"Scanpix" nuotr.

Italų „No“ vietoj „Si“, kaip ir po jo įvykęs premjero Matteo Renzi atsistatydinimas, lyg ir nebuvo netikėtas: tokį rezultatą prognozavo apklausos ir lažybų bendrovės. Tačiau už permainas pasisakiusiems italams M.Renzi inicijuotas referendumas buvo šansas išvysti kitokią Italiją – modernesnę, greitesnę, žvalesnę. Vis dėlto populistai referendumą sugebėjo nušviesti kitomis spalvomis ir sugundyti italus balsuoti ne už, bet prieš.

Rima JANUŽYTĖ

„Jie DAR neatvyko?!“ – netikėdamas pa­si­teirauja „Armani“ kostiumu sportininkų sutikimo garbei pasidabinęs Matteo Ren­zi prie „Palazzo Chigi“, XVI a. freskomis puoš­tų Ministrų tarybos rūmų, kurie nuo 2014 m. buvo jo, kaip premjero, pagrindinė darbo vieta.

M.Renzi net suploja ir su vos juntama pašaipa ištaria vienintelį žodį: „Nuostabu…“

Buvęs Florencijos meras, o nuo 2014 m. – Ita­lijos premjeras M.Renzi nuo vaikystės negali pa­kęsti „tipinių“ Italijos bruožų: lėtumo, vėlavimo, per didelio atsipalaidavimo. Nieko keisto, kad šias sa­vybes jis siekė išguiti ir iš šalies politikos bei valdžios struktūrų. Italų supratimu, M.Renzi vykdė pa­šėlusiai greitas reformas. M.Renzi nuomone, jos vyko gerokai per lėtai.

Referendumas jam turėjo tapti tramplinu. Ta­čiau rezultatas tapo finišo linija, kurią kirtus bėgti nebėra kur – nei premjerui, nei italams. Jie vėl gali atsipalaiduoti ir be jokios skubos laukti 2017-ųjų.

Italai – prieš reformas?

Gruodžio 4 d. referendumo esmė buvo M.Ren­zi pasiūlyta radikali valstybės valdymo pertvarka, turėjusi smarkiai sumažinti Senato – aukštesniųjų parlamento rūmų – įtaką, modernizuoti bei supaprastinti šalies teisinę ir administracinę sistemą.

Tokia pertvarka, kaip kampanijos metu teigė premjeras, Italijai, garsėjančiai itin dažna vyriausybių kaita ir dėl to stringančiomis reformomis, būtų užtikrinusi didesnį politinį stabilumą.

Už reformas pasisakė norėjusieji sudėtingos tei­sinės ir politinės sistemos pokyčių, atsinaujinimo, nomenklatūrinių politikų sukrėtimo. Šiems ita­lams, kurių pasirodė mažuma, buvo įgrisusi po An­trojo pasaulinio karo sukurta šalies demokratiją ir stabilumą nuo sukrėtimų turėjusi apsaugoti sis­tema, kurios esmė – itin lėtai priimami sprendimai.

Referendumu buvo siekiama visų pirma reformuoti šių laikų požiūriu gana keistą Italijos įstatymų priėmimo tvarką: dabar abejiems šalies parlamento rūmams – Senatui ir Atstovų Rūmams – pagal konstituciją suteikiama vienodai galios. Respublikos Senatas laikomas aukštesniaisiais rūmais tik todėl, kad Senato vadovas, esant reikalui, pakeičia šalies prezidentą.

Tai reiškia, kad abi institucijos įstatymų projektus viena kitai gali siuntinėti ne vieną mėnesį, o dėl Senato įtakos įstatymų leidybai sprendimų priėmimo procesas šalyje kartais užsitęsia iki kelerių metų.

Be to, Italijos rinkimų sistema lemia, kad į valdžią gali ateiti daugybė smulkių partijų, o susibūrusios į didesnius junginius jos gali sudaryti viena kitai priešingas daugumas abejuose parlamento rūmuose. Tai iš dalies lemia, kad Italijoje vyriausybės nuolat keičiasi: nuo Antrojo pasaulinio karo ša­lyje jų buvo net 63. Tokia dažna vyriausybių kai­ta lėmė, kad Italijoje itin daug galios įgijo valdininkai, turintys užtikrinti politikos tęstinumą. Ne­nuostabu, kad dabar šalies biurokratinis aparatas išpūstas, o politinė korupcija nepaprastai išsikerojusi.

Siūlomos konstitucijos pataisos, kurioms referendume nepritarė dauguma italų, iš Senato būtų atėmusios dalį jo teisėkūros galių, o pats Senatas būtų tapęs Regionų senatu. Visų pirma senatorių skaičius būtų sumažėjęs nuo 315 iki 100. Penkis iš jų skirtų šalies prezidentas, o 95 deleguotų (o ne išrinktų) regionų valdžios institucijos. Be to, centrinė šalies valdžia iš 20 regionų vyriausybių būtų susigrąžinusi sprendimų priėmimo galią. Ateityje Senato pritarimo būtų reikėję tik kai kuriems įstatymams. Be to, jo nariai nebedalyvautų balsavimuose dėl nepasitikėjimo vyriausybe. Taip būtų sumažinta vyriausybės atstatydinimo galimybė ir palengvintas įstatymų priėmimo procesas.

M.Renzi nuomone, šios jo sumanytos permainos turėjo sustiprinti šalies vykdomąją valdžią ir pagaliau leisti Italijos vyriausybei kibti į darbą siekiant atgaivinti merdinčią šalies ekonomiką. Esą neįvykdžius institucinių reformų Italija negali užsitikrinti stabilaus valdymo ir vykdyti ekonominių reformų, būtinų spartesniam ūkio augimui ir darbo vietų kūrimui.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2016-m

Deja, būtent prasta Italijos ekonomikos būklė M.Renzi permainoms ir pakišo koją.