Vienintelį pasaulinio pripažinimo lietuvišką prekės ženklą sukūręs ir milijonus uždirbę kaunietis verslininkas to pasiekė ne tik darbu ir gebėjimais, bet ir išnaudodamas pavaldinius.

Praėjusį ketvirtadienį, kai vienos didžiausių šalies verslo grupių – „Vičiūnai group“ įmonių Plungėje darbuotojai rengėsi protestams, grupės valdybos pirmininkas Visvaldas Matijošaitis kandidatavo į Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentus. Tačiau kolegos pramonininkai jo kandidatūroje neįžvelgė aukštos reputacijos verslininko etalono, kokiu buvo laikomas ankstesnis LPK prezidentas a.a. Bronislovas Lubys, ir 55-erių metų kaunietis verslininkas rinkimus triuškinamai pralaimėjo – tegavo 28 iš 144 balsų.
Kodėl ne tik V.Matijošaičio valdomų įmonių darbuotojai, bet ir jo kolegos nepalaiko verslininko, vienintelio sugebėjusio plačiai pasaulyje įtvirtinti lietuvišką prekės ženklą?

Krizė imperiją tik dar labiau išplėtė
Naujos įmonės, nauji verslai, nauji eksporto adresai… Tuo metu, kai sugebėjusieji išgyventi krizę dar laižosi žaizdas, V.Matijošaičio „Vičiūnai“ šaute šovė į viršų. Kauno laisvojoje ekonominėje zonoje prieš savaitę oficialiai pradėta „Baltic fish export“ gamyklos, perdirbsiančios Baltijos jūroje sugaunamas žuvis, statyba. Investicijos į ją – 37 mln. Lt, joje dirbs 200 žmonių. Pernai įsteigtame kitame žuvies pramonės fabrike „Baltic food partners“ dirba 245 darbuotojai. Telšiuose planuojama 80 mln. Lt investuoti į šiuolaikišką paukštidę ir kiaušinių perdirbimo įmonę, mat „Vičiūnų” bendrovės per parą sunaudoja apie 800 tūkst. kiaušinių baltymų, todėl nuspręsta patiems pasirūpinti šia žaliava. Dar dvi tris modernias gamybos įmones planuojama statyti 2014–2015 m.
„Vičiūnų“ plėtra sulaukia net gąsdinimų: V.Matijošaitis paskelbė, kad kitas kaunietis verslininkas, „KG Group“ vadovas Tautvydas Barštys net grasino jį užkasti, sužlugdyti jo verslą, jei neatsisakysiąs planų investuoti į Vievio paukštyną.
„Vičiūnų“ šūkis „Gimę Lietuvoje. Įvertinti pasaulyje“ vis labiau atitinka prasmę. Įmonės eksporto žemėlapyje – 40 šalių. Dabar „Vičiūnų“ grupės įmonių yra septyniolikoje šalių. Naujausias adresas – Afrika, Mauritanija, kur nutarta atidaryti žuvies perdirbimo cechą, o vėliau gal ir fabriką.
V.Matijošaičio valdoma įmonė – surimio produktų gamybos lyderė pasaulyje, bet verslininką pagal pagrindinę jo gamybos sritį vadinantieji Krabu netrukus gali būti priversti sugalvoti jam kitą pravardę: „Vičiūnai“ žiojasi vis daugiau verslo sričių. Be krabų lazdelių gamybos, „Vičiūnų“ restoranų grupės, autoservisų ir kt., nutarta imtis žemės ūkio produkcijos gamybos ir perdirbimo.
Šiuo metu V.Matijošaičio vadovaujama verslo imperija – 47 įmonės su 6,5 tūkst. darbo vietų. Jis ne tik vadovauja verslui, bet ir kartu su žmona valdo stambius įmonių akcijų paketus – nuo 40 iki 60 proc. Pernai su didele prabanga naujojoje Kauno „Žalgirio“ arenoje „Vičiūnai“ atšventė savo veiklos 20-metį. Nedaug įmonių sugebėjo ne tik taip ilgai išgyventi, bet ir taip išsiplėsti. Dalis tokių – buvusių sovietinių įmonių direktorių privatizuotos ar „prichvatizuotos“. V.Matijošaičio kelias į verslo šlovę kur kas proziškesnis.

Dešimt metų milicijoje, dvidešimt pirmi – savam versle
Norint atsekti šiandien milijonieriaus verslininko gyvenimo kelią iki pernai vykusių savivaldybių tarybų rinkimų, buvo sunkoka – juk savo pirmą CV jis ir parašė tik susirengęs kandidatuoti į Kauno miesto tarybą. Kaip pats juokauja, anksčiau neprireikė, nes jau dvidešimt pirmi metai dirba savo paties įmonėje.
Apie savo vaikystę V.Matijošaitis pasakoja tiek: „Tėvas gyveno atskirai, o mama turėjo išlaikyti tris vaikus ir savo nedirbančius tėvus. Negeras tėvo pavyzdys mūsų šeimą savotiškai subūrė. Mama buvo labai tvirta, ji mane išmokė visko, ką moku šiandien.”
Baigęs Kauno Šančių vidurinę mokyklą, jis studijavo Vilniaus inžineriniame statybos institute, įgijo inžinieriaus mechaniko diplomą. Metus dirbo “Lietkoopsąjungos” Kauno autobazėje, bet tai nebuvo pirmoji jo darbovietė: būdamas moksleivis, vasarą yra darbavęsis statybose, nes norėjo motociklo, o studijuodamas – vaikų darželyje kiemsargiu, vėliau ugniagesiu.
Dešimtmetį dirbo vidaus reikalų sistemoje: kriminalinėje paieškoje, patrulinėje tarnyboje, kadrų skyriuje, K.Požėlos (vėliau Santakos) vidaus reikalų skyriaus viršininko pavaduotoju.
V.Matijošaitis pasakoja, kad juodu su žmona tuomet dirbdavo ir papildomai: dieną valdiškame darbe, o vakarais – namie. „Auginome gėles, dirbome nežiūrėdami į laikrodį tam, kad gyventume geriau. Pradėti savarankišką gyvenimą, kaip ir daugeliui, nebuvo lengva”, – pasakoja verslininkas. Bet didžiuodamasis prisimena, kad pirmą namą pasistatė būdami 23-ejų, prieš tai pardavę turėtą seną.
O 1991-aisiais įregistruoti savi „Vičiūnai“, tik anuomet, kaip ir daugelis, V.Matijošaitis verslą pradėjo nuo įvairių prekių prekybos. Beje, pasirinko tokį įmonės vardą, nes Vičiūnuose, vienoje gražiausių Kauno vietų, jis, šeštos kartos kaunietis, ir gimė, čia ir dabar gyvena. Su bendraamže žmona visur kartu jau trisdešimt trečius metus – ir darbe, ir Kauno savivaldybės taryboje, ir medžioklėje. Sūnūs Dainius ir Šarūnas taip pat dirba kartu su tėvais.
Verslas šeimą padarė milijonieriais: Matijošaičių turtas vertinamas 195 mln. Lt. „Gal ir tapau šiek kiek turtingesnis nei kiti, bet tik todėl, kad dirbau, ir ne vienas – visa komanda“, – yra sakęs „Veidui“ verslininkas, vis pakartodamas, kad didžiausią atsakomybę jaučia dėl savo bendrovės darbuotojų: juk jei kas nutiktų, tai pajustų 6,5 tūkst. žmonių, kuriems jis darbdavys.
Tačiau jo valdomų įmonių darbuotojai, bent jau iš eilinio, ne vadovaujamo personalo, darbdavio jaudulio dėl jų nejaučia – atvirkščiai, mano esantys išnaudojami. Gal ne iš piršto laužta, kad V.Matijošaitis kiekvieną rytą pradeda ironišku klausimu, ko čia dar jis neišsunkęs. O išsunkti gali ir akmenį.

Reikia ne labdaros, o uždirbto atlyginimo
„Žmonės rengiasi didelei akcijai, nori streikuoti, stabdyti gamybą. Visose keturiose „Vičiūnų“ įmonėse Plungėje padėtis ne tik negerėja, bet vis blogėja. Darbininkų vidutinė alga – 900 Lt, tiesa, operatoriai uždirba daugiau, apie 1500 Lt. Darbas sunkus, tenka dirbti ir naktinėmis pamainomis. Be to, vienas dirba trijų darbą, nes žmonės atleidinėjami: kur dirbdavę 70, likę 40 darbuotojų“, – piktinasi „Vičiūnų“ grupės įmonių Plungėje profesinės sąjungos komiteto pirmininkė Vilma Kūrienė, pridurdama, kad jei kas randa kitą darbą, į “Vičiūnus” niekada negrįžta.
Profsąjungos lyderė pasakoja, kad šiuo metu konfliktinė situacija susidariusi „Plungės duonoje“: žmonės nuolat verčiami dirbti viršvalandžius, kurie neapskaitomi, žadant, bet netesint kompensuoti kitu laiku. Tad dabar visą mėnesį kasdien papildomai dirbtos valandos fiksuojamos specialiame žurnale.
V.Kūrienė piktinasi, kad mainais į mažą algą ir viršvalandžius „Vičiūnų“ įmonių žmonėms pasiūlyta 20 proc. „Čili picos“ nuolaida: „Tai pasityčiojimas. Mums reikia ne labdaros, o užsidirbto atlyginimo. Bet įmonių vadovai užsiciklinę tik siekti gerų rodiklių.“
Vis dėlto profsąjungos lyderė nelinkusi tiesiogiai kaltinti V.Matijošaičio. Ji daro prielaidą, kad nuo jo slepiama, kokia kaina tie geri rodikliai pasiekiami. Bet „gyvą“, ne televizoriaus ekrane, savininką pamatyti ir su juo pasikalbėti pastarąjį kartą profsąjungos lyderei buvo pavykę senokai, dar prieš savivaldos rinkimus.
Sklinda kalbų, kad dar sunkesnė padėtis „Vičiūnų“ valdomame  restoranų tinkle, kur vidutinis atlyginimas tesiekia 657 Lt. Tačiau ten nėra profsąjungos, tad niekas darbuotojų interesų negina, o žmonės neanonimiškai bijo kalbėti.
Lietuvos maistininkų profesinės sąjungos pirmininkė Gražina Gruzdienė sako, kad „Vičiūnų“ grupės darbuotojams rojumi nekvepia, tačiau darbuotojų atlyginimai, deja, daugmaž atitinka atlygį kitose panašiose lietuviško kapitalo įmonėse. Tačiau, kaip pabrėžia G.Gruzdienė, „Vičiūnų“ grupės savininkas – vienas turtingiausių Lietuvos žmonių, tad galėtų svarstyti algų pakėlimo klausimą.
Plungiškiai sako, kad „Vičiūnų“ įmonės – paskutinė vieta, kurioje norisi dirbti. Deja, tenka pripažinti, kad pasirinkimas tikrai nedidelis. Tad, viena vertus, reikėtų lenkti galvą prieš V.Matijošaitį, kad jo įmonės sugebėjo išgyventi, taip išsaugodamos bent šiokias tokias darbo vietas. Antra vertus, „Vičiūnų“ grupės pagrindinių akcininkų Matijošaičių valdomų įmonių ir milijonų daugėja, tad galimybių realizuoti bendrovės tinklalapyje viešai išeksponuotą siekį būti patraukliu darbdaviu tikrai yra galimybių.
Tačiau viename interviu jis taip įvardijo savo poziciją: „Privatus verslas niekada neužsiims labdara ir norės uždirbti kuo daugiau pelno.“ Tik nepridūrė, kokia sąskaita: neteisėtų viršvalandžių, menkų algų? Socialiai atsakingo verslo, koks vis labiau akcentuojame demokratinėse šalyse, kai žmonės įmonės rezultatus kuria ne vergovės sąlygomis, „Vičiūnų“ realybėje nematyti. Ir nors V.Matijošaitį visi giria – ir pelnytai – už darbo vietų kūrimą, tačiau mokesčių, taip pat ir gyventojų pajamų valstybei dinamika, ją analizavusių verslininkų teigimu, nekyla aukštyn taip smarkiai, kaip jo verslas. Tai rodo, kad įmonės klestėjimo aukso smiltelių iki eilinio darbuotojo nenukrinta.
Beje, „Vičiūnų“ grupė yra „Baltosios bangos“ judėjimo, kuriame dalyvaujančios įmonės remia skaidrų verslą ir mokesčių mokėjimą, narė. Tačiau „Vičiūnų“ galva nė neslepia, kad prabangų „Maserati” registravo Estijoje, o „Audi“ – Belgijoje. Vis dėlto negražu milijonieriui bandyti išvengti tegu ir neprotingų mokesčių Lietuvoje mokėjimo.

Politikos debiutantas joje daug nenuveikė
Pastaruosius porą metų V.Matijošaitis siekia plėsti savo įtaką ne tik versle, bet ir politikoje: milijonierius įkūrė visuomeninį judėjimą „Vieningas Kaunas“ ir pelnė penkis mandatus Kauno taryboje – sau, žmonai, dar vienam „Vičiūnų“ darbuotojui, šeimos draugei ir kaimynei, garsiai sportinių šokių trenerei Jūratei Norvaišienei. Žinoma, galima svarstyti, ar taip atstovaujama visuomeniniam judėjimui, – o gal tik vienai verslo grupei?
Verslininkas net turėjo ambicijų tapti laikinosios sostinės meru. Netapo – miesto vairą dėl politinių intrigų gavo Liberalų sąjūdžio atstovas Rimantas Mikaitis, bet, daugelio politikų teigimu, iš tikrųjų tą vairą sukiojo jis. Tačiau netrukus vėl įvyko valdžios perversmas, ir V.Matijošaičiui teko tenkintis opozicijos politiko vaidmeniu.
Kauno mero postą susigrąžinęs konservatorius Andrius Kupčinskas V.Matijošaičio debiutą politikoje vertina nevienareikšmiškai. Jis sako neįžvelgiąs interesų konflikto, kurio baimintasi prieš rinkimus: svarstyti keli V.Matijošaičio verslo detalieji planai, bet jis svarstant nusišalino. Tiesa, Vyriausioji tarnybinės etikos komisija pripažino, kad Matijošaičiai supainiojo savo verslo ir viešuosius interesus, balsuodami dėl svarbaus jų verslui nekilnojamojo turto mokesčio, ir teismas sprendimo nepakeitė.
Vis dėlto meras neįžvelgia, kad aptariamas verslininkas būtų nuveikęs ką svaraus politikos srityje, o kartais jo viešojo ir privataus intereso supratimas būna labai keistas. Pavyzdžiui, jis siūlė atleisti kai kurias miesto įmones nuo dividendų mokėjimo. „Savo nuosavame versle jis taip nesielgtų“, – neabejoja A.Kupčinskas.
Kad V.Matijošaičio politinės ambicijos siekia aukščiau Kauno valdžios, galima suprasti iš ketinimų jo įkurtam „Vieningam Kaunui“ kartu su Artūro Zuoko TAIP debiutuoti Seimo rinkimuose, bet pats V.Matijošaitis lyg ir nežada kandidatuoti.
Verslininkui akivaizdžiai norisi ir svaresnio visuomeninio statuso. Iki savivaldos rinkimų jis per daug nesiafišavo, bet dabar V.Matijošaitį galima pamatyti net TV žaidimuose spėliojantį, kokios spalvos apatinius drabužėlius tuo metu dėvi greta sėdinti jo žmona.
Ne ką nuveikęs politikoje, V.Matijošaitis užsimojo tapti didžiausios ir įtakingiausios pramonininkų organizacijos – LPK prezidentu. Tačiau ir čia patyrė fiasko: 28 balsai už jį, o 116 – už jo konkurentą Robertą Dargį. Verslo lyderiai neslėpė pašaipos: pretendentas būti Lietuvos pramonininkų veidu, matyt, posto siekęs tik dėl garbės ar įrašo vizitinėje kortelėje, gal nelabai ir ketinęs ginti ne tik savo, bet ir visų LPK įmonių interesus, nes prieš rinkimus, priešingai nei jo varžovas, jų problemomis net nepasidomėjo. Per rinkimus paklaustas, ką nuveiktų tapęs LPK prezidentu Lietuvos verslo labui, V.Matijošaitis sukėlė juoką, atsakydamas, kad nesuprato klausimo.
Be to, „Vičiūnių“ vadovas, švelniai tariant, nelabai kokios iškalbos, sunkiai kalba angliškai, o juk LPK prezidentui dažnai reikia ginti verslo interesus tiek Lietuvoje, tiek Briuselyje. Vis dėlto V.Matijošaitis, matyt, nelabai adekvačiai įvertina savo gebėjimus kitose srityse, nors versle jis, be jokios abejonės, – čempionas.

Flirtas su bulvarine žiniasklaida pagadino reputaciją
Nors apie save V.Matijošaitis sako: “Nuo vaikystės išmokau rūpintis kitais. Dabar, kai galiu skirti pinigų labdarai, tikiu, kad jie pasiekia tą žmogų, kuriam tuo metu labiausiai reikia”, tačiau šaipomasi, kad labdaros V.Matijošaitis turbūt duoda, kai jau negali neduoti.
Jis remia Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę, įsteigė ir vadovauja „Žalgirio” paramos fondui. „Vičiūnų” grupė – pagrindinė moterų krepšinio komandos „Viči-Aistės“ rėmėja, remia ir futbolo, regbio, ledo ritulio klubus. Įmonė skelbiasi esanti ilgametė įvairių socialinių, kultūros bei verslo renginių globėja ir rėmėja.
Vis dėlto Kauno meras A.Kupčinskas tvirtina didelių mecenatystės požymių neįžvelgiąs. Kartais bandant pasirodyti renginių rėmėju, imamasi net gudravimo. Pavyzdžiui, „Vieningas Kaunas“ įdeda skelbimą, kviečiantį į renginį, lyg būtų jo organizatorius, bet iš tikrųjų tai būna miesto savivaldybės renginys.
Galima sakyti, jog per pastaruosius porą metų V.Matijošaitis, kad ir kaip norėtų įsitvirtinti politikoje, pagerinti savo renomė visuomenės akyse, įsitvirtino tik bulvarinėje žiniasklaidoje, tuo gerokai pasigadindamas reputaciją. Jis ėmė demonstruoti savo prabangą: tai atvykęs į miesto tarybos posėdį prabangiu „Ferrari” nerado smulkiųjų užmokėti už jo stovėjimą, tai net skrisdamas į Afriką medžioti kartu skraidinosi žurnalistus.
Ne vienas verslininkas apie V.Matijošaitį sako, kad, nepaisant tikrai išskirtinės verslo sėkmės, jam vis dėlto nereikėtų veržtis į politinius ar Lietuvos verslo atstovavimo postus, nes tam jis nelabai tinkąs: jam nebūdingas valstybinis požiūris, socialinis jautrumas, stinga inteligencijos, diplomatiškumo, kalbos kultūros, jis ignoruoja kitų nuomonę.
Neturtingas verslininkas – tikrai joks komplimentas. Tačiau būti verslininku milijonieriumi garbinga tik tuo atveju, jei milijonai uždirbti darbu ir gebėjimais, o ne ką „prichvatizavus“, ne pavaldinių vergiško darbo ir mokesčių slėpimo sąskaita, jei tais milijonais verslininkas sugeba plėtoti skaidrų, socialiai atsakingą verslą. Galų gale – jei tuos milijonus leidžia ne savo milijonieriaus statusui įrodyti, bet ir visuomenei svarbiausioms gyvenimo sritims paremti. V.Matijošaitis tokį milijonieriaus etaloną kol kas ne visada atitinka.

Jau prasidėjo įtakingiausios verslo organizacijos – Lietuvos pramonininkų konfederacijos – prezidento rinkimų kampanija, kurios favoritais laikomi fabrikantas Visvaldas Matijošaitis ir statybininkas Robertas Dargis.

Birželio mėnesį Lietuvos pramonininkų laukia sunki, beveik neįgyvendinama užduotis – išsirinkti naują konfederacijos prezidentą vietoje pernai spalio pabaigoje netikėtai mirusio ilgamečio vadovo, „Achemos“ grupės prezidento Bronislovo Lubio.
„Kad ir kas būtų išrinktas, jeigu lyginsime su B.Lubiu, tai palyginimas tikrai bus ne pretendento naudai, nes labai jau aukštai iškelta kartelė, – liūdnai kalba LPK garbės viceprezidentas Mykolas Aleliūnas, 1989-aisiais buvęs vienu Lietuvos pramonininkų asociacijos, vėliau tapusios konfederacija, steigėjų. – Šiomis dienomis dalyvavau knygos apie signatarus, kurios leidimą fundavo B.Lubys, pristatyme, tai vienas kalbėjusių signatarų labai taikliai pasakė, kad pastaruosius du dešimtmečius Lietuvoje buvo dvi iškiliausios asmenybės: poetas Justinas Marcinkevičius ir pramonininkas Bronislovas Lubys. Ir abu jau išėję.“

„Ferrari“ prieš „Maybach“

Užimti B.Lubio vietą – tikrai nemenkas iššūkis, nes šis pramonininkas, politikas, visuomenės veikėjas per pastaruosius du dešimtmečius ne tik pavertė LPK įtakingiausia verslo organizacija Lietuvoje. Jis taip pat suformavo tam tikrą verslo, ypač stambiojo, santykių su visuomene ir valstybės politikais etiką, kurios pats griežtai laikėsi ir nevengdavo pašiepti tų, kurie kelia save aukščiau už tautos išrinktuosius ar pabrėžtinai puikuojasi turimais turtais.
Prieš kokius penkerius metus, kai įžvalgesni verslininkai jau matė krizę ir taupė, bet kai kurie jautėsi pinigų viešpačiais, per Lietuvą nuvilnijo prabangių, netgi išskirtinių automobilių pirkimo banga. Tai matydamas B.Lubys kone demonstratyviai nusipirko stilingą mažylį „Smart“, kurį pats vairuodavo Vilniaus gatvėmis, stulbindamas visus, atpažinusius, kad prie to automobiliuko vairo sėdi turtingiausias Lietuvos žmogus. „Jeigu jie tokie turtingi, tegu sau važinėja bentliais, meibachais ar ferariais, – pašaipiai atsakydavo B.Lubys, klausiamas, kodėl neleidžia sau ko nors prabangesnio nei serijinis „Mercedes“, prie kurio vairo jis sėsdavo tik vykdamas tolimesnėn kelionėn – į Kauną ar Klaipėdą. – Aš tiek daug pinigų neturiu, man mieste ir smarto užtenka.“
Paradoksas, bet du iš tų, kurių adresu, labai tikėtina, buvo paleista ši viešą puikybę smerkianti pastaba, dabar vadinami realiausiais kandidatais į LPK prezidento postą: tai kelių „Ferrari“ ir kitų retų sportinių automobilių savininkas, „Vičiūnai Group“ valdybos pirmininkas Visvaldas Matijošaitis ir nekilnojamojo turto bendrovės „Eika“ direktorius Robertas Dargis, jau pradedant bliūkšti nekilnojamojo turto burbului nudžiuginęs save 800 tūkst. Lt kainavusiu limuzinu „Maybach“, o savo kolekcijoje turintis šarvuotą „Mercedes“, kuriuo važinėjo pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis, ir „Range Rover“, kuriuo po Vilnių vežiota Britanijos karalienė Elžbieta II.
Žinoma, kalbant apie LPK prezidento rinkimus galima sakyti, jog pretendentų vairuojami automobiliai – tai smulkmena, juoba nėra abejonių, kad abu verslininkai pinigus jiems įsigyti sąžiningai užsidirbo. Kita vertus, tai šį bei tą sako apie jų savosios vietos visuomenėje supratimą, kuris, deja, ne į gerąją pusę skiriasi nuo B.Lubio nubrėžtų standartų. Ką jau kalbėti apie tokius dalykus, kaip elgesys viešoje vietoje.
Pernai vasarą Kaunas aptarinėjo dvi žinias, susijusias su daugumai miestiečių gerai pažįstamu V.Matijošaičio „Ferrari“: pirmą – su pasimėgavimu, antrą – su pasipiktinimu. Mat pirma gegužės pabaigoje milijonieriui ir naujosios miesto valdžios atstovui teko susimokėti baudą už ilgiau, nei išpirktas laikas, mokamoje stovėjimo aikštelėje paliktą automobilį. O rugpjūtį V.Matijošaitį nubausti išdrįsusią įstaigą užgriuvo jo suorganizuota savivaldybė kontrolė, tiesa, jokių didelių pažeidimų neradusi.
Tiesiog neįmanoma įsivaizduoti, kad šitaip būtų galėjęs pasielgti B.Lubys. Visi jį pažinojusieji vienu balsu tvirtina: jei jau šį žmogų būtų ištikusi tokia bėda, tai jis nesiginčydamas būtų ne tik baudą čia pat sumokėjęs, bet ir atsiprašęs, kad savo poelgiu kažkam sukėlė nepatogumų. Būdamas turtingiausias ir įtakingiausias Lietuvos verslo lyderis, B.Lubys puikiai suvokė, kad vienas svarbiausių jo uždavinių – gerinti verslo ir apskritai turtingų žmonių įvaizdį visuomenėje, o vieša arogancija bei galios demonstravimas tam tikrai nepadeda.
Žinoma, gali būti, kad ir V.Matijošaitis pasimokė iš šio skandalo. Kartu su juo posėdžiaujantys Kauno tarybos nariai „Veidui“ pasakojo, kad pastaruoju metu jis itin stengiasi perlaužti valdingą, kitų nuomonių nepripažįstantį savo būdą, ir čia jam labai padedanti žmona, bet „nuolatos kas nors išlenda“.

Du požiūriai į LPK vietą

Vis dėlto šalia pretendentų noro tapti LPK prezidentu yra dar ir patys pramonininkai, kurie rinksis: V.Matijošaitis ar R.Dargis. Abu jie, viena vertus, gerai pažįstami konfederacijas nariams, kita vertus, atstovaujantys visiškai skirtingam požiūriui į verslą ir jo asocijuotų struktūrų vaidmenį visuomenėje.
V.Matijošaitis – stambus pramonininkas, vienas didžiausių eksportuotojų (85 proc. „Vici“ produkcijos išvežama), tačiau tai tikras seno tipo fabrikantas, kurio įmonės pridėtinę vertę kuria daugiausia mažų sąnaudų, taigi ir mažų atlyginimų bei sunkių darbo sąlygų, sąskaita. Apdirbamosios pramonės pelno marža yra labai nedidelė, tad išgyventi galima tik ekstensyviai plečiantis, ką „Vičiūnai Group“ sėkmingai ir daro. Bet klausimas – kiek tai gali tęstis? Kinų ir kitų azijiečių darbo jėgos kainomis vis tiek neaplenksi, apie kokias proveržio technologijas žuvies pirštelių gamybos srityje irgi neteko girdėti.
Kita vertus, V.Matijošaitis neabejotinai kietai atstovautų pramonės interesams Vyriausybėje bei Seime, nors tokio gebėjimo bendrauti su politikais kaip B.Lubys jis tikrai neturi. „Jeigu Vyriausybei reikia priimti sprendimą, tai, liaudiškai tariant, reikia pašvilpti, susodinti visus prie stalo – pristatyti, kokių reikia sprendimų, rytoj surinkti visą informaciją, o poryt pakelti rankas. Viskas, – prieš trejetą metų aiškino V.Matijošaitis „Verslo žinioms“. – Per vieną dieną problemą galima išspręsti.“ Šis pareiškimas gali sukelti tik juoką žmogui, praktiškai susidūrusiam su Vyriausybės veikla ir interesų derinimu politikoje, bet gerai atspindi tam tikros lietuviško verslo dalies požiūrį į visų problemų sprendimo būdą.
Šiuo požiūriu R.Dargis, daugiau nei dešimtmetį dirbantis kartu su politikais ir vykdomosios valdžios struktūromis, yra visiškas V.Matijošaičio antipodas. Visas savo vadovaujamas asocijuotas verslo struktūras – Statybininkų asociaciją, Nekilnojamojo turto plėtros asociaciją R.Dargis pirmiausia naudoja kaip instrumentą visam Lietuvos verslui ir visuomenei stumti pirmyn, o tik paskui – kaip lobistines organizacijas. Šiuo metu visur cituojamas tyrimas apie tai, kokia Lietuvos žmonių dalis moka mokesčius ir tempia ant savo pečių valstybę, atsirado R.Dargio užsakymu. Jis labai rimtai stumia švietimo ir mokslo pertvarką, nes dabartinė visiškai neatitinka verslo ir valstybės poreikių, remia įvairių Lietuvos ateities vizijų kūrimą. Ir pabrėžtinai primena, kad nors verslas jo gyvenime užima svarbią vietą, bet „kuo didesnio pinigų kiekio turėjimas nėra mano viso gyvenimo tikslas“.
Bus labai įdomu stebėti, kurį supratimą apie LPK vietą visuomenėje birželį pasirinks šalies pramonininkai: arogantišką, senamadišką, bet kietą fabrikantą patvaldį V.Matijošaitį, ar verslą, kaip pilietinės visuomenės pažangos variklį, propaguojantį R.Dargį. Tai daug pasakys apie tai, kaip Lietuvos verslas supranta savo vietą visuomenėje.

a. a. Bronislovas Lubys
Pareigos: „Achemos“ grupės prezidentas, KLASCO prezidentas
Išsilavinimas: Kauno politechnikos institutas, inžinierius chemikas
Verslą pradėjo: 1994 m., būdamas valstybinės įmonės „Azotas“ generalinis direktorius
Verslo dydis: 2010 m. grupės turtas įvertintas 2,9 mlrd. Lt, darbuotojų – 5,5 tūkst.
Turtas: vienas turtingiausių Lietuvos žmonių, pats turtingiausias pramonininkas, 2011 m. turtas vertintas 744 mln. Lt
Politinė ir visuomeninė veikla: Kovo 11-osios Akto signataras, Vyriausybės vadovas 1992–1993 m., Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas 1993–2011 m.
Įtaka: 1992–2011 m. – vienas iš trijų įtakingiausių Lietuvos žmonių
Pomėgiai: buriavimas

Visvaldas Matijošaitis
Pareigos: įmonių grupės „Vičiūnai Group“ valdybos pirmininkas
Išsilavinimas: Vilniaus inžinierinis statybos institutas, inžinierius mechanikas
Verslą pradėjo: 1990 m., būdamas VRM sistemos Kovos su socialistinės nuosavybės grobstymo (OBCHSS) vieno iš Kauno padalinių viršininku
Verslo dydis: grupę sudaro 47 įmonės 17 pasaulio šalių. 2011 m. apyvarta – 2 mlrd. Lt, darbuotojų – 6,5 tūkst.
Turtas: jau dešimtmetį priklauso turtingiausių Lietuvos žmonių dvidešimtukui, vienas turtingiausių pramonininkų, 2011 m. turtas vertintas 195 mln. Lt (17 vieta Lietuvoje)
Politinė ir visuomeninė veikla: 2010 m. įkūrė visuomeninę organizaciją „Vieningas Kaunas“, su kuria savivaldybių tarybų rinkimuose nesėkmingai siekė miesto mero posto. Remia Kauno „Žalgirio“ vyrų ir „VIČI-Aisčių“ moterų krepšinio komandas.
Įtaka: turi didelį autoritetą tarp Kauno ir Plungės verslininkų
Pomėgiai: medžioklė, prabangūs sportiniai automobiliai

Robertas Dargis
Pareigos: nekilnojamojo turto ir statybų įmonių grupės „Eika“ direktorius
Išsilavinimas: Vilniaus inžinierinis statybos institutas, inžinierius statybininkas
Verslą pradėjo: 1993 m., būdamas eksperimentinio projektavimo ir statybos susivienijimo „Monolitas“ generalinio direktoriaus pavaduotoju
Verslo dydis: įmonių grupė vertinama 44 mln. Lt
Turtas: 2011 m. vertintas apie 20 mln. Lt
Politinė ir visuomeninė veikla: 2000–2001 m. Vyriausybės kancleris liberalo Rolando Pakso Vyriausybėje, šiam atsistatydinus, svarstytas kaip galimas kandidatas į premjero postą. Kviestas dirbti prezidento Valdo Adamkaus patarėju ekonomikos klausimais. Darbar pilietinės visuomenės instituto valdybos narys, Lietuvos buriuotojų sąjungos prezidentas.
Įtaka: 2009-aisiais savaitraščio „Veidas“ apklausoje pripažintas septintu pagal įtaką žmogumi Lietuvoje
Pomėgiai: buriavimas, garsių asmenybių automobilių rinkimas