A. Almanio nuotr.

Ūkininkės profilis. Padrąsinti vaistinių žolių arbatų gamintojos, provizorės Jadvygos Balvočiūtės lietuviai steigia ekologinius ūkius, atranda ir pažįsta vis naujus vaistinius augalus. Šios moters autoritetas ir nuopelnai Lietuvos vaistažolininkystei sunkiai išmatuojami.

Savaitraštis „Veidas“ kartu su su Žemės ūkio rūmais organizuoja projektą „Metų ūkininkas“, skirtą pažangaus ir sėkmingo ūkininkavimo pavyzdžiams parodyti.

Šį kartą pasakojame apie Mažeikių rajone, Gyvolių kaime, ekologinį vaistažolių ūkį sukūrusią ir jame daugiau nei dvi dešimtis metų šeimininkaujančią Jadvygą Balvočiūtę.

„Visą laiką turėjau vaistinių augalų kolekciją, kurią pildžiau. Nieko keista, kad ilgainiui išgirdau augalų balsą“, – sako pirmąsias liaudies medicinos žinias iš senelės gavusi J.Balvočiūtė.

Paskatinta senelės ir Viekšnių vaistinės vedėjo Juozo Aleksandravičiaus 1968 m. ji baigė Kauno medicinos instituto Farmacijos fakultetą ir įgijo provizoriaus (vaistininko) specialybę. Šio pasirinkimo moteris niekada nesigailėjo, nes, kaip pati sako, tai veržėsi iš jos asmenybės gelmės.

Baigusi studijas J.Balvočiūtė penkerius metus dirbo vaistinėje. Vėliau – Kauno botanikos sodo vaistinių augalų laboratorijoje. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, persikėlė gyventi į tėviškę, pradėjo ūkininkauti, taip pat dirbo Kamanų valstybinio rezervato botanike.

Ant Virvytės kranto įsikūrusiame žolininkės ūkyje šiandien auginami ir natūraliose augimvietėse renkami bei perdirbami vaistiniai, maistiniai ir aromatiniai augalai. Vasaromis šiame ūkyje dirba 40, o kitu metu – aštuoniolika samdytų žmonių.

1990-ųjų rudenį ekologinį vaistažolių ūkį savo tėvo žemėje įkūrusi Jadvyga prisimena, kad pirmaisiais veiklos metais jos sumanymo aplinkiniai nesuprato. „Pirmiausia norėjau atgaivinti suartą, kasmet vandens užliejamą pievą, kurioje augdavo daugybė vaistinių augalų. Tačiau mano sumanymas aplinkinius juokino“, – sako nuo mažens polinkį prie gamtosaugos ir augmenijos pažinimo jautusi ūkininkė.

„Veido“ pašnekovų su habilituota gamtos mokslų daktare, žolininke ir etnologe Eugenija Šimkūnaite lyginama vaistininkė ne vieną dešimtmetį plečia visuomenės akiratį, skatina pažinti ir drąsiau vartoti sveikatinančius augalus. Jos namų durys neužsidaro nuo norinčiųjų pasikonsultuoti sveikatos klausimais (J.Balvočiūtė sudaro individualius vaistažolių mišinius pagal gydytojo receptą arba gydytojo nustatytą diagnozę).

Žolininkė dieną konsultuoja pas ją atvykstančiuosius patarimų ar vaistingų arbatų ruošinių, o vakare kuria gydomųjų arbatų receptūras. Pasak vienos iš dviejų R.Balvočiūtės dukterų, dailininkės Rūtos Kučinskaitės, mama niekada neskaičiavo aplinkiniams skiriamų savo darbo valandų, todėl nuo intensyvios veiklos kartą yra taip nuvargusi, kad užmigo kalbėdamasi telefonu. „Kartais ir pikta, kad ji taip sustoti nemoka. Bet tai, ką ji daro, unikalu, matyt, tai ir traukia žmones prie jos“, – svarsto R.Kučinskaitė.

Ekologinio ūkio savininkas Mindaugas Vyskupaitis sako, kad šios žolininkės pastangomis Lietuvoje gaivinami senieji gydymo metodai, tęsiamos vaistažolininkystės tradicijos.

Sertifikuotame 20 ha ekologiniame J.Balvočiūtės ūkyje auginama per 130 rūšių augalų, dar apie 270 jų renkama iš natūralių plotų. Taip kasmet į ūkį atkeliauja apie 25 tonos augalinės žaliavos: liepų ir beržų lapų, pumpurų ir pan. Maždaug pusšimtis augalų skirti migrenai, sklerozei, sąnarių ir kitoms ligoms gydyti.

„Tokių farmacininkų Lietuvoje daugiau, ko gero, neturime. Ji pažįsta kiekvieną augalą, žino, kada jį nuskinti, kaip sudžiovinti ir su kokiomis žolelėmis sumaišyti, kad tiktų sveikatai gerinti“, – apie ekologinio ūkio savininkę, sukūrusią per 70 rūšių sveikatinamųjų arbatų mišinių, atsiliepia Kulinarijos paveldo fondo direktorė istorikė Birutė Imbrasienė.

Ne tik Lietuvoje, bet jau ir už jos ribų gydomuoju poveikiu garsėjančioms „Jadvygos žolėms“ suteiktas ekologinio ūkio statusas bei tautinio paveldo sertifikatas.

Viekšnių seniūnas Kornelijus Kryžius sako, kad į Viekšnių pirmosios vaistinės muziejų, kuriame žolininkė nuomojosi patalpas, iki šiol autobusais vyksta užsieniečių delegacijos. Laisvai vokiškai bendraujanti mokslininkė kalbą randa ir su senais, ir su jaunais, vykdo edukacinę misiją: skaito paskaitas ekologinės vaistažolininkystės ir žolininkystės populiarinimo klausimais. „No­rin­čių­jų su­sės­ti pa­si­klau­sy­ti jos pa­skai­tų įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se nie­ka­da ne­trūks­ta. Kaskart išgirstame kažką naujo, naudingo. Tai žmogus, nestovintis vietoje“, – sako ilgą laiką edu­ka­ci­nę žolininkės veiklą stebinti Žolinčiaus akademijos prezidentė Danutė Kunčienė.

Nuo savo mokslinės veiklos pradžios J.Balvočiūtė  yra paskelbusi apie 30 mokslinių ir daugiau nei 70 mokslo populiarinimo straipsnių. Kartu su kitais bendraautoriais yra parašiusi šešias knygas, skirtas plačiajai visuomenei.

Kaip vieną gražiausių savo veiklos laikotarpių J.Balvočiūtė prisimena 1990–2002 metus, kai dirbo Kamanų valstybinio rezervato biologe. Į darbą ir iš jo mopedu keliaudavusi žolininkė tuo metu turėdavo pakankamai laiko žoliauti pievose, ieškoti retų augalų (tuo pat metu J.Balvočiūtė dalyvavo VU Ekologijos instituto projekte, skirtame Lietuvos vietinės įvairovės išsaugojimui steigiant valstybinius ir vietinės reikšmės draustinius). „Nuo savo veiklos pavargusi keletą minučių nusnūsdavo ir vėl pasinerdavo į nesibaigiantį kūrybos procesą. Visai kaip toje Stasio Povilaičio dainoje „Senelė mūsų jauna“, – apie ankstesnį mamos gyvenimo tempą pasakoja J.Balvočiūtės dukra.

„Iš pradžių vaistingąsias žoleles rinkdavau pati – prisiliesdavau prie kiekvieno augalo, prie kiekvieno mišinio. Dabar man tenka administracinis darbas, o žoleles renka kiti. Negaliu savo darbuotojų nuvilti. Skaičiuoti algas – man iššūkis. Nieko nuostabaus, kad vis pritrūkstu laiko savo receptams kurti ar neprisiruošiu į laukus prie vaistinių augalų, kurie gali ir peržydėti“, – apie laiko trūkumą užsimena ekologinio ūkio šeimininkė.

Geriau nei kas kitas gydomąsias augalų savybes išmananti J.Balvočiūtė aiškina, kad gydo ir piktžolės: „Kiekviena jų turi savo vietą gamtoje. Vienam gali kenkti, o kitą gelbėja. Juntu atsakomybę už savo sudarytus receptus, todėl paisau individualių žmogaus savybių.“

Iš vietinių vaistažolių arbatas ruošianti žolininkė mano, kad lietuviai vis dar per mažai pažįsta juos supančią gamtą: nuo mažens šių dalykų nemokomi žmonės patys nesidomi, o vos susirgę griebiasi vaistų. „Nors vis daugiau atsigręžia į gamtą, atvažiuoja vaistažolių. Dažnas šiandien dėl aktyvaus gyvenimo tempo jaučia įtampą, nuovargį. Patiriamos neigiamos emocijos veikia endokrininę organizmo sistemą, virškinimą, mąstymą. O gavęs tinkamų vaistažolių cheminių vaistų nualintas organizmas, žiūrėk, ir taisosi“, – kaskart nesigriebti tabletės pataria vaistažolių specialistė.

Į vis dar Lietuvoje nepakankamai išnaudojamą vaistažolių potencialą dėmesį atkreipianti provizorė apibūdina lietuvius kaip itin darbščius ir galinčius tiekti pasauliui labai gerą vaistažolių žaliavą. Su ja linkęs sutikti ir 26-erius metus ekologiškai ūkininkaujantis Mindaugas Vyskupaitis: „Milijonus susikrauti galima ir iš žolių verslo. Klausimas, ką su jomis darysi, ką pateiksi vartotojams.“

Išties šiandien sunku pasakyti, kaip būtų pasisukęs žolininkės gyvenimas, jei ne tuometis Akmenės (Gyvolių kaimas priklausė dar Akmenės rajonui) darbo biržos vadovas, padėjęs jai sukurti projektą, būtiną paramai gauti. Įkūrus įmonę ir penkias darbo vietas, J.Balvočiūtės reikalai pajudėjo: netrukus šalia senojo Jadvygos tėvo namo išdygo medinis pastatas, kuriame ir įsikūrė žolių fabrikas. Nors didžioji dalis darbų iki šiol jame atliekama rankomis, pasirūpinta viskuo, ko reikia šiuolaikinei moderniai įmonei: įrengtos vaistažolių džiovyklos, mechaniniai maišytuvai, sumontuoti keltuvai. Ekologinio ūkio šeimininkė sako, kad čia veiklos užtenka visus metus: vasarą nenutrūkstamai renkama vaistinių augalų žaliava, o žiemą vyksta jos apdorojimas (valomos ir džiovinamos augalų šaknys), ruošiami arbatų mišiniai.

Į Švediją, Norvegiją, Daniją, Olandiją, Didžiąją Britanija ir kitas šalis iškeliaujančios ekologiškos žolininkės ūkio arbatos didžiausios paklausos sulaukia šaltuoju metų laiku. Antrus metus J.Balvočiūtės ūkyje pardavimu besirūpinanti Lina Tomkevičienė neslepia – dalis darbuotojų į Jadvygos ūkį atkeliauja iš atokiausių apylinkių (Mažeikių, Telšių, Akmenės). Ne tik sau, bet ir nemažam kolektyvui darbo vietas sukūrusi farmacininkė aplinkinėse apylinkėse itin vertinama ir gerbiama. Akmenės vicemeras Apolinaras Nicius juokauja, kad žmonės Jadvygą pažįsta ne mažiau nei legendinį šalies krepšininką Arvydą Sabonį, o Žolinčiaus akademijos nariai prideda, kad Jadvygos pastangomis Lietuvoje keičiasi požiūris į vaistažolių verslu užsiimančius žmones. Pagriovių žolininkais ilgą laiką vadinti ir išjuokiami vaistažolių rinkėjai šiandien pelno visuomenės pagarbą ir pripažinimą.

Žolinčiaus akademijos prezidentė D.Kunčienė svarsto, kad J.Balvočiūtė, kaip mokslininkė, galėjo pasirinkti kur kas patogesnę buitį, bet ji liko ištikima savo pašaukimui ir asketiškam gyvenimo būdui. „Vaistažolininkystės populiarinimui didžiąją dalį savo gyvenimo paskyrusi žolininkė mūsų bendruomenėje itin vertinama dėl gebėjimo sujungti liaudies mediciną su mokslu. Jos žinių dėka šiandien daugeliui žmonių atsivėrė kitokio gyvenimo perspektyva. Ji leidžia esantiems šalia mokytis, užsidirbti, skatina kurti ekologinius ūkius, auginti vaistinguosius augalus. Išmatuoti jos nuopelnus Lietuvos žolininkystei itin sudėtinga. Bet ji daugeliui mūsų – autoritetas, mokytoja ir drąsintoja“, – tvirtina D.Kunčienė.

Pati J.Balvočiūtė sutinka, kad jos veikla reikalauja itin daug rankų darbo, atima kone visą laisvą laiką ir didelę dalį širdies: „Geriausia šiuo atveju būtų šeimos verslas, bet dirbu viena: namiškiai žolininkyste nesidomi.“

Paklausta, kam ateityje perduos savo patirtį ir sukauptas žinias, pašnekovė įpėdinystės klausimą siūlo palikti pono Dievo valiai. Nors viena iš jos dukterų, gyvenanti šalia Jadvygos, prasitaria, kad jai artima tai, kuo užsiima mama. Tiesa, pati savęs šioje vietoje sako neįsivaizduojanti: „Tam būtinas medicininis išsilavinimas ir didžiulis apsiskaitymas. Tokių kaip ji – vienetai. Net ir norėdamas to nepakartosi. Perėmus iš jos žolininkystės verslą nebebūtų to, ką ji daro. Tai unikalu, nes eina iš širdies.“

Paprašyta prisiminti, kaip gimė ekologinio ūkio idėja, J.Balvočiūtė juokauja, kad vien tik kalbėti apie tai, kuo domisi, jai buvę nesmagu, tai ir nusprendė pabandyti tai įgyvendinti. Šiandien ji dėkoja likimui, kad savo gyvenimo kely sutiko žmonių, pritarusių jos veiklai, o ne užkirtusių kelią. „Sovietiniais metais visa tai nebūtų pavykę, tačiau tam, kas turi idėją, tinkama niša vėliau ar anksčiau atsiranda“, – neabejoja arbatas iš vietinių augalų gaminanti farmacininkė.

Pokalbio metu ji užsimena, kad „Jadvygos žolių“ ūkyje auga nemažai augalų, kurių valstybė nelaiko vaistažolėmis, taigi jokių išmokų ar dotacijų už tai nesiūlo. Kaip pavyzdį ji mini arbatoms būtinus raudonuosius dobilus, avižas ir pan.

ES inovacijų diegimo programose dalyvaujanti ir praktikantus į savo ūkį priimanti  ekologinio ūkio vadovė vadina šį verslą geriausia galimybe pasidalyti sukaupta patirtimi, o esminiu savo siekiu įvardija norą grąžinti vaistinius augalus ant kasdienio lietuvių stalo.

„Šiandien kiekvieną skatinu prisiminti mūsų močiučių žinias ir gamintis arbatas iš žemuogių ar gervuogių lapų, liepžiedžių. Kiekvienuose namuose turėtų būti bent dvidešimt pavadinimų augalų, kad sutrikus skrandžio veiklai ar peršalus nereikėtų griebtis rimtesnių vaistų“, – pataria žolininkė.

Vaistingųjų augalų įvairovę mato kiekvienas, užsukęs į ekologinį žolininkės ūkį. Įspūdis toks, tarsi žolelių čia būtų visiems gyvenimo atvejams. Tik iš pirmo žvilgsnio tolimą kelią į Gyvolių kaimą suranda atklydėliai iš tolimiausių apylinkių. Į J.Balvočiūtę jie kreipiasi ieškodami pačios įvairiausios pagalbos: vieni rimtų ligų prispausti, kiti – ilgesnio ir sveikesnio gyvenimo tikėdamiesi, treti – tradicinėmis gydymo priemonėmis nusivylę.

Dažniausiai pagalbos ieškoma dėl sąnarių, plaučių ligų, įsisenėjusio kosulio, medžiagų apykaitos, kraujotakos sutrikimų. Vaistininkė pastebi, kad vis daugiau žmonių kamuoja virškinimo sutrikimai. Tad prieš pasiūlydama kokią arbatą pasiteirauja ir apie šiuos negalavimus. Antraip, jos teigimu, vaistažolės neveiks. „Sudarydama receptus visada klausiu, ar sveikas skrandis (juk arbata keliauja per jį). Vienam gali būti padidėjęs rūgštingumas, kitam sumažėjęs. Pagal tai parenkamos žolės. Taip pat patariu: jei norite ilgai gyventi, stenkitės būti geros nuotaikos, daugiau padėkite kitiems ir mažiau iš jų tikėkitės patys. Mažiau pykite ir vartokite daugiau vaistažolių. Mūsų senoliai kur kas dažniau gerdavo vaistinių žolių arbatų, o ilgaamžiškumo žole vadino šalaviją“, – linkintiems sau ir kitiems ilgiausių metų vieną iš savo vaistažolių nurodo farmacininkė.

Tiems, kurie skundžiasi prastu regėjimu, ji siūlo akišveičių ar asiūklių arbatų, nerimaujantiems dėl silpnų kraujagyslių sienelių rekomenduoja išsivirti ne taip seniai peržydėjusių kaštonų žiedų (jie itin tinka ir po infarkto ar insulto).

O ką ji pataria sergantiesiems onkologinėmis ligomis? „Iš pradžių apie pagalbą šia liga sergantiems žmonėms galvojau su baime: negaliu pasakyti, kad išgydau vėžį. Tačiau žinau, kad yra augalų, galinčių palengvinti ir atitolinti šią ligą. Tarkime, provizorius Juozas Aleksandravičius vėžį gydydavo miškine sidabražole, paskyręs dietą. Jei kas tuo rimtai domisi, daugiau informacijos gali rasti jo vaistinėje įkurtame muziejuje. Kodėl ta patirtimi nepasinaudojus šiandien?“ – svarsto ekologinio vaistažolininkystės ūkio šeimininkė.

Ją itin džiugina, kad tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse vis daugiau žmonių grįžta prie natūralios gamtos ir jos produktų. „Jaunimas nebėra toks sustabarėjęs kaip vyresnioji karta, mato daugiau perspektyvų, nebijo rizikuoti“, – sako J.Balvočiūtė, ekologiniame ūkyje „įdarbinusi“ senąsias vaistažolininkystės tradicijas ir savo pavyzdžiu įrodžiusi, kad galima gyventi įdomiai ir prasmingai išgryninus savo pašaukimą.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Jadvyga Balvočiūtė

Amžius: 71 metai.

Išsilavinimas: vaistininkė.

Alma mater: Kauno medicinos institutas (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas).

Sritis: ekologinė vaistažolininkystė.

Turima žemė: 20 ha (kita dalis nuomojama).

Sukurta darbo vietų: 18 šaltuoju metų laiku, 40 – šiltuoju (svyruoja dėl sezoniškumo).

Mažeikių rajono kultūrai šie metai žada būti geri. Įkurtuves po renovacijos jau atšventė Mažeikių muziejus ir Mažeikių rajono savivaldybės kultūros centras, lankytojus vėl priimti ruošiasi atnaujinta savivaldybės viešoji biblioteka.

Akvilė MARTINAITYTĖ

Mažeikių rajono savivaldybės meras Antanas Tenys neslepia: jei nori, kad rajonas klestėtų, privalai rūpintis kultūra. „Mes mėgstame kultūrą, ir tai ne skambūs žodžiai, nes suprantame, kad be kultūrinio lygio niekas kitas irgi nesiseks. Stengiamės, kad žmonėms nereikėtų važiuoti į Vilnių, Klaipėdą ar dar kažkur norint patenkinti savo kultūrinius poreikius, kad tai būtų galima padaryti ir savo rajone“, – sako meras.

Mažeikiai didžiuojasi savo kultūros tradicijomis. Kas trejus metus čia keičiasi pagrindinės šventės. Vienais metais vyksta dūdų festivalis, į kurį susirenka orkestrai iš Lietuvos ir užsienio šalių, antrais metais visi laukiami dainų, šokių ir muzikos šventėje, trečiais organizuojamas kalvių festivalis. Taip pat jau 10 metų kiekvieną rudenį Mažeikiuose vyksta meno festivalis, į kurį atvažiuoja geriausi muzikantai ir dainininkai.

„Stengiamės, kad į tokias šventes galėtų ateiti kiekvienas, todėl kainos čia būna tik simbolinės – daugiausia po 2 eurus, senjorams ar vaikams net dar pigiau. Norime, kad visi mūsų žmonės galėtų kokybiškai leisti laisvalaikį, susipažinti su kultūros naujienomis, kad stiprėtų mūsų bendruomenė“, – pasakoja A.Tenys.

Naujas muziejaus ir kultūros centro veidas

Norint puoselėti kultūrą nepakanka tik organizuoti šventes – reikia, kad ji būtų pasiekiama kasdien. Pastaraisiais metais kultūros mėgėjams Mažeikiuose buvo šiek tiek sudėtinga: svarbiausiose vietose – Mažeikių rajono kultūros centre, Mažeikių muziejuje ir Savivaldybės viešojoje bibliotekoje vyko renovacijos darbai, tad jų veikla buvo pristabdyta. Tačiau dabar šios įstaigos vėl atveria duris – dar gražesnės ir patogesnės kiekvienam lankytojui.

„Džiugu, kad mūsų patalpos dabar gražesnės, o dar svarbiau – šiltesnės. Žmonės skųsdavosi, kad kultūros centre tiesiog per šalta, tad mūsų didžiausias rūpestis buvo išspręsti šį klausimą. Kol tvarkėmės, vasarą daug renginių perkėlėme į lauką, mūsų kultūros centro kolektyvai daug keliavo po Lietuvą. O dabar darbai baigti, atnaujintos dvi salės, pastatas, kiek buvo numatyta projekte (gaila, tam buvo skirta per mažai europinių lėšų), suremontuotas, ir dabar galvojame, ką dar galime žmonėms pasiūlyti, kad jie galėtų ir save realizuoti, ir ateiti į renginius kitų pažiūrėti“, – pasakoja Mažeikių rajono savivaldybės kultūros centro direktorius Raimundas Radavičius.

Mažeikių muziejus po beveik dvejus metus trukusios rekonstrukcijos duris atvėrė praėjusiųjų metų spalį. „Per savo gyvavimo laikotarpį Mažeikių muziejaus pastatas buvo gerokai fiziškai nusidėvėjęs: ir stogo konstrukcijos, ir stogo danga, ir sienos, dėl kurių blogos būklės daugelyje patalpų buvo įsimetęs pelėsis. Dabar visa tai sutvarkyta“, – džiaugiasi muziejaus direktorius Vaidotas Balzeris.

Atsinaujinęs muziejus laukia visų lankytojų: dabar į jį patogiai gali patekti ir turintieji judėjimo negalią. Išgražėjęs muziejaus pastatas džiugina ir Senamiesčio parko, kuriame jis įsikūręs, lankytojų akį.

„Rekonstravus muziejų siekiama didinti regioninio centro konkurencingumą, sukuriant patrauklią gyvenamąją aplinką miesto gyventojams bei palankias sąlygas muziejaus darbuotojams ir lankytojams – Mažeikių miesto, rajono ir šalies gyventojams, svečiams. Įgyvendinus projektą sukurtos saugios aplinkos sąlygos, pagerintas miesto estetinis vaizdas ir kultūros infrastruktūra“, – pasakoja V.Balzeris.

Atidarymui ruošiasi biblioteka

Šventinių atidarymų sezoną pabaigs Mažeikių biblioteka – planuojama, kad renovacijos darbai čia netrukus bus baigti ir jau vasarį biblioteka vėl galės priimti lankytojus. Pasak Mažeikių bibliotekos laikinai direktoriaus pareigas einančios Irenos Atkočaitienės, renovacijos bibliotekai labai reikėjo – nuo jos atidarymo 1975 m. čia tvarkytos tik kai kurios atskiros patalpos, o galimybių remontuoti visą pastatą vis neatsirasdavo. Kai kurie langai buvo tokios būklės, kad jų net nebebuvo įmanoma atidaryti. Po renovacijos biblioteka ne tik išgražėjo, tapo patrauklesnė lankytojams, bet ir siūlys jiems daugiau paslaugų.

„Viešojoje bibliotekoje šiais metais numatoma įrengti Pažangių technologijų ir laisvalaikio centrą. Planuojama įrengti patalpą, aprūpintą modernia konferencijų ir prezentacijų įranga. Nevy­riausybinės organizacijos galės naudotis interaktyviu ekranu, įrengta kokybiška įgarsinimo sistema, bibliotekos informaciniais ištekliais savo veikloms organizuoti. Konferencijų ir prezentacijų įranga naudosis mokytojai vesdami bibliotekoje netradicines pamokas, moksleiviai savarankiškai po pamokų turės galimybę čia rengti įvairius darbus, pristatymus“, – vardija I.Atkočaitienė.

Mažuosius lankytojus pradžiugins viešojoje bibliotekoje įrengta interaktyvių žaidimų zona vaikams, taip pat vėl prieinama žaisloteka, kuri, nors atidaryta dar 2001 m., dėl netinkamų sąlygų kurį laiką negalėjo veikti.

Mažeikių rajono kultūros darbuotojai įsitikinę: kultūra mažeikiškiams labai rūpi. O dabar, kai sąlygos būti arčiau kultūros bus dar geresnės, laukiama ir didesnio susidomėjimo.

Užs. Nr. VPL1207