Medicinos pažanga Lietuvoje pastarąjį dešimtmetį buvo stulbinama. Prie to daug prisidėjo ir medicinos srities mokslininkai.

Šiemet sukanka 25 metai, kai Lietuvoje pirmą kartą persodinta širdis, bet šios operacijos ištobulintos ir daugiausiai jų atlikta pastarąjį dešimtmetį. Organų transplantacija apskritai yra viena tų medicinos sričių, kuriose praėjusį dešimtmetį pritaikant mokslo žinias pasiekta bene didžiausia pažanga, – Lietuva lenkia ne tik kaimynines, bet ir kai kurias Rytų Europos šalis.
Lietuva pirmauja ir pagal dirbtinių širdžių panaudojimą: pacientui šalia savosios dirbti atsisakančios širdies imta implantuoti dirbtinę. Taip sunkūs ligoniai ištraukiami iš mirties gniaužtų ir jų gyvenimo trukmė vis ilgėja.
Tarp didžiųjų medicinos laimėjimų galima paminėti ir genetinius tyrimus, kuriuos atliekant pagerėjo įvairių ligų diagnostika bei prevencija, ir atradimus onkologijos srityje, leidžiančius vis geriau pažaboti užleistą vėžį (pavyzdžiui, gydymas kalifornio 252 neutronais), ir chirurgijos pokyčius – perėjimą prie itin sudėtingų operacijų per mažą pjūvį.
Daugelis šių ir kitų laimėjimų būtų neįmanomi be mokslininkų indėlio, nors medicina, ypač tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva, yra gana specifinė mokslo sritis: kaip pabrėžia Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Medicinos fakulteto dekanas prof. Algimantas Tamelis, dauguma mūsų mokslininkų labiau pasižymėję mokslo laimėjimų įdiegimu praktikoje, o ne pačiais moksliniais tyrinėjimais.
Su tuo sutinka ir Lietuvos mokslų akademijos Biologijos, medicinos ir geomokslų skyriaus pirmininkas prof. Vytautas Basys, primindamas, kad svarbiausius medicinos laimėjimus Lietuvoje lemia praktinis darbas. Todėl Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto (VU MF) Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros vedėja prof. Janina Tutkuvienė teigia, kad Lietuvos medicinos mokslo srityje pastarąjį dešimtmetį buvo nemažai svarbių atradimų, bet vargu ar grandiozinių.
Vis dėlto kokie medicinos mokslininkai pastarąjį dešimtmetį buvo iškiliausi? Kad tai išsiaiškintume, ne tik vertinome jų mokslinį produktyvumą (publikacijas užsienio leidiniuose, dalyvavimą tarptautiniuose projektuose ir pan.), bet ir atlikome 30-ies autoritetingų šios srities mokslininkų apklausą, prašydami išskirti labiausiai nusipelniusius ir daugiausiai pasiekusius mokslininkus.
Daugiausiai balsų surinko šie keturi mokslininkai: LSMU prof. gastroenterologas Limas Kupčinskas – už Helicobacter pylori situacijos Lietuvoje tyrimus, gyventojų mikrofloros bei genetinius tyrimus, įdiegtus naujus ligų diagnostikos bei gydymo metodus; VU MF prof. habil. dr. Vaidutis Kučinskas – už lietuvių genomo tyrinėjimus; VU MF Širdies ir kraujagyslių ligų klinikos vedėjas prof. habil. dr. Aleksandras Laucevičius – už laimėjimus kardiologijos srityje, lėmusius šių ligų gydymo pažangą; ir VU MF prof. antropologė J.Tutkuvienė – už sukurtą Lietuvos vaikų augimo vertinimo metodiką, pastaruoju metu naudojamą šalies pediatrų, antropologų, visuomenės sveikatos ir kitų specialistų, žmogaus veido amžinio kitimo bei evoliucinius tyrimus.

Iškiliausi pastarojo dešimtmečio mokslininkai medicinos srityje

1. Prof. habil. dr. L.Kupčinskas, Kauno klinikų Gastroenterologijos klinikos ir Virškinimo sistemos tyrimo instituto vadovas
2. Prof. habil. dr. V.Kučinskas, VU MF Žmogaus ir medicininės genetikos katedros vedėjas
3. Prof. habil. dr. A.Laucevičius, Santariškių klinikų gen. direktorius, VU MF Širdies ir kraujagyslių ligų klinikos vadovas*
3. Prof. dr. J.Tutkuvienė, VU MF mokslo ir doktorantūros reikalų prodekanė, Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros vedėja*

* Šie mokslininkai surinko vienodai balsų
Šaltinis: „Veido“ žurnalistų atlikta medicinos srities mokslininkų apklausa

Penki produktyviausi Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto mokslininkai 2002–2011 m.*

1. Prof. habil. dr. V.Kučinskas, Žmogaus ir medicininės genetikos katedros vedėjas
2–3. Prof. habil. dr. Z.A.Kučinskienė, fakulteto dekanė, Fiziologijos, biochemijos ir laboratorinės medicinos katedros vedėja
2–3. Prof. habil. dr. A.Laucevičius, Santariškių klinikų gen. direktorius, Širdies ir kraujagyslių klinikos vadovas
4. Prof. habil. dr. K.Strupas, Gastroenterologijos, nefrourologijos ir chirurgijos klinikos vadovas
5. Prof. dr. J.Tutkuvienė, mokslo ir doktorantūros reikalų prodekanė, Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros vedėja

* Pagal ISI ir recenzuojamų periodinių leidinių publikacijas, parengtus vadovėlius ir mokymo priemones bei dalyvavimą tarptautiniuose mokslo projektuose

Šaltinis: Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas

Penki produktyviausi Lietuvos sveikatos mokslų universiteto mokslininkai 2009–2011 m.*

1. Habil. dr. R.Bunevičius, Psichofiziologijos ir reabilitacijos instituto direktorius
2. Prof. dr. V.Borutaitė, Neuromokslų instituto direktoriaus pavaduotoja, Biochemijos laboratorijos vedėja
3. Prof. habil. dr. L.Kupčinskas, Gastroenterologijos klinikos ir Virškinimo sistemos tyrimo instituto vadovas
4. Prof. A.Baginskas, Neuromokslų instituto vyresn. mokslo darbuotojas
5. Prof. D.H.Pauža, Anatomijos instituto direktorius

* Pagal publikacijas užsienio leidiniuose, kurių svorio koeficientas didesnis už vienetą

Šaltinis: Lietuvos sveikatos mokslų universitetas

Eilės prie gydytojų kabinetų durų, tikimybė patekti pas specialistą po kelių dienų, savaičių ar mėnesių – vieni didžiausių sveikatos sistemos skaudulių.

Kokybiškų medicinos paslaugų operatyvumu, svarbiu sunkiai susirgusiam ar skubančiam šiuolaikiniam žmogui, išsiskiria privačios medicinos klinikos.

Vilnietė Miglė N., kelerius metus nesėkmingai gydžiusis lėtinį plaučių uždegimą, pasveiko apsilankiusi pas specialistą pulmonologą vienoje iš privačių sostinės medicinos klinikų. Jauna moteris tikina, kad sėkmės paslaptis tik tokia: privačiai dirbanti medikė jai galėjo skirti kur kas daugiau laiko nei iki tol aplankyti valstybinių medicinos įstaigų specialistai.
Išklausiusi ilgą Miglės istoriją, plaučių ligų specialistė atkreipė dėmesį į vieną pacientės pasakojimo detalę ir nutarė skirti tyrimus specifiniams M ir G klasės imunoglobulinams kraujyje nustatyti, kad galėtų patvirtinti ar atmesti versiją dėl vieno retai pasitaikančio ligos sukėlėjo. Tyrimai patvirtino medikės abejones: Miglės ligą galėjo sukelti mikoplazmos ir chlamidijos, o paaštrino neadekvati (alerginė) bronchų reakcija į infekciją. Skyrus tinkamą gydymą, kuris dėl ligos ir todėl, kad ilgai vartojus antibiotikų susilpnėjo imunitetas, truko ilgiau nei įprasta, moteris pasveiko.
Gintaras Juraitis džiaugiasi laiku patekęs pas kardiologus. Visą dieną varginęs krūtinės skausmas ir oro trūkumas, kaip paaiškėjo privačioje medicinos klinikoje, buvo nestabilios krūtinės anginos simptomas, vyriškį reikėjo skubiai hospitalizuoti. Jei ne privati medicinos klinika, kurioje pas kardiologą pavyko patekti tą pačią dieną, Gintaras rytojaus galėjo nebesulaukti. Gauti talonėlio skubiam priėmimui pas bendrosios praktikos gydytoją, o juolab – pas kardiologą valstybinėje įstaigoje nė trisdešimties metų neturinčiam Gintarui nepavyko: dėl jauno jo amžiaus niekas netikėjo, kad būklė gali būti rimta.
Privačiose klinikose pacientai kur kas greičiau nei valstybinėse sulaukia ir chirurginės pagalbos.
Klaipėdietis kraujagyslių chirurgas Eligijus Araminas teigia, kad privačios klinikos gali pasiūlyti lankstesnį darbo grafiką: „Tai patogu ne tik medikui, bet ir pacientui, nes jis gali greičiau patekti pas specialistą. Be to, privačios klinikos turi didesnę pasirinkimo laisvę įsigydamos medicininės įrangos. Jų neriboja reikalavimas skelbti konkursus ir pirkti pigiausią gaminį, tad galima rinktis kokybišką ar patikimesnio gamintojo.“
Kita vertus, pasak E.Aramino, triūsiančio ir Klaipėdos universitetinėje ligoninėje, ir Kretingoje esančiame „Northway“ medicinos centre, privačiose klinikose eilės mažesnės ir todėl, kad už kokybę bei komfortą pacientams tenka mokėti.

Reformos užkulisiai
Rimantas Šagždavičius, buvęs Valstybinės ligonių kasos skyriaus vedėjas, daugiau nei 20 metų dalyvaujantis darbo grupėse sveikatos reformos klausimais, o šiuo metu Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento vyriausiasis specialistas, pasakoja: „Sveikatos apsaugos reformos idėja – pasiekti, kad sveikatos priežiūros paslaugos priartėtų kuo arčiau žmogaus. Idėja gera, konkurenciją ir kartu medicinos paslaugų kokybę turėjo gerinti nedidelių privačių klinikų atsiradimas. Tačiau kol kas privati ir valstybinė medicina neturi lygių sąlygų. Viena vertus, privačios klinikos dažnai gali pasiūlyti kokybiškesnes paslaugas, kita vertus, pacientui už tai tenka mokėti.“
„Privačios medicinos plėtra atsispindi kelių pastarųjų Vyriausybių strateginiuose bei programiniuose dokumentuose, tačiau praktikoje šie geri ketinimai dažnai lieka tik „siekiniais“. Teisiniais ir finansiniais instrumentais ribojant pacientų teisę gauti sveikatos priežiūros paslaugas ir apmokėjimą už jas privačiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose, o šioms – galimybę sąžiningai konkuruoti sveikatos paslaugų teikėjų rinkoje, sveikatos priežiūros sektoriuje sudaromos nepalankios sąlygos privačios medicinos veiklai ir plėtrai. Dėl to Lietuvoje privatus sektorius sveikatos priežiūros srityje sudaro vos septynis procentus, o daugumoje ES šalių jis siekia nuo 30 iki 60 proc.“, – „Veidui“ yra teigęs Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos prezidentas Laimutis Paškevičius.
„Jei privačioms sveikatos priežiūros įstaigoms nebus sudarytos vienodos galimybės kaip ir valstybinėms, sistema apkerpės“, – mano R.Šagždavičius, prisimindamas laikus, kai tekdavo vykti į vieną ar kitą rajoną įtikinėti vietos funkcionierių, kad nedarytų kliūčių privačių klinikų steigimui.
Pasak pono Rimanto, buvo baiminamasi, kad, dalį pacientų perleidus privačių medikų žinion, dalis žmonių bus neaptarnauta. Šios baimės nepasitvirtino. Nors privatiems medikams reikia mokėti, eilių nebuvimas ir privačių medikų galimybė skirti pacientui pakankamai laiko bei dėmesio kartais išgelbsti gyvybes. Nes,  R.Šagždavičiaus teigimu, paieškojęs privataus kardiologo, neurologo ar net chirurgo, žmogus jį gali rasti beveik tą pačią dieną.
Vienos didžiausių privačių gydymo įstaigų Lietuvoje – „Northway“ medicinos centrų direktorė gydytoja Diana Bumelytė pastebėjo dar vieną privačios ir valstybinės medicinos skirtumą: „Privačiose klinikose pacientai už paslaugas atsiskaito kasoje, o valstybinėse stengiasi atsilyginti medikams asmeniškai. Privačiose klinikose, tarp jų ir „Northway“, nėra eilių ir patekti pas bendrosios praktikos gydytoją galima tą pačią dieną.“

Trumpasis interviu

Į klausimus atsako „Northway“ medicinos centrų direktorė gydytoja Diana Bumelytė.
– Teigiate, kad jūsų vadovaujamas medicinos centras daug investicijų skiria dienos chirurgijai, tausojančioms operacijoms. Ar tai atitinka pacientų poreikius?
– Medicinos centre dirba daugiau nei šimtas įvairių sričių aukštos kvalifikacijos gydytojų specialistų. Turime daug modernios įrangos, veikia pasaulinius standartus atitinkanti laboratorija. Laboratorinius, rentgeno, echoskopijos tyrimus atliekame labai operatyviai. Netrukus planuojame įsigyti naują japonišką endoskopijos aparatą. Mūsų tikslas – greitai diagnozuoti ligą ir paskirti reikalingą gydymą. Persirgusius alinančia liga, po traumų, operacijų, taip pat pavargusius nuo gyvenimo tempo ir streso pacientus kviečiame pasinaudoti reabilitacinėmis sveikatinimo programomis.
Specializuojamės dienos chirurgijos srityje, atliekame tausojančias radiochirurgines, lazerines kraujagyslių, odos darinių operacijas. Tokios operacijos yra mažai skausmingos, pooperacinis laikotarpis lengvas ir trumpas. Pacientas po keleto valandų gali būti išleidžiamas namo, o į darbą grįžti jau kitą dieną. Jei reikia, jis keletui dienų paliekamas stebėti ir gydyti stacionare. Manome, kad šiais laikais nuolat skubančiam žmogui labai svarbus operatyvumas ir paslaugų kokybė. Tai visų pirma ir siekiame užtikrinti.
– Kokių operacijų atliekama daugiausiai?
– Dažniausiai mūsų centre atliekamos venų chirurgijos (klasikinės, lazerinės, radiochirurginės), ortopedinės traumatologinės, plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos, ginekologinės, urologinės, bendrosios chirurgijos, proktologinės, otorinolaringologinės operacijos. Bendradarbiaujame su teritorinėmis ligonių kasomis, tad bazinė dienos chirurgijos paslaugų kaina apmokama Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto lėšomis. Dirbame ir su didžiausiomis Lietuvos bei pasaulio sveikatos ir gyvybės draudimo bendrovėmis.
– Ar jūsų centro teikiamos paslaugos prieinamos pacientams iš kitų Lietuvos regionų, užsienio valstybių?
– Pacientų patogumui įkūrėme medicinos centro filialą Kretingoje, todėl Vakarų Lietuvos gyventojams patogu naudotis mūsų paslaugomis. Kretingoje, kaip ir Vilniuje, konsultuoja įvairių sričių specialistai, atliekamos dienos chirurgijos operacijos. Beje, Kretingos „Northway“ medicinos centre lankosi pacientų iš Kaliningrado srities, kaimyninės Latvijos.
– Ar jaučiate privačias gydymo įstaigas vienijančių organizacijų, valstybės paramą?
– Aktyviai dirbti užsienio rinkoms pastaruoju metu padeda Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacija, kurios nariai esame, taip pat ir kai kurios valstybės institucijos. Reikalingas didelis, bendras įdirbis, taip pat valstybinis požiūris bei parama. Dalyvaujame Lietuvos ambasadų, konsulatų organizuojamose verslo misijose, bendradarbiaujame su užsienio draudimo kompanijomis bei įmonėmis, kurios verčiasi medicininiu turizmu.
Žinoma, pavienių pacientų, kurie į šalį atvyksta verslo, poilsio, pažintiniais tikslais, arba užsieniečių, gyvenančių Lietuvoje, turime gana nemažai. Galime pasidžiaugti ir mūsų kaimynais Rytuose, kurie jau seniai patiki savo sveikatą mūsų šalies gydytojams. Tačiau vadinamieji medicinos turistai iš Vakarų Europos tik dabar nedrąsiai atranda Baltijos regioną. Tikimės, kad jų vis daugės, nes teikiame kokybiškas paslaugas, siūlome geresnį paslaugų prieinamumą ir kainų lygį.
– Ar privačių medicinos centrų paslaugos įkandamos kiekvienam – ir vidutinio storio piniginės savininkui?
– Bent mes stengiamės atitikti kiekvieno poreikius – siūlome platų kokybiškų paslaugų spektrą už optimalią investiciją: sveikatinimo, profilaktikos, diagnostikos ir gydymo. Buriame pacientus į Sveikatos klubą, jo nariams taikome nuolaidas, siūlome įvairias lojalumo programas. Siekiame, kad pacientai gautų ne tik pageidaujamas paslaugas, bet ir pridėtinę vertę. Todėl mūsų centre lankosi įvairaus amžiaus, socialinės padėties ir skirtingų tautybių žmonės.

Per pastaruosius dešimt metų privačių gydymo centrų tinklas Lietuvoje stipriai išsiplėtė, tačiau visų medicinos paslaugų spektro jie vis dar neapima. Tad ir šiandien dažnam pacientui ir saugiau, ir patogiau kreiptis į viešąsias gydymo įstaigas.

Šiuo metu Lietuvoje privačių pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros įstaigų, kuriose dirba šeimos gydytojai, taip pat teikiama nespecializuota psichinės sveikatos priežiūra, veikia panašiai tiek, kiek ir viešųjų įstaigų. Daugelyje privačių centrų, sudariusių sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis, šeimos gydytojo konsultacijos pacientui nieko nekainuoja, nes paslaugos apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto. Privačiose gydymo įstaigose valstybė finansuoja ir gydytojų specialistų pirmines paslaugas, dienos chirurgiją, taip pat brangiai kainuojančius tyrimus.
Tiesa, už brangiau, nei apmoka teritorinės ligonių kasos, įkainotas paslaugas pacientui tenka primokėti. Daugelyje privačių centrų į priemoką įeina ir kaina už komfortą bei asmeninio vadybininko paslaugas. Nepaisant to, vis daugiau žmonių praveria privačių įstaigų duris, norėdami išvengti eilių, kurios nutįsusios prie valstybinėse poliklinikose ir ligoninėse dirbančių medikų kabinetų. Pas privatininkus einantys pacientai tikisi ir kokybiškesnių paslaugų, ir daugiau gydytojo dėmesio.
Tad nieko keista, kad šiuo metu pas privačiuose centruose dirbančius šeimos gydytojus lankosi jau kas ketvirtas šalies gyventojas. O, tarkime, privačių odontologų paslaugomis naudojasi didžioji dalis pacientų. Vis dėlto visa privati medicina Lietuvoje aptarnauja tik trečdalį pacientų ir užima vos 7–8 proc. rinkos. Europos Sąjungos vidurkis – 30–60 proc.
Ypač lėtai Lietuvoje vyksta stacionarių medicininių paslaugų privačiose įstaigose plėtra. Privačiose ligoninėse ir operacinėse nėra įvairių sričių specialistų, kurių gali prireikti pacientui, ne visur taikomi pažangiausi gydymo metodai ar naudojamos moderniausios technologijos. Be to, privačiose įstaigose neteikiama būtinoji pagalba visą parą, mažesniuose miesteliuose vangiai kuriasi net privatūs šeimos gydytojų kabinetai. Reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad dažniausiai tie patys gydytojai dirba ir poliklinikose ar ligoninėse, ir privačiai. Tad ne visada vien tik piniginės storis padeda apsispręsti, kur naudingiau kreiptis: į privatų centrą ar į valstybinę įstaigą.

Svarbiau gydytojo kompetencija, o ne įstaiga

Vilnietė Roma Pakalninienė per trejus metus, kol jai buvo diagnozuota Laimo liga ir gydomos jos sukeltos komplikacijos, lankėsi ne vienoje privačioje gydymo įstaigoje. Moterį konsultavo ir ne vienas valstybinėje poliklinikoje bei ligoninėje dirbantis medikas. „Valstybine medicina esu labai nusivylusi. VUL Santariškių klinikų Šeimos medicinos centre mane gydžiusi reumatologė skyrė labai stiprių vaistų, nežinodama šalutinio jų poveikio. Jie ne tik kad nepadėjo, bet sukėlė dar ir alergiją. Be to, medikė net neužsiminė apie reabilitaciją, kuri man priklausė“, – nusivylimo neslepia R.Pakalninienė.
Gydydamasi valstybinėje įstaigoje ir nejausdama pagerėjimo, moteris kreipėsi į privatų centrą. Čia jai iškart buvo parinkti tinkami vaistai, skirti papildomi tyrimai, iš privačioje įstaigoje dirbančios medikės ponia Roma sužinojo, kad jai priklauso ambulatorinė reabilitacija. „Pagaliau matau viltį, kad išsikapstysiu iš artrito. Užteko vienos konsultacijos, o į valstybinį centrą vaikščiojau kelis mėnesius. Dabar, jeigu tik įmanoma, stengiuosi aplenkti valstybines gydymo įstaigas. Pas šeimos gydytoją lankausi privačiame centre, specialistų taip pat ieškau privačiuose centruose. Kai reikėjo kardiologo konsultacijos, susiradau gydytoją, dirbantį privačiai centre, kuris sudaręs sutartį su teritorinėmis ligonių kasomis, todėl jo paslaugos man nieko nekainavo. Taip ieškau ir kitų specialistų“, – pasakoja 59-erių metų moteris.
Pas šeimos gydytoją R.Pakalninienė taip pat nė už ką negrįžtų į polikliniką, mat privataus centro medikai jos sveikata rūpinasi labiau nei ji pati. Pavyzdžiui, paskambina ir primena, kad laikas atlikti tam tikrus tyrimus arba reikėtų pasitikrinti sveikatą pagal vieną ar kitą ankstyvosios diagnostikos programą.
Pašnekovės nuomone, į privačius centrus kviečiami dirbti tik geriausi specialistai, o valstybinėse įtaigose lieka vidutiniokai. Be to, jie dėl didelių eilių negali pakankamai laiko skirti pacientui, nespėja įsigilinti į ligos istoriją.
Kita „Veido“ pašnekovė Ramunė Bikulčienė, atvirkščiai, nusivylė privačiai dirbančiais medikais. Jos manymu, ligos gydymo efektyvumas priklauso nuo konkretaus specialisto kompetencijos, o ne nuo įstaigos. Tad moteris nemato prasmės kaskart ploti po šimtą ar daugiau litų už konsultaciją. „Metus laiko kas mėnesį sūnų vedžiojau į privatų alergologijos centrą. Jam buvo diagnozuotas grybelis – nuo padų luposi oda, jie skilinėjo, taip pat ant plaštakų, rankų ir kojų plito pūliniai. Tepėmės įvairiais tepalais, gėrėm vaistus, tačiau tik šiek tiek pagerėdavo, o paskui liga ir vėl paūmėdavo“, – prisimena vilnietė.
Netekusi kantrybės ji kreipėsi į Šeškinės poliklinikos dermatologę. Gydytoja skyrė tepalo, nuo kurio jau po kelių dienų pūliniai pradėjo trauktis, o per porą mėnesių grybelis išnyko.
Dar kartą tuo, kad neverta lankytis privačiose gydymo įstaigose, R.Bikulčienė įsitikino, kai nuo kūdikystės alergišką sūnų nuvedė į Medicinos diagnostikos ir gydymo centrą, tikėdamasi, jog čia bus atliktas išsamesnis alergenų tyrimas. Tačiau sužinojo tą patį, ką ir Respublikiniame alergologijos centre. R.Bikulčienė nemano, kad greitas aptarnavimas privačiuose centruose – didelis privalumas. Kad patektų pas gydytoją, dirbančią Respublikiniame alergologijos centre, jai nė karto nereikėjo laukti ilgiau nei savaitę.

Privatus sektorius dirba pažangiau

Mykolo Romerio universiteto Strateginio valdymo ir politikos fakulteto prodekanė Danguolė Jankauskienė įsitikinusi, kad žmogaus pasirinkimas kreiptis į privačią ar valstybinę gydymo įstaigą dažnai priklauso nuo to, koks yra gydytojo ir paciento santykis. „Dažnai pacientai išgirdę diagnozę pageidauja antros nuomonės, nes nepasitiki savo gydytoju. Kreipiasi į privačius centrus, nors antrą nuomonę turi teisę sužinoti ir poliklinikoje ar ligoninėje. Per dvidešimt dvejus darbo vaikų ligoninėje metus ne kartą mačiau pacientų, kurie atvažiuoja atlikę daugybę tyrimų privačiame centre, nors reikia paprasčiausios chirurgo konsultacijos“, – tvirtina D.Jankauskienė.
Jos vertinimu, privačiose įstaigose darbas geriau organizuotas, pacientams nereikia laukti eilėse, iškart galima gauti tyrimų rezultatus, apskritai privatus sektorius dirba pažangiau, nes daugiau dėmesio skiria žmogui.
Vis dėlto sveikatos apsaugos sistema negali egzistuoti be valstybinio sektoriaus, nes privatūs gydymo centrai nepajėgūs pasiūlyti geresnės kokybės už mažesnę kainą. Be to, verslininkai skaičiuoja, kokias paslaugas teikti jiems apsimoka. „Šeimos gydytojų ir specialistų pirminėms paslaugoms teikti nereikia brangios technikos, naujausių gydymo metodų, todėl šios sritys ir plėtojasi intensyviai, tačiau tik didesniuose miestuose. Provincijoje šeimos centrai nesikuria. Verslininkų nepriversi kurtis ten, kur jie nenori“, – dėsto D.Jankauskienė.
Pasak jos, nenaudinga verslininkams steigti ir privačias ligonines, nes brangiai kainuojančios aparatūros ne kiekvienas gali įsigyti.
Beje, jau ir veikiančiose privačiose ligoninėse pacientas gauna ne visas paslaugas. „Privatūs stacionarai neatitinka reikalavimų. Pavyzdžiui, juose budi ne visų sričių gydytojai. Atliekti sudėtingesnę operaciją pacientui gali būti net nesaugu, nes prireikus kito profilio gydytojo – jo nebus. Yra nemažai atvejų, kai pacientai, prasidėjus komplikacijoms po operacijų, grįžta į viešąsias ligonines“, – teigia sveikatos apsaugos viceministrė Nora Ribokienė.
VUL Santariškių klinikų gydytoja nefrologė Eglė Ašakienė pastebi, kad privačiame centre kartais nesaugu dirbti ir pačiam medikui. Dešimt metų privačiame Vilniaus dializės centre pacientams dializės procedūras atliekanti medikė sako, kad kartais turi tapti ir kardiologe, ir reanimatologe. „Valstybinėje ligoninėje visada šalia yra komanda, kuri gali greičiau suteikti ekstra pagalbą. Tačiau pačios dializės procedūros privačiame centre atliekamos taip pat kaip ir Santariškių klinikose, naudojami ir tie patys metodai. Be to, jas apmoka teritorinės ligonių kasos, tad pacientams nieko nekainuoja. Kur jos bus atliekamos, žmonės dažniausiai renkasi pagal gyvenamąją vietą“, – atskleidžia A.Ašakienė.

Sistema nepalanki nei privačiai, nei valstybinei medicinai

Privačios klinikos „Kardiolita“ generalinis direktorius Darius Jonutis tvirtina, kad ir kitose šalyse privati medicina neapima viso gydymo paslaugų spektro. Mat kai kurią brangią aparatūrą gali įpirkti tik universitetinės ligoninės, o privačioms įstaigoms neverta investuoti dėl mažo tokių paslaugų poreikio. Tačiau, „Kardiolitos“ vadovo nuomone, pacientai dėl to nenukenčia, nes dėl gydymo, kurio negali suteikti privatus centras, suderinama su viešąją įstaiga.
„Privati medicina Lietuvoje plečiasi, didėja paslaugų prieinamumas, prasideda privačių ir viešųjų įstaigų bendradarbiavimas, pavyzdžiui, kai kurios paslaugos perkamos iš valstybinių ligoninių. Taip pat jaučiamas didelis privačios medicinos poreikis, ypač chirurginio gydymo, diagnostinių tyrimų. Pacientams patogu, kad užsiregistravę jau po kelių dienų gali apsilankyti pas specialistą, malonu, kad jie piimami jaukioje aplinkoje, svabus jiems ir skaidrumas, nes už paslaugas susimokama kasoje“, – vardija D.Jonutis.
Tačiau už visa tai pacientas turi papildomai susimokėti, net jeigu lėšos už tam tikras paslaugas į privatų centrą atkeliauja iš teritorinės ligonių kasos. Vilniaus universiteto docento psichiatro Dainiaus Pūro nuomone, esant tokiai sistemai, kokia dabar yra Lietuvoje, privati medicina priversta būti brangi, tai yra pacientai turi mokėti patys. Tai didžiausias jos trūkumas.
„Europoje yra gerų pavyzdžių, kai sveikatos draudimas apmoka paslaugas vienodai, nesvarbu, ar jas teikia valdiškos įstaigos, ar privačiai praktikuojantys medikai. Iki tokio derinio Lietuvai dar labai toli, ir kol kas nematau politinės valios to siekti. Prieš keletą metų buvo padaryti pirmieji žingsniai mažinant valstybinės medicinos monopolį ir sudarant galimybes apmokėti privačių įstaigų teikiamų paslaugų dalį iš privalomojo sveikatos draudimo. Tačiau iki šiol išlieka nemaža privačių paslaugų teikėjų diskriminacija“, – kritikuoja gydytojas.
N.Ribokienė pabrėžia, kad šiuo metu tiek privačios, tiek viešosios įstaigos turi tas pačias teises pasirašyti sutartis dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų išlaidų apmokėjimo. Pasak viceministrės, 25 proc. lėšų skiriama kompensuoti brangiems tyrimams, atliekamiems privačiuose centruose, 14 proc. – dienos chirurgijai.
„Jeigu per mėnesį atliekama tiek procedūrų, kiek valstybė numačiusi apmokėti, visos įstaigos gauna 100 proc. apmokėjimą. Jeigu valstybės mastu paslaugų kiekis viršijamas, mokėjimas gydymo įstaigai proporcingai mažėja. Tad turi susimokėti pats pacientas. Tik šeimos gydytojų suteiktų paslaugų apmokėjimas neribojamas“, – paaiškina D.Jonutis.
D.Pūro nuomone, tokia situacija, kokia susiklostė Lietuvos sveikatos sektoriuje, nepalanki ne tik privačiai, bet ir valstybinei medicinai. Mat viešosios poliklinikos ir ligoninės yra proteguojamos, o ne prižiūrimos steigėjų, ir tai palieka valstybinę mediciną „pilkojoje zonoje“ – lieka labai daug dviprasmybių dėl paslaugų apmokėjimo (kiek pacientas turi primokėti legaliai, kiek – nelegaliai), dėl paslaugų prieinamumo (vieni laukia, kiti susitaria, kad greitai priimtų), taip pat dėl investicijų panaudojimo ir sistemos skaidrumo bei efektyvumo.
„Dėl sveikatos sektoriaus ydų privačią mediciną galima siūlyti tik pasiturintiems pacientams. Bet ir jie turėtų pamąstyti, ar verta už medicinos paslaugas mokėti kelis kartus: per mokesčius ir po to dar iš kišenės. Privačios medicinos prieinamumas padidės, o ji plėsis tik tuomet, kai bus ryžtasi nebeproteguoti valstybinio medicinos paslaugų sektoriaus. Tačiau šiuo metu nematau politinių jėgų, kurios tam ryžtųsi. Tad lieka grėsmė, kad Lietuvos sveikatos priežiūros sistema dar ilgai gali likti neskaidri ir demoralizuota“, – apibendrina D.Pūras.

Eksministro vertinimas
Algio Čapliko, buvusio sveikatos apsaugos ministro, komentaras

Tai, kas buvo užsibrėžta prieš trejus metus pradėjus sveikatos priežiūros reformą, įgyvendinta apie 70–80 proc. Vaistų prieinamumo gerinimo ir jų kainų mažinimo priemonių planas leido pirmą kartą po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo įsivežti kai kurių vaistų. Pagal planą vykdoma ir restruktūrizacija, įgyvendinti beveik visi sveikatos priežiūros įstaigų tinklo optimizavimo darbai. Uždaryti neefektyviai dirbę atskiri ligoninių skyriai, perskirstyti pacientų srautai, beveik visos ligininės, kurias buvo numatyta sujungti, susijungė, išskyrus Klaipėdos universitetinę ir Jūrininkų ligoninę.
Jungtis prie Santariškių klinikų nenori ir Onkologijos institutas. Direktoriai stengiasi išlaikyti savo kėdes. Atsisakančių jungtis įstaigų vadovai daro įtaką savivaldybių taryboms, tad jų atstovai ir merai priešinasi. Mano nuomone, didžiausia padaryta klaida, kad ligoninės perduotos savivaldybėms.
Tačiau iš esmės viskas, kas buvo sumanyta, įgyvendinama. Šiuo metu Sveikatos apsaugos ministerija kaip tik atlieka tyrimą, kurio išvados atskleis, kiek lėšų sutaupė aptariama reforma.

Dažniausiai gydytojai rezidentai studijoms ir profesinei praktikai renkasi Kauno ir Vilniaus klinikas – čia susitelkę svarbiausi šalies medicinos mokslo ir gydymo centrai, išvystytos techninės bazės, daugelis čia siekia tęsti savo karjerą.

Mažesnė rezidentų dalis vysta į Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio ligonines. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Podiplominių studijų centro prodekanas dr. Kęstutis Petrikonis pasakojo, kad respublikinio lygmens specializuotus ligoninių skyrius renkasi chirurginių ir terapinių specialybių rezidentai. Šeimos medicinos rezidentai dažniausiai vyksta į poliklinikas ar bendrosios medicinos praktikos centrus.

Planingo ir privalomo rezidentų paskirstymo po gydymo įstaigas nėra. Rezidentai gali rinktis bet kurią rezidentūros bazę. Tokia situacija taip pat lemia rezidentų gausą Vilniaus ir Kauno klinikose. “Mes neturime jokios teisės rezidentus priversti pasirinkti vieną ar kitą praktikos vietą. Jie patys renkasi, kur jiems geriau ir naudingiau”, – tvirtino Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto vyresnioji specialistė rezidentūros reikalams Jolanta Kalinauskienė.

“Mažoje ligoninėje nedažnos ligos atvejų gali pasitaikyti vienas ar du per metus, o klinikose matai bent kartą per savaitę. Žinoma, kad patirties atžvilgiu dirbti šiose klinikose įdomiau”, – pasakojo Kaune mediciną studijuojantis Nikas Samuolis.

Sveikatos apsaugos ministerijos atstovo Jono Bartlingio manymu,  sprendimas dėl privalomo rezidentų skirstymo būtų teisingas – ministerija jam pritartų. Tačiau valdininkas nemano, kad dėl didžiųjų klinikų populiarumo kitose ligoninėse prastėja  aptarnavimo kokybė – tiesiog ten teikiamos paprastesnės, žemesnės medikų kvalifikacijos reikalaujančios paslaugos, o sudėtingesnių porcedūrų reikalingi pacientai siunčiami į geriau aprūpintas didžiąsias klinikas.

Greitosios medicinos pagalbos (GMP) paslaugas kitąmet žadama finansuoti aiškiau ir skaidriau, sako sveikatos apsaugos viceministrė Janina Kumpienė.

Anot Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM), patvirtinus naują GMP paslaugų teikimo ir išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašą, šių paslaugų teikimas 2011-aisiais vienodinamas visose savivaldybėse.

J.Kumpienė sako, jog naujoji tvarka įpareigos teritorines ligonių kasas skirstyti lėšas 58 šalies GMP įstaigoms atsižvelgiant į kaimo ir miesto gyventojų skaičių įstaigų aptarnaujamose teritorijose bei į tai, kad paslaugų teikimas vienam kaimo gyventojui 12,5 proc. brangesnis nei miesto.

“Valstybinė ligonių kasa suskaičiuos gyventojus, pažiūrės, kaip jie išsidėstę, ir paskirstys pinigus teritorinėms ligonių kasoms. Lygiai tokiu pačiu principu teritorinės ligonių kasos paskirstys pinigus įstaigoms”, – BNS pasakojo ji.

Anot viceministrės, iki šiol ne visos teritorinės ligonių kasos vadovaudavosi šiuo principu – nors gaudavo lėšas ir Valstybinės ligonių kasos pagal gyventojų skaičių ir pasiskirstymą, pačios įstaigoms skirstė pinigus neaiškiai, tad trūko skaidrumo. Be to, įvairiose šalies vietose vienam gyventojui tenkanti suma už GMP paslaugas skirdavosi 100 litų – svyravo nuo 23 iki 123 litų.

“Teritorinės ligonių kasos pinigus atidavinėdavo vadovaudamosi skirtingais principais – kai kurios žiūrėdavo, kad ten, kur daugiau kaimo gyventojų, turi nueiti didesni pinigai, kitos į tai nereaguodavo, ir tai sukėlė didelį nepasitenkinimą”, – BNS teigė J.Kumpienė.

“Dabar atsiranda galimybė užtikrinti vadinamą skaidrumą – kiekviena įstaiga gali pagal savo gyventojus pasitikrinti, ar tie pinigai, kuriuos siūlo teritorinė ligonių kasa, yra pinigai, tenkantys pagal nustatytą tvarką. Anksčiau jie to padaryti niekaip negalėjo”, – sakė ji.

Tvarką rengusi darbo grupė atsižvelgė ir į tai, kad Lietuvoje vyksta gyventojų migracija į didžiuosius miestus – nemažai užsiregistravusių mažesniuose miestuose ar kaimuose, pavyzdžiui, studentai, iš tiesų gyvena didmiesčiuose, kur prireikus jiems ir suteikiamos GMP paslaugos. Tad penkiems didiesiems miestams bus taikomas migracijos koeficientas.

Be to, nustatyta, jog mažai gyventojų turinčias teritorijas aptarnaujančioms GMP įstaigoms sąlyginai brangiai atsieina jų vykdoma dispečerinės funkcija. Tad dispečerines numatoma koncentruoti didesniuose miestuose. Tokiu būdu, anot viceministrės, būtų ir geriau koordinuojamas GMP brigadų darbas.

“Savivaldybėje minimaliai turi būti dvi brigados, bet jei atsitinka du įvykiai, jau į trečią įvykį nebėra kam važiuoti. Kadangi kyla dėl to problemų, pasiūlėme nuo 2010 metų dispečerinių tarnybų paslaugas koncentruoti 10 stambiausių miestų – apskričių centruose. Tai reikštų, kad ta dispečerinė tarnyba gali nustatyti, kur yra kokia brigada arčiau įvykio vietos, ir pasiųsti tą brigadą nepriklausomai, kokiai savivaldybei ji priklauso”, – kalbėjo J.Kumpienė.

Nors odontologija yra greičiausiai ir sėkmingiausiai privačiu verslu tapusi medicinos sritis, viešosios odontologijos klinikos dar nėra išnykusios ir tebeturi gana tvirtas pozicijas medicinos rinkoje.

Higienos instituto Sveikatos informacijos centro Statistikos skyriaus duomenimis, šiuo metu Lietuvoje veikia 195 odontologines paslaugas teikiančios viešosios sveikatos priežiūros įstaigos. Jose kasmet apsilanko daugiau nei 1,6 mln. žmonių. Privačiose odontologijos klinikose, kurių šalyje yra 1497, kiekvienais metais apsilanko daugiau nei 1,5 mln. pacientų.

Vis dėlto, pasak Higienos instituto Sveikatos informacijos centro Statistikos skyriaus vedėjos Ritos Gaidelytės, apsilankymų skaičius privačios įstaigose nėra tikslus dėl ten aplaidžiai atliekamos pacientų registracijos ir dėl nemenkos šešėlinės veiklos.

Atkreiptinas dėmesys, kad, Statistikos departamento duomenimis, per pastaruosius šešerius metus odontologų paslaugų kainos padidėjo net 76,3 proc. Labiausiai kainos kilo privačiose klinikose. O viešosiose odontologijos klinikose gydymo kainos vis dar tebėra iš dalies mokamos. “Iš “Sodros” vienam prisiregistravusiam pacientui kasmet skiriama 35 Lt. Nemokamai suteikiama tik būtinoji pagalba, stacionarinis gydymas ir vaikų odontologo paslaugos”, – paaiškino prof. Alina Pūrienė, VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikos gydytoja.

Viešosioms odontologijos klinikoms paslaugų įkainius pagal vyraujančius rinkos rodiklius nustato Sveikatos apsaugos ministerija.

Priminsime, kad 2009 m. pabaigoje Lietuvoje dirbo 2408 odontologai. 80,3 proc. visų odontologų dirbo privačiose gydymo įstaigose, iš jų 52,3 proc. privati klinika buvo pagrindinė darbo vieta.

"Veido" archyvas

Pasirašant naujas sutartis su privačiomis gydymo įstaigomis dėl gydymo paslaugų apmokėjimo iš ligonių kasų, vadovaujamasi ne pacientų poreikiais, o tuo, kiek sveikatos priežiūros paslaugų buvo suteikta praėjusiais metais

Valstybinės gydymo įstaigos jau daug metų Lietuvoje gyvena šiltnamio sąlygomis. Dėl to diskriminuojamos ne tik privačios medicinos įstaigos, bet ir pacientai.

Šiuo metu Lietuvoje skatinami kokie tik nori verslai: prioritetiniais laikomi aukštųjų technologijų, įvairiausios prekybos ir skirtingiausių paslaugų. Visi, išskyrus sveikatos priežiūros.

Išnagrinėjus Lietuvos sveikatos apsaugos finansinius srautus, įstatymų bazę ir ligšiolinę praktiką akivaizdžiai matyti, kad privatūs medicinos centrai mūsų šalyje diskriminuojami. Jie negali lygiomis teisėmis konkuruoti su valstybinėmis įstaigomis, o Valstybinė ligonių kasa, pasirašydama naujas sutartis, vadovaujasi keistais, tik jai suprantamais principais, kurie, kad ir kaip žiūrėtum, proteguoja valstybinį sveikatos priežiūros sektorių.

Didžiausia problema ta, kad ir šiandien pinigai Lietuvoje vis dar neina paskui pacientą, jei tas pacientas sugalvoja gydytis ne valstybinėje, o privačioje gydymo įstaigoje. O juk tokią, bent jau teorinę, teisę kiekvienas žmogus mūsų šalyje turi.

Tačiau praktiškai turi tik tol, kol gydosi pas pirminio lygio specialistus – šeimos gydytojus. Jei tik pacientui prireikia antro ar trečio lygio specialistų pagalbos – konsultacijų, operacijų, dienos centro ar stacionaro paslaugų, jo pasirinkimas dirbtinai apribojamas, mat privačioms gydymo įstaigoms nustatomos kvotos, kiek kokių paslaugų kompensuojama iš ligonių kasų.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) vadovė Rūta Vainienė kritikuoja: “Ligonių kasos akivaizdžiai pirmenybę teikia valstybinėms gydymo įstaigoms, ir jokie rinkos dėsniai čia negalioja”. Ji stebisi, kad ligonių kasos kvotas privačioms įstaigoms nustato ne pagal pacientų poreikį ir pageidavimą, o remdamosi istoriniu principu: kiek ir kokių paslaugų buvo suteikta pernai, tiek jų esą “priklauso” ir šiemet. Ką jau kalbėti apie naujas privačias gydymo įstaigas, kurioms įsilieti į tokią Valstybinės ligonių kasos kontroliuojamą rinką apskritai labai sudėtinga.

Bet tai dar ne visos problemos. Ne ką mažiau aktualu (ypač patiems pacientams) tai, kaip nustatoma sveikatos priežiūros paslaugų savikaina. Paprasčiau tariant, kuo privačioje klinikoje paslauga įvertinama pigiau, tuo mažiau už paslaugą sumoka valstybė ir tuo daugiau – pats pacientas.

Ir čia, rinkos ekspertų nuomone, privačių gydymo įstaigų diskriminacija pasijunta labiausiai. Mat į jų paslaugų kainą neįeina nei pastatai bei jų išlaikymas, nei įrangos įsigijimas ir amortizacija, nei neišvengiamai didesni nei valstybinėse įstaigose gydytojų atlyginimai.

Tuo tarpu valstybinėms gydymo įstaigoms dėl to net nereikia sukti galvos: pastatus jos dažniausiai nemokamai, pagal panaudos sutartis, gauna iš savivaldybių. Įranga perkama valstybės lėšomis, oficialūs gydytojų atlyginimai – nedideli, kas, kad antra ar trečia tiek pasiimama vokeliuose.

“Northway” medicinos centro vadovė Diana Bumelytė, paklausta, kaip vertina tokią situaciją, pripažįsta, kad privačių gydymo įstaigų padėtis iš tiesų nepavydėtina: “Kad būtume konkurencingi, mes teikiame ypač kokybiškas, saugias paslaugas, nuolat atnaujiname moderniausią medicininę įrangą, pacientui suteikiame komfortą, tačiau konkuruoti su šiltnamio sąlygomis išlaikomomis valstybinėmis įstaigomis labai sudėtinga”.

Juo labiau kad ši diskriminacija juntama net skirstant valstybės investicijų programos lėšas: didžioji jų dalis tenka valstybinėms, o ne privačioms gydymo įstaigoms, kurios gauna dešimteriopai mažesnę paramą.

Priemokos sumažintų šešėlį

Kodėl mūsų šalyje susiklostė tokia keista situacija? R.Vainienė įsitikinusi, kad kaltas Sveikatos apsaugos ministerijos požiūris į sveikatos priežiūros paslaugas. “Sveikatos apsaugos ministerija į gydymą žiūri ne kaip į verslą ir paslaugą klientui, o kaip į socialinę valstybės funkciją”, – neabejoja R.Vainienė.

Tai ydinga praktika ir taip neturėtų būti. Juk kur pinigai, ten turėtų galioti rinkos dėsniai ir veikti laisva konkurencija.
Tiesa, ministerijos atstovai tikina, kad ledai jau ėmė judėti. Jau net sudaryta darbo grupė, kurios tikslas – nustatyti naują paslaugų įkainių įvertinimo ir kvotų apskaičiavimo metodiką.

Be to, ledai pajudėjo ir dėl priemokų lankantis pas gydytojus valstybinėse įstaigose. Nors gyventojai tam linkę priešintis, tačiau tik tol, kol nesusimąsto, kad sumokėdami bent simbolinį kelių litų mokestį jie prisidėtų prie kovos su įsikerojusia vokelių tradicija.

“Ir gydytojas tuomet nesijaustų nusikaltėlis, ir sergančiam žmogui nereikėtų blaškytis su vokeliais, o paslaugos taptų kokybiškesnės ir suvienodėtų sąlygos tiek valstybinėms, tiek privačioms gydymo įstaigoms”, – dėsto LLRI vadovė.

Vienas kalbintas valstybinės gydymo įstaigos gydytojas, prašęs neskelbti jo pavardės, pripažįsta, kad tokia sistema sumažintų ir diagnozių klastočių skaičių. “Dabar kuo sunkesnė diagnozė, tuo gydymo įstaiga gauna didesnes išmokas, o pacientas – papildomą gydytojų priežiūros dieną už valstybės lėšas”, – prisipažįsta gydytojas. Tuo tarpu bent minimali priemoka už lovą – kad ir 15 litų – žmogų paskatintų reikalauti tikslios, o ne “sutirštintos” diagnozės.

Medicininis turizmas – dešimtame plane

Privačių gydymo įstaigų specialistai atkreipia dėmesį į dar vieną aspektą, kuris Lietuvoje tyčia ar netyčia nustumiamas į šoną kaip mažareikšmis. Tai vadinamasis medicininis turizmas, kai šalis vilioja užsieniečius itin kokybiškomis, bet nebrangiomis gydymo paslaugomis. Šią nišą puikiai užėmė Vengrija: visoje Europoje ji reklamuojasi kaip odontologijos paslaugų šalis. Dėl to čia su šeimomis ne tik gydytis, bet ir pailsėti, pakeliauti kasmet atvažiuoja tūkstančiai Izraelio, Vokietijos, Prancūzijos gyventojų.

O juk Lietuva irgi turi kuo pasigirti – tik nesigiria. Pavyzdžiui, tuo, kad mūsų universitetuose rengiami aukščiausios kvalifikacijos gydytojai. Kad mūsų šalyje suteikiamos itin kokybiškos paslaugos. Kad turime puikių kurortų, kuriuose ligoniai galėtų atlikti reabilitaciją.

Prisiminkime, kad dar neseniai Lietuva viliojo kokybiškomis ir nebrangiomis plastinės chirurgijos paslaugomis. Deja, Vyriausybės iniciatyva dabar šioms paslaugoms panaikintos mokesčių lengvatos, tad jos pasidarė brangios ir nekonkurencingos, o iš užsienio atvykstančių pacientų per pastaruosius metus smarkiai sumažėjo.

Ukmergės ligoninės darbuotojai jau įprato kas mėnesį motyvuotai aiškinti, kodėl jiems reikia uždirbto atlygio. Pinigai laiku išmokami tik įvardijus priežastį ir įrodžius, kad jie – būtini, rašo “Lietuvos žinios”.

Kiekvienas iš 500 gydymo įstaigos darbuotojų, norintis laiku gauti atlyginimą, turi rašyti prašymą ir išsamiai papasakoti savo privataus gyvenimo užkulisius.

Vyriausiasis gydytojas Algimantas Velička žino, kada kuris iš jų krikštija vaiką, švenčia jubiliejų, moka pensijos draudimą ar kreditą. Ligoninės vadovas prisipažino kas mėnesį patenkinantis tik 15-17 darbuotojų prašymų laiku išmokėti algą.

“O ką daryti, kai vaikus reikia išleisti į mokyklą, o atlyginimo negauni?” – su ašaromis akyse kalbėjo ligoninės slaugytoja Gitana Šidlauskienė.

Moteris prisipažino, kad jai skaudu ir žema raštu prašyti uždirbtų pinigų, tačiau kitos išeities nematanti.

Kardiologijos skyriaus vyresnioji slaugytoja Danguolė Kizlienė teigė, jog tam, kad gautų atlyginimą, turėjo viešinti visas asmeninio gyvenimo peripetijas, aiškinti, kad turi mokėti pensinio draudimo įmokas, rašyti apie tai, kada jos šeimoje rengiamos krikštynos. Medikė pridūrė, jog visos nurodytos priežastys pinigų skirstytojams pasirodžiusios svarios, tad darbo užmokestis jai buvo išmokėtas anksčiau negu daugeliui kolegų.

Vyresnioji slaugytoja sakė, kad uždirbti pinigai sumokami maždaug per tris kartus. Medikė taip pat pabrėžė, jog, ko gero, nė vienas ligoninės darbuotojas nėra laiku gavęs atostoginių.

“Tuos pinigus gavau praėjus trims savaitėms, kai pailsėjusi grįžau į darbą”, – patvirtino ir slaugytoja G.Šidlauskienė.

Ligoninės vyriausiasis gydytojas A.Velička neprisiminė, kieno iniciatyva įstaigoje atsirado paprotys raštu prašyti atlyginimų. Esą ši idėja lyg ir išplaukė “iš apačių” visiems kartu tariantis, kaip išgyventi.

Pasak vadovo, ligoninės padėtis pablogėjo, kai prieš porą metų valstybė visu penktadaliu apkarpė suteikiamų medicinos paslaugų finansavimą. Pradėjus stigti pinigų teko mažinti atlyginimus. Tačiau visiems 500 ligoninės darbuotojų nepavyksta jų išmokėti laiku. Todėl, anot A.Veličkos, sumanyta lanksti darbo apmokėjimo sistema, kai atlyginimas sudaromas iš pagrindinio atlygio ir priemokų už darbo rezultatus.

A.Velička užsiminė, kad pirmumas mokant atlyginimus teikiamas tiems, kurie augina mažus vaikus, turi atžalų studentų ir įsipareigojimų bankams. Prašymus, pagrįstus įrodymais, priima darbo užmokestį skaičiuojančios buhalterės. Paskui juos vizuoja pats vyriausiasis gydytojas.

Pasak ligoninės vadovo, kas mėnesį patenkinama tik 15-17 žmonių prašymų laiku išmokėti atlyginimą.

Ukmergės rajono savivaldybės gydytojas Vytautas Motiejūnas ligoninėje jau įprastą tvarką pareiškimais “išmušinėti” algas vadina ydinga. Jo manymu, reikėtų imtis esminių pakeitimų: mažinti darbuotojų skaičių arba jų atlyginimus, nes akivaizdu, kad ši gydymo įstaiga nepajėgi išlaikyti 500 etatų.

Savivaldybės gydytojas mato ir kitokią išeitį – imti iš bankų paskolas ir laiku atsiskaityti su darbuotojais. Tačiau V.Motiejūnas pripažįsta, kad abu problemos sprendimo būdai gana skausmingi.

Per pastaruosius aštuoniolika metų Lietuvoje smarkiai sumažėjo gydytojų ir medicinos seserų, nūnai vadinamų bendrosios praktikos slaugytojomis.

Tarkime, 1992 m. Lietuvos medicinos įstaigose dirbo beveik 35 tūkst. medicinos seserų, o šiandien praktinį darbą dirbančių sesučių telikę vos 24 tūkst. Tiesa, per tą laiką kone puse milijono sumažėjo ir gyventojų, tačiau jei padalytume, kiek sesučių anuomet teko dešimčiai tūkst. gyventojų ir kiek tenka dabar, pamatytume, kad dabar jų katastrofiškai stinga: 1992 m. jų buvo 94-ios dešimčiai tūkstančių gyventojų, o dabar tik 72.

Praktikuojančių sesučių sumažėjo daugiausia dėl to, kad šių specialistų atsisakė dauguma mokyklų bei vaikų darželių, o ir poliklinikose bei ligoninėse daugiausia taupoma sesučių sąskaita: viena slaugytoja poliklinikoje padeda dviem gydytojams, o ligoninėse naktimis skyriuose jų budi vos po vieną ar dvi. Be to, į išėjusių iš darbo bendrosios praktikos slaugytojų vietą naujų paprastai nebepriimama – jų etatai panaikinami, o darbo krūvis perskirstomas likusioms slaugytojoms.

Gydytojų per tą patį laikotarpį sumažėjo 1100-u: nuo 13,1 tūkst. iki 12 tūkst. Vertinant pagal sritis, labiausiai sumažėjo vidaus ligų gydytojų – nuo 3,7 tūkst. iki 3 tūkst.; vaikų gydytojų – nuo 1,6 tūkst. iki 1,1 tūkst., taip pat akušerių-ginekologų – nuo 810 iki 716.

Na, o labiausiai padaugėjo šeimos (bendrosios praktikos) gydytojų – nuo beveik 900 iki daugiau kaip 1,8 tūkst. Iš dalies lėmė tai, kad dažnos poliklinikos vadovai kone prievarta verčia pediatrus tapti šeimos gydytojais, nes už jų paslaugas Valstybinė ligonių kasa poliklinikoms moka daugiau nei už pediatrų paslaugas. Tuo tarpu akušerių-ginekologų mažėjimą daugiausia lėmė emigracija.

Per aštuoniolika metų mūsų šalyje gerokai padaugėjo ir odontologų: nuo 2 tūkst. iki daugiau kaip 2,3 tūkst. Beje, absoliuti dauguma odontologų – 1,9 tūkst. – dirba privačiuose kabinetuose.

"Veido" archyvas

Gydytis ir operuotis Lietuvoje Vakarų europiečiams 3-5 kartus pigiau nei savo šalyse

Ir Europoje, ir JAV plinta medicinos turizmas: vis dažniau žmonės atostogaudami vyksta į kitą šalį pasigydyti ir sutaupyti. Sėkmės atveju išlaidas padengia ligonių kasos.

“Ką tik turėjau pacientą iš Berlyno – atkūrėme nudilusius dantis. Taip pat neseniai belgai telefonu teiravosi apie žandikaulio sąnario gydymą mūsų klinikoje. O viena latvių įmonė siūlėsi pacientus mums vežti pilnais autobusais, bet atsisakėme: “konvejeris” nedera su kokybe”, – dėsto vilnietė odontologijos klinikos savininkė dr. Giedrė Kobs.

Tai vadinamasis medicinos turizmas, kai dėl pigesnių gydymo paslaugų važiuojama nebe per miestą, o per valstybių sienas. Iš lietuvių šią gudrybę pirmiausia pritaikė tie, kurie uždarbiauja Anglijoje ir Airijoje. Prieš Kalėdas ir po Naujųjų atostogaudami Lietuvoje, jie kasmet apgula dantų gydytojus – čia ir pigiau, ir kokybiškiau. Bet mūsų išeiviams – toli iki profesionalų…

“Prašyčiau operuoti po palmėmis”

“Gydytis galiu daugelyje šalių. Apmoka ligonių kasa”, – “Veidui” sakė Vilniuje dirbantis Vokietijos pilietis Markusas S. Maždaug 300 tūkst. vokiečių kasmet sveikatos paslaugas perka svetur. Nes, pvz., Bulgarijoje už sudėtingas sąkandžio korekcijas vokietis sutaupo 20 tūkst. eurų. Akių lazerinė operacija Turkijoje – tik penktadalis vokiškos kainos (net su kelionės išlaidomis).

2007 m. užsienyje gydėsi bei operavosi ir 750 tūkst. JAV piliečių, šių metų prognozės – 6 mln. Priežastis: daugybė amerikiečių neturi sveikatos draudimo, o už viską mokėdami patys, pigesnių gydymo paslaugų ieško Indijoje, Singapūre ar Malaizijoje.

Šiuo metu pirmą vietą pasaulyje pagal medicininio turizmo apimtis užima Tailandas – 1,4 mln. svečių per metus. Širdies kraujagyslių šuntavimo operacija su visomis kelionės išlaidomis ten du kartus pigesnė negu ES. Vien Bankoko klinika “Bumrungrad International Hospital” per metus priima po 430 tūkst. užsienio pacientų iš 190 valstybių. Svečias gauna viską: vertėją, gidą, vizos pratęsimą, globą ištisą parą.

Antra vieta pasaulyje tenka Indijai, kuri 2012-aisiais tikisi iš gydymo paslaugų ieškotojų susirinkti 2,2 mlrd. dolerių per metus. Tiesa, ekspertai praneša ir apie šešėlinę reikalo pusę: ten vykstama ir pigių “atsarginių detalių” (indiškas inkstas – vos už tūkstantį eurų).

Pirmarūšė medicina už trečiojo pasaulio kainas

Internete sveikatos turizmas reklamuojamas patraukliai: ryte pūkštelsi į jūrą, pasikaitinsi saulėje, trumpos pertraukėlės metu tau atliks lazerinę akies operaciją, vakarop restorane prisikirsi nacionalinių patiekalų ir dar nejučia sutaupysi kelis tūkstančius eurų. Susidomėjusiam – specializuotos kelionių agentūros paslaugos. Štai prancūzų firma “Estetika Tour” parduoda keliones į Tunisą: pajūrio poilsis plius plastinė chirurgija.

Tuo tarpu viena didžiausių Lietuvos kelionių agentūrų sutriko, kai “Veidas” telefonu pasiteiravo, ar už atlygį ši nugabentų į gerą Tailando kliniką: “Lėktuvo bilietai, viešbutis ir transportas iki viešbučio? Taip, parūpinsim. Iki klinikos palydintis vertėjas? Kažin…”

Lietuviai žino mažiau

“Lėtinis sąnarių uždegimas ir skausmai mane pjauna jau dešimt metų. Pasirodžiau visiems įmanomiems gydytojams, bet Lietuvos medikai nėra stiprūs sąnarių gydymo srityje. Pernai per atostogas specialiai praleidau dvi savaites Rygoje – po akupunktūros kurso (5 tūkst. Lt) gerai jaučiausi visą mėnesį. Ar mūsų ligonių kasa apmokėtų mano gydymą, tarkim, Izraelyje? Nesidomėjau – negi tai įmanoma?” – išgirdau iš keturiasdešimtmečio verslininko Pauliaus R. ir susisiekiau su Valstybine ligonių kasa.

Pasirodo, bent jau teoriškai – įmanoma, kad ir lietuvis gydytųsi kitose ES šalyse, o ligonių kasa padengtų išlaidas. Tik yra kelios būtinos sąlygos: privalomasis sveikatos draudimas ir E112 formos pažyma, o prieš ją gaunant savo gydymo įstaigoje reikia pasirūpinti siuntimu į VUL Santariškių klinikas arba Kauno medicinos universiteto klinikas – kad jų specialistų konsiliumas pripažintų, jog “Lietuvoje taikyti visi galimi tyrimo ir gydymo metodai nedavė teigiamų rezultatų, o užsienyje būtų galima suteikti papildomus arba naujus gydymo metodus”. Gydymo įstaigą užsienyje pasirinksite ne patys – nuspręs Sveikatos apsaugos ministerijos specialistai arba universitetinių klinikų vadovai.

Tiesa, aukščiausi Briuselio pareigūnai ketina palengvinti pacientų judėjimą ES viduje – žadama supaprastinti gydymo išlaidų padengimą ligonių kasų lėšomis.

Verslo idėja Lietuvai?

"Veido" archyvas

Prie šalių, reklamuojančių medicinos turizmą, kanadiečiai priskiria ir Lietuvą

Medicinos turizmu besiverčianti amerikiečių firma “Planet Hospital” savo kataloge medicinos turistams siūlo adresus trylikoje šalių, iš viso – beveik 40 gydymo įstaigų trijuose žemynuose.

Tarptautinės medicinos ir farmacijos darbuotojų karjeros dienos Lietuvoje organizuojamos pirmą kartą. Vilniuje vyksiančios mugės metus šalies medikus dirbti užsienyje vilios 13 įvairių šalių organizacijų.

Mugėje įprastai siūloma daugiau darbo pozicijų, nei būna kandidatų. Apie 70 proc. siūlomų darbų yra laikini, nuo mėnesio iki metų ar daugiau, todėl pasisėmę patirties ir sustiprinę savo finansinę padėtį medikai gali grįžti į savo šalį, rašo “Kauno diena”.

Šiuo metu didžiausią paklausą Europoje turi anesteziologai, greitosios pagalbos darbuotojai, psichiatrai, radiologai, patologai, dermatologai, taip pat vidaus ligų gydytojai ir chirurgai. Mugės rengėjų duomenimis, sėkmingai užsienio šalyse įsidarbinę specialistai gali uždirbti nuo keliolikos tūkstančių iki beveik pusšimto tūkstančio litų per mėnesį.

Į klausimą, kaip vertina nemąžtantį jaunų protų nutekėjimą į užsienio šalis, Kauno medicinos universiteto (KMU) studijų reikalų prorektorius profesorius Renaldas Jurkevičius prisipažino vienareikšmio atsakymo neturįs: “Kaip Lietuvos pilietis, galiu atsakyti, kad tai yra didžiulis nuostolis šaliai”.

Profesorius pabrėžė, kad medicinos studijas renkasi patys geriausi gimnazistai. Parengti vieną gydytoją Kauno medicinos ar Vilniaus universitetuose šaliai kainuoja 140-150 tūkst. litų. KMU Medicinos fakultetas kasmet išleidžia 220-230 gydytojų, 70-80 odontologų, 80-90 farmacininkų.

“Išvykstant absolventams dirbti į užsienio šalis, prarandame didžiulius pinigus ir protus. Šia prasme tai neigiamas reiškinys. Tačiau Lietuva yra ES narė, gaunanti paramą ir sveikatos priežiūros, ir kitoms ūkio šakoms, todėl atsiriboti negalima. Be to, mūsų universitetus baigusių medikų paklausa užsienio šalyse liudija jų įvertinimą, pripažinimą”, – samprotavo prorektorius.

Medicinos specialistų stygius Lietuvoje jaučiamas, bet, anot profesoriaus, taip yra ir užsienyje. Medicinos studijos visur populiarios, bet jos trunka daugiau kaip dešimt metų.

Mūsų šalies medikai, norintys užsienyje dirbti pagal profesiją, iš Sveikatos apsaugos ministerijos turi gauti kvalifikacijos pripažinimo pažymą.

Per pastaruosius šešerius metus buvo išduotos 1775 tokios pažymos. Iš jų užpernai – 215 slaugytojams ir 94 gydytojams, pernai – 242 slaugytojams ir 102 gydytojams.

“Tai nėra įrodymas, kad visi šie medikai išvyko. Gali būti, kad pasiėmė pažymą, bet liko dirbti Lietuvoje”, – atkreipė dėmesį viceministre Nora Ribokienė.

Ji pripažino, kad net ir mažiausia medikų migracija Lietuvai yra nenaudinga, bet dirbtinai ją stabdyti būtų neprotinga.