"Scanpix" nuotr.

Žurnalisto išsilavinimą turintis senas politikos vilkas Paolo Gentiloni (nuotr.) paskirtas naujuoju Italijos ministru pirmininku. Jis pakeis partijos kolegą demokratą Matteo Renzi, atsistatydinusį praėjusią savaitę po triuškinamai pralaimėto referendumo dėl konstitucinės reformos (plačiau apie tai skaitykite 34 p.)

Naujuoju šalies ministru pirmininku paskirtam iki tol užsienio reikalų ministro pareigas ėjusiam 62-ejų metų P.Gentiloni pavesta suformuoti vyriausybę, kuri turėtų vadovauti Italijai iki rinkimų 2018-ųjų vasarį.

Tiesa, radikalių partijų „Penkios žvaigždės“ ir „Šiaurės lyga“ lyderiai net ir paskyrus naują premjerą vis dar tebereikalauja pirmalaikių rinkimų. Esą tik nauji rinkimai leis tinkamai atstovauti gyventojų interesams, kurie, kaip parodė ką tik vykęs M.Renzi inicijuotas referendumas, yra nusivylę dabartine valdžia ir nori reikšmingų pokyčių.

Oponentai P.Gentiloni vadina atsistatydinusio M.Renzi antrininku, kopija, marionete, netgi „avataru“. Vis dėlto savo temperamentu naujasis premjeras yra tikra ankstesniojo priešingybė. „Žilaplaukis, pilkus kostiumus mėgstantis P.Gentiloni kilęs iš puikiai besiverčiančios ir aristokratiškų šaknų turinčios Romos gyventojų šeimos. Jis ramus, santūrus, tad jį galima vadinti visiška emocingo ir hiperaktyvaus M.Renzi priešingybe“, – apie naująjį premjerą rašo Italijos žiniasklaida.

P.Gentiloni – politikos senbuvis. Į parlamentą jis nuolat renkamas nuo 2001 m., o per tą laiką yra ėjęs ne tik užsienio reikalų, bet ir komunikacijų ministro pareigas, kurias jam buvo paskyręs tuometis premjeras Romano Prodi.

Beje, eidamas šias pareigas P.Gentiloni nėrėsi iš kailio siekdamas pažaboti žiniasklaidos magnatą Silvio Berlusconi ir apriboti jo valdomų kanalų transliacijas. Tuomet jis vadino S.Berlusconi viena didžiausių Italijos problemų.

Deja, šios „problemos“ P.Gentiloni išspręsti nepavyko. Klausimas, ar pavyks dabar, nes S.Berlusconi yra vienas aršiausių demokratų, vadinasi, ir P.Gentiloni oponentų.

Beje, nors demokratams vadovauja atsistatydinęs M.Renzi, tačiau P.Gentiloni buvo vienas šios partijos kūrėjų ir idėjinių lyderių. Jaunystėje jis priklausė radikalių pažiūrų kairiųjų judėjimams, vėliau buvo suvienijęs jėgas su žaliaisiais.

Analitikai didelių permainų iš P.Gentiloni nesitiki, tačiau neabejoja, kad jis – puiki atsvara vis populiarėjantiems euroskeptikams. Be to, P.Gentiloni turėtų rasti teisingą sprendimą, kaip Italijai išvengti gresiančios bankų griūties.

Dar vienas jo sau keliamas tikslas – pažaboti korupciją atstatant žemės drebėjimų sugriautus Italijos regionus, mat korupcija iki šiol būdavo neatsiejama tokių statybų dalis.

"Scanpix" nuotr.

Italijos premjeras Matteo Renzi atsistatydino po to, kai referendume rinkėjai atmetė konstitucines pataisas. Atmesti pakeitimai vyriausybei būtų suteikę daugiau galimybių vykdyti ekonomines pertvarkas.

Priėmus referendume siūlomas Konstitucijos pataisas būtų apribotos Senato galios, daugiau jų įgautų žemesnieji parlamento rūmai. Dalį reikalų, kuriuos dabar sprendžia regioninės administracijos, tvarkytų vyriausybė. Manoma, kad premjeras M.Renzi padarė klaidą, kai gerokai prieš referendumą pareiškė atsistatydinsiąs, jeigu rinkėjai atmes jo siūlymus. Opozicija pasistengė, kad kova dėl reformų, dėl kurių būtinumo sutaria dauguma politinių jėgų, virstų kova dėl M.Renzi vyriausybės nuvertimo. Dėl vyriausybės pasitraukimo po referendumo Italijoje kitąmet vyks priešlaikiniai parlamento rinkimai. Nuogąstaujama, kad daug balsų gavus M.Renzi Demokratų partijos oponentams, Penkių žvaigždžių judėjimui ir Šiaurės lygai, Italijoje galėtų atsirasti koalicija, kuri inicijuotų referendumą dėl Italijos priklausomybės euro zonai.

Scanpix nuotr.

Per porą pastarųjų savaičių pasisakyti Europos Sąjungos ateities klausimu turėjo progą visi svarbiausi Bendrijos lyderiai. Savaitės viduryje metinę kalbą Strasbūre rėžė Europos Komisijos (EK) pirmininkas Jeanas Claude’as Junckeris, o artėjant savaitgaliui pasikalbėti apie Europos perspektyvas ES viršūnės rinkosi Bratislavoje.

Prancūzijoje ir Slovakijoje skambėjusios nuomonės – gana skirtingos ir prieštaringos. J.C.Junckeris metinę kalbą, regis, skyrė specialiai Donaldui Tuskui, su kuriuo jų nuomonės dėl ES ateities ėmė itin stipriai skirtis.

Europos Vadovų Tarybos pirmininkas D.Tuskas palaiko idėją, kad EK turėtų įgyvendinti valstybių narių sprendimus, o ne, priešingai, joms nuleisti savo sprendimus iš viršaus. J.C.Junckeris mano kitaip: metinėje kalboje jis pabrėžė, kad EK turėtų atgauti iniciatyvos teisę, kuri menkti pradėjo sulig finansinės krizės pradžia. EK pirmininko nuomone, problemos kyla iš to, kad Europos reikalai pernelyg susiję su atskirų valstybių interesais, ir metas sutelkti daugiau galių EK rankose.

Bratislavoje ES lyderiai šio nuomonių skirtumo pernelyg neaptarinėjo – jie rado kitų priežasčių tarpusavio ginčams. Tas pats D.Tuskas daugiausiai energijos skyrė Lenkijos ir Vengrijos vyriausybių kritikai. Lenkija kartu su Vengrija, Čekija ir šeimininke Slovakija kritikuoja Briuselį, kad jis per daug kišasi į valstybių narių reikalus – prieš Lenkiją EK atlieka tyrimą dėl teisės viršenybės pažeidimų. Višegrado šalys taip pat pyksta dėl privalomų migrantų kvotų, Lenkai ir vengrai atsisakė juos priimti, o slovakai jų dalijimosi kvotas apskundė teismui.

Vienintelė vieningumą bent kiek simbolizuojanti akimirka – viršūnių susitikime priimta šešių puslapių deklaracija dėl Europos ateities. Bet ir ji – visiškai blanki ir be ryškesnių kontrastų. „The Economist“ ją pavadino „nuobodžiai nekandžia“, o „Der Spiegel“ atkreipė dėmesį, kad vienintelė sritis, kurioje ES yra vieninga, susijusi su migrantų krize.

Ir net šioje srityje vienybė – tik žongliravimas žodžiais. Būtent taip apibūdino Italijos premjeras Matteo Renzi. Galima sakyti, kad Bratislavos deklaracija – lyg rudeninis rūkas: neapčiuopiama, abstrakti ir nekonkreti. Deklaracijoje gražiai dėstoma, kad ES nebegali pasikartoti pernykštė situacija, kai į Europą nekontroliuojamai plūdo migrantai, kad reikia stiprinti Bulgarijos sieną su Turkija.

Valstybės narės ketina prisidėti užtikrinant minėtos sienos apsaugą. Ir Lietuva planuoja į Bulgariją siųsti apie 10 pasieniečių ir skirti 41 tūkst. eurų paramą.

ES vadovai sutarė, kad reikia užbaigti derybas dėl migrantų ir su pačia Turkija. Kada ir kaip – nedetalizavo.

Lygiai taip pat be didesnių aiškinimų ES vadovai prižadėjo daugiau investicijų ES šalyse, mažesnį jaunimo nedarbą, o dėl glaudesnio karinio bendradarbiavimo apskritai nutarta plačiau padiskutuoti gruodžio mėnesį Briuselyje.

Vis dėlto D.Tuskas šį dokumentą vadina vilties spinduliu. „Tikiuosi, kad Bratislavos viršūnių susitikimas grąžins tikėjimą ir pasitikėjimą Europos Sąjunga. Tai bus įmanoma tik tuomet, jei žmonės ims suprasti, kad mes ištesime savo pažadus, ištikimai bendradarbiaudami tarp valstybių narių ir institucijų. Šiandien galiu pasakyti, kad vilties yra“, – sako Europos Vadovų Tarybos pirmininkas.

Regis, tai geriausia, kas buvo pasakyta per praėjusią savaitę. Bet tik laikas parodys, kieno motina yra toji viltis.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA