Kukli lietuviška daržovė žiedinis kopūstas, arba kalafioras, muzikanto Marijaus Mikutavičiaus lūpomis visuomenėje sukėlė audrą ir įliejo naujų garsų į jau šiek tiek pabodusią melodiją pavadinimu „kodėl kyla kainos“.

Arūnas MILAŠIUS

Nors iš pirmo žvilgsnio melodija ta pati: netoliaregiai vartotojai skundžiasi, kad kainos kyla, nors aukšti valdininkai, turtingi prekybininkai ir atsakingi politikai su Statistikos departamentu priešakyje tikina, kad ne. Viskas kainuoja tiek pat, kiek iki euro, o jei kas ir atpigo ar pabrango, tai ne realybė, o tik atskirai paimto vartotojo atminties trumpumo pasekmė. O jei ir brango, tai tik dėl to, kad Lietuvoje įvesti ir patvirtinti laisvosios rinkos dėsniai, kurių visi šventai laikosi.

Dar pernai rudenį Giedrius Bagušinskas, Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos direktorius, pripažino, kad prekybos tinklai drastiškai didina savo dalį prekės kainoje.

Įdomioji šios istorijos dalis ta, kad ši vieninga daina buvo gana trumpa, nes paaiškėjo, jog atmintis trumpa ne tik politikų, kas nestebina ir jau senokai nebepiktina, bet ir pačių prekybininkų. Mat šie besiteisindami ir beporindami apie laisvosios rinkos ekonomiką bei laisvę nustatyti kokias tik nori kainas ir tai, kad jokių antkainių jie nedidina ir niekuo nepiktnaudžiauja, patys jau buvo prisipažinę, jog savo dalį kainoje didina.

Dar pernai rudenį Giedrius Bagušinskas, Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos direktorius, VŽ pripažino, kad prekybos tinklai drastiškai didina savo dalį prekės kainoje. To negalima tiesiogiai vadinti antkainiu, nes ši dalis paslepiama po įvairiais mokesčiais nuoskaitomis ir kitomis rinkos ekonomikoje naudojamomis kainodaros formomis.

Dar blogiau, tame pat tekste, išspausdintame VŽ, Dainius Dundulis, UAB „Norfos mažmena“ savininkas, atvirai teigia, kad per penkerius metus prekybininkų dalis padidėjo apie 2 proc.

O dar blogiau, kad visi kažkaip pamiršo apie lygiai prieš metus garsiai skelbtą kainapjūtę, turėjusią nutikti prekybininkų pelno sąskaita.

Trumpa šios istorijos dalis. Prekybos tinklas „Maxima“ paskelbė mažinantis daugiau kaip tūkstančio maisto produktų ir kitų prekių, kurios sudaro kasdienį lietuvių pirkinių krepšelį, kainas. Apie mažėjančias kainas paskelbė ir „Iki“.

Dar įdomesnis skaičius – skirtumas tarp prekybos centrų pirkimo ir pardavimo. Šis skaičius per metus ūgtelėjo 51,8 proc., arba 35,4 mln. eurų.

„Maximoje“ pigiau kainuoja net 1015 populiariausių prekių: pienas, duona, mėsa, vaisiai ir daržovės, konditerijos ir kulinarijos gaminiai, gėrimai, taip pat nemaža dalis pramoninių prekių. Vidutiniškai jų kaina „Maximos“ parduotuvėse, kaip skelbia bendrovė, visoje Lietuvoje sumažėjo 13 proc.

Prasidėjus „kalafioro skandalui“ Sta­tis­ti­kos departamento paskelbtuose skaičiuose kainapjūtė neatsispindėjo.

Visos šios istorijos buvo sėkmingai užmirštos, tačiau jas teko prisiminti, kai analitikai, kurie mato truputį daugiau nei žodžių junginį „laisvoji rinka“, pradėjo analizuoti statistinius duomenis. Tiesa, šiek tiek kitokius, nei skelbė Statistikos departamentas, pagrįsdamas, kad kainos nekito ir viskas yra gerai, tik keistieji vartotojai nesuvokia, ko nori.

Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) duomenimis, šių metų pirmąjį ketvirtį, palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, penkių didžiųjų prekybos tinklų apyvarta (apmokestinama PVM) augo 10,6 proc., o mokėtinas PVM, kuris priklauso nuo kainų pokyčio, – 31,4 proc.

Dar įdomesnis skaičius – skirtumas tarp prekybos centrų pirkimo ir pardavimo (už kiek prekybininkai nusipirko prekių iš tiekėjų ir už kiek pardavė). Šis skaičius per metus ūgtelėjo 51,8 proc., arba 35,4 mln. eurų.

Prekybinės ekonomikos pradžiamokslis sako, kad kai rinkoje dominuoja vienas ar du prekybos tinklai, dauguma tiekėjų tampa įkaitais.

VMI duomenimis, pernai pirmąjį ketvirtį penki didieji prekybos centai sumokėjo 44,8 mln. eurų mokesčių (be įmokų „Sodrai“). Šiemet per tą patį laikotarpį – 52,7 mln. eurų. Šiuos duomenis surinko analitikas Gitanas Nausėda.

Įdomioji dalis, kad šiame fone taip ir nepasigirdo tiekėjų balso. Kodėl – atsakymo ilgai ieškoti nereikia: įmonės bijo, ir bijo ne be pagrindo.

Prekybinės ekonomikos pradžiamokslis sako, kad kai rinkoje dominuoja vienas ar du prekybos tinklai (Lietuvoje dainas užsako Nyderlanduose registruotas didžiausias prekybos tinklas), dauguma tiekėjų tampa įkaitais. Tik kelios tarptautinės korporacijos, pavyzdžiui, „Coca-Cola“, „Procter & Gamb­le“, kurios į reklamą vien Lietuvoje investuoja šimtus milijonų eurų, diktuoja kainas ir prekybininkai priversti nusileisti jų reikalavimams.

Jei parduotuvėje nebus sauskelnių, kurios tinka mylimam kūdikiui, ir skalbimo miltelių, kurie nekelia alergijos mažyliui, tėvai tiesiog eis į parduotuvę, kurioje sauskelnių yra. Su keliais tokiais tiekėjais mėgino kovoti „Norfa“. Po audringų diskusijų ir rinkodaros bangų prekybininkai tyliai atidavė geriausias vietas išskirtiniams tiekėjams, nes šie sugebėjo sukurti tokius prekių ženklus, paskui ku­riuos eina pirkėjai.

Prekybininkų argumentas paprastas: ne­norite – nevežkite. Norinčiųjų vežti mūsų są­lygomis bus visada.

Lietuvos gamintojai buvo keletą kartų užsimiršę ir pamėgino eiti šiuo keliu, tačiau kelias buvo trumpas. Jei prisiminsime bendrovių „Švyturys-Utenos alus“ ir „Maxima LT“ kovas, kai milžinai susikibdavo dėl kainos (pastarasis susidūrimas – šiemet, kai kilo klausimas, ant kieno pečių guls išlaidos dėl taros depozito), nusileisti turėdavo gamintojas. Prekybininkų argumentas paprastas: ne­norite – nevežkite. Norinčiųjų vežti mūsų są­lygomis bus visada. Tiesa, oficialiai tai skam­ba „rastas kompromisas“. Koks tas kompromisas, nekomentuoja nė viena pusė – komercinė paslaptis.

Tuo labiau kad į mūsų prekybos centrų lentynas vis sparčiau braunasi užsieniečiai – daugėja lenkiškų, vokiškų, baltarusiškų, ukrainietiškų maisto produktų. Tai tik dar viena priežastis spustelėti vietinį tiekėją. Net lietuviški pieno produktai, kurie dar neseniai buvo tarsi mūsų perdirbėjų vizitinė kortelė, po truputį lentynose slenkami tolyn.

Pernai metus praktiškai visi didieji pieno perdirbėjai baigė pelningai.

Tiesa, tai dar vienas pavyzdys, kad ne viskas juoda ir balta. Šį kartą priežastis – ne tik prekybininkų galia: perdirbėjai mėgino praradimus dingus Rusijos rinkai perkelti ant Lietuvos vartotojų pečių. Tai buvo patogu, nes, kaip rodo tie patys Statistikos departamento duomenys, nors pieno supirkimo kaina krito keliolika procentų, produktų kaina lentynose liko stabili kaip prie tvoros prikaltas plakatas. Statistiškai sumenko tik keliais procentais, nors pienas pigo keliolika. Pernai metus praktiškai visi didieji pieno perdirbėjai baigė pelningai.

Bėda tik ta, kad į mūsų daržą atėjo lenkai, kurie produkto kainą skaičiuoja ne pagal tai, „kiek norėtųsi“, o pagal tai, už kiek perkamas pienas. Jogurtas, kuris netoli Varšuvos gaminamas iš Lietuvoje pirkto pieno, kainuoja iki trečdalio pigiau nei toks pat jogurtas, pagamintas Lietuvoje iš lietuviško pieno. Kodėl – kol kas atsakinėti nesivargina nei perdirbėjai, nei prekybininkai.

„Lidl“, kurio visi laukia, neišgelbės. Iš pradžių tvarką, kuri realiai atitiktų deklaruojamą laisvąją rinką turime įvesti patys.

Tačiau kuklus kalafioras galbūt privers praverti paslapties uždangą, gaubiančią prekybininkų ir tiekėjų santykius, už kuriuos vis brangiau moka pirkėjai. Vis dar lieka tikimybė, kad užsienio tiekėjų, visuomenės ir galbūt (yra ir tokia tikimybė) politikų bei atsakingų institucijų spaudimas pagaliau grąžins į prekybą skaidrius rinkos santykius. „Lidl“, kurio visi laukia, neišgelbės. Iš pradžių tvarką, kuri realiai atitiktų deklaruojamą laisvąją rinką turime įvesti patys.

Žilvinas Marcinkevičius / BFL / A.Ufarto nuotr.

Verslininkų grupė, vis dar populiariai vadinama „Vilniaus prekybos“ dešimtuku, kažkada susibūrė iš dviejų šeimų atžalų ir jų draugų. Dešimtuko sudėtis nuolat keitėsi, o dabar ir vienas pagrindinių veikėjų – Žilvinas Marcinkevičius pranešė pasitraukiantis. Jis parduoda su šia grupe siejamas akcijas. Jas įsigyja visiems grupės akcininkams priklausanti bendrovė „Bertona Holdings Limited“. Sandoris apima visas grupės įmones, kurių didžiausias investuotojas yra Nerijus Numavičius, ir turėtų būti užbaigtas iki šių metų balandžio vidurio.

Pateikiame Arūno BRAZAUSKO pernai rašytą straipsnį apie šią verslo grupę. Tarp turtingiausių Lietuvos asmenų patenka visas UAB „Vilniaus prekyba“ (VP) dabartinių savininkų septynetas: Nerijus Numavičius, Žilvinas Marcinkevičius, Mindaugas Marcinkevičius, Vladas Numavičius, Gintaras Marcinkevičius, Mindaugas Bagdonavičius, Ignas Staškevičius.

Kada jie visi paskutinį kartą sėdėjo prie vieno stalo, kokius sprendimus kartu aptarė ir priėmė? Tai klausimai ne vien iš vadybos, bet ir iš teisės srities. Nors šis bei tas prasimuša į viešumą, daugumą dalykų dengia konfidencialumo skraistė.

Rašant apie turtus ir jų savininkus sunku įsprausti tokias sąvokas kaip turtuolių nelygybė, jų tarpusavio socialinė atskirtis. Vis dėlto, kad ir kaip dėliotume buvusio dešimtuko pavardes, skaičiai yra skaičiai: 10 yra 10 kartų daugiau už 1. N.Numavičiaus valdomas turtas („Veido“ duomenimis, 1,1 mlrd. eurų) yra maždaug 9 kartus didesnis už M.Marcinkevičiaus, trečiojo turtingiausio VP savininko, turtus (140 mln. eurų).

Žinoma, patys savaime šie dalykai dar nėra priežastys, dėl kurių du akcininkai negalėtų spręsti ginčų derybomis.  Tačiau VP savininkai bendrauja tarp savęs ne vien telefono skambučiais, bet ir teismo ieškiniais.

Akcininkas, tačiau „netiesioginis“

Informacija apie  teisinį ginčą tarp VP ir jos akcininkų sąraše nurodyto M.Marcinkevičiaus gal suprantamesnė teisininkui, o skaitytojas temato šmėžuojančias pavardes ir juridinių asmenų pavadinimus, vargiai suprasdamas, kas yra ko savininkas.

VP, kaip teigia šios bendrovės tinklalapis, dabar yra holdingo bendrovė, per kitas subholdingo bendroves valdanti mažmeninės prekybos ir vaistinių tinklus Baltijos šalyse, Lenkijoje ir Bulgarijoje. Akcininkai į šią bendrovę įnešė turimas įvairių kitų įmonių akcijas.

Š.m. gegužę sužinojome, anot VP formuluotės, kad buvęs VP dešimtuko narys M.Marcinkevičius stabdo prekybos centrų „Akropolis“ Lietuvoje ir užsienyje pardavimo sandorį, nes pats norėtų juos įsigyti. Konfliktas kilo dėl to, kad VP siekė perimti UAB „Akropolis LT“ valdančių įmonių akcijas iš jų savininkės – Maltoje registruotos bendrovės „Relvit LTD “.

Būdamas „Relvit“ akcininku M.Marcinkevičius iš VP pareikalavo esminės informacijos apie sandorį. Rapyros dūrius primenantys teisiniai veiksmai – sandorio stabdymas Maltos teismo sprendimu; maždaug 7,8 mln. eurų vertės M.Marcinkevičiaus turto areštas (tos pačios „Relvit“ iniciatyva pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė); galiausiai šios priemonės panaikinimas Lietuvos teisme –  į viešumą iškilusios ir dar nesibaigusios kovos tarp N.Numavičiaus ir M.Marcinkevičiaus epizodai.

Ginčo esmė: M.Marcinkevičius kaip „Relvit“ akcininkas reikalauja visos informacijos apie sandorį ir galbūt siekia, – tai VP atstovų versija, –  pirmumo teise įsigyti dalį „Akropolius“ valdančių įmonių akcijų, kurias  parduoda (faktiškai, perleidžia) „Relvit“.

VP valdybos narė Diana Dominienė žiniasklaidai yra sakiusi, kad M.Marcinkevičius nėra VP akcininkas, nors rašant šį straipsnį (2015 m. liepos 29 d.) VP tinklalapyje jis buvo nurodytas sąraše: „Akcininkai. Bendrovę netiesiogiai valdo šie fiziniai asmenys…“ – tinklalapio formuluotė, matyt, reikalauja gilesnės filologinės analizės.

Prieš dvejus metus „Veidas“ rašė: „Prekybos centrų tėvu Lietuvoje vadinamas Mindaugas Marcinkevičius šiandien gyvena ledo rituliu, Baltarusijoje plėtojamu prekybos tinklu ir yra vienas didžiausių investuotojų į nekilnojamąjį turtą.

Pravėrus „Mart Inn“ parduotuvės Babruiske, per 200 tūkst. gyventojų turinčiame Baltarusijos mieste prie Berezinos, duris apima keistokas jausmas. Viskas tarsi sava, matyta, lyg būtum Lietuvoje. Toks įspūdis susidaro ne be pagrindo – ši „Mart Inn“ parduotuvė atrodo tarsi baltarusiška „Maximos“ versija.“

Kaip M.Marcinkevičius, 2010 m. pasitraukęs iš UAB „Akropolis Group“ vadovo posto, tapo su N.Numavičiumi per teismus bendraujančiu asmeniu – skyrius iš neparašytos VP dešimtuko istorijos.

Be viso kito, šiuo metu  M.Marcinkevičiui kartu su partneriais priklauso investicijų bendrovės „Lords LB Asset Management“ fondo „Lords LB Baltic Fund III“ valdomos 10 parduotuvių Lietuvoje ir Latvijoje. Oficialiais duomenimis, M.Marcinkevičius valdo 15 proc. šio fondo akcijų.

Netiesiogiai valdantis

Pirmasis „netiesiogiai valdančių“ VP sąraše – N.Numavičius. Jis kol kas vienintelis lietuvis, patekęs į žurnalo „Forbes“ pasaulio turtuolių sąrašą. 2014 m., kai pirmąkart ten pasirodė jo pavardė, N.Numavičiaus turtas buvo įvertintas milijardu JAV dolerių. Tiek pat įvertintas ir šįmet.

Tas faktas, kad turtingiausias lietuvis, kuris 2015 m. sąraše užima 1741-ąją vietą, yra per 1681 poziciją ir 14,4 mlrd. dolerių atsilikęs nuo turtingiausio ruso Vladimiro Potanino (60-oji vieta „Forbes“ sąraše), teikia peno bent kelioms svarstymų temoms.

Turtiniai skirtumai tarp doleriais ar eurais sveriamų milijardierių  siekia dešimtis kartų (tiksliau, apie 80 kartų – tiek sąrašo pirmūnas Billas Gatesas turtingesnis už „minimalų“ milijardierių N.Numavičių su milijardu dolerių).

Turtas – palyginti nepastovus dalykas. 2015-aisiais N.Numavičius slinktelėjo 176 pozicijomis žemyn, palyginti su vieta 2014-ųjų sąraše – veikiausiai ne todėl, kad nuskurdo, o dėl to, kad, keičiantis akcijų kainoms, sąrašo milijardieriams jas perkant ir parduodant, kinta jų turto vertė, taip pat ir vieta sąraše.

„Forbes“ skelbia ir konkrečią dieną valdomą turtą – minėtasis V.Potaninas liepos 27 d. turėjo 13,4 mlrd. dolerių – 2 mlrd. mažiau nei sudarant sąrašą (rimčiausia pokyčių priežastis – akcijų kainų svyravimai).

Pasakymas, kad V.Potanino turtas nuo metų pradžios sumažėjo maždaug dviem nerijais numavičiais, skamba kaip pajuokavimas, juolab kad po dviejų dienų, liepos 29-ąją, V.Potaninas, „Forbes“ teigimu, turėjo 200 mln. dolerių daugiau. Pirmasis Lietuvoje 2015 m. būtų 85-as Rusijoje ir stotų greta Jelenos Baturinos, Maskvos eksmero Jurijaus Lužkovo žmonos.

N.Numavičiaus brolis, buvęs VP dešimtuko narys (būtasis laikas nekelia abejonių) Julius Numavičius, irgi pateko į „Forbes“ sąrašą – bet ne kaip turtuolis, o kaip asmuo, paminėtas N.Numavičiaus dosjė. Apie jaunesnįjį brolį  „Forbes“ rašo, kad jis siekia iš VP grupės prisiteisti 150 mln. dolerių. Jau keleri metai J.Numavičius su šeima gyvena JAV, yra investavęs į nekilnojamąjį turtą, medicininės įrangos gamybą, kitas veiklas.

Asmenų, kurie vienu ar kitu metu priklausė VP dešimtukui, jų šeimos narių vieni kitiems pateiktų ieškinių, taikos susitarimų sąrašas – VP dešimtuko istorijos priedėlis. Tokį sąrašą, matyt, dar ilgokai teks nuolat atnaujinti. Kitas priedėlis būtų schema, kurioje pavaizduotos legaliai įsteigtos, teisėtai veikiančios, tačiau iš esmės fiktyvios bendrovės, aplipusios N.Numavičiaus kontroliuojamą VP.

Komentuodami M.Marcinkevičiaus ir N.Numavičiaus ginčą VP atstovai išsakė tokią nuomonę:  įvykdžius sandorį „Akropolio“ grupės įmonių valdymas „iš Maltos persikeltų į Lietuvą“. Tai skamba kiek naivokai – reikėtų svaresnių įrodymų, kad „persikėlimas“ nereiškia tik neišvaizdžios lentelės nukabinimo nuo kokių nors durų Maltoje. Žiniasklaidai būtų smalsu pamatyti ir tą personalą, kuris „Akropolius“ valdo „iš Maltos“ – tikintis, kad tai nėra vien namo sargas.

Draugų sėkmės istorija

Ne kartą žiniasklaidoje viešintos VP ir jos savininkų istorijos sudurstytos iš privalomai skelbiamos dalykinės informacijos, pranešimų spaudai, labai šykščių VP narių pasisakymų ir juos pažįstančių žmonių vertinimų. Informaciją tenka rankioti po trupinį, kadangi, „Veido“ šaltinių teigimu, VP dešimtuką saistė žodinis susitarimas minimaliai bendrauti su žiniasklaida.

Žvelgiant iš laiko ir vertybinės distancijos tai atrodo  būdinga sėkmės istorija, kurios herojai – giminystės ir draugystės saitais susiję žmonės.

Esamų  ir buvusių VP akcininkų kelias į verslo aukštumas bei platumas prasidėjo 1992 m.  anaiptol ne šiltnamio sąlygomis.  Visi jie buvo tuomečio Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto studentai – N.Numavičius, I.Staškevičius, jo draugai broliai Ž. Ir G.Marcinkevičiai. Prie draugų jungėsi kiti broliai: J. ir V. Numavičiai, M.Marcinkevičius, ir draugai – M.Bagdovavičius, Renatas Vaitkevičius.

Tai buvo 9 jaunų vyrų kompanija visomis šio žodžio prasmėmis: draugai, giminės, o drauge ir verslininkai. Iš pradžių draugai vertėsi prekyba nekilnojamuoju turtu, vertybiniais popieriais ir kitomis veiklomis.

VP mažmeninės prekybos imperija prasidėjo nuo 1992 m. įsigytos buvusios alkoholio parduotuvės Vilniuje, kurios nepavykus parduoti kaip nekilnojamojo turto, teko tęsti jos veiklą ir tokiu būdu susikurti starto aikštelę prekybos tinklui – 1994 m. šis jungė jau 7 parduotuves.

Itin sėkmingas privatizuotų cukraus fabrikų perpardavimas atnešė VP per 100 mln. Lt. 1995  m. nusipirkusi Kėdainių, Marijampolės, Panevėžio, Pavenčių cukraus fabrikus, VP 1998 m. juos pardavė danų „Danisco Sugar“. Sandoris tada vyko akylai stebint Gedimino Vagnoriaus Vyriausybei, su kuria danų bendrovė siejo lūkesčius monopolizuoti šalies cukraus rinką. Lūkesčiai nepasiteisino dėl vyriausybių kaitos.

Pelnus atnešę „Vilniaus paukštyno“, „Birštono mineralinių vandenų“, Vilniaus mėsos kombinato, „Vilniaus duonos“ akcijų pirkimo ir pardavimo sandoriai generavo kapitalą, kurį bendrovė nukreipė į mažmeninės prekybos tinklo plėtrą.

Elektra gali nutrenkti

VP savininkai yra patyrę kelias viešųjų ryšių krizes. 2002 m. bendrovė „VP Market“ pasinaudojo PVM įstatymo lengvata, numatančia, jog uždaroji akcinė bendrovė gali susigrąžinti dalį PVM, jeigu tarp jos savininkų yra neįgaliųjų organizacijų. 2002 m. birželį „VP Market“ įsigijo nekilnojamojo turto už 600 mln. litų iš bendrovės „Optimali investicija“, kurios visos akcijos priklausė visuomeninei neįgaliųjų organizacijai „Spindulys“.

2003 m. Finansų ministerija, tuomet vadovaujama dabartinės Prezidentės Dalios Grybauskaitės, pritarė, kad „VP Market“ būtų grąžinta 76,2 mln. Lt PVM. Neįgaliųjų organizacija „Spindulys“ išnyko taip pat greitai, kaip ir susikūrė. PVM grąžinimo istorija sukėlė šurmulį ir tapo akstinu Finansų ministerijai reikalauti, kad būtų panaikintos tokius dalykus leidžiančios PVM įstatymo lengvatos – ką Seimas ir padarė.

2002 m. VP panaudojo savo cukriniu laikotarpiu išbandytą modelį. 1998 m. VP valdytuose  fabrikuose „Kėdainių cukrus“, „Panevėžio cukrus“ buvo įdarbinta neįgaliųjų. Tai davė teisėtą pagrindą mokėti valstybei 44,5 mln. litų mažiau PVM.

Dešimtys milijonų litų, kuriuos VP akcininkai uždirbo iš šios lengvatos, blanksta prieš šimtus milijonų, atitekusių jiems po to, kai 2003 m. pabaigoje privatizavo „Vakarų skirstomuosius tinklus“ (VST). Šie skirstė ir tiekė elektrą Kauno, Šiaulių, bei Klaipėdos regionuose, aptarnaudami per 600 tūkst. klientų.

VP akcininkams priklausanti „NDX energija“ įsigijo VST akcijų už maždaug 700 mln. Lt (77 proc. nupirkta iš valstybės, dalis – iš smulkiųjų akcininkų).

Šie pinigai grįžo VP keliais etapais. 2004 m. pabaigoje VST sumažino įstatinį kapitalą beveik 10 kartų: nuo 405,262 mln. iki 3,718 mln. Lt. Skirtumas – 401,544 mln. Lt išmokėtas akcininkams, kurie dalį gautų dividendų panaudojo dengti paskoloms, paimtoms VST akcijoms įsigyti. 2005–2007 m. VST mokėjo dividendus „NDX energijai“, ir ši susigrąžino tai, ką išleido, pirkdama VST.

VP savininkų devynetas kartu su VST gavo ir dešimtąjį narį – Darių Nedzinską, kuris privatizavus VST tapo šios kompanijos valdybos pirmininku. 2007 m. jis įsiliejo į VP grupės akcininkų gretas.

2006 m. Valstybės kontrolės išvada – VST privatizuoti netinkamai. 2007-aisiais abejonę išreiškė ir Europos Komisija.

Viešosios erdvės audros, sukeltos VST privatizavimo, nesustabdė VP. Buvo žengtas įspūdingas, kartu ir lemtingas žingsnis: 2008 m. gegužę įsteigta bendrovė LEO LT (Lietuvos elektros organizacija) , kurios 38,3 proc. akcijų priklausė  „NDX energijai“, 61,7 proc. – valstybei. LEO LT (taigi VP dešimtukas) deklaravo siekį bendromis valstybės ir privataus verslo pastangomis pastatyti naują atominę elektrinę. Nepaisant akivaizdžios Algirdo Brazausko Vyriausybės ir Seimo socialdemokratų paramos LEO LT, jungtinėmis Seimo opozicijos ir visuomenininkų bei kai kurių verslo grupių pastangomis ši kompanija buvo, vaizdžiai kalbant, išstumta iš žaidimo ir statybų aikštelės. Procesą pagreitino tai, kad po 2008 m. rinkimų Seime buvo daugiau LEO LT oponentų – juolab Andriaus Kubiliaus vadovaujamoje Vyriausybėje.

2009 m. rugsėjo 4 d. Seimo dauguma balsavo už LEO LT bendrovės likvidavimą. Tų pat metų gruodį Energetikos ministerija ir „NDX energija“ pasirašė sutartį dėl pastarosios pasitraukimo iš LEO LT.  Buvo pasirašytas restitucinis susitarimas, kuriuo valstybei sugrąžinamos visos „NDX energijos“ turėtos VST akcijos, o „NDX energija“ atgavo į LEO LT įstatinį kapitalą įdėtą įnašą – 680 mln. Lt.

„Bent mano asmeniniu įsitikinimu, tai iš tikrųjų yra visiška nesėkmė. Šis projektas nedavė jokios naudos, tik daug žalos. Mes patys, matyt, dar ilgai analizuosime, kodėl taip įvyko ir ką galėjome padaryti kitaip“, – LEO LT byrėjimo metu sakė dažnai žiniasklaidoje šmėžuojantis VP dešimtuko balsas ir veidas I.Staškevičius.

Ir dabar internete galima surasti veikiantį  „NDX energija“ tinklalapį (http://ndxenergija.lt/) su trumpa informacija: „Bendrovės savininkai – Lietuvos Respublikos piliečiai. Bendrovėje dirba trys darbuotojai.“  Kaip ir „NDX energija“, tuo pačiu adresu Vilniaus Ozo g. registruota bendrovė NDX. Ji prisistato: „NDX, UAB yra holdingo bendrovė, valdanti ir plėtojanti įmones, užsiimančias suaugusių žmonių, kūdikių maisto bei gyvūnų maisto gamybos ir prekybos verslais. NDX grupės vykdomų verslų geografija apima Švediją, Lenkiją, Čekiją, Baltarusiją, Lietuvą, Slovakiją ir kitas Europos bei Azijos šalis“ (http://www.ndx.lt/).

Už lakoniško prisistatymo – iš valstybės už faktiškai nacionalizuoto VST pinigų kelias: 680 mln. Lt buvo investuoti Lenkijoje perkant maisto produktų gamintojų „Mieszko“, „Mispol“ akcijų. Be to, „NDX energija“ valdė Lietuvos ir Lenkijos kelių bei tiltų tiesybos įmonių grupės „Tiltra Group“  akcijų.

Susitelkti ar išsiskirstyti?

Esama nuomonės, kad būtent LEO LT žlugimas paskatino VP dešimtuko byrėjimą. Dešimtukui artimesni šaltiniai tikina, kad į LEO LT VP akcininkai žiūrėjo kaip į vieną iš daugelio projektų, o trinties tarp akcininkų priežastys susijusios su N.Numavičiaus pasipriešinimu kai kurių akcininkų siekiui pasiimti savo dalis ir plėtoti nuosavus verslus. Vis dėlto „Veido“ kalbinti šaltiniai pripažįsta, kad LEO LT laikotarpis buvęs ypač psichologiškai nelengvas dešimtuko šeimų nariams. Mat į visuomenės dėmesio centrą patekusias žmonas, gyvenimo drauges, vaikus irgi saistė šeiminis įsipareigojimas teikti apie save kuo mažiau informacijos.

Be minėto J.Numavičiaus, dešimtuko sąraše neliko nuo pat pradžių jame buvusio R.Vaitkevičiaus, kuris 2011 m. pardavė turėtas VP akcijas. Po LEO LT likvidavimo greitai kitomis veiklomis užsiėmė ir D.Nedzinskas.

Prekybininkai pasaulyje ir Lietuvoje puikiai supranta, kad laikas skubančiam šiuolaikiniam žmogui yra didelė vertybė. Ir kad leisti laiką prekybos centruose nėra pats svarbiausias ir prasmin­giau­sias dalykas gyvenime. Tad apsipirkimo patirtis vis dažniau lemia kliento sprendimą, į kurį prekybos centrą užsukti.

Kristina MAŽEIKYTĖ

Prekybos tinklo „Maxima“ rinkodaros vadovė

Žinoma, kaina vis dar turi didelę reikšmę, tačiau svarbiau už mažą produkto kainą, kuri tam tikram specifiniam pirkėjui netgi gali būti neaktuali, tampa asmeniškai jam sukurtas pasiūlymas, pateiktas tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. Rinkodara čia turi sekti paskui įmonės veiksmus: komunikuoti adaptuotą, šiandieninius, realius pirkėjų poreikius atitinkantį asortimentą.

Tokių pavyzdžių nereikia toli ieškoti – ir „Maxima“ šiandien gali pateikti adaptuotus pasiūlymus panašiai vartojančių klientų grupėms – regionams ar parduotuvėms. Dėl to ir parduotuvių asortimentas skirtinguose regionuose ar miestuose gali skirtis, juk ir pirkėjai skiriasi. Be to, jau vyksta parengiamieji darbai, kad galėtume pateikti asmeninius pasiūlymus kiekvienam pirkėjui. Svarbiausia, kad visa tai iš tiesų būtų pirkėjui aktualu ir reikalinga, pagrįsta jo mitybos, vartojimo įpročiais.

Tačiau ne vien tinkama prekė reikiamu laiku už gerą kainą padeda kurti lojalių pirkėjų ratą. Lojalumą lemia ne vien racionalūs, bet ir emociniai kriterijai: randu tai, ko man reikia, dar man sumala faršą iš pasirinkto mėsos gabalėlio, supjausto, ką paprašau, neužtrunku apsipirkdamas ir galiu pasinaudoti savitarnos kasomis, gaunu patarimų, ką gaminti iš sezono naujovių.

Tad vis dažniau tenka girdėti apie tokias prekybos centrų paslaugas: kliento nurodytu adresu nusiunčiama gėlių ar pristatoma vyno. Tie rūpesčiai patikimi parduotuvės personalui. Ką jau kalbėti apie elektroninę prekybą maisto prekėmis. Galimybė atsiskaityti parduotuvėse už komunalines ir kitas įvairias paslaugas – tai jau senokai įdiegta bei veikia ir „Maximose“.

Papildomomis paslaugomis klientams stengiamasi kurti vertę, palengvinti žmonių buitį, sutaupyti laiko ir užsitarnauti jų lojalumą. Taigi asmeninis dėmesys ir papildomos vertės kūrimas, siekiant užmegzti emocinį ryšį, pagerinti gyvenimo kokybę, – jau dabartis, norma.

Prekybos tinklų komunikacija tampa lyg žiniasklaidos kanalu, teikiančiu tiek pramoginį, tiek edukacinį turinį. Jis ne tik informuoja pirkėjus apie naują asortimentą ar siūlo receptą vakarienei, bet ir duoda patarimų, kaip gyventi sveikiau, kur praleisti ateinančias šventes arba kaip supakuoti šventines dovanas.

Taip atsiranda prekybos tinklų tinklaraščiai, iliustruoti vaizdo, garso, nuotraukų reportažais. Prisideda kulinarinių knygų leidyba, televizijos laidos, projektai su mitybos ir sveikos gyvensenos specialistais. Vieną tokių – „Gyvenkime sveikiau“ šiemet įgyvendina ir „Maxima“: mitybos, sporto, vaikų edukacijos ir kulinarijos specialistai teikia patarimų bei pasiūlymų pirkėjams.

Asmeninis dėmesys, individualūs pasiūlymai ir papildomos vertės teikimas greta geros kainos už kokybę, ko gero, artimiausiu metu bus pagrindiniai pirkėjų poreikiai, kuriuos stengsis patenkinti ir prekybininkai. Kas keisis? Veikiausiai – būdai, kuriais bus stengiamasi pasiekti pirkėją informacijos lavinoje.

Kol kas dar tik bandoma išnaudoti niša – mobilioji rinkodara. Užsienyje jau yra pavyzdžių, kai prekybos tinklai savo pirkėjams yra sukūrę mobiliąsias programėles, padedančias susidaryti pirkinių krepšelį dar pakeliui į parduotuvę. Arba tokias, kurios suranda ir pasiūlo receptų iš nusipirktų ingredientų. O gal pagal receptą nukreipia prie reikiamų lentynų. Padeda sužinoti daugiau ne tik apie prekės kilmę ir maistinę vertę, bet ir apie jos gamybos procesą.

Lietuvos rinka – gerokai mažesnė nei Vokietijos, Didžiosios Britanijos ar JAV, kur panašios naujovės atsiranda pirmiausia. Tad dėl mažesnio pirkėjų skaičiaus tokie brangūs išmanieji sprendimai Lietuvą pasieks vėliau.

Paklausite, ar jau dabar lietuviams to reikia? Įvairūs pirkėjų poreikių tyrimai Lietuvoje rodo, kad kol kas pirkėjams reikia geros kainos už atitinkamą kokybę. Dar šiek tiek – asmeninio dėmesio, vienos kitos papildomos paslaugos ir patarimo. Žinoma, ir pardavėjo šypsenos.

Užs. Nr. BSS 2320

Maxima

Kainos. Pastaruoju metu mažmeninės prekybos rinkoje įvyko nemažų pokyčių. Rinkos lyderis prekybos tinklas „Maxima“ metų pradžioje paskelbė keičiantis kainodarą ir vidutiniškai 13 proc. atpigino per 1500 maisto ir kitų kasdienio vartojimo prekių. Lyderio pavyzdžiu pasekė ir kiti prekybos tinklai, mažesnėmis apimtimis taip pat atpiginę dalį savo prekių.

Kainų karą pradėjęs prekybos tinklas „Maxima“ šių metų balandį žengė dar vieną žingsnį įgyvendindamas savo kainų mažinimo strategiją – atpigino dar daugiau prekių. Šiuo metu tinklo parduotuvėse ženklu „Atpigo“ galima rasti jau apie 1,5 tūkst. pažymėtų prekių, kurių kainos bendrovės pelno sąskaita mažėjo apie 12 proc. UAB „Maxima LT“ generalinio direktoriaus Žydrūno Valkerio teigimu, tai dar ne paskutinis kainų mažinimas šiais metais.

Pirkėjai vertina itin palankiai

Žingsnį mažinti reguliarias prekių kainas, prekybos tinklo skelbtais duomenimis, palankiai vertina devyni iš dešimtiems Lietuvos pirkėjų ir tiek pat jų pageidauja, kad prekių būtų atpiginta dar daugiau. Šių metų kovo pabaigoje „Maximos“ užsakymu atlikta Lietuvos gyventojų apklausa tiesioginio interviu metodu gyventojų namuose parodė, kad 60-iai proc. pirkėjų pirmuoju kainų mažinimo etapu atpigintos prekės jau padėjo sutaupyti. „Maximos“ skaičiavimais, pirkdami atpigintas prekes kovo pabaigoje pirkėjai jau buvo sutaupę per 2 mln. eurų.

Kaip teigia „Maxima“, labiausiai lietuviai sutaupo pirkdami šviežio maisto ir bakalėjos prekes, nes būtent šios grupės prekės vyravo pirmuoju etapu pigintų prekių sąraše. Tarp jų buvo pienas, duona, mėsa, vaisiai ir daržovės, konditerijos ir kulinarijos gaminiai, taip pat gėrimai ir svarbiausios pramoninės prekės – tai, ką, tinklo atstovų teigimu, jų pirkėjai perka kasdien.

Antruoju etapu piginta dar beveik pusė tūkstančio prekių: dalis šviežios mėsos ir žuvies produktų, kai kurie vaisiai ir daržovės, pieno produktai, duonos, konditerijos ir kulinarijos gaminiai, kitos bakalėjos ir buities prekės.

„Maximos“ vadovas neslepia, kad pirkėjų pamėgtų prekių kainas tinklas mažina norėdamas padidinti savo konkurencingumą. „Šiam žingsniui ruošėmės jau seniai, atlikome įvairius tyrimus ir statistinę analizę. Matėme šiokių tokių neigiamų ženklų: mažėjo mūsų tinklo užimama rinkos dalis, pirkėjų apsilankymo skaičiai, lėčiau nei rinka augo apyvarta. Svarbiausia – matėme besikeičiančius pirkėjų lūkesčius: prioritetą jie ima teikti ne trumpalaikėms akcijoms, o nuolatinėms žemesnėms produktų kainoms, ypač šviežio maisto skyriuose“, – sako Ž.Valkeris.

Kaip teigia bendrovės vadovas, 2009 m. akcijos ir specialių kainų pasiūlymai vartotojams tapo itin aktualūs dėl ekonominės padėties, ir galiausiai pirkėjai prie nuolaidų priprato. Pavyzdžiui, 2009 m. Lietuvoje pirkėjų krepšeliuose 31 proc. prekių sudarė prekės su nuolaidomis, o pernai – net 44 proc. Tai reiškia, kad beveik pusę visų prekių pirkėjai pirko su nuolaidomis. Tačiau vis mažiau pirkėjų per įvairias apklausas teigia, kad akcija lemia jų pasirinkimą. Rinkos tyrimų bendrovės „Nielsen“ 2014 m. pabaigoje atliktas pirkėjų elgsenos tyrimas  parodė, kad pagrindinis pirkėjų apsisprendimą pirkti lemiantis veiksnys šiuo metu – poreikius atitinkantis asortimentas ir produkcijos kokybė už mažą kainą. Kitaip tariant, reikalingų prekių pasiūla už mažą kainą kasdien, nelaukiant nuolaidų.

Visi prekybos tinklai tikina, kad piginamos prekės akcijų nepakeis, nes Lietuvos pirkėjai pernelyg prie jų pripratę. Tačiau mažinant ir reguliarias prekių kainas stengiamasi patenkinti pirkėjų poreikį kasdienių prekių įsigyti pigiau nemedžiojant akcijų. Kaip rodo „Maximos“ turimi duomenys, akcijos ir toliau išlieka labai populiarios, tačiau į pirkėjų krepšelius pamažu krinta ir dalis produktų, kurių kainos sumažėjo būtent dėl minėto ilgalaikio strateginio žingsnio, o ne dėl trumpalaikių nuolaidų.

„Maximos“ atstovų teigimu, strateginis sprendimas mažinti nuolatines populiarių prekių kainas lėmė ir pagrindinių bendrovės rodiklių gerėjimą. Šių metų kovą, palyginti su vasariu, fiksuotas 2,6 proc. bendrovės apyvartos augimas, skaičiuojant su pridėtinės vertės mokesčiu, 2,7 proc. didėjo pirkėjų apsilankymo skaičius ir šiek tiek daugiau nei 1 proc. augo kiekinis bendrovės pardavimų skaičius.

Nors konkrečių ateities planų prekybos tinklas neatskleidžia, jo vadovas Ž.Valkeris teigia, kad piginamų prekių šiais metais dar tikrai bus. „Siekiame, kad metų pabaigoje būtų sumažintos visų svarbiausių kasdienio vartojimo prekių kainos. Planuojame, kad metų pabaigoje jos sudarys maždaug ketvirtadalį bendros viso mūsų prekybos tinklo apyvartos – apie 355 mln. eurų. Ateityje piginamų prekių skaičius gal ir nepadidės itin smarkiai, tačiau ir toliau piginsime tas prekes, kurios pagal pardavimo kiekius pirkėjams yra pačios aktualiausios ir reikalingiausios“, – sako „Maxima LT“ generalinis direktorius.

Paklaustas, kas yra tas pirkėjams aktualus asortimentas, „Maximos“ vadovas sako, kad pirmiausia – platus aukštos kokybės šviežių produktų pasirinkimas. Pačios svarbiausios šviežio maisto kategorijos, kurių prekes perka beveik absoliuti dauguma pirkėjų, yra pieno produktai, duonos gaminai, vaisiai ir daržovės. Šių prekių pirkėjai į parduotuves užsuka nuo dviejų iki keturių kartų per savaitę.

„Lietuvos pirkėjams svarbu, kad dauguma prekių būtų lietuviškos, mat lietuviška kilmė prilyginama kokybei. Be to, lietuviškų produktų kaina neretai būna konkurencinga importuotų prekių atžvilgiu“, – teigia Ž.Valkeris.

Dėl minėtų priežasčių lietuviškų produktų paklausa „Maximos“ parduotuvėse pastaruosius kelerius metus ypač didėja. Lyginant 2013 ir 2014 m. tinklo apyvartos pokytį matyti, kad lietuviškų daržovių paklausa šalyje išaugo 11 proc., šviežios mėsos – 15 proc., kulinarijos – 9 proc., konditerijos – 7 proc. Lietuviška kilmė pirkėjams itin svarbi renkantis mėsą ir vaisius bei daržoves – šių kategorijų prekių lokalumas, palyginti su kitomis kategorijomis, pats svarbiausias.

Siekdami užtikrinti kuo didesnį lietuviškų prekių pasirinkimą, prekybos tinklai nuolat plečia savo tiekėjų iš Lietuvos gretas ir jų prekių dalį bendrame asortimente. Pavyzdžiui, lietuviškų produktų dalis „Maximos“ asortimente sudaro apie 80 proc. Vien per praėjusius metus ši dalis išaugo iki 5 proc. Šiuo metu tinklas dirba su maždaug 700 tiekėjų iš Lietuvos ir nuolat ieško naujų galimybių lietuviškų prekių asortimentą dar plėsti.

Bendrovės vadovo Ž.Valkerio teigimu, vien tiekėjų iš Lietuvos paieška neapsiribojama. „Kad užtikrintume didelį šviežio, daugiausia lietuviško, maisto pasirinkimą parduotuvėse, kas mėnesį investuojame iki 1 mln. eurų. Plečiame šviežio maisto skyrius, naujiname jų įrangą, trumpiname prekių kelią tiekimo grandinėje nuo tiekėjo iki mūsų pirkėjo, dėl to vis daugiau maisto ruošiame tiesiog parduotuvėse. Šias investicijas išlaikysime ir šiemet“, – pasakoja „Maxima LT“ vadovas.

Įgyvendindamas savo ilgalaikę kainų mažinimo strategiją prekybos tinklas „Maxima“ papildomai per 2015 m. ketina investuoti dar 10 mln. eurų.

Ieva Stankevičienė

„Veidas“ skelbia kasmetinį prekybos tinklų reitingą, kuriame ir šiemet pirmą vietą užėmė Lietuvos prekybos rinkos lyderė „Maxima“. 54 žmonių gyvybes nusinešusi tragedija Rygoje iš „Maximos“ pareikalaus investicijų įvaizdžiui reabilituoti, bet pirkėjų srautų parduotuvėse nesumažins.

Liūdnas atsitiktinumas, kad kasmet „Veido“ sudaromas Lietuvos prekybos tinklų reitingas šiemet sutapo su skaudžia nelaime „Maximos“ parduotuvėje Rygoje, kai įgriuvus stogui žuvo 54 žmonės, o dar kelios dešimtys buvo sužeista.
Kai buvo sudaromas šiemetinis prekybos tinklų reitingas vis didėjo aukų ir sužeistųjų Rygos „Maximoje“ skaičius, buvo keliamos įvairios nelaimės versijos ir ieškoma kaltųjų, taip pat kuriami scenarijai, kokios įtakos šis įvykis vienu ar kitu atveju turės prekybos tinklo „Maxima“ veiklai tiek Latvijoje, tiek Lietuvoje. Tačiau ši skaudi tragedija „Veido“ sudaromo prekybos tinklų reitingo rezultatams neturėjo jokios įtakos ir niekaip nelėmė galutinės „Maximos“ pozicijos šių metų prekybos tinklų sąraše.

Kodėl „Maxima“ Lietuvoje pirma

Kasdien daugėja klientų, kurie į parduotuvę užsuka ne tik nusipirkti maisto produktų, bet ir patogiu jiems laiku susitvarkyti kasdieninių reikalų, rodo prekybos tinklo MAXIMA duomenys.

Viena populiariausių paslaugų, kuria šiais metais jau pasinaudojo 50 procentų daugiau klientų nei pernai – galimybė parduotuvės kasose sumokėti įmokas ir mokesčius. Šiuo metu mokestis už įmokų priėmimą MAXIMA kasose yra vienas mažiausių šalyje – 50 centų.

Kas penktas prekybos tinklo klientas parduotuvėje ne tik apsiperka, bet ir per mėnesį apmoka vidutiniškai dvi sąskaitas už įvairias paslaugas. Visose MAXIMA parduotuvių kasose galima sumokėti už komunalines ir telekomunikacijų paslaugas, padengti draudimo ir  lizingo įmokas, apmokėti darželių ar kitų švietimo įstaigų sąskaitas, taip pat išsigryninti pinigų iš SEB banke esančios sąskaitos.

„Galimybė parduotuvės kasoje apmokėti sąskaitas ne tik sutaupo klientų laiką, bet ir suteikia galimybę patogiau atsiskaityti už paslaugas atokesnių vietovių gyventojams. Neretai jiems parduotuvė yra kur kas arčiau namų nei pašto ar banko skyriai, kuriuose paprastai ir darbo laikas būna gerokai trumpesnis nei parduotuvės“, – sako MAXIMA LT, UAB, Įvaizdžio ir komunikacijos departamento direktorė Inga Romanovskienė.

MAXIMA duomenimis, dažniausiai parduotuvių kasose už įvairias paslaugas moka Pasvalio, Vilkaviškio, Radviliškio, Kėdainių ir Marijampolės gyventojai.

Didmiesčių gyventojai dažniau naudojasi paslaugomis, kurios teikiamos ne MAXIMA kasose, o parduotuvių  informacijos skyriuose. MAXIMA Informacijos skyriuose galima sudaryti draudimo sutartis, nusipirkti bilietų į renginius, įsigyti tarptautinio ir viešojo transporto bilietų, prenumeruoti spaudos leidinius, atsiimti atspausdintas nuotraukas, išsigryninti arba į sąskaitą įnešti pinigų, ne ES piliečiai čia gali susigrąžinti mokesčius.

Remiantis prekybos tinklo MAXIMA duomenimis, paskutinės metų dienos pardavimai ūgtelėjo iki 6 procentų, o kalėdiniai pardavimai išliko tokie patys kaip ir prieš metus.  Kalėdų ir Naujųjų metų šventiniam stalui  lietuviai rinkosi šviežią žuvį, vištieną, gurmaniškus užkandžius ir tortus.
„Lyginant šventinius pardavimus, akivaizdu, kad mūsų šalies gyventojai atrado žuvį ir jūros gėrybes, kurių šiemet nupirkta tris kartus daugiau nei tokiu pačiu laikotarpiu prieš metus. Pastebime, kad ant šventinio stalo kiauliena užleido vietą paukštienai, kurios šiemet irgi buvo nupirkta daugiau“, – sako  MAXIMA LT, UAB, atstovė ryšiams su visuomene Olga Malaškevičienė.
Paskutinę 2012 metų dieną MAXIMA parduotuvėse gyventojai rinkosi gurmaniškus užkandžius, kurių nupirkta trečdaliu daugiau nei prieš metus. Į klientų krepšelius dažniau pateko lašišos ikrų, pelėsinio sūrio,  vytintų mėsos gaminių, šaltai rūkytos mėsos.
Tradiciškai Kūčių ir Kalėdų stalui lietuviai dažniau patys ruošia įvairius patiekalus ir perka reikiamus produktus jų gamybai, tačiau prieš Naujuosius renkasi jau pagamintus MAXIMA meistrų kulinarijos ir konditerijos patiekalus. „ Paskutinė metų diena buvo darbo diena, ne visi turėjo laiko paruošti šventinį stalą patys, todėl mūsų klientai patiekalus rinkosi iš jau pagamintų ir įvertintų, daugiausia nupirkta mišrainių su majonezu.  Penktadaliu daugiau buvo nupirkta ir MAXIMA konditerių šventėms paruoštų tortų“, – sako O. Malaškevičienė.
Jau kelinti metai iš eilės pastebima, kad šalies gyventojai per šventes renkasi silpnesnius alkoholinius gėrimus – vyną, putojantį vyną ir šampaną.  Iš stipresnių gėrimų šiemet daugiau nei pernai nupirkta romo, konjako ir viskio.

Prieš pat Kalėdas, penktadienį, gruodžio 21 dieną, Vilniuje šalia MAXIMA Bazės atidaroma čiuožykla po atviru dangumi. Pirmąją darbo dieną miestiečiai joje laukiami nuo 19 valandos, kitomis dienomis čiuožykla veiks kasdien nuo 10 iki 21 valandos. 45 minučių trukmės čiuožinėjimo sesija tekainuoja vos 3 litus. Į šį simbolinį mokestį įeina ir pačiūžų nuoma.

„Čiuožyklą prie MAXIMA Bazės Savanorių prospekte įrengėme galvodami apie savo klientus. Šioje didelėje parduotuvėje dažniausiai apsiperka šeimos ir tam skiria nemažai laiko. Dabar apsipirkę jie galės ir smagiai papramogauti čiuožykloje. Tai mūsų kalėdinė dovana visiems, mėgstantiems šią daug smagių emocijų suteikiančią žiemos pramogą“, – sako MAXIMA LT, UAB, atstovė ryšiams su visuomene Olga Malaškevičienė.

Prekybos tinklo įrengta 300 kvadratinių metrų ploto sintetinio ledo čiuožykla veiks moksleivių žiemos atostogų metu – iki sausio 6 dienos, tačiau joje laukiami ne tik moksleiviai, bet ir visi kiti neabejingi čiuožimui.

MAXIMA Bazės Lauko prekybos teritorijoje esanti čiuožykla unikali tuo, kad gali veikti nepriklausomai nuo oro sąlygų: ant sintetinės ledo dangos galima čiuožinėti ir sningant, ir lynojant ar net kaitriai šviečiant saulei. Būtent todėl tokios čiuožyklos itin populiarios šiltuose kraštuose, kur natūraliomis sąlygomis nebūna nei ledo, nei šalčio. Kad čiuožėjams būtų dar smagiau, ant sintetinės ledo dangos bus auginamas ir natūralus ledas – jis suteikia apie penktadaliu geresnį slydimą.

Šalia šventiškai puošnios, lemputėmis mirgančios čiuožyklos pastatyta ir 4 metrų aukščio eglė.

Beveik 15 000 litų – tokią sumą jubiliejinei dešimtajai „Išsipildymo akcijai“ vos per dvi savaites jau paaukojo prekybos tinklo MAXIMA klientai. Įmesti pinigėlį, kuris atiteks sunkiems ligoniukams gydyti ir globos namuose augantiems vaikams sveikatinti, lavinti bei jų buičiai gerinti, visose tinklo parduotuvėse prie kasų įrengtose aukadėžėse galima iki pat švenčių.

„Svarbiausia, kad tai efektyvi ir neįkyri galimybė mūsų klientams priminti apie šią gražią akciją: paaukoti norimą sumą pinigų galima greitai ir patogiai – tereikia kasoje atsiskaitant už pirkinius įmesti pinigų tiems, kam jų labiausiai reikia“, – sako MAXIMA LT, UAB, atstovė ryšiams su visuomene Olga Malaškevičienė.

Jos teigimu, prie akcijos prisidedantys prekybos tinklo klientai geranoriški nepriklausomai nuo jų finansinės padėties ar gyvenamosios vietos: tiek didžiuosiuose, tiek mažesniuose miestuose ar miesteliuose į „Išsipildymo akcijos 2012“ aukadėžes metami ne tik smulkūs pinigėliai, bet ir geležiniai litai bei banknotai.

Prie didžiausio Lietuvoje paramos projekto MAXIMA prisideda jau septintus metus. Anksčiau parduotuvėse buvo galima įsigyti akcijos atributikos, o šiemet prekybos tinklas surado naujų formų priminti žmonėms apie šią gražią, jau dešimt metų iš eilės TV3 televizijos ir SEB banko organizuojamą iniciatyvą. Taip gimė idėja kiekvienoje parduotuvėje prie kasų įrengti aukadėžes, kurias MAXIMA klientai jau praminė gerų darbų dėželėmis.

Netrukus prekybos centruose pasirodys ir daugybė produktų, pažymėtų „Išsipildymo akcijos 2012“ iniciatyvos „Išsipildymo akcijos įkvėpti“ lipdukais – perkant šiuos produktus dalis pinigų bus pervedama į akcijos fondą. Pirkti aukojant jau galima Beatos Nicholson ir „Chocolate Naive“ sukurtą „Beatos virtuvės karštą šokoladą“, taip pat „Skonio ir kvapo“ produktus.

Iš viso prekybos tinklo MAXIMA iniciatyva šiemet pagaminta ir prie kasų įrengta net 2 000 „Išsipildymo akcijos 2012“ ženkliuku pažymėtų aukadėžių. Paaukoti pinigai inkasuojami ir perduodami akcijos organizatoriams. Visą aukojimą „Išsipildymo akcijai 2012“ prižiūri audito kompanija „Grant Thornton Rimess“.

Aukoti „Išsipildymo akcijai 2012“ galima ir kitais būdais: skambinant ir rašant SMS su žodžiu VAIKAMS trumpaisiais numeriais 1890 (auka 2 litai), 1891 (auka 5 litai) ir 1892 (auka 10 litų), taip pat internete www.aukok.lt arba pervedant pinigus į „Išsipildymo akciją 2012“ administruojančio fondo „Vienybė“ sąskaitą.

Ketvirtadienio, lapkričio 15-osios, vakarą sostinės „Akropolio“ MAXIMA parduotuvėje vykusio Vytinto kumpio pjaustymo čempionato dalyviai rungėsi tarpusavyje ne tik dėl to, kas atspjaus plonesnę ar ilgesnę šio vytinto delikateso juostelę, bet ir spėjo, kuris peilis tinkamiausias vytintai mėsai, varžėsi, kas gražiausiai paserviruos supjaustytą vytintą kumpį. Čempionato nugalėtojui vilniečiui Tadui Gailiūnui įteiktas Serano kumpis su specialiu stovu.

Pirmą kartą Lietuvoje surengęs Vytinto kumpio pjaustymo čempionatą prekybos tinklas MAXIMA juo pradėjo net dvi savaites truksiančias „Mėsos gaminių dienas“. Jų metu MAXIMA XX ir MAXIMA XXX parduotuvėse klientai kviečiami paragauti pačių įvairiausių vytintų, brandintų, rūkytų ir virtų mėsos gaminių, sužinoti, kuo vieni vytinti delikatesai skiriasi nuo kitų, pasimokyti, kaip juos teisingai paruošti ir pateikti.

„Specialiai „Mėsos gaminių dienoms“ sukūrėme ir sostinės „Akropolio“ MAXIMA parduotuvėje įkurdinome įspūdingo dydžio piramidę iš daugiau kaip tonos skirtingų vytintų kumpių. 4 metrų aukščio piramidę iš 170 kumpių pastatėme norėdami atkreipti savo klientų dėmesį į itin gausų mėsos gaminių asortimentą mūsų prekybos tinkle“, – sako MAXIMA LT, UAB, Pirkimų departamento direktorius Tomas Marcinkevičius.

MAXIMA savo klientams iš viso siūlo apie 1 000 įvairių mėsos gaminių – nuo kasdienių virtų dešrelių iki gurmaniškų vytintų mėsos delikatesų. Nors mūsų šalies gyventojai labiausiai vertina Lietuvos gamintojų produkciją, prekybos tinklo parduotuvėse daug dėmesio sulaukia ir garsiausių gamintojų delikatesai iš Ispanijos, Italijos, Prancūzijos, Vokietijos ar Austrijos. Daugiausia prekybos tinklo parduotuvėse nuperkama virtų dešrų ir dešrelių.

109 kilogramai – tiek sveria didžiulis tradicinės formos ir skonio, tačiau tikrai netradicinio svorio varškės sūris, pagamintas specialiai prekybos tinkle MAXIMA rugsėjį rengiamoms „Sūrio dienoms“.

Sostinės Mindaugo gatvės MAXIMOJE šiandien nuo pat ryto eksponuojamas sūris milžinas 17 valandą bus pjaustomas – juo nemokamai pasivaišinti galės visi šios MAXIMA parduotuvės klientai. Varškės sūrį milžiną prekybos tinklo užsakymu pagamino AB „Rokiškio sūris“.

„Sūrio dienų“ metu prekybos tinklo MAXIMA parduotuvėse vyks daugybė degustacijų, kurių metu savo klientams pasiūlysime paragauti net 1,5 tonos pačių įvairiausių rūšių sūrių iš viso pasaulio“ , – sako MAXIMA LT, UAB, Įvaizdžio ir komunikacijos departamento direktorė Lina Muižienė.

Prekybos tinklo MAXIMA parduotuvėse iš viso galima įsigyti apie 400 rūšių sūrių. Tai lietuviški ir užsienio gamintojų kietieji, minkštieji, lydyti, pelėsiniai, tepamieji ir varškės sūriai – su įvairiais priedais, pagardais ar be jų.

Nors prekybos tinklo parduotuvėse galima rasti pačių geriausių gamintojų sūrių iš viso pasaulio, užsienyje pagamintų sūrių pardavimai sudaro tik šeštadalį visų šių gaminių pardavimų. „Lietuvos pirkėjai mėgsta lietuviškus sūrius, o mūsų šalies gamintojai tikrai neatsilieka nuo kolegų užsienyje – jie taip pat siūlo įvairių rūšių ir skonių sūrių“, – teigia L. Muižienė.

Perkamiausi Lietuvoje yra fermentiniai sūriai – beveik pusė (46%) visų prekybos tinkle MAXIMA parduodamų sūrių yra būtent tokie. Antroji vieta pagal pardavimus (16%) atitenka varškės sūriams, trečioji (10%) – lydytiems. MAXIMA klientai į pirkinių krepšelį dažnai deda brie sūrius su baltuoju pelėsiu, taip pat masdamą su skylėmis. Iš kietųjų sūrių populiariausias lietuviškas „Džiugas“.

Viešųjų ryšių ir komunikacijos konsultacijų agentūra „BVRG Burson-Marsteller“ kartu su rinkos tyrimų bendrove „Spinter tyrimai“ atliko ketvirtąjį kasmetinį Lietuvos bendrovių reputacijos tyrimą.

2012 m. vasarą  vykdytos reprezentatyvios apklausos metu Lietuvos gyventojų buvo prašoma įvardinti, kuri įmonė, jų nuomone, šiuo metu turi geriausią reputaciją. Daugiausiai suaugusių gyventojų geriausią reputaciją turinčia įmone įvardino mažmeninės prekybos tinklą MAXIMA LT (6,9 proc. respondentų), antroje vietoje dažniausiai minėtas gėrimų gamintojas „Švyturys – Utenos alus“ (5,3 proc.), o trečioje – telekomunikacijų bendrovė TEO LT (4,5 proc.).

„Kaip ir ankstesniuose bendrovių reputacijos tyrimuose,  šiemet pirmauja stipriausi lietuviški prekių ženklai. Šių metų tendencija – atsigaunant pramonės gamybai ir stiprėjant eksportui, gyventojai vis dažniau minėjo ne tradiciškai iki šiol pirmavusius mobiliojo ryšio operatorius ar bankus, o pramonės įmones. Tačiau viena tendencija išlieka – Lietuvoje gyventojų akyse geriau vertinami tie prekių ženklai, kurie nuolatos ir nuosekliai investuoja į savo institucinės reputacijos įtvirtinimą“, – tyrimo rezultatus komentuoja „BVRG Burson-Marsteller“ direktorius Jonas Blinstrubas.

Į geriausią reputaciją turinčių įmonių dešimtuką pirmą kartą pateko pramonės įmonių grupės „Viči“ (5-oji vieta; 4,1 proc.) bei „Achema“ (6-oji vieta; 3,6 proc.). Ne pirmus metus jame yra ir prekybos tinklas „IKI“ (4-oji vieta; 4,2 proc.), telekomunikacijų bendrovės „Bitė Lietuva“ (7-oji vieta; 3,5 proc.) ir „Tele2“ (8-oji vieta; 3,5 proc.) bei „Swedbank“ (9-oji vieta; 3,3 proc.) bankas, o dešimtuką užbaigia gėrimų pramonės atstovas „Kalnapilis“ (10-oji vieta; 3 proc.).

Kokia Lietuvos įmonė, Jūsų nuomone, Lietuvoje turi geriausią reputaciją? (%)
2012 m.
2011 m.
2010 m.
1. MAXIMA LT
6,9
1. MAXIMA LT
6,0
1. TEO LT
7,1
2. Švyturys-Utenos alus
5,3
2. Švyturys-Utenos alus
5,4
2. Švyturys-Utenos alus
5,8
3. TEO LT
4,5
3. Tele2
4,5
3. Tele2
5,0
4.IKI
4,2
4-5. Bitė Lietuva
4,0
4. Omnitel
4,2
5. Viči
4,1
4-5. IKI
4,0
5-6. Bitė Lietuva
4,0
6. Achema
3,6
6. TEO LT
3,5
5-6. SEB
4,0
7. Bitė Lietuva
3,5
7. Omnitel
3
6. MAXIMA LT
3,8
8. Tele 2
3,4
8. Žemaitijos pienas
3
N.d.
-
9. Swedbank
3,3
9. Kalnapilis
3
N.d.
-
10. Kalnapilis
3
10. Get Jar
3
N.d.
-
Negalėjo nurodyti
16,3
Negalėjo nurodyti
17,7
Negalėjo nurodyti
28,8

Tarp telekomunikacijos įmonių tyrimo dalyviai geriausią reputaciją turinčias įmones įvardijo TEO LT, „Bitė Lietuva“ ir „Tele2“. Finansinių paslaugų sektoriuje gyventojai dažniausiai minėjo „Swedbank“, o tarp maisto ir gėrimų gamintojų – bendroves  „Švyturys-Utenos alus“, „Kalnapilis“ bei „Rokiškio sūris“.

„Kaip ir kasmet, atlikome reprezentatyvų šalies gyventojų tyrimą, kurio metu buvo apklausta daugiau nei 1000 šalies gyventojų 75 atrankiniuose taškuose, išdėstytuose visoje Lietuvoje. Gauti rezultatai rodo, kad bendrovių reputacija gyventojų akyse mažai keičiasi“,– teigė apklausą atlikusios bendrovės „Spinter tyrimai“ vadovas Ignas Zokas.

Apie tyrimą
Reprezentatyvų Lietuvos bendrovių reputacijos tyrimą šių metų liepos mėnesį atliko rinkos tyrimų agentūra „Spinter tyrimai“. Tyrimo metu buvo apklausti 1005 respondentai visoje Lietuvoje. Lietuvos bendrovių reputacijos tyrimas skirtas „BVRG Burson-Marsteller“ komunikacijos projektų analizei, pasiūlymų klientams rengimui. Būdama vieno didžiausių tarptautinio viešųjų ryšių tinklo „Burson-Marsteller“ dalimi ir bendradarbiaudama su tyrimų bendrove su „Penn, Schoen and Berland Associates“, „BVRG Burson-Marsteller“ remiasi „Evidence Based“ metodologija ir klientams siūlo įvairių komunikacijos tyrimų.

Tyrimo ataskaitoje minimos bendrovės „Maxima LT“ ir UAB „Švyturys – Utenos alus“ yra viešųjų ryšių ir komunikacijos konsultacijų agentūros „BVRG Burson-Marsteller“ klientai.