„Susitelkę į baimių lauką negalime išgyventi teigiamų jausmų, o be jų nesijaučiame laimingi ir visaverčiai. Išeitis – bendravimas su aplinkiniais. Būtent tai kuria daugeliui mūsų svarbią gyvenimo kokybę“, – įsitikinęs psichologas, psichoterapeutas, savivaldybių mokymo centro „Dainava“ direktorius Zenonas Streikus.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

VEIDAS: Pagal įvairius parametrus gyvenimas Lietuvoje gerėja, tačiau šypsenų aplink nedaugėja. Netgi priešingai – vis daugiau besiskundžiančiųjų neužtikrinta šiandiena ir nesaugia rytdiena. Kas lemia tokias nerimastingas nuotaikas?

Z.S.: Pagrindinis šiuolaikinio gyvenimo bruožas tas, kad gyvename baimę kurstančioje visuomenėje. Žmogus nuolatos verčiamas nerimauti dėl to, kaip atrodo, kaip gyvens rytoj, kas jo laukia, skatinamas žūtbūtinėmis pastangomis išlaikyti savo išvaizdą, vyresni verčiami prilygti jauniems, kurstoma ir skatinama susitapatinti su nestabiliais dalykais, netikromis vertybėmis, kurios nuolat keičiasi, ugdydamos visuotinį nerimo jausmą. Galiausiai visos neigiamos emocijos (baimės, abejonės, pavydas, kaltė) susilieja į vieną ir išvirsta kunkuliuojančiu pykčiu. Iš baimės gimęs pyktis labai nuodingas, jis lyg plintantis gaisras, kuris sparčiai naikina mūsų sveikatą, protą ir santykius su artimaisiais. O kadangi šiuolaikiniame pasaulyje gyvenimo kokybė atitinka bendravimo kokybę, tokie jausmai, kaip nerimas ir baimė, naikina gyvenimo kokybę.

VEIDAS: Kokios įtakos asmens mąstymui ir elgesiui gali turėti neigiamos emocijos?

Z.S.: Baimė, nerimas ir pyktis siaurina žmogaus gebėjimą blaiviai ir racionaliai mąstyti, ypač tai pavojinga vaikams. Atlikta daugybė tyrimų, įrodančių, kad tokiomis aplinkybėmis itin sumažėja gebėjimas ieškoti kūrybinių ir konstruktyvių sprendimų. Aplinkoje, kurioje skleidžiasi baimė, ypač gerai tarpsta griovimas ir kerštas. Mėgstu sakyti, kad sveikai asmenybei būdingas šiltumo jausmas, gebėjimas pasijuokti ir pasidžiaugti esama diena, artimiausia aplinka. O nerimas asocijuojasi su šalčiu, kritika. Tai vienas didžiausių kūrybiškumo priešų.

VEIDAS: Kaip manote, gyvenime daugiau pasiekia emocingi ar savo emocijas vis dėlto valdantys asmenys?

Z.S.: Gebėjimas valdyti savo emocijas yra vienas šiuolaikinių reikalavimų siekiant gyventi kokybišką gyvenimą, norint kažką pasiekti ir būti įvertintam. Mokslas tai vadina emociniu intelektu. Vienas šio termino autorių Danielis Golemanas teigia, kad neleisdami įsisiūbuoti savyje kilusiai negatyviai emocijai (baimei ar nerimui) ir sugebėję ją suvaldyti nulemiame 85 proc. karjeros ir asmeninio gyvenimo sėkmės.

VEIDAS: Atrodytų, šiandien kaip niekad daug galimybių ir informacijos šaltinių, tačiau nepaklysti ir tinkamai pasirinkti sprendimus mums vis sunkiau. Kodėl tiek daug dvejojančių ir besiblaškančių, nerandančių savo pašaukimo žmonių?

Z.S.: Anksčiau labai stiprų poveikį jaunuomenei darydavo autoritetai, tačiau šiandien dalis asmenybių šį statusą prarado, kaip, beje, ir religija. Jos pozicija nebelaikoma stipria jėga, formuojančia daugumos žmonių vertybes. Silpnėja ir psichologijos pozicijos, tokiame fone vis aiškesnė vertybinė suirutė. Jei atsigręžtume į istoriją, pamatytume, kad visais laikais visuomenė buvo formuojama sektinų asmenybių pavyzdžiu. Tačiau ką matome šiandienos Lietuvoje? Senus įvaizdžius griauname, o prie naujų ir sektinų kūrimo neprisidedame. Tarkime, aš pats dažnokai pagalvoju, kaip vienas ar kitas autoritetas elgtųsi patekęs į mano situaciją, ir sprendimą randu.

VEIDAS: Iš tiesų kas laukia jaunimo, kuris neranda savo aplinkoje autoritetų ar pavyzdžių, kuriais norėtų sekti?

Z.S.: Mano atmintyje įstrigusi psichologo Michailo Litvako mintis: jeigu neišleisi angelo į laisvę, jis virs velniu. Aš pridėčiau, kad ypač didelis pavojus kyla tais atvejais, kai jauni talentai neranda, kaip realizuoti savęs, neįvyksta proveržis, o energija, kuri galėtų virsti kuriančia, pasireiškia žlugdomai. Tačiau šiandien, pasauliui keičiantis neįtikėtinai sparčiai, vis aktualesnis tampa individo emocinis intelektas: gebėjimas prisitaikyti prie kintančios situacijos, lankstumas, gebėjimas pažinti save ir aplinką. Reikėtų įsisąmoninti, kad šiandien laimi besikeičiantysis drauge su pasauliu.

Žinoma, nemažai prie to prisideda ir pirmieji mūsų gyvenimo metai, kai ir sprendžiasi, ar žmogus lems savo gyvenimo aplinkybes, ar gyvenimo aplinkybės jam taps lemtingos. Kitaip tariant, ar išmokstame vaikystėje kontroliuoti savo gyvenimą, ar leidžiamės nešami sraunios jo tėkmės. Taigi šiandien gyvenimo sėkmę lemia nebe profesijos pasirinkimas, o emocinis intelektas.

VEIDAS: O kaip aiškintumėte tai, kad dalis visuomenės grimzta į praeitį, ieško joje gero gyvenimo pavyzdžių, užuot gyvenę šiandien?

Z.S.: Atlikti tyrimai rodo, kad žmonės, gebantys gyventi dabartimi, net ir atlikdami visiškai paprastus darbus (skusdami bulves ar eidami pasivaikščioti), jaučiasi daug laimingesni, nei koncentruodamiesi į savo praeitį ar ateitį. Vien tik savo apmąstymuose įsikūręs žmogus atima iš savęs galimybę džiaugtis kasdiena, patirti vadinamąjį pasitenkinimo jausmą. Visi mes norime malonaus gyvenimo, bet tai – ne tas pats, kas gyventi prasmingą gyvenimą. Trumpalaikio laimės pajautimo negalime lyginti su nuolatiniu pasitenkinimo jausmu. Šių dienų visuomenėje itin jaučiamas pasistūmėjimas malonumų industrijos link, tačiau tenka pripažinti, kad negali susikurti kokybiško gyvenimo būdamas vien virtualioje erdvėje. Ji atima iš mūsų gebėjimą darniai bendrauti su žmonėmis realybėje: pasiglemžia iš mūsų artimuosius, mylimuosius, man dar neteko girdėti, kad kažkas gulėdamas mirties patale gailėtųsi per trumpai buvęs internete.

VEIDAS: O gal vis greitėjanti gyvenimo tėkmė stumia individą į virtualią erdvę? Kita vertus, gal kaip tik dėl jos vis nerandame laiko gyvam susitikimui, teisinamės nuolatiniu „neturiu laiko“.

Z.S.: Kiekvienas mūsų pasižymi tam tikru egoizmo laipsniu, o kiek jo mūsų gyvenime, galime spręsti pagal įvardžio “aš” vartojimą. Įprastai daugiau materialinių gėrybių prikaupę asmenys nė patys to nejusdami tampa nemėgstami aplink esančiųjų. Psichoterapeutai pastebi, kad pašlijus žmogaus santykiams su pasauliu keliskart dažniau imamas vartoti įvardis “aš”, o žmogui sveikstant šio žodžio vartosena žodyne vėl retėja. Ne taip seniai Lietuvoje atliktas tyrimas atskleidė, kad pernelyg dažnai vartojamas asmeninis įvardis (“aš”, “kas man iš to” ir pan.) gadina ir bukina prasmingus tarpusavio santykius su aplinkiniais.

Pozityvios psichologijos tyrimas atskleidžia, kad žmogui per savaitę atliktus penkis gerus darbus iš esmės keičiasi jo savijauta, padidėja savivertės jausmas (tai yra lemiamas veiksnys, kai kalbama apie pasitikėjimą savimi). Šiandien mūsų aplinkoje nepaprastai mažėja žmogiškojo kontakto: prisilietimo, apsikabinimo, klausymosi, kalbėjimosi. Tai vienas didžiausių žmogaus praradimų – jokios informacinės technologijos nepakeis žmogiškojo artumo svarbos. Ne veltui garsi JAV psichoterapeutė Virginia Satir, pabrėždama prisilietimo svarbą, yra sakiusi: norint, kad vaikas išgyventų, reikia bent keturių apkabinimų per dieną, labai sveikintini aštuoni, o jei kalbame apie jo laimę, – prireiks ir visų dvylikos. Šiuo atveju svarbu prisiminti, kad kiekvienas iš mūsų nori būti pastebėtas ir įvertintas, to sulaukus dauguma problemų išsisprendžia.

VEIDAS: Kodėl vaikams toks svarbus tėvų dėmesys?

Z.S.: Sakoma, kad vaikai turi vadinamąsias jausmų talpyklas, kurias pripildo „gerdami“ tėvų akyse spindinčią meilę ir jiems dovanojamą laiką. Deja, kaip žinome, Lietuvoje tėvai

per dieną savo atžaloms vidutiniškai skiria ne daugiau kaip septynias minutes. Dažnas tuo metu nė nežiūri vaikui į akis, nes atlieka įvairius buities darbus: plauna grindis, indus ir pan. O paskui stebimės, iš kur aplink tiek negatyvumo ir depresijos? O juk teigiamų emocijų trūkumas – viena depresijos ir blogos savijautos priežasčių. Jei tik stokojama teigiamų emocijų, tikėtina, kad sielą apėmė tingulys.

Dažnai kurti pasitenkinimo jausmą savyje kliudo gerų įvykių įvertinimas praeityje ir nemalonių įvykių pervertimas dabartyje. Įsiklausykite, kiek žmonių aplink tik aimanuoja ir skundžiasi, atrodytų, tai tapo populiariausia pokalbių atmaina, lyg jau nebūtų visai nieko gero.

VEIDAS: Kaip manote, kur veda tokios visuomenės nuotaikos?

Z.S.: Baimė, nerimas ir stresas gimdo atsainumą. Rizikos vengiama, taigi vis giliau į mus smelkiasi nuobodulys. Neurolingvistikai šios epochos rykšte vadina net ne žmogaus ligas (AIDS, vėžį ir pan.), o perdėtą atsargumą, monotoniją ir rimtumą. Nuobodulys it puvinys smelkiasi į visas gyvenimo sritis ir atima gražiausius metus. Ar žinote, ką iš savo gyvenimo prisimena senyvo amžiaus žmonės? Tuos metus, kai buvo drąsūs, priiminėjo esminius sprendimus. Deja, tas laikas, kai gyveno “sočiu režimu” ir bijojo krustelėti, iš jų atminties išsitrina.

VEIDAS: Ką patariate į jus besikreipiantiems žmonėms, kurie atrodo lyg netekę gražiausių savo gyvenimo spalvų?

Z.S.: Kartai pakanka sudominti žmogų tam tikru dalyku, kad visas jo pečius slegiantis negatyvumas atsitrauktų. Žinoma, visokių žmonių yra. Vieną kaip kokią pelkę ar liūną tenka nuolat valyti, o kitas panašesnis į upę, kuri tekėdama nuolat atsinaujina. Tačiau daugeliu atvejų žmogų gelbsti tikslo turėjimas. Vokietijoje atliktas didžiulis senų žmonių tyrimas įrodo, kad net ir gulint mirties patale tai būtina. Daugybei senolių prie lovos pastačius kalėdinių gėlių, vienos grupės paprašyta jomis pasirūpinti (palaistyti), o už kitą grupę tai darė slaugės. Pastebėta, kad ir sunkiai judėdami daugiau laimėjo tie, kurie laistė gėles (jų gyvenimo trukmė buvo ilgesnė).

Taigi šiandieną jau žinoma, kad net ir menkiausio tikslo turėjimas žmogų mobilizuoja, skatina įsitraukti į vienokią ar kitokią veiklą, o tai – žingsnis sėkmingesnės rytdienos link. Liūdniausia, kas gali žmogui nutikti, yra ūpo ir smalsumo praradimas. Kartais to netenkama dėl artimiausios aplinkos kritikos. Pernelyg kritiškai į save žvelgiantys asmenys išmoksta save niekinti ir nudažo savo gyvenimą juodomis spalvomis. Atrodytų, žmogus toks negimė, bet iš jo atėmus tikslą, kuriuo jis dega, gyvenimas netenka prasmės.

VEIDAS: Neužtikrintumą, kuris kliudo kurti ateitį, daugelis įvardija kaip gyvybės syvus čiulpiantį kirminą. Kaip jį nugalėti?

Z.S.: Tiesa ta, kad nė vienas nežinome, ką žada rytdiena. Tačiau didele savivertė pasižymintis žmogus nebijo iššūkių, nes yra pasirengęs rasti sau tinkamus sprendimus. Kai kada būgštavimai dėl ateities čiulpia kraują ir atima bet kokį gebėjimą džiaugtis gyvenimu. Reikėtų atminti, kad negebėjimas pasijuokti šiandien lemia tai, kad nesijuoksime ryt. Noriu pasakyti, kad nereikia laukti, geriausia pokyčių imtis tuojau pat.

Blogiausia, ką į tokią situaciją patekęs žmogus gali padaryti, tai pasiduoti baimei, kad jam nepavyks. Baimė atima energiją ir pasitikėjimą savimi, tačiau negalime pasiduoti. Žmogaus elgesį lemia jo įsitikinimai, kitaip sakant, jei kartojate sau, kad gero nebus, tikėtina, jog su situacija nesusitvarkysite. Ne veltui sakoma, kad optimistams pildosi svajonės, o pesimistams – košmarai. Lūkesčių teorijos tai tik įrodo.

Taigi ne žinios ar faktai formuoja mūsų įsitikinimus, o įsitikinimai lemia, kokias žinias ar faktus iš viso pasaulio renkamės ir kaip juos interpretuojame. Asmeniškai man labai daug ką apie žmogų pasako jo gebėjimas užbaigti vieną sakinį: paklausęs, kas yra gyvenimas ir išgirdęs, kad tai vargas, suprantu, jog su tokiu požiūriu nelabai kur nueisi…

VEIDAS: Kokius veiksnius vadintumėte iš esmės keičiančiais žmogaus požiūrį į gyvenimą ir savęs vertinimą?

Z.S.: Kaip pavyzdį paminėsiu Vokietiją, kurioje žmogui padidinus algą 15 tūkst. eurų pasitenkinimas gyvenimu padidėjo vos 2 proc. O štai įgijus gerą draugą pasitenkinimas gyvenimu šoktelėjo iki 15 proc. Įdomu tai, kad šalia turint depresyvų ir nuolat besiskundžiantį bičiulį pasitenkinimo jausmas gyvenimu smuktelėjo 7 proc. Tai tik įrodo, kokia svarbi aplinka ir jos įtaka žmogui.

Negatyvūs dalykai labai greitai išsunkia, tai matyti iš dar vieno pavyzdžio. Tarkime, jei iš ant stalo padėtų daiktų pirmiausia į akis kris gyvybei pavojingi – pistoletas, gyvatė ir pan., vadinasi, ilgą laiką esame įtampos būsenos. Pavojingus daiktus pirmiausia pastebime dėl savo savijautos, esame linkę matyti nemalonius dalykus. Taigi norėdami valdyti savo gyvenimą turėtume sąmoningai kontroliuoti savo įsitikinimus, nuostatas, net savo žvilgsnį. Labai sveika savęs paklausti: į ką paprastai atkreipiu dėmesį eidamas per gyvenimą? Į gražius dalykus? O gal tik žvalgausi bijodamas ant kokios gyvatės užlipti?

Susitelkę į baimių lauką negalime išgyventi teigiamų jausmų, o be jų nesijaučiame laimingi ir patenkinti nei savimi, nei savo gyvenimu. Lietuvoje pasitenkinimo gyvenimu jausmas itin prastas, o tai atskleidžia mūsų polinkį domėtis blogais dalykais. Liūdna, bet nebeturime nei laiko, nei gebėjimo džiaugtis tuo, kas pozityvaus mus supa.

VEIDAS: Kuo paaiškintumėte žmonių neryžtingumą? Atrodytų, situacija prasta, tačiau, užuot ieškojus racionalių išeičių, tik skundžiamasi ir toliau sukamasi užburtame rate.

Z.S.: Esu pastebėjęs, kad saugumo gyvenime stokojantys asmenys linkę nagrinėti savo praeitį, o išties reikėtų užduoti jaunatvišką klausimą, ką galiu pakeisti šiuo metu. Konstatuoti esamą situaciją, nuo jos atsispirti ir pagalvoti, ko imtis. Ne mažiau svarbu išmokti pozityviai interpretuoti nelaimes ir nemalonius įvykius. Jeigu žmogui atrodo, kad jam labai blogai, aš klausiu: palyginti su kuo? Svarbu neįsimūryti praeityje. Taigi, jei likai gyvas, gal visa kita tikrai išsprendžiama? Nuolat skųsdamiesi ir nervindamiesi rizikuojame pražiopsoti patį gyvenimą.

Tiesa, pokyčiai mus baugina: kur kas labiau vertiname saugumą ir stabilumą, tačiau iš kasdienybės mus ištraukia ir pažadina būtent stiprūs išgyvenimai: sunki liga, artimojo netektis ar kokia katastrofa. Dar Hipokratas yra pastebėjęs, kad jei liga žmogaus nenužudo, priverčia jį pasikeisti, labiau mylėti ir vertinti savo gyvenimą. Norėtųsi, kad nereikėtų laukti panašių išgyvenimų, kad atsikvošėtume anksčiau: nėra nieko brangesnio, nei turėti šį gyvenimą, o visas kitas problemas mes pajėgūs išspręsti. Įdomiausia, kad net 90 proc. viso to, ko mes bijome, neišsipildo, taigi, užuot švaistę savo laiką negatyvioms mintims, geriau apsidairytume aplink.

VEIDAS: Kaip patartumėte pritraukti į savo gyvenimą daugiau pozityvių emocijų, žmonių ir norimų pokyčių?

Z.S.: Kartais pakanka pažvelgti į situaciją naujai. Jei patys to nebesugebame, labai praverčia žvilgsnis iš šalies (artimo draugo, šeimos nario ar psichologo). Yra pastebėta, kad pokyčiai įvyksta žmogui susijaudinus. Tikriausiai ne kartą esate girdėję pasakymą – atsivėrė akys? Vadinasi, žmogus buvo pastūmėtas ar tiesiog pats ryžosi aktyviau dalyvauti savo gyvenime.

Per pastaruosius 23-ejus metus sveikatos apsaugos reforma tapo nesibaigiančiu procesu. Esminių klaidų galbūt ir nepadaryta, bet aiškios krypties, kuri pagal sveikatos rodiklius padėtų prisivyti Vakarų Europos šalis, ir šiandien nėra. Taip mano Lietuvos gydytojų sąjungos prezidentas prof. dr. Liutauras Labanauskas.

VEIDAS: Kuria kryptimi juda Lietuvos sveikatos sistema?
L.L.: Iki šiol neturėjome jokios aiškios krypties: gyvenome su paveldėta sovietine sveikatos sistema, kuri, tenka pripažinti, nedaug ir pasikeitė. Žinoma, atsirado sveikatos draudimas ir pan., bet aiškesnių ligoninių administravimo bei struktūros pokyčių vis dar nematyti. Galime save kaltinti, kad sveikatos sektoriuje iki šiol nesuformavome aiškios krypties, bet didesnių klaidų lyg ir nepadarėme.
Tuo metu kaimynai estai, kurie ilgą laiką mums rodyti kaip sektinas pavyzdys, griebęsi sveikatos reformos beveik sugriovė savo medicinos sistemą ir netruko pajusti aukštos kvalifikacijos gydytojų emigracijos bangą. Taigi praktiškai tik dabar jų sistema pradeda atsitiesti, o pastaruosius dešimt metų buvo visiškai išbalansuota.
Kiti mūsų kaimynai latviai, pasirinkę visiškai kitokią sveikatos apsaugos struktūrą, pasuko kitu keliu nei mes ar estai, taigi lygintis su jais šiandien negalime.
VEIDAS: Ir vis dėlto kokiu keliu juda mūsų sveikatos apsauga?
L.L.: Žvilgčiojimo, kaip tvarkosi kaimynai, laikotarpį Lietuva, atrodo, jau išgyveno. Šiandien nebegirdėti siūlymų formuoti sveikatos sistemą taip, kaip Švedijoje, Estijoje ar Vokietijoje. Taigi sveikatos apsaugos srityje į kaimynus nebesižvalgome – iš tų kelnaičių jau išaugome. Ir politikai, ir kiti visuomenės nariai suprato: idealios sveikatos sistemos nėra nė vienoje šalyje.
Vis dėlto žvelgiant nuo nepriklausomybės pradžios sveikatos sektoriuje pasiekta nemažai: nebėra sunkių ligų protrūkių, pagerėjo teikiamos paslaugos, renovuotos ligoninės.
Tiesa, vis dar stringa Sveikatos apsaugos ministerijos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos susikalbėjimas. Tobulintina mūsų sveikatos apsaugos sistema, kai kalbama ir apie administracinį, organizacinį aspektą: ankstesnių Vyriausybių reforma lėmė tam tikrą stagnaciją, turėsime daug ką atkurti ir perskaičiuoti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” (http://prenumerata.veidas.lt/lt/order/magazine?id=17590), pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Nors po daugkartinių sveikatos apsaugos ministro Vytenio Andriukaičio kreipimųsi į Konstitucinį Teismą dėl valstybinės ir privačios medicinos bendro egzistavimo ir dabartinio sveikatos priežiūros finansavimo modelio atitikties Konstitucijai yra visiškai aišku, kad Lietuvoje gali gyvuoti tiek valstybinė, tiek privati medicina, pastaroji ir toliau stumiama į podukros vietą.

Privati medicina toliau įvairiais būdais diskriminuojama, Konstitucinio Teismo nutarimai ir išaiškinimai sabotuojami, ir tai, Sveikatos apsaugos ministerijos požiūriu, yra sveikintina.
Savaitraščio „Veidas“ surengtoje diskusijoje apie valstybinių ir privačių medicinos įstaigų konkurenciją ir galimus sugyvenimo principus diskutavo sveikatos apsaugos viceministras Gediminas Černiauskas, Lietuvos pacientų organizacijų atstovų tarybos pirmininkė, Lietuvos diabeto asociacijos prezidentė Vida Augustinienė, Klaipėdos universitetinės ligoninės vyriausiasis gydytojas, Nacionalinės sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos prezidentas prof. habil. med. dr. Vinsas Janušonis, Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos viceprezidentas Vidmantas Samuitis ir „Veido“ leidėjas, advokatas dr. Algimantas Šindeikis.

A.ŠINDEIKIS: Ši diskusija rengiama po naujo Konstitucinio Teismo išaiškinimo dėl santykio tarp valstybinės ir privačios medicinos. KT suformuluota pozicija pakankamai aiški: yra aiškiai atskirtos funkcijos, tokios kaip gyvybės gelbėjimo ir su tuo susijusios pagalbos, kurią, kaip numatyta Konstitucijoje, privalu suteikti nemokamai iš biudžeto lėšų, bei kitos funkcijos, susijusios su sveikatos apsauga, finansuojamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis. Taip pat KT yra pasisakęs, kad dalis (papildomų) paslaugų galėtų būti finansuojamos iš Privataus papildomo sveikatos draudimo fondo lėšų. To Lietuvoje kol kas nėra, bet turėtų atsirasti.
Vis dėlto tarp valstybinės ir privačios medicinos įžvelgiu diskriminaciją. Pernai dauguma valstybinių medicinos įstaigų dirbo nuostolingai ir tie nuostoliai Sveikatos apsaugos ministerijos buvo kompensuoti suteikiant dotacijas. O štai privačioms neteko nieko. Kita aktuali problema susijusi su įkainių nustatymais: iki šiol valstybinėse gydymo įstaigose apskaita vedama skirtingai nei privačiose. Pirmosios neįskaičiuoja ES paramos, pastatų naudojimo ir kitokių sąnaudų. Dabar visos privačios gydymo įstaigos turi sutartis, kurios baigsis metų gale. Jei ministerija jų nepratęs, savivaldybės turės paskelbti viešuosius pirkimus. Kyla klausimas, kaip jos konkuruos su valstybinėmis įstaigomis, kurios į savo paslaugų kainą neįtraukia 20–40 proc. sąnaudų. Matau riziką, kad privačios gydymo įstaigos apskritai gali būti eliminuojamos iš rinkos. Juk per viešuosius pirkimus svarbu mažiausia kaina.
Taigi pagrindinis klausimas: ar po tų gausių KT nutarimų ir išaiškinimų galime konstatuoti, kad vienoje sveikatos apsaugos dalyje, tai yra sveikatinimo paslaugų suteikimo, valstybė gali leisti normaliai konkuruoti tiek valstybinėms, tiek privačioms įstaigoms? Dar priminsiu Vyriausybės nutarimą dėl pirmo lygio sveikatos apsaugos procentinės apimties. Buvo nutarta, kad šioje srityje turi vyrauti privati medicina (60–80 proc.), nors dabartiniai duomenys rodo, jog ši dalis neviršija trečdalio. Kodėl tai neįgyvendinta?
V.JANUŠONIS: Minėtą nutarimą ir išaiškinimą skaitėme ne vieną kartą ir analizavome, tad norėčiau pasakyti kelias pastabas. Pirmiausia svarbu tai, kad nuo praėjusios kadencijos pradžios tarsi imta skirti valstybinėmis vadintinas įstaigas – valstybinėmis pradėtos vadinti ministerijai pavaldžios įstaigos, o kitos buvo tarsi atskirtos. Vis dėlto šiuo išaiškinimu KT labai aiškiai pasakė, kad valstybinės yra visos.
Antras dalykas, kas išaiškinta šiuo nutarimu, yra tai, kad žmonės pagal savo išgales gali papildomai mokėti už sveikatinimo paslaugas. Taigi priemokos galimos (aišku, tam tikra nustatyta tvarka), nes valstybė neišgali visko apmokėti. Šitai pasakyta aiškiai, nors ir buvo įpiršta nuomonė, kad valstybė turi apmokėti viską. Jei trejus metus iš eilės mažėja finansavimas, be abejonės, tas pacientas, kuris gali susimokėti papildomai, turi turėti tokią teisę. Šiandien tai leidžiantys teisės aktai egzistuoja, ir nemanau, kad jie bus panaikinti.
Trečias labai svarbus momentas – turi būti įteisinta žmogaus pasirinkimo teisė, kurią anksčiau buvo bandoma riboti. Vadinasi, žmogus savo nuožiūra gali rinktis tą gydymo įstaigą, kuri jam atrodo geriausia. Kitas aspektas – nors ne taip retai mėgstama sakyti, kad konkurencijos neturi būti, vis dėlto minima, kad sąžininga konkurencija tarp gydymo įstaigų gali ir turėtų būti.
Galiausiai pridėčiau, kad turi būti išleisti įstatymai ir įstatymų įgyvendinamieji aktai, reglamentuojantys ligonių kasų sutarčių sudarymą su sveikatinimo įstaigomis. Viskas turi būti aišku ir taip iš anksto apgalvota, kad nebūtų galimybių kvestionuoti atskirų atvejų, tai yra su vienu sutartį sudarysiu, o su kitu – ne. Mes patys irgi dėl to turėjome teisinį konfliktą. Negali būti tokių dalykų, kad teritorinės ligonių kasos direktorius tiesiog užsimano ir nesudaro sutarties, nes jam taip atrodo.
A.ŠINDEIKIS: Teisybės dėlei reikėtų priminti, kad Konkurencijos tarybos nutarimas dėl sąžiningo konkuravimo vis dar nėra įgyvendintas. Ne tik dėl to aspekto, kad vedama skirtinga buhalterinė apskaita, bet ir dėl veiksnio, kad yra išlikę tam tikro neskaidrumo sudarant sutartis. Dar nėra iki galo išgrynintų visiems suprantamų kriterijų, užtikrinančių, kad visi subjektai rinkoje būtų lygūs.
V.JANUŠONIS: Teisingai. Buvo pasisakyta tik dėl licencijos ir prašymo ligonių kasai ir kad sutartis turi būti sudaryta. Tik tiek.
G.ČERNIAUSKAS: KT nusakė ir tiksliai išdėstė keletą gana fundamentalių dalykų. Pirma, patvirtino, kad Lietuvoje galioja visuotinės aprėpties principas. Tuo iš esmės pasakyta, kad iš biudžeto pinigai eina visiems ir žmogus gaus išmokas, bet kartu tas pats pasakyta ir apie privalomąjį draudimą, tai yra kad žmogus privalo dalyvauti sistemoje. Kitaip sakant, pakaitinis draudimas negalimas ir tai neatitinka Lietuvos Konstitucijos.
Taip pat aiškiai pasisakyta dėl visuomenės solidarumo: nepriklausomai nuo privalomos įmokos dydžio Privalomojo sveikatos draudimo fondas turi teikti tokias pačias paslaugas visiems piliečiams. Be to, pasakyta, kad yra tarsi trisluoksnis pyragas: yra bazinės paslaugos, kurios turi būti teikiamos visiems piliečiams nemokamai, kitaip tariant, iš biudžeto lėšų, dažniausiai per valstybinį tinklą, bet nebūtinai (privalomasis sveikatos draudimas), ir yra kitos paslaugos. Tai – papildomas draudimas, tiesioginiai mokėjimai. Iš esmės tuo buvo pasisakyta už mišrų sveikatos draudimo modelį.
Beje, paminėsiu, kad viena priežasčių, kodėl kreiptasi į KT, buvo ne dėl privačių ar valstybinių gydymo įstaigų prioriteto, bet dėl Privalomojo sveikatos draudimo teisėtumo. Anksčiau būta tokių nuomonių, kad jis prieštarauja Konstitucijai, o KT aiškiai pasakė, jog prieštaravimų nėra.
A.ŠINDEIKIS: Iš tikrųjų klausimas buvo formuluojamas taip: ar gali valstybinė sveikatos priežiūros įstaiga turėti skirtingus sveikatinimo paslaugų teikimo mastelius. Atsakymas aiškus: jei žmogus moka privalomąjį sveikatos draudimą, jis gauna tą patį, ką ir visi. Jei papildomai susimoka ir nori ko nors daugiau, gali dalį savo privačių lėšų nukreipti į instituciją (taip pat ir valstybinę) ir gauti dar kokių nors papildomų paslaugų.
G.ČERNIAUSKAS: Tikėkimės, kad visa tai sumažins diskusijų lauką ir ves prie stabilumo. Vis dėlto, tiesą pasakius, jei kalbama apie pakaitinį draudimą, tai jo nesiūlo nė viena iš didžiųjų partijų. Netgi liberalai ankstesnėje Vyriausybėje dėl to nediskutavo – jie diskutavo tik dėl papildomo draudimo.
V.SAMUITIS: Tai, ką pasakėte, yra visiems suprantami klausimai, niekas jų nekvestionuoja. Visą laiką privačios struktūros, Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacija, Lietuvos laisvosios rinkos institutas ir kitos organizacijos, kalbėjo apie tai, kad negalima drausti priemokų šioje paslaugų teikimo sistemoje – net ir būtinosios pagalbos (KT konstatuoja, kad ji gali būti suteikiama ir privačiose gydymo įstaigose, už tai joms bus apmokama). Būtent priemokos ir buvo pats aštriausias klausimas. Kaip dėl to bus toliau? Pavyzdžiui, šiandien pasirašėme sutartį su Valstybine ligonių kasa, ir joje parašyta, kad negalima imti priemokų, išskyrus tam tikrais teisės aktais numatytais atvejais. Jei Ligonių kasa mus patikrintų ir rastų, kad, pavyzdžiui, atlikdami dienos chirurgijos operacijas ėmėme priemoką, mums grėstų mažiausiai tūkstančio litų bauda, nors, atrodo, KT vasario 26 d. išaiškinimas lyg ir aiškiai dėl to pasakė. Taigi kaip viskas bus iš tikrųjų?
A.ŠINDEIKIS: Gal galima teigti, kad minėta sutarties sąlyga prieštarauja KT išaiškinimui?
V.SAMUITIS: Taip, nes įvairiuose teisės aktuose, leidžiančiuose imti priemoką už paslaugas, šitai nėra pakeista, o mus taip daryti verčia Ligonių kasa – esą nesirašykite, jeigu nenorite.
G.ČERNIAUSKAS: Iš tikrųjų Vyriausybės lygiu tvirto apsisprendimo dėl to dar nėra. Taip, žinome, kad priemokos galimos, tą pasakė KT, tačiau kokios tos priemokos – nepasakyta. Tai susitarimo reikalas, dabartinė Vyriausybė kol kas šito nežino. Sveikatos apsaugos ministerija bandė teikti keletą variantų, bet kol kas sutarimo su Vyriausybės nariais dar neturime. Kas aišku šiandien? Taip, priemokos gali būti, tačiau už ką ir kokio lygio jos yra – susitarimo dalykas, ir vėliau tai turėtų būti reglamentuota įstatymais. Dabar pasitaiko tikrai paradoksalių priemokų, kai valstybė per ligonių kasas moka šimtą litų, o vartotojas papildomai sumoka dar du tūkstančius. Taigi ar tie du tūkstančiai litų laikytini priemoka?

„Mini Nobelį“ už nuopelnus medicinos moksle šiemet skyrėme genetinio konsultavimo Lietuvoje kūrėjui, lietuvių genomo tyrinėtojui, Vilniaus universiteto profesoriui Vaidučiui Kučinskui.

Su prof. Vaidučiu Kučinsku susitinkame viename naujųjų VU ligoninės Santariškių klinikų pastatų įsikūrusiame Žmogaus genomo tyrimo centre. Profesorius pasitinka kaip visada plačiai šypsodamasis ir pakviečia apžiūrėti dabartines genetikų valdas – daugiausia europinių projektų lėšomis įrengtas modernias laboratorijas.
Ši trumpa ekskursija tikrai daro įspūdį: V.Kučinskas pagaliau pasiekė, ko visada troško, – kad Lietuvos mokslininkai, tyrinėjantys lietuvių tautos genetinius ypatumus, turėtų visas moderniausias technologijas, kokiomis šiandien naudojasi pasaulis. O tai atveria Lietuvai iš tiesų dideles galimybes.

Žmogaus genomo paslaptys

V.Kučinskas jau kelintą dešimtmetį su pavydėtinu užsidegimu tyrinėja lietuvių populiaciją. Šiais tyrimais siekiama daugiau sužinoti apie lietuvių tautos kilmę ir genetinę įvairovę: pažvelgti iš arčiau, kuo mes esame išskirtiniai, palyginti su kitomis tautomis. Dabar, V.Kučinsko vadovaujamai mokslininkų komandai jau baigiant pirmuosius Lietuvos istorijoje lietuvių genomo tyrimus, pradeda aiškėti netgi tai, kokiomis ligomis esame labiau linkę sirgti ir kaip mus veikia tam tikri vaistai.
Pavyzdžiui, tyrimai rodo, kad didesnis lietuvių sergamumas širdies ir kraujagyslių ligomis iš dalies gali būti nulemtas ir tam tikrų genetinių dalykų. Na, o analizuojant genus, susijusius su kai kuriomis širdies ir kraujagyslių ligomis bei vaistų metabolizmu, paaiškėjo išties įdomus dalykas: pasirodo, kad būtų gautas gydomasis poveikis, širdies ir kraujagyslių ligomis sergantiems lietuviams gali pakakti mažesnės statinų (vaistų) dozės nei kitoms populiacijoms.
„Randame genų variantus, kurie lemia tam tikrą metabolizmą. Iš tiesų norint gauti tokį pat efektą vienais atvejais žmonėms reikia skirti daugiau vaistų, kitais – mažiau, o tai priklauso būtent nuo genomo savybių, – aiškina profesorius. – Žmogui, kuris turi pinigų, dabar jau yra visos galimybės išsitirti savo genomą ir pagal šią informaciją taikyti gydymą. Tai ir yra tai, ką vadiname individualizuota medicina, bet kol kas tai labai brangu.“
Žmogaus genome – DNR užkoduotoje organizmo paveldimoje informacijoje – slypi daugybė paslapčių. Tokie tyrimai pateikia daug naudingos informacijos apie mūsų prigimtį, sveikatą ir net kasdienius įpročius, pavyzdžiui, kodėl mėgstame valgyti vienokį ar kitokį maistą. Belieka ja protingai pasinaudoti.
Būtent todėl viso pasaulio valstybės dabar investuoja į savo tautų genomo tyrimus. Tą pagal savo galimybes daro ir Lietuva.
„Štai kinai planuoja ištirti vieno milijono gyventojų genomą – tai yra trečdalis Lietuvos. O mes, iki 2015 m. įgyvendindami savo projektą LITGEN, visą genomą galėsime ištirti tik dešimčiai žmonių“, – apgailestauja profesorius. Priežastis paprasta: tokie tyrimai pernelyg brangūs.
Dar visai neseniai, pasak mokslininko, atskiro genomo tyrimas kainuodavo dešimtis ar net šimtus tūkstančių JAV dolerių. Lietuvos mokslininkų turima nauja įranga leidžia atlikti visus reikalingus genomo tyrimus, bet vis dar gana brangiai, todėl tai ir yra didžiausia kliūtis, kodėl negalima šių pažangių tyrimų atlikti didesne apimtimi.
Tiesa, V.Kučinskas sako, kad genomo tyrimai ateityje vis labiau pigs, kol kaina pasidarys visiškai prieinama kiekvienam. Prieš Naujuosius metus lankydamasis Amerikoje, Harvardo medicinos mokykloje Bostone, jis sužinojo, kad jau sukurtas prietaisas, kuris kainuos dar gana brangiai – apie milijoną dolerių, užtat atskiro genomo tyrimo kaina aptirpsta iki maždaug tūkstančio dolerių, o tai jau esą pigu.
Kad ir kaip būtų, mokslininkas įsitikinęs, kad masiniai genomo tyrimai yra mūsų ateitis: technologijoms tobulėjant tai neišvengiamai taps kasdienybe. Šie tyrimai, atliekami pigiai ir akimirksniu, ateityje sukels tikrą proveržį diagnostikos srityje: profesorius neabejoja, kad vienkartiniai genomo tyrimai ilgainiui pakeis įvairius laboratorinius tyrimus, leis išvengti įvairių ligų, patobulinti jų gydymą atsižvelgiant į konkretaus žmogaus situaciją.
Būtent dėl to, kad nujautė, kokias galimybes slepia genomo tyrimai, V.Kučinskas prieš kelis dešimtmečius ir pasinėrė į šią ne tik Lietuvai, bet ir didžiajai daliai žmonijos lig tol visiškai nežinomą sritį.

JAV medicinos akreditacijų organizacija „Joint Commission International“ Lietuvoje sertifikavo pirmąją privačios medicinos įstaigą. Po užsienio ekspertų atlikto audito tarptautinis sertifikatas buvo suteiktas privačiai gydymo įstaigai „Kardiolita“. Tai pirmas Baltijos šalyse tokio pobūdžio sertifikatas, suteiktas medicinos įstaigai.

Akreditacijų organizacija „Joint Commission International“ sertifikuoja gydymo įstaigas Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Europoje ir kituose žemynuose. Kitos arčiausiai Lietuvos tokį sertifikatą turinčios asmens sveikatos priežiūros įstaigos yra Prahoje ir Kopenhagoje. Į dvejus metus trukusį „Kardiolitos“ pasiruošimą akreditavimui buvo investuota beveik 156 tūkst. litų.

„Šis sertifikatas – ne tik jau pasiektų rezultatų įvertinimas, tačiau ir galimybė dar labiau išplėsti veiklos geografiją, pritraukiant pacientų iš Skandinavijos, UK, JAV ir vakarų Europos. – sako „Kardiolitos“ generalinio direktoriaus pavaduotojas Andrius Jonutis, – Nors Lietuvos privačios medicinos sektorius jau yra užsitikrinęs gerų rekomendacijų užsienio rinkose, tarptautinė akreditacija bus naudinga plėtojant įdirbį.“

Pasak A. Jonučio, tarptautinis sertifikavimas bus reikšmingas ir Lietuvos rinkoje. „Tai, kad pagaliau tarptautinės akreditacijos pasiekė ir Lietuvą, kilstels kokybės kartelę dar aukščiau bei mūsų šalies pacientams suteiks galimybę gauti aukščiausios kokybės medicinos paslaugas“, – teigia jis.

„Joint Commission International“ sertifikatas liudija, kad gydymo įstaigos struktūra, valdymas, įranga, personalas, infrastruktūra, aplinka ir visos teikiamos paslaugos atitinka tarptautinio standarto reikalavimus. Vertinandama gydymo įstaigą, užsienio ekspertų komisija daug dėmesio skyrė tam, kad klinikinė veikla ir sprendimai būtų pagrįsti naujausiais moksliniais tyrimais ir specializuotų tarptautinių organizacijų rekomendacijomis.

„Tarptautiniai standartai numato ne tik vienodą paslaugų prieinamumą, tačiau ir ypatingą dėmesį skirtingiems pacientų kultūriniams poreikiams. – pasakoja A. Jonutis, – Atlikdami auditą „Kardiolitoje“ užsienio ekspertai ypač palankiai įvertino pacientų teisių užtikrinimą, operacinės ir sterilizacinės darbą.“

„Kardiolitos“ paslaugų sertifikavimo, siekiant eksporto apimčių augimo, projektui buvo gautas finansavimas (85 621 litas) iš Europos regioninės plėtros fondo pagal priemonę „Naujos galimybės“.

Daugelyje sričių didžiųjų Lietuvos klinikų chirurgai, diegdami ir taikydami naujus gydymo metodus, yra pirmeiviai – jei ne Europoje, tai Baltijos šalyse. Žvilgtelėkime, kas šiandieniniame sveikatos apsaugos sistemos chaose mus turėtų džiuginti.

Prieš keletą savaičių JAV Harvardo universiteto mokslininkų pristatytas dešimt metų trukęs pagyvenusių žmonių gyvenimo kokybės tyrimas parodė, jog nepaisant to, kad daugelio išsivysčiusių šalių visuomenės vis sparčiau sensta, brangios naujosios medicinos technologijos ir vaistai teikia vis daugiau vilčių pratęsti senyvo amžiaus žmonių kokybišką gyvenimą. Medicinos ir farmacijos mokslo pažanga daugeliui pagyvenusių žmonių padeda išlaikyti geresnę fizinę formą ir skvarbų protą.
Deja, remiantis Lietuvos sveikatos rodiklių sistemos duomenimis, mūsų šalyje pensinio amžiaus, tai yra perkopusių 65 metų ribą, žmonių sergamumas pastaraisiais dešimtmečiais ne tik nemažėjo, bet susirgimų kai kuriomis ligomis netgi daugėjo, pavyzdžiui, cukriniu debetu, nervų, psichikos, kraujotakos sistemos ligomis, piktybiniais navikais.
Be to, ir Lietuvos žmonių gyvenimo trukmė, remiantis „Eurostato“ duomenimis, nuteikia niūriai: mes gyvename trumpiausiai iš visų ES šalių narių. Vidutinė statistinio lietuvio gyvenimo trukmė pusseptintų metų atsilieka ne tik nuo statistinio ES šalių vidurkio – gyvename trumpiau už visus kaimynus: lenkus, latvius, estus. Guostis galime nebent lygindamiesi su Ukraina ar Moldova, kuriose reali vidutinė gyvenimo trukmė dar mažesnė – vos 70,7 metų, bei Rusija – 68,3 metų.
Antra vertus, per pastaruosius trejus metus didžiosiose Lietuvos klinikose pasiekta įvairių ligų diagnostikos ir gydymo metodų pažanga, brangių naujų technologijų taikymas verčia aikčioti. Neurochirurgijos, širdies chirurgijos, onkohematologijos, radiologinės, spindulinės terapijos taikymo, neišnešiotų naujagimių ir vaikų chirurgijos bei slaugos srityse, taip pat atlikdami genetinius tyrimus mes ne tik lenkiame savo kaimynus, bet ir pirmaujame Rytų Europoje, o pagal kai kurias chirurgijos subtilybes esame pirmi visoje Europoje.

Mažai gerų ženklų

Lietuvą pasiekusios naujosios medicinos technologijos, nauji ligų diagnostikos ir gydymo metodai, atskirų sričių bei visiškai nedidelių posričių aukščiausios prabos profesionalų darbas leidžia manyti, kad ir mūsų gyvenimo trukmė per artimiausią dešimtmetį pailgės.
Tiesa, visą šią pažangą užtikrina daugiausia paskiri medicinos entuziastai, kurie yra tiesiog dėl savo darbo „išprotėję“ fanatikai. Dažnas jų dirba negalvodamas nei apie savo sveikatą, nei apie pinigus.
O vadinamųjų mūsų sveikatos sistemos organizatorių vaidmuo čia minimalus ir dažnai net profaniškas. Tuo įsitikino ir „Veido“ žurnalistės, rašiusios apie Lietuvos sveikatos sistemos technologinę, diagnostinę ir gydymo metodų bei farmacijos pažangą. Pasirodo, Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) iki šiol nežino, nei kokią technologinę pažangą per pastaruosius trejus metus padarė didžiausios mūsų klinikos, nei kokių įsigijo modernių prietaisų, nei kokios atliktos sėkmingiausios operacijos, dėl kurių turėtume didžiuotis savo medikais, nei ko mūsų pagrindinėms ligoninėms reikia.
Tiesą sakant, šiandien plika akimi matyti, kad sveikatos apsaugos sistemos reforma, apie kurią „Veidui“ audrą medikų profesinėje bendruomenėje sukėlusiame interviu kalbėjo ministras Vytenis Andriukaitis, vis dar neprasidėjusi, jokių naujų reikšmingų teisės aktų projektų neparengta ir įstatymų nepriimta, ligoninėms kaip trūko, taip ir trūksta pinigų, technikos, medicininių priemonių (gal lengviau būtų išvardyti, ko netrūksta).
Sveikatos sistemos organizatoriai ir toliau centralizuotai perka pigiausią aparatūrą, kuria sunku dirbti medikams, nekokybiškas priemones, kurios pacientams dažnai sukelia komplikacijų, ir jų gydymas vėliau papildomai kainuoja.
Iš esmės jei reikėtų trumpai apibūdinti, ką padarė sveikatos sistemos valdymą perėmę socialdemokratai, išeitų maždaug toks sakinys: sustabdė ankstesnius projektus ir pradėjo komandinį pinigų skirstymą. Liko tik milijoninės skolos tiek privačioms, tiek viešosioms gydymo įstaigoms. Todėl netgi didžiausių Lietuvoje Santariškių klinikų ir paprasta valytoja, ir slaugytoja, ir garbiausias daktaras, profesorius, buvo priversti šįmet po dvi savaites eiti nemokamų atostogų, kad VUL SK nebankrutuotų. Be abejo, pacientų eilės per tą laiką dar nutįso, aparatūra stovėjo nenaudojama, nes buvo išnaudotos paslaugų kvotos.
Beje, pastaraisiais metais brangiausią ir pažangiausią techniką bei priemones didžiosios klinikos gauna dalyvaudamos ES projektuose arba iš privačių labdarių, didelių Lietuvos ir pasaulio bendrovių.
O ir moderniausi vaistai lietuviams dažnai neprieinami, nors pažangiai dirbantys mūsų gydytojai seka visas farmacijos naujienas ir norėtų juos skirti savo pacientas. Deja.
„Štai, onkohematologija pas mus pastaruoju metu pasiekė tą pačią pažangą, kokia yra ir ES senbuvėse: pagerėjo ir diagnostika, ir gydymas, esame pirmeiviai Baltijos šalyse transplantuodami kaulų čiulpus, taikydami genetikos srityje pasiektą pažangą, tik nauji vaistai mūsų nepasiekia, – pateikia pavyzdį prof. L.Griškevičius. – Mes laukiame naujų vaistų, kad jie būtų įregistruoti ir galėtume gydyti pacientus nuo penkerių iki dešimties metų. Žinoma, tie vaistai brangūs, tačiau yra kitų galimybių jų gauti, tarkime, aktyviau dalyvauti klinikiniuose tyrimuose. Arba štai dar vienas visiškai nieko valstybės biudžetui nekainuojantis būdas, kaip gauti naujausių vaistų, kurie jau yra kliniškai patikrinti, bet dar neįregistruoti, – tai dalyvauti „Vilties“ programoje. Joje dalyvauja daugelis mūsų kaimynų, o mes ne, nes toks yra ministro įsakymas.“
Todėl daugelis labiau pasiturinčių pacientų, norinčių klastingas kraujo ligas gydytis brangiais pažangiausiais vaistais, vyksta į kitų šalių, dažniausiai Jungtinės Karalystės, klinikas ir čia per „Vilties“ programą gauna reikiamų vaistų. Bet juos tada jau gydo britų onkohematologai, o ne Lietuvos.
Prof. A.Jankauskienė priduria, kad lygiai taip metų metais naujų vaistų laukia ir vaikų nefrologai. Todėl profesorės artimiausių metų svajonė – kad pagaliau ir Lietuvoje būtų greičiau registruojami vaistai, reikalingi retomis ligomis sergantiems ligoniukams gydyti.
Prof. A.Tamašauskas juokauja, girdi teisybė, kad estai pirmiau už lietuvius iš medžio iškrito ir vystytis pradėjo. „Jie dar 1991 m. padarė vakarietišką sveikatos apsaugos sistemos reformą, tai yra sumažino ligoninių ir skyrių skaičių ir taip geriau juos aprūpino bei pakėlė į kitą lygį. Todėl ten daugelyje sričių pasiekta daugiau“, – apibendrina autoritetingiausias šalies neurochirurgas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

“Privačios medicinos įstaigos lanksčios, prisitaiko prie aplinkybių, ieško naujų galimybių – dabar suaktyvinome sveikatos turizmo eksportą”, – sako vienas pirmojo Lietuvoje sveikatos turizmo klasterio steigėjų, privačios klinikos “Bendrosios medicinos praktika” vadovas Vidmantas Samuitis.

Be šios, į klasterį susibūrė dar šešios medicinos paslaugų ir odontologijos įstaigos (“SK Impeks” medicinos diagnostikos centras, ,,Northway” medicinos centrai, ,,Euromedic“, Abromiškių reabilitacijos ligoninė, Baltijos ir Amerikos klinika, “Pro-implant”), trys sanatorijos ir SPA centrai (“SPA Vilnius”, “Energetikas”, “Palanga”), viešbučiai “Best Western”, “Vanagupė”, Visuomenės harmonizavimo parkas, turizmo operatoriai “Estravel”, “EEC Service” ir VU Tarptautinio verslo mokykla.
Po kelerius metus brandintos idėjos gegužės pabaigoje oficialiai įsteigtas klasteris jau prisistatė Maskvoje, nes visų pirma didžiausio susidomėjimo tikimasi iš tradiciškai Lietuvos sveikatinimo įstaigomis plačiai besinaudojančių Rytų kaimynų.
„Klasteris siūlo visą paslaugų rinkinį – nuo kelionės, apgyvendinimo, diagnostikos iki gydymo ir reabilitacijos. Jei pacientas atvyks su šeima, bus pasirūpinta ir jos nakvyne, poilsiu, ekskursijomis. Ateityje planuojama pritraukti transporto, draudimo, aktyvaus poilsio ir kitų įstaigų“, – patikina šios grupės steigimu besirūpinęs VšĮ „Versli Lietuva“ klasterių plėtros koordinatorius Darius Lasionis.
Ūkio ministerijos užsakymu “Ernst & Young” atliktoje  studijoje prognozuojama, kad 2022 m. Lietuva galėtų pritraukti apie 292 tūkst. sveikatinimo turistų ir iš šių paslaugų eksporto uždirbti apie 284 mln. Lt.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-25-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Gera žinia: ministro Vytenio Andriukaičio požiūris į sveikatos apsaugos sistemą liberalėja. Bloga žinia: planuojamos reformos – ne sisteminės, o skirtos neefektyviam valstybinių gydymo įstaigų tinklui lopyti.

Kokios sveikatos apsaugos sistemos reformos būtinos po Konstitucinio Teismo (KT) nutarimo šiuo klausimu? Kaip reta karštoje „Veido“ apskrito stalo diskusijoje šia tema nuomonės išsiskyrė. Kreipimąsi į KT inicijavęs sveikatos apsaugos ministras V.Andriukaitis neabejoja Konstituciniame Teisme pasiekęs pergalę, kas reikštų palaiminimą jo užmojams sustabdyti „valstybės pinigų užvaldymą ir valstybės demontavimą“, kurį neva vykdo privačios sveikatos įstaigos (taip jis pareiškė interviu “Veidui” kadencijos pradžioje), ir sugrąžinti Konstitucijoje įteisintą nemokamą medicinos pagalbą. Tačiau dauguma diskusijos dalyvių KT nutarimą suprato kaip ginantį privataus verslo teisę konkuruoti dėl sveikatos apsaugai skirtų viešųjų pinigų.
Taigi kokios permainos rengiamos po KT verdikto, kurios iš jų realios ir lauktinos, o kurios visuomenei sveikatos tikrai nepridės, prie „Veido“ apskritojo stalo aiškinosi Pacientų organizacijų atstovų tarybos pirmininkė Vida Augustinienė, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytojas dr. Liutauras Gudžinskas (daktaro disertacijoje jis analizavo Lietuvos ir Estijos sveikatos priežiūros sistemas), „C.W. Downer“ – JAV tarptautinio investicinio banko direktorė Rūta Jurevičiūtė-Laukien (ji specializuojasi sveikatos priežiūros sektoriuje), Šeškinės poliklinikos direktorius dr. Jonas Kairys, pirmos Lietuvoje privačios klinikos „Bendrosios medicinos praktika“ (BMP) direktorius Vidmantas Samuitis ir „Veido“ leidėjas, teisininkas dr. Algimantas Šindeikis.

Ką iš tikrųjų pasakė Konstitucinis Teismas

Diskusija „Veide“ ir prasidėjo nuo karštų ginčų, ką iš tikrųjų paskelbė KT.
Kas jau kas, o V.Andriukaitis ir prieš KT nutarimą neabejojo, kas norėta pasakyti Konstitucijos 53-iame straipsnyje apie nemokamą medicinos pagalbą valstybinėse gydymo įstaigose, nes jis pats šio straipsnio autorius. Politikos veterano įsitikinimu, konstitucines normas imta pažeidinėti, kai prieš kelerius metus buvo panaikintas biudžetinis finansavimas medicinos pagalbai (liko tik investicijoms bei įvairioms programoms skirtos lėšos – 2011 m apie 753 mln. Lt) ir pereita prie finansavimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF).
Tačiau dr. A.Šindeikio vertinimu, nors V.Andriukaitis – daugiausiai bylų KT laimėjęs politikas, pastarąją jis iš esmės pralaimėjo. „KT suformulavo, kad yra trys pagrindinės sveikatos apsaugos teikimo grandys. Pirma – būtinoji pagalba, kuri turi būti finansuojama iš valstybės biudžeto, ir tik ten, kur jos negali teikti valstybės įstaiga, to gali imtis privačios. Šią pagalbą valstybė turi apmokėti net neapsidraudusiems asmenims. Dabar politikų pareiga nustatyti ribą, kur baigiasi toji būtinoji pagalba. Tačiau antrojoje sveikatos apsaugos teikimo grandyje, finansuojamoje iš PSDF, ministrui teks rasti balansą tarp privačių ir valdiškų įstaigų, nes KT priminė teisėtų lūkesčių principą ir valstybė turi pareigą sudaryti sutartis lygiomis teisėmis su visais veikiančiaisiais šioje rinkoje. O už trečiosios grandies paslaugas reikės susimokėti iš privataus draudimo ar asmeninės kišenės ir tai visiškai teisinga“, – pabrėžia A.Šindeikis.
Ir Privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijai atstovaujantis V.Samuitis mano, kad KT nutarimas palankus ne ministro, o privačių sveikatos įstaigų pozicijai – jis suskaičiavo, kad iš aštuonių KT nutarimo punktų septyni palankūs privačiai medicinai. Ministras su tuo nesutinka.
Deja, KT nutarimai vis dažniau virsta šaradomis, todėl kaip nutarimo dėl Seimo rinkimų atveju, galėtų visiems suprantamai paaiškinti, ką norėję pasakyti, o ne įskelti dar daugiau ginčų.

Būtinoji pagalba – Trojos arklys?
Į ministro deklaracijas apie konstitucinę teisę į visiems nemokamą sveikatos apsaugą KT atsakė taip: iš savo biudžeto valstybė turi apmokėti būtinąją pagalbą ir pagalbą gyvybei gelbėti ir išsaugoti. Taigi KT politikams uždavė du darbus. Pirma, biudžete skirti lėšų nemokamai medicinos pagalbai, nes dabar šiems tikslams jame nėra nė lito, bet pokyčiai įmanomi nebent tvirtinant kitų metų biudžetą, o antras darbas – tikras galvosūkis: reikės nustatyti, kas įeina į būtinosios ir pagalbos gyvybei gelbėti ir išsaugoti sąvoką.
V.Andriukaitis primena: „Nė viename teisės akte to nėra apibrėžta. Bet įstatymų leidėjai negali patys to nustatyti, nes stokoja kompetencijos, todėl subursiu specialistų darbo grupę, kuri turės atsakyti į klausimą, kokios tos ribos, bei suskaičiuoti, kiek tam reikės lėšų. Ne taip lengva pasakyti, ką reiškia gyvybę išgelbėti ir saugoti, nes yra daug būklių, kai žmogų galima atvežti iki reanimacijos ir sakyti, kad gyvybę išgelbėjom. Ribos turi būti ne per plačios, bet ir ne per siauros, kad nebūtų paneigta pati nemokamos medicinos pagalbos sąvoka. Šiai nuostatai įgyvendinti reikės daug teisės aktų pataisų, ir man visiškai aišku, kad tai galėsime padaryti ne anksčiau kaip iki kitų metų vidurio.”
BMP klinikos direktorius V.Samuitis atkreipia dėmesį į valstybės finansinius pajėgumus: “Išlaidos sveikatos apsaugai visur priklauso nuo valstybės finansinių resursų; viena gali sau leisti Nyderlandai ar Vokietija, kita – mes. Visų pirma reikia suskaičiuoti, kiek Lietuvoje kainuoja suteikti vieną ar kitą paslaugą, ir sprendimus pagrįsti ekonomine logika.”
O JAV gyvenančiai teisininkei ir finansininkei R.Jurevičiūtei-Laukien nerimą kelia tai, kad valstybė pati imasi per daug planuoti. Net procedūras, nors tai ne politikų kompetencijos sritis: “Pavyzdžiui, jeigu žmogui 80 metų ir jis turi vos 5 proc. tikimybę išgyventi, o vaistai labai brangūs, finansiškai valstybei nebeapsimoka jo gydyti. Bet jis privalo turėti galimybę išgyventi. Ar tai pateks į gyvybės išsaugojimo ribas? O jei patyrei komą – ar valstybė mokės trejus metus už tai, kad esi prijungtas prie vamzdelio, ir ar politikas nuspręs, kada tavo gyvenimo išsaugoti nebeverta?”
„Veido“ diskusijos dalyviai nerimauja, ar būtinoji pagalba netaps Trojos arkliu, bandant kuo daugiau medicinos paslaugų sukišti į šią sąvoką ir taip išpūsti tam atiteksiančias valstybės biudžeto lėšas bei išplėsti valstybės sveikatos įstaigų tinklą, mat privačios įstaigos šios funkcijos galės imtis tik tuo atveju, jei būtinosios pagalbos laiku ir kokybiškai negali atlikti valstybinės. Juolab KT nurodė, kad valstybė turi užtikrinti reikiamą valstybinių įstaigų tinklą ir personalą. Ir vėl dilema: kas atsakys į klausimą, koks tinklas yra “reikiamas”?

Koks tinklas “reikiamas”
Pagal gydytojų ir ligoninių, tenkančių tūkstančiui gyventojų, palyginamuosius duomenis Lietuva dabar yra aukščiau net nei kai kurios turtingosios šalys. Tad A.Šindeikis sveikatos apsaugos ministro tiesiai paklausė: tai valstybės gydymo įstaigų tinklą plėsite ar mažinsite?
“Plėsime? Kaip galima jį plėsti – jis ir taip per didelis. Tinklo mažinimo problematika yra mūsų akiratyje, – atsakė V.Andriukaitis. – Kyla klausimų, kurios ligoninės gali likti ligoninėmis, o gal kai kur gydymo paslaugos liks tik maža dalis daugiafunkciame tinkle, kuriame bus teikiamos socialinės paslaugos. Galima svarstyti, ar viską reikia koncentruoti Santariškių, Kauno klinikose ir Klaipėdoje, o gal regiono kolektoriai gali būti ir Alytuje, Panevėžyje, Šiauliuose. Reikia labai kruopščiai analizuoti, kokių ten yra specialistų, aparatūros, kokios ligonių optimalaus srauto kryptys. Pradėsime valdyti žaliuosius patologijos koridorius, steigsime klasterius sujungdami kelias ligonines – imsime valdyti sistemą, nes lig šiol valdymo praktiškai nebuvo, tik veikė atskirų ūkiskaitoje dirbančių ligoninių rinkinys.”
Beje, steigiant klasterius srautams valdyti Šeškinės poliklinikos vadovas J.Kairys siūlo daugiau dėmesio skirti toms ligoms, nuo kurių mirštamumas viršija ES vidurkį – kraujo apytakos sistemos, onkologinių, virškinimo, mirštamumo nuo išorinių priežasčių. “Priimant vadybinius sprendimus reikia neužmiršti, kad pakeitimai daromi žmogaus sveikatos labui, o ne siekiant pasirodyti”, – pabrėžia J.Kairys.
Ministrą piktina ir tai, kad anksčiau vienoje teritorijoje buvo vienas juridinis asmuo – viena rajoninė ligoninė ir poliklinika, o šiandien jos suskaldytos į penkis ar septynis ir kiekviena turi savo administraciją, laboratoriją, buhalteriją, kiemsargį ir t.t. “Arba dar vienas pavyzdys: Kaune trys ligoninės – Respublikinė (3-ioji), 2-oji ir Kauno klinikos nuolat laiko ekstra personalą, nes greitoji galbūt atveš ligonių. Ar esame tokia turtinga valstybė, kad galime finansuoti tuščiai besisukančią struktūrą? Juk tam kiekvienoje ligoninėje reikia išlaikyti nuo laboranto iki anesteziologo, nuo budinčio chirurgo iki operacinės sesers. Kodėl Vilniuje budi po vieną ligoninę, o Kaune – visos?” – stebisi V.Andriukaitis.
Gal ministrui pavyks padaryti tai, ko nepavyko jo pirmtakams – optimizuoti ne tik provincijos ligoninių skyrelius, bet ir suvaldyti didžiųjų miestų vyr. gydytojus? Nejaugi pavyks tą padaryti net Klaipėdoje?
Ministras siūlo: “Galiu parodyti detalų žemėlapį, kaip išdėstytos sveikatos įstaigos, ir pamatytumėte, ar gyventojams dabartinis tinklas patogus. O KT nurodė, kad valstybė įgaliota turėti pakankamai specialistų visuomenės poreikiams užtikrinti, kas reiškia valstybės užsakymą, o paslaugos turi būti prieinamos. Tad savivaldybių teisė planuoti sveikatos įstaigų tinklą turi būti atkurta – KT vienareikšmiškai pasakė, kad jis turi būti išdėstomas pagal teritorinį planavimą, o ne kur kas nori. Savivaldybės turi teisę rengti plėtros planus, o sveikatos įstaigos negali būti laisvai įsteigtos ten, kur nori. Valstybė turi planuoti išteklius, galvoti, kokių skyrių reikia, sudaryti kelių gydymo įstaigų klasterius, koncentruojant patologijas – gal vienur gimdyves, kitur neurochirurginius skyrius ir t.t. Ministerija turi valdyti pacientų, sergančių skirtingomis ligomis, srautus, lovų skaičių, spręsti, kur ligoninių skyrius reikia atidaryti, o kur uždaryti – tai išimtinė valstybės kompetencija.”
Valdžios sektoriaus poliklinikai vadovaujantis J.Kairys linki išlaikyti protingą tinklą: “Jei tikrai yra reikalas, valstybinėse įstaigose visada gausi konsultaciją ar būsi paguldytas į ligoninę, net jei šios paslaugos bus virškvotinės ir ligoninė už jas negaus lėšų iš Ligonių kasos. O ar priims privatininkas, žinodamas, kad negaus pinigų?” Kita vertus, valdiškos poliklinikos vadovas geru žodžiu mini rajonuose dirbančius privačius šeimos gydytojus: “Nuogąstauta, kad privačios medicinos ten nereikia. Bet medikai ten įsikūrę arčiau žmonių, jie tomis pačiomis sąlygomis važiuoja pas pacientus į namus ir šiems nieko nereikia mokėti – užtenka pinigų iš PSDF.”

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-24-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Daugelio Lietuvos miestų ir miestelių poliklinikų bei ligoninių vadovai priversti imtis drastiškų taupymo priemonių. Mat šiemet dešimtadaliu sumažinus finansavimą gydymo įstaigos neturi užtektinai lėšų nei medikų atlyginimams mokėti, nei kokybiškoms paslaugoms teikti.

Didžiausioje Lietuvos gydymo įstaigoje VUL Santariškių klinikose šiuo metu jau sudaryti medikų nemokomų atostogų grafikai ir darbuotojai išleidžiami dviem savaitėms priverstinio poilsio. Be to, bus atliekama mažiau tyrimų, planinių operacijų, įvairių procedūrų. Taigi palatos bus pustuštės, brangi aparatūra dalį laiko stovės nenaudojama, tačiau ligoniai specialisto konsultacijos ar tyrimo lauks ne tris mėnesius, kaip dabar, o pusmetį. Mat dėl lėšų trūkumo ligoninė negalės suteikti visų paslaugų.
„Santariškių klinikų konsultacijų poliklinikoje dirbantys gydytojai yra gavę nurodymą didesnę dalį tyrimų atlikti tik pacientui už juos susimokėjus. Buvo siūloma visus medikus atleisti ir tą pačią dieną vėl pasirašyti darbo sutartis, tik jau su mažesniu atlyginimu, arba eiti nemokamų atostogų“, – pasakoja VUL Santariškių klinikose dirbanti gydytoja, nenorėjusi atskleisti pavardės.
Šiaulių ligoninės medikai taip pat priversti veržtis diržus. Jie gavo pasirašyti darbo sutarties priedus, kuriuose nurodoma, kad darbuotojas sutinka su sumažintu atlyginimu, o darbdavys pripažįsta tai kaip skolą ir įsipareigoja ją išmokėti iki 2014 m. birželio 30 d.
Pasak Šiaulių ligoninėje dirbančios medikės, nepanorusios, kad būtų skelbiama jos pavardė, tokius priedus šios gydymo įstaigos darbuotojai jau buvo priversti pasirašyti 2009 m. „Iki šiol skolos dar neatgavome, o dabar gavome naujus priedus, kuriuose nurodoma, kad darbuotojas pretenzijų dėl likusios skolos dalies neturi ir nebeturės. Tai reiškia, kad ta skolos dalis yra nurašoma“, – piktinasi Šiaulių ligoninės darbuotoja.
Panaši situacija ir kitose šalies gydymo įstaigose. Lietuvos ligoninių asociacijos prezidentas, Anykščių rajono ligoninės vyriausiasis gydytojas Dalis Vaiginas patvirtina, kad kiekviena įstaiga sprendžia, ar mažinti atlyginimus darbuotojams, ar išleisti juos nemokamų atostogų, nes norint išgyventi kitos išeities nėra.
„Atsižvelgiant į gydymo įstaigos teikiamų paslaugų kiekį finansavimas 2013 m. mažėja nuo 5 iki 14 proc. Kadangi maždaug 80 proc. ligoninių išlaidų sudaro atlyginimai darbuotojams, jų sąskaita ir bandoma taupyti. Tačiau trūkstant lėšų nebus galima suteikti ir kokybiškų paslaugų, mažiau bus teikiama planinės pagalbos, tad ilgės pacientų eilės. Galimi net gydymo įstaigų bankrotai, nes jau praėjusius metus daugelis ligoninių baigė nuostolingai“, – mažinamo finansavimo, skiriamo gydymo įstaigoms, pasekmes vardija D.Vaiginas.

PSDF biudžetas perpildytas, tačiau finansavimas mažėja

Tiek medikus, tiek Seimo opozicijos atstovus labiausiai piktina ir stebina tai, kad pinigų, kuriuos būtų galima skirti gydymo įstaigoms, yra. Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžetas perpildytas, tačiau Vyriausybė neleidžia naudoti PSDF rezervo fondo, kuriame sukaupta daugiau kaip 260 mln. Lt. „Paradoksali situacija: šimtai milijonų laikomi sąskaitoje, o finansavimas mažėja 10 proc., – stebisi buvęs Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas Antanas Matulas. – PSDF biudžetas 3,5 proc. didesnis nei pernai – surinkta daugiau kaip 4 mlrd. Lt. Finansinė padėtis ideali, tačiau ministras Vytenis Andriukaitis tik vardija problemas, aiškinasi sveikatos apsaugos sistemos atitikimą Konstitucijai, o jokių realių sprendimų nesiima.“
Pritrūkus lėšų sveikatos priežiūros įstaigoms finansuoti Valstybinė ligonių kasa (VLK) iki šiol naudodavo PSDF rezervo fonde sukauptus pinigus. Tokiam sprendimui pakakdavo sveikatos apsaugos ministro leidimo, tačiau šiemet reikia gauti Vyriausybės pritarimą. Mat 2015 m. planuojant įsivesti eurą baiminamasi, kad panaudojus fondo rezervo lėšas esą bus neįvykdyti prisiimti įsipareigojimai mažinti fiskalinį deficitą.
Leisti ar ne paimti iš PSDF rezervo fondo 145 mln. Lt, kurių trūksta normaliam gydymo įstaigų darbui užtikrinti, Vyriausybė spręs liepos pradžioje. O sprendimas, pasak Finansų ministerijos atstovų, priklausys nuo gaunamų viršplaninių pajamų į PSDF biudžetą.
Kaip pabrėžia VLK direktorius Algis Sasnauskas, papildomi pinigai gydymo įstaigoms gyvybiškai reikalingi, todėl parengti dokumentai, daug dirbama, kad už sveikatos priežiūros suteiktas paslaugas būtų kompensuojama pagal šiuo metu galiojančią bazinių kainų balo vertę, siekiančią 0,89 Lt.
„Rezervų tam yra, todėl nereikia iš anksto kelti panikos, kad finansavimas mažės. Palaukim Vyriausybės sprendimo. Juolab kad finansavimas pirmąjį pusmetį nėra sumažintas – paslaugos bus apmokamos pagal tuos pačius įkainius kaip iki šiol. Pinigų trūksta antrajam pusmečiui. Taigi kol kas nėra būtinybės mažinti atlyginimus medikams ar išleisti juos nemokamų atostogų“, – teigia A.Sasnauskas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Geriausiai gimnazijas baigę abiturientai, vadinamieji šimtukininkai, praėjusiais metais dažniausiai rinkosi su medicina susijusias studijas: gydomosios medicinos, odontologijos, genetikos, medicininės ir veterinarinės genetikos, farmacijos, biochemijos, bioinformatikos, taikomosios chemijos, bioinžinerijos. Tai parodė Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro “Mosta” atlikta analizė.
Daugiausiai šimtukininkų pritraukė Vilniaus universitetas – 374, Lietuvos sveikatos mokslų – 90, Kauno technologijos – 48, ISM – 38, Vilniaus Gedimino technikos – 34, Vytauto Didžiojo – 30, Mykolo Romerio universitetas ir Vilniaus dailės akademija – po dešimt, Klaipėdos universitetas – 9.
Iš viso pernai bent po vieną šimtuką gavo net 767 abiturientai. Net 652 pernai mokyklas aukščiausiais pažymiais baigę moksleiviai, pasak “Mosta” direktorės Jurgitos Petrauskienės, rinkosi studijas Lietuvos aukštosiose mokyklose. Iš jų 533 įstojo į valstybės finansuojamas vietas, 24 – į valstybės nefinansuojamas vietas, o dar 36 gavo valstybės mokamas studijų stipendijas.
Dar 64 šimtukininkai pernai įstojo į Lietuvos aukštąsias mokyklas po vienų metų pertraukos – mat apie dešimtadalį gabiausių moksleivių tradiciškai neskubėjo stoti, o vienus metus po mokyklos baigimo buvo išvykę savanoriauti arba tiesiog pakeliauti po pasaulį ir pasisemti patirties. Beje, net septyniolika šimtukininkų pernai pasirinko studijas Lietuvos kolegijose.
Po keturis šimtukus pernai gavo keturi moksleiviai: iš Jurbarko A.Giedraičio-Giedriaus, Kauno jėzuitų, Marijampolės marijonų gimnazijos bei Vilniaus licėjaus. Po tris šimtukus gavo penki KTU gimnazijos abiturientai, keturi – Vilniaus licėjaus, trys Panevėžio J.Balčikonio ir du – Klaipėdos “Ąžuolyno” gimnazijos abiturientai.

Mokslininkai jau sukūrė technologijas, kurios suteiks galimybę kiekvienam žmogui pačiam namuose pasidaryti sudėtingus kraujo, šlapimo ar seilių tyrimus, o gydytojams – per atstumą stebėti pacientų ligų eigą, užbėgti už akių širdies smūgiui ir net diagnozuoti vėžį ar ŽIV.

“Pirmą kartą istorijoje prieinama bus viso pasaulio medicininė informacija, turėsianti lemiamos reikšmės sustabdant naujų ligų ir pandemijų plitimą”, – neabejoja technologijos, pavadintos “laboratorija lustinėje kortelėje” (lab-on-a-chip) autorius, Williamo Rice’o universiteto bioinžinerijos ir chemijos profesorius Johnas T.McDevittas.
Jo išradimas – tai mažytis, vos kelių centimetrų ilgio prietaisas, veikiantis kaip sudėtingiausia laboratorija. Priklausomai nuo šios mini laboratorijos paskirties, ant jos pakaks užlašinti lašelį seilių, kraujo ar šlapimo, ir šis su internetu sujungtas prietaisas įvertins žmogaus sveikatos būklę bei nusiųs šią informaciją į duomenų bazę.
Šio išradimo rezultatai stulbinantys: žmogui, turinčiam tokį prietaisą namuose, nebereikia vykti į polikliniką dėl kraujo ar šlapimo tyrimo, o jį prižiūrintis gydytojas nuolat žino, kaip kinta paciento būklė.
Šis nepaprastas išradimas, manoma, iš esmės pakeis sveikatos apsaugą visame pasaulyje. Turtingose šalyse, tokiose kaip JAV ar Vokietija, jis leis sutaupyti milijardus dolerių per metus. O besivystančiose valstybėse ši lustinė laboratorija išgelbės milijonus gyvybių. Pandemijų atveju bus galima žaibiškai nustatyti susirgimo plitimo geografiją bei sukėlėjo mutavimą, ir gerokai anksčiau užkirsti kelią ligai.

Nuo infarkto iki ŽIV

Šiuo metu tokių lustinių laboratorijų yra sukurta jau keletas variantų, o jų kūrėjai savo išradimus nuolat tobulina. Dabar jau išbandytos lustinės laboratorijos, galinčios nustatyti žmogaus rūgščių-šarmų pusiausvyrą, įvertinti, ar organizme nėra metalų sankaupų, išmatuoti cukraus lygį kraujyje. Lustinės laboratorijos tiria ir organizme esančius toksinus, proteinus, antikūnus, oligonukleotidus.
Visai neseniai J.T.McDevitto vadovaujami mokslininkai jau pradėjo kurti ir ląstelių lygmeniu tyrimus atliekančias mini laboratorijas, kurios sugeba atlikti imuninės sistemos testus ir nustatyti ŽIV. Beje, būtent pastarojo tipo lustų kūrimui Austine įkurta atskira laboratorija, kurios gaminiai jau išbandomi JAV ir kai kuriuose Afrikos regionuose.
“Šioje laboratorijoje sukurta mikro lustinė technologija leidžia paprastai, greitai ir efektyviai suskaičiuoti kraujyje esančius baltuosius kūnelius ir įvertinti, ar žmogus užsikrėtęs ŽIV arba serga AIDS. Šių prietaisų efektyvumas jau išbandytas Bostono ligoninėse, o taip pat – Botsvanoje esančioje ŽIV tyrimų laboratorijoje”, – skelbiama žurnale “The Science”. Pabrėžiama, kad ši technologija ilgainiui ne tik taps galingu visame pasaulyje naudojamu diagnostikos įrankiu, bet ir leis atlikti tokių medicininių tyrimų, kurių iki šiol apskritai nebuvo.
Pavyzdžiui, nano technologijomis pagrįstas lustas bus programuojamas, ir galės vertinti skirtingus baltymus, esančius žmogaus seilėse. Mokslininkai tikisi, kad šie tyrimai leis iš anksto numatyti paciento polinkį į širdies ligas ir infarktą arba diagnozuoti infarktą vos jam įvykus. Tam skirtas prietaisas, pavadintas “Cardius”, yra maždaug mokėjimo kortelės dydžio, bus veiksmingesnis, negu dabar veikiančios didžiulės ir sudėtingos laboratorijos pažangiausiuose medicinos centruose, o testui atlikti reikės tik kelių lašų seilių ir vos penkiolikos minučių, kad jos būtų ištirtos.
Unikali yra ir kita namų sąlygomis naudoti pritaikyta mini laboratorija, skirta vėžio prevencijai ir ligos eigos stebėjimui. Vien šiais metais tokio prietaiso dėka gali būti išgelbėta tūkstančiai gyvybių, mat technologija leis iš anksto numatyti burnos ar gerklės vėžio grėsmę ir užkirsti jai kelią. Mokslininkai skaičiuoja, kad per metus ši vėžio rūšis diagnozuojama maždaug 34 tūkst. amerikiečių, iš kurių per metus miršta 8 tūkst., o išgyventi ilgiau nei penkerius metus nuo diagnozės turi galimybę tik pusė sergančiųjų.
Naujoji technologija, kuri leis ne diagnozuoti jau atsiradusį susirgimą, o pastebėti patologiją, mirčių skaičių turėtų sumažinti bent perpus, mat laiku pašalinus į patologiją linkusias ląsteles (tam gali pakakti paprasčiausio ląstelių “nušlifavimo” be chirurginės intervencijos), vėžys nebesusiformuoja.
“Svarbiausia, kad šis išradimas atveria naujas galimybes diagnozuoti vėžį vien iš seilių. Vystant technologiją, iš tų pačių seilių bus galima nustatyti ir insulto pavojų, taip pat ir įvairias vėžio rūšis”, – teigia mokslininkai “The Science” žurnale.

Namų medicinos rinka auga žaibiškai

Miniatiūrinių namuose naudojamų laboratorijų kūrėjai neabejoja, kad šie prietaisai jau netrukus bus gaminami masiškai, o jų kaina bus prieinama ne tik išsivysčiusių šalių gyventojams. Kad šių išradimų ateitis – kiekvieno iš mūsų namai, neabejoja ir Pasaulinė sveikatos organizacija. Ji skaičiuoja, kad jau dabar mini laboratorijų kūrėjai yra vieni iš patentų lyderių Amerikoje, o tarp patentuotų ateities lustinių laboratorijų koncepcijų yra ir, tarkime, išradimai, leisiantys vertinti žmogaus metabolinę sistemą, žarnyno bakterijas ir kt.
Šių išradimų šviesią ateitį garantuoja ir gausus rėmėjų būrys. Pavyzdžiui, tarp J.T.McDevitto laboratorijų rėmėjų – Nacionalinis JAV sveikatos institutas, Billo ir Melindos Gates’ų fondas ir daugybė kitų.
Kad namų medicina sparčiai skinasi kelią į žmonių namus, liudija ir “PricewaterhouseCoopers LLP” tyrimai. Skelbiama, kad jau šiandien asmeniniams poreikiams pritaikytos medicinos rinka JAV vertinama apie 232 mlrd. JAV dol. ir artimiausiu metu turėtų augti maždaug po 11-15 proc. per metus.
Skaičiuojama, kad šios asmeniniams poreikiams pritaikytos namų medicinos rinkos vertė jau 2015 m. sieks 452 mlrd. JAV dol., ir apims visą pasaulį, ypač jei bus ištobulinti ir masėms pritaikyti būtent lustiniai prietaisai, namų sąlygomis leisiantys diagnozuoti ir stebėti įvairius susirgimus.
Pasak analitikų, be šių mikro laboratorijų, šiuo metu tobulinamos ir kitos namų medicinos technologijos – telemedicinos, sveikatos informacinių technologijų ir ligų valdymo paslaugų. Jų vertė šiandien siekia maždaug 4 mlrd. JAV dol., tačiau gali išaugti daugiau nei dešimteriopai ir jau 2015 m. siekti 100 mlrd. JAV dol.
Tai reiškia visiškai naujas galimybes net kompanijoms, kurios su medicina niekada neturėjo nieko bendro. Pavyzdžiui, nauji išradimai medicinoje gali tapti labai pelninga niša ryšio operatoriams, įvairių sensorių ir daviklių gamintojams, pagaliau – logistikos kompanijoms.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Penki klausimai Valstybės kontrolės 1-ojo audito departamento direktoriui Laimonui Čiakui

VEIDAS: Valstybės kontrolė ką tik užbaigė auditą apie šeimos gydytojų veiklą Lietuvoje. Kas paaiškėjo tyrimo metu? Ar šeimos gydytojai tinkamai atlieka jiems pavestas pareigas? Ar labai skiriasi jų darbas skirtingose gydymo įstaigose?
L.Č.: Deja, ne visi šeimos gydytojai tinkamai atlieka pareigas, kurios yra nustatytos Šeimos gydytojo medicinos normoje. Beveik pusė (43 proc.) mūsų apklausoje dalyvavusių gydytojų nurodė, kad negali tinkamai atlikti visų nustatytų pareigų dėl netinkamų darbo sąlygų, trečdalis (30 proc.) – dėl įrangos stokos, o net du trečdaliai (67 proc.) – dėl laiko stokos. Penktadalis gydytojų taip pat nurodė, kad neturi pakankamai kvalifikacijos ir įgūdžių visoms pareigoms tinkamai atlikti.
Skirtingose gydymo įstaigose – ir problemos skirtingos, ir paslaugos teikiamos skirtingai. Yra gydymo įstaigų, kuriose šeimos gydytojai patys stengiasi suteikti tas paslaugas, kurios nustatytos Šeimos gydytojo medicinos normoje, atlikti ir įvertinti reikiamus tyrimus, teikti paslaugas pacientų namuose. Tačiau yra ir tokių įstaigų, kurių šeimos gydytojai vengia teikti kai kurias paslaugas arba prisiimti atsakomybę už vyresnio amžiaus pacientų sveikatos priežiūrą. Vienose gydymo įstaigose gydytojai ir slaugytojai skatinami teikti daugiau paslaugų, jų darbo užmokestis susietas su aptarnaujamų gyventojų skaičiumi (apylinkės dydžiu), kitose – ne.
VEIDAS: Ar šeimos gydytojų Lietuvoje pakanka, kad patenkintų gyventojų poreikius?
L.Č.: Taip, šiuo metu bendras šeimos gydytojų skaičius šalyje yra pakankamas. Tačiau dėl netolygaus gydytojų pasiskirstymo ne visiems šalies gyventojams jų paslaugos vienodai pasiekiamos, o gydytojai ne visada tinkamai atlieka visas savo pareigas. Taigi negalime sakyti, kad šeimos gydytojai visiškai patenkina gyventojų poreikius, ir juo labiau – kad pateisina jų lūkesčius.
VEIDAS: Nors šalyje gyventojų mažėja, tačiau pirminės sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti kasmet skiriama po 600 mln. Lt, ir ši suma nemažėja. Kodėl?
L.Č.: Atlikdami auditą nevertinome, ar minėta suma tinkama. Tačiau tai, kad ji nemažinama, rodo dėmesį, skiriamą pirminei asmens sveikatos priežiūrai. Ši suma sudaro 14–15 proc. metinio Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų (be lėšų, tenkančių greitosios medicinos pagalbos paslaugoms, stacionarinėms slaugos ir palaikomojo gydymo paslaugoms). Palyginimui, Estijoje pirminei asmens sveikatos priežiūrai tenka apie 9,5 proc. metinių sveikatos draudimo fondo lėšų.
VEIDAS: Ar tiesa, kad šeimos gydytojai daug savo laiko skiria darbams, kuriems gydytojo kompetencijos visai nereikia?
L.Č.: Taip, beveik ketvirtadalį darbo laiko šeimos gydytojai skiria tiems darbams, kuriuos sėkmingai galėtų padaryti kiti kartu dirbantys specialistai – slaugytojai, administratoriai ar vadybininkai.
VEIDAS: Eilės prie šeimos gydytojų kabinetų ne tik nemažėja, bet ilgėja. Ypač vaikų skyriuose. Ar šios problemos Lietuvoje neįmanoma išspręsti?
L.Č.: Iš dalies tai siejasi su jau minėtu darbo organizavimu. Sveikatos priežiūros vadyboje yra toks terminas „pacientų srautų valdymas“. Į tai didelį dėmesį turėtų kreipti gydymo įstaigos administracija.