BFL

Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje 2011 m. gyveno 154 tautybių gyventojai, o vienuolikos tautybių atstovai sudarė bendruomenes, didesnes nei tūkstantis gyventojų. Didžiausios tautinė mažumos Lietuvoje – lenkai (200,3 tūkst., 6,6 proc.), rusai (176,9 tūkst., 5,8 proc.), baltarusiai (36,2 tūkst., 1,2 proc.), ukrainiečiai (16,4 tūkst., 0,5 proc.). Likę 19,3 tūkst. kitataučių sudaro 0,6 proc. visų Lietuvos gyventojų.
Lietuvos prezidento rinkimų istorijoje tik lenkų tautinė mažuma turėjo savo kandidatą rinkimuose. Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) lyderis Valdemaras Tomaševskis prezidento rinkimuose dalyvauja antrą kartą, o 2009 m. surinkęs 65 tūkst. ir maždaug 4,6 proc. visų balsavusiųjų simpatijų jis užėmė ketvirtą vietą.
Gausiausiai lenkų tautinės mažumos apgyventuose Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose V.Tomaševskis rinkimus laimėjo ir vien jose surinko pusę visų savo balsų, dar beveik 24 tūkst. balsų jis gavo Vilniaus mieste, kur kitais metais kartu su Rusų aljansu LLRA pateko į miesto savivaldybę.

V.Tomaševskis ir A.Paulauskas – favoritai
Šių metų balandžio 4–9 d. atliktas “Vilmorus”/”Lietuvos ryto” tyrimas atskleidė dviejų didžiausių tautinių bendrijų Lietuvoje favoritus sekmadienį vyksiančiuose rinkimuose. Daugiau nei 43 proc. lenkų balsuos už LLRA kandidatą V.Tomaševskį, o 16.4 proc. – už Darbo partijos atstovą Artūrą Paulauską. Būtent šis kandidatas daugiausiai simpatijų sulaukia tarp Lietuvos rusų, kurių penktadalis šalies prezidento poste norėtų matyti A.Paulauską. Rusų tautinė mažuma taip pat linkusi remti ir jau ne vienuose rinkimuose bendrame bloke su Rusų aljansu kandidatavusios LLRA partijos lyderį. V.Tomaševskį palaiko 15,5 proc. Lietuvos rusų.
Dabartinė šalies vadovė Dalia Grybauskaitė nėra populiari tarp dviejų didžiausių Lietuvos tautinių mažumų atstovų: ją remti pasiryžę vos 14 proc. rusų ir 9 proc. lenkų tautybės atstovų.
Tai galima aiškinti griežta D.Grybauskaitės pozicija tiek Rusijos, tiek lenkų tautinės mažumos reikalavimų atžvilgiu. Nemenką šių tautinių bendrijų paramą A.Paulauskui suteikia nuosaikesnė Darbo partijos, kurios buvęs lyderis Viktoras Uspaskichas kaltinamas tiesioginėmis sąsajomis su Rusija, pozicija įvairiais joms rūpimais klausimais.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 182014" bei įvedę gautą kodą. Žinutės kaina 4 Lt.

Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2014-m

Istorinė tautinė mažuma turi turėti galimybę puoselėti gimtąją kalbą ir kultūrą, bet negali valstybėje gyventi taip, lyg būtų užsieniečiai.

Helsinkyje laukdama Suomijos mažumų teisių ombudsmenės Evos Biaudet maniau sutiksianti Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderio Valdemaro Tomaševskio atitikmenį. Juk E.Biaudet – taip pat nacionalinės mažumos, Suomijos švedų liaudies partijos, viena lyderių, taip pat kaip ir V.Tomaševskis buvo savo partijos kandidatė prezidento rinkimuose, parlamento narė. Tačiau susipažinimui tiesdama ranką politikė iš karto prisistato esanti švediškai kalbanti suomė… Ar galite bent susapnuoti V.Tomaševskį prisistatant, kad jis – lenkiškai kalbantis lietuvis?
Tiesa, ir klausimui, ar tirdama skundus ji išlieka objektyvi švedų mažumos atžvilgiu, E.Biaudet užbėgo už akių: švedai, kurie tesudaro vos 6 proc. Suomijos gyventojų, neįeina į jos kompetenciją, nes jie nelaikomi tautine mažuma, o švedų kalba – taip pat valstybinė.
Tuo pačiu metu kitoje ES valstybėje – Belgijoje verda kardinaliai priešingi kultūriniai, kalbiniai ir net politiniai karai. Dar vieni europiečiai – vengrai, ačiūdie, kol kas teoriškai, vis užsimoja persmaigstyti valstybių sienų riboženklius. Lenkija dalija lenko kortas ir visam pasauliui šaukia apie tautiečių diskriminaciją Lietuvoje. Tokios progos Lenkijos europarlamentaras Miroslawas Piotrowskis nepraleido ir šį mėnesį Strasbūre Lietuvai oficialiai pradedant pirmininkauti ES Tarybai. O jei grįšime į Lietuvą, prieš keletą dienų teisingumo ministras Juozas Bernatonis pradėjo dar vieną aiškinimosi su lenkų mažuma raundą – Konstitucinio Teismo užklausė, ar tikrai nelietuviškų pavardžių rašyboje negalima atsižvelgti į visuomenės ir šiuolaikinių realijų pokyčius.
Taigi ne tik Lietuvoje įvairiai sugyvena vadinamosios titulinės, tai yra tos, kurių vardas atsispindi valstybės pavadinime, ir kitos tautos.

Kodėl švedai Suomijoje tokie išskirtiniai

Į klausimą, ar įsivaizduotų, kad pagal Suomijos švediškai kalbančių suomių paralelę Lietuvos lenkų mažumos atstovas prisistatytų esąs lenkiškai kalbantis lietuvis, europarlamentaras filosofas prof. Leonidas Donskis atsako: ,,Tai modelis, kurio turėtume siekti. Dabar nėra normali situacija, kai ES valstybėje Lietuvoje lenkų istorinė mažuma, kurią labai gerbiu ir suvokiu jos istoriškumą bei gilų įsišaknijimą Lietuvos istorijoje ir kultūroje, save traktuoja vos ne kaip užsieniečius, gyvenančius Lietuvoje. Mažuma jokiu būdu nereiškia, kad jie gali sukurti kažkokį getą ir nieko bendra neturėti su valstybe, su jos „tituline” tauta ir kultūra. Vis dėlto egzistuoja bendra viešoji erdvė ir valstybinė kalba, kurios mokėjimas, mano manymu, nediskutuotinas dalykas. Keistoka, kai mėginama kurti kažkokią stovyklą žmonių, kurie nejaučia gilesnio ryšio su Lietuva.”
Žinoma, kaip priduria europarlamentaras, tautinės mažumos turi turėti galimybę puoselėti savo kalbą ir kultūrą, turėti mokyklų. „Bet ir istoriškai, ir žiūrint į dabartines ES realijas, sąvoka „lenkų kilmės lietuvis” yra labai natūrali, lygiai kaip „žydų kilmės lietuvis”, – mano L.Donskis, pridurdamas, kad jis save laiko žydu, bet ir lietuviu, o giminėje turi ir lenkiško kraujo, vis dėlto integruojantis tapatybės elementas yra lietuviškasis. Be to, jis dar yra europietis, mokantis didžiąsias Europos kalbas.
Helsinkio universiteto Europos istorijos profesorė, rašytoja, Helsinkio miesto tarybos narė Laura Kolbe apie suomių ir švedų santykius pasakoja taip pat ne tik teoriškai: ji – suomiakalbė, jos vyras – švedakalbis, su vaikais kiekvienas kalbasi savo gimtąja kalba. Taip, Suomijos švedai žiūri Suomijos televiziją švedų kalba, klausosi Suomijos švediškų radijo stočių, skaito švedų kalba laikraščius ir žurnalus, švenčia įvairias švediškas šventes, rengia folkloro festivalius, mini atmintinas dienas, veda vaikus į švedų mokyklas, o šie paskui švediškai studijuoja universitete.
Beje, dvikalbė L.Kolbe’s šeima vaikus leido į švedišką mokyklą, paskui universitetą. Kodėl? Priežastys mažiausiai dvi: norėjo paremti tautinę mažumą, be to, šiose mokyklose mažiau vaikų, tad šie gali gauti ypač geros kokybės mokymą. Bet profesorė pabrėžia, kad jos vyras, kaip ir dauguma švedų Suomijoje, sako esąs ne švedas, o švediškai kalbantis suomis.
Suomijoje taip pat vyksta diskusijos dėl švedų padėties šalyje ir net to kainos: prievolė visose šalies mokyklose mokytis abiejų valstybinių kalbų, nors kai kuriuose regionuose švedakalbių nė negyvena, abi jas vartoti oficialiose valstybės ir savivaldybių institucijose ir dokumentuose, turėti švedakalbių universitetų ir žiniasklaidos, kai švedų kalba gimtoji vos 6 proc. gyventojų, gali atrodyti kažin ar logiška, o dar ir brangiai kainuojančia lygybe. Bet švedai tokį statusą skaičiuoja šimtmečiais, tokie santykiai susiklostė natūraliai, ir dabartinis kalbos įstatymas neatėjo per jėgą, bet buvo natūralios raidos rezultatas.
Pasak L.Kolbe’s, taip, žiūrint istoriškai, švedai buvo aukštesnė klasė, jie buvo universitetų profesoriai, valdžios žmonės, vidurinė ir aukštesnioji klasė, šalies šeimininkai, galų gale ir kolonizatoriai, engę suomius. Suomiai buvo skurdesni, labiau kaimo gyventojai. Bet tai labai suprimityvintas istorijos traktavimas, nes iš tikrųjų įvairovė kur kas didesnė, o Suomijos švedai turi ilgametę ekonominę, socialinę, kultūrinę įtaką visuomenei.
Helsinkio universiteto socialinių mokslų daktaro laipsnį gavęs ir čia dėstęs filosofas L.Donskis papildo, kad Suomijoje dviejų tautų ir kalbų sugyvenimo modelis suveikė puikiai, nes švedų nuopelnai Suomijos valstybės formavimosi istorijoje yra dideli. Net Suomijos himno žodžius parašė švedakalbis poetas Johanas Ludvigas Runebergas, o didysis nacionalinis suomių kompozitorius Jeanas Sibelius – švedų kilmės. “Faktas, kad, nors švedų šiandien Suomijoje vos keli procentai, bet Suomija yra pripažinusi švedų kalbą antrąja valstybine, – retas, bet jie to nusipelnė, nes suomių valstybė daugiausia formavosi švedų dėka. Atmetus antrosios valstybinės kalbos klausimą, tai yra siektinas dalykas”, – mano L.Donskis.
Jo įsitikinimu, Lietuvai turėti antrą valstybinę kalbą – lenkų – būtų neteisinga, nes mūsų realijos visai kitokios. “Lietuviai patys atkūrė lietuvių valstybę ir valstybingumą, – primena filosofas. – Istorinės tautinės mažumos – lenkai, totoriai, karaimai, žydai, baltarusiai ar gudai turi turėti galimybę kalbėti savo kalba, ugdyti kultūrą. Bet yra bendroji kultūrinė informacinė Lietuvos valstybės erdvė, kuri besąlygiškai reikalauja turėti visas kvalifikacijas, visų pirma mokėti lietuvių kalbą ir gerai žinoti Lietuvos istoriją.”
Suomių istorikė L.Kolbe priduria, kad  istorijos nemokėjimas – Europoje pasireiškiančio populizmo nacionalinėmis temomis dirva.
Be kita ko, mokantieji istoriją prisimena, kad lenkų tautinė mažuma netgi nenorėjo nepriklausomos Lietuvos valstybės – jų atstovai 1990 m. kovo 11-ąją Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo savo balsais neparėmė, balsuodami susilaikė. Kaip paskui prisipažino vienas tuometis lenkų parlamentaras, taip nutarta, nes sakyta, kad Vilniaus kraštas kitokio balsavimo nesupras.

BFL

Grupė Seimo narių dėl Švietimo įstatymo nuostatų, įpareigojančių tautinių mažumų gausiai gyvenamame regione bent vienoje mokykloje suformuoti lietuviškas klases, siūlo kreiptis į Konstitucinį Teismą (KT).

53 parlamentarų pasirašytame nutarimo projekte abejojama, ar tokia nuostata neprieštarauja lygybės principui, nes nėra įpareigojimo tautinių mažumų gyvenamame regione privalomai nors vienoje mokykloje užtikrinti vidurinį ugdymą tautinės mažumos kalba.

“Todėl manytina, jog nesant minėtos nuostatos, įstatymu pažeidžiamas nediskriminavimo ir privilegijų neteikimo bei konstitucinės asmenų lygybės principai, įtvirtinti Konstitucijoje”, – rašoma Seimo nutarimo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą projekte.

Nutarimo projektą daugiausiai pasirašė opozicinių frakcijų atstovai, tačiau po juo esama ir kelių valdančiųjų parašų, tarp jų – Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto (ŠMKK) nario konservatoriaus Manto Adomėno.

M. Adomėnas BNS sakė, kad kreipiantis į KT siekiama ištaisyti priimant įstatymą padarytą spragą, kuri įtvirtino prievolę užtikrinti ugdymą valstybine kalba, tačiau nenumato tokio reikalavimo dėl ugdymo tautinės mažumos kalba.

Pasak M. Adomėno, toks reikalavimas užtikrintų, kad klasės galėtų būti formuojamos ir tuo atveju, jei moksleivių būtų mažiau, nei reikalaujama.

Parlamentaras sakė negalintis pasakyti, kodėl pasirinkta kreipimosi į KT forma, o ne registruotas projektas su siūlymu keisti įstatymą.

Jei KT priima nagrinėti Seimo nutarimu priimtą kreipimąsi dėl įstatymo nuostatų konstitucingumo, jų galiojimas stabdomas.

Kreipimosi iniciatorius Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovas Jaroslavas Narkevičius sakė teikęs pasiūlymų, kurie užtikrintų ugdymą tautinių mažumų kalba, tačiau projektą svarstant Seime tam nepritarta, todėl lieka kreipimosi į KT kelias.

“Seimas pareiškė savo politinę valią, apsisprendė. Aš siekiau, kad tos nuostatos būtų įrašytos, bet pasiūlymus atmetė”, – BNS sakė J. Narkevičius.

Tuo metu Seimo ŠMKK pirmininkas konservatorius Valentinas Stundys sako, kad galimybė tautinėms mažumoms išlaikyti ugdymą iki dvyliktos klasės įrašyta kitame įstatymo straipsnyje, tarp išimčių.

Lietuvos lenkų tautinė mažuma priešiškai sutiko Seimo priimtą naujos redakcijos Švietimo įstatymą, kuriuo plečiamas dėstymas lietuvių kalba lenkiškose mokyklose ir po kelerių metų numatyta suvienodinti valstybinį lietuvių kalbos egzaminą.

Prokurorai atmetė grupės parlamentarų prašymą imtis veiksmų, kad būtų panaikintas Vilniaus valdžios leidimas kitą mėnesį surengti seksualinių mažumų eitynes, ir nusprendė nesikreipti dėl to į teismą.

“Buvo nuspręsta netenkinti prašymo ir nesikreipti į teismą, nes tokiam žingsniui nebuvo teisinio pagrindo”, – BNS trečiadienį sakė Generalinės prokuratūros Civilinių bylų skyriaus vyriausioji prokurorė Stasė Petravičienė.

Pasak jos, prokurorams prašyti, kad būtų panaikintas savivaldybės suteiktas leidimas eitynėms, neleidžia įstatymai – esą tokiu būdu būtų pažeisti ne tik Lygių galimybių, Susirinkimų bei kiti įstatymai, tačiau tai neatitiktų ir Europos žmogaus teisių teismo doktrinos.

Prieštaringais pareiškimais pagarsėjusio parlamentaro Petro Gražulio iniciatyva kreipimąsi pasirašė 49 Seimo nariai, kurie ragino Generalinę prokuratūrą “imtis veiksmų, kad būtų apgintas viešasis interesas”.

Pasak S.Petravičienės, šis sprendimas gali būti apskųstas aukštesniajam prokurorui.

Pats parlamentaras BNS sakė, kad šia teise pasinaudos. Jis piktinosi, kad esą kreiptasi buvo į laikinai einantį generalinio prokuroro pareigas einantį Raimondą Petrauską, o atsakė, anot P.Gražulio, žemesnes pareigas užimantis teisėsaugininkas.

“Pusšimtis Seimo narių patys kreipėsi į generalinį prokurorą, o atsiliepė kažkokio skyriaus prokuroras”, – sakė Seimo narys.

Grupė Seimo narių į Generalinę prokuratūrą kreipėsi kovo pradžioje.

Kreipimesi teigiama, esą homoseksualų eitynės pažeistų Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą, prieštarautų Seimo nutarimu priimtai Šeimos politikos koncepcijai bei katalikų interesams. Be to, pasak besikreipusiųjų, akivaizdu, kad eitynės taps “patriotinio jaunimo, kitų aktyviai nusiteikusių piliečių traukos centru”, ir gali prasidėti riaušės.

Pasak kreipimosi, pačios eitynės ir jų turinys vertintini kaip Lietuvos gėjų lygos, jos narių, o taip pat ir kitų eitynių dalyvių seksualinių pažiūrų reklamavimas, seksualumo ir lytinių santykių propagavimas bei teigiamo požiūrio į netradicinę šeimą skleidimas.

Seksualinių mažumų eitynes sostinėje ketinama rengti gegužės 8 dieną.

Renginio organizatoriai teigia eitynėmis norintys atkreipti visuomenės dėmesį į gėjų, lesbiečių, transeksualų ir biseksualų teisių pažeidimus Lietuvoje ir visame pasaulyje.