Atlyginimas

Jeigu gatvėje praeivių paklaustume, kokioje Lietuvos savivaldybėje jie labiausiai norėtų gyventi, atspėti pirmąsias vietas nebūtų sunku. Šie hipotetiniai atsakymai kone identiškai sutampa su pirmosiomis savivaldybių reitingo pozicijomis. Domėdamasis, kur ir kodėl Lietuvoje yra geriausia ir blogiausia gyventi, „Veidas“ šį reitingą pateikia jau dešimtą kartą.

Geriausia 2016 metų savivaldybė kartu yra ir pati mažiausia Lietuvoje: Nidą, Juodkrantę, Preilą ir Pervalką jungiančioje Neringoje iš viso gyvena šiek tiek daugiau nei 3 tūkst. gyventojų. Ji turi beveik 1,5 tūkst. mažiau žmonių už Birštono savivaldybę ir jau daugiau nei dvigubai atsilieka nuo trečios pagal mažumą Rietavo savivaldybės. Galima manyti, kad šis faktas truputį iškraipo kai kuriuos svarbius statistinius rodiklius.

Vertindami visas Lietuvos savivaldybes daugiausiai dėmesio teikėme ekonominiams kriterijams. Per metus Neringoje labiausiai padaugėjo gyventojų (2,3 proc.), čia buvo mažiausias nedarbas visoje Lietuvoje, taip pat veikė daugiausiai ūkio subjektų, tenkančių tūkstančiui žmonių, gyveno mažiausiai socialines pašalpas gaunančių gyventojų ir socialinės rizikos šeimų bei daugiausiai darbingo amžiaus žmonių Lietuvoje. Vienam neringiškiui teko ir daugiausiai savivaldybės biudžeto lėšų.

Per metus Neringoje labiausiai padaugėjo gyventojų (2,3 proc.), čia buvo mažiausias nedarbas visoje Lietuvoje, taip pat veikė daugiausiai ūkio subjektų, tenkančių tūkstančiui žmonių, gyveno mažiausiai socialines pašalpas gaunančių gyventojų ir socialinės rizikos šeimų bei daugiausiai darbingo amžiaus žmonių Lietuvoje.

Neringos savivaldybėje fiksuotas nedidelis nusikalstamumas, Kuršių nerijoje gyventojai serga retai, čia puikus asfaltuotų ne valstybinės reikšmės kelių procentas, taip pat nėra eilių darželiuose. Neringoje ir aukštas tiesioginių užsienio investicijų rodiklis, geri abiturientų egzaminų rezultatai.

Tiesa, savivaldybėje dėl suprantamų priežasčių nevyksta naujos statybos ir namų renovacija, dirba nedaug gydytojų ir slaugytojų. Čia ir brangiausias Lietuvoje šildymas bei didelis savivaldybės įsiskolinimas, tenkantis vienam gyventojui. Tačiau šie minusai neatsveria Neringos privalumų, leidžiančių savivaldybei įsitaisyti pirmoje reitingo pozicijoje.

Norint įvertinti kontrastą tarp to, kaip yra, ir to, kaip gali būti, užtenka nuvažiuoti keliolika kilometrų už Nidos į Kaliningradui priklausančią Kuršių nerijos pusę. Beveik jokios turistinės ir poilsio infrastruktūros, po karo apgyvendinti ir nuo to laiko neremontuoti vokiški namai, chaotiškas ir neišvaizdus apstatymas, nors lyg ir turėtų galioti tie patys UNESCO standartai, – tokia šiandien yra Šarkuvos, Rasytės, Pilkopių ir kitų Rusijos pusėje esančių gyvenviečių kasdienybė. Vasarą Nidos ir Juodkrantės pakrantės būna plačiausiai nusėtos jachtų burėmis, o Kuršių nerijos Kaliningrado pusėje jų iš viso yra dvi.

Autsaiderės atsilieka visais atžvilgiais

Savivaldybės mažumas dar tikrai nereiškia, kad gyvenimo kokybė čia savaime geresnė nei kitur. Tai liudija „Veido“ reitingo pabaigoje atsidūrusios savivaldybės. Paskutines vietas užėmusios Kalvarijų ir Pagėgių savivaldybės kartu yra ir vienos mažiausių šalyje. Pagėgiuose vien per praėjusius metus gyventojų sumažėjo 3,5 proc. (iš viso 297 žmonėmis), pagal šį rodiklį šis regionas yra akivaizdus lyderis Lietuvoje blogąja prasme.

Paskutinę vietą reitinge užėmusioje Kalvarijos savivaldybėje nevyksta daugiabučių namų renovacija, čia ir didžiausia socialinių pašalpų gavėjų dalis Lietuvoje, nedarbas siekia beveik 15 proc. Į regioną neateina beveik jokių užsienio investuotojų, o ir vietiniai gyventojai nėra verslūs ir aktyvūs – savivaldybėje veikia mažiausiai ūkio subjektų Lietuvoje, skaičiuojant tūkstančiui gyventojų. Vidutinis atlyginimas Kalvarijoje tėra 440 eurų, tai taip pat antras prasčiausias rezultatas – Kalvarija lenkia tik Šalčininkų rajoną.

Nedidelį ūkio subjektų skaičių lemia ir tai, kad paskutines pozicijas užimančios savivaldybės daugiausia yra kaimiškos, čia vyrauja žemės ūkio veikla. Pavyzdžiui, trečiame nuo galo Lazdijų rajone šiuo metu dirba 3034 ūkininkai. Tiesa, kaip teigia šios savivaldybės vadovas, dabar rajonas aktyviai persiorientuoja į turizmo sektorių.

Jeigu jaunosios kartos kūrybiškumas, aktyvumas ir mokslo rezultatai lemia galimą regionų proveržį ateityje, jo šioms savivaldybėms artimiausiu metu neverta tikėtis. Kalvarijos ir Pagėgių savivaldybės užima paskutines vietas ir pagal abiturientų laikytų egzaminų rezultatus – vidutinis egzamino įvertinimas čia yra vos 35 balai iš šimto.

Ekonominė miestų ir provincijos perskyra didėja

Dažnai galima girdėti politikų ir ekspertų kalbas apie dvi Lietuvas: tai auganti, ekonomiškai klestinti, jaunimą, darbo jėgą ir protus siurbianti trijų didžiųjų miestų bei aplinkinių jų regionų Lietuva ir senstanti, emigruojanti, iš socialinių pašalpų, pensijų ir menkai apmokamo darbo gyvenanti „antroji“ Lietuva. Šias dvi valstybės dalis suartinti, jų skirtumus aplyginti žadėjo jau ne vienas politikas populistas. Ir šiemet prieš rinkimus, kaip įprasta, pilasi planai bei pažadai plėtoti regioninę politiką ir pritraukti čia įvairių investicijų. Tačiau dažnai po rinkimų tai ir telieka mintimis bei pažadais.

Tą iliustruoja ir ekonominiai „Veido“ reitingo kriterijai. Susumavus penkis pagrindinius 

 rodiklius – nedarbą, užsienio investicijas, vidutinį atlyginimą, ūkio subjektų ir darbingų žmonių skaičių, pirmoje pozicijoje, kaip ir galima numanyti, atsiduria sostinė Vilnius, maždaug penktadaliu lenkiantis artimiausius „persekiotojus“.

Nenuostabu, kad pagal ekonominius kriterijus pirmaujančios savivaldybės spiečiasi greta didžiųjų miestų: Elektrėnų, Trakų, Kauno, Panevėžio, Kaišiadorių, Kretingos rajonai patenka į pirmąjį penkioliktuką.

Pagal ekonominius kriterijus pirmaujančios savivaldybės spiečiasi greta didžiųjų miestų: Elektrėnų, Trakų, Kauno, Panevėžio, Kaišiadorių, Kretingos rajonai patenka į pirmąjį penkioliktuką.

Gana aukštai išlieka ir po Ignalinos atominės elektrinės uždarymo iš pažiūros stagnuojantis Visagino miestas: vidutinė alga čia iki šiol siekia 612,60 euro, o savivaldybė užima antrą vietą Lietuvoje pagal darbingo amžiaus žmonių skaičių.

Ekonomiškai gyvybingi ir du regionai, kuriuose veikia sovietinės pramonės milžinai. Net penktoje vietoje pagal ekonominius kriterijus yra Kėdainių rajonas, kuriame nedarbas siekia tik 6,6 proc., o vidutinis atlyginimas – net 636,60 euro. Tokį aukštą rezultatą daugiausia lemia fosfatų pramonės bendrovė „Lifosa“, mokanti vienus didžiausių atlyginimų Lietuvoje. O tryliktoje vietoje atsiduria Mažeikių rajonas, kurio gyventojus įdarbina kitas pramonės gigantas – naftos perdirbimo gamykla „Orlen Lietuva“.

Kai kurios savivaldybės pagal ekonominį gyvybingumą, priešingai, renka kone minimalius balus. Paskutinis pagal šiuos kriterijus – Ignalinos rajonas, toliau rikiuojasi Kalvarijos, Zarasų, Lazdijų, Kupiškio, Kelmės ir Jurbarko rajonai. Čia beveik nėra užsienio investicijų, vyrauja didelis nedarbas, savivaldybėse mažai darbingų žmonių, o vidutiniai atlyginimai šiuose regionuose vos viršija 400 eurų ribą.

Gydytojai

Didieji miestai – lyderiai ir medicinos srityje

Vertinant tris su medicina ir sveikatingumu susijusius kriterijus – gyventojų sergamumą bei gydytojų ir slaugytojų skaičių, tenkantį tūkstančiui gyventojų, į priekį taip pat išsiveržia didieji miestai. Aukščiausiu rodikliu gali didžiuotis Klaipėdos miestas, kuriame yra daugiausiai slaugytojų. Beveik identiškas ir toliau einančių Vilniaus bei Kauno, šiek tiek mažesnis – Šiaulių įvertinimas.

Mažiausiai Lietuvoje serga Utenos rajono gyventojai, pagal šį rodiklį ši savivaldybė yra penkta. Aukštas vietas šioje srityje užima Rokiškio, Ignalinos, Pasvalio ir Joniškio rajonai. O akivaizdžiai prasčiausia padėtis šiuo požiūriu yra Birštono savivaldybėje, kuri gerokai atsilieka net nuo kitų autsaiderių – Kauno ir Kretingos rajono.

Užtat Birštono savivaldybė surinko maksimalų balų švietimo srityje. Birštono abiturientai šiemet geriausiai visoje Lietuvoje išlaikė baigiamuosius egzaminus. Be to, šioje savivaldybėje, kaip ir maždaug pusėje visų kitų šalies savivaldybių, nėra vaikų, laukiančių vietos darželyje. Kiti lyderiai švietimo srityje – Palanga, Alytaus bei Kauno miestai ir Druskininkų rajonas. Šiose savivaldybėse eilių į darželius taip pat nėra, o abiturientų rezultatai beveik pavyzdingi.

Darželiai

Prasčiausiai švietimo srityje atrodo Šilalės rajono, Pagėgių, Kazlų Rūdos, Kauno ir Vilniaus rajonai. Ilgos eilės prie darželių durų smukdo ir sostinę (čia vietos laukia 4 tūkst. vaikų) bei uostamiestį (laukia 208 vaikai).

Socialiai pažeidžiamiausias – Pakruojis

Susumavus tris socialinę padėtį apibrėžiančius kriterijus, socialiai problemiškiausia Lietuvos savivaldybe galima laikyti Pakruojo rajoną. Ši savivaldybė yra šeštoje vietoje pagal nusikalstamumą ir socialinės rizikos šeimų skaičių tūkstančiui gyventojų, be to, daugiau nei 7 proc. savivaldybės gyventojų gauna socialines pašalpas (7 vieta Lietuvoje). Pagal šiuos tris kriterijus socialinė padėtis taip pat bloga Akmenės rajono, minėtų Kalvarijos bei Pagėgių ir Šalčininkų rajono savivaldybėse.

O štai Neringoje socialinės rizikos šeimų apskritai nėra, socialines pašalpas gauna vos pusė procento gyventojų. Kiti lyderiai socialinėje srityje yra Kretingos, Klaipėdos, Druskininkų ir Kauno rajonai, taip pat Birštonas ir Palanga.

Šilumos kaina

Vertinant savivaldybes pagal infrastruktūrą (šilumos kainą, pastatų renovaciją ir asfaltuotų nevalstybinės reikšmės kelių procentą), pirmoje vietoje šiek tiek netikėtai atsiduria Visaginas. Renovacija čia apskritai nevyksta – dėl labai kritusių nekilnojamojo turto kainų gyventojai nėra pasiryžę į jį investuoti sumų, keliskart viršijančių pačią turto vertę. Tačiau visaginiečiai vis dar mažiausiai Lietuvoje moka už šilumą, o nevalstybinės reikšmės kelių su žvyro danga apskritai neturi.

Įvertinti renovacijos mastą nėra paprasta – jokios oficialios ir tikslios statistikos šioje srityje nėra. Būsto energijos taupymo agentūra registruoja jau baigtus ir šiuo metu vykdomus projektus, tačiau neturi tikslaus daugiabučių namų skaičiaus. Šiam rodikliui pasitelkėme Statistikos departamento duomenis (apie kiekvienoje savivaldybėje stovinčius daugiabučius namus, statytus iki 1993 m.), nes pačios savivaldybės buvo linkusios statistiką pagražinti – nepriskaičiuoti gyvenvietėse stovinčių vadinamųjų kaimo daugiabučių ir pan.

Žinoma, toks mechaninis renovacijos masto apskaičiavimas yra tik apytikris. Tačiau jis neiškraipė tikrovės – bene intensyviausiai renovaciją vykdanti Ignalinos rajono savivaldybė tapo šios srities lydere, po jos atsidūrė Druskininkų, Molėtų ir Jonavos rajonai bei Birštonas. O kai kuriose savivaldybėse iki šiol nėra nė vieno renovuoto namo.

Kaip vertinome savivaldybes

Sudarant 2016 m. „Veido“ savivaldybių reitingą iš viso buvo vertinami 22 statistiniai kriterijai. Kiekviena savivaldybė maksimaliai galėjo surinkti 200 taškų, mažiausiai – 22 taškus. Svarbiausi reitingo kriterijai, maksimaliai suteikę 15 balų, yra gyventojų skaičiaus pokytis per metus, nedarbas, vidutinis atlyginimas ir savivaldybės biudžeto lėšos vienam gyventojui. Mažiausiai svarbūs kriterijai – kultūros centrų (2 taškai) ir bibliotekų skaičius (3 taškai).

Vertinant pasirinktus kriterijus buvo naudojami Statistikos departamento, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Higienos instituto, Lietuvos darbo biržos, Būsto energijos taupymo agentūros, Nacionalinio egzaminų centro, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos, savivaldybių „Veidui“ pateikti duomenys.

„Veido“ reitingo lentelėje pateikiamos savivaldybių užimtos vietos pagal kiekvieną iš kriterijų atskirai bei bendra savivaldybės surinktų taškų suma. Taškai savivaldybėms buvo skiriami ne pagal konkrečią poziciją, o pagal proporcinį įvertį, kai maksimalus rezultatas yra 2–15 taškų, atsižvelgiant į kriterijus reikšmingumą, o minimalus – 1 balas. Visuose kriterijuose, kuriems yra svarbus savivaldybės dydis, taikytas rodiklis vienam tūkstančiui gyventojų.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

Shutterstock nuotr.

Rasa VAITKEVIČIENĖ

„Lietuva šiandien stokoja susipratusio elito ir aristokratijos, kurių mąstymas neapsiribotų kadencijomis“, – atrodo, kad šis Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidento Roberto Dargio pastebėjimas šiemet taps metų fraze: į kurią valstybės veiklos sritį bestum pirštu, visoms tiktų.

„Mąstymo kadencijomis“ pasekmės itin skaudžios sveikatos priežiūros srityje. Sparčiai didėja valstybės išlaidos sveikatos priežiūrai. Visuomenė sensta. Gilėja praraja tarp gyventojų poreikių sveikatos priežiūrai ir valstybės galimybių juos finansuoti.

Įteisins kyšininkavimą?

Patylomis būgštaujama, kad artėja sveikatos sistemos krizė: ar po keleto metų valstybė pajėgs užtikrinti nemokamą gydymą visiems savo piliečiams? Ragindami veikti, siūlydami konkrečius žingsnius, ekspertai, medikai mina sveikatos politikų ir valdininkų slenksčius. Tačiau dėl sveikatos politikos tęstinumo stokos esminių sprendimų Lietuvoje vis nėra.

Ką tik vietoj rimtų, esminių sprendimų sulaukėme dar vienos imitacijos – VTEK siūlymo oficialiai įteisinti pacientų pinigines dovanas medikams.

Ką tik vietoj rimtų, esminių sprendimų sulaukėme dar vienos imitacijos – VTEK siūlymo oficialiai įteisinti pacientų pinigines dovanas medikams.

Tokį valdininkų užmojį net ir Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Antanas Matulas pavadino absurdišku, profanuojančiu pačią problemą. „Siūloma įteisinti tai, su kuo valstybė nesusitvarko, – kyšius, net neišsiaiškinus, dėl ko žmonės tuos kyšius duoda“, – aštriai VTEK siūlymą įvertino Seimo narys.

Būtini skaidrūs ir legalūs sveikatos sistemos finansavimo pokyčiai. Tokie pasiūlymai yra parengti ir ne kartą išdėstyti sveikatos valdininkų, politikų, medikų, įstaigų vadovų oficialiuose susitikimuose, tačiau realių, pacientui juntamų sprendimų priimta nebuvo.

Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos prezidentas Laimutis Paškevičius pastebi, kad mūsų šalis tebėra vienintelė Europos Sąjungos valstybė, kurioje iki šiol nesiryžtama nelegalius ir neoficialius mokėjimus paversti legaliomis ir oficialiomis priemokomis: įvesti papildomą savanorišką sveikatos draudimą ir sveikatos priežiūros sektorių padaryti skaidresnį, ekonomiškai tvaresnį, aukštesnės kokybės, saugesnį.

„Sveikatos priežiūros sektorių įvairūs korupcijos tyrimai jau antrą dešimtmetį įvardija kaip la­biau­siai korumpuotą, kuriame klesti nelegalūs ,atsilyginimai už paslaugas. Visa tai neabejotinai neigiamai veikia tiek valstybinius, tiek privačius paslaugų teikėjus“, – mano L.Paškevičius.

Atsiliekama šviesmečiais

Iš asociacijos prezidento pateiktų duomenų aiškėja, kaip smarkiai šioje srityje atsiliekame nuo Eu­ropos. Lietuvoje privatus sektorius sveikatos priežiū­ros srityje tesudaro 7–8 proc., kai Europos Są­jungos šalių vidurkis – apie 40–50 proc. ES valstybėse privatūs paslaugų teikėjai yra lygiaverčiai sveikatos sistemos dalyviai ir vidutiniškai sudaro apie 90 proc. pirminės asmens sveikatos priežiūros paslaugų rinkos (Lietuvoje – apie 30 proc.); apie 50 proc. am­bu­latorinių konsultacijų rinkos (Lietuvoje – apie 8 proc.); apie 50 proc. dienos chirurgijos paslaugų rinkos (Lietuvoje – apie 15 proc.); apie 30 proc. stacionarinių paslaugų rinkos (Lietuvoje nesiekia 1 proc.).

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 2013 m. ES vienam šimtui stacionaro lovų teko 33,64, o Lietuvoje – vos 1,56 privačios stacionaro lovos. ES šalių statistika rodo, kad Lietuvoje privati stacionarinė pagalba yra viena silpniausiai išplėtotų ir pacientams sunkiausiai prieinamų tarp visų ES valstybių.

Daugumoje ES valstybių pacientams sudarytos sąlygos vienodais pagrindais rinktis valstybinių ir privačių sveikatos priežiūros įstaigų teikiamas paslaugas bei gauti apmokėjimą už jas iš valstybinių sveikatos draudimo fondų. Lietuvoje stacionarinis sektorius vis dar yra valstybės monopolizuotas, privačių įstaigų neįsileidžiama.

Plėtros metmenys dūli stalčiuje

Esama padėtis netenkina ir pacientų atstovų. Lietuvos pacientų organizacijų atstovų tarybos pirmininkė Vida Augustinienė jau prieš ketverius metus ragino, kad valstybė turėtų nedelsdama priimti strateginį sprendimą įvesti papildomą sveikatos draudimą: tai mažintų pacientų išlaidas ir nelegalius mokėjimus.

„Visos Europos valstybės siekia, kad sveikatos priežiūros paslaugos ir finansavimas joms būtų teikiama vienodomis sąlygomis, nesvarbu, įstaiga valstybinė ar privati.

Visos Europos valstybės siekia, kad sveikatos priežiūros paslaugos ir finansavimas joms būtų teikiama vienodomis sąlygomis, nesvarbu, įstaiga valstybinė ar privati.

Svarbu, kad tos paslaugos būtų kokybiškos, kvalifikuotos ir kad žmogus jas gautų laiku. O kai pas mus nėra vienodų sąlygų – praktiškai nėra ir konkurencijos. Privačios įstaigos turi puikią aparatūrą, kvalifikuotų gydytojų, tačiau su jomis nesudaromos stacionarinių paslaugų su­tartys. Valstybės institucijos nenori, kad žmogus tu­rėtų laisvę rinktis tą gydymo įstaigą, kuri jam labiau patinka“, – pastebi pacientų atstovė.

V.Augustinienė apgailestauja, kad šiandien, 2016-aisiais, nė per žingsnį nepasistūmėta įgyvendinant prieš penkerius metus Seimo patvirtintą do­kumentą – 2011–2020 m. Lietuvos sveikatos siste­mos plėtros metmenis. O ten, be kita ko, siūlyta sudaryti lygias konkurencines ir veiklos sąlygas, vienodas galimybes valstybės ir privataus sektoriaus įstaigoms, skatinti privačių pirminės sveikatos priežiūros įstaigų plėtrą, netgi ketinta sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis sudariusioms privačioms medicinos įstaigoms leisti panaudos teise naudotis savivaldybių kilnojamuoju ir nekilnojamuoju turtu.

Tačiau po praėjusių rinkimų naujos kadencijos Seimo sveikatos politikai rinkosi kardinaliai kitus prioritetus. Metmenys dulka stačiuose, o vienas pa­grindinių pacientų lūkesčių – lygios galimybės gauti paslaugas tiek valstybinėse, tiek privačiose sveikatos priežiūros įstaigose – nėra užtikrintas iki šiol.

Didžiausios bėdos – tai sveikatos politikos tęstinumo stoka (trys socialdemokratų sveikatos ministrai kiekvienas vykdė priešingą politiką, ankstesnio Seimo priimti dokumentai buvo ignoruojami); mažėjantis finansavimas: žadėta sveikatos apsaugai skirti 4,2 proc. bendrojo vidaus produkto (2012 m. buvo 4,1 proc.), tačiau šiemet skirta tik 3,9 proc.; privačias medicinos įstaigas diskriminuojanti sveikatos politika, sukurianti kliūtis investicijoms į sveikatos sistemą.

Tad ką reikėtų daryti toliau? Viena vertus, teorinių strategijų ir metmenų jau turime per akis. Kita vertus, privačios medicinos atstovai, seniai ra­gi­nan­tys imtis pribrendusių permainų, turi ką pasiūlyti.

Sprendimų yra – nėra valios

Štai kai kurie Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos prezidento L.Paškevičiaus siūlymai: sudaryti ne teorines, o realias galimybes pacientams rinktis privačią ar valstybinę sveikatos priežiūros įstaigą ir gauti ligonių kasų apmokėjimą už paslaugas. Užtikrinti ekonomikos dėsnių ir konkurencijos veikimą sveikatos priežiūros sektoriuje, įdiegti skaidrią, ekonominiais skaičiavimais pagrįstą sveikatos priežiūros paslaugų kainodarą.

Taip pat L.Paškevičius siūlo atsisakyti valstybės investicijų programų bei kitų neskaidriai vykdomų, konkurenciją iškreipiančių finansinių išteklių pa­skirstymo instrumentų, šias lėšas įtraukiant į Pri­valomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą.

Papildomų investicijų į sveikatos paslaugų sekto­rių galima pritraukti nelegalius atsiskaitymus pa­verčiant legaliomis priemokomis už sveikatos priežiūros paslaugas, išskyrus būtinąją medicinos pa­galbą bei apsaugant socialiai pažeidžiamas visuomenės grupes. Raginama leisti veikti fizinių ir juridinių asmenų papildomo (savanoriško) sveikatos draudimo mechanizmui.

Taip pat siūloma pakeisti sutarčių su ligonių teritorinėmis kasomis sudarymo tvarką bei kitus teisės aktus, užtikrinant, kad pacientams sveikatos priežiūros paslaugos vienodais pagrindais būtų kompensuojamos tiek valstybinėse, tiek privačiose gydymo įstaigose.

„Esminiai pokyčiai sveikatos priežiūros sektoriuje galimi tik tuomet, jei iš tiesų bus siekiama orienta­cijos į paciento poreikius, sprendimų priėmimo skaidrumo, paslaugų kokybės ir valdymo efektyvumo. Tuomet pacientas taps tikra, o ne tik komunikuojama sveikatos reformos ašimi, o sveikatos priežiūros sektorius priartės prie ekonominiais pagrindais veikiančio šalies ūkio. Tada ir viešųjų finansų poreikis taptų mažesnis, nes jie būtų naudojami efektyviau, be to, būtų pritraukta papildomų privačių finansavimo šaltinių“, – įsitikinęs L.Paškevičius.

Tad pasiūlymų ir vizijų, kaip reikėtų gerinti šlyjančią šalies sveikatos apsaugos sistemą, turime. O netrukus paaiškės, ar sulauksime žmonių, pasiryžusių įgyvendinti esmines permainas, ar užderės tik dar vienos kadencijos politikų.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Kristinos KANIŠAUSKAITĖS-ŠALTMERĖS nuotr.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

„Vieni mane sveikina kaip bočelį Dapkų, kiti kaip Valiukonioką. Tiek Pilaitės bobutės, tiek „bomžikai“ linksi vienodai, nes pažįsta, o klausimai, kada bus kartojamas serialas – nuolatinis mano palydovas“, – kuklinasi savo vaidmenų kine ir televizijoje įkaitu tapęs Ferdinandas Jakšys.

Pernai aktorius nusifilmavo brangiausiame visų laikų Lietuvoje filmuotame BBC ir amerikiečių kompanijos „The Weinstein Company“ šešių serijų televizijos filme „Karas ir taika“.

Reikia prisiversti, nes fiziškai nebepajėgiu. Nors per literatūrinius vakarus po pusantros valandos skaitau ir ant scenos dar užropoju.

Senąjį grafą Bezuchovą pirmoje televizijos filmo, sukurto pagal rašytojo Levo Tolstojaus romaną, serijoje suvaidinęs aktorius Fer­di­nan­das Jakšys juokauja, kad iš jo suvaidinto grafo tik vardas liko, nes popas atgiedojo šio šermenyse: „Vertinu šią galimybę kaip karjeros viršūnę, po kurios vaidinti niekur kitur nebenoriu. Vien filmo biudžetas – 60 mln. eurų, tad ar ver­ta stebėtis, kodėl filmavimo metu visi ant pirščiukų lakstė, o aktoriai mėgavosi išskirtiniu dė­mesiu? Jau pirmoje Lietuvoje pradėto rodyti filmo serijoje galima atpažinti Gedimino pilį, Vilniaus universitetą, Trakų Vokės dvarą. Tai iš tiesų itin vykusi Andrew Davieso L.Tolstojaus romano „Karas ir taika“ adaptacija“, – įspūdžiais dalijasi dešimtis vaidmenų teatre ir kine sukūręs aktorius, pastaraisiais metais vaidinęs paties režisuotame monospektaklyje „Vaiž­gantas“.

Teatre pagal sutartis vis dar vaidinantis F.Jak­šys neslepia palengva save stabdantis: „Li­teratūrinių projektų dar turiu, su jais važinė­ju po Lietuvą, bet su ilgesniais tekstais jau sun­ku. Reikia prisiversti, nes fiziškai nebepajėgiu. Nors per literatūrinius vakarus po pusantros valandos skaitau ir ant scenos dar užropoju.“

Lietuvos teatro ir kino aktorius Rimgaudas Karvelis, tais pačiais metais kaip ir F.Jakšys pradėjęs vaidinti Jaunimo teatre, juokauja, kad jo bičiuliui su sveikata prastai tik tol, kol nesiekia scenos, o į ją užkopęs jis vėl virsta Dievu: ne vieną aktorių nuo ligoninės scena yra išgelbėjusi, F.Jakšys – ne išimtis.

Stipriausia trauka – į tėviškę

Iš tų pačių Svėdasų, kaip ir jo numylėtas Vaižgantas, kilęs F.Jakšys, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, su šeima siauruku atvažiavo į Utenos geležinkelio stotį ir apsigyveno Duokiškyje. F.Jakšiui ši vieta ypatinga prisiminimais ne tik apie motinos tėviškę, gražius vaikystės metus, senelius, bet ir apie trėmimo į Sibirą vaizdus. Šių vietovių iš savo širdies taip lengvai nepaleisi, matyt, tai ir veda aktorių kiekvieną vasarą į Duokiškio festivalį, prie kurio organizacinių reikalų ir pats yra ne kartą prisidėjęs.

Tai vie­nas geriausių žmonių, nes kilęs iš Aukš­taitijos, ne žemaitis ar suvalkietis, bet prireikus tvirtesnį žodį ir iš jo išgirsi.

„Tamsiems ežerams su baltai pražydusiomis lelijomis, literatūrinėms programoms, dvasingiems pašnekesiams jis randa laiko pasirodęs širdžiai brangiame krašte. Savo paprastumu, lengvu bendravimu ir geru ūpu prie kiekvieno pritinka“, – apie vasaromis sutinkamą aktorių atsiliepia Rokiškio Juozo Keliuočio bibliotekos direktorė Alicija Matiukienė.

Jai antrina rytais ir vakarais bičiulį telefonu kalbinantis R.Karvelis: „Ferdinandui dabar gyventi neduoda išvykos į mokyklas, kaimus, bet tai jo sveikatai gerai, visas ligas keliaudamas pamiršta.“

Netgi pagal gimimo vietą apie šį žmogų, anot R.Karvelio, nieko blogo nepasakysi: „Tai vie­nas geriausių žmonių, nes kilęs iš Aukš­taitijos, ne žemaitis ar suvalkietis, bet prireikus tvirtesnį žodį ir iš jo išgirsi.“

F.Jakšio šeimai persikėlus į Uteną, būsimąjį aktorių likimas suvedė su neeiline asmenybe – mokytoju Rapolu Šalteniu, pakvietusiu jį lankyti literatūros ir dramos būrelį. Jaunajam Ferdinandui tai padarė didžiulį poveikį, todėl 1956 m. į Utenos medicinos mokyklą jis stojo dantis sukandęs, o pirmai progai pasitaikius taikė į Lietuvos valstybinės konservatorijos Teatro fakultetą.

Medicina liko tik scenoje

„Nedaug trūko, kad būčiau tapęs akušeriu: buvau keturis gimdymus priėmęs, koją nupjovęs, operacijose dalyvaudavau drąsiai. Tačiau labai džiaugiausi nusimetęs baltą chalatą ir išlaikęs egzaminus Konservatorijoje. Vadinu tai savo mokytojo R.Šaltenio nuopelnu, nors aktoriaus profesijos tuo metu niekas nevertino (aktoriai buvo vadinami cirkininkais). Visą gyvenimą jaučiausi dėkingas jam už įskiepytą intelektualųjį teatro supratimą“, – sako kitais metais 80-metį pasitiksiantis pašnekovas.

Gerai, kad Ferdinando netraukė medicina, teatro pasaulis būtų netekęs puikaus aktoriaus, šis žmogus neturėjo nei cinizmo, nei chamizmo, iki šių dienų išliko kuklus.

Ilgą laiką balti chalatai jį dar persekiojo Šiaulių dramos teatro scenoje (Ferdinandui vis tekdavo vaidinti medikus), bet ilgainiui nuo jų paspruko ir, kaip pats tvirtina, niekada to nesigailėjo. Vaidinti aktoriui buvęs vienas malonumas: „Dirbau su talentingais režisieriais, kolegos buvo įdomūs, su kai kuriais iš jų bičiuliavomės ir už teatro sienų.“

Studijų metais su F.Jakšiu tame pačiame bendrabutyje gyvenęs aktorius Vytautas Tom­kus apibūdina savo kambario draugą kaip talentingą žmogų, su kuriuo kalbą rasdavo bet kokia tema: „Gerai, kad Ferdinando netraukė medicina, teatro pasaulis būtų netekęs puikaus aktoriaus, šis žmogus neturėjo nei cinizmo, nei chamizmo, iki šių dienų išliko kuklus.“

Išgirdus minimą bičiulio pavardę giedrėja ir Ferdinando veidas: „Žirmūnuose mudu vienas priešais kito namą gyvenome, dažnai skambindavomės, artimai bendravome, kaip dabar su R.Karveliu.“

„Vaižgantas“ ir toliau keliaus per parapijas

Per gyvenimą sutiktus žmones itin mylintis ir branginantis F.Jakšys nepaprastai laimingas, kad yra sutikęs tokių, kurie šiandien padeda įgyvendinti ir jo paties svajones. Vienas jų – Vilniaus rokiškėnų klubo „Pragiedruliai“ pirmininkas Algis Narutis. Vis rečiau prie automobilio vairo sėdančiam Ferdinandui šis žmogus – tikras išsigelbėjimas, kaip juokauja, – tiltas, padedantis pasiekti numylėtą kraštą, į kurį vis veržiasi širdis. „Algi, Algi, kada į gimtinę važiuojame? Jau pasiilgau žmonių ir poezijos“, – sako telefone kartkartėmis žvalų aktoriaus balsą išgirsta A.Narutis. Jis žino, ką reiškia ilgėtis gimtųjų vietų, todėl F.Jakšį mielai pagloboja, į kelionę drauge pakviečia.

Pašnekovas neslepia, kad jo bendrakeleivis, kaip aktorius, itin reiklus ir profesionalus, kaip kompanionas kelyje – nepamainomas. „Tik su­si­pažinęs išgirdau apie jo norą aplankyti visas Rokiškio parapijas ir suvaidinti „Vaižgantą“. 12 parapijų jau įveikėme, liko dar kelios“, – vasaros planais dalijasi A.Narutis.

Paklaustas apie artimiausius planus F.Jakšys sako, kad pabėgimų į sodybą šią vasarą bus, juk laukia kieme dygstantys grybai, tačiau nepaleidžia miesto pulsas: planuose – naujas scenarijus, kurio filmavimai vyks Alantos ir Siesikų dvaruose. Netrukus iš užsienio grįš aktoriaus dukra su anūkais, taigi veiksmo netrūks. Tačiau švenčiausių kasdienybės ritualų net ir tai nepakeis: kasdien aktorius telefonu bendraus su R.Karveliu.

„Mudu taip susibendravome, jog nėra dienos, kad nepakalbėtume. Prasidėjo viskas nuo vaidmenų „Skapeno klastose“, „Paskendusioje vasaroje“. Žinote, Ferdinandas savo intelektu ir išsilavinimu Jaunimo teatre man iki šiol numeris vienas. Bet kuria tema su juo diskutuoti galima, nedažnai tokių asmenybių sutiksi“, – savo telefoniniu kompanionu neatsidžiaugia R.Karvelis.

Futbolo, krepšinio, teatro ir kino aktualijas pokalbių metu aptarinėjantys bičiuliai sako, esą dabar jų kojos nebe tos, kad lakstytų pasikalbėti prie kavos, taigi apsiriboja pašnekesiais telefonu.

„Tuo metu, kai Jaunimo teatras dar tik kūrėsi, nė nenumanėme, kad jo spektakliai bus nuskambėję per visą pasaulį, rengdavome kūrybinius vakarus su poetais, klausydavomės Sigito Gedos poezijos“, – prisimena F.Jakšys, nuo 1994 m. dirbęs Vilniaus senjorų teatro režisieriumi ir meno vadovu.

Aktyvus visuomenininkas yra parengęs ir monospektaklių ciklą „Gintaro paukštė“ apie Lietuvos rašytojus: Vaižgantą, A.Vienažindį, A.Strazdą, V.Kudirką, A.Vienuolį, A.Miškinį.

Tačiau uždirbti iš to, kaip sako pats F.Jakšys, vis nepavyksta. Kviestiniams aktoriams ar dainininkams pinigus už pasirodymus moka, o jam, kaip kraštiečiui, gražiai padėkoja.

„Ne iš aktoriaus profesijos uždirbti – tik es­trados štukmeisteriams gausesnius honorarus moka“, – nusišypso pašnekovas, ne kartą dėl rimtų bėdų jau guldytas į ligoninės lovą, tačiau ilgesnį laiką joje neužsibuvęs.

Dėl artimiausių žmonių, įdomių vaidmenų, sentimentų, vedančių į gimtąjį kraštą, F.Jakšys – jaunatviškas, pasitempęs ir visad pasiruošęs eiti į sceną. Gal todėl jo telefonas vis netyla ir kvietimai liejasi?

Dosjė

l         Amžius: 79 metai.

l         Išsilavinimas: aktorius, teatro režisierius.

l         Alma mater: Lietuvos valstybinė konservatorija (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), Teatro meno institutas Maskvoje.

l         Karjera: dirbo Šiaulių dramos teatre, Jaunimo teatre, Vilniaus senjorų teatre, dėstė Lietuvos konservatorijoje, vaidino kine, TV filmuose, serialuose.

Vaidmenys Valstybiniame teatre:

1966 m. Eskalas – „Romeo ir Džuljeta“ (rež. A.Ragauskaitė), 1969 m. Argantas – „Skapeno klastos“ (rež. V.Čibiras), 1972 m. Algis – „Lenktynių aitvaras“ (rež.  G.Žilys), 1976 m. B.Kaušyla – „Škac, mirtie, visados škac“ (rež. D.Tamulevičiūtė), 1981 m. kunigaikštis – „Pirosmani, Pirosmani“ (rež. E.Nekrošius), 1985 m. Vasilijus – „Daukantas“ (rež. D.Tamulevičiūtė), 1987 m. Pulmonas – „Duokiškis“ (rež.  A.Latėnas), 1995 m. Vaižgantas – „Vaižgantas“(rež. I.Bučienė).

Vaidmenys kine:

1967 m. vargonininkas Ramonas „Suaugusių žmonių žaidimai“ (rež. I.Rudas-Cercovskis), 2008 m. senelis „Nepalikit prašau“ (rež. R.Šarknickas), 2006 m. senjoras „Ostija“ (rež.V.Chlebinskas), 2009 m. vairuotojas „Lernavan“ (rež. M.Sargsyanas), 2011 m. tarnas „Tadas Blinda. Pradžia“ (rež. D.Ulvydas).

Vaidmenys televizijos serialuose:

1984–1985 m. Ferdinandas – „Sveika, Irena“ (rež. G.Dauguvietytė), 1992–1993 m. „Mudu abudu“ (rež. G.Dauguvietytė), 2002–2005 m. Bočelis Dapkus – „Dapkai ir Butkai“ (rež. V.Babaliauskas), 2011 m. Vaiciekus – „Naisių vasara“ (rež. R.Banionis).

Medikai, sveikatos įstaigų vadovai, politikai neslepia nerimo: jei greitai niekas nesikeis, girgždantis Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos vežimas netrukus nebepatemps įsisenėjusių problemų. Vieni pirmųjų apie pribrendusias permainas kalba privačios medicinos atstovai. Ir nieko stebėtina: jie itin greitai pajunta sveikatos politikos klaidas, duobes ir kryčius.

Rasa Vaitkevičienė

Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Antanas Matulas primena, kad visos politinės partijos per pastaruosius Seimo rinkimus į savo programas buvo įtraukusios pažadus nediskriminuoti privataus verslo. „Tačiau šią Seimo kadenciją sveikatos apsaugos srityje stebėjome ir visiškai kitokios politikos viražą – ankstesnio sveikatos apsaugos ministro Vytenio Andriukaičio žygį prieš privačią mediciną, kai buvo viešai deklaruojamas siekis privačiai dirbančius medikus apskritai pašalinti iš nacionalinės sveikatos sistemos. Šiandien Sveikatos apsaugos ministerija, vadovaujama ministrės Rimantės Šalaševičiūtės, pirmtako klaidas jau ištaisė. Vis dėlto, palyginti netgi su kaimynais latviais, estais, pas mus privati medicina iki šiol tebėra diskriminuojama“, – sako politikas.

Būtent konkurencijos tarp privačių ir valstybinių gydymo įstaigų ribojimą „Kardiolitos“ klinikų generalinis direktorius Darius Jonutis įvardija kaip vieną didžiausių problemų, su kuriomis susiduria privačios medicinos įstaigos Lietuvoje. „Įvedusi kvotas asmens sveikatos priežiūros paslaugoms ir padalydama, kiek kuri gydymo įstaiga gali teikti vienokių ar kitokių paslaugų, valstybė stipriai riboja konkurenciją tarp gydymo įstaigų, o dėl to nukenčia pacientas – jis turi ribotas pasirinkimo galimybes ir ne pačią geriausią paslaugos kokybę“, – tvirtina D.Jonutis.

Kita labai svarbi ir medicinos naujoves stabdanti problema yra ta, kad struktūrinė ES parama Lietuvoje skiriama tik viešosioms gydymo įstaigoms, o privačioms, priešingai net nei kaimyninėje Latvijoje, tokia parama negalima. Tai stabdo ne tik naujovių medicinoje plėtrą, bet ir privačių bei viešųjų gydymo įstaigų bendradarbiavimą PPP (angl. „private public partnership“) pagrindu ir didina Lietuvos sveikatos sistemos sąstingį kitų ES šalių atžvilgiu.

„Kardiolitos“ klinikų vadovo pastebėjimu, dar viena problema – tai, kad šalies sveikatos sistemoje smarkiai ribojamas privatus draudimas. Savarankiškai apsidrausti dėl galimų sveikatos sutrikimų Lietuvos pilietis šiandien negali – jį gali apdrausti tik darbdavys, ir tai ne nuo visų galimų sveikatos sutrikimų, taigi valstybinė sveikatos draudimo sistema nėra tobula ir neužtikrina tinkamo „nemokamo“ gydymo.

Sveikatos apsaugos ministrės R.Šalaševičiūtės duomenimis, privačių šeimos gydytojų kabinetų kūrimui buvo skiriama žymi PHARE finansinė parama, padėjusi įsikurti per 100 privačių šeimos gydytojų kabinetų. Iš Europos Sąjungos 2007–2013 m. laikotarpio struktūrinių fondų 17,4 mln. Lt nukreipta privačių specializuotų sveikatos priežiūros paslaugų plėtrai. „Statistiniai duomenys rodo, kad apsilankymai pas privačius pirminio lygio paslaugas teikiančius gydytojus sudaro 30 proc., pas privačius antrinio ir tretinio lygio paslaugas teikiančius gydytojus – 18 proc. visų apsilankymų, pas privačius odontologus – 51,4 proc. visų apsilankymų pas odontologus“, – pastebi ministrė.

Privati medicina visoje Lietuvos sveikatos sistemoje sudaro reikšmingą lyginamąjį svorį. 2014 m. pabaigoje Lietuvoje iš viso veikė 1394 ambulatorinės sveikatos priežiūros įstaigos, iš jų 986 privačios, ir 94 stacionarinės sveikatos priežiūros įstaigos, iš jų 7 privačios. Dar veikia 1842 privačios odontologijos įstaigos. Reikšmingą dalį tarp suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų sudaro privačių teikėjų atlikti brangūs tyrimai. 2013 m. privačios įstaigos suteikė net 67 proc. visų branduolinio magnetinio rezonanso tomografijos ir angiografijos paslaugų.

Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas A.Matulas įsitikinęs – privati medicina šalies sveikatos sistemoje galėtų veikti gerokai veiksmingiau ir netgi smarkiai prisidėtų mažinant pacientų laukimo eiles, bet šią sritį metas aiškiau reglamentuoti. O kvotas medicinos įstaigoms galima padidinti ir apmokėti už daugiau paslaugų tik sumažinus daugybę biurokratinių suvaržymų, kurių apstu visoje sveikatos apsaugos sistemoje.

„Manau, kad dar galima labai daug ką padaryti: mūsų sveikatos apsaugos sistema juk nesugriauta, ne­i­šardyta, bet padėtis kasmet blogėja. Akivaizdu, kad politinės partijos neturi parengtų žmonių, kurie suvoktų, kaip ši sistema turėtų veikti. Dabartinės kadencijos politikai neturi jokių idėjų, kaip sveikatos apsaugos sistemoje panaudoti privačių medikų paslaugas. O sveikatos apsaugos sistema yra socialiai jautri, tačiau tokia sustabarėjusi ir tokia korumpuota, kad jei dar kelerius metus nebus nieko daroma, net jei kasmet didinsime sveikatos apsaugos finansavimą, galų gale prieisime aklavietę“, – neabejoja A.Matulas.

O Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos prezidentas Laimutis Paškevičius apibendrina dar plačiau: „Dalis problemų, su kuriomis susiduria ar artimiausiu metu susidurs sveikatos priežiūros sektorius, kels didelius iššūkius tiek privačioms, tiek valstybinėms gydymo įstaigoms.“

Pasak L.Paškevičiaus, vienas didžiausių iššūkių – dėl sumažėjusio gimstamumo ir išaugusios jaunimo emigracijos senstanti Lietuvos visuomenė ir didėjančios išlaidos jos sveikatos priežiūrai. Per pastarąjį dešimties metų laikotarpį (2004–2014 m.) vidutinė Lietuvos gyventojų gyvenimo trukmė pailgėjo nuo 72 iki 74 metų, pensinio amžiaus sulaukusių gyventojų santykis padidėjo nuo 20 iki 23 proc., o vaikų iki 15 metų sumažėjo 28,7 proc; šimtai tūkstančių jaunų, sveikų, dirbančių būsimų tėvų emigravo.

„Lietuva jau pripažinta sparčiausiai senėjančia Europos Sąjungos valstybe. Kadangi uždirbančių, mokančių mokesčius ir sveikatos draudimo įmokas žmonių lieka vis mažiau, o finansų poreikis sveikatos priežiūrai didėja, valstybė jau dabar yra nepajėgi biudžeto ir privalomojo sveikatos draudimo lėšomis finansuoti sparčiai augančių sveikatos priežiūros poreikių ir su jais susijusių išlaidų. Susidaro aiškus neatitikimas tarp gyventojų sveikatos priežiūros poreikių ir valstybės galimybių juos finansuoti. Nieko nedarant ateityje sveikatos sistemos deficitas prisidės prie socialinės sistemos deficito ir kils reali grėsmė socialinio sektoriaus finansiniam ir funkcionavimo tvarumui“, – konstatuoja L.Paškevičius.

Sveikatos išlaidos visose šalyse kasmet smarkiai didėja. Jau dabar yra didelis atotrūkis, palyginti su tuo, kiek išlaidų vieno gyventojo sveikatos priežiūrai skiriama Lietuvoje ir kitose ES šalyse. 2014 m. Lietuvoje vieno gyventojo sveikatos priežiūrai buvo skirta 1219 eurų, ir tai sudaro tik pusę tos sumos, kurią vieno gyventojo sveikatos priežiūrai skiria ES šalys (ES šalių vidurkis – 2193 Eur).

Tačiau net ir skirdamos vieno gyventojo sveikatos priežiūrai vidutiniškai du kartus daugiau lėšų kitos ES šalys taip pat susiduria su žymiu finansų sveikatos priežiūrai trūkumu. Nesugalvota nieko geriau, kaip papildomas sveikatos draudimas ir papildomi gyventojų mokėjimai už sveikatos priežiūros paslaugas.

L.Paškevičius pastebi, kad mažesnė Lietuvoje ir nuo bendrojo vidaus produkto (BVP) sveikatos apsaugai skiriamų lėšų dalis – ji sudaro 6,7 proc., kai ES šalių vidurkis yra 8,7 proc.

Kitas iššūkis – gydytojų ir slaugytojų emigracija į kitas ES šalis – verčia medicinos įstaigas didinti atlyginimus, siekiant išlaikyti medikus Lietuvoje, tai vėlgi reikalauja ir toliau reikalaus papildomų nemenkų išlaidų, nes medikų darbo užmokestis Lietuvoje vis dar 5–7 kartus mažesnis nei kitose ES senbuvėse, o medicinos įstaigos jau dabar susiduria su gydytojų ir slaugytojų trūkumu. Šio reiškinio mastai – nemenki: 2004–2014 m. laikotarpiu 5285 sveikatos priežiūros specialistai kreipėsi ir gavo profesinės kvalifikacijos atitikties pažymas, reikalingas įsidarbinant kitose ES šalyse.

Išlaidos sveikatos apsaugai Lietuvoje didėja sparčiai – Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetas 2003 m. sudarė 2 mlrd. Lt, 2007 m. – 4 mlrd. Lt, o 2016 m. jau sieks 5 mlrd. Lt. O juk 2004–2013 m. ES struktūrinių fondų paramos laikotarpiu šalies sveikatos sektoriui papildomai skirtos didžiulės lėšos iš ES struktūrinių fondų (SF) – 1 mlrd. 140 mln. Lt. Iš jų 1 mlrd. 95 mln. Lt atiteko valstybinėms ligoninėms ir poliklinikoms (96,1 proc. visos ES SF paramos sumos), ir tik 44,5 mln. Lt – privačioms medicinos įstaigoms (3,9 proc. visos ES SF paramos sumos).

Taip pat 2005–2012 m. laikotarpiu skirta 1,2 mlrd. Lt valstybės investicijų programų lėšų, o privačioms medicinos įstaigoms iš jų neskirta nė lito. Tačiau net ir toks spartus sveikatos sektoriaus finansavimo didinimas nėra pakankamas – poliklinikos ir ligoninės funkcionuoja ties balansinio nulio riba.

L.Paškevičius pabrėžia, kad šlyjančiai sveikatos apsaugos sistemos padėčiai neigiamos įtakos turi ir tai, jog vengiama būtinų esminių permainų: „Lietuvoje, deja, sveikatos sektoriuje ekonomikos dėsniai veikia labai ribotai, politiniai populistiniai sprendimai prasilenkia su vadybiniu ir ekonominiu mąstymu, apmokėjimui už gyventojams suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas taikomi ekonomiškai nepagrįsti ,,slankiojančio balo“ bei ,,sumažintos balo vertės“ mechanizmai. Tai išskirtinis Lietuvos ūkio sektorius, kuriame paslaugų kainos nustatomos nepagrįstai, neįvertinus jų teikimo sąnaudų.“

„Lietuva išlieka vienintelė ES valstybė, kurioje iki šiol nesiryžtama nelegalius ir neoficialius mokėjimus paversti legaliomis ir oficialiomis priemokomis, įvesti papildomą savanorišką sveikatos draudimą ir taip sveikatos priežiūros sektorių padaryti skaidresnį, ekonomiškai tvaresnį, aukštesnės kokybės ir saugesnį. Sveikatos priežiūros sektorius, remiantis įvairiais korupcijos tyrimais, jau antrą dešimtmetį įvardijamas kaip labiausiai korumpuotas, kuriame klesti nelegalūs atsilyginimai už paslaugas. Visa tai neabejotinai neigiamai veikia tiek valstybinius, tiek privačius paslaugų teikėjus“, – pripažįsta Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos prezidentas L.Paškevičius.

Šiuolaikinės medicinos pagrindas – įrodymais pagrįsta medicina. Klaipėdos universitetinėje ligoninėje mokslui skiriamas ypatingas dėmesys. Čia dirbantys medikai žino: kuo toliau pažengs medicinos mokslas, tuo geriau jie galės padėti savo pacientams.

Akvilė MARTINAITYTĖ

Ateinančiais metais 40-mečio jubiliejų minėsianti Klaipėdos universitetinė ligoninė (KUL) turi kuo didžiuotis. Tai daugiaprofilinė išvystytos infrastruktūros įstaiga, kurioje teikiamos aukštos kokybės, kvalifikuotos, specializuotos ambulatorinės konsultacinės ir stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos, vykdoma mokslinė, mokymo, projektinė veikla.

KUL – viena didžiausių gydymo įstaigų Lietuvoje, joje dirba apie 1700 darbuotojų, iš jų per 1100 medikų. Ligoninės veiklos mastai įspūdingi: per metus ambulatoriniame konsultaciniame skyriuje apsilanko per 286 tūkst., stacionare gydoma per 43 tūkst. pacientų, atliekama daugiau nei 27 tūkst. operacijų, gimdo apie 3 tūkst. moterų, atliekama daugiau nei 573 tūkst. laboratorinių, 63 tūkst. patologijos, 113 tūkst. radiologinių, 3,5 tūkst. magnetinio rezonanso tomografijos, 16 tūkst. kompiuterinės tomografijos tyrimų.

KUL teikia pacientams mokslu ir pažangiausiomis technologijomis pagrįstas, saugias, kokybiškas asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Čia nuolat vykdomas mokslo tiriamasis ir pedagoginis darbas – ligoninės bendruomenė aktyviai prisideda prie visuomenės ir asmens sveikatos stiprinimo.

Remiasi įrodymais ir tarptautine patirtimi

Šiuolaikinės medicinos pagrindas – įrodymais pagrįsta medicina. Tai mokslinių tyrimų įrodymų, klinikinės patirties ir paciento vertybių integracija medicinos praktikoje. Įrodomosios  medicinos  pagrindas – mokslas, integruojantis naujas žinias ir naujas technologijas. Mokslas – būtina tinkamos ir efektyvios sveikatos priežiūros bei gerų jos rezultatų sąlyga.

KUL, siekdama vykdyti aukščiausio lygio mokslinę veiklą, didelį dėmesį skiria tarptautiniam bendradarbiavimui. Dar 1991 m. pasirašyta pirmoji sutartis ir pradėta tarptautinė klubo sąnario protezavimo programa su Karlskrunos (Švedija) miesto ligonine. 1992 m. su Karlskrunos miesto ligonine pradėta bendra tarptautinė programa „Reprodukcinė sveikata Klaipėdos krašte“. 1994 m. pradėta mokomoji draugystės ir bendradarbiavimo programa su Klivlando (JAV) universitetinių klinikų specialistais „Vilties partnerystė“ veido ir žandikaulių chirurgijos srityje.

1995 m. pradėta vykdyti tarptautinė insulto profilaktikos ir kontrolės programa. 1998 m. pradėtas bendradarbiavimas su Prancūzijos otologijos ir otoneurochirurgijos institutu. 1998 m. pradėta vykdyti tarptautinė laboratorijų kokybės kontrolės programa „Labquality“ (Suomija). 2008 m. ligoninė tapo Europos ligoninių ir sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos (HOSPEEM) nare. 2013 m. pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su Mogiliovo srities (Baltarusija) sveikatos apsaugos valdyba.

Visos sąlygos medikams tobulėti

KUL dirbantys medikai turi visas galimybes kelti savo kvalifikaciją ir sėkmingai jomis naudojasi. Vien per pastaruosius penkerius metus KUL įvyko 18 tarptautinių ir 20 respublikinių konferencijų, daugybė tarptautinių mokomųjų seminarų. KUL atstovai publikavo per 120 mokslinių straipsnių šalies ir užsienio moksliniuose leidiniuose.

Klaipėdos universitetinė ligoninė yra Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto internatūros bei podiplominio gydytojų rengimo (rezidentūros) bazė. Ligoninei tapus universitetine, dar labiau išaugo bibliotekos reikšmė – be naujausios medicinos mokslo informacijos būtų neįmanomas profesinis medikų tobulėjimas. KUL veikia Lietuvos medicinos bibliotekos filialas. Be bibliotekoje esančių spausdintinių leidinių, lankytojai, ieškodami medicinos informacijos, gali naudotis nemokama prieiga prie 12 elektroninių duomenų bazių.

KUL kartu su jaunais perspektyviais specialistais dirba ir ilgametę patirtį turintys geriausi savo darbo profesionalai. Ligoninėje dirba 26 medicinos mokslų ir habilituoti daktarai. Per pastaruosius 10 metų disertacijas apsigynė 13 ligoninės gydytojų, 4 iš jų – per pastaruosius metus. Tai gydytojai chirurgai Agnė Čižauskaitė, Dainius Šimčikas, gydytojas urologas Mindaugas Danilevičius (visi disertacijas rengė ir apsigynė Vokietijos klinikose), gydytoja neurologė Loreta Kalasūnienė. Šiuo metu doktorontūroje studijuoja ir disertacijas rašo gydytojas anesteziologas-reanimatologas, vyriausiojo gydytojo pavaduotojas Gintautas Virketis, gydytojas pilvo chirurgas Vitalijus Eismontas, gydytojas onkologas chemoterapeutas Alvydas Česas, anesteziologijos ir intensyvios terapijos slaugytoja Lina Šakienė.

Medikų tikslas – geriau padėti pacientams

Svarbiausias medicinos mokslo tikslas – padėti pacientams įveikti ligas ar užkirsti joms kelią. „Klaipėdos universitetinė ligoninė – viena perspektyviausių gydymo įstaigų Lietuvoje, per gana trumpą laiką subūrusi gausų mokslininkų kolektyvą, sudariusi visas sąlygas tobulėti, stažuotis bei dirbti savo srityje klinikinį ir mokslinį darbą, palaikanti mokslininkų bendradarbiavimą su kitais universitetais ir klinikomis Lietuvoje bei užsienyje, remianti tokius projektus bei noriai ir greitai sprendžianti jaunųjų mokslininkų problemas. Todėl esant tokioms palankioms sąlygoms tobulėti visada galime siekti geriausių rezultatų“, – įsitikinęs čia dirbantis med. dr. Mindaugas Danilevičius.

Tai įrodo ir kitų čia dirbančių medikų patirtis. „Klaipėdos universitetinėje ligoninėje dirbu krūtų chirurgijos sektoriuje gydytoja chirurge. Todėl kasdien susiduriu su vėžiu sergančiomis pacientėmis. Multidisciplininių gydytojų aptarimų metu pasitaiko atvejų, kai medicinos pažanga yra bejėgė prieš šią dažniausiai tarp moterų nustatomą grėsmingą ligą. Taigi nauji vaistai, diagnostikos ir operaciniai metodai kaskart teikia vilties su liga kovojančioms moterims bei gydytojams onkologams“, – pasakoja gydytoja chirurgė med. dr. A.Čižauskaitė.

Prie straipsnio anotacijos

KUL šiais metais disertacijas apsigynę mokslininkai

Gydytojas pilvo chirurgas med.dr. Dainius Šimčikas

Mano disertacijos tema – „Sulforafano poveikis storosios žarnos vėžio ląstelėms, gydomoms FOLFOX“. Anksčiau atlikti klinikiniai tyrimai patvirtina, kad sulforafanas yra saugus ir gerai toleruojamas pacientų, sergančių piktybiniais navikais. Vis dėlto dar nėra galutinių išvadų apie sulforafano toksiškumą, nes trūksta patikimų įrodymų. Ankstesnių tyrimų ir mūsų eksperimentų rezultatai rodo, kad sulforafanas yra netoksiškas gerybinėms ląstelėms ir gyvūnams. Kaip rodo mūsų duomenys, sulforafano turintys junginiai padidina FOLFOX efektyvumą gydant storosios žarnos vėžio ląsteles. Todėl gydytojai gali kombinuoti sulforafaną su chemoterapija, siekdami sumažinti šalutinį jos poveikį ir pagerinti gydymo rezultatus, ypač sergant atspariu chemoterapijai vėžiu.

Gydytoja chirurgė med. dr. Agnė Čižauskaitė

Savo disertacijoje nagrinėjau jautrumą standartinei chemoterapijai padidinantį sulforafano poveikį eksperimentinės kolorektalinės karcinomos atveju. Storosios žarnos vėžys yra ketvirta dažniausiai diagnozuojama piktybinė liga tarp vyrų ir trečia tarp moterų. Efektyvaus gydymo atradimas ir pritaikymas praktikoje yra labai svarbi užduotis gydant storosios žarnos vėžį. Atsparumas standartiniams chemoterapiniams preparatams – taip pat opi problema. Todėl pasaulio mokslininkai aktyviai dirba ieškodami naujų specifiškesnių vaistų šiai ligai įveikti. Vienas tokių preparatų yra iš brokolių gaunama medžiaga sulforafanas, kuris didelėmis koncentracijomis veikia kaip antinavikinis preparatas. Savo moksliniais tyrimais įrodžiau, kad sulforafanas stabdo vėžio augimą, žudo vėžines ląsteles tokiomis koncentracijomis, kurios neturi toksinio poveikio normalioms organizmo ląstelėms.

Gydytoja neurologė med. dr. Loreta Kalasūnienė

Rengdama disertaciją „Biologinių ir aplinkos veiksnių sąsajos su intelektine negalia ir kognityvinėmis funkcijomis bei asmenybės bruožais“ atlikau kompleksinį asmenų su intelektine negalia tyrimą – aplinkos, genetinių ar daugialypių veiksnių, biopsichosocialinio, sąveikaujančių reiškinių sistemos modelio kontekste. Darbe apibendrinta institucionalizuotų asmenų su intelektine negalia sergamumo gretutinėmis ligomis struktūra, intelektinės negalios laipsnio ryšys su socialinės aplinkos veiksniais. Siekiant pagrįsti sisteminius paveldėjimo, intelekto ir asmenybės bruožų ryšius atliktas dvynių, kuriems buvo nustatytas zigotiškumas, naudojant molekulinius žymenis, tyrimas. Tai pirmas tokio pobūdžio didelės apimties dvynių tyrimas Lietuvoje. Mokslinis tyrimas gali būti vertingas sveikatos specialistams gilinant biopsichosocialinių reiškinių sistemos sampratą. Disertacijoje patvirtinami duomenys apie kognityvinių procesų (atminties, dėmesio, intelekto) ir asmenybės reiškinių (ekstraversijos) paveldėjimo aspektus.

Gydytojas urologas med. dr. Mindaugas Danilevičius

Medicinos mokslų daktaru tapau Kylio universitetinėje ligoninėje Vokietijoje  apsigynęs disertaciją tema „Moterų kombinuoto operacinio gydymo atokieji rezultatai, sergant šlapimo nelaikymu ir dubens organų nusileidimu“. Šia tema aktyviai domėjausi ir iki tol dirbau penkerius metus bendradarbiaudamas su Vokietijos mokslininkais. Teko beveik dvejus metus gyventi ir dirbti Vokietijoje, kartu operuoti pacientes dėl šlapimo nelaikymo ir dubens organų nusileidimo. Bendromis jėgomis ieškojome ir tobulinome jau esamus bei klinikinėje praktikoje stengiamės pritaikyti patobulintus šlapimo nelaikymo ir dubens organų nusileidimo gydymo metodus. Disertacijos tema yra praktinė, lengvai pritaikoma ligoninėse Lietuvoje.

Shutterstock

Medikais nori tapti tiek stojančiųjų, kiek žmonių gyvena Lietuvos kultūros sostinėje Žagarėje, arba kiek žiūrovų telpa į „Lietuvos ryto“ areną. Po pagrindinio priėmimo į Lietuvos aukštąsias mokyklas prašymų registravimo paaiškėjo, kad net 1,7 tūkst. stojančiųjų prioritetu pasirinko medicinos studijas Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU), Vilniaus universitete (VU) bei odontologiją LSMU.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

„Žinojau, kad vien į medicinos studijas dviejuose universitetuose kasmet stoja per 1000 abiturientų, bet kadangi jau seniai norėjau studijuoti būtent čia, supratau, kad didelio konkurso vis tiek neišvengsiu, todėl, jei labai noriu, turiu atiduoti visas jėgas ir stengtis, tą ir dariau“, – sako vilnietė abiturientė Viltė Jankauskaitė.

Ji patikina medicinos studijas pirmuoju pageidavimu pasirinkusi kaip tikrąją svajonę, o ne dėl prestižo, todėl jos, jau kelerius metus stebėjusios priėmimo statistiką, šiemet išaugę stojančiųjų skaičiai nenustebino.

Abiturientų įpročiai keičiasi lėtai

Be trijų „medicininių“ studijų programų, populiariausiųjų universitetinių studijų dešimtuke savo pozicijų jau kelerius metus neapleidžia teisės, ekonomikos studijos. Tačiau nebe pirmus metus taip abiturientams patinkančius socialinius mokslus vis bandoma nukarūnuoti, jaunuoliams kalant į galvą, kad nereikia susižavėti lengvesniais mokslais ar šių specialybių prestižu, nes darbas po jų, jei apskritai tokio atsiras, mažai tikėtina, kad bus prestižinis.

Taigi kasmet kad ir keliais procentais mažiau stojančiųjų pasirenka socialinius mokslus ir jie palengva traukiasi iš savo aukso amžiaus. Šiemet universitetuose pirmuoju pageidavimu juos studijuoti panoro 39,45 proc. (2014 m. 41 proc.) stojančiųjų, kolegijose – 37,65 proc. O dar 2012 m. socialinius mokslus rinkosi arti pusės – 47 proc. stojančiųjų į universitetus ir 45 proc. į kolegijas.

Profesijas, kurias bent jau darbdaviai prilygina auksinėms, priskiriamas technologijos ir fizinių mokslų sričiai, neretai susijusias su informacinėmis technologijomis, abiturientai renkasi dažniau, bet jų populiarumas auga vangiai. Tiesa, į populiariausiųjų dešimtuką šiemet pateko abi programų sistemų, siūlomų VU ir Kauno technologijos universiteto (KTU), studijų programos.

Kaip pabrėžė Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti (LAMA BPO) prezidentas, KTU studijų prorektorius profesorius Pranas Žiliukas, fiziniai ir technologiniai mokslai tarp populiariausių studijų universitetuose atsirado tik prieš metus, iki tol jų vietą dešimtuke užėmė medicinos arba socialiniai mokslai. Nepaisant  raginimų rinktis šiuos mokslus, viliojimo solidžiu atlyginimu dar studijų metu, šių studijų populiarumas kaip ant mielių neauga: fizinius mokslus pirmuoju pageidavimu šiemet ir pernai rinkosi apie 9 proc. stojančiųjų, technologijos – 15 proc.

„Kasmet biomedicinos mokslų populiarumas auga po 2–3 procentus. Galima sakyti, kad konkursai į šias studijas pasiekė svaiginamas aukštumas, bet net ir jie stojančiųjų neatbaido, beveik kas ketvirtas nori studijuoti mediciną ar su ja susijusius mokslus“, – apie antrus metus populiarumo rekordą mušančias biomedicinos mokslų studijas svarsto P.Žiliukas.

Abejoti medicinos srities studijų perspektyva, tad ir abiturientų pasirinkimu, būtų sunku. Būtent šios srities specialistai, prognozuojama, bus paklausiausi artimiausiais metais. Skirtingos praktikos medikus į globalias perspektyviausių profesijų prognozes įtraukia ir „Forbes“, Europos profesinio mokymo plėtros centras (CEDEFOP) taip pat numato, kad 2013–2025 m. viename iš labiausiai augsiančių sveikatos ir socialinio darbo sektorių darbuotojų padaugės 8,1 proc. Net vietinėje Lietuvos darbo biržos (LDB) šiųmetėje prognozėje gydytojai ir slaugos specialistai priskiriami prie turinčių daugiausiai įsidarbinimo galimybių.

Be šios prestižinės ir perspektyvios specialybės, iš TOP dešimtukų nesitraukia ir kitos, prestižinėmis laikomos, bet daugumai absolventų nebent praeityje perspektyvios buvusios ekonomikos ir teisės studijos. Tiesa, jos patenka ir į kitą TOP sąrašą. LDB duomenimis, 2015 m. daugiausia darbo ieškančių asmenų kaip tik ir buvo teisininkai, ekonomistai, buhalteriai ir apskaitininkai. Tačiau ne tik šių sričių, bet socialinių mokslų apskritai populiarumas pamažu išsikvepia.

„Stojančiųjų mažėjimą gali lemti bendra visuomenės nuomonė, kad turime socialinių mokslų absolventų perteklių, įsidarbinimo tyrimų rezultatai, darbdaviai taip pat neslepia esantys skeptiški dėl šių sričių atstovų,  bei daug kitų dalykų. Tačiau kadaise 60 proc. pirmųjų pageidavimų buvo būtent į socialinius mokslus“, – socialinių mokslų aukso amžių primena profesorius P.Žiliukas.

Lengva pasiklysti renkantis studijas

Lietuvos pramonininkų asociacijos (LPK) Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas apgailestauja, kad Lietuvoje nėra profesinio orientavimo, nes tada lengviau pasiklysti renkantis studijas. Kai mokykloje jaunuoliai nežino, ką reiškia humanitariniai mokslai, arba nesupranta, kad ne visus baigusius istoriją, teisę ir žurnalistiką rodys per televiziją, tada ir socialiniai mokslai neapleidžia populiarumo viršūnių, natūralu, proveržio nėra ir renkantis technologinius, fizinius mokslus.

„Dalis abiturientų studijas renkasi beveik tik pagal tai, ką mokytis lengviau – socialinius, humanitarinius mokslus. Kartais net matematikos ar fizikos olimpiadininkai pasitarę su tėvais nutaria, kad baigę matematiką neras darbo, todėl pasirenka studijuoti istoriją, nes neva galės dirbti Seimo nario padėjėju ir panašiai, – stebisi LPK atstovas. – Anksčiau Švietimo ir mokslo ministerija svarstė profesinio orientavimo idėją, kad mokinys iki 12 klasės spėtų susipažinti su 10 skirtingų profesijų: aplankyti tėvų darbus, pagelbėti senelių namuose, nuvykti į kaimo ūkį, aplankyti inžinerinę įmonę, mokslo institutą. Bet ir toliau abiturientai renkasi nežinodami, nei ką studijos reiškia, nei ką galės veikti po jų.“

S.Besagirskas priduria, kad dažniausiai jaunimą orientuoja tėvai, draugai, pažįstami, kurių patarimus ir abituriento pasirinkimą galima palyginti su ilgu valgiaraščiu restorane – kai nežinai, kas skanu, pasirenki tai, ką ragavo bičiulis.

Kad pasirinkus „prastą patiekalą“ šaukštai nebūtų po pietų ir patys abiturientai laiku žinotų, kuria kryptimi pasukti po mokyklos, jau kelerius metus žadama sukurti specialistų kvalifikacijų žemėlapį. Švietimo, Ūkio, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų rengiamame žemėlapyje būtų galima įvertinti konkrečių specialistų sėkmę darbo rinkoje, atlyginimą, kilimą karjeros laiptais.

Tokia panorama, planuojama, padėtų ir renkantis studijas. Tačiau kol kas nei šio žemėlapio, nei kitų prognozių, analizių ar tyrimų, kurie padėtų susiorientuoti ar tris kartus įsitikinti savo pasirinkimu, nėra.

Pirmosios kregždės, Mokslo ir studijų analizės ir stebėsenos centro (MOSTA) tyrimai, taip pat nežada pavasario, greičiau jais įvertinama, kaip įsidarbinti sekėsi konkrečių metų laidos absolventams. Paskutinis MOSTA tyrimas, 2014–2015 m. atliekama absolventų karjeros stebėsena pagal skirtingus „Sodros“, Valstybinės mokesčių inspekcijos ir kt. duomenis, parodė, kad 82 proc. absolventų, bakalauro studijas baigusių 2013 m., po metų turi darbą.

Maždaug penktadalis absolventų dirba žemesnės kvalifikacijos, aukštojo mokslo nereikalaujantį darbą. Daugelyje savivaldybių jų vidutinės draudžiamosios pajamos, gaunamos praėjus metams po studijų baigimo, yra 434–579 eurų, tik sostinėje jos kiek didesnės – 592 eurai.

Kolegijos pralaimi universitetams

Daugiausia uždirba kompiuterijos magistrai. Labiausiai „apsimoka“ vientisąsias ir magistro studijas baigti socialinių mokslų ir fizinių mokslų studijų srities atstovams, o mažiausi atlyginimai fiksuojami tarp koleginių studijų paslaugų asmenims programų absolventų.

Anot MOSTA direktorės Jurgitos Petrauskienės, beveik du trečdaliai respondentų dirba jų išsilavinimą atitinkančiose darbo vietose. Dažniau tai yra aukštesniais balais besimokę absolventai, dažniau baigę universitetus nei kolegijas. Daugiausiai jų išsilavinimą atitinkančiose darbo vietose dirba technologijos, mažiausiai – humanitarinius ir socialinius mokslus studijavę studentai.

Šių metų pradžioje pristatytoje MOSTA pirminėje specialistų kvalifikacijos žemėlapio analizėje pagal įsidarbinimą labiausiai išsiskyrė kompiuterijos specialistai, kurie praėjus metams po studijų baigimo gavo didesnį darbo užmokestį nei yra vidutinis šalyje. Nesvarbu, ar baigė studijas kolegijoje, ar įgijo magistro laipsnį universitete, šios švietimo srities specialistų įsidarbinimo rodikliai buvo geresni nei vidutinis užimtumo lygis šalyje. Toje pačioje analizėje buvo aptartos ir teisės studijų absolventų galimybės: bakalaurai uždirbo mažiau nei vidutinis lietuvis ir darbą rado sunkiai, lengviau įsidarbino ir daugiau uždirbo nebent teisės magistrai.

„Dar prieš 7 metus gavau pažįstamo vokiečio patarimą, kad jei norime, jog iš Lietuvos neišvažiuotų žmonės, turime jiems parodyti sritis, kuriose galima gerai uždirbti. Informacinių technologijų sektoriuje, technologijos ar fizinių mokslų srityse, po studijų galima uždirbti daugiau kaip dvigubai nei vidutinis darbo užmokestis, apie 1,5 tūkst. eurų, – apibendrina S.Besagirskas. – Mums trūksta informacijos apie konkrečius atlyginimus. Taigi žmonės dabar renkasi specialybes, kurios kažkada buvo populiarios. O jei šiandien jos tokios tebėra, tai įsidarbina labai nedaug jų absolventų. Gal keli procentai teisininkų dirba pagal specialybę, o jei jie baigė kolegijas, matyt, procentas, o gal ir nė vieno.“

V.Jankauskaitė, belaukdama atsakymo, ar pavyko įstoti į svajonių specialybę, apskaičiavo savo konkursinį balą, kuris yra „ant ribos“. Svajojanti studijuoti mediciną, ji apgalvojo ir kitus variantus, todėl po pirmų dviejų pageidavimų savo prašyme įrašė ir akušerijos bei genetikos studijas.

N. Jankausko nuotr.

Viena svarbiausių sričių Klaipėdos universitetinėje ligoninėje yra onkologinių ligų kompleksinė diagnostika ir gydymas šiuolaikinėmis priemonėmis. Užbėgti už akių amžiaus rykštei – vėžiui padeda ir nuo praėjusių metų lapkričio ligoninėje genetinius tyrimus atliekantis Molekulinės diagnostikos skyrius.

Molekulinės diagnostikos skyriuje, kuriam vadovauja viena geriausių vėžio genetikos specialisčių šalyje, gydytoja genetikė medicinos mokslų daktarė doc. Jūratė Kasnauskienė, atliekami ir diegiami nauji molekuliniai vėžio, infekcinių ir genetinių ligų diagnostikos metodai.

Jau seniai nekelia abejonių faktas, kad molekulinės diagnostikos priemonės tampa svarbiu vėžinių ligų diagnozavimo ir gydymo parinkimo įrankiu. Prieš dvylika metų  iššifruotas visas žmogaus genomas papildė informaciją apie daugiau kaip 20 tūkst. genų, kurių funkcionavimas lemia konkrečias ląstelių ypatybes, tarp jų  ir ląstelės piktybėjimo procesus.

Labai svarbus pogenominės eros laimėjimas yra tas, kad papildytos genomo žinios leido sukurti naujas technologijas, kurios labai paspartino ir atvėrė naujų galimybių diagnozuoti genetines bei onkologines ligas, davė pagrindo naujoms viltims jas gydyti.

„Dar visai neseniai personalizuota medicina – individualus diagnostinių ir gydomųjų priemonių parinkimas pagal konkretaus asmens genetinius žymenis ar piktybinio naviko genetinius pokyčius (specifinių mutacijų nustatymas naviko DNR) – žengė pirmuosius žingsnius diagnostinėje praktikoje. Dabar tai yra kasdienis chemoterapeutų, patologų, chirurgų, genetikų darbas“, ‑– teigia gydytoja genetikė J.Kasnauskienė.

Klaipėdos universitetinėje ligoninėje kasdien atliekama 20‑30 molekulinių tyrimų ligoms diagnozuoti, gydymui parinkti bei jo efektyvumui sekti. Pasak gydytojos, atliekamų molekulinių tyrimų skaičius neatspindi tyrimų reikšmingumo: „Priešingai nei tyrimai, atliekami tik laboratoriniais analizatoriais, kiekvienas molekulinis tyrimas yra individualus, kiekvieno mėginio analizė, rezultatų vertinimas, klinikinė interpretacija atliekama atskirai ir gali užtrukti ne vieną dieną. Šie tyrimai naudojami infekcinėms, onkologinėms bei genetinėms ligoms diagnozuoti. Molekulinės diagnostikos skyrius, skaičiuojantis pirmuosius veiklos metus, sparčiai plečia tyrimų sąrašą.“

J.Kasnauskienės žodžiais, molekuliniai tyrimai, kaip ir dauguma kitų laboratorinių tyrimų, svarbūs ligų diagnostikai. Tačiau, priešingai nei dauguma kitų tyrimų, genetiniai tyrimai dažnai turi ir prognostinę vertę tiek pačiam pacientui, tiek jo giminėms. Nustačius genetinį pokytį vienam asmeniui, galima prognozuoti tikimybę, kad atitinkamų pokyčių turės ir jo giminaičiai, nes nemažai ligų ar polinkis jomis sirgti yra paveldimas.

Docentė pabrėžia, kad genetiniai tyrimai labai svarbūs gydymui: „Šiandien didelė molekulinių tyrimų dalis skiriama gydymui, taikininei terapijai parinkti bei gydymo efektyvumui sekti. Pavyzdžiui, nustačius viruso buvimą molekuliniais metodais, gydymo metu stebimas gydymo efektyvumas pagal tai, ar kinta viruso kiekis tiriamo asmens organizme.“

Skyriuje atliekami molekuliniai infekcinių ligų – virusinių hepatitų, žmogaus imunodeficito viruso, žmogaus papilomos viruso, lytiškai plintančių infekcijų, tuberkuliozės ir kiti tyrimai užtikrina ankstyvą ligos diagnostiką ir suteikia galimybę sekti gydymo efektyvumą.

Siekiant nustatyti pokyčius (mutacijas) tiek genominėje, tiek iš naviko ląstelių išskirtoje DNR, nuo pat Molekulinės diagnostikos skyriaus veiklos pradžios Klaipėdos universitetinėje ligoninėje atliekamas genetinių ir onkologinių ligų mutacijų nustatymas taikininiuose genuose sergantiesiems melanoma, storžarnės, plaučių, krūties, kiaušidžių piktybinėmis ligomis.

„Molekuliniai tyrimai onkologinėmis ligomis sergantiems ligoniams leidžia parinkti efektyviausią individualų gydymą pagal nustatytas mutacijas. Remdamasi nustatytais pokyčiais chemoterapeutų komanda konkrečių pokyčių turintiems pacientams turi galimybę skirti biologinę terapiją – taikininį navikų gydymą. Kol kas tokie gydymo būdai, kurie veikia tik konkrečias piktybines ląsteles, tausodami sveikus audinius, naudojami tik daliai navikų gydyti. Tačiau žinios apie navikų mutacijas suteikia galimybę farmacijos kompanijoms ieškoti ir kurti naujus terapinius preparatus. Pamažu artėjame prie to, kad kiekvienam pacientui, sergančiam piktybine liga, onkologai parinks gydymą pagal naviko „DNR pasą“, – šios dienos gydymo galimybes ir perspektyvas pabrėžia viena geriausių vėžio genetikos specialisčių šalyje.

Naujos kartos sekoskaitos (angl. ~Next Generation Sequencing~), inovatyvi genetinės diagnostikos priemonė, pradėta taikyti Klaipėdos universitetinėje ligoninėje, pagerino navikų DNR tyrimų galimybes. Modernus įrenginys vieno tyrimo metu tiria 20–40 vėžio genų mutacijų (onkogenų, auglį slopinančių genų, mitozę kontroliuojančių genų ir kt.).

„Toks vėžio genomo tyrimas leidžia nustatyti pagrindines vėžio „vedančiąsias“ mutacijas, suteikdamas specialistams tiek prognostinę, tiek predikcinę informaciją. Paprasčiau tariant, numatomas auglio piktybiškumas bei galimybė optimaliai parinkti individualų gydymą pacientui“, ‑– naujas galimybes vardija J.Kasnauskienė.

Ta pati įranga naudojama ir genetinių ligų diagnostikoje: dabar Klaipėdos universitetinė ligoninė gali diagnozuoti daugiau kaip 700 genetinių ligų: kardiologinių, nefrologinių, oftalmologinių, įgimtų medžiagų apykaitos ligų, genetinį polinkį sirgti krūties, kiaušidžių, storžarnės, skydliaukės ir kitų lokalizacijų piktybinėmis ligomis.

Pirmieji paveldimo kiaušidžių ir krūties vėžio tyrimai Lietuvoje pradėti prieš dešimt metų. Į priekį, pasak docentės, pažengę ir kitų paveldimų vėžio formų – žarnyno, skydliaukės tyrimai. „Vis dėlto dar ne visada galime užbėgti vėžiui už akių. Tačiau jei kalbame apie krūties vėžį, nustačius genetinius pokyčius kartais galima taikyti profilaktines priemones“, –‑ sako J. Kasnauskienė ir viltingą informaciją pailiustruoja garsiuoju pavyzdžiu: JAV šiemet kovo viduryje Holivudo aktorei  Angelinai Jolie dėl vėžio rizikos buvo pašalintos kiaušidės ir kiaušintakiai.

„Žinant apie didesnę riziką susirgti vėžiu labai svarbu intensyviai sekti tokio žmogaus sveikatos būklę. Šiandien dauguma vėžio atvejų nustatomi anksti, kai ligą galima visiškai išgydyti, nebloginant paciento gyvenimo kokybės ir netrumpinant gyvenimo trukmės“, ‑ – vilties suteikia gydytoja genetikė.

Klaipėdos universitetinė ligoninė planuoja pradėti teikti dar vieną paslaugą – cirkuliuojančių ląstelių DNR tyrimus kraujo plazmoje prenatalinei (nėštumo metu vaisiaus ligų tyrimui) ir piktybinių ligų diagnostikai.

„Artimiausiu metu Klaipėdos universitetinė ligoninė taip pat planuoja pradėti cirkuliuojančios DNR tyrimus. Žinoma, pirmiausia tai turi būti pripažinta kaip diagnostikos priemonė, išspręsti klausimai dėl tyrimo apmokėjimo, tuomet įsigysime įrangą – šie procesai užtrunka, todėl kalbėti apie konkrečią paslaugos atsiradimo datą dar anksti“, ‑– sako Klaipėdos universitetinės ligoninės Molekulinės diagnostikos skyriaus vedėja.

Vilma Kasperavičienė

SL

Problemos. Lietuvoje sveikatos apsauga yra palyginti brangi, nors mirtingumo ir sergamumo rodikliais tikrai negalime didžiuotis. Žiūrint į ES, Lietuva yra tarp šalių, kuriose gyventojų vidutinė gyvenimo trukmė – trumpa.

Vienas iš aspektų, į kuriuos dažniausiai atkreipiamas dėmesys kalbant apie sveikatos apsaugos sistemos optimizavimą, yra tas, kad Lietuva pirmauja pagal gydytojų, tenkančių tūkstančiui gyventojų, skaičių – jų yra net 4,4. Vis dėlto santykis tarp gydytojų ir slaugytojų Lietuvoje keistokas: vienam gydytojui Lietuvoje tenka 1,7 slaugytojo, kai ES vidurkis – 2,3. Susiklostė situacija, kad Lietuvoje daug darbo, kurį kitose šalyse dažnai atlieka slaugytojai, čia tenka gydytojams.

Pasak Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkės pavaduotojo Antano Matulo, tam tikrą laiką buvo taip, kad medicinos seselės nebuvo rengiamos sudėtingesnėms užduotims. Vadinasi, toms medicinos seselėms, kurios turi universitetinį slaugytojų išsilavinimą, būtų galima daug ką patikėti, bet reikia tai aiškiai reglamentuoti. Vis dėlto didelė dalis darbar dirbančių medicinos seselių nėra tam parengtos.

Tuo metu Mykolo Romerio universiteto docentė, daugiau nei du dešimtmečius besigilinanti į sveikatos vadybą, Santariškių klinikų generalinio direktoriaus patarėja prof. dr. Danguolė Jankauskienė atkreipia dėmesį, kad šis neatitikimas pradėtas spręsti atsiradus slaugos bakalauro ir slaugos magistro studijoms. Ji pateikia pavyzdį, kad Santariškių klinikose yra apie 1,3 tūkst. slaugytojų, iš kurių maždaug 300 turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą. Joms jau būtų galima patikėti tam tikras papildomas funkcijas. Vis dėlto prieš tai reikia sutvarkyti teisės aktus, atitinkamai aprašyti pareigybes, išspręsti adekvataus atlyginimo klausimą ir kita.

Šioje srityje Lietuva vėluoja. Be to, kaip pabrėžia profesorė, čia pradėjome ne nuo to galo: iš pradžių turime apsispręsti, kokias funkcijas norime priskirti medicinos seselėms, tada įsitikinti, kad jas tikrai tinkamai parengėme. Deja, jos buvo mokomos dar tiksliai neapsisprendus, ką konkrečiai joms teks daryti. Vis dėlto šie procesai po truputį juda į priekį.

Kitas esminis aspektas – sveikatos priežiūros sistemos restruktūrizacija, iš kurios tikimasi didesnio efektyvumo ir lėšų taupymo. Antra vertus, D.Jankauskienė nėra įsitikinusi, kad vien restruktūrizacija viską sutvarkytų. Iš restruktūrizacijos būtų galima sutaupyti 5–7 proc., tačiau apskritai sveikatos apsaugai trūksta 30 proc. lėšų – jei lyginsime su dabartiniais ištekliais. Tam reikėtų keisti mokesčių bazę, imtis sveikatos apsaugos finansavimo reformų. Būtų galima arba didinti mokesčius, kad privalomasis sveikatos draudimas gautų didesnį krepšelį, arba pinigų gauti iš papildomų šaltinių, pavyzdžiui, privalomosios sveikatos sąskaitos, papildomo sveikatos draudimo ar biudžeto.

Galima sutikti, kad bent kol kas sveikatos apsaugos finansavimas Lietuvoje yra per menkas. Tai rodo tas faktas, kad pagal 2014 m. Europos sveikatos apsaugos paslaugų naudotojų indeksą („The Euro Health Consumer Index 2014“) Lietuva pernai užėmė 32 vietą iš 36-ių. Nors Lietuvos sveikatos apsauga dažnai įvertinama blogai, tačiau pagal rodiklį, kokia vertė gaunama už investuotus pinigus, matome, kad Lietuva pasirodo puikiai ir pagal šį santykį yra šešta nuo viršaus.

Jei finansavimo padėtis nesikeis, problema tik gilės. Negalima pamiršti, kad senėjanti populiacija kels naujų ir brangių iššūkių, taip pat daug kainuoja tobulėjančios medicinos technologijos, atsirandantys inovatyvūs vaistai ir kita. Tokiame fone sveikatos sistemos finansavimas yra gerokai per mažas. Reikia pagaliau imtis ryžtingų, nors ir nepopuliarių sprendimų.

„Sveikatos sistemai taip pat negali būti taikomi „antiekonominiai“ metodai su finansavimo balo verte, mažesne už vienetą, plaukiojančiu paslaugų apmokėjimo balu. To rezultatas – kuo daugiau paslaugų suteiki, tuo mažiau tau už jas sumoka. O paslaugų poreikis apskaičiuojamas pagal mistinius mastus, kuriuos lemia turimi pinigai, bet ne gyventojų tikrasis sergamumas ir jų sveikatos paslaugų naudojimo poreikiai“, – vardija D.Jankauskienė.

Restruktūrizavus sveikatos apsaugos paslaugas, kad pacientai dėl tų pačių paslaugų daugiau kreiptųsi į ambulatorinę grandį (kartu pertvarkius tam tikrų įstaigų profilius), iš tiesų būtų galima sutaupyti. Kaip pabrėžia A.Matulas, stacionare gydyti žmogų yra net iki dešimties kartų brangiau nei ambulatoriškai. „Tarkime, šveicarai net 90 proc. onkologinių ligų gydo ambulatoriškai, o mes 95 proc. tokių ligų gydome stacionare“, – kokių dar yra galimybių daug sutaupyti, nurodo A.Matulas.

Taigi kaip protingiau būtų pertvarkyti sveikatos įstaigų tinklą Lietuvoje, kad būtų optimizuojami procesai ir taip sutaupoma, bet iš regionų gyventojų nebūtų atimta teisė gauti prieinamas kokybiškas medicinos paslaugas? Nors politikas pabrėžia, kad prieinamumo požiūriu skirtumas tarp didmiesčių ir regionų yra ir bus, vis dėlto, jo manymu, įdiegta prieinama arti žmogaus esanti šeimos gydytojo institucija, efektyviai dirbant, galėtų išspręsti net iki 80 proc. problemų. Šeimos gydytojų prieinamumas Lietuvoje jau dabar yra gana neblogas.

„Jei vertinsime stacionarinės pagalbos prieinamumą, skirtumai bus dideli, vis dėlto tarp jų ir turi būti skirtumas. Juk stacionarinės pagalbos žmogui gali prireikti labai retai, tad atitinkamai reikia subalansuoti ir sveikatos įstaigų tinklą. Pavyzdžiui, arti žmogaus, kiekviename rajone, turėtų būti socialinės, globos paslaugos, paliatyvioji slauga, slaugos, palaikomojo gydymo, terapijos, psichosomatinės paslaugos, vis dėlto stacionarinės chirurgijos, akušerijos, traumatologijos ir kitos panašios paslaugos nesunkiai galėtų būti teikiamos tik apskričių centruose. Čia tik svarbu užtikrinti žmogaus nuvykimo laiku galimybę“, – mano A.Matulas.

Lietuvos sveikatos priežiūros sistema tokia brangi yra ir todėl, kad ne itin gerai veikia šeimos gydytojo institucija. Kadangi nėra geresnio darbo paskatų, šeimos gydytojai dažnai nerizikuoja ir negydo žmogaus, o tiesiog siunčia jį į stacionarą.

Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė Dangutė Mikutienė teigia, kad dar 2013 m. Valstybės kontrolė pateikė valstybinio audito ataskaitą ,,Ar efektyvi šeimos gydytojo veikla?“, nagrinėtą ir Sveikatos reikalų komitete.

„Valstybės kontrolė nustatė, kad šeimos gydytojų skaičius šiuo metu šalyje yra pakankamas, tačiau jie gyventojų poreikių, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, netenkina. Šeimos gydytojų paslaugos gyventojams prieinamos netolygiai, apie penktadalį darbo dienos laiko šie gydytojai sugaišta funkcijoms, kurioms nereikia gydytojo kompetencijos, mažiau laiko skirdami diagnostiniam ir gydomajam darbui. Taip pat nustatyta, kad šeimos gydytojai vykdo ne visas Šeimos gydytojo medicinos normoje numatytas pareigas. Keturi penktadaliai šeimos gydytojų pacientus konsultacijos pas gydytojus specialistus siunčia nepanaudoję visų savo kompetencijų ligonių tyrimo ir gydymo srityje, – dėsto D.Mikutienė. – Nustatyta, kad ir šeimos gydytojų kvalifikacijos tobulinimas organizuotas netinkamai. Šeimos gydytojų kompetencijos ir kvalifikacijos tobulinimo poreikis nevertinamas, todėl gydytojai ne visada tinkamai įvertina, kurias kompetencijas jiems reikia tobulinti ir kokias kvalifikacijos tobulinimo programas pasirinkti. Taigi reikia pripažinti, kad šeimos gydytojo institucija veikia neefektyviai.“

Paminėtina, kad nėra optimalus ir vadinamojo aktyvaus gydymo bei ilgalaikio gydymo santykis. Galima daryti išvadą, kad aktyvaus gydymo lovų yra per daug, o ilgalaikio gydymo, tai yra slaugos, palaikomojo gydymo, reabilitacijos ir panašiai, – per mažai.

Higienos instituto Sveikatos informacijos centro atlikti tyrimai parodė, kad maždaug 16 proc. pacientų, gulėjusių šalies ligoninėse (neįskaitant reabilitacijos, ilgalaikio gydymo ir dienos stacionaro atvejų), į jas guldyti be būtino reikalo.

„Išvengiamos hospitalizacijos susijusios su tam tikromis ligomis, kurias efektyviai gydant pirminėje sveikatos priežiūros grandyje galima išvengti vėlesnio jų gydymo ligoninėje. Pavyzdžiui, tai gali būtų skrandžio opa: jei ją anksti diagnozuoji ir gydai, ji nekraujuos, tačiau, jei buvo pavėluota, tai atvežus tokią problemą turintį ligonį jau negalima sakyti, kad ši hospitalizacija bus nebūtina“, – padėtį paaiškina ir prevencijos svarbą pabrėžia D.Jankauskienė.

Čia prieiname prie vienos didžiausių sveikatos apsaugos problemų – pačių žmonių menko rūpinimosi savo sveikata. „Lietuviai iš tiesų pasižymi tuo, kad labai nesaugo savo sveikatos. Tai rodo ir tas faktas, kad kas trečio Lietuvoje mirštančio žmogaus mirtis susijusi su alkoholio vartojimu, o kas penkto – su rūkymu. Pati struktūra yra gana nebloga, pakankamai prieinama, pakankamai socialiai jautri“, – apibendrina A.Matulas.

Pasak jo, viena galimybių, kaip pagerinti šią situaciją, yra turėti Sveikatos fondą, iš kurio būtų galima finansuoti žmonių švietimą, socialinę reklamą ir panašias priemones (paprastai tokie fondai yra iš dalies finansuojami iš parduotų alkoholio ir tabako gaminių akcizų).

D.Jankauskienė antrina, kad nors ir labai norima dėl visko kaltinti sveikatos sistemą, bet žalingiausios ydos slypi ne joje, o pačių žmonių elgsenoje. „Paskui klausiama, kodėl manęs neišgydėte, ir manoma, kad dėl to kalta mūsų sveikatos apsauga. Taigi labiausiai nuo Europos lygio atsiliekame savo sveikos gyvensenos rodikliais, o paskui ir sergamumo“, – sako profesorė ir priduria, kad trečios ar ketvirtos stadijos vėžį išgydyti taip pat sunku ar neįmanoma ir kitose šalyse, tačiau ten jis dažnai diagnozuojamas anksčiau, kada jo gydymas yra lengvesnis, todėl ir sėkmingesnis.

Beje, įdomus aspektas: kartais sveikatos apsaugos sėkmę ir pažangą kaip tik nusako pablogėję rodikliai. Tarkime, nemažai kritikos strėlių sulaukta dėl kalbų, kad pasiekta gerų rezultatų suvaldant vėžį, tačiau lygia greta sergamumas įvairiomis jo formomis staigiai šoktelėjo. Pasirodo, Lietuva stipriai pavėlavo įgyvendinti vėžio ir širdies kraujagyslių ligų profilaktikos programas, kada šias ligas galima išaiškinti ankstyvoje stadijoje, ir pradėjo jas vykdyti tik nuo 2005 m., taigi kol kas tvarkomasi su pasekmėmis, kad žmonėms vėžys nebuvo diagnozuotas anksčiau.

„Beje, tokių programų rezultatai pasimato tik po dešimties metų, ir iš tikrųjų jau matome teigiamų poslinkių, – pabrėžia D.Jankauskienė. – Matome tam tikrą mirštamumo dėl širdies kraujagyslių ligų mažėjimą, dėl gimdos kaklelio vėžio labai aiškiai matoma gražiai žemyn besileidžianti kreivė, mažėja ir mirštamumas nuo krūties vėžio. Tai nėra greiti pasiekimai, o veikiau kartos klausimas.“

Kalbintų specialistų nuomone, didelė problema, stabdanti sveikatos apsaugos tobulinimą, yra politinės valdžios kaita, kuri dažnai baigiasi anksčiau pradėtų programų išdraskymu. „Jei prieš tai strategiją parašė kairieji, tai dešinieji ja bus nepatenkinti, ir atvirkščiai. Dėl to Lietuvoje labai kenčia visas viešasis sektorius. Mūsų parašyti dokumentai dėl sveikatos reformos, dėl restruktūrizacijos ir kitko yra tikrai neblogi, visi paremti mokslo įrodymais, tačiau stringa jų įgyvendinimas. Viena pagrindinių to priežasčių – būtent tokia mūsų politinė švytuoklė, kai besikeičiantys  kairieji ir dešinieji turi skirtingą požiūrį į tos pačios problemos sprendimą“, – apgailestauja D.Jankauskienė ir priduria, kad štai Estijoje jau ilgai vadovauja centro ar dešiniųjų partijų politikai, nešokinėjama nuo dešinės iki kairės, ir jų padėtis jau daug geresnė nei mūsų.

„Matyt, pagrindinė priežastis, kodėl tiek metų nėra rimtesnių sisteminių pertvarkų, yra greitai besikeičiantys, abejotinos kompetencijos sveikatos apsaugos ministrai. Vidutiniškai jie keičiasi kas pusantrų metų“, – kritikos negaili ir A.Matulas.

Vaiva Sapetkaitė

Jie pirmieji puola į pagalbą kariui, sužeistam mūšyje, į juos pirmus nukrypsta priešo snaiperio taikiklis. Tai žmonės, davę ne tik kario, bet ir Hipokrato priesaiką, – karo medikai.

Daiva Urbienė

Praėjusiais metais NATO Afganistane baigė tarptautinę kovinę operaciją – Tarptautinių saugumo paramos pajėgų (angl. ISAF) misiją, kartu baigėsi ir didžiausia bei pirma savarankiška Lietuvos karinė misija – vadovavimas Goro provincijos atkūrimo grupei (PAG). Iš viso čia dirbo septyniolika karių pamainų. Mūsų kariai pagarsėjo ypatinga drąsa, atkaklumu bei pagarba vietiniams ir jų žygiai jau suspėjo apaugti legendomis.

Tačiau ne tik kariai prisidėjo prie provincijos atkūrimo darbų – nemažai paplušėjo ir jungtinė Lietuvos, Ukrainos bei Gruzijos karo medikų komanda.

Išgirdęs apie karo medikus, nejučiomis prisimeni karines dramas ar nuotykių filmus, kuriuose vaizduojami gydytojai, dirbantys kurio nors pasaulinio karo frontuose ar karinių konfliktų apimtuose regionuose. Po kulkų ir skeveldrų kruša jie puola prie sužeistųjų ir padaro sunkiai įsivaizduojamų stebuklų – atlieka sudėtingiausias operacijas improvizuotose operacinėse apkasų griovyje ar ištraukia mirštančiuosius iš anapus kokioje vėjo perpučiamoje palmių palapinėje. O atsiradus atokvėpio minutei, užuot pailsėję, spėja gydyti būrius civilių: vaikų, moterų, senukų – tos šalies, kurioje vyksta karas, vietinių gyventojų.

Ar karo mediko darbas nors kiek panašus į filmų herojų dramatišką ir nuotykių kupiną gyvenimą?

Rolė 1, rolė 2, rolė 3

Karo medicinos pagalbos lygiai vadinami rolėmis. Antai Afganistane Goro provincijos atkūrimo grupė turėjo II lygio karo lauko ligoninę – rolę 2. Tai medicininis vienetas, kuris teikia pirmąją ir būtinąją pagalbą, atlieka operacijas, užtikrina pooperacinę ir reanimacinę priežiūrą. Žodžiu, tai buvo ligoninė, operacinė, ligonių priėmimo skyrius ir kt.

„Nebuvo ten ramu. Ir lietuvis karys žuvo, ir sužeistų būta. Chirurginės operacijos ir paslaugos labai svarbios sprogdinimų ir šautinių žaizdų atveju. O kur dar traumos, lūžiai ir atviri lūžiai. Pirminių paslaugų – rolės 1 neužtenka, todėl yra aukštesnio lygio rolės 2 veikla, kad būtų galima teikti chirurgines paslaugas, operuoti ar stabilizuoti pacientą“, – sako Lietuvos kariuomenės Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos vadas pulkininkas Gediminas Macijauskas, dalyvavęs dviejose misijose – Kabule, ISAF štabe, vadovavęs PAG 10.

Nors medikai Goro provincijoje buvo aprūpinti moderniausia aparatūra bei vaistais, tačiau to ne visada pakanka. „Jei matai, kad tu kariui niekuo nepadėsi, reikalinga aukštesnio lygio pagalba, jis yra evakuojamas į Vokietiją arba Lietuvą“, – pasakoja Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos karo medicinos gydytojas majoras Vilius Kočiubaitis, Afganistane iš viso išbuvęs 18 mėnesių, tai yra atitarnavęs tris misijas (vienos metu Kabule dirbo universitetinio lygio vokiečių ligoninėje – rolėje 3).

Pasak G. Macijausko, karo medikai vietinių gyventojų negydo ir pagalbą teikia tik savo kariams. Toks bendras NATO misijų principas: dėl kultūrinių, religinių ir kitų skirtumų misijų rajonuose nuspręsta tiesiogiai pagalbos neteikti, o geriau padėti ir remti vietines ligonines, kurios pačios gydytų savo šalies gyventojus. „Ir tiktai tuomet, jei vietovėje yra labai didelis gydytojų poreikis, įvertinęs situaciją padalinio vadas gali leisti karo medikams suteikti pagalbą“, – patikslina vadas ir priduria, kad atokiuose rajonuose, kaip Goro provincija, dauguma vietinių gyventojų neturi galimybių tinkamai gydytis ligoninėje, mat vienintelė šiokia tokia ligoninė yra tik Čagčarano mieste, Goro sostinėje.

Jei kariai važiuodavo patruliuoti ir stebėti saugumo situacijos, kartais veždavosi ir gydytojus, kad afganistaniečiams būtų galima suteikti pagalbą skubiu atveju, kartu parodyti atvykėlių geranoriškumą, gerus ketinimus, gal net užsitarnauti vietinių gyventojų palankumą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-03-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Moderniosios psichiatrijos Lietuvoje pradininkas R.Bunevičius svajojo apie visuomenę, kurioje būtų vietos ir psichikos ligoniams.

Aušra Pocienė

Medicinos mini Nobelį „Veidas“ šiemet skiria iškiliai asmenybei, pasaulinio garso mokslininkui habilituotam biomedicinos mokslų daktarui Robertui Bunevičiui, kurio Lietuva neteko pernai balandžio 11 dieną. Klastinga liga pasiglemžė mokslininką pačiame jėgų žydėjime – jam tebuvo 55-eri. Tačiau tai, ką šis žmogus spėjo nuveikti, jo kolegos ir bendražygiai vadina moderniosios psichiatrijos Lietuvoje pradžia ir nauju požiūriu į psichikos ligų gydymą.

„Pasaulio mokslo elite įsitvirtinęs daktaras R.Bunevičius neabejotinai yra visų laikų stipriausias Lietuvos psichiatrijos mokslininkas. Jam lygių nėra“, – tvirtina mokslininko bendražygis, Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinikos profesorius Dainius Pūras.

Skydliaukė ir psichika

Pagrindinė R.Bunevičiaus mokslinės veiklos sritis – endokrininių ir psichologinių veiksnių sąveika sergant psichikos bei kitomis ligomis. Priešingai, nei įprasta Lietuvos psichiatrijoje, kurios atstovai suskilę į biologinės krypties psichiatrus, gydančius vaistais, ir psichoterapeutus, propaguojančius psichoterapiją, R.Bunevičius sekė pasauline tradicija ir psichinių sutrikimų priežasčių ieškojo tarpusavyje siedamas psichologinius, biologinius, psichikos bei endokrinologinius veiksnius. Jis buvo vienas žymiausių pasaulio mokslininkų, tyrinėjusių endokrininės sistemos įtaką psichikos ligų išsivystymui. Jo darbai šia tema, konkrečiai apie tai, kaip skydliaukės sutrikimai veikia depresijos pasireiškimą, buvo spausdinami žymiausiuose pasaulio medicinos žurnaluose, tarp jų – ir aukščiausią citavimo indeksą turinčiame „The New England Journal of Medicine“.

R.Bunevičius ir kartu su juo dirbę mokslininkai atrado, kad, gydant skydliaukės nepakankamumą standartiškai skiriamu hormonu ir gydymą papildant kitos rūšies  hormonu, poveikis būna efektyvesnis, pagerina skydliaukės funkciją, paciento nuotaiką ir psichologinę būseną. Medikai taip pat nustatė, kad gydant depresijas pakaitinis hormonas padidina ir tradicinių atidepresantų efektyvumą.

„Visiškai pagydyti psichikos ligų neįmanoma. Tačiau nuolat ieškoma, kaip pagerinti gydymą, atrasti naują vaistą, naują to vaisto veikimo mechanizmą, kuris pagerintų ir paspartintų ligonių sveikimą. R.Bunevičiaus tyrimai, susieję psichiatriją su endokrinologija, buvo visiškai naujas požiūris į psichikos sutrikimų gydymą“, – sako Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Psichiatrijos klinikos gydytoja psichiatrė Vesta Steiblienė, kurios disertacijai vadovavo R.Bunevičius.

Kartu su savo mokytoju V.Steiblienė tyrinėjo pakaitinio hormono įtaką šizofrenija sergantiems pacientams. Kaip parodė tyrimai, prie standartinio gydymo papildomai naudojamas hormonas pagerina gydymo poveikį ir efektyvumą, leidžia pacientui daug greičiau atsigauti po ūminės psichozės.

Mokslininkas tyrinėjo ir skydliaukės hormonų įtaką miokardo infarktui, smegenų vėžiui. Buvo nustatyta, kad hormonai teigiamai veikia širdies funkciją, mažina tolesnio širdies nepakankamumo išsivystymo grėsmę po infarkto. Jie taip pat padeda pacientams atsigauti po smegenų auglio operacijų, pagerina tolesnio jų gyvenimo kokybę. R.Bunevičius tyrinėjo ir streso hormonų svarbą seksualinę prievartą patyrusiems žmonėms, taip pat moterims, sergančioms pogimdymine depresija. Tyrimai parodė, kad hormonų funkcijos sutrikimas veikia depresijos raidą.

R.Bunevičiaus tyrimus ir medicininę praktiką tęsia jo sūnus Adomas. Šiuo metu jis yra Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Neurochirurgijos klinikos gydytojas rezidentas, Neuromokslų instituto mokslo darbuotojas. Tai vienas produktyviausių jaunųjų medicinos mokslininkų Lietuvoje: nors dar nėra baigęs rezidentūros, jau yra apsigynęs medicinos mokslų daktaro disertaciją.

Pasak Adomo, pakaitinis hormoninis gydymas sergant širdies ligomis, smegenų vėžiu vis dar nėra standartinė praktika Lietuvos klinikose, nors, pavyzdžiui, Italijoje ūmių infarktų atveju širdžiai apsaugoti skiriama hormonų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-03-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Tyrimas tokiu pavadinimu, atliktas „Northway“ medicinos centro iniciatyva,  paliudijo nenuginčijamą tiesą, kad sveikata tikrai rūpinamės. Ne veltui dažniausiai vienas kitam ir linkime sveikatos.

Austė Merkytė

Kodėl privati medicinos klinika ėmėsi jai nebūdingos veiklos – sociologinio tyrimo? Viena iš jo iniciatorių „Northway“ medicinos centro šeimos gydytoja, medicinos mokslų daktarė Asta Mastavičiūtė paaiškino, kad gydytojams labai svarbu susisteminti žinias apie iš praktikos jau seniai pažįstamus pacientų tipus, kad būtų galima lengviau juos identifikuoti ir kiekvienam pritaikyti psichologiškai artimiausią gydymo metodiką.

„Kiekvienas žmogus turi labai savitą požiūrį į sveikatą, kuris ir lemia, kaip ja rūpinamasi. Tačiau norėjome, kad mūsų kasdieniai stebėjimai ir hipotezės būtų patvirtintos reprezentatyviu tyrimu, – aiškina gydytoja. – Kiekvienas savaip suprantame sveikatą, savaip reaguojame į ligas ir savaip su jomis kovojame. Tai, kaip žmogus rūpinasi savo sveikata, lemia daugybė veiksnių – nuo charakterio savybių iki auklėjimo, nuo finansinės iki šeiminės padėties. Mūsų tyrimas rėmėsi žmonių emocijomis, kurias jiems sukelia liga ar apsilankymas pas gydytoją. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad tai lemia labai daug veiksnių.“

„Northway“ specialistai kartu su tyrimų bendrove TNS LT nusprendė šį fenomeną nuodugniai ištirti ir sugrupuoti Lietuvos gyventojus pagal jų požiūrį į sveikatą ir rūpinimosi ja elgseną.

Atliekant tyrimą išaiškėjo, kad savo sveikatos būklę didžioji dalis lietuvių (55 proc.) vertina gerai – jaučiasi visiškai arba beveik sveiki. Ketvirtadalis šalies gyventojų savo sveikatą vertina vidutiniškai, o tokių, kurie savo sveikatą vertintų blogai ar labai blogai, yra mažiausiai – 21 proc.

„Tyrimas, kurio metu buvo apklausiami gyventojai visoje Lietuvoje, taikant vieną pažangiausių pasaulyje „NeedScope“ tyrimų metodologiją, leido išskirti šešis universalius rūpinimosi sveikata elgsenos tipus, labai praversiančius kasdieniame darbe. Atpažinus, kokiam tipui žmogus priklauso, gydytojui tampa lengviau su juo bendrauti, pritaikyti jam priimtiniausius gydymo metodus ir maksimaliai patenkinti jo poreikius“, – teigia A.Mastavičiūtė.

Daugiausiai darnos siekėjų ir rūpestingųjų

Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad 26 proc. Lietuvos gyventojų galima priskirti prie  darnos siekėjų, o 25 proc. – prie rūpestingųjų kategorijos. Šios dvi grupės į sveikatą bei rūpinimąsi ja žvelgia skirtingai. Pirmiesiems sveikata suteikia ne tik gerą fizinę savijautą, bet ir puikią emocinę būklę. Sveikata jiems leidžia jaustis laimingiems ir net populiariems.

Rūpestingųjų tipas įdomus tuo, kad jiems sveikata suteikia saugumo ir ramybės jausmą, tačiau jie rūpinasi ja ne tiek dėl savęs, kiek dėl kitų. Dauguma šio tipo žmonių jaudinasi, kad susirgę sukels nepatogumų ir rūpesčių savo artimiesiems.

Darnos siekėjais galima vadinti žmones, kuriems svarbiausia – optimizmas ir pozityvumas, todėl net ir susirgę jie elgiasi įprastai ir tikisi tik geriausio. Liga jiems – natūralus dalykas, kurį tiesiog reikia išgyventi ir net kažko iš jo pasimokyti. Daugiau nei pusė, 54 proc., šio tipo atstovų teigia, kad savo sveikata rūpinasi tiesiog stengdamiesi mąstyti optimistiškai ir vengdami streso. Reguliariai sveikatą tikrinasi 39 proc. darnos siekėjų. Liga darnos siekėjams – tai ryšio su kitais praradimas.

Rūpestingieji, kurie iš prigimties yra jautrios asmenybės, net į menkiausius negalavimus gali sureaguoti labai rimtai. Dauguma respondentų, kurie buvo priskirti prie šio tipo, yra vyresni nei 40 metų, tarp jų daugiau moterų (63 proc.) nei vyrų (37 proc.). Rūpestingieji, daugiausiai dėmesio skirdami ne sau, o artimiesiems, į gydymo įstaigas dažnai nevaikšto, tačiau teigia besirūpinantys sveika gyvensena bei dvasine būkle. Tokie žmonės iš gydytojo ir viso medicinos įstaigos personalo tikisi supratimo, paguodos ir pagalbos, padedant susiorientuoti visame gydymosi procese.

Darnos siekėjų ir rūpestingųjų bruožai atitinka daugumos lietuvių požiūrį, prie jų galima priskirti kas antrą mūsų šalies gyventoją.

Reikliausi pacientai

Populiariausi tipai mums gerai pažįstami: turbūt ne vienas atpažino savo mamą ar žmoną kaip rūpestingąją, o draugų kompanijos sielą – kaip darnos siekėją. O štai rečiau sutinkami tipai geriau pažįstami medicinos profesionalams. Tai lemia ne tik mažesnis tokių pacientų skaičius, bet ir tai, kad jie nėra linkę dalytis savo sveikatos problemomis viešai. Nors ir tylūs viešumoje, gydytojo kabinete jie bus gerokai reiklesni nei anksčiau minėtų tipų atstovai.

Prie išskirtinumo siekėjų priklauso vos kas dešimtas lietuvis. Šio tipo požiūris vienodai būdingas tiek moterims (49 proc.), tiek vyrams (51 proc.). Sveikata jiems – gyvenimo kokybės garantas, tad su bet kokiais sveikatos sutrikimais jie nori kovoti greitai ir veiksmingai. Liga šiems žmonėms pranašauja, kad jie gali prarasti padėtį visuomenėje, o kartu ir pasitikėjimą savimi. Išskirtinumo siekėjai reiklūs ne tik kitiems, bet ir sau,  jie  laikosi griežtų taisyklių ne tik darbe, bet  ir rūpindamiesi  sveikata: propaguoja sveiką mitybą (51 proc.) ir rūpinasi pakankamu skysčių kiekiu (52 proc.). Su liga jie susidoroja kaip su įprasta darbine kliūtimi.

Pareigingieji, kurių Lietuvoje yra vos dviem procentais daugiau nei išskirtinumo siekėjų, taip pat gali būti apibūdinami kaip mėgstantys tvarką, kontrolę ir nepakenčiantys, kai kas nors klostosi ne pagal jų planą, pavyzdžiui, kai juos užklumpa liga. Tarp šios kategorijos žmonių daugiau vyrų nei moterų. Pareigingieji stengiasi išvengti net mažiausios rizikos galimybės, todėl siekia viską apgalvoti iš anksto. Jų norą kontroliuoti savo savijautą ir būti fiziškai bei emociškai stipriems atskleidžia ir statistika. Kas antras pareigingasis teigia, kad didelį dėmesį skiria savo mitybai, du iš penkių reguliariai tikrinasi sveikatą ir nuolat sportuoja. Būdami reiklūs sau, tokie asmenys kelia didelius reikalavimus ir gydytojui, ir visam medicinos įstaigos personalui.

Nuomonė apie sveikatą daro jai didžiulę įtaką

Kiekvienas žmogus turi skirtingus savo sveikatos būklės vertinimo kriterijus. Vieniems atrodo, kad yra sveiki tol, kol fizinė būklė nepriverčia jų atsigulti į ligoninę, kiti pastebėję menkiausią simptomą, pavyzdžiui, vos pakilus temperatūrai, iškart kreipiasi į specialistus. Nuomonė apie savo sveikatos būklę dažnai iš tiesų turi įtakos sveikatai. Jeigu žmogus prastai vertina savo sveikatą, tikisi ligų, tuomet liga dar labiau sustiprina tą neigiamą savijautą, ji suvokiama kaip gniuždantis likimo smūgis. Tiems, kurie vertina savo sveikatą gerai (pvz., žaismingieji) ir į užklupusią ligą žiūri „pro pirštus“, psichologinis nusiteikimas dažnai leidžia ir greičiau pasveikti.

Kovotojai, prie kurių galima priskirti 13 proc. lietuvių, užklupus ligai jaučiasi pažeidžiami, silpni, bijo netekti lyderio pozicijos. Tačiau jie ne gailisi savęs, o susitelkia į naują tikslą – įveikti negalavimą. Kovotojų grupėje dažnai atsiduria vadovai, savo verslą turintys arba dirbantys gerai mokamą darbą žmonės, todėl ligą jie priima ne kaip organizmo įspėjimą pailsėti, o dažniau kaip laikiną kliūtį, kurią reikia kuo greičiau pašalinti. Gydytojo asmenyje šie žmonės neieško draugo ar užtarėjo, jiems gydytojas pirmiausia turi būti konkrečios ir profesionalios informacijos šaltinis.

Žaismingieji pacientai, kurie sudaro 16 proc. visų lietuvių, sveikatą vertina tik tiek, kiek ji jiems leidžia gyventi nerūpestingą, linksmą ir nevaržomą gyvenimą. Jiems, kaip ir kovotojams, liga yra laisvės netekimas ir didelis suvaržymas, tačiau kita prasme, todėl ir jų elgesys susirgus būna visiškai kitoks. Žaismingiesiems atrodo, kad geriausia priemonė kovoti su liga yra ją ignoruoti, todėl jie nevengia sirgdami vaikščioti po miestą ar susitikti su draugais. Toks požiūris dažnai būdingas jaunesniems žmonėms, tad galima sakyti, kad „žaismingieji“ labiau apibūdina gyvenimo etapą nei charakterio ypatumus. Nemaža dalis prie šios grupės priklausančių asmenų yra arba moksleiviai (11 proc.), arba neturintys darbo žmonės (18 proc.). Gydytojas tokiems žmonėms turi būti tarsi angelas sargas: nematomas, nekritikuojantis ir negąsdinantis, pasirūpinantis visomis smulkmenomis ir leidžiantis vėl gyventi aktyvų, visavertį ir nerūpestingą gyvenimą.

„Tai, kaip žmogus rūpinasi savo sveikata, kaip minėta, lemia daugybė veiksnių. Todėl nė vieno iš pateiktų segmentų rūpinimosi sveikata įgūdžiai nėra savaime ydingi, jie tiesiog skirtingi“, – teigia TNS LT tyrimų ekspertizės vadovė Daiva Plauškaitė-Camacho Andrade.

Rūpintis sveikata pirmiausia turime patys

Statistikos duomenimis, mes, lietuviai, esame įpratę gydytis susirgę, tačiau ligų prevencijai vis dar skiriame mažai dėmesio. Vis dėlto tyrimas šią nuostatą lyg ir paneigtų. Todėl kyla klausimas, kaip yra iš tikrųjų. Ar ligų prevencijai skiriamas reikiamas dėmesys?

Pasak A.Mastavičiūtės, yra žmonių, kurie jaučia pareigą rūpintis savimi, tausoti, save, gyventi sveikai, nes žino, kad niekas už juos to nepadarys. Gydytojas gali sudėlioti sveikatos planą, pakviesti pasitikrinti, bet tai daryti turi pats pacientas. Esama labai skirtingų būdų rūpintis sveikata. Senyvo amžiaus žmonės mano labiau besirūpinantys sveikata vien gerdami daugiau vaistų, o pasiturintys žmonės mano išvengsią rimtų ligų investuodami daugiau pinigų į sveiką gyvenimo būdą.

Sveikatos vertinimas skiriasi ir tarp lyčių: vyrai linkę savo sveikatą vertinti pozityviau, moterys – atvirkščiai. Sveikatos vertinimas taip pat susijęs ir su žmogaus amžiumi: kuo vyresnio amžiaus žmogus, tuo jis kritiškesnis savo sveikatos atžvilgiu.

Ligų prevencija Lietuvoje populiarėja, tai patvirtina ir medikai. Vis daugiau žmonių supranta, kad ir jaučiantis gerai būtina tikrintis profilaktiškai. Atsiranda vis daugiau profilaktinio patikrinimo naudos viešinimo programų (pvz., prostatos, gimdos kaklelio, storosios žarnos), apie kurias gyventojai jau yra girdėję ir pozityviai priima gydytojo pasiūlymą pasitikrinti. Taip pat populiarėja sveikas gyvenimo būdas, kurį prieš dešimtmetį propagavę gyventojai galėjo būti palaikyti keistuoliais.

Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos, vienijančios per šimtą  privačių sveikatos priežiūros įstaigų, vadovai mano, kad sveikatos sistemoje trūksta ekonominio mąstymo, vadybos ir konkurencijos. Kai to nėra, vadybos trūkumai sprendžiami politiniais ir teisiniais ribojimais. Rezultatas skaudus – medikai emigruoja į šalis, mokančias geresnius atlyginimus, o kur dar moralinė pusė: ten prie balto chalato neklijuojamos orumą žeidžiančios etiketės.

Simboliška, kad buvęs sveikatos apsaugos ministras, kaip ir šimtai medikų, taip pat pasirinko emigraciją į Briuselį.

Sveikatos reforma, turėjusi apginti pacientą, tik dar labiau jį nuskriaudė. Dėl gydytojų trūkumo kai kuriuose šalies rajonuose sveikatos priežiūros paslaugos darosi žmonėms neprieinamos, daugelis šalies gydymo įstaigų negali savo pacientams suteikti reikiamų ambulatorinių sveikatos priežiūros paslaugų vietoje ir laiku: vizito pas šeimos gydytoją reikia laukti keletą savaičių, o pas nukreiptą specialistą – ir kelis mėnesius.

Nori atimti galimybę rinktis

Negana to, norima apriboti teisę rinktis gydytoją, pažangesnę metodiką, aukštesnės kokybės medicinos priemones. „Tai nesąžininga Lietuvos žmonių atžvilgiu. Aukštos kokybės gaminio kaina skiriasi – nesvarbu, ar tai batai, ar automobilis, ar sveikatos priežiūros paslauga. Kodėl žmogui netrukdoma seno opelio keisti į naują mersedesą, tačiau neleidžiama rinktis sveikatos paslaugos teikėjo?“ – retoriškai klausia vieno seniausių ir didžiausių Lietuvoje privačių gydymo centrų vadovas Vidmantas Rimantas Samuitis.

Šiuo metu Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatyme įtvirtinta nuostata, kad valstybės laiduojama nemokama asmens sveikatos priežiūra šalies sveikatos sistemos įstaigose turi būti teikiama nemokamai ir už šias sveikatos priežiūros paslaugas iš paciento negali būti reikalaujama papildomo mokesčio. Tačiau pacientai savo iniciatyva gali pasirinkti brangiau kainuojančias paslaugas ir jų kainų skirtumą sumokėti patys. Sveikatos sistemos įstatymo 49 straipsnio pakeitimo projekte Sveikatos apsaugos ministerija pastarąją galimybę siūlo panaikinti.

„Projekte numatyta, kad pacientas gali pasirinkti aukštesnės kokybės brangiau kainuojančias, jam individualiai labiau tinkančias medžiagas, tyrimus, vaistus, medicinos pagalbos priemones. Tačiau išbrauktas pagrindinis žodis „paslaugas“. Tai, kas, vaizdžiai tariant, buvo ties riba, tačiau vis dėlto suteikė galimybę, norima panaikinti. Tokie sprendimai ne tik skaudžiai atsilieps žmogui, visuomenei, bet ir ves į sveikatos apsaugos į stagnaciją. Ne tik privačią, bet ir valstybinę“, – teigia pašnekovas.

Bendrosios medicinos praktikos (BMP) klinikos direktoriui V.R.Samuičiui labai keistas daugumos šalies politinių partijų nusistatymas, noras riboti privačią mediciną, susiaurinti veiklos sritį. „Atrodo, kad valstybei nereikia investicijų. Iš tiesų jų reikia viskam: gynybai, švietimui, tai pačiai sveikatos apsaugai. Jei privatūs investuotojai nukreips daugiau lėšų į naujų gydymo įstaigų pastatus, medicininę įrangą, liks daugiau lėšų valstybei. Jei nebus statoma dirbtinių barikadų privačiai medicinai, daugiau lėšų bus galima nukreipti neįgaliesiems, pensininkams, nes išgalintys už dalį paslaugos susimokės patys, valstybė galės suteikti aukštesnės kokybės paslaugą tiems, kurie neturi galimybių primokėti“, – argumentus vardija BMP klinikos vadovas.

Naikinamas vienas sveikatos sistemos finansavimo šaltinių

Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI), išnagrinėję atnaujintą Sveikatos sistemos įstatymo projektą ir Sveikatos draudimo įstatymo 10 straipsnio pakeitimą, jiems taip pat nepritaria.

„Priėmus įstatymo pakeitimus būtų apribojamas vienas iš dabar esančių teisėtų sveikatos priežiūros finansavimo šaltinių – žmonių asmeniniai mokėjimai patiems padengiant brangiau kainuojančių kompensuojamų paslaugų faktinį kainų skirtumą. Pacientui apribojus galimybę prisimokėti, sveikatos sistema netektų lėšų iš asmeninių žmonių mokėjimų, kurios, žinant ribotas valstybės galimybes teikti medicinos paslaugas nemokamai, yra itin reikalingos sveikatos sistemai finansuoti ir funkcionuoti. Pabrėžtina, kad privačios išlaidos sveikatai Lietuvoje 2011 m. sudarė 28,7 proc. visų sveikatos išlaidų, o asmenų tiesioginiai mokėjimai sudarė 97,4 proc. privačių išlaidų sveikatai. Tai rodo, kad tiesioginiai mokėjimai sveikatos sektoriui yra ypač svarbus finansavimo šaltinis“, – aiškina LLRI ekspertai.

Tyrimų duomenimis, pastaraisiais metais beveik pusė šalies gyventojų yra naudojęsi privačios medicinos paslaugomis. Pamažu formuojasi ir dalis visuomenės, kuri naudojasi tik privačia medicina, – tokių pacientų praėjusiais metais buvo 6 proc. Tad, nepaisant skirtingų šviesoforo spalvų valstybinei ir privačiai medicinai, pastaroji įsitvirtino kaip svarbi sveikatos apsaugos sistemos dalis.

Privačios gydymo įstaigos konkuruoti nepajėgs

R.V.Samuitis neslepia nuogąstavimo, kad dalis privačių gydymo įstaigų nebus pajėgios paslaugų kaina konkuruoti su valstybinėmis įstaigomis, todėl bus paprasčiausiai priverstos pasitraukti iš sveikatos sektoriaus. Jo žodžiais, dėl sumažėjusios konkurencijos valstybė susidurs su dar didesne problema visiems pacientams laiku užtikrinti kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas. Bus sumažintos pacientų galimybės rinkis gydymo įstaigą.

BMP klinikos vadovas pabrėžia, kad Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacija nėra nusiteikusi prieš valstybinę mediciną. „Mes už glaudų bendradarbiavimą ir vienodas konkurencijos sąlygas“, – sako V.R.Samuitis.

Pastangas gali įvertinti tik pacientai

„BMP klinikos pacientai yra ne tik mūsų šalies gyventojai, bet ir emigravusieji į užsienį ir užsienio šalių – Skandinavijos, Rusijos, Kazachijos, Tadžikijos piliečiai. Jie suvokia, kad sveikatos apsauga, jei ji kokybiška, saugi ir teikiama laiku, Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, kainuoja brangiai. Dažnai metamas nepagrįstas kaltinimas, kad privati medicina žiauri, orientuota į jauną žmogų. Priimame visus, būna, kad ir padovanojame brangią paslaugą neišgalinčiam susimokėti pacientui. O juk tam yra valstybė, kuri privalo pasirūpinti, nes mes visi solidariai mokame mokesčius, kad visi – ir galintys, ir negalintys susimokėti – gautų gerą paslaugą“, – įsitikinęs V.R.Samuitis.

BMP klinika Kaune veikia dvidešimt vienerius metus. Klinikos konsultacijų ir diagnostikos centre įprasta arba skubos tvarka atliekami visi svarbiausi tyrimai, suaugusius ir vaikus konsultuoja praktiškai visų sričių gydytojai specialistai-savo srities lyderiai. Čia veikia novatoriškas odontologijos skyrius, šiai dienai laikomas vienu pažangiausių burnos priežiūros centrų šalyje. Progresyviame chirurgijos skyriuje atliekama daugiau kaip 200 rūšių  įvairių chirurginių operacijų. Klinikos plastinės chirurgijos centras yra vienas seniausių ir didžiausių Baltijos šalyse, 20 proc. pacientų į šį centrą atvyksta iš Vakarų Europos. Socialiai drausti pacientai gali nemokamai gydytis šeimos klinikoje ir  psichikos sveikatos centre. Visą klinikos naujojo korpuso trečiąjį aukštą užima modernus ir jaukus reabilitacijos centras. Po tuo pačiu stogu jau 20 metų veikia viena seniausių privačių estetinės medicinos ir dermatologijos klinikų Baltijos šalyse ,,Grožio pasaulis“, sukaupusi bene didžiausią patirtį gydymo lazeriais srityje.

Klinikos vadovo įsitikinimu, paslaugas ir pastangas gali įvertinti tik pacientai. „Kol kas jie, atrodo, tiki mumis, o juk pasitikėjimas neuždirbamas per kelerius metus. Galime tik pasidžiaugti, kad prisirašančiųjų nuolat daugėja“, – tvirtina V.R.Samuitis.

„Kažkada turėjau gražią svajonę – parodyti žmonėms, kas yra privati sveikatos apsauga, kuo ji skiriasi nuo valstybinės. Realybė šiek tiek sudėtingesnė. Man patiko ir vilties teikia dabartinės ministrės Rimantės Šalaševičiūtės pasakyti žodžiai, kad ir valstybinė, ir privati medicina turi rasti savo vietą ir bendradarbiauti. Džiaugiuosi, kad kliniką perims vaikai, išplės ją ir išpildys mano svajonę. Gal politinių partijų požiūris į privačią mediciną per tą laiką pasikeis, tiek privačios, tiek valstybinės medicinos judėjimą į priekį reguliuos ta pati šviesoforo spalva“, – viliasi BMP klinikos direktorius.

PR