Scanpix nuotr.

Du aukso ir vienas sidabro medalis: Lietuvos parolimpinė rinktinė Rio de Žaneire pasirodė sėkmingiau už olimpiečius.

Čempionais Brazilijoje tapo Lietuvos golbolininkai, o net du medalius – rutulio stūmimo ir disko metimo rungtyse į tėvynę parvežė Mindaugas Bilius.

Tai geriausias Lietuvos parolimpinės rinktinės rezultatas nuo 1996-ųjų Atlantos parolimpiados, kai buvo iškovota net 11 apdovanojimų, iš jų trys aukso. Vėliau šalies parolimpiečių rezultatai būdavo kuklesni: Sidnėjuje iškovoti trys medaliais (du sidabro ir vienas bronzos), Atėnuose – septyni, tačiau tik vienas auksinis, iš Pekino sportininkai parvežė du bronzos apdovanojimus, o Londono olimpinėse žaidynėse apskritai niekam nepavyko užlipti ant prizininkų pakylos. Rio de Žaneiro parolimpiadoje Lietuvai iš viso atstovavo 13 sportininkų.

34-erių lengvaatletis M.Bilius rutulio stūmimo rungtyje buvo nepralenkiamas. Savo sėkmingiausiu penktuoju bandymu jis rutulį nustūmė 16,80 metro – šis rezultatas garantavo jam ne tik aukščiausią apdovanojimą, bet ir pasiektą naują Europos rekordą. Kiti du geriausi lietuvio bandymai taip pat neturėjo konkurencijos.

O pirmąjį savo apdovanojimą lengvaatletis pelnė jau pirmą parolimpiados dieną: disko metimo varžybose M.Bilius įrankį nusviedė 53,50 metro ir pasiekė savo asmeninį rekordą. Tiesa, nuo laimėtojo, pasaulio rekordą pasiekusio uzbeko Khusniddino Norbekovo lietuvis atsiliko daugiau nei šešiais metrais. Bronzos medalį iškovojo kinas Dong Xia, pagrindinis M.Biliaus varžovas ir rutulio stūmimo rungtyje.

Rio de Žaneiras pergalingas buvo ir Lietuvos aklųjų riedulio – golbolo rinktinei. Per visas žaidynes komanda išliko nepralaimėjusi: turnyro grupės etape ji įveikė Suomiją, JAV, Kiniją ir Turkiją, sudėtingai, po pratęsimo peržengė Kanados ketvirtfinalio barjerą, vėliau užtikrintai pusfinalyje nugalėjo švedus ir finale nepaliko vilčių JAV. Auksinis pasiekimas – didžiausias Lietuvos golbolo rinktinės istorijoje. Iki tol ji dukart buvo patekusi į parolimpinių žaidynių finalą, tačiau abu kartus nugalėti nepavyko. Londono olimpiadoje rinktinė užėmė ketvirtą vietą. Lietuvis Genrikas Pavliukianecas tapo rezultatyviausiu Rio turnyro žaidėju. Iš viso jis pelnė 35 įvarčius.

Lietuvos parolimpiečių pasiekimai Brazilijoje paskatino kalbas apie skaudžią nelygybę: parolimpinių žaidynių auksas pagal valstybės premijų dydį prilyginamas vos penktai vietai olimpinėse žaidynėse. O skirtumas tarp pirmų vietų – beveik dešimt kartų: už parolimpinį auksą valstybė skiria 17 tūkst. eurų, už analogišką pasiekimą olimpinėse žaidynėse – beveik 116 tūkst. eurų premiją. Vyriausybė pažadėjo dvigubai padidinti parolimpiečių premijas, jas išmokant per du kartus. Prezidentė Dalia Grybauskaitė paragino premijas apskritai sulyginti.

Ir nors paprastai manoma, kad konkurencija parolimpinėse žaidynėse mažesnė, taip yra anaiptol ne visais atvejais. Net keturi parolimpiečiai Rio 1500 metrų bėgimo rungties finale šią distanciją įveikė greičiau nei Rio olimpinių žaidynių čempionas amerikietis Matthew Centrowitzas.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

BFL

Prie dviejų trijų ir olimpiečius rengiančių, ir nepriklausomų ekspertų mums prognozuojamų medalių pridėkime vieną veterano iškovotą, vieną netikėtą ir vieną sėkmės pamėtėtą – iš viso gausime 5–6. Panašiai tiek medalių – penkis – mūsų šalies sportininkai iškovojo 2012 m. Londono žaidynėse. Bent tiek jų, tikime, parveš ir iš Rio de Žaneiro.

Inga NECELIENĖ

Prasidėjusius ketvirtuosius olimpinio ciklo metus rugpjūčio 5-ąją atidarymo fejerverkais pasveikins pats didžiausias sporto renginys – Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės. Kokios jos bus mūsų sportininkams?

Lietuvos sportininkų rinktinės, delegacijos vadovai, medikai, treneriai ir patys sportininkai jaučia nerimą dėl to, kad pirmąkart per visą žaidynių istoriją Pietų Amerikoje vyksianti olimpiada nepateiktų nemalonių staigmenų. Medikai perspėja, kad ten bėdų gali pridaryti ne tik iš čiaupo bėgantis ne toks kokybiškas vanduo, bet ir specifinės tam kraštui būdingos bakterijos bei virusai, prie kurių europiečių organizmai nėra pratę.

Neiškepto pyrago dalybos

Rezultatus planuoti būtų kur kas lengviau, jei olimpiada vėl vyktų Europoje. Tą pabrėždami į olimpinę delegaciją patenkančių sporto šakų atstovai mini tris būsimų medalių spėlionėms svarbius akcentus.

Pirmasis – objektyviausias indikatorius sportininko fiziniam pajėgumui įvertinti yra pasaulio čempionate parodyti rezultatai. Antrasis – viso olimpinio ciklo laimėjimais grįstos viltys juodu ant balto surašytos į Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) sudarytą 2015–2016 m. olimpinės rinktinės kandidatų sąrašą, kuriame šalia sportininkų nurodoma konkreti iš jų žaidynėse laukiama vieta.

Ir trečiasis, šiek tiek prieštaraujantis antrajam, bet sportininkams ypač svarbus – būsimieji olimpiečiai jaučia didžiulį spaudimą, todėl nereikėtų jiems iš anksto kabinti medalių, verčiau kalbėti apie sporto šakas, iš kurių atstovų apdovanojimų tikimasi, o juk lyderiai ir taip aiškūs.

Jau šiandien mūsų sportininkai yra iškovoję per pusšimtį olimpinių kelialapių. Individualių sporto šakų olimpiečių rengimu besirūpinančio Lietuvos olimpinio sporto centro (LOSC) direktoriaus Lino Tubelio pastebėjimu, palyginti su ankstesnių dviejų laikotarpių priešolimpiniais metais, šiemet garantuotų kelialapių turime daugiau.

Prieš pat Pekino žaidynes 2007 m. jų buvo iškovota 23, 2011-aisiais prieš Londono – 21, o 2015 m. jų turėjome 40 ir vyrų krepšinio rinktinę. Dėl to kitas keliamas tikslas – sportinėje delegacijoje matyti 70 atletų – atrodo nesunkiai pasiekiamas, juolab iki normatyvų vykdymo pabaigos dar likęs pusmetis. Optimizmo prideda olimpinių sporto šakų atstovų medaliai, pelnyti 2015 m. pasaulio čempionatuose: vietoje planuotų 6–7 iškovota 12.

„Nors tai nėra taisyklė be išimčių, bet ten, kur fiksuojamas absoliutusis rezultatas, išmatuojamas minutėmis, sekundėmis ar metrais, kelialapis duodamas jį pa­siekusiam asmeniui, o ten, kur kelionei į žaidynes užsitikrinti reikia užimti nustatytą vietą, neretai įteikia šaliai.

Esame maža valstybė, kurioje tarp pačių geriausių sportininkų vyksta minimali konkurencija, ir tai kartais padaro meškos paslaugą. Kita vertus, būdamas jaunas gali nugalėti savo vyresnį kolegą Lietuvoje, bet atsidūrus tokiame renginyje kaip žaidynės koją gali pakišti patirties stoka, jaudulys ir panašūs dalykai“, – svarstydamas, kas geriau – vardinis ar kelialapis, pelnytas šaliai, sako L.Tubelis.

Bet grįžkime prie milijonų žmonių dėmesio šią vasarą sulauksiančio Rio de Žaneiro, kuris vienai Lietuvos sportininkei artimesnis nei visiems kitiems. 2008 m. Pekino olimpinė vicečempionė Gintarė Volungevičiūtė kartu su vyru, garsiu Brazilijos buriuotoju Robertu Scheidtu Rio de Žaneire, kuriame vyksta pagrindinės pasaulio buriavimo varžybos, praleidžia nemažai laiko. Gintarė olimpinio kelialapio neturi, jį šaliai yra iškovojusi Viktorija Andrulytė, bet artimesnė pažintis su sunkiai nuspėjamais braziliškais vėjais jai jau padėjo triumfuoti 2015 m. rugpjūtį Rio de Žaneire vykusioje olimpinėje regatoje.

Lengvoji atletika – ištvermingų merginų rankose

Jau šiandien į olimpinį Rio lagaminus galėtų krautis 17 lengvaatlečių – tiek žmonių sudarytų tradiciškai gausiausią mūsų rinktinę. Tik prieš išvyką tarpusavio santykius dar tektų išsiaiškinti šešioms maratonininkėms – tiek jų įvykdė olimpinius normatyvus, bet šaliai gali atstovauti tik trys maratono bėgikės.

Nuspręsti nėra paprasta: maratonas per metus bėgamas 2–3 kartus, todėl negalima kaip techninių lengvosios atletikos rungčių atstovams išvakarėse surengti kontrolinių varžybų. Jeigu kaip atskaitos kriterijus bus pasirinktas geriausias normatyvo įvykdymo laikas, olimpinę 42 km 195 m Rio maratono trasą prakaitu laistys Rasa Drazdauskaitė, Diana Lobačevskė ir Monika Juodeškaitė.

„Kai kurie normatyvai tokie aukšti, kad normatyvas praktiškai garantuoja olimpinį medalį. Olimpinės žaidynės – ne guminės, todėl į jas patekti kuo toliau, tuo tampa vis sudėtingiau“, – sako lengvaatlečių rinktinės vyriausiasis treneris Kęstutis Jezepčikas. Žiaurią konkurenciją pašnekovas iliustruoja skaičiais: lengvosios atletikos varžybose dalyvauja maždaug 200 šalių sportininkai, iš kurių apie 80 valstybių yra labai stiprios ir žaidynėse kovoja dėl prizinių 1–8 vietų. Į kai kurias – sprinto, ištvermės sporto, taigi ir to paties maratono, varžybas patenka sąlyginai nedaug europiečių. „O Afrikos žmonės šiuos normatyvus vykdo masiškai“, – atkreipia dėmesį K.Jezepčikas.

Baigiant pirmąkart taip gausiai Lietuvoje užderėjusių gerų maratonininkių temą būtina priminti, kad 2015 m. pasaulio lengvosios atletikos čempionate, kaip jau minėta, geriausiai atspindinčiame sportininkų pajėgumą, R.Drazdauskaitė ne tik užėmė aukščiausią vietą tokio rango varžybose iš visų kada nors dalyvavusių Lietuvos stajerių, bet ir finišavo pirmoji iš visų europiečių, parodydama bendrą 11-ą laiką.

Atskiro paminėjimo verta ėjikė Brigita Virbalytė-Dimšienė: ji tų pačių planetos pirmenybių 20 km ėjimo varžybose parodė geriausią iki tol mūsų šalies atstovių pasiektą rezultatą, pagerino asmeninį rekordą ir užėmusi 7 vietą pakilo aukščiausiai iš visos Lietuvos sportinės delegacijos.

„Niekada nekabiname iš anksto medalių, bet turime 7–8 jaunus lengvaatlečius, kurie mūsų nenustebintų, jeigu patektų į finalą ir galutinį olimpinių prizininkų aštuntuką. Tikrajam lengvaatlečių pajėgumui atsiskleisti pernai labai trukdė traumos, kurios mūsiškius masiškai retino. Prieš pat pasaulio čempionatą susižeidė šuolininkė į aukštį Airinė Palšytė, maratonininkė D.Lobačevskė. Kai balansuojama ties galimybių riba, siekiant optimalios formos mikrotraumos neišvengiamos“, – paaiškina K.Jezepčikas.

Blogas sezonas buvo abiem diskininkams – jiems iki pasaulio čempionato finalo pritrūko po 30–40 cm, bet jų, trenerio tikinimu, negalima nurašyti. „Esame trys milijonai, bet mes talentingi, mes galime“, – priduria pašnekovas.

Lengvaatlečių rinktinę gali papildyti vienas labai gerai pažįstamas veidas – po motinystės atostogų grįžusi olimpinė vicečempionė Austra Skujytė, kuri olimpinį normatyvą bandys įvykdyti pavasariop.

„Sezoną pradeda labai gerai, puikiai sekasi stipriosios jos atskiros rungtys – rutulio stūmimas, šuoliai į aukštį, tolį. Tai aiškią motyvaciją ir pretenziją turinti sportininkė, todėl nusispjaudami per kairį petį tikimės, kad ji grįš į ankstesnį lygį“, – viliasi lengvaatlečių treneris.

Nors sumažinus normatyvus žaidynėse vėl turėsime savą atstovą vyrų disko metimo varžybose, naujojo lyderio, koks ilgą laiką buvo Virgilijus Alekna, nėra. „Buvo du sportininkai, už kurių nugaros kiti lengvaatlečiai galėjo pasislėpti. Bet baigus karjerą ilgamečiam vėliavnešiui kito tokio kol kas nematyti. Komandoje nėra naujų lyderių“, – konstatuoja L.Tubelis.

Jis pritaria K.Jezepčikui, kad jei A.Skujytei, vienai iš minimų dviejų lyderių, pavyks patekti į jau penktąsias žaidynes, ji kovos dėl aukščiausių pozicijų.

Ant vandens ir vandenyje: medalių bus!

„Mūsų planai, ko tikimės, įvardyti LTOK sudarytame rinktinės kandidatų sąraše“, – sako Lietuvos irklavimo federacijos (LIF) generalinė sekretorė Inga Domarkienė.

Šiame sąraše prie irkluotojų pavardžių – daugiausia planuojamų medalių ar prizinių vietų rodančių skaičių.

„Kita vertus, patys prisidirbome, patys dabar ir srėbsime – priešolimpiniais metais atrankos varžybose viršijome lūkesčius, todėl dabar mus atidžiai stebi ir studijuoja varžovai, o Lietuvoje irgi esame tarsi po didinamuoju stiklu, nes iš mūsų tikisi medalių. Bet mes ir patys jų tikimės. Anoje olimpiadoje visos trys turėtos įgulos pateko tarp prizininkų, per ketverius metus neregresavome. Pasaulio čempionato bronza patvirtino, kad prie medalio priartėjo jau į trečią olimpiadą vyksiantis Mindaugas Griškonis. Vaikinų dvivietė, kaip ir Donata Vištartaitė, Londone gavo olimpinį krikštą. Kita vertus, sėkmė – dažna debiutantų palydovė“, – nė vienos įgulos neišskiria pašnekovė.

Į olimpinį Rio vyks 10 irkluotojų, sėsiančių į 5 valtis: vyrų ir moterų vienvietės, vyrų ir moterų dvivietės bei pirmąkart istorijoje vyrų keturvietė. Kaip žinoma, šalis į žaidynes gali siųsti po vieną įgulą į visų 14 akademinio irklavimo rungčių varžybas.

Kokios irkluotojų rezultatų kilimo priežastys? „Daug lėmė nuoseklus ir kryptingas darbas, pavyko juos išsaugoti ir nepradanginti nuo pat perspektyvinės pamainos rengimo iki aukšto sportinio meistriškumo etapo, kuriam įveikti reikia mažiausiai trijų olimpinių ciklų – bent 12 metų“, – sako L.Tubelis.

Nors mūsų irkluotojai Europos ir pasaulio čempionatuose jau ragavę įvairių medalių skonio, prognozuojant nepamiršti atsargumo I.Domarkienę verčia ne tik nenoras perspausti sportininkų, bet ir pernai olimpinę trasą išbandžiusių pasaulio jaunių čempionato pamokos. Kaip parodė karti praktika, pernai Rio kanale kas antros šalies irkluotojai susidūrė su apsinuodijimais, kitomis sveikatos bėdomis.

„Labiau laikytis higienos, negerti vandens iš čiaupo. Net išsivalius dantis pagalvoti, ar galima iš čiaupo bėgančiu vandeniu prasiskalauti burną arba iš vandens buteliuko, numesto į valties dugną, gerti“, – perspėja I.Domarkienė.

Galbūt irkluotojai ketina laikytis ypatingo atsargumo plano – ne tik pirktinis vanduo, bet ir atsivežtiniai lašiniai? „Lašiniai visą laiką keliauja kartu. Mes juokaujame, kad jie – mūsų stiprybės šaltinis“, – šypsosi I.Domarkienė, prasitardama, kad tradicijos visur vežtis lietuviškų lašinių griežtai laikosi vaikinai, bet kuris konkrečiai didelis jų mėgėjas – neatskleidžia.

Didžiausia dar pernai vasarą tarp kanojininkų užsimezgusi intriga – ar jaunystei ir prieš pat žaidynes pasiseks įveikti patirtį. Į Rio gali vykti tik vienas kanojininkas, todėl nors kelialapį šaliai pelnė Henrikas Žustautas, jų su Jevgenijumi Šuklinu tarpusavio kovos baigtis lems, kuris pateks į žaidynes. Labai tikėtina, kad atsiradusi lygiavertė konkurencija abiem kanojininkams išeis į naudą ir laimėję savo kieme, tai yra Lietuvoje, kalnus nuvers ir Rio.

Antro panašaus pajėgumo baidarininko kaip minėti du kanojininkai iki žaidynių neatsiras, taigi šaliai iškovotu kelialapiu pelnytai pasinaudos ypač stipriu startu pasižymintis Ignas Navakauskas.

Į žaidynes pateko dar viena vandenininkų komanda – 4×100 m kombinuotos estafetės vyrų plaukimo rinktinė, sudaryta iš Dano Rapšio, Giedriaus Titenio, Mindaugo Sadausko ir Tado Duškino. Tai ne tik leis daugiau akredituoti aptarnaujančio personalo, bet ir į komandą pakviesti du atsarginius.

Individualių rungčių asmeninius kelialapius kol kas yra iškovoję trys plaukikai: be D.Rapšio ir G.Titenio, 100 m krūtine varžybose matysime neabejotiną plaukikų lyderę Rūtą Meilutytę.

Dvikovininkai: bent vienam burtai kris

Dvikovos sporto šakų atstovams – boksininkams, dziudo kovotojams ir imtynininkams – kol kas Brazilija dar tolima. Nors galimybių pelnyti olimpinius kelialapius būta nemažai, daugumai jų reikės laimėti papildomus atrankos turnyrus.

„Panaši padėtis buvo ir prieš ketverius metus – tada dvikovininkai į žaidynes pateko ne per pasaulio čempionatus, o per papildomas atrankas“, – nieko dramatiško čia nemato LOSC direktorius L.Tubelis.

Turint kelialapį kišenėje galima ramiai ruoštis būsimoms kovoms. Kita vertus, Lietuvos bokso federacijos prezidento Dariaus Šalugos tikinimu, visi boksininkai tvirto charakterio, todėl jų psichologinė pusiausvyra nesutriks, jei kelialapis bus pelnytas paskutinę akimirką. Ne kitaip buvo ir prieš Londono žaidynes: jose bronzą laimėjęs Evaldas Petrauskas teisę kopti į olimpinį ringą gavo likus 4-iems mėnesiams iki žaidynių. Didžiausios boksininkų viltys siejamos su profesionalais besivaržančiais ir šioje bokso lygoje galinčiais kelialapius pelnyti E.Petrausku bei pernykščiu Europos čempionu Eimantu Stanioniu. „Vienas boksininkas būtų minimalu, du – optimalu, nes daugiau išvežti į žaidynes, esant tokiai sudėtingai atrankos sistemai, sunkoka“, – prisipažįsta D.Šaluga.

Dvi pastarąsias olimpiadas bronza džiuginę imtynininkai irgi neturi nė vienos garantuotos vietos ant Rio tatamio, dėl patekimo į žaidynes jie kovas pradės balandį. Tarp realių kandidatų – gerai pažįstami Mindaugas Mizgaitis, Aleksandras Kazakevičius, Edgaras Venc­kaitis. Dziudo imtynininkų kišenėse bilietų į Rio irgi dar nėra, bet jau nuo sausio jie rinks reitingo taškus, nes į žaidynes bus kviečiami pagal reitingą.

Jiems privalo pasisekti

Nereikia pasakoti, ką mums reiškia krepšinis. Gera žinia ta, kad be papildomos daug nervų, laiko ir pinigų kainuojančios atrankos mūsų krepšininkai olimpinį kelialapį jau nuo ano rugsėjo turi savo rankose. Todėl dukart per vieną vasarą nereiks pasiekti optimalios formos, kas akivaizdžiai pakišo koją prieš ketverius metus Londone.

Papildomo tikėjimo įkvepia trenerių štabas, 2014 m. pasaulio čempionate sugebėjęs be pagrindinio įžaidėjo nuvesti komandą iki finalinio ketverto, o pernykščiame sidabru suspindusiame Europos čempionate užgesinti didesnių žvaigždžių turinčių ekipų olimpinio kelialapio viltis.

Šiek tiek skaičių ir prietarų: pastarąjį kartą krepšininkai olimpinę bronzą laimėjo 2000-aisiais Sidnėjuje, kai komandai vadovavo Jonas Kazlauskas. Be to, po trejų bronzinių žaidynių iš eilės kitose trejose ant krepšininkų krūtinių nesužibo medaliai. Šis santykis išsilygino – 3:3, gal vėl atėjo pokyčių metas?

Šįkart tarp galimų medalininkų neminimi dviratininkai. Galbūt pirma laiko nekabinamas medalis padės geriau susitelkti į didįjį sportą grįžusiai trekininkių lyderei Simonai Krupeckaitei. Pasaulio plento grupinėse lenktynėse iškovodamas bronzą viltis pakurstė ir geriausias šalies plento dviratininkas Ramūnas Navardauskas.

Iš mums visiškai naujų sporto šakų, kurių atstovų dar neturėjome olimpinėse žaidynėse, drąsiausia būtų įrašyti tenisininko Ričardo Berankio ir paplūdimio tinklininkių Ievos Dumbauskaitės bei Monikos Povilaitytės pavardes. Į Londono žaidynes vardinio kelialapio negavęs R.Berankis, jeigu vėl nenori laukti malonės, turi patekti tarp pirmųjų 56 Teniso profesionalų asociacijos  (ATP) žaidėjų. Šaliai žaidynėse gali atstovauti ne daugiau kaip 4 tenisininkai, todėl dalis R.Berankio konkurentų atkris. Vadinasi, olimpines viltis kurstys ir 60–70 ATP reitingo vieta. Bet aukštyn palypėti būtina – šį sezoną R.Berankis baigė būdamas 85-as.

Paplūdimio tinklininkių laukia itin sunki atranka, bet tik ką tarp suaugusiųjų patekusios merginos, iškovodamos Europos žaidynių medalius, parodė, kad kai nėra kur trauktis, jos moka susikaupti ir iš savęs išspausti daugiau nei maksimumą.

Dar tolimajame Rio turėsime pora badmintonininkų, gimnastų, šaulių, sunkiaatlečių. Ir dar vienos pas mus itin stiprios sporto šakos atstovų. Paskutinę Londono olimpinių žaidynių dieną šios šakos atstovė baigė pačiu skambiausiu akordu – olimpiniu auksu. „Iš penkiakovininkų pasaulio čempionate medalius pelnė Laura Asadau­skai­tė-Zadneprovskienė ir Justinas Kinderis, tai iš kažkurio jų apdovanojimo ir tikimės“, – atsargiai prognozuoti baigia L.Tubelis.

2011 m. Lietuvoje pristatyta unikali sidabrinių medalių kolekcija “Lietuvos Respublikos Prezidentai”, kurioje – septyni medaliai, skirti Lietuvos prezidentams Antanui Smetonai, Aleksandrui Stulginskiui, Kaziui Griniui, Algirdui Brazauskui, Valdui Adamkui, Rolandui Paksui ir Daliai Grybauskaitei.

Iš tuomet nukaldintų 3000 medalių komplektų, šiandien prieinami rinkoje liko vos šimtas dvidešimt.  “Per pastaruosius metus pastebėjome aiškią tendenciją, jog būtent tokios dovanos tampa populiarios mimint žinomų asmenybių sukaktis ar valstybines šventes, – pasakoja Nacionalinio aukso banko direktoriaus pavaduotojas Žilvinas Marcinkėnas.

Pasak jo, nemaža dalis Lietuvos prezidentams skrtų medalių iškeliavo į užsienį. Dėl įvairių priežasčių: pačia kolekcija domėjosi kolekcininkai, o pavieniai, konkrečiam prezidentui skirti medaliai buvo dovanojami artimiesiems ar kaip reprezentacinės dovanos.

Istorinės tematikos tauriųjų metalų monetos ar medaliai per keletą metų tapo vis dažnesne dovana ir Lietuvoje.  “Dovanoti kolekcinius medalius ar monetas žmonės renkasi dėl labai skirtingų priežasčių. Vieni į juos žiūri kaip į ilgalaikę investiciją, tauriuosius metalus su pridėtine, emocine ir menine verte. O kiti juos skuba įsigyti vedini nostalgijos ar sentimentų žinomoms asmenybėms. Tačiau yra dalykų, kurie vienija visus pasirinkimus – tai išties pakankamai universali ir kartu individuali, išliekamąją vertę turinti, tačiau įkandamos kainos dovana”, – teigia p. Žilvinas Marcinkėnas ir atkreipia dėmesį, jog susidomėjimas tam tikru medaliu labai susijęs su istorinėmis sukaktimis ar net politiniais įvykiais.

“Štai jau nuo praėjusių metų gruodžio – pastebimai išaugo susidomėjimas Prezidentui Antanui Smetonai skirtu medaliu. Priežastis – labai akivaizdi ir į ją reaguoja tiek Lietuvos, tiek užsienio kolekcininkai ar tiesiog istorija besidomintys ar šiuo Prezidentu besižavintys žmonės”, – pasakoja Ž.Marcinkėnas

Šį rudenį sostinės Švento Jono gatvės galerijoje vėl karaliauja medaliai.

Savaitės pradžioje sostinės Švento Jono gatvės galerija atrodė įspūdingai: po akmeniniais salių skliautais telkšojo plačios balos, kurių sraunūs „šaltinėliai“ vinguriavo iš kuklaus sanitarinio mazgo patalpų. Apsidairęs niekaip nebūtum galėjęs atspėti, kad jau kitą dieną po tais pačiais viduramžių skliautais bus keliamos taurės už Baltijos medalių trienalės atidarymą.
Tačiau po šias pelkes su pagalbininkais braidantis ilgametis trienalės organizatorius Antanas Olbutas švytėjo pavydėtina ramybe. „Taip, sustūmėm vandenį į vieną pusę ir dabar vienoje iš salių turime baseiną“, – linksmai aiškino padėtį smalsuoliams telefonu.
O telefonas vis nerimsta, nes kelios dešimtys kolegų medalininkų iš visos Lietuvos domisi būsimos ekspozicijos detalėmis, rūpinasi, kur konkrečiai prisiglaus jų rankų darbo kūriniai. Nekantriausi vienas po kito išdygsta ir pačioje galerijoje, vildamiesi rezervuoti šviesesnį kampelį, tačiau vos metę žvilgsnį į „baseiną“ patys susivokia, kad paskubėjo. Spintos į džiūstančias sales dar tik tempiamos, šviesos po galerijos skliautais yra tiek, kiek yra, o viskam vadovaujantis A.Olbutas kiekvienam kolegai kantriai aiškina, kad atidarymo dienos popietę atvyks latvių menininkų delegacija ir atveš bienalėn šimtą savo tautiečių sukurtų medalių. Taigi šeimininkai privalėtų susiprasti ir užleisti geriausias vietas svečiams…
Lietuviams supratingumo ir geranoriškumo nestinga: kone kiekvienas užsukęs ir įvertinęs padėtį pats siūlosi padėti, tačiau tam reikėtų kryptingų pono Antano nurodymų. O telefonas netyla, virš galerijos esančių patalpų savininkų rasti nepavyksta, stiklinių vitrinų nešiotojai stoviniuoja sutrikę, ir dar žurnalistė lyg tyčia painiojasi su savo naiviais klausimais.

Prisiėmė organizatorių rūpesčius

Bet juk sakiau, kad ponui Antanui kantrybės tegalima pavydėti. Taigi po kelių komandų pagalbininkams jis, prisėdęs ant palangės, ramiai dėsto, kad ši Baltijos medalių trienalė – jau devintoji, o trienalės, kaip žinome, rengiamos kas trejus metus. Šios taisyklės medalininkai laikosi, tačiau ignoruoja kitą: paprastai tokių parodų organizavimo naštą paeiliui prisiima visos joje dalyvaujančios valstybės, vis dėlto Baltijos medalių trienalė rengiama tik Vilniuje. Tiesa, jau suformuota trienalės kolekcija vėliau tam tikrą laiką būna eksponuojama Latvijoje.
„Taip susiklostė. Kitų šalių kolegos labai patenkinti, kad jiems nereikia rašyti projektų, rūpintis patalpomis ir lėšomis. Jie pristato mums savo darbus – ir visas vargas. Pirmoji trienalė vyko 1986-aisiais. Dar jauni būdami ją surengėme“, – šypteli šįmet savo septyniasdešimtmetį švenčiantis A.Olbutas.
Tai, kad Latvijos atstovai trienalėje siekia parodyti daug darbų, pasak Antano, nėra staigmena: būtent šioje šalyje medalių kūrėjų gyvena daugiausiai. Jie turi solidžią žanro mokyklą, daugiau dėmesio medaliams ten skiria Dailės akademija. Lietuvoje medalių klestėjimo laikais šio žanro menininkų buvo, tačiau jie išsivažinėjo arba ilgainiui, iširus valstybinio meno kūrinių pirkimo sistemai, susitelkė kitokiai, lengviau realizuojamai kūrybai. „Pirmosiose trienalėse nemažai darbų įsigydavo būtent valstybė, teikdavusi galimybę autoriams susigrąžinti investuotas lėšas. Juk kad ir visai nedidelis būtų medaliukas – be šimto litų šiandien jo neišliesi“, – pasakoja Antanas.
Medalių kūrimu nuo seno aktyviausiai užsiimdavo profesionalūs skulptoriai, kurie į savo gretas nenoriai įsileisdavo „priklydėlius“. Nors universaliems menininkams cecho rėmų neprimesi: juk, pavyzdžiui, medalius trienalėse rodantis Petras Repšys pagal savo specialybę – grafikas, o ne skulptorius, bet ar šiais tarpdisciplininio meno laikais tai kam berūpi? Tarp nūdienos medalininkų jau esama ir tapytojų, juvelyrų, stiklių.
Tokia įvairovė išplėtė senąją medalio sampratą, atnaujino naudojamų medžiagų spektrą. Ypač tai akivaizdu latvių ekspozicijoje: čia medaliais virsta ir spalvoto stiklo plokštelės su kempinės „pamušalu“, ir metalo raižiniai, ir raižytos keraminės sienų plokštelės, ir net virvele suraišioti jūros nugludinti akmenėliai.

Medalininkai ir monetininkai

Kai Lietuvos bankas išleidžia naują proginę monetą – prie bankų visoje Lietuvoje iš ryto nuvinguriuoja trokštančių ją įsigyti kolekcininkų eilės. Nors medalių kūrėjai, norintys padauginti savo kūrinius tam tikru tiražu, be Monetų kalyklos paslaugų irgi retai apsieina, jų kūrinius, netgi kalykloje sunumeruotus (originalus numeris paprastai graviruojamas medalio briaunoje), kolekcionuojančių entuziastų yra mažiau. Privačiais proginių medalių užsakymais menininkai taip pat negali pasigirti.
Vis dėlto yra menininkų, sėkmingai kuriančių ir medalius, ir monetas. A.Olbutas aiškina, kad šios dvi sritys tik iš pirmo žvilgsnio rodosi artimos: visų pirma monetų gamyboje priimtinas reljefo aukštis yra itin žemas, ne kiekvienas menininkas sugeba su tuo susitvarkyti. O dėl šiuolaikinės medalių plastikos griežtų reikalavimų nėra: gali kiek nori reljefą „iškelti“, kartais darbui būna naudojamos netgi dvi statmenos plokštumos. Tarptautinė medalių federacija FIDEM savo parodose taiko tik vieną reikalavimą: kad ilgiausia medalio kraštinė (arba jos liestinė) neviršytų 15 cm.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Dauguma kelialapius iškovojusių olimpiečių jau pakeliui į Londoną. O kokiu ritmu gyvena tie sportininkai, kuriems iki kelialapio trūko visai nedaug, bet dėl to, kad patyrė traumų, atrankos varžybose pristigo jėgų ar sėkmės, jie bus priversti olimpines kovas stebėti per televiziją?

Iki olimpinių kovų pradžios neliko nė dviejų savaičių. Visi olimpiniai kelialapiai jau išdalyti, o į Londoną vykstantys atletai žino, kad kita tokia proga pasivaržyti bus suteikta negreitai – po ketverių metų. Ir tą galimybę vėl teks išsikovoti. Kiek džiaugsmo suteikia išsvajotas olimpinis kelialapis ir kiek nuoskaudos tenka nuryti jo nepelnius, geriausiai žino tie, kuriems abu šiuos jausmus teko patirti.
Palyginti su 2008 m. Pekino olimpinėmis žaidynėmis, patyrusių individualių sporto šakų atstovų, dalyvavusių daugiau nei vienoje olimpiadoje, Londone bus beveik trečdaliu mažiau. Šiųmetėje rinktinėje nepamatysime viso būrio gerai pažįstamų olimpiečių. Vieni sportininkai, tokie kaip trejų olimpinių žaidynių dalyviai dviratininkė Edita Pučinskaitė, baidarininkas Alvydas Duonėla ar net ketveriose žaidynėse dalyvavęs ir du medalius pelnęs penkiakovininkas Andrejus Zadneprovskis, jau baigė karjerą, kitų Londone nebus dėl atrankos varžybose patirtų nesėkmių ar olimpinę svajonę sudaužiusių traumų. Tarp tokių senbuvių esama tikrų rekordininkų: nepamatysime ketverių žaidynių dalyvių ėjikės Sonatos Milušauskaitės, trijose olimpiadose kovojusių plaukikų Rolando Gimbučio ir Sauliaus Binevičiaus.

O praėjusią savaitę paaiškėjo, kad dėl dopingo skandalo teisės dalyvauti olimpiadoje bei Europos vicečempiono titulo neteko ir 21 metų sunkiaatletis Aurimas Didžbalis. Sankcijos pritaikytos paaiškėjus, kad sportininko šlapimo mėginyje, paimtame 2012 m. Europos sunkiosios atletikos čempionato metu, aptikta medžiagų, kurios viršija leistiną normą.

Be to, už šių žaidynių borto liko badmintonininkas Kęstutis Navickas.

Penkiakovininkų rokiruotė

Edvinas Krungolcas, kol kas dalyvavęs dvejose olimpinėse žaidynėse, penkiakovininkų pasirodymą Londone stebės kaip žiūrovas. Prieš ketverius metus Pekine triumfavusiam sportininkui olimpines kortas sumaišė kojos trauma. Šiuo metu nuo penkiakovės besiilsinčiam atletui olimpinis kelialapis iš rankų išslydo dukart: prieš 2000 m. Sidnėjaus žaidynes pritrūko sėkmės, o šiemet ginti vicečempiono titulo neleido trauma.
„Kartėlis lieka ilgam, gali būti, kad jį dar labai ilgai jausiu – vis pagalvosiu, kad jeigu būčiau ten buvęs, viskas būtų kitaip. Bet nieko nepadarysi. Kada buvo skaudžiau likti namie? Turbūt per 2000-ųjų olimpines žaidynes. Juk tai būtų buvusi pirmoji mano olimpiada. Tokie startai labai svarbūs žiūrint į ateitį. O dabar tiesiog taip susiklostė aplinkybės“, – dėl skirtingų priežasčių praleistas žaidynes lygina sportininkas.
Olimpiniams medalininkams E.Krungolcui ir A.Zadneprovskiui nevykstant į žaidynes, savo progos sulaukė Justinas Kinderis, anksčiau turėdavęs užleisti vietą patyrusiems penkiakovės meistrams, nes olimpinėse žaidynėse šaliai daugiausiai gali atstovauti keturi penkiakovininkai – du vaikinai ir dvi merginos. Londone bus trys mūsų šalies atstovai – debiutantai J.Kinderis ir Gintarė Venčkauskaitė bei antrose žaidynėse dalyvausianti šių metų Europos čempionė Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė.
„Nors J.Kinderiui tai bus pirmoji olimpiada, jis gana patyręs ir labai stiprus sportininkas. Kokios mūsų penkiakovininkų galimybės? Yra galimybių iškovoti du medalius, jie pajėgūs tai padaryti, o ar tie medaliai bus iškovoti – matysime“, – kolegų galimybes vertina E.Krungolcas.

Nepasiseka ir vicečempionams

Kovas Londone praleis ir trejų olimpinių žaidynių dalyvis imtynininkas Mindaugas Ežerskis. „Aišku, kad skaudu. Bet laikas gydo žaizdas, todėl po truputį praeina. Kai esi įsitikinęs, kad darbą padarysi, bet jo nepavyksta atlikti, lieka apmaudas. Ir planai iš karto keičiasi – norėjau olimpiadoje kuo geresnį rezultatą parodyti, o dabar tenka padėti ruoštis kitiems komandos nariams. Olimpiada dažnai atskleidžia, kad pasirodymui įtakos turi ne vien pajėgumas, – neretai svarbesnis tampa imtynininko noras, psichologija ir vidinis susitvardymas. Abu mūsų olimpiečiai – Aleksandras Kazakevičius ir Edgaras Venckaitis yra pajėgūs ir gali pasiekti daugiau, nei iš jų tikimasi. Jiems reikėjo patekti tarp 18 stipriausių pasaulyje savo svorio kategorijos imtynininkų, taigi atranka buvo labai sunki, konkurencija didžiulė. Ne man vienam nepasisekė“, – šyptelėjo imtynininkas.
Mūsų šalies imtynininkai iš kovo mėnesį vykusio Europos čempionato grįžo itin gerai nusiteikę. Senojo žemyno pirmenybių sidabrą iškovojo M.Ežerskis, pirmą svarų suaugusiųjų varžybų bronzos medalį pelnė A.Kazakevičius, o vyrų komanda šoktelėjo į iki tol Lietuvos imtynių istorijoje neregėtas aukštumas – šeštą vietą. Vis dėlto po šio triumfo patirties nestokojantis M.Ežerskis užsiminė, kad po mėnesio lyderiai gali būti jau kiti. Ir, deja, buvo teisus.
Imtynininkai į Londoną galėjo pakliūti gerai pasirodydami 2011-ųjų pabaigoje vykusiame pasaulio čempionate arba šiemet surengtuose trijuose papildomuose atrankos turnyruose – Kinijoje ir Bulgarijoje balandį arba Suomijoje gegužę. „Kinijoje nepavyko, todėl vykdami į Suomiją žinojome, kad kitos galimybės nebus. Greičiausiai šis žinojimas ir sutrukdė. Prisiminus, kad tai paskutinis šansas, galbūt ir sudrebėjo kojos, – prisipažino imtynininkas, ir Kinijoje, ir Suomijoje pralaimėjęs pusfinalio kovą ir likęs per vieną žingsnį nuo olimpinio kelialapio. – Bet gyvenimas tuo nesibaigia, reikia žiūrėti į priekį“, – prisimindamas trenerio žodžius, liūdesį šalin veja M.Ežerskis.

Planus jaukiančios traumos

Pasitraukus garsiosioms mūsų plento dviratininkėms, nelikus vyrų treko rinktinės, šiek tiek sumažėjo dviratininkų komanda, o Londono olimpiniame treke rungtyniaus vienintelė Simona Krupeckaitė. „Dviratininkų komandą sudaro penki žmonės, dar trys priklauso rezervui. Jei ne Vilijos Sereikaitės trauma, mūsų persekiotojų komanda nebūtų atsidūrusi rezervo sąraše. Prieš Europos čempionatą merginos nuo varžovių buvo gerokai atitrūkusios, be vargo būtų iškovojusios kelialapį, bet koją pakišo traumos, nuo kurių, deja, niekas nėra apsaugotas. Apskritai šį sezoną patyrėme nemažai visokių nesėkmių, tiek traumų seniai nėra buvę“, – apgailestauja Lietuvos dviračių sporto federacijos (LDSF) generalinis sekretorius Vaclovas Šiugždinis.
Šį sezoną traumos dviratininkus tikrąja šio žodžio prasme persekiojo. Gintarė Gaivenytė pernai vasarą patyrė labai sunkią stuburo traumą, bet sugebėjo atsigauti ir tik griežtas teisėjo verdiktas lėmė, kad ji kartu su S.Krupeckaite neiškovojo komandinio sprinto rungties kelialapio. Per lemiamas atrankos varžybas lūžęs raktikaulis užkirto kelią į Londoną Aušrinei Trebaitei, kuriai tereikėjo aplenkti vieną silpnesnę varžovę. Prieš kelis mėnesius per lenktynes raktikaulį susilaužė Ramūnas Navardauskas. Laimė, jis spėjo atsigauti ir net po vieno prestižinių daugiadienių „Giro d‘Italia“ lenktynių etapo apsivilko lyderio marškinėlius. Nespėjusi atsidžiaugti pagaliau iškovotu kelialapiu, iki žaidynių likus nepilnam mėnesiui per treniruotę delnikaulį susilaužė ir dar kelis pirštus išsinarino tarp šešiolikos stipriausių BMX dviratininkių patekusi Vilma Rimšaitė.
„Kas galėjo pagalvoti, kad nutrūks dviračio grandinė, juk tos grandinės nėra tokios paprastos“, – dėl lyg lavina užgriuvusių dviratininkų traumų apgailestauja V.Šiugždinis.
Grandinė nutrūko prieš pat kalną, greitis buvo didelis, tad V.Rimšaitė į viršukalnę trenkėsi visa jėga. „Vilma vyks į Londoną, bet praleidus tam tikrą laiką kovoti bus sudėtinga“, – sakė LDSF gen. sekretorius.

Kada finišuoti nebereikia

Pastarosiose ketveriose žaidynėse buvusiai stipriai ir gausiai plento dviratininkių rinktinei, kaip galiausiai paaiškėjo, Londone atstovaus viena Rasa Leleivytė. „Kai rungtyniavo mūsų plento žvaigždės – keturios merginos, galėjo stipriai padėti ir viena kitai, ir tai lyderei, kuri tą dieną jausdavosi stipriausia. Dabar ta pagalba kuklesnė, tenka sprinto savybių turinčiam žmogui bandyti savo jėgomis siekti rezultato. R.Leleivytė pasižymi stipriu finišu, bet jai vienai teks jį su pirmąja grupe pasiekti. Jeigu į finišą atvažiuosi su antrąja grupe, finišuoti jau nebereikės“, – juokauja V.Šiugždinis.
Norint turėti ir išlaikyti vyrų treko rinktinę, reikia daugybės pinigų. Visų pirma dviratininkus reikėtų pervilioti iš užsienio klubų, pasiūlyti panašius kontraktus. Merginas pavyksta išlaikyti todėl, kad trekininkių rinktinę finansuoja Lietuvos olimpinis sporto centras. Už aukštus rezultatus gaunama tam tikra pinigų suma, kurios pakanka tiek trekininkėms Lietuvoje išlaikyti, tiek į varžybas važinėti. „Jeigu bent viena šios sistemos dalelė sugriūtų, neliktų ir moterų treko rinktinės, – perspėja LDSF gen. sekretorius. – O įvairūs etapai dažnai vyksta tolimose šalyse – Australijoje, Kinijoje, Kolumbijoje ir pan., todėl kelionės labai iškrausto mūsų kišenes.“

Kazio Steponavičiaus, Lietuvos misijos vadovo pavaduotojo, LTOK olimpinių sporto programų direkcijos direktoriaus, komentaras

Tikėjome, kad kelialapius iškovos patirties turintys ir ne kartą olimpinėse žaidynėse dalyvavę Edvinas Krungolcas, Mindaugas Mizgaitis, Mindaugas Ežerkis, treko persekiojimo komanda, plento moterų rinktinė – tikėjomės, jog bus trys merginos, o liko tik viena. Manėme, kad ir boksininkai Daugirdas Šemiotas bei Vitalijus Subačius vyks į Londoną. Iš debiutantų galima paminėti tenisininką Ričardą Berankį, kurį reitingų lentelėje žemyn nustūmė trauma, o vardinio kvietimo jis negavo. Yra šiokių tokių nusivylimų, bet Venesueloje vykęs krepšininkų atrankos turnyras puikiausiai parodė, kokia yra konkurencija ir kaip sunku patekti į olimpiadą.
Dar reikia pridurti, kad ne vienoje šalyje varžovai turi visai kitokias sąlygas sportuoti, gauna visai kitokį finansavimą. Mūsų olimpiečiai pagal išgales buvo optimaliai finansuojami, didžiausio meistriškumo sportininkais stengėmės ir finansiškai, ir kitaip pasirūpinti, bet vis tiek mums nėra ko lygintis su kitų šalių varžovais. Nereikia žiūrėti į tolimas turtingas šalis – puikiai žinome, kokios sąlygos sudarytos ir koks finansavimas skiriamas kaimyninėje Lenkijoje, Baltarusijoje, Rusijoje. Todėl pagal mūsų šalies pajėgumus – ir ekonominius, ir finansinius – 63 olimpiečiai su vyrų krepšinio komanda yra labai puikus rezultatas.

BFL

Dauguma apdovanotųjų ordinus ir medalius atsiėmė prezidentūroje trečiadienį vykusoje ceremonijoje, joje nedalyvavusiems jie bus įteikti vėliau. Sveikindama susirinkusiuos prezidentė pažymėjo, kad apdovanotieji savo darbais stiprina šalies valstybingumą ir linkėjo jiems naujų ambicingų sumanymų.

“Savais darbais Jūs stiprinate mūsų šalies valstybingumą, jos tarptautinį autoritetą. Garsinate Lietuvos kaip kūrybingos ir talentingos šalies vardą visame pasaulyje. Jūsų darbai ir poelgiai skatina visus piliečius aktyvesnei veiklai, sustiprina tikėjimą savimi ir valstybe”, – sakė D.Grybauskaitė.

Ordino “Už nuopelnus Lietuvai” Didysis kryžius įteiktas NATO Parlamentinės Asamblėjos prezidentui, Vokietijos Bundestago nariui Karlui Alfredui Lamersui, kaip aktyviam Lietuvos transatlantinės integracijos bei Lietuvos ir Vokietijos tarpvalstybinių santykių rėmėjui.

Ordino “Už nuopelnus Lietuvai” Riterio kryžiais apdovanoti Lenkijos Seimų apskrities viršininkas Ryszardas Grzybowskis (Ryšardas Gžybovskis), kuris plėtoja vietos lietuvių ir lenkų bendruomenių santykius, ir Krokuvos Vavelio karališkosios pilies Valstybinių meno rinkinių pirmasis direktoriaus pavaduotojas Jerzy Tadeusz Petrusas (Ježis Tadeušas Petrusas), kaip aktyvus Valdovų rūmų Vilniuje atkūrimo ir eksponatų konsultantas. Jie ceremonijoje trečiadienį nedalyvavo.

Ceremonijoje taip pat nedalyvavusiai V.Čmilytei, 2011 metais Europos moterų šachmatų čempionate iškovojusiai aukso medalį, skirtas ordino “Už nuopelnus Lietuvai” Karininko kryžius. Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos populiarintojui, jo proanūkiui R.Zubovas, D.Ibelhauptaitė, A.Cholinai įteikti ordino “Už nuopelnus Lietuvai” Riterio kryžiai. Toks pat apdovanojimas skirtas ir bus vėliau įteiktas J.Statkevičiui.

Apdovanojimą prezidentė šiemet skyrė ir vienam medikui – Kauno klinikų Gastroenterologijos klinikos vadovui Limui Kupčinskui įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius, taip pat dviem muitininkams: Riterio kryžiumi įvertintas Muitinės kriminalinės tarnybos direktorius Saulius Urbanavičius, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalis įteiktas Muitinės kriminalinės tarnybos Vilniaus skyriaus vyriausiajam tyrėjui Vitalijui Popkovui.

Iš viso apdovanojimai Valstybės dienos proga skirti 23 asmenims. Trečiadienį apdovanojimus atsiėmė ir kai kurie anksčiau jais apdovanoti asmenys, tarp kurių – krepšininkai, 2010 metais pelnę bronzos medalius Europos vyrų krepšinio čempionate.