Shutterstock nuotr.

9–12 klasių mokinių, kurie skintų pergales respublikinėse olimpiadose, 2016-aisiais turėjo maždaug 130 gimnazijų. Prognozuojama, kad 2016-ieji turėtų būti derlingi – gausūs mokinių iškovotų medalių tarptautinėse olimpiadose. Tačiau būtent kam – mokyklai ar pačiam mokiniui – priklauso šis nuopelnas?

Gabija SABALIAUSKAITĖ

„Jei suskaičiuotume, kiek per pastarąjį dešimtmetį fizikos olimpiadininkų išugdė Ma­žei­kių Gabijos gimnazija, ir skaičius palygin­tume su didmiesčio mokyklomis, pamatytume, kad talentas nėra retas dalykas“, – taip pernai „Veidui“ dėstė fizikas Aleksas Mazeliauskas, Kemb­ridžo universiteto absolventas ir JAV Stony Brook universiteto doktorantas. Jis retoriškai klau­sė, kodėl viena mokykla kasmet turi talentingų mokinių, olimpiadų prizininkų, o kitų mokiniai konkursuose nėkart nedalyvavo.

Jei patikėtume, kad Mažeikių rajone gimsta protingesni vaikai, nei, tarkime, Rokiškyje, viskas lyg ir paaiškėtų. Žinoma, toks pasiteisinimas sunkiai įtikėtinas.

A.Mazeliauskas kelionę iš Užlieknės kaimo į Niujorko valstiją pradėjo Mažeikių Gabijos gimnazijoje. Laimei, kaip tik joje, vos tik pradėjus mokyti fizikos, jo talentą pastebėjo ir įdomiomis užduotimis atskleidė mokytoja: „Mano talentas nėra iš­skir­tinis. Lietuvoje daug gabių vaikų, bet ar jų ta­len­tas pažadinamas?“

Tą praėjusią vasarą A.Mazeliauskas buvo įsikūręs 90 km nuo Niujorko, tačiau namuose Long Ai­len­de tik stabtelėdavo, nes vyko į vis kitą mokslinę kon­ferenciją: tiesiai iš Kanados – į Sietlą, tada trum­pam namo į Niujorko valstiją, o jau kitą mė­ne­sį – į Japoniją. Ko gero, jei ne Atlanto vandenynas, A.Mazeliauskas į savo kelionių tvarkaraštį įtrauktų ir vizitus į Lietuvą susitikti su gabiaisiais mokiniais. Juk kol studijavo Kembridžo universitete, šis fizikas ir užduotis Nacionalinės moksleivių aka­demijos (NMA) auklėtiniams rengė, ir į jos už­siėmimus atvykdavo. Kodėl? Todėl, kad Kem­bri­džo absolventas neabejoja, kad ugdymas yra žymiai svarbesnis už prigimtinį talentą.

Gabumai – pagal gimimo vietą?

Jei tęstume atsakymų į fiziko klausimą paiešką, galėtume daryti prielaidą, kad gabių vaikų talentas pažadinamas, tačiau tik dalyje švietimo įstaigų. Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro (LMNŠC) svarbiausių 2015–2016 m. respublikinių olimpiadų ir konkursų rezultatų duomenimis, praėjusiais mokslo metais 130 gimnazijų (9–12 kl.) turėjo olimpiadų prizininkų.

Bent po vieną ar du respublikinės olimpiados pri­zininkus turėjo ir nemažai nedidelių rajoninių gim­nazijų, pavyzdžiui: Šilalės r. Kvėdarnos K.Jau­niaus, Laukuvos N.Vėliaus, Šilutės r. Žemaičių Nau­­miesčio gimnazijos.

Pasitaiko, kad skirtingų dalykų olimpiadose dalyvauja ir jose laimi vis tie patys mokiniai. Pa­vyz­džiui, nedidelė Vilniaus r. Mickūnų gimnazija šiųmečiame olimpiadų prizininkų sąraše paminėta 3 kartus, bet visi laimėjimai gamtos mokslų, lietuvių kalbos ir biologijos olimpiadose priklauso tam pačiam vienuoliktokui.

„Jei kuriais nors metais mokykloje staiga atsiranda olimpiadininkų, prizininkų, tai rodo, kad joje yra gabių vaikų, tačiau jei panašių laimėjimų joje būna kasmet, tai tradicija, kuri rodo gabaus mokytojo, kryptingą kolektyvo darbą“, – olimpiadų medalių statistiką „Veidui“ paaiškina LMNŠC Gabių ir talentingų vaikų ugdymo skyrius vedėjas Gediminas Beresnevičius.

Dešimtys olimpiadų medalių, kaip ir egzaminų šimtukų lietus, kasmet nestebina Vilniaus licėjaus, Kauno technologijos universiteto gimnazijos, puikiais akademiniais pasiekimais pasižyminčios Jėzuitų gimnazijos ir dar kelių žymiausių šalies mokyklų. G.Beresnevičius įsitikinęs, kad prestižinėmis vadinamos mokyklos atsirenka gabiausius mokinius, turi gerus mokytojus, o tai dažniausiai ir nulemia gabiųjų „trauką“. Paklaustas apie eilines mokyklas, ne didmiesčių „žvaigždes“, apie kurias svajoja dauguma tėvų, LMNŠC atstovas užtikrina, kad ir regionuose yra mokyklų, kurių ugdytiniai nuo­lat pateka į respublikinį olimpiados etapą ar laimi prizines vietas, o bene vienintelė to priežastis – vienas geras mokytojas dalykininkas, dirbantis toje mokykloje.

„Jei mokykla niekada neturėjo olimpiadininko, ma­nyčiau, tai jau yra mokyklos problema. Juk ne­ga­li būti, kad viename mieste susitelkia gabūs fizikai, kitame rajone – biologai ir t. t. Aš laikausi nuomo­nės, kad kažkam gabūs yra visi žmonės“, – mo­kinių prigimtinių gabumų priklausomybės nuo gyvenamosios vietos teoriją neigia G.Be­resne­vi­čius.

Be to, specialistai tikina, kad respublikinės olim­piados vien iš prigimties nelaimėsi, darbo įdėti reikia ir mokiniui, ir mokytojui, nes, tarkime, fizikos, matematikos olimpiadose, kuriose rungiasi gimnazistai, reikia universiteto pirmo kurso matematikos žinių.

„Jei pažadinamas 2–3 metų amžiaus vaiko smal­sumas, susidomėjimas gamta, matematika, ar dar kitais konkrečiais dalykais, jis pradeda dirbti, skiria tam laiko, vėliau aplenkia tuos, kuriuos galima vadinti genijais iš prigimties, – sako G.Be­res­ne­vičius. – Tyrimai rodo, kad gabiausi smuikininkai nuo prasčiausių skiriasi tik griežimui skirtų valandų skaičiumi. Taip yra ne tik muzikos srityje, bet ir sporte, ir moksle.“

Gimnazijoje ieškoti gabumų per vėlu

Dar bent prieš kelerius metus buvo kalbama, kad ugdymą reikia diferencijuoti – mokyti pagal mokinių poreikius ir gebėjimus. Dabar gi pasaulinė praktika formuluoja kitą siekiamybę – ugdymą individualizuoti, vadinasi, pritaikyti konkrečiam mokiniui būtent pagal jo gebėjimus. Atrodytų, tokioje sistemoje nebereikėtų ypatingų radarų, siekiant aptikti tuos vaikus, kurie turi išskirtinį talentą konkrečiai sričiai, tačiau mūsiškėje sistemoje dalis gabių vaikų taip ir lieka nepastebimi.

„Gabiųjų ugdymo sistema turi prasidėti nuo darželio ir veikti be pertraukų. Jei vaikas gabus, bet jau pradinėse klasėse patenka į mokyklą, ku­rioje yra nepastebimas, jis dingsta iš gabiųjų horizonto, – sako LMNŠC atstovas. – Dabar turime pradinę mokyklą, progimnaziją, gimnaziją – tokioje sistemoje trūksta sklandaus perėjimo. Iš gimnazijų mokytojų teko girdėti nusiskundimų, kad devintoje klasėje jau gauna „gatavą produktą“. Jei kalbame apie olimpiadas, mokslinius tiriamuosius darbus, iš tiesų pradėti dirbti devintoje klasėje yra per vėlu, darbą su tuo vaiku reikėjo pradėti septintoje klasėje ar dar anksčiau. Taigi, estafetės lazdelė skirtingose klasėse neperduodama arba perduodama, bet tokioje sistemoje dalis vaikų pametama.“

Juolab kad olimpiadoms reikia ne tik dalyko žinių, bet ir bendrųjų gebėjimų bei „šalto proto“, nes jaudulys ar nemokėjimas sutelkti dėmesio bent jau tiek valandų, kiek trunka olimpiada, gali iš esmės nulemti prastą rezultatą konkurse.

„Kad gebėjimas suvaldyti emocijas yra labai svarbus, matome ir olimpinėse vasaros žaidynėse, tad jei mokytojai nuo pat pirmos klasės moko ugdytinius išlaikyti „šaltus nervus“, vėliau gyvenime šis gebėjimas duoda vaisių“, – įsitikinęs G.Be­res­nevičius

Nors kasmet atsiranda bent kelių egzaminų šimtukininkų, kasmet Lietuvos mokiniai parveža skirtingos spalvos tarptautinių olimpiadų medalių, kasmet paaiškėja, kad kokiame nors prestižiniame universitete studijuoja lietuvis, tačiau, kaip atrodo bendras gabiųjų ugdymo vaizdas, neaišku.

G.Beresnevičius mano, kad iš olimpiadų laimėjimų galima pastebėti tik atskirus gabiųjų ugdymo situacijos epizodus. Ir respublikinės ar tarptautinės olimpiados yra tik paskutiniai etapai, o juk iki jų – dar bent keli atrankos konkursai, tad vien iš gautų respublikinių olimpiadų rezultatų nenuspręsi, kaip mokykla juos rengė didesniems laimėjimams nei dešimtukas semestre. Juolab, kad dalis olimpiadininkų, pasirodo, joms rengiasi savarankiškai arba į pagalbą pasitelkia aukštųjų mokyklų dėstytojus – tiesiog nėra tam darbui tinkamo informatikos ar filosofijos mokytojo.

Natūralu, kad gabiųjų ugdymui reikia ir gabių mokytojų. Juolab, parengti mokinį respublikinei olimpiadai jau yra gana rimtas darbas mokytojui, reikalaujantis visa galva daugiau išmonės nei, tarkime, valstybiniam brandos egzaminui.

2016-ieji, atsižvelgiant į tendencijas nuo pat 2007-ųjų, turėtų būti derlingiausi – gausūs skirtingų spalvų tarptautinių olimpiadų medalių (kol kas lietuviai jau pelnė 15). Pasirodo, kas dvejus metus Lietuvos mokiniai pasaulyje pelno gerokai per 20 medalių, kitais – 15–16 prizų: 2007 m. buvo 16 medalių, 2008 m. – 22, 2009 m. – 15, 2010 m. – 26, 2011 m. – 16, 2012 m. – 24, 2013 m. – 17, 2014 m. – 25, 2015 m. – 15.

„Kodėl skaičiai taip keičiasi, atsakymo nėra, tai mistika, atsitiktinumas. O nuo ko priklauso kasmet skirtingas obuolių derlius?“ – Lietuvos mokinių sėk­mes tarptautinėse olimpiadose apibendrina LMNŠC Gabių ir talentingų vaikų ugdymo skyrius vedėjas G.Beresnevičius.

Visą savaitračio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Geriau dabar skirti eurą vaikų neformaliajam ugdymui nei vėliau kalėjimo plytai – tokiu požiūriu vadovaujasi Mažeikių rajono savivaldybė, kurioje veikia net septynios neformaliojo ugdymo įstaigos.

Akvilė MARTINAITYTĖ

Jei vaikai po pamokų be jokio užsiėmimo šlaistysis gatvėmis – lauk bėdos. Mažeikių rajono savivaldybė tvirtai laikosi savo pozicijos dėl neformaliojo ugdymo įstaigų: jų turi būti tiek, kad kiekvienas vaikas rastų ką veikti ir galėtų save realizuoti. „Kol vaikai norės lankyti tokias įstaigas, tol mes darysime viską, kad jie turėtų tokią galimybę. Jei to nedarysime, vėliau gali tekti spręsti kur kas rimtesnes problemas“, – įsitikinęs Mažeikių rajono savivaldybės meras Antanas Tenys.

Kaip sako Mažeikių rajono savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjas Apolinaras Stonkus, geriau dabar eurą skirti neformaliajam ugdymui, nei vėliau mokėti už kalėjimo plytas. Juk mokyklos metais jaunuoliai ieško savęs, bando suprasti, kas gyvenime jiems labiausiai tinka ir patinka, o neformalusis ugdymas leidžia jiems tai padaryti.

Daliai vaikų veikla neformaliojo ugdymo įstaigose galbūt net tampa laipteliu į profesinę karjerą. Pavyzdžiui, Mažeikių choreografijos mokyklos vaikų ir jaunimo tautinių šokių ansamblis „Kauškutis“ skina laurus daugybėje tarptautinių konkursų – galbūt kai kuriems mažiesiems šokėjams tai bus kelias į didžiąją sceną? Juk talentus reikia pradėti ugdyti nuo mažų dienų, kad jie nenueitų veltui.

Tačiau A.Stonkaus įsitikinimu, kai kalbama apie neformalųjį ugdymą, išskirtiniai vaikų pasiekimai neturėtų būti svarbiausias tikslas. „Galbūt ne kiekvienas vaikas bus garsus dailininkas, šokėjas ar muzikantas. Taip neturi būti ir mes jų to neprašome. Bet jie ateina į neformaliojo švietimo įstaigas ir praleidžia čia savo laisvalaikį, realizuoja save. Tai mums visiems svarbiausia“, – pasakoja Švietimo skyriaus vedėjas.

Nuo šokių iki kartingo

Žinoma, Mažeikiuose vaikai gali lankyti ir įvairius privačius būrelius, bet ne kiekviena šeima gali sau tai leisti. Be to, veiklos reikia vaikams, gyvenantiems ne tik mieste, bet ir išsibarsčiusiems po įvairius rajono kaimus. Todėl Mažeikių rajono savivaldybė po savo sparnu laiko net septynias neformaliojo ugdymo įstaigas: Vytauto Klovos muzikos mokyklą, Viekšnių Vinco Deniušio meno mokyklą, Sporto mokyklą, Choreografijos mokyklą, Dailės mokyklą, Moksleivių namus, Moksleivių techninės kūrybos centrą. Praėjusiais metais jas lankė beveik 3 tūkst. mokinių. Mažeikiuose taip pat veikia dvi švietimo pagalbos įstaigos: Pedagoginė psichologinė tarnyba ir Švietimo centras.

„Savivaldybė prisiima didžiąją dalį visų išlaidų – kainos už užsiėmimus yra kone simbolinės, o vaikams iš socialiai remtinų šeimų papildomai daromos nuolaidos arba jie visai atleidžiami nuo mokesčių, atsižvelgiant į kiekvieno situaciją. Čia turėtume pasakyti ačiū mūsų politikams – jie suprato, kad kainų kelti negalima. Mes galėtume tai padaryti, bet kas iš to? Tiesiog į šias įstaigas ateitų mažiau vaikų. Mažeikių rajone nedarbo lygis gana aukštas, turime daug socialiai remtinų šeimų – joms kiekvienas euras svarbus“, – sako A.Stonkus.

Stengiamasi, kad vaikams siūlomos veiklos būtų kuo įvairesnės. „Norime, kad jie galėtų ne tik šokti ar sportuoti, bet ir užsiimti kitomis veiklomis. Pavyzdžiui, Moksleivių techninės kūrybos centre jie gali mokytis fotografijos, kalvystės meno, netgi važinėti gokartais. Svarbu, kad į neformalųjį ugdymą įtrauktume ir berniukus. Mergaitės pačios yra aktyvesnės, šoka, dainuoja, o su berniukais sudėtingiau. Stengiamės, kad ir jiems būtų ką pasiūlyti, – ne tik krepšinį ar futbolą, kas, be abejo, yra labai populiaru“, – pasakoja savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjas.

Lietuvos rajonams dažnai tenka susidurti su įvairių sričių specialistų trūkumu. Mažeikių rajono savivaldybės atstovai džiaugiasi, kad neformaliojo ugdymo įstaigų ši problema dar nepalietė. Šiuo metu septyniose įstaigose dirba 48 metodininkai ir 4 ekspertai. „Stengiamės sudaryti specialistams tokias sąlygas, kad galėtų dirbti per kelis darbus, kad jiems susidarytų pakankamas krūvis. Didžioji jų dalis yra brandesnio amžiaus, bet jie turi didelę patirtį, nebelaksto iš vieno rajono į kitą. Mes labai vertiname jų indėlį“, – sako A.Stonkus.

Pratina prie atsakomybės

Neformalusis ugdymas vaikui duoda kur kas daugiau nei tik naujų įgūdžių. A.Stonkus įsitikinęs, kad taip jaunimas pratinamas prie atsakomybės: „Formaliajame ugdyme viskas yra privaloma: vaikas turi eiti į mokyklą, jis neturi kito pasirinkimo. O neformaliajame vaikas pats sprendžia, kokia veikla jam labiausiai patinka, kuo jis užsiims, ir eina todėl, kad pats to nori, – tuomet jo požiūris būna visai kitoks. Žinoma, dalį vaikų iš pradžių atveda tėvai, bet tie, kuriems nepatinka, ilgai neužsibūna. Juk jaunimas dabar yra maištaujantis, jie nori viską spręsti patys.“

Beje, A.Stonkus pastebi, kad užsiėmimai, kuriais jaunimas užsiima po pamokų, ne tik joms netrukdo, bet netgi padeda siekti dar geresnių rezultatų: „Mėgstamą veiklą atradę jaunuoliai išmoksta geriau planuoti savo laiką, įpranta galvoti, jog dabar turi eiti į mokyklą, ten atsakingai atlikti visas užduotis, kad vėliau galėtų ramiai eiti į savo užsiėmimą. Taip formuojasi atsakomybė, kurios, pripažinkime, jaunimui kartais pritrūksta.“

Antanui Teniui prireikė ketverių metų, kad ekonominė bei socialinė padėtis dideliu nedarbo lygiu pasižyminčiame ir ties bankroto riba atsidūrusiame Mažeikių rajone pakistų į gera.

Saulė Valentinaitė

Mažeikių rajone nedarbas, dar 2011 m. siekęs 23,3 proc., 2014 m. trečiąjį ketvirtį sumenko iki 12,6 proc. Rajono savivaldybės vadovas viliasi, kad į verslo sektorių pavykus pritraukti daugiau investuotojų būtų galima pasiekti ir kur kas įspūdingesnių rezultatų.

Vienas tokių žingsnių – pramonės parko sukūrimas Mažeikiuose. Atsiradus moderniam medienos ir baldų klasteriui Mažeikiai laimėtų naujų darbo vietų ir taptų daug patrauklesni investuotojams.

Klasteris, į kurį ketina jungtis Lietuvos ir užsienio medienos pramonės įmonės, turėtų sukurti apie 1200 naujų darbo vietų, investuojant apie 250 mln. eurų. Tai būtų didžiausias pastarojo meto investicinis projektas Lietuvoje.
„Su asociacija „Lietuvos mediena“ sutarėme bendromis jėgomis siekti, kad klasteris Mažeikiuose įsikurtų jau ateinančiai metais“, – sako Mažeikių rajono meras Antanas Tenys.

Asociacijos „Lietuvos mediena“ direktoriaus Raimundo Beinorto teigimu, Mažeikiai klasterio įgyvendinimui patrauklūs tiek dėl ekonominių, tiek dėl socialinių priežasčių: „Geografinė padėtis, geležinkelio, elektros ir dujų trasos yra patogios žaliavos tiekimui, tačiau klasterio dalyviai įvertina ir jo įtaką nedarbo mažėjimui bei naujų investicijų traukai.“

Planuojama, kad klasteryje veiks medienos plokščių gamybos įmonė, kelios baldų gamyklos, kogeneracinė elektrinė, logistikos centras bei klasterio įmones aptarnaujančios paslaugų bendrovės. Įmonės kursis naujame pramoniniame parke su įrengta infrastruktūra.
Skaičiuojama, kad medienos ir baldų gamybos klasterio atsiradimas generuotų daugiau nei 300 mln. eurų eksporto ir bent 7 mln. eurų papildomų valstybės biudžeto pajamų. Medienos prekių eksportas ir dabar siekia kone dešimtadalį Lietuvos eksporto (2013 m. jis sudarė 9,3 proc. viso šalies eksporto).

Manoma, kad klasteryje, be Mažeikių rajono savivaldybės ir asociacijos „Lietuvos mediena“ narių, galėtų dalyvauti Žemaitijos kolegijos Mažeikių fakultetas ir Mažeikių politechnikos mokykla.

Tuo, kad Mažeikiai turi ką pasiūlyti investuotojams, neabejoja ir didžiausios Lietuvoje medienos ir baldų gamybos grupės „Vakarų medienos grupė“ valdybos pirmininkas Sigitas Paulauskas. Jo teigimu, šiame mieste gyvena daug aukštu technologiniu intelektu pasižyminčių žmonių.

Kaip stiprių technologijų miestą Mažeikius apibūdina ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas mažeikiškis Robertas Dargis.

A.Tenio teigimu, kad verslas kurtųsi regionuose, būtinos rimtos permainos ir šalies mastu. Pirmiausia turėtų būti lengvinama mokesčių našta – regionuose verslininkai turėtų mokėti kur kas mažesnius mokesčius nei didžiuosiuose miestuose.
Pasak savivaldybės vadovo, vienu didžiausių šios dienos laimėjimų galima vadinti ir panaikintą Mažeikių rajono savivaldybės gyventojų pajamų mokesčio donorystę: „Dar praėjusiais metai buvome atsidūrę ties bankroto riba. Nuo 2002-ųjų Mažeikių rajono savivaldybė, kaip ir kelios kitos didžiosios savivaldybės, atiduodavo dalį rajone surinkto gyventojų pajamų mokesčio. Per tuos vienuolika metų netekome maždaug šimto milijonų litų. Turėjome įveikti sunkų kelią, kol įrodėme, kad tai neteisinga.“

Palengva Mažeikių rajono savivaldybėje gerėjančia situacija besidžiaugiantis jos vadovas prisideda ir prie verslo plėtojimo galimybių: jo pastangomis peržiūrėtos mokesčių lengvatos. O palyginti su kitomis savivaldybėmis, mokesčiai, kuriuos nustato savivaldybių tarybos, Mažeikių rajone daugeliu atvejų mažesni.

Be to, per pastaruosius ketverius savivaldybės mero kadencijos metus Mažeikių miestas bei rajono miesteliai išgražėjo, tapo švaresni, jaukesni, o mažamečius auginančius mamos itin giria tvarkomas poilsio zonas. Netrūksta besidžiaugiančiųjų ir renovuotais viešosios paskirties pastatais bei daugiabučiais. Mažeikiškiai nekantriai laukia Sporto ir pramogų arenos, kurios projektavimo darbai jau vyksta, statybos pradžios.

„Džiaugiuosi, kad šios kadencijos savivaldybės tarybos valdančioji dauguma sutelktai sprendė rajonui svarbius klausimus, atsakingai dirbo savivaldybės administracija. Esu jiems labai dėkingas. Tačiau darbų laukia dar labai daug – vien šiemet savivaldybė vykdys apie 50 projektų. Labai norime, kad mūsų rajone būtų gera gyventi. O tam reikalingas visos bendruomenės susitelkimas, pastangos, geranoriškumas“, – sako Mažeikių rajono savivaldybės vadovas.

Pastarąjį dešimtmetį Mažeikių rajone į vandentvarkos projektus investuota kone šimtas milijonų litų. Tai įspūdinga investicija į gyvenimo kokybę rajone: mažeikiškiai jau gali džiaugtis, kad jų geriamojo vandens kokybė – viena geriausių šalyje, o nuotekos neteršia vandenų.

Mažeikiai – viena iš 14 probleminių Lietuvos savivaldybių. Rajonas antrą dešimtmetį bando įveikti įsisenėjusias problemas: didelį nedarbą ir su juo susijusias socialines negeroves.

Bet Mažeikių savivaldybės tarybos meras Antanas Tenys pastebi, kad jau dabar padėties rajone daugeliu požiūriu nėra ko nė lyginti su, tarkime, buvusia prieš dešimtmetį: labiausiai dėl to, jog pasitelkus Europos Sąjungos struktūrinių paramos fondų lėšas daug investuota į teigiamus aplinkos ir gyvenimo kokybės pokyčius.

Vis dėlto pirmiausia vertėtų paminėti vieną didžiausių, daugiamilijoninių pastarojo dešimtmečio investicijų Mažeikių rajone: čia jau daugiau nei dešimtmetį įgyvendinami ES lėšomis finansuojami vandentvarkos infrastruktūros plėtros projektai, o viena pirmųjų ir prioritetinių krypčių tapo nuotekų valymas, nes miestas neturėjo savo valymo įrenginių.

2003 m. pavasarį buvo pradėtas, o po penkerių metų baigtas investicinis ES, valstybės ir savivaldybės lėšomis finansuotas projektas ,,Mažeikių nuotekų valymo įrenginių statyba ir nuotekų tinklų išplėtimas“, kurio biudžetas siekė 7,45 mln. eurų (apie 25,7 mln. Lt).

Projektas pagerino Mažeikių ekologinę padėtį, į upes ir jūrą nebeplūsta teršalai. Bet netrukus įmonės „Mažeikių vandenys“ direktoriui Pranui Trakiniui ir rajono vadovams teko pasukti galvas, kaip utilizuoti susikaupusį džiovintą perteklinį nuotekų dumblą. Žinių bei patirties apie naujausius dumblo tvarkymo būdus mažeikiškiai sėmėsi Vokietijoje.

Drauge su Mažeikių rajono savivaldybės administracija pradėti statyti vieni pirmųjų Lietuvoje, modernūs nuotekų dumblo utilizavimo įrenginiai, kuriuose ši atlieka pažangiu būdu apdorojama iki sausų granulių. Projektas įgyvendintas 2012 m., jam skirta per 15,6 mln. Lt Sanglaudos fondo ir Lietuvos valstybės biudžeto lėšų.

„Dabar jau mąstome, kaip veiksmingai panaudoti šias granules. Atitinkamai pasirengus, atlieka tiktų laukams tręšti, o deginti ją būtų galima nebent patenkinus griežtus aplinkosaugininkų reikalavimus. Dalį granulių priimtų Latvija, o štai Lietuvoje optimalių šios problemos sprendimų dar ieškoma“, – galimybes svarsto P.Trakinis.

Rajono vandentvarkos ūkis, nutiesus naujus vandentiekio ir nuotekų tinklus, atnaujintas Viekšniuose, Sedoje, Plinkšėse, Bugeniuose. Viekšniuose viena pirmųjų Lietuvoje įdiegta Vakarų Europos šalyse labai populiari vakuuminė nuotekų sistema, sulaukusi itin didelio ir kitų savivaldybių susidomėjimo.

Investicijos į Mažeikių rajono vandentvarkos ūkį – išties įspūdingos: 2005–2014 m. iš viso investuota apie 92,2 mln. Lt. Per šį laikotarpį nutiesta 38,3 km vandens tiekimo ir 42 km nuotekų surinkimo tinklų, atnaujinta 12,4 km vandens tiekimo ir 3,1 km nuotekų surinkimo tinklų, paslaugos tapo prieinamos apie 17 tūkst. žmonių, pastatyti septyni vandens gerinimo, keturi nauji valymo įrenginiai, trylika nuotekų siurblinių, dumblo apdorojimo įrenginiai.

„Gaila, kad žmonės kai kuriose gyvenvietėse dėl įvairių priežasčių vangiai jungiasi prie centralizuotų vandentiekio bei nuotekų sistemų. Bet su jais tiesiog reikia daug kalbėtis, atsižvelgti į jų padėtį: jei reikia, sunkiai besiverčiantiems palengviname darbus. Tereikia laiko, ir gyventojai įvertins centralizuoto tinklo pranašumus“ , – įsitikinęs P.Trakimas.

Mažeikių meras A.Tenys džiaugiasi, kad europinių paramos fondų lėšos kilstelėjo viso rajono gerovę. Mažeikių rajoną pasiekė lėšos iš keleto didelių šaltinių: Probleminių teritorijų plėtros programos, Regioninių ekonomikos augimo centrų plėtros priemonės, Lietuvos kaimo plėtros bei URBAN programų.

Viena pastebimiausių permainų – artėjantį šildymo sezoną pasitinka 41 renovuotas daugiabutis, gyventojai sutaupys 40–50 proc. išlaidų už šildymą. Gausėja jaukių poilsio vietų – su moderniu apšvietimu, naujais pėsčiųjų ir dviračių takais, žaidimų aikštelėmis, estetiškais želdiniais. Šiemet baigtas tvarkyti Melioratorių parkelis, kompleksiškai atnaujintas Senamiesčio parkas, baigiamieji darbai beliko Juodpelkių parke, kuriame jau įrengta futbolo aikštė su dirbtinės žolės danga.

Kaip ir kitur, Mažeikių savivaldybėje mažėja gyventojų. Bene akivaizdžiausiai tai matyti mokyklose: į jas šį rugsėjį susirinko 370 vaikų mažiau. O štai eilių vaikų darželiuose mieste praktiškai nėra. Užtat Balėnuose, Krakiuose, Sedoje šiemet suformuotos papildomos ikimokyklinio ugdymo grupės.

A.Tenio vertinimu, daugiausiai vilčių dėl tolygios rajono plėtros teikia jauni žmonės: pastebėta, kad jie dažniau kuria savo verslą. Kukliai, bet sumažėjo ir rajono nedarbo lygis. O juk turėdami palankias sąlygas gyventi, verslauti, įsidarbinti, ugdyti vaikus, džiaugtis sveika jaukia aplinka, žmonės drąsiau leidžia šaknis gimtojoje žemėje. Tokių vienas kitas jau atsiranda ir tarp buvusių emigrantų, o mažeikiškių apklausos rodo, kad pastaraisiais metais žmonės pajuto randantis daugiau galimybių susirasti darbą ar kurti savo verslą.

Lietuvos šilumos ūkis išgyvena sparčius pokyčius – statomi nauji terminalai, keičiasi šilumos gamybai naudojamų kuro rūšių proporcijos, skiriamas vis didesnis dėmesys ekologijai. Apie svarbiausius pokyčius šioje ūkio šakoje per pastaruosius dešimtmečius ir tai, kokių šilumos kainų vartotojams tikėtis netolimoje ateityje, kalbamės su UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ direktoriumi, buvusiu Seimo nariu Jonu Jurkumi.

VEIDAS: Kaip vertinate visos šalies šilumos ūkio evoliuciją per pastaruosius kelis dešimtmečius? Kokius žingsnius šiame sektoriuje Lietuvos mastu laikote sėkmingais?

J.J.: Vertinu labai teigiamai, nes lietuviai perėmė geras tradicijas iš Europos Sąjungos. Daug keliauju po Daniją, Švediją, kitas šalis ir matau, kad biokuro plėtros požiūriu tikrai nesame nuo šių valstybių atsilikę. Ir projektuotojai, ir mokslininkai, ir gamintojai gamina puikius biokuro katilus. Manau, mūsų bėda tik ta, kad mus, kurie biokuro plėtrą pradėjome vieni pirmųjų, po daugybę kartų tikrindavo, ar tinkamai investavome lėšas. Tai atmušdavo norą pradėti ką nors nauja. Bet vis dėlto manau, kad tai, ką mes darome, yra labai gerai ir tai būtina tęsti.

VEIDAS: O ar buvo padaryta esminių klaidų?

J.J.: Apie klaidas kalbėti labai sunku, bet, žinoma, jų yra. Esu įsitikinęs, kad Vilnius, Kaunas turėtų investuoti ne į biokurą, o į kogeneracines jėgaines, kurios kūrentų mūsų atliekas. Tai sėkmingai daro Danija, Švedija ir kitos valstybės. Biokurą reikėtų palikti antros pakopos įmonėms, o didžiosios turėtų kūrenti atliekas, nes biokuras bet kuriuo atveju pradeda brangti.

VEIDAS: Kokios per pastaruosius dešimtmečius investicijos buvo svarbiausios šilumos ūkiui Lietuvoje? O Mažeikiuose? Kurios iš jų buvo nepakankamos?

J.J.: Manau, kad Lietuvos šilumos ūkiui apskritai buvo skiriama per mažai dėmesio. Pavyzdžiui, vandentiekio ir kanalizacijos įmonės gaudavo šimtus milijonų litų paramos, o mums, nuo 2000 m. pradėjus įsisavinti biokurą,

parama siekė apie milijoną litų, nors prie biokuro mes, galima sakyti, buvome priversti pereiti dėl brangių gamtinių dujų.

Beje, pačioje pradžioje, kai biokurui pritaikėme nuo tarybinių laikų turėtą katilinę, kasmet pridarydavusią po 600 tūkst. Lt nuostolių, paramos iš viso negavome nė lito, bet vis tiek sugebėjome pasiekti, kad ta katilinė pradėtų duoti nedidelį pelną.

Beje, ir vartotojams gaminama šiluma Mažeikiuose ilgą laiką buvo viena pigiausių Lietuvoje. Tik perėjus prie gamtinių dujų situacija pasikeitė, nes turime vieną didžiausių gamtinių dujų perdirbimo mokesčių. Dabar perdirbti 1000 kub. m gamtinių dujų kainuoja 540 Lt, kai visoje Lietuvoje kaina siekia apie 150 Lt. Bet nuo kitų metų atsisakysime gamtinių dujų ir bandysime išsiversti be jų.

Be to, šiemet užbaigta 10 mv biokuro katilinė, kurios statybos 50 proc. išlaidų buvo padengta iš paramos. Taigi vienoje įmonėje turime dvi katilines ir tikimės, kad 97 proc. šilumos energijos bus pagaminta iš biokuro. Na, o jei gausime paramą ir pasikeisime senus katilus į naujus, manau, kad biokuras sudarys ir visus šimtą procentų.

VEIDAS: Kokia jūsų nuomonė apie investicijas į suskystintų gamtinių dujų terminalą bei Būtingės terminalą? Kaip šie terminalai keičia šalies šilumos ūkį?

J.J.: Abu terminalai yra svarbūs, bet suskystintų dujų terminalas, mano nuomone, yra per didelis. Jis arba turėjo būti mažesnis, arba jį turėjo statyti kelios valstybės, nes mūsų šaliai vienai tokio jo nereikia. Atsižvelgiant į tai, kaip mažėja dujų panaudojimas, ir į tai, kad gali ir nebūti jungčių su Latvija bei Lenkija, toks didelis terminalas neigiamai atsilieps vartotojų kišenei.

Juk kas iš to, jei Mažeikiuose pastatysi Vilniaus dydžio katilinę? Tai nepraktiška.

VEIDAS: Kokie pokyčiai laukia Lietuvos šilumos ūkio po euro įvedimo? Ar didės šilumos kaina vartotojams visoje Lietuvoje?

J.J.: Abejoju, kad ji didės. Šilumos kainą lemia naudojamas kuras, technologijos ir namų renovacija.

Technologijų požiūriu Lietuvoje padėtis yra gana gera – lietuviai patys gamina puikius katilus, keičiami vamzdynai. Mažeikiai šiuo atžvilgiu netgi lenkia daugelį kitų Lietuvos šilumos ūkio įmonių.

Jei kalbėsime apie kurą, daugelyje rajonų, daugelyje įmonių vadovai anksčiau skeptiškai žiūrėjo į biokurą. Esą tai grįžimas į praėjusį šimtmetį. O dabar daugelis jų jau yra pastatę biokuro katilines – viską nulemia kaina. Taigi einame teisingu keliu. Na, o dėl renovacijos Mažeikiuose padėtis irgi labai gera, renovuota jau per 40 daugiabučių.

Taigi, kad kaina po euro įvedimo nedidėtų, šilumos įmonėms reikia modernizuotis, taip pat – paspartinti namų renovaciją, nes tai dar viena šilumos kainą lemianti sudedamoji dalis, ir galėsime pamiršti dideles šilumos kainas.

VEIDAS: Kodėl vienuose Lietuvos miestuose, kuriuose šiluma gaminama naudojant biokurą, šilumos energija yra viena pigiausių (pavyzdžiui, Tauragėje, Molėtuose), o kituose (Aukštadvaryje, Lentvaryje, net Vilniuje) – viena brangiausių šalyje? Kokią reikšmę kainai turi tiekėjai, kiek lemia kiti veiksniai?

J.J.: Sunku atsakyti, nes tam reikia analizės. Reikia įvertinti ir investicijas, ir konkursus. Kuo mažesnis miestelis, tuo jam sudėtingiau. O jei dar bandoma išsiversti be paramos, tuomet kaina ir nekrinta, nes tik gavus europinę paramą galima atpiginti objektus.

VEIDAS: Ar, jūsų vertinimu, Lietuvoje galima pasiekti, kad šilumos gamyba būtų ekologiškesnė? Ir kaip?

J.J.: Prieš 12 metų Mažeikiuose šilumos gamybos tarša buvo viena didžiausių, o dabar, pereinant prie biokuro, CO išmetimas bus vienas mažiausių, nes biokuras yra viena ekologiškiausių kuro rūšių. Tuo labiau daugelis įmonių dabar stato ekonomaizerius, kuriuose dūmas pereina per specialius įrenginius ir išeina baltas, gražus, tris kartus vėsesnis, todėl gauname dar ir šilumos energijos. Tokie įrenginiai labai brangūs, bet atsiperka per kelerius metus. Pavyzdžiui, praėjusiais metais “iš dūmo” gavome 2,2 mln. Lt naudos, o už šiuos pinigus įsigijome biokuro.

Daugiausia nepartinių kandidatų savivaldybių tarybų rinkimuose dalyvaus Vilniaus ir Kauno miestuose bei Mažeikių rajone, paaiškėjo šeštadienį Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK) užregistravus rinkimuose savarankiškai dalyvaujančius kandidatus.

Vasario 27 dieną vyksiantiems vietos valdžios rinkimams užregistruota 519 nepriklausomų kandidatų. Tik devyniose savivaldybėse iš 60 neišsikėlė nė vienas nepriklausomas kandidatas, pranešė VRK pirmininkas Zenonas Vaigauskas.

“Daugiausia (nepriklausomų) kandidatų yra Vilniuje, Mažeikiuose ir Kaune”, – po VRK posėdžio žurnalistams sakė Z.Vaigauskas.

Anot VRK vadovo, dauguma nepriklausomų kandidatų dalyvaus koaliciniuose sąrašuose, kuriems, norint gauti mandatų, teks peržengti 6 proc. ribą.

“Matyt, kad pakankamai savimi pasitiki. Taigi iš esmės kuriasi naujos visuomeninės politinės organizacijos save išsikėlusių kandidatų pagrindu”, – sakė Z.Vaigauskas.

Anot jo, užregistruoti kandidatai, bet nusprendę nedalyvauti rinkimuose, tokie kaip muzikantas Jurgis Didžiulis, atsiimti savo kandidatūras turės iki vasario 2 dienos.

Šiemet nepartiniai kandidatai pirmą kartą gali dalyvauti vietos valdžios rinkimuose. Anksčiau galimybę kelti kandidatus turėjo tik politinės partijos.