Nemokama medicina įmanoma. Tačiau šis tikslas pasiekiamas ne sužlugdant privatininkus, o padidinant mokesčius.

„Aš matau baisius dalykus: vyksta viešųjų finansų užvaldymas ir valstybės demontavimas“, – taip sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis interviu „Veidui“ apibendrino privačių medicinos įstaigų neva keliamą pavojų nacionaliniam sveikatos sektoriui. Užkardžius „užvaldymo“ procesus ministro vizijose valstybės ir viešosios sveikatos įstaigos (trumpiau vadinkime jas tiesiog „valdiškomis”) suklestės ir visi galėsime gydytis nemokamai.
Sveikatos apsaugos komunizmui – valio! Bet ar tikrai?

Kodėl privatininkai atlieka keliskart daugiau brangių procedūrų
„Negaliu suprasti, kodėl tiek daug brangių tyrimų, ir kylančia kreive, atliekama privačiame sektoriuje, kai viešajame pripirkta labai daug aparatūros“, – piktinasi V.Andriukaitis. Valstybinės ligonių kasos pateiktais duomenimis, iš tikrųjų nuo 2005 m. iki 2012 m. kasmet sudaroma vis daugiau sutarčių su privačiomis medicinos įstaigomis, o pirminės asmens sveikatos priežiūros srityje jos jau lenkia „valdiškas“. Didėja ir privačiam medicinos sektoriui tenkančios sumos – 2012 m. jų sudaryta už 215,6 mln. Lt. Tačiau su viešosiomis įstaigomis jų sudaryta už daugiau nei 2,6 mlrd. Lt., t.y. per 12 kartų didesnei sumai.
V.Andriukaitis pateikia ir konkrečius pavyzdžius, kaip privačios įmonės „užvaldo“ viešuosius finansus: privati „Medea“ grupė per metus atliko 21 tūkst., o Vilniaus Santariškių klinika su Vaikų ligonine 8,1 tūkst. magnetinio rezonanso tomografijos tyrimų. Kaip privatus sveikatos „cechelis“ galėjo aplenkti sveikatos „fabriką“? Tačiau bent kiek pasigilinus, pasidaro akivaizdu, kad gali.
„Medea“ grupę valdančios „Euromedic Lietuva“ vadovas Vitalijus Orlovas aiškina: „Mūsų diagnostikos centras bendradarbiauja su keturiolika gydymo įstaigų, o Santariškėse tyrimai atliekami tik jos gydytojų siunčiamiems pacientams. Svarbi ir gydytojų specializaciją, kuri mums leidžia atlikti tyrimus sparčiau”.
Į kritiką, kad privatininkai įsikuria „valdiškų“ įstaigų patalpose ir taip vilioja jų pacientus, V.Orlovas taip pat turi atsakymą: “Mūsų diagnostikos centrai teikia paslaugas Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje, Vilniaus Onkologijos institute, Šiaulių apskrities ligoninėje, Respublikinėje Panevėžio ligoninėje, taip pat Druskininkuose. Įsikuriame ten, kur paslauga reikalinga, kad būtume arčiau paciento. Konkurso būdu nuomojamės patalpas, jas įrengiame, mokame mokesčius. O valstybės gydymo įstaigos taip net sutaupo apie 4 mln. Lt investicijų (tokia vieno tomografo aparato su papildoma būtina įranga kaina)”.
Tačiau, atrodytų, privačios investicijos atsiperka tuoj pat ir su kaupu. Štai V.Andriukaitis siūlė patiems susiskaičiuoti, kiek “Medea” gavo iš Privalomo sveikatos draudimo fondo (PSDF): 21 tūkst.per metus atliktų tomografo tyrimų padauginti iš bazinės kainos – 358 Lt. Tačiau “Medea” vadovas V.Orlovas ministro aritmetiką koreguoja: “Baziniai tyrimų įkainiai neatspindi realios kainos, nes yra taikomas vadinamasis „plaukiojantis“ balas. Nepriklausomai nuo tyrimų skaičiaus, valstybė jiems finansuoti skiria fiksuotą biudžetą, kitaip tariant – kuo daugiau tyrimų atliekame, tuo mažesnį finansavimą už kiekvieną tyrimą gauname. 2012 m. šio balo vidurkis buvo apie 0,68 Lt, apie 30 proc. mažesnis, nei ministro minėti teoriniai įkainiai”. Vis dėlto “Medea” grupė iš Ligonių kasų gavo tikrai nemažai – 12,2 mln. Lt, o 2012 m. – 11,2 mln. Lt.
Be to, „Medea“ tikrai gatvėje negaudo žmonių tyrimams – juos atsiunčia gydytojai specialistai, užpildę dešimties punktų siuntimo pagrindimą. „Apie kokį dirbtinai išpūstą tyrimų skaičių galime kalbėti, kai, sausio mėnesio duomenimis, 97 proc. mūsų tyrimų  rezultatų pacientui nustatė vienokią ar kitokią diagnozę, kas patvirtina tyrimų būtinybę”, – argumentuoja V.Orlovas. Be kita ko, jei kam kelia abejonių tomografo apsukos, tikslų tyrimų skaičių gali pasakyti akredituotas licencijas turinčių įmonių inžinieriai, kurie suinstaliavo aparatūros programinę įrangą. Beje, ir “valdiškose” įstaigose taip pat galima patikrinti, ar tomografai nedirba “pro šalį”. Juk medicinoje korupcijos lygis vienas aukščiausių, tai net vadinama mūsų “kultūriniu ypatumu”, bet privačiose gydymo įstaigose juk to nėra. Gal už tai taip stringa ir e-sveikatos projektas?
Galima paskaičiuoti vieno tomografijos aparato efektyvumą: „Medea” grupė juos turi devynis ir 2011 m. atliko beveik 37,9 tūkst. tyrimų. Kaip informavo Santariškių klinikos (kartu su Vaikų ligonine) turi penkis tomografus ir, bent jau ministro duomenimis, atliko 8,1 tūkst. tyrimų. Santariškių klinikos atstovė Gitana Letukienė pripažįsta, kad jų įstaigos pajėgumai leistų daryti daugiau tyrimų, bet stengiasi kuo mažiau viršyti nustatytą sutarčių skaičių, mat ir taip kasmet 5 mln. Lt už viršplaninius tomografijos tyrimus tenka apmokėti iš ligoninės lėšų.

Kodėl privačiai įstaigai apsimoka tai, kas neapsimoka „valdiškai“
Vis dėlto kodėl privataus verslo įstaiga daro kur kas daugiau viršplaninių tyrimų, nors taip mažėja jų įkainis? Maža to, kaip pastebi Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos prezidentas, ,,SK Impeks Medicinos diagnostikos centro” direktorius Laimutis Paškevičius, Ligonių kasų įkainiai skaičiuojami pagal valstybinių įstaigų išlaidas, o juk joms valstybė iš savo biudžeto skiria pastatus, superka įrangą, jos turi teisę pretenduoti į ES fondų pinigus. „Todėl turime suktis 24 valandas per parą, kad brangi įranga atsipirktų“, – sako privataus centro vadovas.
Beje, kvotų sistema atskleidžia ir eilių “valdiškose” gydymo įstaigose kilmę. „Valdiškose“ įstaigose glumina siūlymas, kad jei nori procedūros ar konsultacijos skubiau, užsimokėk ir gali tiesiai žengti į reikiamą kabinetą. Nekalbu apie nelegalius mokėjimus – visiškai oficialiai. Atrodytų, jei eilė surašyta keliems mėnesiams į priekį, kaip atsiranda “langai” mokamiems pacientams? Pasirodo, laukiame ne eilės prie aparatūros ar medikų, o prie Ligonių kasų pinigų kvotos, nes labdarai, kaip praėjusią savaitę tikino valdiškų gydymo įstaigų vadovai, dirbama, bet tam yra ribos. Privatininkai šią ribą gali „pastumti“, nes dirba efektyviau.
„Būtent todėl, kad esame verslo įmonė, galime pasiekti maksimalų veiklos optimizavimą – derybose gauti geriausias kainas investuojant į modernią įrangą, prireikus – mažinti kitas įmonės sąnaudas, tarp jų ir darbo užmokestį, todėl sugebame amortizuoti mažesnių pajamų poveikį”, – į klausimą, kodėl verslo įstaiga daro tyrimus ir virš kvotų, atsako „Medea“ vadovas.
Prie to reiktų pridurti L.Paškevičiaus siūlymą paanalizuoti nors vieną privačių ir valdiškų gydymo įstaigų efektyvumo eilutę, pavyzdžiui, už kokią kainą analogišką įrangą perka valstybinės, o už kokią privačios medicinos įstaigos. Jo duomenimis, privatininkai nusiperka 20 proc., o būna ir 40 proc. pigiau.
Vis dėlto akivaizdu ir tai, kad jokia privati įstaiga nedirbtų, jei būtų nuostolinga, kad ir kaip privačių sveikatos įstaigų vadovai gražiai sako, kad jiems svarbiausia – pacientų sveikata. Kad ir toks pavyzdys: „Medea“ tikina, kad už procedūrą, apmokamą iš Ligonių kasos, jie negali iš paciento imti priemokos. Tačiau Ligonių kasos moka už procedūrą, tad „Medea“ ima mokestį už nuotrauką, kurios pacientui tikrai reikės. Iš esmės tai ta pati priemoka, tik kitaip pavadinta. Antra vertus, ir „valdiškoje“ įstaigoje už tai moki, tik mažiau nei privačioje. Bet privačioje daugiau moki už tai, kad nereikia laukti eilių ir klausyti nervingų laborančių replikų.
Ministras nori, kad iš viešųjų pinigų privatininkų paslaugos būtų apmokamos tik tuo atveju, jei tokių neteikia „valdiška“ įstaiga. Tačiau, kaip primena Mykolo Romerio universiteto Strateginio valdymo ir politikos fakulteto prodekanė prof. dr. Danguolė Jankauskienė, nereiktų užmiršti, kad privatininkai pradėjo kurtis, kai valstybei labai trūko investicijų įrangai ir jie tikrai atliko tuomet labai svarbų darbą. Beje, pastaruosius trejus metus privačios medicinos plėtra sustojusi, išskyrus odontologiją, kuri tapo praktiškai privati (kodėl, taip pat įdomi tema). Su ES struktūrinių fondų pagalba aparatūros įgijus ir „valdiškoms“ įstaigoms, privačioms siūloma kraustytis dirbti į provinciją, nes juk būtent ten šiandien trūksta „valdiškų“ įstaigų. Valstybinės ligonių kasos direktorius Algis Sasnauskas pateikia tokius sveikatos priežiūros paslaugų šalies regionuose kontrastų skaičius: pavyzdžiui, 2010 m. ambulatorinių konsultacijų vartojimas Vilniuje viršijo Lietuvos vidurkį 29,7 proc., o Panevėžyje net 35,9 proc., tačiau Varėnos, Šalčininkų, Kalvarijos, kitose savivaldybėse jis per 30 proc. mažesnis už šalies vidurkį. Konkrečių konsultacijų vartojimas tarp atskirų savivaldybių siekia keliolika kartų.
„Tad pagal siūlomas įstatymo pataisas sudarydama sutartis su tiek privačiomis, tiek viešosiomis įstaigomis Ligonių kasa teiktų prioritetą tiems šalies regionams, kuriuose tam tikros paslaugos vartojimas yra 10 proc. mažesnis, nes esant ribotoms finansinėms galimybėms neįmanoma sudaryti sutarčių su visais norinčiais ir dėl visų pageidaujamų paslaugų finansavimo”, – aiškina A.Sasnauskas. Tačiau privačios medicinos atstovas L.Paškevičius piktinasi, kodėl tuomet „valdiškos“ įstaigos pirko milijonus kainuojančią įrangą be jokių verslo planų, neįvertinę, kur ir kiek jos reikia.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-7-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorė, Neurologijos klinikos vadovė Daiva Rastenytė – autoritetas ne tik Lietuvoje, bet ir Vakaruose.

Prof. D.Rastenytė nemėgsta būti dėmesio centre, apie savo mokslinius pasiekimus ji kalba itin santūriai ir nedaugžodžiaudama. Sužinojusi, kad ji šiemet buvo išskirta kaip viena iškiliausių medicinos srities mokslininkių „Veido“ “Mini Nobelio“ projekte, profesorė kuklinosi, kad tikrai atsirastų už ją vertesnių ir nepuolė girtis savo laimėjimais, nors pasigirti tikrai būtų dėl ko.
Tačiau visai kitokią D.Rastenytę Lietuvos ir užsienio kolegos mato mokslinėse diskusijoje, kuriose vyrauja mokslinių argumentų kalba. Prieš kokią auditoriją ir kokioje šalyje D.Rastenytė bekalbėtų, ji visada geba argumentuotai apginti savo nuomonę, įtikinti auditoriją, pakreipti diskusiją norima linkme. Profesorė savo pranešimais ar pasisakymais visuomet padaro didelį įspūdį savo kolegoms Vakaruose ir geba netgi visko mačiusius vakariečius nustebinti kompetencija.

Laukiama viešnia ir Europoje, ir Kinijoje

„Tai išskirtinė asmenybė. Labai stipri, ambicinga, veržli. Ne tik puiki mokslininkė, bet ir labai gera dėstytoja bei gydytoja. Be to, be galo šiltas žmogus“, – D.Rastenytę apibūdina LSMU rektorius prof. Remigijus Žaliūnas.
Pasak rektoriaus, D.Rastenytės moksliniai darbai labai aktualūs, nes yra susiję su labiausiai paplitusiomis širdies ir kraujagyslių, neurologinėmis ligomis. R.Žaliūno teigimu, mokslininkės tyrimai ne tik duoda didžiulės naudos universitetui bei Neurologijos klinikai, bet ir yra pastebimi bei vertinami pasauliniame kontekste.
„D.Rastenytės mokslinė veikla nėra atskirta nuo klinikinės praktikos ir tai yra šios mokslininkės stiprybė. Vadovaudama Neurologijos klinikai profesorė turi puikias galimybes tikrinti savo hipotezes realiame gyvenime ir gautus duomenis pateikti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje“, – vertino LSMU rektorius R.Žaliūnas.
Tarptautiniuose mokslo projektuose kartu su D.Rastenyte dalyvaujantis LSMU profilaktinės medicinos katedros profesorius, Kardiologijos instituto populiacinių tyrimų laboratorijos vedėjas Abdonas Tamošiūnas pastebi, kad mokslininkė tiek Lietuvoje, tiek užsienyje sutinkama kaip didelis neurologijos srities autoritetas: „Į projektą, kuriame mes kartu dalyvaujame, yra įsitraukę nemažai šalių ir ten D.Rastenytės nuomonė labai vertinama. Ne kartą teko įsitikinti, kad didelis žinių bagažas – profesorė labai domisi savo sritimi ir žino visus naujausius tyrimų duomenis – jai leidžia jaustis laisvai tarp bet kurių pasaulio mokslininkų, o jei reikia – pakreipti diskusiją teisingu keliu, – kolegės pripažinimą užsienyje vertino A.Tamošiūnas. – Be to, D.Rastenytė geba ir jaunimą įtraukti į mokslinį darbą, ne vieną jau yra paskatinusi pasirinkti mokslininko kelią. Nors tenka girdėti iš jos mokinių rezidentų, kad profesorės jie gal kiek ir prisibijo kaip autoriteto, bet labai gerbia.“
„Tai nuostabiausias musų bendrų mokslinių tyrimų partneris, mes kartu publikuojamės aukščiausio lygio žurnaluose JAV. Išskirtinės kompetencijos ir talento žmogus, – mokslininkės portretą papildė su D.Rastenyte taip pat dirbęs Kauno technologijos universiteto Telematikos mokslo laboratorijos vadovas prof. Arminas Ragauskas. – Šiandien moksle egzistuoja tokia konkurencinė sistema, kurioje labai aiškiai matyti, kas ką nors sugeba, o kas – ne. Ir aukščiau pakyla tik tie, kurie iš tikrųjų sugeba. D.Rastenytė yra viena jų.“
Tokie vertinimai nė kiek neperdėti. D.Rastenytės kolegos sako, kad jei kurio nors Vakarų mokslininko, besidominčio kardiologijos ir neurologijos mokslu, paprašytume įvardyti kokį nors lietuvių medicinos mokslininką, daugelis jų paminėtų būtent šią LSMU profesorę.
Pati D.Rastenytė, paklausta, kaip jai pavyksta nustebinti savo mokslo darbais užsienio kolegas, ir šįkart buvo kukli: „Sunku juos nustebinti. Manau, labiausiai stebina mūsų, lietuvių, mokslininkų darbštumas ir kruopštumas. Mes dirbame iš tiesų labai gerai ir greitai“, – sako pašnekovė. Tiesa, ji neneigė, kad yra dažnai kviečiama skaityti pranešimų į pasaulinius mokslo kongresus: 2010-2012 m. vyko į kongresus Švedijoje, Italijoje, Nyderlanduose, Prancūzijoje, Vokietijoje ir kt., anksčiau su Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacija skrido dalytis moksline patirtimi į pasaulinį insulto kongresą Japonijoje. Na, o dabar kaunietę mokslininkę intensyviai kviečiasi kinai. Bet ir šito D.Rastenytė, su didele aistra susitelkusi į mokslą, nėra linkusi sureikšminti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-3-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Ar pasaulio mastu Lietuvos medicinos mokslas yra reikšmingas – kokiais laimėjimais galime didžiuotis?

Galima teigti, kad Lietuvos medicina vis dar stipriai atsilieka nuo Vakarų, nes jau kelinti metai girdime, jog pagal mirštamumo nuo širdies ir kraujagyslių ligų ar vėžio rodiklius tebesame vieni pirmųjų pasaulyje.
Kita vertus, negalima nepastebėti ir to, kad nuo nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos medicina patyrė didžiulį progreso šuolį. Per pastaruosius porą dešimtmečių sparčiai patobulėjo medikų naudojama įranga, buvo diegiami vis nauji pažangūs gydymo, transplantacijos ir sergamumo prevencijos metodai, todėl kova su klastingiausiomis ligomis tapo efektyvesnė ir lengviau pakeliama pacientui. Ne taip sparčiai, kaip norėtųsi, mirštamumo nuo labiausiai paplitusių ligų  rodikliai mažėja ne todėl, kad mūsų gydytojai nemoka, nesugeba ar tiesiog neturi tokių galimybių gydyti, kaip galbūt jų kolegos Vakaruose, o pirmiausia todėl, kad kol kas mažai tesikeičia pačių lietuvių gyvenimo būdas.
Į Lietuvos medicinos mokslą ir jo laimėjimus bei svarbą pasauliniu mastu taip pat galima žvelgti dvejopai. Viena vertus, turime sutikti, kad Lietuvos medicinos srities mokslininkai daugelį metų labiau taikė pasaulinius medicinos mokslo laimėjimus praktikoje, negu patys darė stulbinamus atradimus, tuo stebindami pasaulį.
Kaip sako Lietuvos mokslų akademijos Biologijos, medicinos ir geomokslų skyriaus pirmininkas prof. Vytautas Basys, daugelį metų Lietuvos medicina buvo taikomoji – mes tik ėmėme patirtį iš kitų ir taikėme pas save: „Neturime mes nei ypatingos medicinos įrangos gamyklų, tad vis perkam įrangą, instrumentus iš kitų šalių, remdamiesi kitų patirtimi, pritaikome ir naujus gydymo, operacijų metodus“, – paaiškina V.Basys.

Ar ir mes turime vertų Nobelio?

Patys mokslininkai sutinka, kad vargu ar jų laimėjimai gali būti laikomi grandioziniais ar tuo labiau vertais pretenduoti į Nobelio premiją. „Mūsų širdies chirurgai šiandien teikia tokias pat paslaugas, kaip ir chirurgai visame pasaulyje, bet jei kalbama apie mokslą, pasaulinės reikšmės atradimų mes nesame padarę, nes tam reikia turėti multimilijonines laboratorijas“, – antrina žymus kardiochirurgas prof. Giedrius Uždavinys.
Vis dėlto tai tik viena medicinos mokslo medalio pusė. Žvelgiant pozityviau reikėtų pripažinti, kad Lietuvos medicinos mokslininkų darbai kardiologijos, gastroenterologijos, neurologijos, onkologijos, anatomijos, antropologijos ar psichiatrijos srityse reikšmingi ir tarptautiniu mastu ir pastarąjį dvidešimtmetį buvo gana gausiai publikuojami bei cituojami užsienio mokslo leidinių.
„Jei Lietuvos autorių darbus spausdina tokie prestižiniai mokslo žurnalai, kaip „Nature“ ar „Science“, tai rodo, kad fundamentinių tyrimų lygis pas mus yra geras, kad tai puikūs pasaulinio lygio mokslo darbai, – pabrėžia V.Basys. – Nobelio premija už Helicobacter pylori bakterijos atradimą paskirta praėjus keliems dešimtmečiams po to, kai pasirodė pirmi moksliniai straipsniai apie šį skrandžio opaligės sukėlėją. Ką gali žinoti, galbūt tie darbai, kuriuos atlieka mūsų mokslininkai ir kuriuos dabar galbūt mažai kas pastebi, taip pat bus įvertinti reikšmingais apdovanojimais ateityje.“
Mokslų akademijos Biologijos, medicinos ir geomokslų skyriaus pirmininkas V.Basys atkreipia dėmesį, kad beveik visi fundamentalūs šių dienų medicinos mokslo darbai atliekami bendradarbiaujant kelių šalių mokslininkams. Tokio dalyko, kaip nacionalinė medicina, moksle praktiškai nebelieka, taigi ir lietuvių mokslininkai dažnai vien tik sau visų nuopelnų prisiimti negali. „Žinia, Alexandras Flemingas antibiotikus netikėtai atrado užsidaręs savo laboratorijoje viename Anglijos kaime, bet šiuolaikiniame moksle taip jau nebeišeina“, – tvirtina profesorius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-3-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Tai, ką sveikatos sistemos srityje žada padaryti naujasis sveikatos apsaugos ministras Vytenis Povilas Andriukaitis, nebevadintina sveikatos reforma. Veikiau reikėtų tai vadinti tikra revoliucija ar pilietiniu karu: valstybinėse poliklinikose ir ligoninėse dirbantys medikai netrukus nebegalės dirbti dar ir privačiose įstaigose; finansavimą iš biudžeto gaus tik valstybinės ir savivaldybių įstaigos; o tam, kad gautum būtiniausias medicinos paslaugas, nebereikės draustis privalomuoju sveikatos draudimu – viską apmokės valstybė.
Pirmą kartą ministru tapęs politikas, buvęs kardiochirurgas, išnagrinėjęs pusšimčio pasaulio valstybių sveikatos apsaugos sistemas, pastebi, kad šiandien mums yra nemažai ko pasimokyti iš absoliučiu valstybės reguliavimu grįstos sovietinės Semaškos sveikatos apsaugos sistemos, kurioje privačios medicinos paslaugos buvo neįmanomos. Ministras ketina atkurti iki 1994 m. buvusią tvarką ir realiai įdiegti daugelį lig šiol traktuotų utopinių viešųjų gėrių: orią, greitą (be jokių eilių), teisingą, kvalifikuotą medicininę pagalbą visiems.
Taigi kokie bus pirmieji naujojo šalies sveikatos apsaugos sistemos vadovo darbai? Nuo tokio klausimo ir pradėjome pokalbį su ministru V.Andriukaičiu.

V.A.: Perfrazuosiu rašytoją Žemaitę: į Sveikatos apsaugos ministeriją atėjau – sveikatos apsaugos sistemos neberadau. Konservatoriai, 1996 m. atėję į valdžią, viską sujaukė. Jie pakeitė ministrų Antano Vinkaus ir Lauryno Mindaugo Stankevičiaus 1994 bei 1996 m. priimtus, su Konstitucija derančius Privalomojo sveikatos draudimo bei Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymus ir sukėlė teisinį chaosą.
Tad dabar susiėmęs už galvos galvoju, kaip šitą teisiškai be galo prieštaringą sistemą pastatyti ant kojų. Visi mano svarbiausi darbai išplaukia iš pagrindinio Lietuvos Respublikos įstatymo – Konstitucijos – 53 straipsnio. O jis skelbia, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata (o ne liga) ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus.
Kitaip tariant, valstybei pavesti milžiniški uždaviniai. Ji turi nustatyti piliečiams nemokamos medicininės pagalbos valstybinėse sveikatos įstaigose teikimo tvarką.
Dabar žvilgtelėkime į privalomojo sveikatos draudimo problematiką: ką šiandien mes draudžiame – ligą ar sveikatą? Jei sveikatą, tuomet turime įvertinti žmogaus sveikatos rizikos veiksnius: rūkymą, alkoholio vartojimą, antsvorį, sportavimą ir pan. Ir tie, kurie žaloja savo sveikatą, turi mokėti daugiau už tuos, kurie gyvena sveiką gyvenimą. Tačiau jokiu būdu negalime reikalauti drausti būtinosios medicininės pagalbos (žmogui susirgus) teikimo, nes Konstitucijoje pasakyta, kad tokia medicininė pagalba yra nemokama.
Iš tikrųjų Konstitucija numato mišrų finansavimą: nemokama medicininė pagalba dengiama iš bendrųjų asignavimų ir biudžeto (nesvarbu, kokia žmogaus socialinė padėtis, nesvarbu, ar jis apsidraudęs, ar neapsidraudęs), o žmogaus sveikatos draudimas ir medicininių paslaugų paketo draudimas turi būti aprašytas atskirai.
Deja, praktiškai šiandien yra kitaip. Todėl aš, dar iki tapdamas ministru, apskundžiau Konstituciniam Teismui (KT) privalomojo sveikatos draudimo įmokų mokėjimo tvarką kaip antikonstitucinę. Ši byla labai svarbi ir tuo, kad ją nagrinėdamas KT turėtų plačiau išaiškinti Konstitucijos 53 straipsnį.
VEIDAS: Dėl chaoso sveikatos sistemoje kritikuojate dešiniųjų Ministrų kabinetus, bet kodėl ankstesnės socialdemokratų Vyriausybės nepadarė nieko, kad įtvirtintų jūsų deklaruojamą konstitucinį principą – nemokamą, kokybišką, visiems vienodai prieinamą mediciną?
V.A.: Tai tiesa: mes 2001–2004 m. taip pat labai prisidėjome prie sveikatos sistemą šiandien užgriuvusių itin sudėtingų reikalų.
Bet dar grįžkime į konservatorių valdymo metus, kai vadovaujant ministrui Juozui Galdikui savivaldybėms buvo perduotos miestų ir rajonų ligoninės, nors Konstitucijoje niekur nekalbama apie ligoninių pavaldumą savivaldybėms. Konstitucijoje vartojama vienintelė savoka “valstybinės įstaigos”. Todėl valstybė negalėjo perduoti ligoninių savivaldybėms.
Taigi šiandien labai svarbu atkurti nacionalinę sveikatos įstaigų sistemą. Kitas labai svarbus klausimas – koks turėtų būti valstybinių sveikatos įstaigų santykis su privačiu sektoriumi? Štai KT, nagrinėdamas aukštąjį mokslą reglamentuojančių teisės aktų konstitucingumą, pasisakė, kad valstybė gali sudaryti sutartis su privačiomis aukštosiomis mokyklomis ir teikti joms finansavimą tik tuo atveju, kai yra valstybinis užsakymas, bet valstybinės aukštosios mokyklos nerengia reikiamų specialistų.
O kadangi Konstitucija yra vientisas teisės aktas, tai negali būti dviejų konstitucinių doktrinų: jei KT jau išaiškino, kokiais atvejais gali būti finansuojamos privačios aukštosios mokyklos, tai tas pats principas turėtų galioti ir privačioms gydymo įstaigoms.
VEIDAS: Bet kol nėra Konstitucinio Teismo išaiškinimo dėl privačių sveikatos įstaigų biudžetinio finansavimo galimybių, valstybė privalo vadovautis Administracinio teismo suformuluotu išaiškinimu, kad Valstybinė ligonių kasa negali skirtingai finansuoti privačių ir valstybinių bei savivaldybių medicinos įstaigų.
V.A.: Aš esu pritrenktas dėl šito Administracinio teismo (AT) išaiškinimo. Taip, mes turėsime jį vykdyti, bet kartu teiksime ir Sveikatos draudimo įstatymo papildymus bei pakeitimus, nes šitas sprendimas dar labiau išplėtė teisinį chaosą. Mano manymu, AT turėjo stabdyti šios bylos nagrinėjimą ir kreiptis į KT dėl dabartinio Sveikatos draudimo įstatymo normų atitikties Konstitucijai.
Be to, mano įsitikinimu, Konkurencijos tarnyba, kalbėdama apie šio sektoriaus konkurenciją, vadovavosi žemesniais teisės aktais – Sveikatos draudimo įstatymo pataisomis, Sveikatos sistemos įstatymo pataisomis ir visiškai nekreipė dėmesio, ar šios normos atitinka Konstitucijos 53 straipsnį.
Aš matau baisius dalykus: vyksta viešųjų finansų užvaldymas ir valstybės demontavimas. Nacionaliniame sveikatos paslaugų sektoriuje matau tokį patį pavojų, kaip kad vyko komunalinių paslaugų teikimo sektoriuje, kurį užvaldė įmonė “Rubicon”.
Štai ant mano stalo guli savivaldybių viešųjų įstaigų – poliklinikų skundai, kaip privatūs medicinos centrai vilioja iš savivaldybių poliklinikų gydytojus bei pacientus. Naujiems pacientams siūloma ne tik nemokamai tikrintis cukraus, cholesterolio kiekį kraujyje, bet ir 100 Lt nuolaidos kraujospūdžio matuokliams įsigyti, nuolaidos vaistams, nemokami vitaminai akims. Ar bent viena savivaldybės poliklinika arba ligoninė galėtų pasiūlyti tokias sąlygas savo pacientams?
VEIDAS: Kaip apsaugosite sveikatos sistemos biudžetą nuo lėšų skyrimo privačiai medicinai?
V.A.: Kaip minėjau, byla jau yra Konstituciniame Teisme, bet dabar aš inicijuoju grupės Seimo narių kreipimąsi į teismą, kad byla būtų nagrinėjama skubos tvarka. Šiuo metu taip pat buriu konstitucinės teisės konsultantų grupę, kad mes per sausį–vasarį pasirengtume šios bylos nagrinėjimui KT. Taip pat inicijuoju Sveikatos draudimo įstatymo pataisas, kurios suvienodintų savivaldybės ir valstybės bei privačių sveikatos įstaigų konkurencijos sąlygas. Mano galva, nors privačios sveikatos įstaigos skundžiasi veikiančios sudėtingesnėmis sąlygomis, iš tikrųjų taip nėra. Priešingai, valstybinės gydymo įstaigos veikia daug prastesnėmis sąlygomis, o privačios siekia užvaldyti viešuosius finansus. Tiesa, privačios įstaigos kalba apie tai, kad jų buhalterinė apskaita kitokia, kad jos negali pretenduoti į struktūrinius fondus, kurie skirti viešojo sektoriaus renovacijai, ir pan. Bet visa tai fikcija.
Todėl Sveikatos draudimo įstatyme šalia nuostatos, kad privačios sveikatos įstaigos veikia pagal valstybės nustatytą tvarką, įdėsime sąvoką “sąlygos”. Kitaip sakant, Valstybinė ligonių kasa, sudarydama sutartis su privačiomis sveikatos įstaigomis, nustatys ne tik šių įstaigų veikimo tvarką, bet ir sąlygas, kurioms esant būtų galima teikti tokias paslaugas. Štai tada turėsime vienodą visų sveikatos įstaigų konkurenciją.
VEIDAS: Ministre, kaip artimiausius ketverius metus derėtų planuoti gyvenimą privačioms poliklinikoms, ligoninėms, odontologijos kabinetams?
V.A.: Pirmiausias mūsų siekinys – nustatyti konstitucinį reguliavimą, kaip turėtų būti santykiaujama su privačiu sektoriumi. Šiuo metu beveik nelikę valstybinių odontologijos kabinetų, todėl privatūs odontologai turi būti įtraukti į nacionalinę sveikatos priežiūros sistemą ir turi vykdyti visus darbus, kuriuos sistema iškelia ir suformuluoja.
Bet tuo pat metu dirbti ir valstybinėje, ir privačioje sistemose yra labai pavojinga, nes tai labai iškraipo, demoralizuoja sistemą, neleidžia tinkamai valdyti viešųjų finansų, sukuria prielaidas piktnaudžiauti, leidžia “prichvatizuoti” valstybės resursus, todėl dar turėsime diskutuoti apie sutartinius santykius su privačiomis sveikatos įstaigomis.
VEIDAS: Paaiškinkite, kaip jūs uždrausite gydytojui po pagrindinio darbo valstybinėje ar savivaldybės įstaigoje dirbti privačioje medicinos įstaigoje?
V.A.: Jei dirbi gydytoju valstybinėje įstaigoje, tai turi vykdyti sutartyje su darbdaviu nustatytas sąlygas. Negali dirbti puse etato ten – puse kitur.
VEIDAS: Kaip pasikeis gydytojų bei slaugytojų darbo krūviai bei atlyginimai?
V.A.: Kai nereikės bėgioti per keletą vietų, sumažės ir darbo krūviai. Pasakyti, kokie tiksliai bus atlyginimai, šiandien dar sudėtinga, bet, mano nuomone, minimalus gydytojo darbo užmokestis turėtų būti šiek tiek mažesnis nei vidutinis darbo užmokestis (VDU) šalyje, o vidutinis – šiek tiek didesnis už VDU.
VEIDAS: Ar jūsų sprendimas uždrausti gydytojams dirbti ir valstybinėse, ir privačiose įstaigose nesukels naujos medikų emigracijos bangos?
V.A.: Aišku, taip gali atsitikti. Antra vertus, neseniai kalbėjomės su gydytojais rezidentais, ir jų vertinimu, alga nėra vienintelė ir pagrindinė medikų migracijos sąlyga. Jiems labai svarbus visas socialinių paslaugų paketas: būstas, vaikų darželis bei mokykla šalia namų ir pan. Jauni gydytojai nenori atitrūkti nuo savo šaknų – gimtinės, tėvų, bet juos iš Lietuvos išgena prasta socialinių paslaugų kokybė. Todėl mes diskutuosime ir apie specialistų užsakymus – sudarysime kontraktus su jaunais gydytojais, kad jie gaus visą socialinių paslaugų paketą, bet turės trejus metus dirbti rajonų gydymo įstaigose.
VEIDAS: Kaip ketinate susigrąžinti ligonines, perduotas savivaldos pavaldumui?
A.V.: Apie tai dar tik diskutuosime su Savivaldybių asociacija. Tačiau viena aišku, kad už poliklinikas gali ir turi likti atsakingos savivaldybės. Valstybė turi nustatyti tik klinikines normas ir standartus poliklinikoms, o ligonines reikia susigrąžinti valstybei. Ir šitai galima padaryti įvairiais būdais: per valdymo funkcijas, per normų, standartų kontroliavimą, per finansų kontroliavimą.
VEIDAS: Kiek ir kokių ligoninių bei kiek gydytojų ir slaugytojų, jūsų vertinimu, turi būti Lietuvoje?
V.A.: Mano nuomonė priešinga kolegos Algio Čapliko darytiems sprendimams. Rajonų gyventojai negali būti gąsdinami ligoninių uždarymu, esą čia liks tik špitolės. Tokio viešųjų įstaigų chaoso neturi būti. Dabar mes imsimės atkurti vyr. specialistų prie ministerijos instituciją. Su jais spręsime, kur ir kokių patologijų centrus koncentruoti. Aišku tik tiek, kad didžiosios universitetinės klinikos bus Vilniuje ir Kaune. O kai kalbama apie rajonines ligonines, reikėtų galvoti apie jų kooperavimąsi, jungimą į regionų kompleksus. Tarkime, ten, kur yra puikiai renovuoti ligoninių skyriai, gali būti atliekamos planinės operacijos. Juk kodėl nenusiuntus mobilių brigadų iš Vilniaus į Molėtus ar Širvintas, kad jie atliktų planines operacijas pacientams iš regionų. Reikia išnaudoti infrastruktūrą.
O dėl medikų skaičiaus – akivaizdu, kad pas mus gydytojų tūkstančiui gyventojų yra gerokai daugiau nei kitose šalyse, tačiau slaugytojų trūksta. Tad reikia kalbėti apie slaugytojų skaičiaus didinimą, be to, reikia vėl rengti slaugytojas, turinčias aukštąjį universitetinį išsilavinimą. Šiandien ypač trūksta anksčiau buvusių felčerių, kurie gali daug ką padaryti, ko nespėja gydytojas, bet negali paprasta slaugytoja.

Ministras neskaičiavo, kiek kainuos jo socialistinis rojus

VEIDAS: Sakykite, kaip, jūsų įsivaizdavimu, Lietuvos sveikatos sistema atrodys po vienų jūsų vadovavimo metų, kaip – po dvejų trejų ir kaip – baigiantis kadencijai, po ketverių metų?
A.V.: Per pirmus metus būtų galima sutvarkyti sveikatos įstaigų pavaldumą, sveikatos įstaigų finansavimą bei asmens sveikatos draudimą reglamentuojančius teisės aktus.
Jau šiais metais grįšime prie 1994 m. įtvirtinto principo, kad Nacionalinė sveikatos taryba yra už sveikatos politiką atsakinga ir ją koordinuojanti institucija, nes dabar ji tebuvo patariamoji, ekspertinė institucija prie Seimo.
Be to, jau pirmaisiais kadencijos metais sujungsime Visuomenės sveikatos biurus ir Psichikos sveikatos centrus, kad jie dirbtų su sveikais žmonėmis, atliktų profilaktinius sveikatos tikrinimus bei rūpintųsi žmonių psichine higiena, teiktų pagalbą sergantiesiems depresija ir pan. Profilaktiniai sveikatos tikrinimai jau netrukus bus privalomi nuo tam tikro amžiaus, tarkime, 45-erių metų, kai kyla didžiulis vėžio, infarkto, insulto, aterosklerozės, kitų ligų pavojus. Juk automobilio techninė apžiūra privaloma kas dvejus metus, o žmogus, tokia sudėtinga biologinė konstrukcija, pasirodo, neprivalo tikrintis sveikatos ir eina pas gydytoją tik tada, kai kažką susopa.
Ir profilaktinius sveikatos tikrinimus atliks ne itin didelį krūvį vežantys šeimos gydytojai, o visuomenės sveikatos gydytojai.
Antrais metais būtų galima institucinė reforma. Ypatingą dėmesį skirsime pirminei sveikatos priežiūrai, kad ji taptų prieinama, nebereikėtų savaitėmis ar mėnesiais laukti specialistų konsultacijos arba eilės tyrimams atlikti. Be to, būtina sutvarkyti ligonių lankymą namuose, nes greitoji pagalba šito nebedaro.
O ligonių srautus galima sutvarkyti sutvarkius įstaigų pavaldumą. Antro ir trečio lygio sveikatos įstaigos turi būti to paties pavaldumo. Štai žmogui reikia skubios sudėtingos intervencijos, jis guldomas į trečio lygio ligoninę ir, kai operacija atliekama, perkeliamas tolesnei slaugai į antro lygio įstaigą, o vėliau išleidžiamas gydytis ambulatoriškai.
Trečiais kadencijos metais bandysiu apsisaugoti nuo interpeliacijos. Manau, kad tada lobistinės grupės smogs didžiausius smūgius, nors pirmieji mėginimai mane interpeliuoti, matyt, bus jau šių metų vasarą. Šitai numanydamas nežiūriu tiek toli ir negalvoju apie visą kadenciją, esu suplanavęs tik tai, ką padarysiu per pirmus dvejus kadencijos metus. Bet prižadu, kad savo duotą konstitucinę priesaiką įvykdysiu.
VEIDAS: Ar skaičiavote, kaip valstybė bus pajėgi išlaikyti jūsų siūlomą sistemą?
A.V.: Nė viena pasaulio valstybė nežino atsakymo į šitą klausimą, netgi tokia supervalstybė, kaip JAV, nepajėgi išlaikyti didžiulės ir labai komplikuotos savo sveikatos apsaugos sistemos. Tad jūsų klausimas teorinis.
VEIDAS: Iki tapdamas ministru išstudijavote beveik penkiasdešimties valstybių sveikatos apsaugos sistemas. Kurios šalies sistema jums labiausiai imponuoja?
V.A.: Man patraukliausia Vokietijos, Skandinavijos, Didžiosios Britanijos ir, neabejotinai, Semaškos sistema, kuri veikė buvusioje SSRS ir kurioje man pačiam teko dirbti. Semaškos sistema turėjo daug pliusų: profilaktikos, sisteminio valdymo, organizacinio metodinio valdymo, konsultacijų, kvalifikuotos med. pagalbos iškvietimo į rajonus. Taigi patirties daug. Beje, Pasaulio sveikatos organizacija SSRS profilaktinę sveikatos sistemą buvo įvertinusi kaip pažangiausią ir ją pateikdavo kaip pavyzdį visoms rinkos ekonomikos valstybėms.
Ypač daug gerų dalykų yra britų nacionalinėje sveikatos sistemoje.
VEIDAS: Ministre, bet kuris lietuvis emigrantas jums pasakytų, kad patys britai baisisi savo nacionaline sveikatos sistema.
V.A.: Na, pirmiausia ne visi emigrantai patenka į nacionalinę britų sveikatos sistemą, todėl jiems teikiamos minimalios paslaugos. Emigrantų dalia visur nelengva. Beje, ir mūsų Konstitucijoje neatsitiktinai pabrėžiamas žodis “pilietis”. Nepiliečiai negali tikėtis kokybiškos nemokamos pagalbos.
O jei kalbėtume apie pačių britų požiūrį į savo sistemą, tai iš tikrųjų aš nežinau nė vienos šalies, kurios piliečiai žavėtųsi savo nacionaline sveikatos sistema.

Jau daug metų Vilniuje vykstantis sveikatos įstaigų reorganizavimas labiau primena politikų kovą dėl įtakos, o ne bandymus palengvinti gyvenimą pacientams ir ligoniams.

“Kiek Vilniaus Antakalnio mikrorajone autobusų stotelių, tiek ir ligoninių – ir tai visai ne anekdotas, o šių laikų realybė. Daugumą jų jau seniai laikas sujungti, bet dėl partinių interesų to padaryti turbūt neįmanoma”, – liūdnai juokauja VU profesorius Dainius Pūras, kalbėdamas apie jau daug metų šalies sostinėje nesėkmingai vykstantį sveikatos įstaigų reorganizavimą ir bendrą sveikatos priežiūros padėtį Vilniuje.
Bandydami išsiaiškinti sostinės sveikatos priežiūros įstaigų sistemą ir jos perspektyvas, vos galvos nenusisukome. Ji tokia chaotiška, kad jos paaiškinti nebesugeba net patys tos labai nesistemiškos sistemos dalyviai. Ir šiandien visiškai neaišku, nei kurios sveikatos įstaigos bus jungiamos, nei kaip tai bus daroma, nei kam atiteks tušti linkę pastatai. Aišku tik viena, kad pacientams dėl to geriau nebus: nei finansų, nei patogumo požiūriu.
Tai liudija pirmieji jungimo pavyzdžiai. Štai atskirame pastate buvusi Antakalnio vaikų poliklinika dabar perkelta į suaugusiųjų poliklinikos devintąjį aukštą, o Antakalnio poliklinikos administracija erdviai įsikūrė moderniai įrengtame antrame aukšte. Tad dabar mamos su vaikais, vežimais ir nešynėmis kabarojasi į devintą aukštą, vaikšto tose pat patalpose kaip ir sergantys suaugusieji (nors tai yra pažeidimas), o atlaisvinti buvusios vaikų poliklinikos pastatai stovi tušti, juodais langais. Taigi šios reformos ar šio sujungimo rezultatas atrodo kaip nonsensas.
O kas daroma su Sapiegos ligonine, apskritai sveiku protu nebegalima suvokti: ji jau kelerius metus – lyg figūrėlė šachmatų lentoje. Iš pradžių didžiausią nuostabą kėlė keistokas bandymas apvalyti šią ligoninę nuo skolų, susidariusių 2010 m. ją perkėlus į rajoninį lygmenį ir dėl to sumažinus ne tik teikiamų paslaugų apimtis (uždaryti neurologijos, psichiatrijos skyriai, nebevykdoma stacionarinė ligonių reabilitacija), bet ir iš teritorinės ligonių kasos gaunamą finansavimą.
Tačiau kai ligoninės skolos pasiekė 2 mln. Lt, o jos administracija nebepajėgė laiku atsiskaityti su darbuotojais, nutarta ligoninę prijungti prie respublikinės, dėl to daug turtingesnės gydymo įstaigos. “Laimė” priglausti Sapiegos ligoninę teko Antakalnio mikrorajone esančiai respublikinei Vilniaus miesto universitetinei ligoninei (VMUL), ir nors jos vadovai šiam projektui ilgai priešinosi, galiausiai buvo priversti sutikti su reorganizacija ir apmokėti didžiąją dalį Sapiegos ligoninės skolų.
Beje, objektyvumo dėlei svarbu paminėti, kad savivaldybė tokį žingsnį aiškina siekiu racionaliau naudoti lėšas. Esą sujungus labai mažas pajamas (7,4 mln. Lt per metus) gaunančią Sapiegos ligoninę su didelį biudžetą turinčia Vilniaus universitetine ligonine (63,7 mln. Lt per metus) į vieną, racionaliau naudojami žmogiškieji ir finansiniai ištekliai, atsisakyta bendrųjų padalinių ir laboratorijų dubliavimo, veiksmingiau ėmė dirbti brangių technologijų ir laboratorijų tarnybos bei buvo labiau taupomos valdymo ir administracinės išlaidos.
Tačiau tuo Sapiegos odisėja toli gražu nesibaigė. Šių metų liepą nuspręsta įgyvendinti dar vieną Ostapo Benderio vardo vertą projektą – prie VMUL prijungti VšĮ Vilniaus universitetinę Antakalnio ligoninę, o buvusios Sapiegos ligoninės teikiamos slaugos paslaugos greičiausiai bus perduotos Vilniaus universitetinei slaugos ir ilgalaikio gydymo ligoninei, esančiai Tyzenhauzų g., kuri, regis, persikels į Antakalnį. Čia, kaip skelbia Vilniaus valdžia, atsiras 240 lovų slaugos ligoninė.
Savaime suprantama, VMUL jaučiasi nuskriausta, juk ji tuščiai apmokėjo milijonines kitos ligoninės skolas (dėl to pati negalėjo įsigyti modernios įrangos, dėl to finansiškai nukentėjo jos medikai). Per daug nesidžiaugia ir vadinamoji Tyzenhauzų ligoninė: mat Vilniaus mero Artūro Zuoko sumanymas sujungti ją su Sapiegos slaugos ligonine ir drauge perkelti į Antakalnyje esantį buvusį vaikų traumų korpusą gali reikšti, kad ES struktūrinių fondų lėšas gaus ne Tyzenhauzų, bet Antakalnio ligoninė.
O štai mero įsitikinimu, tai vienas didžiulio racionalumo pavyzdys, nes Vilniuje liktų ne trys atskiros, o viena didelė, moderni slaugos ligoninė, ir jos adresas būtų Klinikų gatvė Nr. 2. “Sapiegos ligoninėje bet kuriuo atveju koridorių daugiau nei palatų, o Tyzenhauzų ligoninė – paveldosauginis pastatas, kurio išlaikymas paprasčiausiai per brangus”, – argumentus dėsto A.Zuokas.
Jo skaičiavimu, vien ES lėšų naujai slaugos ligoninei įrengti nepakaktų, todėl esą būtų prisidurta iš pinigų, gautų viešame aukcione pardavus Tyzenhauzų ligoninės pastatus. Na, o Sapiegos ligoninės pastatas ir teritorija esą būtų atiduoti visuomenės reikmėms. Viskas, atrodytų, idealu.
Tik ne Sveikatos apsaugos ministerijos kancleriui Rimantui Remeikai, kuris įžvelgia tik šio sumanymo minusus. Kanclerio įsitikinimu, dėl slaugos perkėlimo į Antakalnį sumažės bendras slaugos lovų skaičius, kuris Vilniuje ir taip kritiškai mažas. R.Remeika teigia jau kelis mėnesius negaunantis savivaldybės paaiškinimo, kaip ši problema bus sprendžiama. “O kol nebus paaiškinimo, negalėsime sutikti ir su tuo, kad Antakalnio ligoninei būtų skirti ES pinigai, turėję nukeliauti į Tyzenhauzų gatvę”, – aiškina ministerijos atstovas.
A.Zuokas, labai mėgstantis girtis išradingumu, ir šį sykį tvirtina nematąs jokių problemų. “Lovų skaičius tikrai nesumažės. Formaliai Antakalnyje gal ir trūks kokių 42 lovų, bet mes jas galime įrengti Antaviliuose, galiausiai lieka galimybė lovas įsigyti privačiose įstaigose”, – tikina meras.
Vis dėlto A.Zuokas niekaip nesugebėjo paaiškinti, kaip reikėtų kompensuoti milijoninę žalą, kurią patyrė VMUL, apmokėdama Sapiegos ligoninės skolas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Bent jau užsieniečiams Lietuva atrodo kone ideali valstybė ligai užklupus.

Jau esame pripratę, kad apie sveikatos apsaugą Lietuvoje kalbama beveik vien tik blogai. O ar galėtų būti kitaip? Eilės norint patekti pas specialistus, konvejeriu ligonius aptarnaujantys šeimos gydytojai, vis dažniau pasigirstantys skundai, kad jau ir valstybinėse poliklinikose bei ligoninėse daug paslaugų tampa mokamos. O kur dar kyšiai medikams, kuriuos bent kartą gyvenime yra davę trečdalis lietuvių. Problemų – nors vežimu vežk.
Pastaroji reforma, kurios metu optimizuotas sveikatos priežiūros įstaigų tinklas, buvo svarbi ir reikalinga, bet reikia pripažinti, kad jokių esminių permainų taip ir neįvyko, nors paskutines darbo dienas skaičiuojantis sveikatos apsaugos ministras Raimondas Šukys su komanda išnaudoja kiekvieną progą pasigirti. Taip, panaikinus dalį įstaigų pavyko sutaupyti lėšų. Tiesa ir tai, kad uždarius nuostolingas rajonines ligonines maždaug dukart sumažėjo mirčių nuo miokardo infarkto, nes sąlygos tose ligoninėse buvo tokios, kad sunkūs pacientai jose būdavo kone pasmerkti mirčiai. Tačiau stacionare gydomų pacientų srautai net ir šalyje mažėjant gyventojų nesitraukė (o tai buvo vienas reformos tikslų), priešingai – jie tik persiskirstė iš vienų ligoninių į kitas. Be to, pagrindiniai sistemos skauduliai reformos metu liko visiškai nepajudinti. Politikai dar nesuvokė, kad kosmetinio remonto čia nebepakanka – sveikatos apsaugos sistemą reikia keisti iš esmės. Šito jie vis nedrįsta imtis, nors dabartinė sveikatos apsaugos sistema netenkina pusės visų šalies gyventojų.
Antra vertus, kad ir kiek keiksnotume sveikatos apsaugą ir politikų neveiklumą, bent jau užsieniečiams, kuriems dauguma šitų mūsų problemų tiesiog nė motais, Lietuva atrodo kone ideali valstybė ligai užklupus. Pasirodo, vis daugiau užsieniečių ne tik iš Europos vyksta gydytis būtent į Lietuvą, o kai jų paklausi įspūdžių: ar liko patenkinti gydytojų darbu, gydymo kokybe, aptarnavimu, kone visi puola girti, kokie nuostabūs, kompetentingi ir paslaugūs yra Lietuvos gydytojai, koks aukštas gydymo ir aptarnavimo lygis, o ir kainos – mažesnės nei kitur.
Taigi į tą pačią sveikatos apsaugos sistemą vienaip žiūrime mes, lietuviai, ir visiškai priešingai – į Lietuvą traukiantys medicinos turistai. O tai galima labai paprastai paaiškinti: užsieniečiai už viską susimoka, ir keliskart daugiau nei Lietuvos gyventojai, jiems netenka mėnesių mėnesius lūkuriuoti eilėse, o gydytojas, suprasdamas, kad iš tokio paciento tiek įstaiga, tiek jis uždirbs gerokai daugiau nei iš eilinio paciento, visomis išgalėmis stengiasi jo nenuvilti.
Dabar Lietuva vis aktyviau pasaulyje reklamuojama kaip patraukli medicinos turizmo šalis. Medicinos turizmą ėmė skatinti neseniai įkurta Lietuvos medicinos turizmo asociacija, kurią įsteigė šalies privačių sveikatos priežiūros įstaigų atstovai. Jie mano, kad Lietuvos medicina yra pakankamai aukšto lygio konkuruoti dėl pasaulio medicinos turistų ir turi ambicingų planų, kaip čia pritraukti daugiau užsienio pacientų. Šiuo metu svarstoma idėja įkurti medicinos turizmo klasterį – suvienyti visas šio verslo plėtra suinteresuotas įmones į vieną grupę ir sudaryti visą paketą paslaugų, pradedant apgyvendinimu, gydymu ir baigiant laisvalaikio galimybėmis. Privačių medicinos centrų vadovai įsitikinę, kad iš to išloš visi, o ir gydytojams nebebus reikalo važinėti uždarbiauti į užsienį, kur atlyginimai bent penkiskart didesni nei Lietuvoje, nes komerciniai paslaugų įkainiai leis specialistams mokėti daugiau.
Kodėl privačių sveikatos priežiūros įstaigų savininkai suka į medicinos turizmą? Kol esminės reformos nevyksta, o privačios ir valstybinės medicinos konkurencijos sąlygos tebėra nelygios, privatininkams tai yra vienas būdų išgyventi. Na, o mums, Lietuvos piliečiams, belieka viltis, kad ir mes sulauksime tos dienos, kai susirgę savo šalyje nebesijausime antrarūšiai.

Šį spalį Konkurencijos taryba oficialiai pripažino: privačios medicinos įstaigos Lietuvoje diskriminuojamos. Politikai jau nusileido, kad pinigai paskui pacientą sektų pirminėje sveikatos priežiūros grandyje, tačiau atsukti sklendę ir kitoms privatininkų paslaugoms nėra linkę.

Šiandien abejonių jau beveik niekam nebekyla: sprendimas „privatizuoti“ pirminę sveikatos priežiūros grandį pasiteisino. Privačios įstaigos įrodė galinčios teikti kokybiškas pirmines sveikatos priežiūros paslaugas ir užsitikrino pacientų pasitikėjimą. Tai įrodo faktas, kad šiuo metu privačiose klinikose ir kabinetuose jau yra prisirašę apie 900 tūkst. Lietuvos gyventojų ir šis skaičius kasmet vis didėja. Privačių ir valdiškų pirminės sveikatos priežiūros įstaigų skaičius šalyje taip pat susilygino, o eilės prie šeimos gydytojų kabinetų valstybinėse poliklinikose natūraliai apmažėjo.
Smulkių privačių šeimos gydytojų kabinetų ir klinikų daugėja, bet dauguma jų vos suduria galą su galu, mat tų lėšų, kurias kiekvienam pacientui skiria teritorinės ligonių kasos, toli gražu nepakanka visoms sąnaudoms padengti, ypač jei įstaiga dar neturi daug pacientų. Esą išgyventi galima tik teikiant papildomas mokamas sveikatos priežiūros paslaugas.
Didžioji dalis šių privačių kabinetų galėjo virsti naujomis nedidelėmis poliklinikomis, teikiančiomis ne tik pirminio, bet ir antrinio lygmens asmens sveikatos priežiūros paslaugas, jei tik būtų galėję pasirašyti sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis ir dėl kitų paslaugų teikimo. Bet nevirto, nes valstybė pasakė „stop“. Privatininkai neva jau ir taip daug gavo.
Todėl sveikatos priežiūra Lietuvoje, kaip sako Laisvosios rinkos instituto ekspertė Rūta Vainienė, ir toliau lieka iš esmės valstybinė, o pasirinkimas pacientui garantuojamas tik pirminėje grandyje.

Privatininkams – tik 8 proc. PSDF biudžeto

Valstybinės ligonių kasos (VLK) duomenys patvirtina, kad privati medicina žymesnę dalį užima tik pirminės ambulatorinės sveikatos priežiūros paslaugų bei brangių tyrimų rinkoje. Pernai iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto už šias paslaugas privatininkams nubyrėjo maždaug po 26 proc. visų šioms paslaugoms skirtų lėšų. Ktose srityse privačioms įstaigoms tenka tik visiški trupiniai: už II ir III lygmens konsultacijas bei kitas specializuotas ambulatorines paslaugas – vos 7,6 proc., už stacionarines paslaugas – tik 0,3 proc. visų skirtų lėšų. Tai rodo, kad visas pagrindines sveikatos priežiūros ir stacionarines paslaugas gyventojams ir toliau teikia valdiškos poliklinikos bei ligoninės, neturinčios jokio noro ir taip menkomis PSDF lėšomis dalytis su privatininkais.
„Šiuo metu Lietuvoje privačios įstaigos PSDF biudžete sudaro apie 8 proc., kai daugelyje ES šalių privačios medicinos dalis siekia 20–60 proc.”, – lygina Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos valdybos narys Artūras Seibutis.
Jei privati klinika nori sudaryti sutartį su teritorine ligonių kasa dėl šeimos gydytojo paslaugų, jokių kliūčių nėra – čia uždegta žalia šviesa. Trukdžiai prasideda tuomet, kai privati įstaiga pareiškia norinti teikti iš PSDF finansuojamas antrinio lygmens ar stacionarines paslaugas. Privačių klinikų vadovai vienu balsu tvirtina, kad jų mėginimai sudaryti sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis dėl kitų paslaugų teikimo daugeliu atvejų atsimuša į sieną. Valstybė, jų nuomone, tiesiog nutarė blokuoti tolesnius privačių įmonių žingsnius teikti sveikatos priežiūrą gyventojams.
Kaip aiškina A.Seibutis, kai kurios privačios įstaigos (bet tokių yra nedaug) iki naujos tvarkos įsigaliojimo 2009 m. dar spėjo sudaryti sutartis dėl konkrečių antrinio lygmens specialistų konsultacijų. Jose teikiamas paslaugas ligonių kasos ir apmoka. Tačiau šiandien susiklostė tokia padėtis, kad jei šios įstaigos nori sudaryti sutartis dėl kitų specialybių gydytojų konsultacijų arba apskritai atsiranda naujų įstaigų, norinčių sudaryti savo pirmąsias sutartis dėl antrinio lygmens paslaugų, yra vertinamas paslaugų vartojimo rodiklis. Tai yra pradedama lyginti, kiek dar toje konkrečioje savivaldybėje yra atitinkamos paslaugos teikėjų, o tai reiškia, kad šiandien sudaryti sutartį su teritorine ligonių kasa dėl ambulatorinių gydytojų konsultacijų miestuose įsikūrusios privačios įstaigos neturi beveik jokių šansų. Kitaip tariant, sukurtas visas mechanizmas, kaip „atsimušti“ nuo privačių įmonių bandymų atsiriekti dar bent riekelę nuo PSDF biudžeto pyrago, nes visoms valstybinėms įstaigoms jo ir taip nepakanka.
Dar daugiau kliūčių kyla, jei privačios įstaigos ima pretenduoti į stacionarinių paslaugų finansavimą. Privačias įstaigas vienijančios asociacijos vadovai neapsikentę kreipėsi į Konkurencijos tarybą (KT) dėl diskriminacijos ir dabar triumfuoja: tyrimą atlikusi KT spalio viduryje nustatė, kad sveikatos apsaugos ministro įsakymai riboja konkurenciją naujo profilio stacionarinių paslaugų teikimo rinkoje bei prieštarauja LR konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams.
Paaiškėjo, kad į naujų stacionarinių paslaugų rinką norintys įeiti privatūs žaidėjai praktiškai neturi galimybių tai padaryti, nes tam užkerta kelią ministro įsakymu patvirtintos leidimų teikti šias paslaugas, kai jos finansuojamos iš PSDF biudžeto, išdavimo tvarkos nuostatos. Kaip skelbia KT, šiuo metu galiojanti tvarka numato, kad leidimas pradėti teikti iš PSDF apmokamas stacionarines paslaugas gali būti neišduodamas, jeigu kitos analogiškas paslaugas jau teikiančios gydymo įstaigos sutinka padidinti teikiamų paslaugų apimtis (kaip tarybai aiškino Sveikatos apsaugos ministerijos atstovai, taip elgiamasi taupant lėšas), o tai esą diskriminuoja naujus šių paslaugų teikėjus bei riboja konkurenciją.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-45-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Jau ir kai kurios didžiosios valdiškos poliklinikos darosi panašios į modernius privačius medicinos centrus. Nors ir toliau daugiausiai dėmesio sulauksite tik iš mažoje privačioje klinikoje dirbančio šeimos gydytojo, niekur nedingo ir gniuždančios poliklinikų eilės.

Šiuo metu privačiose Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigose yra prisirašę apie 900 tūkst., valstybinėse – per 2 mln. gyventojų. Vien per pastaruosius šešerius metus pas privačiai dirbančius gydytojus „perbėgo“ apie 200 tūkst. lietuvių. Nedidelių privačių šeimos gydytojo kabinetų ir klinikų šalyje pamažu daugėja, bet išgyventi iš tų lėšų, kurias už kiekvieną pacientą tiek viešosioms, tiek privačioms sveikatos priežiūros įstaigoms dabar perveda Valstybinė ligonių kasa (VLK), joms nėra lengva.
Lietuviai vis labiau linksta prie tokio modelio: šeimos gydytoją išsirenka dirbantį nedidelėje privačioje klinikoje, o jei prireikia tyrimų ar kitų specialistų konsultacijų, su siuntimu traukia į valstybinę polikliniką. Taip tiesiog pigiau, nes privačiame medicinos centre dažnai tenka primokėti net ir už tas antrinio lygio paslaugas, kurias finansuoja ligonių kasa, o taip yra iš esmės todėl, kad valstybinės ir privačios medicinos konkurencijos sąlygos tebėra labai nelygios. Kita vertus, daugelyje smulkių privačių kabinetų dirba tik keli šeimos gydytojai, ir daugiau jokių specialistų.
Vis dėlto lakstyti iš vienos įstaigos į kitą nėra patogu, nes negali visų reikiamų tyrimų atlikti iškart vienoje vietoje. Todėl apie 70 proc. gyventojų ir toliau yra prisirašę nuolat kritikuojamose valstybinėse poliklinikose.
Poliklinikos konkurenciją su privačiais centrais jaučia, ypač jei verstis praktika vien privačiai išeina koks nors populiarus gydytojas, išsivesdamas ir didžiumą savo pacientų (o sykiu – ir už juos skiriamus pinigus). Bet jausdami valstybės užnugarį ir suprasdami, kad gyventojai, visų pirma pagrindinį pacientų kontingentą sudarantys pensininkai, nėra pajėgūs už paslaugas primokėti, valstybinių poliklinikų vadovai šiandien dar gali gyventi gana ramiai. Todėl daugelyje šalies poliklinikų, ypač mažesniuose miestuose, vaizdas išlieka gana niūrus – pokyčiai ir pažangios naujovės į jas ateina daug lėčiau nei į privačius medicinos centrus.

Gydytojai: poliklinikas žlugdo sveikatos sistemos ydos

„Valdiškas poliklinikas vertinčiau visų pirma kaip sovietinio laikotarpio atgyveną. Tai yra monstrai, kuriuose gydymas labiau imituojamas, negu vyksta iš tikrųjų“, – „Veidui“ sakė vienoje didžiausių sostinės poliklinikų dirbantis šeimos gydytojas. Jis sutiko atvirai pasikalbėti apie sistemos piktžaizdes su sąlyga, kad neskelbsime jo pavardės.
„Aišku, poliklinikose yra daug gerų gydytojų – tiek antrojo lygio specialistų, tiek bendrosios praktikos. Yra ir atnaujintos įrangos. Tačiau pacientų kiekis – milžiniškas. Daug planinių – iš anksto užsirašiusių, ir dar ateina papildomų, ūmai susirgusių. Spręskite patys: pacientai iš anksto registruojami į priėmimą 15 minučių intervalu, tai yra formaliai vienam pacientui turėtų būti skiriama tiek laiko. Tačiau į tą laiką dar ateina ir vienas du papildomi pacientai – karščiuojantys, patyrę traumą ir pan. Ir jeigu tie pacientai priklauso mano, kaip šeimos gydytojo, apylinkei, aš juos savo darbo laiku privalau priimti, nors man pačiam į darbo pabaigą kartais ima stogas važiuoti. Buvo atvejų, kai per skubėjimą ne tam pacientui buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas. Laimė, laiku pastebėjau klaidą, – apie nefasadinę sveikatos apsaugos sistemos pusę „Veidui“ pasakojo šeimos gydytojas. – Taigi iš tikrųjų vienam žmogui tenka 10 minučių ar mažiau. Ar galima per tokį laiką užtikrinti kokybišką konsultaciją? Jokiu būdu. O mus, eilinius gydytojus, vis tiek verčia „dirbti kokybiškai“ ir kad „tik nebūtų skundų“. Bet ir specialistams, pavyzdžiui, kardiologams, dirbti ne ką geriau. Tegul konsultacijai būna skirta ir dvidešimt minučių, tačiau per tą laiką reikia ne tik apžiūrėti pacientą, susipažinti su ankstesniais įrašais, bet ir išrašyti vaistų, tyrimus padaryti. O pas specialistus irgi neretai būna papildomų pacientų, visokių pacientų „nuo administracijos“. Tai tokia ir ta kokybė. Bepigu privačioms klinikoms, kai pacientui gali skirti bent pusvalandį.“
Mūsų pašnekovas minėjo ir kitą priežastį, kodėl valstybinių poliklinikų gydytojai yra taip apkrauti: mat žymią dalį valdiškų poliklinikų pacientų sudaro pagyvenę ir neįgalūs asmenys, sergantys lėtinėmis ligomis, neretai – ne viena, o keliomis. Todėl antrojo lygio specialistai dažniausiai konsultuoja būtent tokius „lėtinius“ pacientus, nors iš tokių konsultacijų, kaip teigia mūsų kalbintas šeimos gydytojas, nėra apčiuopiamos naudos.
„Pirma, dažnai konsultuojama ne dėl medicininių priežasčių, o dėl socialinių poreikių. Pavyzdžiui, pacientas nori gauti neįgalumo grupę – tam reikia specialisto išvados. Antra, n-ąjį kartą konsultuojama dėl tos pačios ligos, kuri, deja, neišgydoma, galima tik pristabdyti jos progresavimą. Tačiau pacientai reikalauja siųsti pas specialistus, tikėdamiesi, kad gal jau rastas koks naujas gydymo metodas. Nors kai kuriais atvejais pacientui reikėtų visų pirma sveikiau gyventi ir taisyklingai vartoti vaistus, tai yra pačiam prisiimti daugiau atsakomybės. O šito jie dažnai nenori. Na, ir trečias svarbus dalykas: dėl kai kurių biurokratinių suvaržymų ne viską gali atlikti šeimos gydytojas, pavyzdžiui, išrašyti tam tikrų kompensuojamųjų vaistų, paskirti kai kurių nemokamų kraujo tyrimų ar nukreipti atlikti brangių tyrimų – kompiuterinės tomografijos ir pan. Tai gali tik specialistas, todėl ir turime siųsti pacientą jų konsultacijos. Dėl visų šių priežasčių specialistų krūvis labai padidėja, o sykiu prastėja konsultacijų kokybė ir didėja pacientų nepasitenkinimas“, – skaudulius vieną po kito bėrė šeimos gydytojas.
Jo tikinimu, kad panašiai galvoja dauguma kolegų, tačiau jie tyli, nes bijo netekti darbo. O tokia grėsmė esą visai reali, nes bent jau Vilniuje bendrosios praktikos gydytojų stygiaus šiuo metu nėra.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Tarptautinės technologijų ir inovacijų bendrovės „Siemens“ mokslininkams pavyko atlikti kraujo ląstelių tyrimą pasitelktus magnetinio skaitymo technologiją, naudojamą kompiuterių kietuosiuose diskuose. Tam jie sukūrė magnetinį kraujo tėkmės citometrijos prototipą, kuris gali aptikti vėžio ląsteles kraujyje. Ši technologija buvo sukurta remiantis GMR (angl. giant magnetoresistance) efektu, kurio atradėjas 2007 m. buvo apdovanotas Nobelio premija fizikos srityje.

„Kraujas yra svarbiausia diagnostinė priemonė gydytojams, kurie seka vėžio ir ŽIV gydymo veiksmingumą. Vienas iš efektyviausių metodų tam yra tėkmės citometrija, kai vizualiai yra įvertinamos pavienių ląstelių savybės. Jo dėka galima stebėti net ir vėžio ląsteles, tačiau šis būdas yra iš esmės nepakitęs nuo jo atradimo prieš keletą dešimtmečių“, – sako „Siemens“ diagnostikos ir terapijos skyriaus Lietuvoje direktorius Laurynas Vaškys.

Anot L. Vaškio tyrimą atliekant tradiciniu būdu iš kraujo mėginio reikiamiems ląstelių duomenims išgauti, reikia daug laiko ir tyrimo kaina smarkiai išauga. Dėl to ši metodologija nėra plačiai taikoma ir paprastai naudojama tik moksliniams tyrimams.

Vis dėlto „Siemens“ mokslininkų atrasta technologija ateityje leis pacientų kraujo tyrimus atlikti jų gydymo įstaigoje ir atliekant kraujo tyrimą aptikti reikiamas ląsteles. Mokslininkai tam naudoja GMR efekto jutiklį ir magnetinėmis savybėmis pasižyminčias nano daleles.

Demonstracinis modelis gali kiekybiškai aptikti gydytojo pažymėtas analizuojamas daleles kraujo mėginyje, kurio nereikia specialiai paruošti. Žymėjimas yra atliekamas naudojant magnetinėmis savybėmis pasižyminčias nano daleles. Magnetas pritraukia pažymėtas ląsteles ir jas atskiria iš mėginio. Galiausiai jos yra suskaičiuojamos GMR jutikliu.

Tokia tyrimo eiga leidžia atlikti kiekybinį, pavyzdžiui, vėžio ląstelių tyrimą. Ji suteikia tyrėjams keturis bitus informacijos apie kiekvieną tirtą ląstelę. Turėdami tokį informacijos kiekį, tyrėjai gali nustatyti ląstelės dydį ir jos judėjimo greitį – tiek informacijos pakanka tiksliai nustatyti ar tai vėžinė ląstelė, ar ne.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Kauno klinikų Širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgijos klinikos vadovas kardiochirurgas profesorius Rimantas Benetis, daug operuojantis užsienio klinikose, tvirtina, kad atotrūkis tarp mūsų ir Vakarų šalių universitetinių ligoninių vis dar labai didelis.

Mat lėšos švaistomos tokiems dalykams, kaip sienų dažymas arba aparatūra, su kuria gydytojai nežino, ką veikti. Taigi pokalbis su R.Benečiu apie tai, ko šiandien labiausiai stinga, kad Lietuvos sveikatos apsaugos sistema veiktų kuo efektyviau.

R.B.: Problemų begalė, tad neužtenka apie jas kalbėti – reikia spręsti. Per daugiau nei dvidešimt metų po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo galėjom daug ką geriau ir greičiau padaryti. Šiandien keliami reikalavimai yra kur kas didesni nei dabartinių administravimo sistemų vadovų, sveikatos apsaugos organizatorių kompetencija. Dėl to priimami nepasverti, pernelyg radikalūs politiniai sprendimai. Pavyzdžiui, deklaruotas vieno langelio principas sveikatos priežiūros įstaigose neveikia. Gydytojai apkraunami darbais, kurie reikalingi tik sveikatos sistemos organizatoriams, ir taip atimamas laikas iš pacientų. Tarkime, vieni kodai reikalingi nedarbingumo pažymėjimui išrašyti, o kiti – to paties paciento reabilitacijai reikalingiems dokumentams pildyti.
VEIDAS: Bet elektroninė sistema buvo kuriama, kad palengvintų medikų darbą.
R.B.: Naudos būtų, jeigu sistema veiktų efektyviai, tačiau ji dažnai stringa, o neretai ir visai neveikia, nes tam nebuvo tinkamai pasirengta. Štai prieš porą savaičių grįžau iš Belgijos. Ten vieno langelio principas veikia puikiai. Visa biurokratija iš gydytojo darbo taip pat išmušta. Medikas visą laiką skiria tik pacientui, jis nevargsta pildydamas reabilitacijos dokumentus, išrašinėdamas nedarbingumo pažymėjimus. Ir Prancūzijoje, Danijoje, Vokietijoje, Anglijoje tokius darbus atlieka techninis medicinos personalas.
VEIDAS: O kodėl Lietuvoje niekaip nepavyksta atskirti gydymo ir techninio darbo?
R.B.: Matau vis didesnį atotrūkį nuo medicinos ir jos organizavimo. Specialistai, kurie save vadina sveikatos sistemos organizatoriais, yra smarkiai atitrūkę nuo medicinos, nesupranta medikų. Jie sprendžia problemas taip, kaip jiems naudinga, o ne atsižvelgdami į medikų ir pacientų poreikius. Ir tą atskirų sveikatos apsaugos sistemos grandžių komunikavimo trūkumą medikai jaučia kasdien. Pavyzdžiui, perkamos pigiausios, nekokybiškos priemonės, aparatūra. Greitai jos išmetamos kaip netinkamos naudoti arba net pacientams sukelia komplikacijų, kurių gydymas vėliau dar papildomai kainuoja. Pigi kiniška aparatūra dažnai genda, todėl švaistomos lėšos jos remontui, atsarginėms dalims. Arba nuperkami tokie širdies vožtuvai, protezai, kurių medikai neturi kur panaudoti. Tokios investicijos daromos daugelį metų, nes aparatūrą perka ne specialistai, o administratoriai.
VEIDAS: Kokius dar matote didžiausius mūsų sveikatos apsaugos sistemos trūkumus, palyginti su Vakarų Europos šalimis?
R.B.: Kita didelė problema – nepakankamas ir neefektyvus finansavimas. Kai kurios sritys negauna pakankamo finansavimo, o kitoms lėšų skiriama pakankamai, tačiau šios panaudojamos neefektyviai. Ne kartą buvo vykdomi dideli projektai, kai pinigai išleisti ne aparatūrai pirkti ar specialistams parengti, o sienoms dažyti. Kai lėšos išblaškomos tokiems dalykams, sveikatos apsaugos finansavimas visada bus per mažas. Tai viena priežasčių, kodėl Lietuvoje tai pačiai širdies operacijai skiriama penkis ar net dešimt kartų mažiau pinigų nei kitose šalyse.
Tokia pati padėtis ir neurochirurgijos, ortopedinės chirurgijos, kitose srityse. O dėl to labiausiai nukenčia pacientai. Neefektyvus lėšų naudojamas lemia ir didelį mūsų universitetinių ligoninių atotrūkį nuo Vakarų Europos šalių. Gerokai atsiliekame ir pagal naujausių technologijų, metodų taikymą, ir pagal medikų profesionalumą.
VEIDAS: Sveikatos apsaugos ministerijos atstovai tvirtina priešingai – kad aparatūros turime tiek pat, kiek japonai, kad taikomi naujausi gydymo metodai.
R.B.: Tie, kurie taip sako, žaidžia rinkodaros žaidimus. Lenkiame nebent subombarduotą Afganistaną, o iki tokių šalių kaip Danija ar Švedija mums dar labai toli. Neturime tokio lygio vaizdo medicinos, radiologinės technikos, net kelis kartus skiriasi genetikos laboratorijos. Tarkime, iš infekuotos žaizdos per keliolika minučių vis dar negalime pasakyti, kokia įsimetė infekcija. Ir onkologijos srityje dar neturime daugelio prietaisų, metodų arba turime aparatūrą, bet nėra specialistų, gebančių ja naudotis.
Vakarų Europos šalyse jau keletą metų taikomos operacijos be pjūvio, pavyzdžiui, aortos lanko stentavimas, o pas mus kaip nechirurginės atliekamos tik nesudėtingos procedūros. Kad Lietuvoje būtų atliekama daugiau sudėtingų operacijų be pjūvio, trūksta technologijų ir profesionalų. Gydytojas, per metus atlikdamas vieną ar dvi operacijas, negali vadintis profesionalu. Jis turėtų padaryti mažiausiai penkiasdešimt operacijų. Būtent medicinos specializacija ir universitetinės ligoninės, kuriose mokslas glaudžiai derinamas su praktika, ir lemia visos medicinos lygį.
VEIDAS: Ar, jūsų vertinimu, sustiprėtų universitetiniai gydymo centrai, jeigu sumažėtų rajoninių ligoninių?
R.B.: Sveikatos priežiūros įstaigų tinklas jau seniai turėjo būti optimizuotas. Jeigu reformai būtų buvę gerai pasirengta, priimti ryžtingi sprendimai, lėšos, kurios šiandien neracionaliai išskaidomos, galėtų būti koncentruojamos didžiuosiuose medicinos centruose. Tačiau politikai kišasi į administravimo sistemą, administratoriai – į medikų problemas, medikai – į administratorių ir politikų gyvenimą. Tad randama tūkstantis priežasčių, kodėl neuždaryti vienos ar kitos įstaigos, ypač veikiančios rajone, nors ten konkrečių procedūrų per savaitę ar mėnesį atliekama labai nedaug.
VEIDAS: Kaip būtų galima paskatinti ligonines jungtis?
R.B.: Pačios įstaigos niekada nesusijungs. Turi susėsti kompetentingi žmonės ir pateikti argumentuotus įrodymus su konkrečiais skaičiais, o ne taip, kaip dabar, kai vienos įstaigos vyriausias gydytojas tariasi su kitu mediku. Tiesa, šiuo metu, kai jau prarastas pasitikėjimas mūsų politikais ir sveikatos apsaugos sistemos organizatoriais, reikėtų pasitelkti užsienio ekspertus. Taip jungimasis vyktų greičiau ir racionaliau, nes šiandien tik ieškoma povandeninių akmenų, o tada paaiškėja, kad susipynė interesai ir nuleidžiamos rankos.
VEIDAS: O ar jaučiate teigiamų dabartinės sveikatos apsaugos sistemos reformos pasekmių?
R.B.: Žinoma, viskas nėra tik juoda. Įdiegiamos IT technologijos, kurios leidžia atlikti geresnę pacientų, ligų apskaitą. Įsigyjama ir naujos aparatūros, įsisavinamos naujos gydymo ir diagnostikos metodikos. Po truputį gerėjančią situaciją jaučia ir pacientai. Daugiau ligų išsiaiškinama ankstyvose stadijose, tad daugiau pacientų gali gyventi pilnavertį gyvenimą.
VEIDAS: Vis dėlto, sergamumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų nemažėja, mirčių skaičiumi nuo šių ligų ir, pavyzdžiui, nuo onkologinių susirgimų gerokai lenkiame daugelį šalių. Gyvenimo trukme taip pat ženkliai atsiliekame nuo vakariečių.
R.B.: Išgyvenamumas – ne gydymo, o gyvenimo kokybės rodiklis. Žmonės gyvena ilgiau, kai pagerėja gyvenimo kokybė. Vyresnių pacientų priėjimas prie specializuotų medicinos sričių ir platesnis specifinio gydymo taikymas taip pat prisideda prie gyvenimo kokybės ilgėjimo bei gerėjimo. Tačiau mes pagal gyvenimo kokybę dar gerokai atsiliekame nuo Vakarų Europos šalių ir medicina su tuo neturi nieko bendro. Tai lemia bendras gyvenimo lygis, kasdieninės stresinės situacijos. Tai ką medikas gali padaryti, padaro, tačiau jis negali pakeisti sistemos, išspręsti socialinių problemų.
VEIDAS: Ar Lietuvos sveikatos sistemoje pastebite tokių dalykų, kuriais būtumėt pranašesni už kitas išsivysčiusias šalis?
R.B.: Mūsų sistema pacientams draugiškesnė. Pavyzdžiui, Anglijoje žmonės dažnai pakliūna pas rezidentą ir negauna kvalifikuotos pagalbos. Pas mus ir eilės pas gydytojus dar trumpesnės, tačiau tuo neturėtume guostis. Negalima sustoti ir sakyti, kad jau viską padarėme, nes ir kitur tokia pati situacija. Valdininkų pasakymai, kad kitur tyrimų reikia laukti kelis mėnesius ilgiau, nėra argumentas pateisinti šitos problemos. Išanalizavus priežastis, sistemą tikrai galima sustyguoti, kad vasarą užsirašius širdies echoskopijai, jos nereikėtų laukti iki gruodžio. Mano nuomone, eilės nusidriekia, nes nėra optimalaus finansavimo, aparatūros ir specialistų santykio. Jeigu susidarė eilė, vadinasi kažko neužtenka. O dabar dažnai pacientui tiesiog pasakoma, kad tavo eilė gruodžio mėnesį ir nesuk man galvos. Niekam neįdomu, kodėl aparatų mažai, kodėl jie neveikia arba, kodėl po 15 val. prie jų nėra gydytojo.

Lietuvoje veiks penki stambūs universitetinių ligoninių centrai ir keliolika ligoninių regionuose, daugiau funkcijų bus suteikta šeimos gydytojų institucijai ir išplėstos slaugytojų kompetencijos. Gydymas bus parenkamas individualiai konkrečiam pacientui pagal jo genų rinkinį. Tokią Lietuvos sveikatos apsaugos sistemą po dešimties metų regi Lietuvos sveikatos mokslų universiteto rektorius, Kauno klinikų Kardiologijos klinikos vadovas prof. habil. dr. Remigijus Žaliūnas.

VEIDAS: Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos sveikatos apsauga gerokai pasikeitė, tačiau problemų dar apstu. Ką, jūsų vertinimu, pirmiausia reikėtų keisti?
R.Ž.: Didžiausia pažanga padaryta universitetinėse ligoninėse, kuriose teikiamos aukščiausios lygio paslaugos – tokios kaip ir labiausiai išsivysčiusiose pasaulio šalyse. Tačiau žvelgiant į visą sveikatos apsaugos sistemą, dar matyti nemažai trūkumų. Pirmiausia reikia tvirtų politinių sprendimų pradėti ir užbaigti sveikatos priežiūros įstaigų tinko optimizavimo procesą. Tik tada atsiras pakankamai lėšų ligų profilaktikai, šeimos gydytojų institucijos stiprinimui ir kitoms programoms. Be šito žingsnio valstybė nepajėgs padengti kaštų, būtinų sveikatos apsaugos sistemai ir nepasieksime didelės pažangos sveikatos sektoriuje.
VEIDAS: Ar tikite, kad per dešimt metų pavyks optimizuoti sveikatos priežiūros įstaigų tinklą?
R.Ž.: Užuomazgos jau yra, tad po dešimties metų Lietuvoje bus penki stambūs daugiaprofiliniai, naujausiomis technologijomis aprūpinti centrai: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ir Šiauliuose. Liks keliolika teritoriniu principu paskirstytų ligoninių, kuriose bus teikiama skubioji medicinos pagalba. O kitas funkcijas perims šeimos gydytojų institucija. Ligoninėse gydysis tik tie, kuriems būtina stacionarinė pagalba.
VEIDAS: Žmonės baiminasi, kad uždarinėjant ligonines mažesniuose miestuose, nebus laiku suteikta pagalba.
R.Ž.: Manoma, kad jeigu gyvenu šalia ligoninės esu saugus, tačiau svarbiau, kokią pagalbą ten gali suteikti. Pavyzdžiui, nemažai pacientų susirgusių ūmiu miokardo infarktu šiandien nesulaukia skubios pagalbos, nes yra nuvežami į ligoninę, kurioje specialistai negali padėti. Vien todėl, nepavyksta išgelbėti daug žmonių. Be to, nemaža dalis pacientų dar iš anų laikų įpratę manyti, kad jeigu guli ligoninėje greičiau sveiksti, nors dažnai problemoms išspręsti užtenka šeimos gydytojo. O valstybei tai labai brangiai kainuoja. Parengę aukštos kvalifikacijos slaugytojas, žengtumėm dar vieną žingsnį į priekį. Mat kai daugiau atsakomybės suteikiama slaugytojams, gerėja paslaugų prieinamumas.
VEIDAS: Dabar eilės pas specialistą ar planinės operacijos reikia laukti keletą mėnesių. Ar ateityje jos trumpės?
R.Ž.: Eilės yra visose ES šalyse ir jos netrumpės. Tačiau jų trukmę turi apspręsti ne biurokratai ar politikai, o specialistai. Jie turėtų sudaryti ligų sąrašą, kuriame būtų nurodyta, kokiems pacientams būtinas stacionarinis gydymas, kiek laiko žmogus gali laukti vienos ar kitos operacijos. Jeigu būtų aišku, kad nesvarbu ar operacija bus atlikta po savaitės, ar po mėnesio paciento gyvenimo kokybė nenukentės, o liga neprogresuos, visuomenėje neliktų įtampos.
VEIDAS: O ar po dešimties metų nepritrūksime medikų?
R.Ž.: Didžiuosiuose miestuose medikų stygiaus nėra, o regioninėse ligoninėse jų trūksta. Dabar jauni specialistai nenori dirbti mažesniuose miestuose, nes ten nėra tokių sąlygų kaip universitetinėse ligoninėse, tačiau kai atsiras daugiau didžiųjų centrų, medikų pasiskirstymas bus tolygesnis. O medikų emigracija nekelia grėsmės, nes apklausos rodo, kad dauguma baigusiųjų studijas lieka Lietuvoje.
VEIDAS: Pastaraisiais metais labai išaugo mediko profesijos prestižas. Ar nesmuks jis ateityje?
R.Ž.: Tarp stojančiųjų į medicinos studijas konkurencija dar niekada nebuvo tokia didelė kaip dabar. Nepriimame net pusės norinčių studijuoti savo lėšomis. Taip yra todėl, kad baigus sveikatos mokslų specialybę jaunas žmogus darbo vietą lengvai gaus ne tik Lietuvoje, bet ir kitose ES šalyse. Sveikatos mokslai susiję su naujausiomis technologijomis, tai jauniems žmonėms irgi patrauklu. Tad ir ateityje ši specialybė bus patraukli.
VEIDAS: Kokių artimiausiais metais sulauksime naujų technologijų, gydymo metodų?
R.Ž.: Visas pasaulis juda link personalizuotos medicinos. Tikėtina, kad po dešimties metų gydymas bus parenkamas individualiai konkrečiam pacientui vadovaujantis genetiniais tyrimais. Pavyzdžiui, paėmus mėginį, bus galima pasakyti, ar kava pacientui yra nuodas, ar nekenkia, kokie vaistai pagal jo genų rinkinį yra efektyviausi. Per dešimt metų bus sukurti ir konkretaus žmogaus organų prototipai, kurie galės pakeisti, pavyzdžiui, širdį ir organizmas jos neatmes.

Atlikus genetinius tyrimus, bus galima pasakyti, kokie vaistai pagal paciento genų rinkinį jam yra efektyviausi.

Geriausiai Vakaruose žinomo lietuvių gastroenterologo prof. Limo Kupčinsko didžiausias siekis – kad gydymas Lietuvoje būtų toks pat pažangus, kaip ir Londone ar Stokholme.

58-erių metų Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gastroenterologijos klinikos bei Virškinimo sistemos tyrimo instituto vadovas prof. habil. dr. Limas Kupčinskas – labiau praktikas nei teorinės medicinos atstovas. Tad gal ir nieko keista, kad profesorius, nepaisydamas savo mokslinių laimėjimų, geriausiai jaučiasi būdamas tiesiog gydytoju – savo klinikoje priimdamas ir konsultuodamas pacientus, kurie pas žymųjį gastroenterologą, spaudžiami pačių sudėtingiausių virškinimo ir kepenų ligų, suvažiuoja iš visos Lietuvos.
„Tai mano tikrasis pašaukimas, – prisipažįsta L.Kupčinskas. – Pirmiausia turi būti geras praktikas, o tada, bendradarbiaudamas su fundamentaliųjų mokslų atstovais, gali pasiekti didelių laimėjimų.“
Tai profesoriui ir pavyko padaryti: L.Kupčinskas subūrė puikią komandą, padedančią įgyvendinti kartais, regis, neįmanomas jo mokslines idėjas. Įdomu, kad didžiausi L.Kupčinsko pagalbininkai ir daugelio darbų bendraautoriai – buvę jo studentai ir doktorantai. Kai kurie šiandien jau irgi profesoriai, pavyzdžiui, Gediminas Kiudelis ir Laimas Jonaitis. Kiti – kol kas docentai.
Tikruoju savo pašaukimu L.Kupčinskas vadina gydytojo praktiką, tačiau didžiausi jo laimėjimai ir nuopelnai – kaip mokslininko. Pernai jis pelnė 2010 m. Lietuvos mokslo premiją ir buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi. Na, o Lietuvos sveikatos mokslų universitetas profesorių vėl paskelbė geriausiu metų mokslininku.
Tai, kad „Veido“ žurnalistų apklausti medicinos autoritetai iškiliausiu pastarojo dešimtmečio medicinos srities mokslininku išrinko L.Kupčinską, taip pat neturėtų stebinti, tuo labiau kad jo laimėjimai – iš tiesų neeiliniai ir garsinantys Lietuvą visame pasaulyje.

Padėjo suvaldyti opaligę

L.Kupčinskas šiandien yra geriausiai Vakaruose žinomas Baltijos šalių gastroenterologas: jis kviečiamas dėstyti kaip lektorius užsienio mokyklose, dalyvauja tarptautiniuose moksliniuose projektuose, o jo straipsnius spausdina prestižiniai užsienio mokslo žurnalai, tokie kaip „Nature Genetics“ (šio žurnalo pastarųjų metų citavimo indeksas ISI „Web of Science“ duomenų bazėje buvo vienas aukščiausių – 30,4) ar „Gastroenterology“. Profesoriaus mokslinių darbų sąraše yra per 130 mokslinių straipsnių, iš jų daugiau nei pusė šimto – ISI „Web of Science“ duomenų bazės žurnaluose (šie straipsniai buvo cituojami jau daugiau nei 700 kartų).
Pavyzdžiui, 2010 m. žurnalas „Nature Genetics“ išspausdino L.Kupčinsko ir Gastroenterologijos klinikos doktorantės Jurgitos Šventoraitytės kartu su vokiečių, anglų, norvegų ir belgų mokslininkais parengtą straipsnį, kuriame pateikti duomenys apie du naujus mokslo literatūroje iki šiol neaprašytus žmogaus genomo pokyčius, susijusius su opinio kolito atsiradimu ir galinčius padėti sukurti naujus vaistus šiai ligai gydyti. Atlikdami tyrimą L.Kupčinskas, J.Šventoraitytė ir kiti klinikos darbuotojai tyrė per 450 opiniu kolitu sergančių žmonių bei dar 1200 sveikųjų iš visos Lietuvos.
„Mokslinių atradimų, kuriuos galima būtų teikti Nobelio premijai, tokioje mažoje ir neturtingoje šalyje, kaip Lietuva, tikėtis sunku. Bet kartais ir mūsų mokslininkų darbai sulaukia didelio tarptautinio susidomėjimo“, – teigia L.Kupčinskas.
Vienas tokių pavyzdžių – profesoriaus doktorantės Jūratės Kondrackienės disertacijos pagrindu atlikta pirma pasaulyje didelės apimties palyginamoji studija, kuria buvo įrodytas vaisto (ursodezoksicholinės rūgšties), vartoto visai kitiems tikslams, efektyvumas gydant retą kepenų patologiją – nėščiųjų niežulį, gimdymo metu galintį sukelti rimtų vaisiaus komplikacijų arba net jo žūtį. Atliekant tyrimą ištirtos 84 reta liga sergančios nėščiosios, o gauti duomenys paskelbti „Gastroenterology“ žurnale. Dabar šis vaistas nėščiųjų niežuliui gydyti vartojamas visame pasaulyje.
Dar vienas L.Kupčinsko pripažinimo įrodymas – profesorius vienintelis iš lietuvių mokslininkų jau triskart buvo kviestas parengti kas penkeri metai atnaujinamas europines H. pylori bakterijos sukeltų ligų diagnostikos ir gydymo rekomendacijas (pastarąjį kartą pusšimtis kviestinių mokslininkų iš viso pasaulio rinkosi 2010 m. Florencijoje). Šiomis rekomendacijomis vėliau vadovaujasi visos Europos gydytojai. Taip pat L.Kupčinskas dalyvavo rengiant Europos opinio kolito ir Krono ligos diagnostikos ir gydymo rekomendacijas.
H. pylori bakteriją prieš kelis dešimtmečius atradę mokslininkai Barry Marshallas ir Robinas Warrenas buvo apdovanoti Nobelio premija. Vis dėlto, kaip sako Gastroenterologijos klinikos vadovas, ilgą laiką dar buvo neaišku, kad ši bakterija puikiai išgyvena skrandžio rūgštyje ir yra opaligės bei įvairių skrandžio ligų sukėlėja ir svarbus skrandžio vėžio rizikos veiksnys.
„Mes tyrėme šią bakteriją, nustatėme jos genetines savybes, jautrumą antibiotikams ir parengėme opaligės gydymo rekomendacijas Lietuvai. Šiuo pagrindu šalyje pradėtas valstybės kompensuojamas opaligės gydymas, ir ligos atvejų gerokai sumažėjo. Iki tol opaligė gydyta visaip: anksčiau būdavo taikoma net miego terapija ir hipnozė, bet dažniausiai būdavo skiriami rūgšties sekreciją slopinantys vaistai. Mums teko įrodyti, kad ekonomiškai daug naudingiau šią bakteriją išnaikinti, nei taikyti kitokį gydymą“, – pasakoja L.Kupčinskas.

Tarp klinikos, muzikos ir baidarių

Be to, profesoriaus vadovaujama klinika pirmoji Baltijos šalyse įdiegė retos Vilsono ligos genetinę diagnostiką ir pirmoji Lietuvoje – hemochromatozės diagnostikos metodą.
Abi šios paveldimos ligos sukelia kepenų cirozę. „Ir diagnozuoti šias ligas būdavo sunku, nors laiku jas apčiuopus galima užbėgti už akių kepenų cirozei, taigi – ir kepenų transplantacijai. Dabar pas mus lankosi sergantieji Vilsono liga bei hemochromatoze iš visos Lietuvos, tuolab kad juos reikia periodiškai stebėti“, – pasakoja pašnekovas.
Profesorius pridūrė turįs ir vieną pacientą rekordininką – pusamžiam vyrui, sergančiam hemochromatoze, per visą gydymo laikotarpį jau apie 130 kartų buvo nuleidžiama po maždaug pusę litro kraujo. Gydant šį geležies apykaitos sutrikimą būtina periodiškai nuleisti kraujo.
„Beje, mūsų tyrinėjimai parodė, kad hemochromatozės geno mutaciją dažniau turi Lietuvos pajūrio gyventojai. Straipsnį apie tai išspausdino vienas solidus Europos mokslo žurnalas. Manau, tai gali būti vikingų palikimas. Taigi iš šių ligų galima spręsti net apie senovės žmonių migraciją“, – tvirtina mokslininkas.
Apie mokslą ir tyrimus su profesoriumi galima kalbėtis ištisas valandas. Regis, jiems visiems aptarti neužtektų nė kelių dienų. Vis dėlto pamėginome sužinoti, koks L.Kupčinskas būna užvėręs savo klinikos bei universiteto duris – ką mėgsta veikti laisvalaikiu, kaip atsipalaiduoja po įtempto darbo valandų. Pasirodo, profesorius yra didelis klasikinės muzikos gerbėjas – pasiklausyti gero koncerto jam didžiausias malonumas. Vasarą mėgsta žygius baidarėmis. Na, o kitiems pomėgiams, deja, nebelieka laiko.
O ar profesoriaus niekada neviliojo politika? Juk jo brolis Rytas Kupčinskas – Seimo narys, o sūnėnas Andrius Kupčinskas – Kauno meras. „Ne, niekada, – šypteli. – Kadaise viliojo matematika, nes būdamas moksleivis tapau matematikos olimpiados nugalėtoju. O politika… Manau, gydytojų darbas yra ne mažiau svarbus.“
Profesorius priduria kol kas turįs užtektinai darbo ir savo klinikoje. Didžiausias jo siekis – kad čia, Lietuvoje, pacientai gautų visą pažangiausią ir moderniausią gydymą, kaip ir bet kurioje Vakarų valstybėje.

Prof. L.Kupčinskas: svarbiausi biografijos faktai

Išsilavinimas, mokslo laipsniai
1970 m. baigė Kauno “Aušros” gimnaziją, 1976 m. – tuometį Kauno medicinos institutą (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas). 1988 m. apgynė mokslų daktaro disertaciją, 2000 m. – habilituoto daktaro disertaciją, suteiktas profesoriaus mokslinis vardas. 2011 m. išrinktas Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu ir Lietuvos mokslo tarybos GFM komiteto nariu.
Karjera
Nuo Kauno medicinos instituto Hospitalinės terapijos katedros stažuotojo ir asistento iki Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gastroenterologijos klinikos vadovo. Pernai taip pat tapo naujai įkurto Virškinimo sistemos tyrimų instituto vadovu.
Mokslinių tyrimų sritys, publikacijos
Ligų, susijusių su H. pylori infekcija (gastrito, opaligės, skrandžio vėžio), epidemiologiniai, genetiniai ir klinikiniai tyrimai; uždegiminės žarnyno ligos (opinis kolitas ir Krono liga); retos kepenų ligos, lėtinės virusinės kepenų ligos. Mokslinių darbų sąraše – per 130 straipsnių.
Stažuotės, kita mokslinė bei visuomeninė veikla
1993–2002 m. stažavosi Bristolio, Lojolos, Vienos universitetuose, Londono karališkojo koledžo Kepenų ligų institute. Skaitė pranešimus keliasdešimtyje konferencijų, dėsto tarptautinėse mokyklose kaip kviestinis lektorius. Tarptautinių mokslo žurnalų „World Journal of Gastroenterology“, „Folia Gastroenterologica and Hepatologica“, „Journal of Global Infections“, „Gastroenterology Research“, „Gastroenterology & Hepatology“ redkolegijų narys. Lietuvos gastroenterologų draugijos prezidentas, Europos gastroenterologų tarybos narys, Europos opinio kolito ir Krono ligos organizacijos koordinatorius Lietuvai, Europos mokslo fondo Medicinos komiteto narys.
Apdovanojimai
2008 m. tapo Lietuvos mokslų akademijos, Sveikatos apsaugos ministerijos ir Pramonininkų konfederacijos apdovanojimo „Gyvybės medis“ už mokslinę veiklą laureatu. 2009 m. jam suteiktas nusipelniusio Lietuvos gydytojo vardas ir Garbės ženklas. 2010 m. pelnė Lietuvos mokslo premiją (už mokslinių darbų ciklą „Virškinimo sistemos ligos: mikrofloros ir genetinių veiksnių reikšmė ligų etiopatogenezėje, nauji diagnostikos ir gydymo aspektai (1996–2009). 2011 m. LR prezidentės dekretu apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.