Orlen-Lietuva26

Mažeikiuose veikianti Lenkijos koncerno “Orlen” gamykla dabar perdirba 35 proc. visos koncerno perdirbamos naftos, rašo “Rzeczpospolita”. Šis faktas, pažymi laikraštis, reiškia, kad tikimybė, jog Mažeikių įmonė bus parduota, žymiai sumažėjo.

Pirmąjį 2011 m. ketvirtį įmonė Mažeikiuose perdirbo 2,2 mln. tonų naftos, pajėgumų panaudojimo rodiklis šį ketvirtį buvo 18 proc. didesnis. Tai buvo vienintelė “Orlen” naftos perdirbimo įmonė, kuri šį ketvirtį padidino savo pajėgumų panaudojimo rodiklį. Visa tai, teigia analitikai, leidžia smarkiai abejoti, ar Lenkijos naftos milžinė parduos savo Lietuvos padalinį.

“Orlen” neparduos savo perdirbimo gamyklos Lietuvoje”, – sakė analitikas iš Čekijos banko “Ceska Sporitelna” Radimas Kraulė.

Mažeikių naftos perdirbimo įmonę “Orlen” įsigijo 2006 metais už 2,34 mlrd. JAV dolerių, tačiau jos vertė drastiškai smuko po to, kai ji buvo atskirta nuo Rusijos naftotiekio ir buvo priversta transportuoti naftą jūra.

“Orlen” pasamdė Japonijos investicinio banko “Nomura” konsultantus, kad jie patartų, ką daryti su įmone Mažeikiuose.

Praėjus beveik ketveriems metams, Lietuvoje pagaliau pradėta nagrinėti buvusių žlugusio Rusijos naftos koncerno “Jukos” valdytos naftos bendrovės “Mažeikių nafta” (dabar – Lenkijos kapitalo naftos koncerno “Orlen Lietuva”) vadovų baudžiamoji byla. Pirmadienį pradėta liudytojų apklausa ir įrodymų tyrimas.

“Jie abu savo kaltę neigia ir pageidauja būti apklausti po to, kai parodymus duos kiti proceso dalyviai”, – BNS sakė Šiaulių apygardos teismo atstovas spaudai Vytautas Jončas.

Buvęs “Mažeikių naftos” vadovas amerikietis Paulas Nelsonas Englishas (Polas Nelsonas Inglišas) teismo posėdžiuose dalyvauja, tačiau baudžiamoji byla nagrinėjama be buvusio jo pavaduotojo Bartono Lee Lucko (Bartono Ly Luko), kuris slapstosi nuo Lietuvos teisėsaugos. V.Jončo teigimu, jam atstovauja advokatė.

Mažeikių rajono apylinkės teismas, apklausas pradėjęs pirmadienį, jas tęs visą šią savaitę. Pasak V.Jončo, kovo mėnesį vėl planuojami teismo posėdžiai penkias dienas iš eilės.

“Šioje bylos nagrinėjimo stadijoje prašymai nepriimami. Šiuo metu teismas tiria įrodymus, apklausia liudytojus. Posėdžiai trunka ilgai, kadangi viskas verčiama į anglų kalbą, daug techninių terminų”, – sakė V.Jončas.

Iš viso teismas apklaus apie 30 liudytojų.

Prokurorų teigimu, buvę naftos įmonės vadovai įmonei galėjo padaryti 355 mln. litų žalos.

Tiriant 2006 metų spalį Mažeikių naftos perdirbimo gamykloje kilusio didelio gaisro priežastis, buvusiems “Mažeikių naftos” vadovams P.N.Englishui ir B.Lee Luckui pareikšti įtarimai neatlikus tarnybinių pareigų – gamykloje vėlavo kai kurie darbai, nebuvo atliekamas remontas.

P.N.Englishas postą paliko paliko 2007-ųjų liepos pradžioje. Už jį 1 mln. litų dydžio užstatą sumokėjo jį įdarbinusi buvusi Mažeikių įmonės savininkė “Yukos International UK”.

B.L.Luckas iki 2008 metų sausio 21-osios, kol baigėsi terminuota darbo sutartis, dar dirbo įmonėje jos generalinio direktoriaus pavaduotoju.

“Idėja įsigyti naftą iš Rusijos importuojančią naftos perdirbimo gamyklą tam, kad būtų sutrukdyta Rusijai, yra absurdiška. Dabar turime galvoti, kaip ištaisyti šią didžiulę klaidą”, – interviu verslo naujienų kanalui TVN CNBC pareiškė Janas Vincentas Rostowskis (Janas Vincentas Rostovskis).

“Tačiau sprendimą dėl “Orlen Lietuvos” įsigijimo priėmė ne ankstesnė vyriausybė, rašo JAV verslo dienraštis “The Wall Street Journal”.

“Orlen” pradėjo rengtis įsigijimui 2005 metais, kai koncernui vadovavo Igoris Chalupecas, 2003-2004 metais ėjęs finansų viceministro pareigas.

2009 metais išleistoje knygoje, kurią jis parašė praėjus dvejiems metams nuo pasitraukimo iš įmonės, I. Chalupecas pareiškė, kad viena iš pagrindinių “Orlen Lietuvos” įsigijimo priežasčių buvo siekis blokuoti galimą Rusijos verslo plėtrą į mažmeninę degalų rinką Šiaurės-Rytų Lenkijoje. Jo teigimu, konservatyvūs politikai šios originalios idėjos iš karto neparėmė ir iš pradžių žvelgė į “PKN Orlen” vadovą gana įtariai, nes manė, kad jo ideologinė pozicija radikaliai skiriasi nuo jų požiūrių.

Konservatoriai išreiškė paramą idėjai tik po kelių užkulisinių I. Chalupeco ir aukštas pareigas valdžioje einančių politikų susitikimų, pareiškė jis knygoje. Jaroslawas Kaczynskis (Jaroslavas Kačinskis) kaip premjeras prižiūrėjo įsigijimo užbaigimą 2006 metais.

“Orlen” įsigijo Lietuvos naftos perdirbimo gamyklą už 2,8 mlrd. JAV dolerių ir papildomai investavo į verslą 750 mln. JAV dolerių. Analitikai ir koncernas suvokė, kad naftos perdirbimo gamykla “Mažeikių nafta” buvo pasenusi, bet “Orlen” vienintelės naftos perdirbimo gamyklos Baltijos šalyse perėmime įžvelgė pranašumų. Prieš tai “Orlen” plėtė verslą Čekijoje ir Vokietijoje.

Perimta koncerno “Orlen”, Lietuvos naftos perdirbimo gamykla veikė nepakankamai veiksmingai, nes pigesnės rusiškos naftos tiekimas “Družba” naftotiekio atšaka buvo nutrauktas. “Družba” savininkė “Transneft” oficialiai pareiškė, kad naftotiekyje yra tūkstančiai defektų, kuriuos ištaisyti prireiks ne vienerių metų. Praėjus keleriems metams, remontas vis dar neplanuojamas, o Rusijos įmonės, įskaitant “Rosneft”, kaip teigiama, reiškia susidomėjimą naftos perdirbimo gamykla, kuria taip pat domisi investuotojai iš Kinijos ir Pietų Korėjos.

Tuo tarpu “Orlen” analizuoja įvairias “Orlen Lietuvos” ateities galimybes. Koncerno vadovas Jacekas Krawiecas (Jacekas Kravecas) neseniai pareiškė, kad Lietuvos naftos perdirbimo gamykla turėtų gauti maždaug 330 mln. JAV dolerių metinį pelną, kad būtų užtikrinta tinkama investicijų grąža, bet dabartinėmis makroekonominėmis sąlygomis tai neatrodo įmanoma.

Jeigu “Orlen” parduos šį verslą, koncernui gali tekti įtraukti į balansą milžiniškus nuostolius. Analitikai kiek anksčiau teigė, kad koncernas neparduos “Orlen Lietuvos” už mažiau nei 1,5 mlrd. JAV dolerių. Bet Lietuvos ekspertai, vietos spaudos pranešimu, naftos perdirbimo gamyklos rinkos vertę vertina tik 1 mlrd. JAV dolerių.

Kol kas neatsisakyti verslo ir išspręsti logistines problemas būtų išmanesnis pasirinkimas, rašo “The Wall Street Journal”.

“Tai grynai politinis sprendimas. Dėl tam tikrų priežasčių kartais atrodo, kad įmonės negali valdyti rusiškos kilmės kapitalas. Jie tuo nepatenkinti”, – pareiškė V.Putinas penktadienio susitikime su Vokietijos verslo lyderiais.

Mažeikių naftos perdirbimo gamykla “Orlen Lietuva”, kuri anksčiau vadinosi “Mažeikių nafta”, buvo specialiai suprojektuota perdirbti naftą iš Sibiro, su kuriuo sujungta naftotiekiu, pareiškė Rusijos vyriausybės vadovas.

“Kai ji buvo privatizuojama, mūsų įmonės norėjo ją įsigyti. Bet tada jie atidavė ją Amerikos koncernui, nors tai prieštaravo visai ekonominei logikai. Po to paaiškėjo, kad įmonė negali veikti, taigi jie pasitraukė. Atėjo kiti, kurie ir vėl negali valdyti įmonės taip, kaip tai turėtų būti daroma. Jie visada kažką įsimano”, – pareiškė jis.

Paskutinius ketverius metus gamyklą valdantis Lenkijos koncernas “PKN Orlen” svarsto galimybę ją parduoti, nes Lietuva esą nesprendžia gamyklos logistikos problemų.

Lenkijos koncernas “PKN Orlen” už Mažeikiuose įsikūrusią naftos perdirbimo gamyklą “Orlen Lietuva” tegalėtų tikėtis apie 1 mlrd. JAV dolerių (2,495 mlrd. litų) – beveik triskart mažiau nei už gamyklą yra sumokėjęs pats (2,8 mlrd. JAV dolerių), vertina įmonių įsigijimo ir susijungimo ekspertai. “Verslo žinios” rašo, kad rinkos siūloma ir “PKN Orlen” pageidaujama kaina gali nesutapti. “Konservatyviai vertinant, “PKN Orlen” turėtų gauti apie 1 mlrd. JAV dolerių. Rytų kapitalo bendrovės, tikėtina, galėtų išspręsti žaliavos tiekimo klausimą ir taip pagerinti finansinius rezultatus, taigi, ir jų pasiryžimas mokėti aukštesnę kainą yra didesnis nei konkurentų iš Vakarų. Viliamės, kad taip ir bus”, – sakė “Finasta Corporate Finance” direktorius Skirmantas Miliauskas.

„Verslo žinios“ rašo:

Lenkijos koncernas „PKN Orlen“ už Mažeikiuose įsikūrusią naftos perdirbimo gamyklą tegalėtų tikėtis apie 1 mlrd. JAV dolerių (2,495 mlrd. Lt) – tai pustrečio karto mažiau nei už gamyklą sumokėjo lenkai (2,624 mlrd. USD), vertina įmonių įsigijimo ir susijungimo ekspertai. Tad rinkos siūloma ir „PKN Orlen“ pageidaujama kaina gali nesutapti.

Lenkijos žiniasklaida yra pranešusi, kad 7–8 kompanijos pareiškė susidomėjimą „PKN Orlen“ valdoma Mažeikių „Orlen Lietuva“ (OL, buvusi „Mažeikių nafta“), kai užklausimai buvo išsiųsti kelioms dešimtims potencialių investuotojų.
„Neatmetame jokio scenarijaus, galime tiek išlaikyti įmonę, tiek ir visą parduoti. Dabar analitikai vertina padėtį, analizuoja investuotojų susidomėjimą, dėl kainos šiuo metu nieko negalėčiau pasakyti“, – pristatydamas III ketv. veiklos rezultatus į VŽ klausimą dėl galimo pardavimo praėjusį penktadienį Varšuvoje atsakė Jacekas Krawiecas, „PKN ORLEN“ valdybos pirmininkas. – Metų pabaigoje gausime ataskaitą apie potencialių investuotojų susidomėjimą ir pasiūlymus, paremtus ekonomine nauda. Kitąmet tikimės rekomendacijų ir daugiau komunikacijos dėl „Orlen Lietuva“.
Skirmantas Miliauskas, „Finasta Corporate Finance“ direktorius, sako: „Konservatyviai vertinant, „PKN Orlen“ turėtų gauti apie 1 mlrd. JAV dolerių. Rytų kapitalo bendrovės, tikėtina, galėtų išspręsti žaliavos tiekimo klausimą ir taip pagerinti finansinius rezultatus, taigi, ir jų pasiryžimas mokėti aukštesnę kainą yra didesnis nei konkurentų iš Vakarų. Viliamės, kad taip ir bus.“ Jis pažymi, kad vertinant galimą OL kainą rinkoje kyla sunkumų dėl to, kad pastaruoju metu įmonės pelningumas buvo labai mažas ir nusileido sektoriaus vidurkiui. Pvz., naftos perdirbimo veiklos EBITDA pelningumas Vidurio Europoje siekia apie 4–5%, o OL – tik iki 2%.
Paulius Nevinskas, „Gild Bankers“ projektų vadovas, skaičiuoja, kad galima kaina, kurią siūlytų naftos perdirbėjos pirkėjai, svyruoja nuo 0,9 mlrd. USD iki 1,1 mlrd. USD. Tikrą vertę, anot jo, nustatyti sunku, kadangi OL dirba nuostolingai jau keletą metų iš eilės.
„Galimi OL pirkėjai turėtų siūlyti mažesnę kainą nei ta, už kurią „PKN Orlen“ galėtų sau leisti Mažeikių įmonę parduoti pagal rinkos santykinius rodiklis. Turint omenyje, kiek lenkai sumokėjo už Mažeikių gamyklą, dabar jiems juo labiau neapsimoka įmonės pardavinėti, – vertina p. Nevinskas. – Kai „PKN Orlen“ nupirko „Mažeikių naftą“, šios veiklos rezultatai, palyginti su dabartiniais, buvo įspūdingi, o nuo to laiko jie tik prastėjo. Be to, naftininkų akcijos rinkoje pirkimo metu irgi buvo vertinamos pagal didesnius santykinius daugiklius.“
Pasak jo, yra didelis skirtumas tarp „PKN Orlen“ ir galimų Rusijos pirkėjų rinkoje kotiruojamos vertės (EV) santykio su jų EBITDA. „Gild Bankers“ atstovas skaičiuoja, kad Rusijos naftos perdirbimo įmonių verčių daugikliai yra žemesni nei „PKN Orlen“, pvz., EV/EBITDA svyruoja apie 5,22 k., o „PKN Orlen“ – siekia 7,4 karto.
„PKN Orlen“ nenorės parduoti pigiau, nei pati įmonė kainuoja rinkoje, o galimi pirkėjai, kad mokėtų daugiau, nei kainuoja jų pačių valdoma įmonė, turėtų matyti kokią nors sinergiją, strateginę perspektyvą, kitą naudą ar interesą, galbūt politinį. Tik tokie dalykai paaiškintų didesnę mokamą kainą, nes kitaip sandoris sunkiai tikėtinas, vertinant iš ekonominės pusės“, – teigia p. Nevinskas.
„Finasta Corporate Finance“ atstovas skaičiuoja, kad vidutiniškai Vidurio ir Rytų Europoje naftos perdirbimo sektoriaus įmonių akcijos rinkoje vertinamos 6,5 EV/EBITDA. Tam tikros nuolaidos OL galėtų būti taikomos dėl naftos tiekimo neužtikrintumo, problematiško naftos eksporto, reikalingų investicijų į įrangos ir infrastruktūros atnaujinimą.
„Pardavimo atveju, manau, vienintelis galimas scenarijus – pardavimas strateginiam investuotojui, nes vargu ar šiandieninėmis rinkos sąlygomis būtų galima rasti laikiną mažumos akcininką, kuris būtų pasiruošęs sumokėti padorią kainą. Be to, įmonės vertę pajėgtų kelti tik didžiausi naftos rinkos dalyviai, kurie galėtų derėtis dėl „Družbos“ naftotiekio atnaujinimo, naftos eksporto infrastruktūros objektų įsigijimo, daryti investicijas ir panašiai“, – teigia p. Miliauskas.
2006 m. pabaigoje „PKN Orlen“ kontrolinį 53,7% „Mažeikių naftos“ akcijų paketą iš „Yukos Interntional UK“ nupirko už 1,49 mlrd. USD, o Lietuvos Vyriausybei už 30,66% akcijų atseikėjo 0,85 mlrd. USD. 2009 m. pavasarį Vyriausybė už 0,28 mlrd. USD perleido ir paskutinį 10% akcijų paketą – iš viso lenkams naftos perdirbimo gamykla atsiėjo 2,62 mlrd. USD.
Jei pasiteisintų prielaida, kad į OL atėjęs naujas savininkas sugebės optimizuoti sąnaudas ir susitarti dėl palankesnių naftos produktų gabenimo tarifų, kurie leistų padidinti EBITDA, tuomet OL nuosavybės vertė siektų apie 0,9–1 mlrd. USD, skaičiavimus grindžia p. Miliauskas. Panaši vertė gaunama ir vertinant gamyklą pagal atstatymo sąnaudas. Anot jo, dabar OL rinkoje galėtų būti vertinama iki 6.000 USD už vieno naftos barelio (bbl) per dieną perdirbimo pajėgumą – apie 200 tūkst. bbl per dieną padauginus iš 6.000 USD gaunami 1,2 mlrd. USD.
„Rusijos ir Lenkijos spaudoje buvo pasirodę įvairių spekuliacijų, kad OL pardavimo kaina galėtų siekti nuo 700 mln. iki kelių milijardų USD, tačiau sunku pasakyti, ar jos yra pagrįstos profesionalia analize, ar tai tik spėlionės. Vertinimas labai priklauso nuo veiklos perspektyvų, o joms įvertinti reikia tiek patikimų įmonės veiklos planų, kurių viešai nėra, tiek išorinių veiksmų įvertinimo (pvz., „Družbos“ naftotiekio atšakos likimas arba produktų realizavimo infrastruktūra), dėl kurių šiandien nėra aiškumo“, – sako Žygintas Mačėnas, „SEB Enskilda Lietuva“ vadovas.

„Lietuvos rytas“ praneša:

„Mažeikių naftos” užkeikimas tebeveikia. Buvę gamyklos savininkai kažkada buvo priversti bankrutuoti, o dabartiniai jau nustojo vilties tapti didžiausiu naftos koncernu Rytų ir Vidurio Europoje. Didžiausia Lenkijos investicija užsienyje – lyg sprangus kąsnis, kurio neįmanoma atsikratyti. Naftos koncerno „PKN Orlen” finansiniai rezultatai trečiąjį šių metų ketvirtį yra geresni nei pernai.

Tačiau pristatydami finansinius rezultatus koncerno vadovai apie Mažeikius stengėsi užsiminti kuo mažiau. Koncernas per trečiąjį šių metų ketvirtį uždirbo 1,3 mlrd. zlotų (1,126 mlrd. litų) pelno. Tačiau „Orlen Lietuva” 70 mln. litų nuostolis, patirtas vien tik per pastarąjį ketvirtį, lenkus verčia susimąstyti.

„Įsigiję Mažeikių naftos perdirbimo įmonę turėjome tapti didžiausiu naftos koncernu Vidurio ir Rytų Europoje, kuris perdirbtų 30 mln. tonų naftos per metus”, – neslėpė koncerno finansų direktorius Slawomiras Jedrzejczykas. Tačiau investicija Lietuvoje trukdo įgyvendinti planus.

Tokio prekybos benzinu kritimo Lietuvoje nesitikėjo netgi didžiausi rinkos skeptikai.

„Degalai pabrango visose mūsų rinkose, todėl benzino vartojimas krito visur”, – teigė finansų direktorius.

Trečiąjį šių metų ketvirtį Mažeikiuose pagaminto benzino vartojimas Lietuvoje krito 20 proc., palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu. Ar tai reiškia, kad lietuviai šią vasarą automobiliais važinėjo penktadaliu mažiau nei pernai?

„Lietuvoje nėra veiksmingos nelegalios prekybos degalais kontrolės”, – sakė „Orlen Lietuva” vadovas Ireneuszas Fąfara.

Tiesa, Lietuva išsiskiria ir vienu teigiamu rodikliu. Čia trečiąjį šių metų ketvirtį labiausiai – 8 proc. augo dyzelino vartojimas, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu. Lenkijoje ir Vokietijoje dyzelino paklausa augo tik 1–2 proc., o Čekijoje krito net 15 proc.

Kitais metais „PKN Orlen” iššūkių Lietuvoje ne mažės, o daugės. Bevizis režimas su Baltarusija pasienio ir Vilniaus gyventojus vilios pirkti kone perpus pigesnių degalų kaimyninėje valstybėje.

„Tačiau vairuotojai puikiai žino, kad mūsų degalų kokybė yra kur kas geresnė nei baltarusių. Todėl nemanau, kad tai bus masinis reiškinys”, – ramino koncerno finansų vadovas.

Gerokai išaugusi prekyba dyzelinu kitais metais vėl gali smukti dėl padidėsiančio akcizo. Vilkikų vairuotojai greičiausiai suks į Latvijos, Lenkijos degalines.

Be to, koncernui Lietuvoje nerimą kelia į nugarą šnopuojantys importuotojai. Vis daugiau mažmenininkų degalus įsiveža iš kitų šalių. Jų padėtį palengvino valdžios sprendimas leisti laikyti 30 proc. rezervo užsienyje vietoj ankstesnių 10 proc. Nors tokia tvarka galioja visose kaimyninėse valstybėse, lenkai mano, kad tai gali kelti pavojų Lietuvai.

„Laikyti daug savo rezervo užsienyje yra nesaugu, nes jei kiltų panašių neramumų kaip Prancūzijoje, degalų tiekimas būtų sutrikdytas”, – įsitikinęs „PKN Orlen” finansų direktorius S.Jedrzejczykas.

Paskelbs pirkėjus

* Kalbėdami apie galimą Mažeikių įmonės pardavimą koncerno vadovai neigia, kad tai likusi vienintelė išeitis.

* „Scenarijų gali būti įvairių. Tai nereiškia, kad mes žūtbūt siekiame atsikratyti Mažeikių gamyklos”, – tikino koncerno finansų vadovas S.Jedrzejczykas.

* Kitų metų pradžioje pardavimo konsultantas „Nomura” pateiks realiausių investuotojų į Mažeikių įmonę sąrašą.

* „Susidomėjimas gamykla didelis. Galiu pasakyti, kad tarp pretendentų yra ne tik Rusijos investuotojai”, – užsiminė finansų vadovas.

„Kauno diena“ rašo:

„Lenkijos naftos milžinės valdoma Mažeikių bendrovė “Orlen Lietuva” po truputį atgauna jėgas. Trečiasis šių metų ketvirtis bendrovei buvo pelningas. Tačiau to nepakako atsverti visus šiais metais patirtus nuostolius.

Per trečią šių metų ketvirtį bendrovė “Orlen Lietuva” gavo 9 mln. JAV dolerių (22,3 mln. litų) pelno. Tačiau per devynis šių metų mėnesius bendrovė iš viso patyrė 28 mln. JAV dolerių nuostolio (69,4 mln. litų nuostolio). Pernai tuo pat metu Mažeikių naftos perdirbimo gamykla uždirbo 13 mln. JAV dolerių (32,2 mln. litų) grynojo pelno.
Bendrovės pajamos 2010 m. trečią ketvirtį siekė 1,53 mlrd. JAV dolerių (3,8 mlrd. litų), tai yra 25 proc. daugiau nei per tą patį 2009 m. laikotarpį.

Esą daugiausia neigiamos įtakos bendrovės finansiniams rezultatams turėjo mažos naftos perdirbimo maržos, “Ural” ir “Brent” tipo naftos kainų skirtumas ir nepalankios logistikos sąlygos.

“Nors makroekonominė aplinka šių metų trečią ketvirtį pagerėjo, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, palyginti su šių metų antru ketvirčiu, ji smarkiai pablogėjo – rugsėjo mėnesį perdirbimo marža buvo žemiausia nuo metų pradžios”, – sakė “Orlen Lietuvos” generalinis direktorius Ireneuszas Fąfara.

Įmonė trečią ketvirtį perdirbo beveik 2,5 mln. tonų žaliavos – 10 proc. daugiau nei antrą ketvirtį ir tiek pat daugiau nei trečią 2009-ųjų ketvirtį. “Orlen” teigimu, gamybos pajėgumų išnaudojimas, kai nebuvo prastovų ir remonto darbų, trečią ketvirtį, palyginti su antruoju, padidėjo nuo 90 iki 99 proc.

Bendrovė taip pat optimizavo veiklą ir dabar išnaudoja apie 99 proc. savo pajėgumų. Tačiau dėl to 228 žmonės neteko darbo. Vien trečią ketvirtį iš bendrovės “Orlen Lietuva” buvo atleisti 78 asmenys. Fiksuotos įmonės išlaidos ir atlyginimai šiemet trečią ketvirtį buvo 13,3 mln. JAV dolerių (beveik 33 mln. litų) mažesni nei pernai tuo pačiu metu.
“PKN Orlen” valdo 100 proc. Lietuvos įmonės akcijų. Pati “Orlen Lietuvos” šeimininkė trečią ketvirtį irgi dirbo pelningai. Bendrovė pasiekė 1,3 mlrd zlotų (1,1 mlrd. litų) grynąjį pelną ir aukščiausius pardavimo rezultatus nuo 2009 m. pradžios. “PKN Orlen” taip pat sumažino savo skolas 3,8 mlrd. zlotų (3,3 mlrd. litų).“

Rusijos naftos koncernas “Lukoil” nesidomi didžiausio Lenkijos naftos koncerno “PKN Orlen” valdoma bendrove “Orlen Lietuva”, teigia “Lukoil Baltijos” vadovas Ivanas Paleičikas.

“Lukoil” tikrai neis. Laikai keičiasi, viskas keičiasi, to kas buvo prieš penkerius metus, negalima taikyti šiandienai”, – dienraščiui “Verslo žinios” sakė I.Paleičikas.

Pasak I.Paleičiko, šuo metu dauguma naftos perdirbimo įmonių Europoje dirba nuostolingai ir nežinia, kada dirbs pelningai.

“Mažeikiuose yra ir technologinių problemų, gamykla atsiliko nuo laikmečio, kiti pažengė gerokai toliau. Šiandien Mažeikiams dirbti pelningai galimybių beveik nėra”, – teigė jis.

Jis taip pat nesureikšmino naftos tiekimo į Mažeikius būdo – tokią tiekimo schemą, kai nafta atkeliauja tanklaiviais, turi ne tik Mažeikiai.

Be to, I.Paleičiko teigimu, šiuo metu Europoje parduodama apie 11-ka naftos perdirbimo gamyklų.

„Verslo žinios“ rašo:

Nuostolingos investicijos į naftos perdirbimo įmonę Mažeikiuose dilemą sprendžiantys lenkai sulaukė 7–8 potencialių investuotojų pirminių pasiūlymų. Tačiau jei „PKN Orlen“ ir nuspręstų parduoti įmonę Lietuvoje, vargu ar pavyktų atgauti tiek, kiek investavo patys – 3,7 mlrd. USD, nes Europoje parduodama apie 10 tokių gamyklų, o rusai, kurie dažniausiai laikomi potencialiais pirkėjais, atverti piniginių taip pat neketina.

Mažiausiai septynios bendrovės pareiškė susidomėjimą lenkų naftos koncerno „PKN Orlen“ valdoma naftos perdirbimo gamykla Lietuvoje, pranešė Lenkijos verslo dienraštis „Puls Biznesu“. Neįvardijamas dienraščio šaltinis tikino, kad tarp susidomėjusiųjų yra įmonių ne tik iš Rusijos, bet ir iš kitų šalių.
„PKN Orlen“ patvirtino, kad tarptautinis investicijų bankas „Nomura“ pateikė pirminius savo darbo rezultatus, o jie atskleidžia potencialių investuotojų susidomėjimą. Konsultantui pavesta įvertinti visus galimus lenkų investicijos Lietuvoje scenarijus – nuo investicijų išsaugojimo, dalies paketo pardavimo mainais į naftos tiekimo garantijas iki Mažeikių įmonės pardavimo. Tačiau kada bus tikslesnių duomenų, kol kas neaišku, „Nomura“ darbus baigs vėliausiai – 2011 m. pradžioje.
„Lukoil“ nedomina Nors nuo metų pradžios žiniasklaidoje galimais Mažeikių įmonės pirkėjais buvo įvardijami įvairūs naftos verslo koncernai, tačiau dažniausiai minėti didžiųjų Rusijos bendrovių pavadinimai – „Lukoil“, „Rosneft“, „Surgutneftegaz“ ir TNK-BP. Potencialiu pirkėju buvo įvardijamas ir Bronislovas Lubys, koncerno „Achemos grupė“ prezidentas, tačiau jis VŽ patikino, kad įmonės nepirks, nes neturi pinigų (VŽ, 2010 09 20).
Apie egzotiškesnį susidomėjimą Lietuvos naftos perdirbimo įmone pavasarį prabilo ir Lietuvos premjeras Andrius Kubilius, vienam Rusijos dienraščiui jis nurodė, kad Pietų Korėjoje viešint Lietuvos delegacijai šios šalies atstovai išsakė susidomėjimą įsigyti gamyklą Mažeikiuose.
Ivanas Paleičikas, tarp potencialių pirkėjų minimos Rusijos naftos milžinės „Lukoil“ antrinės įmonės UAB „Lukoil Baltija“ vadovas, kalbėdamas su VŽ, nenorėjo viešai vertinti, ar lenkų koncernas liks Lietuvoje – tai nebūtų etiška. Tačiau jis tikino, kad Mažeikių įmonė „Lukoilo“ šiuo metu nedomina, nors prieš 4–5 m „Lukoil“ aktyviai siekė perimti ją iš JUKOS.
„Lukoil“ tikrai neis, – vakar tikino p. Paleičikas. – Laikai keičiasi, viskas keičiasi, to kas buvo prieš
penkerius metus, negalima taikyti šiandienai.“

Ponas Paleičikas vertina, kad Lietuvoje investavusiems lenkams nepasisekė, ir pažymi, kad šuo metu dauguma naftos perdirbimo įmonių Europoje dirba nuostolingai ir nežinia, kada dirbs pelningai.
„Mažeikiuose yra ir technologinių problemų, gamykla atsiliko nuo laikmečio, kiti pažengė gerokai toliau, – kalbėjo p. Paleičikas. – Šiandien Mažeikiams dirbti pelningai galimybių beveik nėra.“
Jis taip pat nesureikšmino naftos tiekimo į Mažeikius būdo – tokią tiekimo schemą, kai nafta atkeliauja tanklaiviais, turi ne tik Mažeikiai.
Be to, p. Paleičikas pažymi, kad šiuo metu Europoje parduodama apie 11 naftos perdirbimo gamyklų. Potencialiems investuotojams yra iš ko rinktis, tad ir kainos pardavėjams dabar nėra palankios. Jeigu bus norinčiųjų įsigyti, jie bus ne iš Vakarų, o iš Rytų.
„Ta gamykla turi tokią kvailą istoriją – kas nuperka, tas bankrutuoja. Įsigijo trečia bendrovė – ir taip pat turi problemų“, – nesėkmių seką regi „Lukoil Baltija“ vadovas.
Patį „PKN Orlen“ atėjimą į Mažeikius ženklino nelaimė – galutinai nebaigus sandorio 2006 m. spalį įmonė nukentėjo nuo didelio gaisro.

Kaip jau buvo skelbta, šio mėnesio pradžioje Lenkijos naftos koncerno “PKN Orlen” pasamdė tarptautinį investicijų banką “Nomura”, kuris turėtų įvertinti “Orlen Lietuvos” optimizavimo galimybes.

Lenkų spauda jau visą mėnesį rašo, kad šis bankas pasamdytas tam, kad surastų geriausią Mažeikiuose įsikūrusios naftos gamyklos pardavimo variantą. Tarp realių naftos įmonės pirkėjų įvardijami vien tik Rusijos koncernai „Rosneft“, „Surgutneft“ ir kt.

Rusijos naftos koncernas “Lukoil”, laikytas vienu iš favoritų perimant Lenkijos kompanijos “PKN Orlen” aktyvus Lietuvoje, lenkų dienraščiui “Dziennik Gazeta Prawna” oficialiai paneigė norįs investuoti į bendrovę “Orlen Lietuva”.

Taip pat kol kas nėra patikimų duomenų, jog “PKN Orlen Lietuva” galėtų įsigyti Lietuvos kapitalas. Kaip skelbė žiniasklaida, turtingiausiu Lietuvoje laikomas Bronislovas Lubys – galimas naftos perdirbimo įmonės Mažeikiuose pirkėjas. Teigiama, kad koncerno “Achemos grupė” savininkas Maskvoje ieško partnerių, su kuriais kartu galėtų įsigyti “PKN Orlen Lietuva” naftos perdirbimo gamyklos akcijas.

Lietuvos valdžia neturi jokios įtakos pasirinkti “PKN Orlen Lietuva” pirkėją. Primename, kad kai Mažeikių įmonę valdė amerikiečių „Williams“, pastaroji gamyklą vis tiek pardavė Rusijos koncernui „Jukos“, nors Lietuvos vyriausybei ir priklausė 10 proc. „Mažeikių naftos“ akcijų. Analitikai teigia, kad naujieji Mažeikių bendrovės savininkai vis tiek bus rusai, tai tik laiko klausimas. Dabar “PKN Orlen” valdo 100 proc. “Orlen Lietuvos” akcijų.

“Orlen Lietuvos” generalinis direktorius Ireneuszas Fąfara vakar po susitikimo su Lietuvos vyriausybės atstovais patvirtino, kad bankas pasamdytas tam, kad įvertintų veiklos optimizavimo galimybes visais aspektais, ir kad tai nėra nukreipta būtent į pardavimą. Tačiau vakar išplatintame “Orlen Lietuvos” pranešime spaudai teigiama, kad “Nomura” turės įvertinti visus galimus “Orlen Lietuvos” ateities scenarijus – tarp jų neatmetama ir visų “Orlen Lietuvos” akcijų pardavimo galimybė. “Galiu patvirtinti, kad šiuo metu pirmenybė neteikiama nė vienam iš scenarijų”,- pranešime teigė I.Fąfara.

“Mažeikių naftos” pirkimas už beveik 2,4 milijardo dolerių buvo didžiausia investicija užsienyje Lenkijos kompanijų istorijoje. Bendra Lenkijos koncerno investicijų į Mažeikių įmonę nuo 2006 metų suma sudaro 3,7 milijardo dolerių. Jo vadovybės atstovai kelis mėnesius neoficialiai pripažindavo, kad “Orlen Lietuva” pardavimo variantas svarstomas. Jie tikėjosi, jog spaudimas per žiniasklaidą privers Lietuvos vyriausybę galų gale pradėti bendradarbiauti su bendrove, kad ji vėl galėtų dirbti rentabiliai, pažymi “Rzeczpospolita”. Ekspertų vertinimu, geriausiu atveju už Mažeikių akcijas lenkai šiuo metu galėtų gauti tik pusę už šią įmonę sumokėtos sumos.

Koncernas “PKN Orlen” norėjo perimti Lietuvos terminalo “Klaipėdos nafta” kontrolę, tačiau Lietuvos valdžia lenkams šios krovos įmonės akcijų nepardavė. Energetikos ministro A.Sekmoko teigimu, “Orlen Lietuvai” ir valstybės valdomai bendrovei “Klaipėdos naftai” būtina “diversifikuotis, kad nebūtų tiesioginės priklausomybės”.

“Orlen Lietuva” galėtų krauti per kitus terminalus, lygiai taip pat “Klaipėdos naftai” būtų svarbūs ir kiti klientai. Toks diversifikavimas leistų objektyviai nustatyti rinkos tarifus, nes šiuo metu, kai yra didelė tiesioginė priklausomybė, apibrėžti tikslius tarifus yra sunku”, – teigė A.Sekmokas. “Orlen Lietuva” siekia išsiderėti iš “Klaipėdos naftos” 40 proc. mažesnius tarifus.

„Orlen Lietuva“ savininkų Lenkijos bendrovės „PKN Orlen“ netenkina Vyriausybės nenoras spręsti klausimo dėl porą metų nesutaisomo geležinkelio ruožo Mažeikiai-Rengė Latvijoje, kad naftos produktus būtų galima gabenti per Latvijos uostus. „Orlen“ atstovai taip pat kritikuoja liepos 15 d. Lietuvos energetikos ministerijos duotą sutikimą leisti laikyti už šalies ribų net 30 procentų privalomų degalų atsargų. Šis sprendimas, anot lenkų, labai skaudžiai atsiliepia koncernui, tačiau yra gera žinia Lietuvos vartotojams – degalai nuo kitų metų mažmeninėje rinkoje dėl to turėtų atpigti apie 7 ct. už litrą.

Dienraštis „Lietuvos rytas“ svarsto visas Mažeikių naftos perdirbimo įmonės ateities galimybes:

Parduoda, dar tiktai galvoja tai padaryti ar visai neplanuoja parduoti. „Šiuo metu pirmenybė neteikiama nei vienam iš scenarijų“, – teigė I. Fąnfara.

Tuo tarpu premjeras A. Kubilius kalbėjo, kad koncernas „PKN Orlen“ privalo paisyti ir Lietuvos įmonių – „Klaipėdos naftos“ ir „Lietuvos geležinkelių“ interesų. Ministras A. Sekmokas pridūrė, kad „Klaipėdos nafta“ ir „Orlen Lietuva“ turi susitarti pačios, o Vyriausybė neketina kištis į šių įmonių derybas“. Dienraštis daro išvadą, kad Mažeikių gamyklos likimas šiandien yra neaiškus.

Verslo laikraštis „Verslo žinios“ mato tik dvi Mažeikių naftos gamyklos ateities perspektyvas:

„Arba optimizuos, arba – „ant prekystalio“ – tokia šios dienos šio laikraščio publikacijos antraštė. Kol kas oficialūs asmenys bando tvirtinti, kad Mažeikių naftos gamykla neparduodama. Tačiau vis dėlto įmonė yra, jeigu ne „ant prekystalio“, tai šalia jo.

„Logistika yra svarbiausias veiksnys siekiant pagerinti „Orlen Lietuvos“ pelningumą. Lenkų atstovų žodžiais, jau trejus su puse metų nebuvo priimtas nė vienas lenkų bendrovei naudingas sprendimas. Vietoje jų sulaukta daugybė nenaudingų, didžiausios Lietuvoje bendrovės rentabilumą mažinančių sprendimų”.

Ministro A. Sekmoko teigimu, nors Mažeikių gamyklą ir “Klaipėdos naftą” sieja strateginė partnerystė, abiems įmonėms yra naudinga išvengti tiesioginės priklausomybės. “Toks išskaidymas leistų objektyviai nustatyti, kokie yra tarifai”, – teigė energetikos ministras.

Naujienų agentūra BNS praneša:

„Prezidentė Dalia Grybauskaitė sako gavusi Lenkijos prezidento Bronislawo Komorowskio patvirtinimą, kad kol kas apie naftos perdirbimo bendrovės Mažeikiuose pardavimą nekalbama. Prezidentė pareiškė, kad spekuliacijas gali skleisti suinteresuotos pusės, kurios norėtų įmonę “Orlen Lietuva” nusipirkti pigiau.

Prezidentė pabrėžė, kad šiuo metu bendrovės rinkos kaina yra perpus mažesnė nei ta, kurią sumokėjo Lenkijos naftos koncernas “PKN Orlen”. “Nemanyčiau, kad kažkas galvodamas nors kažkiek apie verslą parduotų 50 proc. pigiau negu pats mokėjo”, – sakė prezidentė.

Paklausta, ar politiškai įmonės pardavimas būtų svarbus, D.Grybauskaitė atsakė: “Politiškai mes jau buvome pardavę ir amerikiečiams, rusams, dabar lenkams. Manau, kad politiškai, turint galvoje, kad įsipareigojimai, kuriuos bet kuris pirkėjas įgis, buvo nustatyti “Williams” pardavimo laikotarpiu iki 2024 metų – mes tai turime pirmiausia turėti galvoje”.

Dienraščio„Respublika“ nuomone, „PKN Orlen“ kaunasi dėl pelno Lietuvos sąskaita:

„Skirtingai nei premjero žmonės, Lenkijos koncernui atstovaujantis I. Fąfara neslėpė, dėl ko vakar buvo susitikęs su A. Kubiliumi ir kitais valdžios atstovais. Anot jo, kalbėta apie Mažeikių įmonėje perdirbamos naftos krovos tarifus, dėl kurių jau ilgą laiką deramasi su valstybei priklausančia „Klaipėdos nafta“.

Per pastaruosius penkerius metus lenkams priklausanti gamykla už krovą mokėjo po 13,62 Lt už toną, o dabar paprašė tarifą sumažinti iki 8 Lt už toną. Sutartis tarp abiejų įmonių buvo pasirašyta dar 2002 metais, ji automatiškai turėtų būti pratęsiama iki 2024 m., pakoreguojant tarifus. Pagal sutartį, prie seno tarifo įkainio turi būti pridedama pusė pernykštės infliacijos, bet ne daugiau kaip 5 proc. Pernai Lietuvoje užfiksuota 1,3 proc. infliacija, todėl krovos kaina turėjo padidėti 0,65 proc. – iki maždaug 13,7 Lt. Tačiau šįkart „Orlen Lietuva“ nutarė laikytis savo. Lenkų siekis buvo aiškus – bet kokia kaina padidinti savo pelningumą. Todėl derybos ir buvo nutrauktos pačiu šiurkščiausiu būdu. Anksčiau „Klaipėdos naftos“ vadovas Rokas Masiulis yra pareiškęs, kad lietuviai nenusileis derėdamiesi dėl krovos įkainių.

Interneto portalas „Delfi“ skelbia, jog reikia suvokti, kad Europoje į Mažeikių įmonę panašių bendrovių yra daug:

Anot prezidentės D. Grybauskaitės, yra objektyvios priežastys, kodėl įmonei „Orlen Lietuva“ nėra lengva būti pelninga. Valstybės vadovė pabrėžė, jog šalies ekonomikai Mažeikių įmonė („Orlen Lietuva“) nėra gyvybiškai svarbi.

„Ekonomikai tai nėra strateginė įmonė. Kas įvežtų kurą, sumokėtų tą patį pridėtinės vertės mokestį (PVM) į Lietuvos biudžetą. Ji strategiška tik tam miestui tiek, kiek ji įdarbina mūsų žmonių, Lietuvos piliečių, ir tiek, kiek tie piliečiai sumoka į biudžetą. Tokia ir įtaka ekonomikai“, – sakė D. Grybauskaitė.

Priminsime, kad Mažeikių gamykloje šiuo metu dirba mažiau nei 3 tūkst. darbuotojų.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė sako gavusi Lenkijos prezidento Bronislawo Komorowskio (Bronislavo Komorovskio) patvirtinimą, kad kol kas apie naftos perdirbimo gamyklos Mažeikiuose pardavimą nėra kalbama.

Prezidentė trečiadienį pareiškė, kad spekuliacijas gali skleisti suinteresuotos pusės, kurios norėtų įmonę “Orlen Lietuva” nusipirkti pigiau.

“Apie pardavimą kol kas nėra kalbos. Tai patvirtino man ir prezidentas. Spekuliacijos, aišku, yra įvairios. Ir jos turbūt ateina iš suinteresuotų pusių, nes gal kas nors ir norėtų nusipirkti pigiau”, – žurnalistams sakė D.Grybauskaitė.

Prezidentė pažymėjo, kad šiuo metu bendrovės rinkos kaina yra perpus mažesnė nei ta, kurią sumokėjo Lenkijos naftos koncernas “PKN Orlen”. Anot D.Grybauskaitės, problemos dėl įmonės pelningumo yra objektyvios.

Nuo gegužės pradžios valstybės valdomai “Klaipėdos nafta” vadovaujantis Rokas Masiulis skaidrina įmonės veiklą ir tikisi, kad tai duos nemažos naudos valstybei. Jis sako tikintis, kad jam pavyks įgyvendinti gamtinių dujų terminalo statybos projektą, tačiau kalbėdamas apie jį kol kas daugiausia vartoja žodį “nežinau”.

R.Masiulis kol kas neatliko didelių struktūrinių pakeitimų įmonėje ir sako norintis, kad jų būtų kuo mažiau.

“Žmonės nekalti, kad vadovas keičiasi, o vien dėl savo patogumo keisti žmones tikrai nenoriu. Jau geriau palaukti, pažiūrėti, ką žmonės gali daryti, tikrai norėčiau išnaudoti turimus žmones maksimaliai”, – teigė naujasis “Klaipėdos naftos” generalinis direktorius.

Kol kas įmonės vadovybėje yra tik vienas naujas veidas – R.Masiulio pavaduotoju dirba buvęs VST generalinis direktorius bei VST ir Rytų skirstomųjų tinklų sujungimo projekto vadovas Vytautas Aranauskas.

Tačiau R.Masiulis atleido komercijos direktorių Ričardą Milvydą – jis buvo priverstas pasitraukti dėl įmonei nepalankios sutarties su “Naftos grupe”. Laikinai jo pareigas eina marketingo specialistas Andrius Betingis, kuris galbūt ateityje bus paskirtas komercijos direktoriumi.

“Klaipėdos naftos” vadovas neslepia, kad iš įmonės išeina daug žmonių, ypač vyresnio amžiaus ir pensininkų. R.Masiulis sako apgailestaujantis, kad įmonę palieka kai kurie geri specialistai, nes jų pradeda trūkti.

Gavęs pasiūlymą vadovauti “Klaipėdos naftai”, R.Masiulis sako daug nemąstęs ir iš karto sutikęs.

“Nė sekundės nesvarsčiau – taip mąsčiau, jeigu žmogus, kuris yra tavo vadovas, mato situaciją, tikėtina, jis turi daugiau informacijos. Man atrodė, kad tai svarbi pozicija ir jeigu manimi pasitikėjo, reikia sutikti. Mahatma Gandhis (Indijos tautinio išsivadavimo judėjimo lyderis – BNS) yra pasakęs – aš turėjau gyvenime labai daug planų, bet Dievo planai visada buvo kitokie. Taip yra – dažniausiai susigalvoji, ko nori, bet iš tiesų tau reikia kažko kitko”, – kalbėjo R.Masiulis.

“Mano sprendimas buvo teisingas, jaučiuosi savo vietoje – labai gerai jaučiuosi”, – priduria strateginės įmonės, valdančios naftos produktų terminalą, vadovas.

R.Masiulis atsakė į BNS klausimus.

BNS: Jau daugiau nei du mėnesius vadovaujate įmonei. Tikriausiai susidūrėte su kai kurias iššūkiais, kurių iš anksto niekas negalėjo nuspėti, ir jeigu sakote, kad gerai jaučiatės, vadinasi, susitvarkėte. O kaip jautėtės pradžioje – kokią padėtį radote, ką pavyko suvaldyti?

R.Masiulis: Pirmiausia nieko nesitikėjau – ėjau į plyną lauką, ką rasiu, tą rasiu. Pati įmonė yra tvarkinga, nusistovėjusi sena labai griežta tvarka – kokias prekes įsigyti, kokius patvirtinti pirkimus, procedūras, pasakyčiau – puritoniška tvarka, ir dėl to jokių problemų nėra. Žmonės įpratę, kad už kiekvieną centą reikia atsiskaityti, viskas labai ūkiškai sutvarkyta. Man tai buvo šioks toks šokas, kad yra formalių daug tvarkų – raštų rašymo ir taip toliau, kas savaime nėra blogai, bet aš atėjęs iš daugiau liberalesnės aplinkos, kur kiekvienas žmogus turi daugiau pasirinkimo laisvės. Nelabai matau tikslo daug ką keisti, ypač greito keitimo tikrai nereikia.

Kita sritis – komercija – tai pagrindinė veikla, ją pažinti reikia laiko. Nesakyčiau, kad aš 100 procentų perpratęs naftos produktų verslą, jis susijęs su tarptautine prekyba, reikia suprasti ir naftos kainų svyravimus, Baltarusijos ir Rusijos naftos perdirbimo gamybos veiklos specifiką, taip pat sezoniškumas labai svarbią rolę vaidina. Kitas aspektas – sutartis su “Orlen” (“Orlen Lietuva” – BNS) – pradėjome derybas. Ką pavyko padaryti – sako, medį iš vaisų pažinsi – gal kiek nesmagus dalykas, kurį radau – tai viena sutarti su “Naftos grupe”, tam tikram naftos produktui perkrauti, ir ji parašyta ekskliuzyviniu pagrindu – mes išsiuntėm raštą “Naftos grupei”, kad siūlome tą sąlygą keisti. Atlikom teisinę analizę ir teisininkai pasakė, kad tai prieštarauja Konkurencijos įstatymui.

BNS: Jūs pasakėte jiems, kad vienašališkai nutraukiate sutartį?

Masiulis: Mes laikome, kad ši sutarties nuostata yra niekinė ir ją reikia pakeisti – dėl konkurencijos nebuvimo. Produktas yra vakuuminis gazolis – jo iš kitų įmonių mes negalime priimti pagal tą sutartį. Jeigu ateina, tarkime, rusai ir nori per mus perkrauti, mes tiesiog negalime priimti, ir aš manau, kad tai yra neskaidru. Mano tikslas yra, kad įmonės veikla būtų kuo skaidresnė ir jai tai atneštų maksimalią naudą, nes tokia sutartis gali suponuoti, kad mes negauname visos ekonominės naudos.

BNS: Ką dar krauna “Naftos grupė” per “Klaipėdos naftą”?

R.Masiulis: Mazutą ir vakuuminį gazolį, bet mazutą gali bet kas krauti.

BNS: Kaip suprantu, palietėte didelius interesus ir galite sulaukti neigiamos reakcijos. Ar nebijote?

R.Masiulis: Aš negalvojau apie tuos interesus, ką galėjau paliesti – mano labai paprastas interesas, kad valstybės įmonėje valstybė gautų maksimalią naudą, ir jeigu yra galimybė pataisyti situaciją, aš norėčiau ją pataisyti, kad įmonė dirbtų skaidriai. O ką užkabino, užkabino. Nelabai tuo domėjausi.

BNS: Kiek žinau, dėl to atleidote vieną iš vadovų.

R.Masiulis: Ryšium su tuo mes sutarėme abipusiu sutarimu, kad komercijos direktorius Ričardas Milvydas išeis iš darbo. Sutartis, aišku, sudaryta generalinio direktoriaus, bet jis jau pakeistas, o kadangi tai susiję su komercija, tai aš norėčiau, kad būtų aišku, kad tokie dalykai būtų netoleruojami.

Norint pakeisti tą visą praktiką, kad būtų aišku, jog situacija keičiasi, tai geriau, kad žmogus, kuris dirbo prie to kontrakto, nedirbtų. Bet jam asmeniškai aš neturiu jokių priekaištų.

BNS: Ar yra potencialių kitų vakuuminio gazolio tiekėjų – ar bus konkurencija?

R.Masiulis: Aš tikiu, kad konkurencija susidarys. Nors dirbu trumpai, ir kokį mėnesį iš viso niekas su manimi nebendravo, tik vieną mėnesį turėjau, jau prašymų krauti vakuuminį gazolį sulaukėme daug. Tai tarptautinės bendrovės. Neatsiminsiu visų, bet pasiūlymų tikrai buvo nemažai.

BNS: Ar ta sutartis – vienintelė “votis”, kurą radote įmonėje?

R.Masiulis: Kol kas – taip. Sunku pasakyti – tik pradedu dirbti. “Naftos grupė” patys yra tarpininkai, jie veža ne savo produktus, o kitų produktus. Norėčiau pasakyti, kad mes tikrai nesiruošiame daryti kažkokių drastiškų žingsnių, kad užkirstume specifinių produktų tekėjimą per mūsų terminalą – mes atvirti ir skaidrūs ir tikrai skatiname per mūsų terminalą krauti, tik norime, kad sąlygos būtų skaidrios ir aiškios. Mes nenorime išgąsdinti rusų tiekėjų, kad mes, lietuviai, elgiamės chaotiškai. Tai rimtos kompanijos ir jų negalima stumdyti – jos irgi turėtų suprasti, kad prieš tam tikrus tiekėjus nėra jokio nusistatymo.

BNS: Jūs užsiminėte derybas su “Orlen Lietuva”. Vienas jūsų uždavinių ir buvo keisti sutartį su naftos koncernu. Papasakokite, kokia tų derybų eiga ir tikslas – dar nuo “Williams” laikų galiojanti sutartis numato išskirtines sąlygas “Orlen Lietuvai”, kuri yra didžiausias jūsų klientas?

R.Masiulis: Iš esmės mes norėtume, kad ta sutartis būtų vienoda abiem pusėms, kad ji nebūtų diskriminuojanti vienos pusės, kaip yra dabar – ji mus diskriminuoja. Mūsų toks interesas – kad sąlygos būtų veidrodinės – kokias teises turime mes, tokias ir “Orlen”. Aišku, pagrindinis ir esminis dalykas yra kaina. Žinome, kad “Orlen” yra sunkioje būklėje, bet mes irgi derybose turime tvirtų pozicijų, nes mūsų tarifai kitiems klientams yra didesni nei “Orlen’ui”. O kaip derybos pasibaigs, sunku pasakyti, nes “Orlen” mums irgi yra svarbus klientas – jie daugiau nei pusę terminalo užkrauna savo produkcija. Geras, patikimas klientas.

BNS: Derybos jau prasidėjo?

R.Masiulis: Jos jau prasidėjo – pirmos derybos buvo praėjusią savaitę, jie buvo pas mus atvažiavę, ir sutarėm pastoviai susitikinėti. Tikimės baigti iki lapkričio 1 dienos. Derybos dabar vyksta dėl tarifų už šiuos metus, bet galima derėtis ir į priekį – procedūra paprasta, kiekvienais metais persideramas tarifas.

BNS: Iki kurių metų ši sutartis galioja?

R.Masiulis: Manau, kad iki 2025. Aš nesu tikras, kiek atsimenu, taip.

BNS: Kaip “Orlen Lietuva” nusiteikusi šiuo atžvilgiu?

R.Masiulis: Karingai (juokiasi).

BNS: Jūs galvojate, kad derybos bus sunkios?

R.Masiulis: Aišku, sunkios, manau, kad sunkios.

BNS: Ar jums reikės pasitelkti rimtos pagalbos toms deryboms – teisininkų, finansininkų?

R.Masiulis: Mes esame pasitelkę – advokatų kontorą “Varul Vilgerts Smaliukas” – būtent šitoms deryboms, mes juos pasisamdėme, jie mums atstovauja. Labai tikiuosi ir norėčiau, kad jos būtų abiem šalims priimtinos, labai tikimės, kad jos vyks ekonominiai pagrindais. Mes norėtume atvirai derėtis, atvirai dėti ant stalo realius kaštus ir realias sąnaudas ir jeigu tikrai tie pasiūlymai Mažeikių yra žymiai geresni iš kitur, tai tada pamatę objektyvius faktus, mes koreguotume savo pasiūlymą.

Mūsu netenkina sąlygos, kaina – kitas klausimas, ją reikia pamatyti, kai visus argumentus sudėsime ant stalo, tada matysime, ar ji tinkama, ar ne.

BNS: Tai kokios tos sąlygos?

R.Masiulis: Mes norėtume pamatyti konkurencinius kitų uostų pranašumus ir tada matytume, ar mes tikrai esame “Orlen’ui” patrauklūs, ar ne. Mūsų manymu, mes esame patrauklūs ir mūsų pasiūlymas bet kokiu atveju ekonomiškai geresnis už bet kokį kitą galimą pasiūlymą. Kalbame apie realius transportavimo, terminalo perkrovimo kaštus.

BNS: Išvardijote du didelius klientus, kuriuos pradėjote judinti, gal ką nors dar išjudinote?

R..Masiulis: Dalykas, kuris mus išjudins, yra suskystintų gamtinių dujų terminalas.

BNS: Ar galite papasakoti, ką dabar veikiate šioje srityje. Jus paskyrus vadovauti įmonei, energetikos ministras Arvydas Sekmokas pirmiausia pasakė, kad pagrindinis jūsų uždavinys – pastatyti šį terminalą. Ką jau nuveikėte ir kokia kryptimi einate?

R.Masiulis: Žinojome, kad mums reikia ruoštis šiam projektui, jau pradėjote tam tikrus paruošiamuosius darbus – nagrinėjome įvairias studijas, važiavome į konferencijas, susipažinome su įvairiomis technologijoms, atlikome pradinį analitinį darbą. Kai įvyks akcininkų susirinkimas, regis, rugpjūčio pabaigoje, jau būsime įgalioti vystyti projektą akcininko ir negaišime laiko – iš ministerijos (Energetikos – BNS) perimsime studijas, atrinksime tinkamą informaciją, pagal kurią galima apsispręsti, koks tas terminalas bus, kur jis bus, kiek “Klaipėdos nafta” dalyvaus, nes šiandien visi variantai yra galimi.

BNS: Iš informacijos, kuri jau paskleista viešai iš premjero Andriaus Kubiliaus, viceministro Romo Švedo lūpų, galima būtų dėlioti šiokią tokią mozaiką – tikriausiai terminalas nebus statomas “Klaipėdos naftos” teritorijoje, tai tikriausiai galėtų būti tanklaivių technologija, ne krante, galbūt jūroje. Nežinau, kiek jums leista sukonkretinti, bet pasakykite, kaip Jūs įsivaizduojate – kaip tas modelis galėtų klostytis. logiškai, efektyviai mąstant, žinant Klaipėdos uosto pozicijas ir galimybes?

R.Masiulis: Šiandien neįmanoma dar pasakyti, nes nepakankamai dar atlikta darbo, net ir dėl to, ar “Klaipėdos naftos” teritorijoje, ar ne, dar neatsakyta. Reikia atlikti daugiau tyrimų ir tik tada bus galima kažką pasakyti, dabar dar anksti.

BNS: Į kurią vietą į Klaipėdoje ateina magistralinis dujotiekis. ar jis priartėja prie “Klaipėdos naftos”?

R.Masiulis: Ne, jis prieina už miesto, Kiškėnuose – tai rytinė dalis, už miesto, kažkur per vidurį. “Klaipėdos nafta” yra šiaurinėje dalyje.

BNS: Tai dujotiekis vienodu atstumu galėtų eiti tiek į pietinę, ir į šiaurinę uosto pusę?

R.Masiulis: Taip, tik skirtumas, kad pietinė dalis yra negyvenama, o šiaurinė – gyvenama?

BNS: Tai pietinėje dalyje, logiškai mąstant, būtų paprasčiau nutiesti dujotiekį?

R.Masiulis: Manau, per anksti taip sakyti, paviršutiniška gal, bet reikia labai gerai išnagrinėti, aš bijočiau ką nors komentuoti.

BNS: Kokios galimybės čia kooperuotis su baltarusiais?

R.Masiulis: Per anksti kalbėti, manau, iš esmės – yra galimybės, bet kaip, nežinau.

BNS: Ministras Sekmokas sako, kad 2012 ar 2013 metais tas terminalas turėtų būti pastatytas? Ar tai įmanoma?

R.Masiulis: Nežinau, nes neaišku, kokiu keliu eisime ir koks kelias yra įmanomas. Tie terminalai, kuriuos apžiūrėjau, labai skirtingi. Kai kuriuos būtų įmanoma įgyvendinti – statybos laikas gali svyruoti nuo 2-3 iki 5-7 metų, o technologijos ant vandens greičiau vystomos, ant kranto – lėčiau, bet tos technologijos taip greitai kinta. Vieni atvykę konsultantai sako, kad ant kranto jau stato tokiu pat greičiu kaip jūroje.

BNS: Kiek kainuotų toks terminalas? Koks pigiausias ir brangiausias variantas?

R.Masiulis: Nepasakysiu – ėjo kalbos apie 1-2-3 mlrd. litų – tai dažnos kalbos, bet nesiimčiau atsakyti, kokios ribos galėtų būti.

BNS: Kas galėtų būti terminalo projekto partneriai? Gal galėtumėte paspėlioti, juk pas jus ateina potencialūs investuotojai, technologijų kūrėjai.

R.Masiulis: Manau, kad ateis, dar pas mus neateina. Mes kol kas jaučiame didelį dėmesį konsultantų, kurie galėtų mums padėti mums tą terminalą statyti. Anksti sakyti, ar bus skelbiamas konsultantų konkursas, tikėtina, kad taip. Reikia susėsti ir sudaryti planą logišką ir tada pagal jį eiti – ar samdysime konsultantą, ar savo įmonėje sudarysime profesionalų komandą, nežinau, dar anksti pasakyti.

BNS: Ar tikite, kad tas projektas bus įgyvendintas?

R.Masiulis: Tikiu. Viską padarysiu, kad jis būtų.

BNS: Pakalbėkime apie įmonės finansinę padėtį. Tai viena iš nedaugelio valstybės valdomų įmonių, kuri daug metų generuoja realų pelną, neturi paskolų. Bet gal matote resursų, kur galima sumažinti kaštus, padidinti jos pelningumą ir efektyvumą ir dar pagerinti finansinę padėtį?

R.Masiulis: Kiekvienas vadovas turi matyti – tikiuosi, kad kuo veikla bus skaidresnė ir aiškesnės bus taisyklės visai rinkai, ten yra tam tikras potencialas ir norėčiau pabandyti jį išnaudoti. Komercinėje srityje norėčiau paieškoti didesnių rezervų, kad įmonė valstybei atneštų dar didesnę naudą – nuoširdžiai noriu, kad valstybė galiausiai atgautų, kas jai priklauso ir išpeštų maksimalią naudą.

BNS: Daug investuota pastaraisias metais į “Klaipėdos naftą”, ar dar reikėtų investicijų papildomai artimiausiais metais?

R.Masiulis: Taip, investicijų iš pirmo žvilgsnio, atrodo, reikėtų, kad plėstume veiklą. Mes matome tam tikrus resursus – pasistatyti dar vieną estakadą, kad galėtume žiemos metu daugiau krauti tamsių naftos produktų, taip pat galėtume daugiau talpų pastatyti, tada įgautume daugiau lankstumo įvarius produktus priimti, kaupti didesnes partijas, didesni tanklaiviai galėtų atplaukti. Tokiu būdu mes sutaupytume ir išvengtume grūsties prie savo krantinių. Vietos yra, taip pat turime rezervuotos valstybinės žemės.

BNS: Įmonė neturi jokių skolų ir bankų paskolų, turi nemažai laisvų lėšų. Kaip tvarkomi jos pačios finansai?

R.Masiulis: Kaip tik su finansininku dirbame ir galvojame pasisamdyti profesionalų konsultantą, kuris patartų, kaip tas laisvas lėšas valdyti, kad mums nuimtų galvos skausmą ir kad tie pinigai mus uždirbtų kuo daugiau. Iki šiol pinigai buvo laikomi tik kaip indėliai, nebuvo investicijų politikos. Šiandien (praėjusį penktadienį – BNS) valdyba kaip tik patvirtino investicijų politiką, kad jos turi būtų saugios, atitikti tam tikrus reitingų reikalavimus, kad būtų bent jau pagal “Fitch” A reitingas.

BNS: Ačiū už pokalbį.