Shutterstock

Meno sociologija. Kaip atskleidė Europos Komisijos tyrimas, kinas tarp europiečių yra pati populiariausia medija, palyginti su internetu, televizija, muzika, radiju, knygomis, spauda, videožaidimais bei socialinėmis medijomis. Tik 3 proc. Europos gyventojų yra visiškai abejingi kinui, o didžioji dalis kiekvieną savaitę vidutiniškai pažiūri daugiau nei du filmus. Beveik 70 proc. Europos gyventojų siunčiasi filmus ar žiūri juos internetu nemokamai, daugiau nei pusė mėgaujasi jais savo kompiuteryje ar nešiojamajame įrenginyje.

Filmų žiūrėjimui kasdien skiriama mažiau valandų nei naršymui internete, socialinėms medijoms ir muzikos klausymuisi, tačiau apskritai filmai yra žiūrimi dažniau nei kita televizijos produkcija. Tokius rezultatus atskleidė Europos Komisijos užsakymu atlikta išsami Europos kino auditorijos tyrimo ataskaita, kurios svarbiausi rezultatai pristatyti „Kino pavasario“ metu vykusioje konferencijoje „Meeting Point – Vilnius“. Tyrime dalyvavo beveik 5 tūkst. gyventojų nuo ketverių iki penkiasdešimties metų amžiaus iš dešimties Europos Sąjungos šalių, tarp jų ir Lietuvos. Jame analizuoti europiečių prioritetai ir nuostatos renkantis filmus, lankymosi kine ir filmų žiūrėjimo namų sąlygomis įpročiai, taip pat skirtumai tarp šalių nacionalinio, Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų kino paklausumo.

Tyrimo organizatoriai, remdamiesi gyventojų apklausa, išskyrė penkias kino žiūrovų grupes.

Kai kalbama apie didžiajam ekranui kuriamus filmus, populiariausios platformos jiems žiūrėti yra televizija, kino teatrai ir vaizdo įrašai. Žinoma, turint omenyje šių platformų naudojimo dažnumą, lankymasis kino teatre nublanksta prieš filmų žiūrėjimą per televiziją ir siuntimąsi iš interneto. Tam yra gana pragmatiškų priežasčių. Tyrimo rezultatai rodo, kad 14 proc. apklaustų dalyvių, o Lietuvoje – net 27 procentų, nuo artimiausio kino teatro skiria daugiau nei pusvalandis kelio. Kitos priežastys – ribotas kino teatrų repertuaras, didelės kainos ir laiko stoka.

Pagrindinė kino žiūrovų auditorija – jauni išsilavinę miesto gyventojai, kurie domisi pačiais įvairiausiais filmais ir daugiausia siunčiasi juos iš interneto nemokamai, nes legaliai rodomų filmų pasiūla ir kaina jų netenkina.

Kaip pabrėžė tyrimo rezultatus pristatęs įmonės „Headway international“ vadovas Arnaud Dupont’as, tarptautinio audiovizualinio sektoriaus rinkodaros ekspertas, renkantis filmą europiečiams didelę įtaką daro du dalykai: tai, kokia istorija jame pasakojama, ir diskusijos su draugais bei artimaisiais, kokį filmą vertėtų pamatyti. Beveik 30 proc. kino žiūrovų sąmoningai nesirenka, ką žiūrėti, bet remiasi kitų rekomendacijomis. Pasak pranešėjo, tyrimas atskleidė, kad rinkdamosi filmus moterys dažniau nei vyrai remiasi kitų žmonių rekomendacijomis bei žinutėmis socialiniuose tinkluose, o vyrai daugiau informacijos ieško internete, pavyzdžiui, IMDB (liet. Internetinė filmų duomenų bazė).

Efektyviausia filmų rinkodaros priemonė – anonsiniai filmukai, kuriuos prieš eidami į kiną peržiūri per 80 proc. apklaustų tyrimo dalyvių. Populiariausi žanrai – komedija, veiksmo ir nuotykių, nors Europoje sukuriama nemažai dramų, kurios populiaresnės tarp moterų ir vyresnio amžiaus žmonių. Žanras, siužetas ir aktoriai yra svarbiausi filmų atrankos kriterijai.

Vienas tyrimo tikslų buvo padėti Europoje kuriamiems filmams peržengti savo kilmės šalis ir patekti į tarptautinę rinką. Tyrimas parodė, kad europiečiai kur kas daugiau nei apie savo žemyno filmus žino apie komerciškai sėkmingus Holivudo filmus ir juos žiūri. Pagal žiūrovų skaičių šie yra net tris kartus populiaresni nei antroje ir trečioje vietoje atsidūrę nacionaliniai ir europietiški filmai.

JAV kino industrijos sukurtą produkciją žiūri beveik visi, nors minimi ir jos trūkumai: per daug smurto, specialiųjų efektų, pernelyg stereotipiniai personažai ir nuspėjami siužetai. Kita vertus, europinis kinas daliai žmonių kliūva dėl užsienio kalbos nemokėjimo. 46 proc. apklaustųjų norėtų, kad europietiški filmai būtų rodomi originalo kalba su subtitrais jų gimtąja kalba.

Tyrimo dalyvių taip pat buvo prašoma išrinkti geriausius būdus, kaip didinti europinio kino žiūrimumą. Atsakydami į šį klausimą 53 proc. apklaustųjų nurodė, kad norėtų matyti daugiau europietiškų filmų reklamų per televiziją, 50 proc. mano, kad būtų reikalinga sukurti internetinę duomenų bazę su išsamia informacija apie visus Europoje sukuriamus filmus. Maždaug pusė apklaustųjų norėtų, kad europietiški filmai apskritai būtų daugiau reklamuojami internete. Tiek pat yra manančiųjų, kad būtų prasminga inicijuoti kino teatruose Europos kinui skirtus renginius.

Taigi šis tyrimas parodo, jog Europos kino industrija tikrai neišnaudoja visų galimybių, kad pasiektų platesnę auditoriją. Iš daugiau nei tūkstančio kasmet Europoje sukuriamų filmų tik nedaugelis pakliūva į užsienio rinkas. Europos Komisija pabrėžia, kad vienas būdų, kaip didinti kino filmų prieinamumą ir pasiekti naujas auditorijas, yra nebrangių interneto platformų kūrimas. Tuo pačiu metu patariama stiprinti tradicines platformas: filmų peržiūras kine paverčiant ypatinga švente, kurios metu susitinkama su filmo komanda ir draugais diskutuoti apie filmą, taip pat – televizijoje kuriant programas, skirtas supažindinti su europiniu kinu. Informacijos sklaidai svarbu išnaudoti socialinius tinklus ir kurti informacinius tinklalapius apie kiną.

Penkios Europos kino žiūrovų grupės

Remdamiesi respondentų atsakymais apie įpročius ir nuostatas kino atžvilgiu, tyrimo organizatoriai išskyrė penkias žiūrovų grupes, kurių polinkiai turėtų padėti kino prodiuseriams apibrėžti filmų auditoriją ir kurti rinkodaros strategiją.

Pati gausiausia grupė – tai „priklausomybę“ nuo kino turintys jauni miesto gyventojai, aktyvūs interneto ir socialinių tinklų naudotojai. Jie turi pakankamai laisvo laiko, domisi kultūra ir jos naujienomis, išmano aktualijas. Jiems svarbu pamatyti pačių naujausių filmų premjeras. Šios grupės žmonės žiūri daug filmų įvairiose platformose ir medijose, jie nėra išrankūs – žiūri tiek JAV, tiek nacionalinį ir europinį kiną. Į juos, kaip į vieną pagrindinių auditorijų, galima orientuotis kuriant europinių filmų rinkodaros strategiją.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-15-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kaip iš Baltijos šalių besitraukiančios skandinavų investicijos keičia šių šalių žurnalistikos patikimumą ir kokybę.

Išlydėdamas iš Baltijos šalių pasitraukusį norvegų žiniasklaidos koncerną „Schibsted” naujasis „Eesti Meedia” (o kartu ir lietuviškųjų „15min.lt” bei kelių žurnalų) bendrasavininkis Martas Kadastikas mestelėjo kaimynams: „Jei Estijoje nebūtų buvę „Schibsted”, mūsų žiniasklaidos peizažas dabar tikriausiai būtų atrodęs kitaip. Bijau, kad Latvijos ir Lietuvos oligarchinės žurnalistikos savybės būtų išplitusios ir Estijoje.”

Kontrargumentų estų kolegai, deja, nedaug. Lietuvos žurnalistų etikos inspektoriai taip pat jau ne kartą yra atkreipę dėmesį į besioligarchizuojančią žiniasklaidą. Prezidentė Dalia Grybauskaitė yra pareiškusi, kad Lietuvos žiniasklaidą galbūt cenzūruoja oligarchai. Galų gale ir plika akimi matyti, kur ritasi dalis mūsų žiniasklaidos. O į kurią pusę krypsta naujausios permainos jos savininkų korpuse?

Naujieji savininkai atskleidė sandorio detales

„Schibsted” pasitraukimas iš Baltijos šalių didžiausią įtaką, žinoma, padarys estams: penkiolika metų dirbęs Estijos žiniasklaidos rinkoje “Schibsted” buvo vienas iš dviejų pagrindinių jos žaidėjų, valdė vieną svarbiausių kokybinės spaudos dienraščių Estijoje “Postimees”, “Kanal2″ televiziją, spaustuvę, grupę regioninių laikraščių ir kt. Lietuvoje jiems priklausė naujienų portalas, „15min.lt”, žurnalai “Žmonės”, “Laima”, “Ji”, “Edita”, Latvijoje – antras pagal populiarumą portalas TVNET.LV. Beje, prieš porą metų “Schibsted” pardavė savo žiniasklaidos verslą ir Rusijoje, Sankt Peterburge.

Reikia tikėtis, kad naujieji ir kelių lietuviškosios žiniasklaidos priemonių savininkai estai puoselės tokią pat skaidrią ir kokybišką žiniasklaidą kaip norvegai. Bent jau “Eesti Meedia” valdybos pirmininkas M.Kadastikas tikina, kad viena didžiausių vertybių, kurią išeidamas palieka “Schibsted”, – ne tik išaugusi žiniasklaidos grupė, bet ir žurnalistikos kultūra.

Beje, kas tikrai neįprasta lietuviškai žiniasklaidai, “Postimees” paskelbė išsamų naujojo bendrasavininkio M.Kadastiko interviu, kuriame atskleidžiama nemažai informacijos apie sandorį. Jame pasakojama, kad “Schibsted” sprendimas ir jo įgyvendinimas truko pusantrų metų, aiškinamos jo priežastys – kad “Schibsted” nutarė koncentruotis į dideles rinkas ir į klasifikuotos reklamos verslą. M.Kadastikas sąžiningai sako, kad norvegai jau buvo praradę interesą dėl žiniasklaidos verslo kitose šalyse, ypač tokios mažose rinkose. Taip, “Eesti Meedia” buvo pelninga, tačiau skelbimų verslas ne toks rizikingas kaip žiniasklaidos ir reikalauja mažiau investicijų.

M.Kadastikas atskleidžia, kad tarp potencialių pirkėjų būta ir Šiaurės šalių, ir Estijos žiniasklaidos įmonių, bet sako, kad “Gazpromas”, apie kurį sklido nemažai gandų, jo žiniomis, “Schibsted” slenksčio nebuvo peržengęs. “Schibsted” vengė neskaidrių pirkėjų su netinkamais ketinimais. Galų gale liko du variantai: arba norvegai lieka, bet restruktūrizuoja grupę ir parduoda nepelningus jos segmentus, arba visą grupę perka dabartiniai jos vadovai. Pasirinktas antras variantas, nors norvegams pirmasis būtų buvęs pelningesnis.

Nors viešojoje erdvėje pabrėžiama, kad akcijas perpirko “Eesti Meedia” vadovai, iš tikrųjų jie teturi jų pusę. M.Kadastikas tiesiai sako: jei vien vadovybė būtų norėjusi nusipirkti 100 proc. akcijų, kalba banke būtų buvusi labai trumpa. Tad reikėjo investuotojo.

Kodėl pasirinktas Margusas Linnamäe? M.Kadastikas sako, kad lėmė ir tai, kad jis turi labai stiprius finansinis pagrindus, ir žmogiškosios savybės: tai išmintingas, žodžio žmogus, be to, ne iš tų, kurie veržiasi į žiniasklaidą bet kokiu pretekstu.

Farmacijos verslo magnatas M.Linnamäe – iš tiesų paslaptinga persona: pernai turtingiausių estų sąraše užėmęs 15 vietą verslininkas dešimt metų buvo nedavęs nė vieno interviu žiniasklaidai. Tiesa, jo pavardė buvo pakliuvusi į kelis žurnalistinius tyrimus. Debiutuodamas žiniasklaidos versle M.Linnamäe sutiko duoti interviu estų visuomeniniam transliuotojui. Jis pareiškė, kad tai nebuvo didžiausia investicija jo gyvenime, be to, patikino, kad nesikiš į žurnalistinį turinį ir kad suvokia atsakomybę valdyti žiniasklaidą. Verslininkas papasakojo, kad pats pasisiūlė pirkti akcijas – girdėdamas gandus, jog estų žiniasklaidos koncerną pretenduoja pirkti „Gazpromas”, jis paskambino valdybos pirmininkui M.Kadastikui. Verslininkas tikina dėl savo investicijos į žiniasklaidą nesijaučia tapęs vieša figūra, neturi jokių politinių tikslų, o jo sprendimas – komercinis, bet kartu ir nulemtas noro, kad estų žiniasklaida nepatektų į blogas rankas.

Estų žiniasklaidoje skelbta, kad sandoris vertas apie 30 mln. eurų, du trečdaliai jo – iš paskolos, kurią suteikė „Swedbank”. Asmeninis bendrovės keturių vadovų, tapusių bendrasavininkiais, finansinis indėlis, palyginti su verslininko M.Linnamäe, kuklus.

Švedų pasitraukimas sužlugdė latvių “Dieną”

Vis dėlto estų komentatoriai pastebi, kad tai, jog tarptautiniai žiniasklaidos koncernai per daug nesidomėjo “Eesti Meedia” pirkimu, yra šioks toks ženklas. Viena vertus, estai gali didžiuotis, kad norvegų koncernas per penkiolika metų Estijoje išugdė pajėgią savarankiškai tvarkytis žiniasklaidos savininkų komandą, antra vertus, kad peikdamas kaimynų latvių ir lietuvių žiniasklaidos peizažą M.Kadastikas tik nebūtų prisikalbėjęs. Juk bent jau pagal formaliuosius vertinimus po “Schibsted” išėjimo estiškas žiniasklaidos peizažas tapo panašesnis į lietuviškąjį: pusė akcijų ir pusė balsų valdyboje priklausys žiniasklaidos versle debiutuojančiam farmacijos verslo magnatui, o niekas negarantuoja, kad kažkuris iš akcininkų netrukus akcijų ims ir neparduos.

Žinoma, Estijoje vis dėlto jau susiformavusi kitokia žurnalistikos kultūra, o štai Latvijoje kito užsienio žiniasklaidos koncerno – švedų “Bonnier” pasitraukimas buvo labai skausmingas. Latvijos didžiausias nacionalinis dienraštis “Diena”, nuo 1993 iki 2009 m. valdytas “Bonnier”, buvo vadinamas malonia išimtimi korupcijos ir rusiškos įtakos pilnoje Latvijos žiniasklaidoje. Kokybiško, liberalaus, patikimo, modernaus, vakarietiško dienraščio reputaciją turėjusią “Dieną” prasidėjus krizei švedai nutarė parduoti.

Viešojoje erdvėje sklido įvairiausių gandų, kad dienraštį perima vietos oligarchai ar statytiniai iš Rusijos tam tikrų tarnybų. Viena iš versijų – kad naujieji savininkai, britai Jonathanas ir Davidas Rowlandai, dienraščio akcijas perėmė už švedų negrąžintą paskolą. Jau po metų 51 proc. “Dienos” akcijų valdė latvių verslininkas Viesturas Koziolas, o 2012 m. paskelbta, kad jis turįs jau 98,86 proc. Tačiau Korupcijos prevencijos tarnybos tyrimas išaiškino, kad tikrieji laikraščio savininkai yra trys politikai.

Pasitraukus “Bonnier”, “Dienos” redaktoriai, svarbiausi žurnalistai, kurie ir buvo dienraščio patikimumo garantija, jį paliko. „Diena”, kaip liberalus nepriklausomas laikraštis, nustojo egzistuoti. „Tačiau savaime užsienio kapitalas kokybės negarantuoja – priklauso, kokie žmonės, kokią dalį akcijų valdo, kokie žmonės dirba. Štai švedų “Bonnier” Lietuvoje valdomos “Verslo žinios” – etiškos spaudos pavyzdys, o taip pat švedų koncerno MTG valdoma TV3 televizija ne visuomet vadovaujasi aukštais etikos standartais ir patenka į etikos komisijų akiratį”, – primena žiniasklaidos savininkų įtaką žurnalistikai analizuojantis Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto direktorius doc. dr. Deimantas Jastramskis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-39-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Dar nė vienas žmogus pasaulyje prieš mirtį nėra pareiškęs, jog labiausiai jam gaila, kad šiame gyvenime jis per trumpai prabuvo ir per mažai naršė internete.

Lietuvoje sparčiai daugėja vadinamųjų socialiųjų interneto vartotojų. Šie žmonės įvairioms medijoms per parą skiria vidutiniškai 9 val. 20 min. Dabar socialieji vartotojai sudaro 13 proc. visų besinaudojančiųjų internetu, o tarp jaunimo tokių – jau kone trečdalis.
Tiesa, ir bendras interneto vartotojų skirtingoms medijoms skiriamas laikas Lietuvoje neįtikėtinai ilgas – net 8 val. 35 min. Šie duomenys paaiškėjo po rinkos tyrimų bendrovės TNS LT atlikto tyrimo „Media day“.
Kaip sužinome iš kitos, “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” šiemet atliktos sociologinės apklausos, į klausimą, kokiai veiklai jūs skiriate daugiausiai laisvo laiko savaitgaliais, daugiausiai respondentų (net 31 proc.) atsakė, kad naršo ir bendrauja internete. Su draugais susitinka jau tik 17,6 proc. apklaustųjų, laiką leidžia gamtoje, parkuose ar važinėja po Lietuvą – 13,4 proc., o į renginius vaikšto ar knygas skaito apskritai mažuma (atitinkamai 8 ir 4,5 proc. respondentų).
Žinoma, atsiras tvirtinančiųjų, kad šie duomenys rodo mūsų pažangą, esą ir Vakarų Europoje žmonės internete praleidžia daug laiko, ir tai labai pozityvu. Bet stebint tokius žmones man peršasi visai kitokios išvados. Aktyvių interneto vartotojų gyvenimas iš šalies atrodo kažkoks keistas, netikras. Juk toks žmogus aštuonias valandas miega, aštuonias praleidžia internete arba prie televizoriaus, dar pusantros valgo, taigi viskam kitkam (beje, ir darbui) lieka pusseptintos valandos. Kur tokioje dienotvarkėje įsitarpuoti santykiams su mylimuoju, su vaikais, su draugais ar giminačiais, kur vietos rasti kultūros renginiams ar išvykoms į gamtą, nelabai ir aišku. Beje, kaip pastebi darbdaviai, ir dirba tokie žmonės tarsi atbulomis rankomis, neatsakingai.
Ne taip seniai teko maloniai bendrauti su psichologu-psichoterapeutu Zenonu Streikumi. Jo žodžiais, dar nė vienas žmogus pasaulyje įvykus didžiuliam sukrėtimui arba prieš mirtį nėra pareiškęs, jog labiausiai jam gaila, kad šiame gyvenime jis per trumpai prabuvo ir per mažai naršė internete. Tada dauguma kaip tik gailisi, kad gyvenime per mažai savo laiko skyrė šeimai, vaikams, artimiesiems, per mažai padarė gerų darbų, per mažai rėmėsi tikrosiomis vertybėmis, per menkai pažino savo kraštą, visai be reikalo netikėjo Dievo ir pan. Nors “Facebook” tinkle per gyvenimą jis ir praleidžia tūkstančius valandų, tačiau jokių apgailestavimų dėl jo prieš mirtį kažkodėl nepateikia. Kažkodėl prieš mirtį tai traktuojama kaip tuščiai praleistas laikas.
Ir šią tiesą žmonės supranta skirtingu metu: vieni, kaip minėta, prieš mirtį, kiti – gyvenimo pusiaukelėje, treti – sukūrę šeimas, ketvirti – po nelaimių šeimoje, penkti – paprasčiausiai persisotinę internetu.
Gal pasirodysiu kaip seniena iš antikvariato, bet norėčiau palinkėti, kad žmonėms šis praregėjimas ateitų kuo anksčiau. Iš tiesų aš nekvestionuoju pažangos ir interneto sukurtų stebuklų, tiesiog manau, kad jam per dieną verta skirti ne aštuonias, bet, tarkime, dvi tris valandas. O likusį laiką gal geriau skirti šeimai, kultūrai, dvasiniam penui ir panašioms vertybėms.

Aktyviausiai elektroninėje erdvėje bendraujantys arba vadinamieji socialieji interneto vartotojai mūsų šalyje įvairioms medijoms per parą skiria 9 val. 20 min. Šis rodiklis gerokai lenkia atitinkamą visų šalies gyventojų vidurkį, kuris sudaro 8 val. 43 min. Tai parodė rinkos tyrimų kompanijos TNS LT atliktas 10-ies medijos kanalų vartojimo tyrimas „Media day“ bei interneto naudotojų tyrimas.

Analizuojant interneto auditoriją, matyti, kad jų interneto naudojimo tendencijos skiriasi ne tik priklausomai nuo amžiaus, tačiau ir nuo elgsenos internete ypatumų. Pagal tai, kaip dažnai ir kokiomis veiklomis interneto naudotojai užsiima internete, juos galima suskirstyti į 6 segmentus: tinklažmogius, socialiuosius, pradedančiuosius, tikslinguosius, inertiškuosius ir konservatyviuosius.

„Media Day“ tyrimas parodė, kad skirtinguose interneto naudotojų segmentuose skiriasi ne tik naršymo elgsena, tačiau ir medijų vartojimas. Palyginimui pasirinkti du interneto naudotojų segmentai – socialieji ir inertiškieji.

Inertiškieji yra didžiausias nuosaikiųjų interneto naudotojų grupės segmentas, kuris sudaro trečdalį Lietuvos interneto auditorijos. Jie interneto nesieja nei su laisvalaikiu, nei su bendravimu, nei su pirkimu. Didžioji dalis jų jaudinasi dėl duomenų apsaugos ir privatumo elektroninėje erdvėje, tačiau pripažįsta, kad internetas padeda sutaupyti laiko ir daugeliu atvejų yra gera alternatyva. Svarbiausios šios grupės atstovų veiklos internete – naujienos, el. paštas, el. bankininkystė, žinių plėtimas ar informacijos paieška.

Socialieji yra didžiausias aktyviųjų interneto naudotojų grupės segmentas, sudarantis 12 proc. visų besinaudojančių internetu. Šis segmentas internetą pasitelkia ne tik tam, kad megztų, plėtotų ir išlaikytų socialinius ryšius, bet ir aktyviai dalintųsi jo turiniu. Socialinių tinklų svetainėse aktyviau nei kiti jungiasi prie naujienų grupių. Iš kitų išsiskiria tuo, kad interneto erdvėje aktyviausiai dalinasi įvairaus pobūdžio informacija – nuorodomis, muzika, nuotraukomis, vaizdo medžiaga, klausosi muzikos.

Tiek įsitraukimo, tiek pasiekimo prasme pagrindinės abiejų segmentų medijos yra elektroninės – internetas, televizija ir radijas. Tiesa, prie televizijos prisėda didesnė dalis inertiškųjų – 93 proc., tačiau 88 proc. TV žiūrinčių socialiųjų šiai medijai per dieną skiria 8 min. daugiau.

Analizuojant elektroninių medijų vartojimo dienotvarkę, matyti, kad TV ir radiją tiek socialieji, tiek inertiškieji pasitelkia panašiu metu: radijo laikas – pirmoje dienos pusėje, televizijos – antroje. Tačiau internetą abu segmentai vartoja skirtingu laiku. Daugiausia socialiųjų internete naršo vėlų vakarą, ypač tarp 22-23 val., kuomet intertiškieji – dienos metu tarp 9-16 val. ir trumpam prie jo prisėda vakare – apie 21 val.

Kalbant apie periodinės spaudos skaitymą, inertiškieji interneto vartotojai daugiausiai – 26 proc. apklaustųjų – skaito dienraščius. Tarp socialiųjų šis rodiklis siekia 14 proc. Tuo metu mėnraščiai labiau populiarūs tarp socialiųjų – juos skaitantys teigia 11 proc. šios grupės atstovų, kai tarp inertiškųjų tokia dalis sudaro 8 proc. Savaitraščius skaito panaši dalis abiejų minėtų grupių atstovų, t. y. apie 16 proc.

Socialieji, lyginant su inertiškaisiais, išsiskiria ir aktyvesniu įsitraukimu į daugumą tiriamų medijų. Per dieną šio segmento atstovai įvairioms medijoms skiria 9 val. 20 min., tuo metu inertiškieji medijas vartoja 45 min. mažiau ir daugiau laiko už socialiuosius praleidžia tik klausydami radijo, skaitydami dienraščius ir žiūrėdami DVD.

TNS LT „Media Day“ tyrimą atliko 2012 m. vasario-balandžio mėnesiais. Tyrimo metu buvo apklausti 1822 15-74 m. Lietuvos gyventojai. Medijoms šiame tyrime priskiriamos tokios informavimo ir laisvalaikio praleidimo priemonės kaip internetas, DVD ir vaizdo įrašai, televizijos ir vaizdo žaidimai, TV, radijas ir spauda.

Garsusis kėdainiškis bando užkariauti rinkėjus per savo su partneriais valdomus laikraščius ir interneto portalus.

Aukščiausio rango verslo visuomenė šokiruota: nepriklausomu besiskelbiančio leidinio “Ekonomika.lt” surengtame renginyje “Verslo švyturiai” pirmuoju smuiku griežė pats Viktoras Uspaskichas. Jis ir atidarė renginį, sakė sveikinimo kalbą, ir vadovavo rinkimų komisijai, vertinusiai verslo įmonių vadovų laimėjimus. “Paprastai tokią misiją atlieka renginio šeimininkai. Tada peršasi prielaida, kad V.Uspaskichas yra tikrasis leidybos grupės UAB “Balsas.lt leidiniai” leidžiamo laikraščio “Ekonomika.lt” savininkas”, – pasakojo viena pompastiško renginio dalyvių.
“Man net kojas pakirto, kai išvydau V.Uspaskichą tokiu amplua, nenorėjau lipti į sceną atsiimti apdovanojimo”, – tvirtino vienas apdovanotųjų.
O “Verslo švyturių” komisijos nariui užkliuvo tiek V.Uspaskichas, tiek aplink besisukiojęs gausus Darbo partijos narių būrys: “Čia ir frakcijos seniūnas Vytautas Gapšys, ir pats Antanas Bosas su žmona, ir daugybė kitų antraplanių veikėjų šmėžavo.”

Redaktorės slepia savininkus

Netikėta, bet netrukus po šio renginio buvo pakeista “Ekonomika.lt” vyriausioji redaktorė: Eugenija Grižibauskienė buvo perkelta dirbti į žemesnes pareigas – UAB “Balsas.lt leidiniai” priklausantį interneto portalą “Balsas.lt”. Naująja “Ekonomika.lt” vyr. redaktore paskirta Ingrida Mačiulaitytė, paprašyta nurodyti redaktorių kaitos priežastis, nerišliai dėstė apie “vidinius persistumdymus”.
Ir jau visiškai tiek E.Grižibauskienė, tiek I.Mačiulaitytė sutriko paklaustos, kas yra jų leidinių tikrieji savininkai. Ir viena, ir kita mykė žinančios, kas joms moka pinigus, bet nesakysiančios, nes neįgaliotos to daryti.
Pastebėjus, kad pastaruoju metu tiek “Balsas.lt”, tiek “Ekonomika.lt” grupės leidinių ir portalų pagrindiniuose puslapiuose vyrauja žinios, tiesiogiai arba netiesiogiai susijusios su V.Uspaskichu (nors šiai grupei priklausantys leidiniai niekados nėra deklaravę jokių sąsajų su kokia nors politine grupe), ir pasiteiravus, ar tai dėl to, kad V.Uspaskichas yra tikrasis UAB “Balsas.lt leidiniai” savininkas, ar kad artėjant parlamento rinkimams spausdinama paslėpta V.Uspaskicho vadovaujamos Darbo partijos reklama, abi pašnekovės visiškai pritrūko žodžių ir nesugebėjo logiškai paaiškinti jų leidinių prielankumo “agurkų miesto burtininkui”.
“Vis delto nesutikčiau, kad V.Uspaskichas kalbinamas dažniau nei kiti politikai”, – išlemeno I.Mačiulaitytė. “Į mūsų renginį buvo kviesti beveik visi Seimo nariai, bet atėjo tie, kas norėjo”, – antrino E.Grižibauskienė.
Vis dėlto, kad ir kaip kolegės stengtųsi ginti mundurą, skaitytojams dera pranešti: žurnalistų bendruomenėje nuo pat žiniasklaidos priemonių grupės “Balsas.lt leidiniai” kūrimosi pradžios sklandė kalbos, kad iš už šio naujo darinio kyšo V.Uspaskicho ūsai. Tokį žurnalistų įspūdį dar labiau sustiprino tai, kad darbą jiems siūlė dešiniąja Viktoro ranka tituluojamas V.Gapšys. Todėl nė vienas savo reputaciją branginantis patyręs žurnalistas, net viliojamas gausių pinigų, nesusigundė.

“Balsas.lt leidiniai” grupės tikslai – politiniai?
Iš politikų pirmas apie UAB “Balsas.lt leidiniai” savininkus ir jų keistenybes prabilo anuometis ūkio ministras Dainius Kreivys. Jam, pradėjus reikalauti valstybės įstaigų viešųjų pirkimų skaidrumo, per įvairius tarpininkus buvo siūloma galimybė reklamuotis šios grupės leidiniuose ir interneto portaluose. Apie tai, beje, vėliau jis rašė garsiojoje pažymoje, nurodydamas, kas ir kaip jį spaudė.
Priminsime, kad šis ministras “Ekonomika.lt” laikraštyje ir portale buvo pristatytas kaip vienas didžiausių turčių, slepiančių savo turto vertę, bei pasėtos abejonės dėl šalies ūkio stratego sąžiningumo. Ši publikacija lėmė tai, kad D.Kreivys neteko ministro posto.
Šiandien verslininkas D.Kreivys ir toliau neišsižada savo žodžių ir dar atviriau dėsto poziciją, kas, jo nuomone, slepiasi už UAB “Balsas.lt leidiniai”: “Aš, kaip verslininkas ir ekonomistas, drąsiai teigiu, kad šitos žiniasklaidos grupės verslas neturi jokios verslo logikos: aukščiausios poligrafinės kokybės leidiniai dideliais tiražais dalijami nemokamai. Manau, kad per vieną mėnesį savininkams tai kainuoja nuo 200 iki 300 tūkst. Lt. Taigi, jei nėra verslo modelio, vadinasi, tokių pinigų savininko tikslai siekia toliau nei visuomenės informavimas, greičiausiai tie tikslai – politiniai. Pastarąjį teiginį liudija nuolatiniai neigiami rašiniai apie premjerą Andrių Kubilių, Seimo pirmininkę Ireną Degutienę, valdančiąją koaliciją. Teigiamai šios grupės leidiniai rašo tik apie V.Uspaskichą ir dar vieną politiką – Vilniaus merą Artūrą Zuoką.”
Tiesa, pažvelgus į Kultūros ministerijai žiniasklaidos priemonių pateiktas ataskaitas apie savininkus, aiškumo, kas yra UAB “Balsas.lt leidiniai” savininkai, nepadaugėjo. Anksčiau skelbta, esą šios keista verslo logika paremtos žiniasklaidos grupės savininkas yra mažai visuomenei žinomas Rimantas Miknius, nors, VĮ Registrų centro duomenimis, šios bendrovės vienintelė savininkė nuo užpernai metų yra Liudmila Ivleva. Tuo tarpu pats V.Uspaskichas tiesiogiai yra tik dvidešimties regioninių interneto portalų ir Kėdainių laikraščio “Rinkos aikštė” savininkas.
Paklaustas apie V.Uspaskicho žiniasklaidos verslą ir apie žiniasklaidos grupę “Balsas.lt leidiniai”, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius pateikė tokį vertinimą: “Balsas.lt leidiniai” – mistinė žiniasklaidos grupė. Lyg vaiduoklis. Tikrųjų svaininkų nežinau. Bet man atrodo įdomios šios grupės sąsajos su “Respublikos” leidinių grupe, taip pat su Darbo partija ar jos atstovais.”

Vidutiniškai kas penktas lietuvių socialinės medijos įrašas apie Didžiąją Britaniją, Ispaniją ar Norvegiją yra susijęs su emigracijos tema.

Tai parodė rinkos ir žiniasklaidos tyrimų kompanijos TNS LT atliktas tyrimas. Jo metu buvo analizuojami lietuvių komentarai tinklalapiuose, pasisakymai forumuose, tinklaraščiuose ir tokiuose socialiniuose tinkluose kaip „Facebook“ ir „Twitter“.

Minėto tyrimo metu buvo orientuojamasi į tris valstybes Didžiąją Britaniją, Ispaniją ir Norvegiją, kurios atspindi skirtingus Europos geografinius regionus. Kalbėdami apie emigraciją, vartotojai dažniausiai – t. y. 46 proc. su šia tema susijusių pasisakymų – minėjo Angliją, kuomet šiek tiek daugiau nei 30 proc. tokių pasisakymų teko Norvegijai, o 24 proc. – Ispanijai.

Apskritai Didžioji Britanija mūsų šalies socialinėje žiniasklaidoje minima beveik du kartus dažniau už Ispaniją ir Norvegiją. Anglijos paminėjimai sudaro daugiau nei 48 proc. nuo visų trijų šalių paminėjimų dalies.

Be emigracijos Lietuvos socialinės medijos vartotojai Didžiąją Britaniją, Norvegiją ir Ispaniją dažniau sieja su turizmo, ekonomikos bei sveikatos apsaugos temomis.

„Vertindami skirtumus tarp valstybių pagal paminėjimų kontekstą, pastebėjome, kad Ispanija dažniau už kitas šalis siejama su turizmu ir sportu, kuomet Norvegija užima lyderio pozicijas kalbant apie ekonomikos temas“, – teigia Linas Spėčius, TNS LT komunikacijos analizės vadovas.

Anot L. Spėčiaus, socialinėje medijoje dažniausiai aptarinėti Ispanijos kurortai, Norvegijos pragyvenimo lygis bei atlyginimai ir Anglijos gydymo įstaigos bei paslaugos. Taip pat aktyviau diskutuota apie minėtų valstybių pilietybės įgijimą, studijų kainas, dokumentus socialinėms išmokoms gauti.

Aktyviausiai nuomonę apie minėtas šalis vartotojai reiškia tinklalapių komentaruose – 46 proc., forumuose – 42 proc. ir tinklaraščiuose – 10 proc. visų tirtų paminėjimų. Žymiai rečiau vartotojai apie Lietuvos emigrantus traukiančias šalis pasisako socialiniame tinkle „Facebook“ – tokių pasisakymų dalis jame sudaro tik 0,7 proc.

Tyrimas, kurio metu buvo analizuojami užsienio valstybių paminėjimai Lietuvos socialinėje medijoje, buvo atliktas 2011 m. lapkritį, pasitelkus „TNS/NewsPoint“ interneto monitoringo sistemą. Tyrime nenaudoti paminėjimai, kuriuose tiriamos šalys nurodomos kaip internete siūlomų įsigyti prekių gamintojos arba nurodoma, kad siūlomos įsigyti prekės yra įvežtos iš tiriamų šalių.

TNS LT kontroliuoja tarptautinė tyrimų kompanija TNS Global, kuri turi sukaupusi daugiau nei 60 metų patirtį rinkos tyrimų ir įžvalgų srityje. TNS atstovybės yra įsikūrusios daugiau nei 80-yje pasaulio šalių Europoje, Pietų ir Šiaurės Amerikoje, Azijoje ir Ramiojo vandenyno regione, Afrikoje ir Viduriniuose Rytuose.