Logiška būtų galvoti, kad taip ir yra. Jeigu prie vieneto pridėsime vienetą – turėtų gautis du. Matematikoje taip ir yra, tačiau gyvenimą reguliuoja ne vien matematikos dėsniai bei jos aksiomos. Politikoje, kaip ir gyvenime, kartais būna visai kitaip. Politikoje, pridėjus vienetą prie vieneto, gali gautis tas pats vienetas, o gali gautis ir dar mažiau.
Manau, kad Darbo partijos nariai, apsispręsdami priimti į savo gretas dalį Naujosios sąjungos atstovų su jų pirmininku Artūru Paulausku priešakyje, skaičiavo tik matematiškai ir kažin, ar pilnai suprato, kokį politinį žingsnį jie žengė. O gal suprato, tik nepritarti negalėjo.
Nekalbėsiu apie pasisakymus ir epitetus, kuriuos ne taip seniai naudojo Artūras Paulauskas, apibudindamas Darbo partiją, jos narius bei jos pirmininką Viktorą Uspaskichą. Politikams gali ir dažnai išsprūsta žodžiai, kuriuos, praėjus tam tikram laiko tarpui, jie mielai užmirštų. Taip jau būna, tačiau santykiuose tarp Viktoro Uspaskicho vadovaujamų darbiečių ir Artūro Paulausko bei jo artimiausios aplinkos buvo ne tik žodžiai, kuriuos norėtųsi užmiršti. Buvo ir darbai, o tai jau kur kas rimčiau.
Tik darbiečių balsais 2004-2008 metų Seime iš užimamų pareigų buvo pašalintas tuometinis Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas. Be darbiečių balsų, tuometinėje situacijoje, pašalinti Seimo pirmininką buvo neįmanoma. Manau, jog tai buvo vienas iš stipriausių politinių smūgių Artūrui Paulauskui per visą jo, kaip politiko, karjeros laikotarpį. Tai buvo politinis nokdaunas, po kurio, kaip politikos lyderis jis jau nebeatsigavo ir vargu ar kada nors atsigaus.
Iš kitos pusės, labai sunku patikėti, kad Artūras Paulauskas nėra prisidėjęs prie Darbo partijos bylos staigaus suaktyvinimo tuo metu, kai ji buvo žaibiškai pradėta. Beje, bylos Darbo partijai „prasprogimo“ laikas su parodomosiomis kratomis bei antrankiais partijos vadovui Viktorui Uspaskichui, kuris savanoriškai grįžo į Lietuvą, keistai sutampa su Artūro Paulausko nuėmimo iš Seimo pirmininko pareigų laiku. Tuometinis VSD vadovas buvo labai artimas Artūrui Paulauskui žmogus. Tad kas gali paneigti, kad…
Ši byla, kurioje akivaizdžiai jaučiamas politinis kvapelis, Darbo partijai bei jos pirmininkui Viktorui Uspaskichui pridarė ir dabar daro daug ir rimtų nemalonumų.
Žinant tokią situaciją, sunku būtų patikėti, kad rinkėjai, simpatizuojantys Darbo partijai bei partijos nariai, turėtų stipriai mėgti buvusį Seimo pirmininką bei jo aplinkos žmones, kurie greičiausiai ir toliau nenuilsdami ir galimai neteisėtai renka informaciją bei galimą kompromatą apie savo draugus ir oponentus.
Neatrodo, kad ir visi Naujosios sąjungos nariai bei jų rėmėjai, trokšta klusniai įsijungti į Darbo partijos gretas vien todėl, kad buvęs jų lyderis Artūras Paulauskas patektų į pirmąjį Darbo partijos sąrašo dešimtuką ir kaip nors „įsilaužtų“ į Seimą. Jie puikiai supranta, jog tai elementarus partijos narių, buvusių bendražygių išdavimas ar pardavimas, siekiant asmeninės naudos, kurios inirtingai siekia buvęs jų pirmininkas Artūras Paulauskas.
Atrodo, kad abipusių simpatijų yra tikrai nedaug. Tiesa, pragmatizmas ir asmeninės naudos siekis liejasi per kraštus.
Taigi, kas gausis sudėjus vieną Darbo partiją ir dalį vienos Naujosios sąjungos?
Dvejetas, vienetas ar nulis?
Laikas parodys. Rinkėjai nuspręs.