Aplinkos ministras Valentinas Mazuronis – vienas aktyviausių Algirdo Butkevičiaus Ministrų kabinete. Kad ir kaip jis kam nors nepatiktų, reikia pripažinti, jog per septynis mėnesius „tvarkietis“ išjudino visas pagrindines Aplinkos ministerijos atsakomybės sritis – nuo šiukšlinimo iki atliekų tvarkymo ir renovacijos.

Valentino Mazuronio užmojai daro įspūdį: vos apšilęs kojas ministras jau spėjo ir baudas teršėjams bei gamtos niokotojams padidinti, ir biurokratiją teritorijų planavimo liūne sumažinti, ir daug įstatymų pakeisti, o ir daugiabučių renovaciją, regis, iš mirties taško išjudinti pavyko. Be to, jis principingai stojo prieš atliekų tvarkymo sistemos privatizavimą. Prisiekiant 16-ajai Vyriausybei tokio produktyvumo iš V.Mazuronio mažai kas tikėjosi.
Apie šias ir kitas aktualijas – „Veido“ pokalbis su aplinkos ministru.

VEIDAS: Su pirmininkavimu ES Tarybai susiję darbai šiuo metu užima didelę dalį jūsų darbotvarkės. Pasakykite atvirai: kaip jūs, mažos valstybės ministras, jaučiatės kartu su kolegomis iš ES aptarinėdamas klimato kaitos vizijas ir kitus klausimus, kurie, pripažinkime, Lietuvai dar daug metų nebus prioritetiniai? Juk lietuviai net atliekų rūšiuoti dar neišmoko.
V.M.: Jaučiuosi gerai, nors susitikimai, įsigilinimas į tuos klausimus užima daug laiko. Ne visai sutikčiau dėl tų prioritetų. Kalbama apie alternatyvią energetiką, reformas šilumos ūkyje, išmetimų sumažinimą ir įsipareigojimus, taršos leidimų prekybą ir jų panaudojimą – visa tai yra ta pati klimato kaita. Mes apie tai kalbame daug, tik gal neįvardijame to kaip klimato kaitos.
VEIDAS: Ar per europinius reikalus neapleisite kasdienių Lietuvos problemų?
V.M.: Pasakysiu atvirai: paprašiau, kad mane įrašytų dalyvauti tik ten, kur būtinai, būtinai ir dar kartą būtinai reikia. Nes viduje mes iš tikrųjų turime daug darbų padaryti. Man atrodo, kad ir per tuos pusę metų jau nemažai padarėme. Mūsų pagrindiniai prioritetai buvo daugiabučių renovacija, teritorijų planavimo procedūriniai palengvinimai ir gyvoji gamta – kova dėl švaros, pradedant nuo vargšų šunų šeimininkų ir baigiant brakonieriavimu. Man regis, visi šie darbai pajudėjo. Na, o šiandien svarbiausi yra atliekų tvarkymo klausimai. Galiu tik dar kartą pabrėžti, kad aš, kaip ministras, tikrai neleisiu, jog atliekos pereitų į privačias rankas.
VEIDAS: Kilus įtarimų dėl interesų kovos atliekų tvarkymo sektoriuje kreipėtės į teisėsaugą. Kokią grėsmę čia įžvelgiate?
V.M.: Visų pirma reikia pasakyti, kad visa mūsų atliekų tvarkymo sistema struktūriškai valdoma neteisingai. Todėl, kad aukščiausiu valstybės lygmeniu Aplinkos ministerija, kaip yra pavesta valstybės, prisiima įsipareigojimus iš ES, mes gauname finansavimą, ir viskas šiuo atžvilgiu gerai, bet kai prieiname prie lygmens, kuriame turi vykti realūs darbai – turiu omenyje regioninius atliekų tvarkymo centrus (RATC), – prasideda problemos, nes jie valdomi ne ministerijos, o savivaldybių.
Taip tarp valstybinės politikos ir jos vykdymo atsiranda plyšys. Mes atlikdami valstybės funkcijas negalime turėti jokios įtakos institucijoms, kurios realiai atlieka tuos darbus. Ir kai aš atėjęs dirbti pamačiau, kokia yra situacija dėl 450 mln. Lt europinių lėšų, skirtų biologiškai skaidžių atliekų gamykloms RATC pastatyti ir kaip sekasi vykdyti prisiimtus europinius įsipareigojimus, man visi plaukai ant galvos atsistojo, kad ir kiek nedaug jų turiu.
O RATC vadovai, savivaldybių atstovai, kuriuos buvau susikvietęs, žiūri į mane gražiomis akimis ir tik šypsosi. Pasakiau: vyrai, mes jums nuimsime finansavimą, jeigu jūs nedirbate. O jie: tai gal tikrai mums čia nereikia skubėti… Būtent todėl mes pateikėme įstatymo pataisas, kad RATC valdybose lemiamą balsą turėtų valstybės deleguotos institucijos, šiuo atveju Aplinkos ministerijos, atstovai. Na, o baudas, kurias gausime už nevykdomus įsipareigojimus, irgi nuleisime savivaldybėms.
Į teisėsaugą kreipiausi, nes įžvelgiu bandymą perimti iš valstybės į privačias rankas visą šalies atliekų tvarkymo ir valdymo rinką. Matau didžiulį karą, šiandien vykstantį tarp atliekų rūšiavimu ir deginimu suinteresuotų grupių, kuriame sukasi didžiuliai pinigai.
Dalykas paprastas – jei tų pinigų neinvestuosime į rūšiavimą, turime parengę atsarginius variantus ir didžiąją dalį lėšų investuosime į vandentvarkos projektus. Bet taip liksime neįvykdę europinių reikalavimų dėl atliekų patekimo į sąvartynus. Ir gausim baudų.
VEIDAS: Kiek liko laiko planuotoms atliekų tvarkymo gamykloms pastatyti ir ES paramai panaudoti?
V.M.: Viskas jau: visas gamyklas turime pastatyti iki 2014 m. pabaigos, o kol kas nepastatyta nė vienos, nė viena net nepradėta. Šiandien turime tiktai du RATC, kurie yra sudarę rangos sutartis, – Panevėžio ir Alytaus, o visi kiti užkliuvę: tai apskųsta teismuose, tai parengti projektai smarkiai viršija sumą, kurią galime skirti.
Kadangi konkursai atskirose savivaldybėse vyko po tris keturis kartus, aš čia matau aiškius pokiliminius žaidimus ir bandymą nubuksuoti visus tuos projektus. Nes tai padarius yra du variantai: statyti rūšiavimo gamyklas už privačius pinigus, tai yra imant paskolą ir iš esmės užkraunant finansinę naštą gyventojams, atliekų tvarkymo rinką perimant į privačias rankas, arba deginti ne 17 proc., o 90 proc. visų atliekų, ir čia jau yra deginimo gamyklomis suinteresuotų grupių interesas. Jų siekis – kad iš viso nebūtų jokio rūšiavimo, nes tada viską bus galima deginti. Čia vėlgi verslas, dėl to ir vyksta visas tas stumdymasis.

Didelių politinių ambicijų neturintis Valentinas Mazuronis jau daugiau nei dešimtmetį yra pats ištikimiausias Rolando Pakso politinis palydovas, jo vietininkas partijoje ir viešumoje kalbantis „Tvarkos ir teisingumo“ veidas.

Sėkmingas architektas, idėjinis liberalas
Dabartinį „Tvarkos ir teisingumo“ partijos pirmininko pavaduotoją, šios partijos frakcijos Seime seniūną ir naująjį aplinkos ministrą Valentiną Mazuronį daugelis apibūdina kaip patį protingiausią iš paksistų. Tai neturėtų stebinti, nes vien jo profesija – architektas – liudija, kad jos atstovas turi turėti tiek tvirtą matematinį protą, reikalingą konstrukcijoms apskaičiuoti, tiek gerą vaizduotę ir erdvinį matymą, kad dar pradėdamas brėžti ant popieriaus lapo suvoktų, kaip turės atrodyti pastatas. Sprendžiant iš V.Mazuronio, kaip profesionalo, kūrinių – Šiaulių Vilniaus gatvės rekonstrukcijos, kelių visuomeninių, prekybinių ir komercinių pastatų, architektas jis tikrai neblogas. Nors kaip politikas jis sugeba daugiau atrodyti, negu būti.
Į politiką V.Mazuronis pasuko tikrai anksti, dar 1991-aisiais, tapdamas Šiaulių savivaldybės, kurioje posėdžiavo iki pat 2004-ųjų, nariu, tad politinį stažą ir patirtį turi pavydėtinai ilgą. Tačiau už Šiaulių miesto ribų žinomas jis tapo tik 2002 m., kai tik ką susikūrusi prezidentinių ambicijų neslepiančio Rolando Pakso įkurta Liberalų demokratų partija išsirinko jį vicepirmininku ir kartu lyderio dešiniąja ranka.
Lig tol visą laiką V.Mazuronis priklausė vienai partijai – Lietuvos liberalų sąjungai, buvo jos Šiaulių skyriaus pirmininkas. Sunku rasti atsakymą, kodėl ilgametis idėjinis liberalas 2001-ųjų rudenį, kai antrą kartą iš premjero posto atstatydintą, dar kojų partijoje apšilti nespėjusį Rolandą Paksą Liberalų sąjunga nutarė pakeisti tokiu pačiu kaip V.Mazuronis ilgamečiu liberalu Eugenijumi Gentvilu, pasirinko nuverstojo pusę. Tuomet Panevėžyje vykusiame liberalų kongrese aistrų buvo daug, senieji liberalai neslėpė nebematą prasmės laikyti pirmininko poste nuolat pralaimintį svetimkūnį R.Paksą, tegu ir davusį partijai naudos per 2000 m. Seimo rinkimus. Bet apie metimą iš partijos ar skilimą kalba tuomet nėjo – R.Paksas buvo išrinktas partijos vicepirmininku, tačiau jam to buvo per maža: jis tikėjosi, kad Liberalų sąjunga taps jo tramplinu į prezidento postą, o partija aiškiai suformulavo, kad kandidatas bus LLS pirmininkas. Tad R.Paksas trenkė durimis ir išėjo kurti savosios Liberalų demokratų partijos, kartu išsivesdamas pulkelį senųjų liberalų, tarp jų ir V.Mazuronį.

Nuėjo paskui R.Paksą
„Valentinas partijoje darė protingo, racionalaus žmogaus įspūdį, – pasakojo „Veidui“ E.Gentvilas. – Sunku pasakyti, kodėl jis tuomet pasirinko R.Paksą. Galiu tik daryti prielaidą: juodu su kitu į Liberalų demokratų partiją tuomet išėjusiu partiečiu Dailiu Barakausku abu yra iš Šiaulių. O D.Barakauskas buvo ant manęs užpykęs, kai formuojant Ministrų kabinetą aš pasisakiau prieš jo kandidatūrą į susisiekimo ministro postą ir dar pasišaipiau, pavadindamas „Misteriu Taip“. Tad gal V.Mazuroniui sukilo kokios draugiškos ar šiaulietiškos ambicijos?“
Nors greičiausiai V.Mazuronį pas R.Paksą nuvedė tas pats visų minimas jo charakterio pragmatizmas: kandidato į prezidentus R.Pakso populiarumas ir reitingai buvo aukšti, tikimybė, kad jis taps valstybės vadovu – didelė. O Liberalų sąjunga, kaip tuo metu daugelis manė, pasitraukus R.Paksui turėjo vėl kristi už patekimo į Seimą barjero ribos. Kas tuomet galėjo pasakyti, kad ji, nepaisant visų skilimų, įsitvirtins tarp nuolatinių parlamentinių partijų?
V.Mazuronis „ūkiškai“ pasirinko R.Paksą. Ir pralaimėjo, nors iš pradžių viskas atrodė atvirkščiai. 2002 m. išrinktas prezidentu R.Paksas partijos pirmininku vietoje savęs paliko V.Mazuronį, tad šio karjera atrodė įspūdinga: per pusantrų metų – iš Šiaulių savivaldybės nario į „prezidentinės“ partijos pirmininko postą. Tačiau netrukus prasidėjo skandalas po skandalo – pirma „burtininkės“ Lenos Lolišvili, paskui Jurijaus Borisovo, galiausiai atėjo apkalta.
Štai tuomet, R.Pakso Prezidentūros pamatus drebinant skandalams, plačioji visuomenė ir išvydo V.Mazuronį – paniurusiu, kančios perkreiptu veidu, lygiu balsu kartojantį tarsi mantras: Paksas nekaltas, čia sąmokslas, mes nugalėsime. Kartojo jis tai prieš apkaltą, per apkaltą, po apkaltos.
V. Mazuronis net buvo nuteistas už tai, kad 2003 m. pasirašė melagingą partijos pareiškimą, kuriame apkaltino tuometinį Seimo pirmininką Artūrą Paulauską atsiuntus į Rolando Pakso rėmėjų mitingą buvusios antivalstybinės organizacijos „Jedinstvo” lyderį Valerijų Ivanovą.
Kai R.Paksas buvo nušalintas nuo prezidento posto ir pradėjo skųstis visoms įmanomoms instancijoms, V.Mazuronio mantras papildė terminai „valstybės perversmas“ ir „Europos teismas Paksą išteisins“. Kartojo jis šitai netgi po to, kai jau visiems, bent kiek besidomintiems „paksiada“, buvo žinoma, kad joks Briuselio teismas net neketino svarstyti R.Pakso kaltumo ar nekaltumo klausimo, o tik aiškinosi, ar nebuvo teisme pažeistos jo teisės. Nutarė, kad Lietuva nubaudė jį visiškai teisėtai, bet šiek tiek per griežtai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/prognozes-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Į „Veido“ klausimus atsako Valentinas Mazuronis

VEIDAS: Kas atsitiko, kad jūs, vienas iš senųjų Liberalų sąjungos narių, 2001 m. ją palikote ir nuėjote su Rolandu Paksu kurti Liberalų demokratų partijos?
V.M.: Tuomet vyko Liberalų sąjungos skilimas. 2000-ųjų rinkimuose partija buvo laimėjusi per dvidešimt vietų Seime, kartu su Artūro Paulausko partija sudariusi Vyriausybę, R.Paksas buvo premjeras. Paskui prasidėjo perbėgimai, persigrupavimai, ir taip išėjo, kad A.Paulauskas sudarė valdančiąją daugumą su Algirdu Brazausku.
Kai taip atsitiko, palyginti jauni tuometiniai Liberalų sąjungos veikėjai – Artūras Zuokas, Gintaras Steponavičius, Eligijus Masiulis, kiti (mano manymu, patekę į Seimą tik todėl, kad prieš rinkimus R.Paksas su savo grupe prisijungė prie LLS, kuri iki tol surinkdavo 1–2 proc. balsų, o po to tapo rimta politine jėga), įvykus, vadinčiau, pirmam politiniam prabuksavimui, nusprendė, kad reikia spirti jam į užpakalį, lipti per galvą ir eiti tolyn. Man atrodė, kad taip elgtis nėra padoru tiek politiniu, tiek bendražmogiškuoju požiūriu. Maniau, kad prasidėjus politiniams svyravimams reikia elgtis atvirkščiai – telktis, išlaikyti vienybę, nes politikoje visko būna. Tad nepaisydamas to, kad buvau vienas senesnių Liberalų sąjungos narių, nutariau, jog man su tais vaikinais ne pakeliui. Nuėjau su R.Paksu ir jo komanda, nors iki to, atvirai sakant, jo nei pažinojau, nei su juo reikalų turėjau.
VEIDAS: O nebuvo kokio nors konflikto tarp LLS vadovybės ir Šiaulių skyriaus, nes, kiek žinoma, kitas su R.Paksu nuėjęs šiauliškis liberalas Dailis Barakauskas buvo labai įsižeidęs, kad sudarinėjant Vyriausybę liko be posto?
V.M.: Na, ten buvo tam tikrų nesutarimų, nors su D.Barakausku – ne. Šiaulių skyrius tada skilo į dvi grupes: viena nuėjo su A.Zuoku, nes jie palaikė, diplomatiškai sakant, pragmatiškus santykius su juo, kaip tuometiniu Vilniaus meru, – ten buvo tokia su Šiaulių banku susijusi verslininkų grupė. Kita grupė, kuriai ir aš priklausiau, pasirinko padorumo pusę. Nes jeigu jau patekai į Seimą per R.Paksą ir jo premjeravimą, tai ir būk su juo. Pigus politinis pardavimas man pasirodė nepriimtinas. (…)
VEIDAS: Esate partijos politinis veidas, nuolatinis viešasis kalbėtojas, pasakojantis apie sąmokslus, perversmus, kad R.Paksas nekaltas, nors jūsų kolegos politikai atvirai iš to šaiposi. Ar nėra sunku kartoti vis tą patį metų metais, nors suprantama, kad viešųjų ryšių požiūriu toks elgesys yra teisingas?
V.M.: Niekada nesakiau, kad R.Paksas yra šventasis ar nekaltas. Visada sakiau, kad R.Paksas, kaip visi normalūs politikai (ypač imant tą laikotarpį, kai jis buvo prezidentu), padarė klaidų ir kitokių žingsnių, kurie galėjo būti kitokie arba teisingesni. Bet visada kalbėjau ir dabar tikiu, kad dėl vienokių ar kitokių jo klaidų, ypač palyginti su aplinka, su kitais prezidentais – A.Brazausku, Valdu Adamkumi, galų gale – su Dalia Grybauskaite, R.Pakso nebuvo galima nušalinti. Tie politiniai veiksmai, kurie buvo padaryti, buvo politiniais motyvais grįstas sąmokslas ir perversmas valstybėje, nes dėl tokių klaidų prezidentų nenuima ir nekeičia. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” Nr. 35, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Didelių politinių ambicijų neturintis Valentinas Mazuronis jau daugiau nei dešimtmetį yra pats ištikimiausias Rolando Pakso politinis palydovas, jo vietininkas partijoje ir viešumoje kalbantis „Tvarkos ir teisingumo“ veidas.

Dabartinį „Tvarkos ir teisingumo“ partijos pirmininko pavaduotoją, šios partijos frakcijos Seime seniūną Valentiną Mazuronį daugelis apibūdina kaip patį protingiausią iš paksistų. Tai neturėtų stebinti, nes vien jo profesija – architektas – liudija, kad jos atstovas turi turėti tiek tvirtą matematinį protą, reikalingą konstrukcijoms apskaičiuoti, tiek gerą vaizduotę ir erdvinį matymą, kad dar pradėdamas brėžti ant popieriaus lapo suvoktų, kaip turės atrodyti pastatas. Sprendžiant iš V.Mazuronio, kaip profesionalo, kūrinių – Šiaulių Vilniaus gatvės rekonstrukcijos, kelių visuomeninių, prekybinių ir komercinių pastatų, architektas jis tikrai neblogas. Nors kaip politikas jis sugeba daugiau atrodyti, negu būti.

Kūrė Liberalų sąjungą

Į politiką V.Mazuronis pasuko tikrai anksti, dar 1991-aisiais, tapdamas Šiaulių savivaldybės, kurioje posėdžiavo iki pat 2004-ųjų, nariu, tad politinį stažą ir patirtį turi pavydėtinai ilgą. Tačiau už Šiaulių miesto ribų žinomas jis tapo tik 2002 m., kai tik ką susikūrusi prezidentinių ambicijų neslepiančio Rolando Pakso įkurta Liberalų demokratų partija išsirinko jį vicepirmininku ir kartu lyderio dešiniąja ranka.
Lig tol visą laiką V.Mazuronis priklausė vienai partijai – Lietuvos liberalų sąjungai, buvo jos Šiaulių skyriaus pirmininkas. „Valentiną pažįstu nuo Liberalų sąjungos laikų. Jis buvo vienas aktyviausių šios partijos kūrėjų ir kartu idėjinis liberalas – tikras, o ne toks, kurie tik pasivadina, kai reikia, – prisimena ilgametis Futbolo federacijos prezidentas Liutauras Varanavičius. – Manau, kad būdamas idėjinis jis negalėjo taikstytis su situacija, į kurią pateko tuometis partijos vadas, ir pasirinko R.Pakso pusę. Nenoriu diskutuoti dėl R.Pakso nušalinimo, bet Valentiną gerbiu už aiškią nuomonę ir principingumą. Nesvarbu, ar tai atitinka mano įsitikinimus, – pats nuomonės turėjimas ir principingumas yra sveikintini.“
Sunku rasti atsakymą, kodėl ilgametis idėjinis liberalas 2001-ųjų rudenį, kai antrą kartą iš premjero posto atstatydintą, dar kojų partijoje apšilti nespėjusį R.Paksą Liberalų sąjunga nutarė pakeisti tokiu pačiu kaip V.Mazuronis ilgamečiu liberalu Eugenijumi Gentvilu, pasirinko nuverstojo pusę. Tuomet Panevėžyje vykusiame liberalų kongrese aistrų buvo daug, senieji liberalai neslėpė nebematą prasmės laikyti pirmininko poste nuolat pralaimintį svetimkūnį R.Paksą, tegu ir davusį partijai naudos per 2000 m. Seimo rinkimus. Bet apie metimą iš partijos ar skilimą kalba tuomet nėjo – R.Paksas buvo išrinktas partijos vicepirmininku, tačiau jam to buvo per maža: jis tikėjosi, kad Liberalų sąjunga taps jo tramplinu į prezidento postą, o partija aiškiai suformulavo, kad kandidatas bus LLS pirmininkas. Tad R.Paksas trenkė durimis ir išėjo kurti savosios Liberalų demokratų partijos, kartu išsivesdamas pulkelį senųjų liberalų, įskaitant dalį Šiaulių skyriaus. Tarp jų ir V.Mazuronį.

Nuėjo paskui R.Paksą

„Valentinas partijoje darė protingo, racionalaus žmogaus įspūdį, – pasakojo „Veidui“ E.Gentvilas. – Sunku pasakyti, kodėl jis tuomet pasirinko R.Paksą. Galiu tik daryti prielaidą: juodu su kitu į Liberalų demokratų partiją tuomet išėjusiu partiečiu Dailiu Barakausku abu yra iš Šiaulių. O D.Barakauskas buvo ant manęs užpykęs, kai formuojant Ministrų kabinetą aš pasisakiau prieš jo kandidatūrą į susisiekimo ministro postą ir dar pasišaipiau, pavadindamas „Misteriu Taip“. Tad gal V.Mazuroniui sukilo kokios draugiškos ar šiaulietiškos ambicijos?“
Nors greičiausiai V.Mazuronį pas R.Paksą nuvedė tas pats visų minimas jo charakterio pragmatizmas: kandidato į prezidentus R.Pakso populiarumas ir reitingai buvo aukšti, tikimybė, kad jis taps valstybės vadovu – didelė. O Liberalų sąjunga, kaip tuo metu daugelis manė, pasitraukus R.Paksui turėjo vėl kristi už patekimo į Seimą barjero ribos. Kas tuomet galėjo pasakyti, kad ji, nepaisant visų skilimų, įsitvirtins tarp nuolatinių parlamentinių partijų?
V.Mazuronis „ūkiškai“ pasirinko R.Paksą. Ir pralaimėjo, nors iš pradžių viskas atrodė atvirkščiai. 2002 m. išrinktas prezidentu R.Paksas partijos pirmininku vietoje savęs paliko V.Mazuronį, tad šio karjera atrodė įspūdinga: per pusantrų metų – iš Šiaulių savivaldybės nario į „prezidentinės“ partijos pirmininko postą. Tačiau netrukus prasidėjo skandalas po skandalo – pirma „burtininkės“ Lenos Lolišvili, paskui Jurijaus Borisovo, galiausiai atėjo apkalta. (…)

Demagogija prilygsta G.Kirkilui, ištikimybe – L.Graužinienei

„V.Mazuronis palyginti neblogai įvaldęs viešųjų ryšių metodiką, – antrina Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos seniūnas Jurgis Razma. – Trumpi sakiniai, reikiamas, gerai artikuliuotas kalbos tonas. Daliai rinkėjų toks stabilus, vienodas kalbėjimas daro įspūdį. Jis sugeba sistemingai, nesutrikdamas kartoti dalykus, kuriuos mano esant reikalinga įteigti savo rinkėjams. Toks jis ir Seime, nors jeigu man dabar reikėtų prisiminti, kokių idėjų jis per pastaruosius aštuonerius metus yra pasiūlęs, nesugebėčiau įvardyti nė vienos. Bent jau tikrai nieko reikšmingo. Iš esmės V.Mazuronis, naudodamasis savo, kaip Seimo frakcijos seniūno, o vienu metu – Seimo opozicijos lyderio, statusu, tiesiog rūsčiu, kritišku tonu komentuoja politinius įvykius.“
Galima pridurti, kad kritikuoja V.Mazuronis ne tik šiuo metu valdančiųjų konservatorių, bet ir ankstesnės kadencijos socialdemokratų Vyriausybės veiksmus. Netgi šiek tiek juokinga matyti jo parašą greta J.Razmos po užklausa tuomečiam premjerui Gediminui Kirkilui, ką Vyriausybė nuveikusi siekiant SSRS okupacijos padarytos žalos atlyginimo? O griežtas principingumas jam kažkodėl netrukdo vadovauti Seimo komisijai, tyrusiai „Snoro“ banko bankrotą, nors tame banke pinigus laikė paties V.Mazuronio motina, leidusi sūnui disponuoti sąskaita, o vienas tų Lietuvos banko valdybos, į kurią krypo daugiausiai kritikos strėlių pražiopsojus padėtį „Snore“, narių Vaidevutis Geralavičius eina į Seimo rinkimus „Tvarkos ir teisingumo“ partijos sąraše.
Lygiai kaip 2009-aisiais, būdamas iškeltas savo partijos kandidatu prezidento rinkimuose, V.Mazuronis žadėjo „reikalauti, kad Lietuva išliktų saugios branduolinės energetikos šalimi bei įgytų realią energetinę nepriklausomybę“, o kai birželį atėjo laikas balsuoti už įstatymus, atveriančius kelią Visagino atominės statybai ir kiekvienas Seimo nario balsas buvo gyvybiškai svarbus, pasisakė prieš ir nedalyvavo balsavime. Bet tai neturėtų stebinti, nes tokia tradicinė paksistinė maniera – kalbėti viena, daryti kita, o paskui išleisti V.Mazuronį į viešumą paaiškinti, kad viskas yra ne taip, kaip atrodo. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” Nr. 35, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Opozicinės Seimo frakcijos “Tvarka ir teisingumas” seniūnas Valentinas Mazuronis kreipėsi į Vilniaus miesto merą Raimundą Alekną, prašydamas pakeisti sprendimą ir leisti profesinėms sąjungoms sausio 16-ąją rengti mitingą prie Seimo.

V.Mazuronis dėl draudimo profesinėms sąjungoms rengti mitingą prie Seimo atviru laišku kreipėsi į sostinės merą R.Alekną ir žmogaus teises ginančias organizacijas.

“Esu labai susirūpinęs iškilusia grėsme mūsų demokratijai. Tokią grėsmę neabejotinai kelia Vilniaus miesto savivaldybės priimtas sprendimas neleisti Profesinių sąjungų konfederacijai sausio 16 dieną rengti mitingo prie Seimo. Todėl nuogąstaudamas kreipiuosi į jus ir prašau iš naujo apsvarstyti šį sprendimą ir jį pakeisti”, – rašoma V.Mazuronio laiške.

Parlamentaro vertinimu, “draudimas visuomenei rinktis norimose vietose ir išsakyti savo nuomonę yra ne tik neteisingas, bet ir neteisėtas”.

Leidimo sausio 16-ąją rengti mitingą prie Seimo negavusi profsąjunga sako neketinanti jo rengti kokioje nors kitoje vietoje.

Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas Artūras Černiauskas BNS pirmadienį tvirtino kol kas negavęs oficialaus raštiško atsakymo iš savivaldybės ir piktinosi negalintis kreiptis į teismą. Jo teigimu, savivaldybė tyčia vilkina pateikti atsakymą, kad teismas nespėtų išnagrinėti skundo.

Gruodžio 29-ąją savivaldybės atstovai žiniasklaidai pranešė, kad sausio 16-osios mitingo profsąjungoms neleido rengti prie Seimo ir pasiūlė jį organizuoti kitoje vietoje – prie “Siemens” arenos arba Kalnų parke.

Sostinės savivaldybės Renginių derinimo komisijos pirmininkas Virginijus Dastikas aiškino, kad mitinguoti prie Seimo nenorima leisti, kadangi tomis dienomis sostinėje vyks nemažai tragiškų Sausio 13-osios įvykių dvidešimtmečiui skirtų renginių.

Mitingo organizatorių teigimu, norima protestuoti dėl nedarbo, kainų, skurdo, pensijų ir minimalios algos dydžio.

Užpernai sausio 16-ąją į akciją prie Seimo susirinko keli tūkstančiai Lietuvos piliečių. Iš pradžių vyko taiki akcija, kuria protestuota prieš kai kurias valdančiosios koalicijos vykdomas reformas, tačiau maždaug 100 jaunuolių pastangomis ji peraugo į neramumus. Jų metu sužeisti 34 mitingo dalyviai ir keli pareigūnai.

Protesto akciją praėjus lygiai dvejiems metams po riaušių nori rengti Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija ir Socialistinis liaudies frontas.