos edukologijos universiteto jaunųjų matematikų olimpiadoje

II vieta dr. J.P.Kazicko Suvalkijos krašto moksleivių programavimo konkurse

I vieta Marijampolės savivaldybės informatikos olimpiadoje (10–12 klasių grupėje)

9 klasė

Pagyrimo raštas Lietuvos fizikos olimpiadoje

II vieta Šiaulių universiteto matematikos konkurse

IV vieta Lietuvos informatikos olimpiadoje

8 klasė

III vieta Lietuvos 9 klasių matematikos olimpiadoje

III vieta Vilniaus universiteto 7–8 klasių mokinių olimpiadoje

III vieta prof. J.Matulionio jaunųjų matematikų konkurse (10 klasių grupėje)

Per šį dvidešimtmetį profesoriui Evaldui Nekrašui pavyko atsidurti daugiausiai užsienio mokslo leidiniuose cituojamų Lietuvos politologų sąrašo viršūnėje.

Pastaruoju metu retai interviu žiniasklaidai duodantis Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) Tarptautinių santykių katedros vedėjas bei buvęs šio Universiteto Filosofijos katedros vedėjas, nūnai profesorius Evaldas Nekrašas šypteli išgirdęs, jog tarp visų Lietuvos politikos mokslų atstovų jo reitingas ir cituojamumas užsienio mokslo leidiniuose pats didžiausias. “Žinote, man, kaip mokslininkui, didžiausią pasitenkinimą paliko prieš dvejus metus išleista mano knyga “Pozityvus protas: jo raida ir įtaka modernybei ir postmodernybei”. Ją rašiau net dešimt metų. Tai labai ambicinga knyga, kurioje aprėpiama daugybė klausimų, aktualių ir politikos mokslams. Kitas man, kaip mokslininkui, labai malonus ir giliai įstrigęs momentas nutiko, kai kurso pabaigoje studentai ėmė ploti už įdomias ir naudingas paskaitas. Iki tol maniau, kad plojama tik teatre, po gero spektaklio ar koncertų salėse. Tad man tai buvo taip neįprasta ir taip malonu, kai šitai dukart gyvenime patyriau”, – pasakoja prof. E.Nekrašas ir priduria, kad studentų dėkingumas ir parašyta knyga jam yra netgi didesni įvertinimai už visus oficialius apdovanojimus.
O reikšmingiausiais savo darbais pašnekovas vadina jau minėtą knygą bei du savo straipsnius: anglų kalba parašytą “Ar Lietuva yra Šiaurės ar Vidurio Europos šalis” (1999 m.) (beje, sutrumpintą šį straipsnį publikavo ir mūsų savaitraštis) bei “Kritiniai pamąstymai apie Lietuvos užsienio politiką” (2009 m.) (pastarąjį persispausdino Krokuvos Jogailaičių universitetas), iš skaičiuojamų daugiau kaip 120-ies jau publikuotų tekstų.
Tiesa, mokslininko kolegos atkreipia dėmesį, kad E.Nekrašas yra ne tik vienas labiausiai cituojamų Lietuvos tarptautinių santykių specialistų, o ir didelę įtaką Lietuvos filosofijos mokyklai padaręs mokslininkas. Jo parašytas “Filosofijos įvadas” yra vienas fundamentaliausių bei įdomiausių mūsų filosofijos mokslo vadovėlių.
Beje, įdomu tai, kad prof. E.Nekrašas nėra sausas politikos mokslų teoretikas. Jis yra patarinėjęs parlamentiniam Užsienio reikalų komitetui 1991 – 1992 m. bei dirbęs Užsienio reikalų ministerijos konsultantu nuo 1997 iki 1999 m. Be to, buvo nominuotas ambasadoriumi, nors taip ir neišvykęs į diplomatinę tarnybą. Negalima nepaminėti ir to, kad jis buvo viliojamas įvairių partijų pasukti į politiką, bet šiandien džiaugiasi nesusiviliojęs panašiom pagundom ir likęs moksle.
“Na, mano kelias daug kur dvigubas: juk ir į filosofiją bei politologiją atėjau ne iš karto, o po inžinerijos bei matematikos studijų. Gal šitai susiję ir su tuo, kad esu gimęs po Dvynio ženklu”, – nusijuokia pašnekovas.
Taigi, koks tas mokslininko kelias į filosofus ir politologus.

Elitinio kurso matematikas pasirinko filosofiją
Istorijos mokytojų šeimoje gimęs būsimas mokslininkas jau būdamas penkerių pradėjo skaityti. O kai pradėjo lankyti Ukmergės 2-ąją vidurinę mokyklą, mokslai taip lengvai sekėsi, kad po abitūros egzaminų gerai nė nežinojo, ką labiausiai norėtų studijuoti. “Pasirinkau automechanikos ir matematikos studijas tuomečiame Kauno politechnikos institute (KPI), mat nenorėjau eiti į sovietinę kariuomenę, o visos kitos aukštosios mokyklos, išskyrus KPI, buvo panaikinuskios karines katedras, tad studijuojant kitur būtų tekę atlikti privalomąją karinę tarnybą. Bet jau netrukus KPI rektorius Kazimieras Baršauskas susitarė su Vilniaus universiteto rektoriumi Jonu Kubiliumi rengti elitinį matematikų kursą ir, atrinkę geriausius KPI matematikus, man pasiūlė studijas Vilniuje. Kadangi mums prižadėjo “aukso kalnus”, sutikau”, – nusijuokia prof. E.Nekrašas.
Taip prasidėjo jo dvigubos inžinerijos ir matematikos studijos. “Buvau negudrus, – vėl pasišaipo iš savęs pokalbininkas, – pirmus dvejus metus nesupratau, kad galima nenueiti į kokią nors paskaitą, tad lankiau absoliučiai visas paskaitas: kartais kol atvažiuodavau nuo vieno Universiteto fakulteto iki kito, tai yra iš M.K.Čiurlionio gatvės iki Aušros vartų, telikdavo 10 min. pietums. O po paskaitų sėdėdavau prie namų darbų”.
Bet jau po ketvirto kurso atlikęs praktiką VU Filosofijos fakultete būsimasis mokslininkas atvirai pasakė Lietuvos matematikų tėvui prof. J.Kubiliui, girdi, nors matematika jam lengvai sekasi, bet filosofija – nepalyginti įdomesnė sielai. “Mane labiau domino žmogus, jo vieta pasaulyje, kaip jis suvokia, pažįsta, priima moralinius sprendimus”, – pašnekovas paaiškina savo posūkį iš matematikos ir inžinerijos į filosofiją.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-3-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Į Vidurio Europos matematikos olimpiadą patekęs KTU gimnazijos vienuoliktokas Matas Grigaliūnas užsibrėžė tikslą parsivežti medalį ir patekti į pasaulinę olimpiadą, tačiau uždavinių ištisomis paromis negliaudo. Mat gabus jaunuolis dar ir Lietuvos vandensvydžio jaunių rinktinės narys, taip pat folkloro ansamblio “Kaukutis” šokėjas bei dainininkas.

Vos pradėjus kalbėtis Matas sugriauna stereotipą, kad ypatingais gabumais tiksliesiems mokslams apdovanotų jaunuolių niekas, išskyrus formules ir teoremas, nedomina. Kauno technologijos universiteto (KTU) gimnazijos moksleivis entuziastingai kalba ne tik apie fizikos dėsnius, kūrybą matematikoje, gamtoje vykstančius procesus, bet ir apie senųjų lietuvių liaudies bei šokių prasmę ar vandensvydžio treniruotes. Pasirodo, jam viskas vienodai įdomu ir visiems savo pomėgiams jis randa laiko. “Žinojau, kad profesionaliu muziku netapsiu, tačiau baigiau muzikos mokyklą, nes man norisi suprasti, kaip kuriama muzika, o folkloro ansamblį lankau nuo antros klasės, nes dainuodamas senąsias lietuvių dainas įsivaizduoju, kaip gyveno mūsų protėviai, labiau suprantu, kokia anuomet buvo Lietuva”, – sako birbyne, pianinu ir gitara grojantis, taip pat KTU gimnazijos chore dainuojantis Matas.
Nors jis yra respublikinių matematikos, fizikos, chemijos, biologijos olimpiadų pirmų vietų laimėtojas, tačiau bene labiausiai gabų vaikiną žavi matematikos formulės ir teoremos. “Matematika – visų mokslų motina, ja paremtos visos kitos disciplinos, tad įdomu gilintis. Be to, čia daug kūrybos. Visas matematikos grožis atsiskleidžia, kai netikėtai pirmą kartą pritaikai formules ar teoremas”, –  dėsto M.Grigaliūnas.

Namų darbams – dvi valandos per savaitę

Mato matematikos mokytojas, Nacionalinės moksleivių akademijos (NMA) direktorius Leonas Narkevičius pastebi, kad domėjimasis daugeliu dalykų yra išskirtinis itin gabių vaikų bruožas. “Matas – smalsus, tačiau ir tėvai jį skatina užsiimti įvairia veikla. Žinoma, iš negabaus vaiko didelių laimėjimų neišspausi”, – neabejoja L.Narkevičius.
Mato mama Nomeda Grigaliūnienė sako, kad jau pradinėse klasėse ragino sūnų išbandyti kuo daugiau būrelių, kad atsirinktų, kas jam labiausiai patinka. “Norėjom, kad Matas prasmingai leistų laisvalaikį, tad pirmoje klasėje jis lankė net septynis būrelius. Viskas jam buvo įdomu: dramos, šaškių, gamtos būreliai, pamokos muzikos mokykloje, plaukimo treniruotės”, – prisimena N.Grigaliūnienė.
Smalsumu iš bendraamžių Matas išsiskyrė ir darželyje – jau ten pradėjo žaisti šaškėmis ir šachmatais, auklėtojas nuolat stebindavo rinkdamas įvairius vabalus bei vabzdžius, kuriuos lengvai atpažindavo. “Namuose buvo daug knygų apie vabzdžius, tad Matas jas savarankiškai studijavo ir įsidėmėjo daugelio vabalų pavadinimus”, – pasakoja N.Grigaliūnienė.
Matas priduria, kad vos penkerių sulaukęs jau aiškinosi, ką reiškia Mendelejevo lentelės elementai, buvo išmokęs kirilicą, puikiai gebėjo atlikti ne tik sudėties, atimties, bet ir nesudėtingus dalybos bei daugybos veiksmus. Tad pradėjęs lankyti mokyklą per pamokas nelabai turėjo ką veikti. “Mokytoja mane net tildydavo, nes daug žinojau ir vis nustelbdavau bendraklasius”, – juokiasi Matas. Ir priduria, kad daugiausiai žinių gaudavo skaitydamas įvairias enciklopedijas.
Dabar gabus vaikinas taip pat greitai įsisavina informaciją, išgirstą mokykloje, ir yra vienas geriausiai besimokančių KTU gimnazijos moksleivių. Nors ruošdamas namų darbus Matas sugaišta vos po porą valandų per savaitę, tačiau dešimtą klasę baigė tik turėdamas vieną devynetą iš anglų kalbos.
Jo mama sako, kad nėra mačiusi ir kada Matas rengiasi olimpiadoms. Tad bene daugiausiai laiko kaunietis skiria pomėgiams. “Per vasarą reikia nemažai nuveikti, nes norėčiau laimėti medalį rudenį Šveicarijoje vyksiančioje Vidurio Europos matematikos olimpiadoje. Pernai nepavyko užimti aukštos vietos, todėl šiemet reikia atsigriebti. Esu suplanavęs per dieną bent dvi valandas spręsti uždavinius, tačiau vasarą gana sunku rasti net ir tiek laiko”, – neslepia Matas.

Iš olimpiados – į sporto varžybas ar koncertą

N.Grigaliūnienė pasakoja, kad, kiek pamena, visi Mato vakarai ir vasaros užimtos repeticijomis, treniruotėmis, varžybomis arba koncertais, o per atostogas vieną stovyklą keičia kita. Štai ir šiemet vos grįžęs iš Baltarusijoje vykusios matematikos stovyklos, skirtos pasirengti olimpiadai, būsimasis vienuoliktokas skubėjo į folkloro ansamblio “Kaukutis” repeticijas ir vyko į Lietuvos moksleivių dainų šventę. Paskui stovyklavo su šeima. Dar jo laukia folkloro stovykla, išvyka į gamtą su vandensvydžio komanda ir NMA itin gabiems mokiniams skirta stovykla Nidoje, kur Matas ir tikisi rimčiausiai padirbėti prie uždavinių.
“Jam smagu visur dalyvauti. Be to, nuo mažens skiepijom atsakomybės jausmą, tad pradėtus darbus stengiasi atlikti iki galo. Nors dažnai tenka skubėti iš vieno užsiėmimo į kitą, tačiau niekuomet neatsisako dalyvauti nei koncertuose, nei sporto varžybose. Štai šiemet, kai dalyvavo olimpiadoje Vilniuje, kiti dalyviai dar liko sostinėje nakvoti, o Matas iškart išskubėjo į vandensvydžio varžybas”, – prisimena N.Grigaliūnienė.
“Tiesiog norisi palaikyti sportinę formą, be to, judėti sveika. O ir sportuoti patinka, ypač kai yra komandinis žaidimas. Kai antroje klasėje pradėjau lankyti baseiną, greitai vien tik plaukimo nebeužteko, tad pradėjau žaisti vandensvydį. Vėliau keletą metų lankiau regbio treniruotes, tačiau supratęs, kad šis sportas man nelabai tinka, grįžau į vandensvydžio treniruotes”, – pasakoja Matas.
Beje, laimėjimais jis gali pasigirti ir kaip sportininkas. Mat prieš porą metų  Šiaurės ir Baltijos šalių turnyre su Lietuvos jaunių vandensvydžio rinktine yra laimėjęs pirmą vietą.
Įveikti varžovus svarbu jam ir mokso olimpiadose. Pasak Mato, tai puiki galimybė pasilyginti su kitais, pamatyti, kiek žinai ir kur dar reikėtų pagilinti žinias.
“Matas ketina iškovoti medalį Vidurio Europos matematikos olimpiadoje. Žinoma, jeigu nenusigręš fortūna. Mat sprendžiant uždavinius, kaip ir žaidžiant kortomis, reikia ne tik žinių, bet ir sėkmės, – dėsto NMA direktorius L.Narkevičius. – Vis dėlto, nors Matas gerai išmano matematiką ir daug dirba savarankiškai, tačiau blaškydamasis po kitų mokslų olimpiadas bei turėdamas daug pomėgių negali kryptingai siekti tikslo.”
N.Grigaliūnienė mano, kad jeigu Matas koncentruotųsi tik į vieną sritį, turėtų per daug laisvo laiko, tad jį išnaudotų ne itin prasmingai, pavyzdžiui, žaisdamas kompiuterinius žaidimus. Be to, jam įdomi ne tik matematika. “Jau nuo penktos klasės jis vis klausinėjo, kada gi mokykloje prasidės chemijos kursas. O kai pirmoką, norėdama, kad gražiau rašytų, pasodinau mokytis dailyraščio, jis nusprendė perrašinėti knygos “Chemija ne chemikams” ištraukas”, – juokiasi Mato mama.

Vienas KTU gimnazijos lyderių

Beje, jaunąjį mokslininką domina ne tik matematika, chemija, bet ir fizika, astronomija ar net vaistažolės. Namuose radęs knygą apie vaistinius augalus, Matas ją savarankiškai išstudijavo ir dabar stovyklaudamas gamtoje atpažįsta daugelį žolių bei medžių. Be to, žino, kur vienų ar kitų ieškoti. “Kai žygyje užsimanau arbatos, prirenku mėtų. Jų einu ieškoti prie vandens telkinių, ten kur drėgna”, – dar vieną pomėgį atskleidžia Matas.
Jis sako, kad šiuo metu bene daugiausiai laiko skiria matematikai, nes mokytojai paskatino gabų berniuką dalyvauti olimpiadose, o juk jaunesnėse klasėse daugiausiai organizuojama įvairių matematikos konkursų. Tad pradėjęs juose skinti pergales norėjo žinias šioje srityje gilinti ir vėliau.
Vis dėlto baigęs KTU gimnaziją, Matas planuoja rinktis biochemijos arba farmacijos specialybę. “Norėčiau studijuoti Amerikos, Didžiosios Britanijos ar Kinijos universitete ir grįžęs į Lietuvą padėti skleistis mūsų šalies mokslui”, –  vieną pagrindinių savo tikslų atskleidžia moksleivis.
“Sunku prognozuoti, ar Matas garsins Lietuvą mokslo laimėjimais, ar pasuks, tarkim, į verslą. Tačiau neabejoju, kad ateinančius dvejus metus jis bus gimnazijos lyderis – išsiskirs iš bendraamžių mokslo, sporto laimėjimais ir kaip iki šiol aktyvia veikla mokyklos renginiuose”, – apibendrina KTU gimnazijos matematikos mokytojas L.Narkevičius.

Mato Grigaliūno laimėjimai

Nuo penktos klasės kasmet tarptautiniame matematikos konkurse “Kengūra” patenka į geriausiųjų trisdešimtuką: aukščiausia užimta vieta – antra.
2011 m. laimėta pirma vieta fizikos čempionate ir Šiaulių universiteto matematikų konkurse. J.Matulionio jaunųjų matematikų konkurse iškovota antra vieta. Jis pirmos vietos laimėtojas respublikinėse matematikos, chemijos ir gamtos mokslų olimpiadose, o Lietuvos fizikos olimpiadoje – antra vieta.
2012 m. nuotolinėje Lietuvos chemijos olimpiadoje – aukso medalis, respublikinėse matematikos ir chemijos olimpiadose laimėta antra vieta,  Lietuvos fizikos olimpiadoje – bronzos medalis.