"Veido" archyvas

Pasirašant naujas sutartis su privačiomis gydymo įstaigomis dėl gydymo paslaugų apmokėjimo iš ligonių kasų, vadovaujamasi ne pacientų poreikiais, o tuo, kiek sveikatos priežiūros paslaugų buvo suteikta praėjusiais metais

Valstybinės gydymo įstaigos jau daug metų Lietuvoje gyvena šiltnamio sąlygomis. Dėl to diskriminuojamos ne tik privačios medicinos įstaigos, bet ir pacientai.

Šiuo metu Lietuvoje skatinami kokie tik nori verslai: prioritetiniais laikomi aukštųjų technologijų, įvairiausios prekybos ir skirtingiausių paslaugų. Visi, išskyrus sveikatos priežiūros.

Išnagrinėjus Lietuvos sveikatos apsaugos finansinius srautus, įstatymų bazę ir ligšiolinę praktiką akivaizdžiai matyti, kad privatūs medicinos centrai mūsų šalyje diskriminuojami. Jie negali lygiomis teisėmis konkuruoti su valstybinėmis įstaigomis, o Valstybinė ligonių kasa, pasirašydama naujas sutartis, vadovaujasi keistais, tik jai suprantamais principais, kurie, kad ir kaip žiūrėtum, proteguoja valstybinį sveikatos priežiūros sektorių.

Didžiausia problema ta, kad ir šiandien pinigai Lietuvoje vis dar neina paskui pacientą, jei tas pacientas sugalvoja gydytis ne valstybinėje, o privačioje gydymo įstaigoje. O juk tokią, bent jau teorinę, teisę kiekvienas žmogus mūsų šalyje turi.

Tačiau praktiškai turi tik tol, kol gydosi pas pirminio lygio specialistus – šeimos gydytojus. Jei tik pacientui prireikia antro ar trečio lygio specialistų pagalbos – konsultacijų, operacijų, dienos centro ar stacionaro paslaugų, jo pasirinkimas dirbtinai apribojamas, mat privačioms gydymo įstaigoms nustatomos kvotos, kiek kokių paslaugų kompensuojama iš ligonių kasų.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) vadovė Rūta Vainienė kritikuoja: “Ligonių kasos akivaizdžiai pirmenybę teikia valstybinėms gydymo įstaigoms, ir jokie rinkos dėsniai čia negalioja”. Ji stebisi, kad ligonių kasos kvotas privačioms įstaigoms nustato ne pagal pacientų poreikį ir pageidavimą, o remdamosi istoriniu principu: kiek ir kokių paslaugų buvo suteikta pernai, tiek jų esą “priklauso” ir šiemet. Ką jau kalbėti apie naujas privačias gydymo įstaigas, kurioms įsilieti į tokią Valstybinės ligonių kasos kontroliuojamą rinką apskritai labai sudėtinga.

Bet tai dar ne visos problemos. Ne ką mažiau aktualu (ypač patiems pacientams) tai, kaip nustatoma sveikatos priežiūros paslaugų savikaina. Paprasčiau tariant, kuo privačioje klinikoje paslauga įvertinama pigiau, tuo mažiau už paslaugą sumoka valstybė ir tuo daugiau – pats pacientas.

Ir čia, rinkos ekspertų nuomone, privačių gydymo įstaigų diskriminacija pasijunta labiausiai. Mat į jų paslaugų kainą neįeina nei pastatai bei jų išlaikymas, nei įrangos įsigijimas ir amortizacija, nei neišvengiamai didesni nei valstybinėse įstaigose gydytojų atlyginimai.

Tuo tarpu valstybinėms gydymo įstaigoms dėl to net nereikia sukti galvos: pastatus jos dažniausiai nemokamai, pagal panaudos sutartis, gauna iš savivaldybių. Įranga perkama valstybės lėšomis, oficialūs gydytojų atlyginimai – nedideli, kas, kad antra ar trečia tiek pasiimama vokeliuose.

“Northway” medicinos centro vadovė Diana Bumelytė, paklausta, kaip vertina tokią situaciją, pripažįsta, kad privačių gydymo įstaigų padėtis iš tiesų nepavydėtina: “Kad būtume konkurencingi, mes teikiame ypač kokybiškas, saugias paslaugas, nuolat atnaujiname moderniausią medicininę įrangą, pacientui suteikiame komfortą, tačiau konkuruoti su šiltnamio sąlygomis išlaikomomis valstybinėmis įstaigomis labai sudėtinga”.

Juo labiau kad ši diskriminacija juntama net skirstant valstybės investicijų programos lėšas: didžioji jų dalis tenka valstybinėms, o ne privačioms gydymo įstaigoms, kurios gauna dešimteriopai mažesnę paramą.

Priemokos sumažintų šešėlį

Kodėl mūsų šalyje susiklostė tokia keista situacija? R.Vainienė įsitikinusi, kad kaltas Sveikatos apsaugos ministerijos požiūris į sveikatos priežiūros paslaugas. “Sveikatos apsaugos ministerija į gydymą žiūri ne kaip į verslą ir paslaugą klientui, o kaip į socialinę valstybės funkciją”, – neabejoja R.Vainienė.

Tai ydinga praktika ir taip neturėtų būti. Juk kur pinigai, ten turėtų galioti rinkos dėsniai ir veikti laisva konkurencija.
Tiesa, ministerijos atstovai tikina, kad ledai jau ėmė judėti. Jau net sudaryta darbo grupė, kurios tikslas – nustatyti naują paslaugų įkainių įvertinimo ir kvotų apskaičiavimo metodiką.

Be to, ledai pajudėjo ir dėl priemokų lankantis pas gydytojus valstybinėse įstaigose. Nors gyventojai tam linkę priešintis, tačiau tik tol, kol nesusimąsto, kad sumokėdami bent simbolinį kelių litų mokestį jie prisidėtų prie kovos su įsikerojusia vokelių tradicija.

“Ir gydytojas tuomet nesijaustų nusikaltėlis, ir sergančiam žmogui nereikėtų blaškytis su vokeliais, o paslaugos taptų kokybiškesnės ir suvienodėtų sąlygos tiek valstybinėms, tiek privačioms gydymo įstaigoms”, – dėsto LLRI vadovė.

Vienas kalbintas valstybinės gydymo įstaigos gydytojas, prašęs neskelbti jo pavardės, pripažįsta, kad tokia sistema sumažintų ir diagnozių klastočių skaičių. “Dabar kuo sunkesnė diagnozė, tuo gydymo įstaiga gauna didesnes išmokas, o pacientas – papildomą gydytojų priežiūros dieną už valstybės lėšas”, – prisipažįsta gydytojas. Tuo tarpu bent minimali priemoka už lovą – kad ir 15 litų – žmogų paskatintų reikalauti tikslios, o ne “sutirštintos” diagnozės.

Medicininis turizmas – dešimtame plane

Privačių gydymo įstaigų specialistai atkreipia dėmesį į dar vieną aspektą, kuris Lietuvoje tyčia ar netyčia nustumiamas į šoną kaip mažareikšmis. Tai vadinamasis medicininis turizmas, kai šalis vilioja užsieniečius itin kokybiškomis, bet nebrangiomis gydymo paslaugomis. Šią nišą puikiai užėmė Vengrija: visoje Europoje ji reklamuojasi kaip odontologijos paslaugų šalis. Dėl to čia su šeimomis ne tik gydytis, bet ir pailsėti, pakeliauti kasmet atvažiuoja tūkstančiai Izraelio, Vokietijos, Prancūzijos gyventojų.

O juk Lietuva irgi turi kuo pasigirti – tik nesigiria. Pavyzdžiui, tuo, kad mūsų universitetuose rengiami aukščiausios kvalifikacijos gydytojai. Kad mūsų šalyje suteikiamos itin kokybiškos paslaugos. Kad turime puikių kurortų, kuriuose ligoniai galėtų atlikti reabilitaciją.

Prisiminkime, kad dar neseniai Lietuva viliojo kokybiškomis ir nebrangiomis plastinės chirurgijos paslaugomis. Deja, Vyriausybės iniciatyva dabar šioms paslaugoms panaikintos mokesčių lengvatos, tad jos pasidarė brangios ir nekonkurencingos, o iš užsienio atvykstančių pacientų per pastaruosius metus smarkiai sumažėjo.