Sėdint jaukiame vandenyno paplūdimyje ir stebint spalvingus, tarsi impresionisto dailininko nutapytus saulėlydžius ar žvelgiant į siurrealistinio peizažo Septynių spalvų žemę, sunku beįsivaizduoti romantiškesnę pasaulio salą, nei tolimasis Mauricijus.

“Pasak senos legendos, kai dievai kūrė žemę, tai Mauricijų susikūrė sau”, – pasakoja Ramunė Gaidelytė, keturis kartus atostogavusi šioje Indijos vandenyno saloje. Iš tiesų, keliaujant po šią šalį nesunku tokiomis legendomis ir patikėti. Stebina tyras oras, žydras perregimas vandenyno vanduo, margaspalvių žiedų kaskados ir parkų bei cukranendrių plantacijų sodri žaluma, o kur dar neaukšti, bet vaizdingi rūdžių spalvos vulkaninės kilmės kalnai ir uolos, kur ne kur pasidabinusios sidabrinėmis krioklių gijomis, ir viską vainikuojanti idiliška pakrančių ramybė bei draugiškos vietos gyventojų šypsenos. Ne veltui ši sala it magnetas traukia viso pasaulio įsimylėjėlius pasimėgauti romantiškomis atostogomis ar jaunavedžių poras – praleisti medaus mėnesio.
Mauricijuje yra ką veikti ir aktyvių pramogų ištroškusiam turistui: čia galima vaikštinėti po nacionalinius parkus, pliuškentis šiltame vandenyje, nardyti koralų soduose ar išbandyti kitas vandens atrakcijas, keliauti po salą dviračiais, pėsčiomis, jojant ant arklio ar salą apžiūrėti iš paukščio skrydžio.

Viešnagė Marse

Žvelgiant iš viršaus, Mauricijus atrodo kaip didžiulis smaragdas, nublokštas į turkio spalvos vandenyną. Čia tiek žalumos, kad joje paskęsta pilkšvokų spalvų miestai, vienas kitas stiklinis sostinės Port Luiso dangoraižis ir netgi neaukšti (aukščiausia viršūnė, Pitono kalnas, šiek tiek viršija 800 m) rausvi kalnai.
Dėl itin palankaus klimato čia veši įvairiausi ir rečiausi augalai. Jų toli ieškoti nereikia: užsukus į netoli Port Luiso esantį botanikos sodą „Sir Seewoosagur Ramgoolam” galima pasigrožėti milžiniškais baobabais, daugybe palmių, kurių daugiau nei 20 rūšių būdingos tik šiam salynui, ar puikiai prisitaikiusiomis didžiulėmis Amazonės lelijomis. Milžiniški čia ne tik medžiai, bet ir sausumos vėžliai, tingiai ropojantys ne tik po parkus, bet įsikuriantys ir gyventojų kiemuose.
Įdomu, kad saloje spalvingi ne tik botanikos sodai, – čia yra ir tokių vietų, kuriose keliautojas pasijunta atsidūręs tarsi nežinomoje planetoje. Štai vienas iš turistų traukos centrų yra nedidukas Chamarelle kaimelis, kažin ar turintis daugiau nei tūkstantį gyventojų, tačiau priviliojantis minias turistų. Jo apylinkėse plyti Septynių spalvų žemė, iš 83 m aukščio garma Chamarelle kriokliai, iškyšulyje stūkso UNESCO saugoma Le Morne Brabant uola, driekiasi Black River Gorges nacionalinis parkas, garsėjantis endeminiais augalais ir gyvūnais, ypač paukščiais. „Tiesa, pats garsiausias salos paukštis – dodo (drontas), riebus ir tingus, jau seniai išnykęs. Mat atklydę europiečiai juos išmedžiojo savo reikmėms – dėl skanios mėsos ir plunksnų. Tačiau dodo puikuojasi nacionaliniame herbe, ant monetų, o turistai graibsto suvenyrines Kinijoje pagamintas statulėles”, – pasakoja ponia Ramunė.
Dauguma keliautojų skuba prie Septynių spalvų žemės – didžiulės margaspalvio smėlio kopos, kurioje vėjas žarsto raudonos, rudos, violetinės, žalios, mėlynos, purpurinės ir geltonos spalvos smiltis, kaskart nutapydamas vis kitokį paveikslą, išryškindamas vieną ar kitą atspalvį. Siurrealistinį peizažą formuoja ir tropinės liūtys, ir saulėlydžio žaros. Besileidžiančios saulės spinduliuose smiltys mirguliuoja ir tviska neįtikėtinu spindesiu. „Ten būdamas tiesiog negali patikėti, kad vis dar esi Žemėje. Ši vieta man priminė Ray Bradbury „Marso kronikas” – peizažas turi keisto panašumo”, – nepamirštamu įspūdžiu dalijasi R.Gaidelytė.
Nors įvairiaspalvės smiltys, žarstomos vėjo, taip užhipnotizuoja, kad net nepastebi laiko tėkmės, tačiau saulėlydžių Mauricijuje praleisti nederėtų. Ypač jei esi netoli vaizdingų Chamarelle krioklių. “Krioklys nedidelis, tačiau labai gražus. Be to, vieta ypatingai romantiška: vienoje pusėje kalnai, kitoje – vandenynas, o jei danguje yra debesų, tai juos leisdamasi saulė nudažo ryškiausiomis spalvomis”, – pasakoja keliautoja.
Mauricijaus salą, kaip ir šalia esančias salas, suformavo povandeninių vulkanų išsiveržimai maždaug prieš 9 mln. metų. Per tiek metų erozija kai kuriuos kalnus ir uolas pavertė keisčiausiomis figūromis – lengva atpažinti Didįjį Pirštą, Katę ar Pelę. Tačiau dažnai nereikia nė kalno pavadinimo, kad važiuodamas pro šalį pastebėtum milžinišką palinkusį žmogaus ar tykančio žvėries siluetą. Saloje išliko ir nemažai užgesusių ugnikalnio kraterių, pritraukiančių būrius smalsuolių.
Salos gamtos paminklai tokie įdomūs, kad dažnai šurmuliuojantiems miestams nebelieka laiko, tačiau, pasak mūsų pašnekovės, išeitis yra – galima užsisakyti skrydį sraigtasparniu per visą salą ir iš viršaus pasižvalgyti ne tik į elegantiškąjį Port Luisą, bet ir į auksines paplūdimių juostas bei tolumoje dunksančias saleles.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.