Į “Veido” klausimus atsako Tautos vienybės sąjungos pirmininkas Algimantas Matulevičius

VEIDAS: Ar esate skaičiavęs, kelių partijų nariu teko būti per pastaruosius du dešimtmečius? Nes kai užvedi apie jus kalbą su kitais politikais, dažniausias jų klausimas būna: kuriai dabar partijai A.Matulevičius priklauso?
A.M.: Paskleista labai daug melo, neva aš esu pakeitęs daug partijų. Iš tikrųjų šiuo metu esu tik antroje. Anksčiau esu buvęs Liberalų sąjungos nariu, dabar priklausau Tautos vienybės partijai, kuri taip persivadino iš Pilietinės demokratijos partijos. Jokių kitų partijų nariu nesu buvęs, nors neneigiu, kad priklausydavau tų partijų frakcijoms Seime.
Kalbos apie mano nuolat keičiamą partiškumą – tai tik mano nedraugų „valstybininkų“ paskleistos erezijos. Iš komunistų partijos išstojau ir, priešingai nei daugelis kitų, jokios naujos partijos ilgą laiką neieškojau. Į Liberalų sąjungą įstojau tik 1999-aisiais, kartu su vadinamąja Rolando Pakso komanda.
VEIDAS: Dabar, jei teisingai suprantame, R.Paksą vertinate neigiamai?
A.M.: Vertinu jį neigiamai todėl, kad R.Paksas susidėjo su nusikaltėliu ponu Viktoru Uspaskichu, kuris yra surištas su Rusijos specialiosiomis tarnybomis. Tai esu sakęs ne viename savo interviu, gavęs grasinimų, bet jis nepaduos manęs į teismą, nes aš kalbu faktais. Tai, kad R.Paksas susidėjo su V.Uspaskichu, absoliučiai nedaro garbės lietuviams, nes tokiu būdu jie tampa pačios Lietuvos išdavikais. Man gėda ir dėl kitų lietuvių, kurie, matydami, kad žmogus dirba su Rusijos spec. tarnybomis, traktuoja jį kaip politiką, o jo partiją – kaip politinę organizaciją. Tai nusikaltėlis, kurio vieta kalėjime. Todėl visus žmones, kurie susideda su juo ir vertina kaip rimtą politiką, laikau Lietuvos tėvynės išdavikais.
VEIDAS: Aštuonerius metus buvote Seimo nariu. Ką, savo paties požiūriu, per tą laiką nuveikėte gero ir naudingo?
A.M.: Seime sprendimai priimami kolektyviai, tad vienas narys nedaug ką gali. Bet jeigu pradėti paeiliui vardyti, tai būtų pasipriešinimas Lietuvos prekybos laivyno pardavimui, dėl kurio kilo pirmas mano konfliktas su R.Paksu. Toliau aš buvau prieš Ignalinos atominės antrojo bloko uždarymą, priešinausi Taupomojo banko privatizavimui, dirbančių pensininkų pensijų mažinimui. Inicijavau narkotikų kontrolės testų įteisinimą, kėliau „Jangilos“ problemas, užsitraukdamas V.Uspaskicho pyktį.
Antrosios Seimo kadencijos metu pats svarbiausias mano darbas – vadovaujant Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui suburti kolegas iš pačių skirtingiausių Seimo partijų, atlikti Valstybės saugumo departamento veiklos tyrimą ir pajudinti „valstybininkų“ klaną. Man pačiam dėl šio tyrimo teko patirti labai daug nemalonumų, grasinimų, šmeižto. Tai, beje, vyksta iki šiol.
Tai paskui taip ir išeina – visokių neigiamų kalbų apie mane daug, bet jokios faktinės medžiagos nėra. Mane kviesdavosi prezidentas Valdas Adamkus, Seimo pirmininkas Viktoras Muntianas, premjeras Gediminas Kirkilas bei jo draugeliai ir prašydavo: būk geras, nieko nedaryk, neliesk Albino Januškos, neliesk Arvydo Pociaus, jei tik norėsi, tave ambasadoriumi išsiųsime. Bet kovojau ir toliau kovosiu, toks jau mano kvailas charakteris. (…)

Atkūrus nepriklausomybę, sovietinis nomenklatūrininkas Algimantas Matulevičius tapo neblogu verslininku, tačiau politikoje įgijo rėksmingo skandalisto ir populisto reputaciją, nors šį tą gera vis dėlto nuveikė.

Kai politiškai karštą 2006-ųjų spalį Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininku buvo išrinktas neseniai susibūrusios dirbtinės Pilietinės demokratijos partijos nariu tapęs Algimantas Matulevičius, mažai kas tikėjosi, kad tai jis bus tas žmogus, kuris iš tiesų sugebės sudrebinti „valstybininkų“ klaną.

Padarė, ko nesitikėta

Priminsime, kad tuo metu Lietuva išgyveno politinį skandalą, kilusį 2006-ųjų rugpjūčio 23-iąją Breste žuvus VSD pulkininkui Vytautui Pociūnui ir pradėjus aiškėti, jog buvęs VSD Valstybės ekonominių pagrindų apsaugos valdybos viršininkas į Lietuvos konsulatą Gardine buvo tiesiog ištremtas „greituoju būdu“, nes jo atliekami tyrimai kirtosi su įtakingų verslininkų ir su šiais susijusių valstybės pareigūnų, įskaitant VSD vadovybę, interesais.
Tuo metu Seime jau įtakingi, nors ir opozicijoje esantys, konservatoriai reikalavo pradėti parlamentinį VSD veiklos tyrimą, valdantieji socdemai, kurių premjeras Gediminas Kirkilas Vyriausybės vadovu tapo dėl V.Pociūną ištrėmusio „valstybininkų“ klano intrigų, tam priešinosi. Kadangi tyrimą, Seimui pavedus, turėjo atlikti NSGK, daug priklausė nuo to, kas bus šio komiteto pirmininkas, nes ligtolinis, „valstybininkams“ draugišku laikytas Alvydas Sadeckas, turėjo palikti postą, jį delegavusiai Naujajai sąjungai pasitraukus iš valdančiosios koalicijos.
Siūlymas NSGK pirmininku rinkti ilgametį paksistą, buvusį aukščiausio rango sovietinį partinės ir ūkinės nomenklatūros veikėją A.Matulevičių daugelio buvo sutiktas kaip valdančiųjų bandymas “pasistatyti” saviškį, kuris tyrimą arba numarins, arba sugriaus dėl savo skandalingo ir ekscentriško charakterio. VSD veiklos tyrimą stumiantys konservatoriai viešai reiškė abejones dėl A.Matulevičiaus kandidatūros. Po susitikimo su A.Matulevičiumi prieš balsavimą dėl jo paskyrimo Seime konservatorių frakcijos seniūnė Irena Degutienė sakė: “Balsavimas bus laisvas, nes nuomonės žmonių yra skirtingos – vieni pritaria tai kandidatūrai, aišku, su tam tikrom išlygom, o kiti turi savų argumentų prieš, nes konservatoriai abejoja, ar A.Matulevičius tinkamas būti NSGK pirmininku ir dėl savo kompetencijos, ir dėl to, kad yra pakeitęs ne vieną partiją.” (…)

Dviguba karjera

A.Matulevičius – iš tiesų labai prieštaringa figūra, kurią sunku vertinti vienareikšmiškai. Kai prieš beveik penkis dešimtmečius Vilniaus politechnikumo studentas atėjo dirbti šaltkalviu į Vilniaus grąžtų gamyklą, vargu ar kas galėjo tikėtis, kad ateityje jis taps aukštu sovietinio “komsomolo”, partijos ir ūkio veikėju, o vėliau, jau nepriklausomoje Lietuvoje, – verslininku, milijonieriumi, Vyriausybės ir Seimo nariu.
Tiesa, pats A.Matulevičius savo prisiminimų knygoje „Valstybės valdymo užkulisiai“ tikina, esą tokių įžvalgių tuomet būta: kai darbo karjeros pradžioje suvokęs, kad jo, kaip šaltkalvio, dienos išdirbis ir, atitinkamai, uždarbis priklausąs nuo paruošėjų iš gretimo cecho, savo pirmąjį atlyginimą skyręs tiems vyrams pagirdyti. Šie tuomet jam išpranašavę, kad būsimasis inžinierius toli eisiąs. Dabar jau niekas nepatikrins, ar taip iš tiesų buvo, ar tai tik viena iš A.Matulevičiaus pagyrų, bet faktas, kad ėjo jis toli. Po armijos įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti pramonės ekonomikos ir baigęs pasuko daryti karjeros “komsomole”.
Tokie nuovokūs, laisvai žodį valdantys, kilme iš proletariato pasigirti galintys, bet aukštuosius mokslus įkandę jaunuoliai tuomet buvo tikras lobis kompartijos ideologams. Vos per septynerius metus A.Matulevičius iškilo iki Vilniaus miesto komjaunimo pirmojo sekretoriaus, tapo kompartijos Centro komiteto biuro nariu – tai yra pateko į aukščiausios sovietinės nomenklatūros gretas. Įdomu tai, kad „Veido“ kalbinti jo kolegos iš CK biuro kažin kodėl nepanoro dalytis prisiminimais apie kylančią “komsomolo” žvaigždę. Atrodo, kad ir tuomet, ir dabar A.Matulevičius nebuvo labai mėgstamas, – gal dėl ilgo ir kandaus liežuvio, gal dėl kitų priežasčių.
Užtat LKP CK ir Ministrų Tarybos vadovybė A.Matulevičių vertino, ir 1981-aisiais jis buvo paskirtas gamybinio susivienijimo „Neringa“, kuriame dirbo daugiau nei 3 tūkst. žmonių, generaliniu direktoriumi. Šių dienų supratimu, jis tapo vieno didžiausių to meto Lietuvos koncernų, vienijusio šešias gamyklas, gaminusias pačius įvairiausius vaikiškus žaislus, vadovu. O geri žaislai tais laikais buvo didelis deficitas. Tikriausiai daugelis keturiasdešimtmečių ir vyresnių atmena žaisliukus, pažymėtus ant šono gulinčia N raide. (…)

KGB netiko, nes plepus

Tai rodo, kad gabumų jis turėjo tikrai neeilinių, nes kokios nors „plaukuotos rankos“, kuri būtų dirbtinai stūmusi jį karjeros laiptais, lyg ir nematyti. Tiesa, su „Veidu“ bendravę Genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojai, prašydami neminėti pavardžių (nes Liustracijos komisija vis dėlto oficialiai pripažino A.Matulevičių nebendradarbiavus su KGB), sakė esą šimtu procentų įsitikinę, kad Vilniaus komjaunimo lyderis buvo KGP „patikimasis asmuo“. Tai ne tas pats, kas agentas ar slaptasis bendradarbis, bet su vyrukais iš konservatorijos, kaip tuomet neoficialiai vadinti kagėbistai, A.Matulevičius turėjęs bendrauti dažnokai, galimas daiktas, pasakodamas jiems apie savo kolegas komjaunimo vadovybėje ir LKP CK biure. Kadangi tokie dalykai ilgainiui tapdavo vieša paslaptimi, tai gali būti priežastis, kodėl tos kartos nomenklatūrininkai šiandien nenori kalbėti apie A.Matulevičių: ant saviškio varyti neleidžia klaninis solidarumas, o ko nors gero pasakyti neišeina. (…)

Vėl politikos užribyje

Vis dėlto didžiulio visuomenės dėmesio sulaukęs A.Matulevičiaus vadovaujamas VSD veiklos tyrimas netapo tramplinu jo politinėje karjeroje. Per 2008-ųjų Seimo rinkimus Pilietinės demokratijos partija buvo tiesiog sutriuškinta ir, surinkusi vos daugiau nei 1 proc. balsų, iš esmės atsidūrė politikos užribyje. Tai, kad ji, tegu pakeitusi pavadinimą, egzistuoja iki šiol, – neabejotinas tiesioginis A.Matulevičiaus nuopelnas. Bet tik todėl, kad, kartą užsimojęs kovoti su „valstybininkų“ klanu, jis nebegali sustoti. Nes, sprendžiant iš visko, politinę veiklą A.Matulevičius suvokia būtent kaip kovojimą su kažkuo ir prieš kažką, o ne kaip kūrimą ir interesų derinimą. Paklausęs jo, ką per aštuonerius metus Seime nuveikė, išgirsi: kovojau su tuo, priešinausi tam, trukdžiau veikti anam. Žinoma, tokie veikėjai politikoje irgi reikalingi, bet jie niekuomet netampa nei lyderiais, nei tais, kurie daro politiką.  (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-37) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.