Vienas pridėtinės vertės litas, sukurtas miškų ūkyje gaminant medieną, virsta 20–30 kartų didesne pridėtine verte medienos, baldų ir popieriaus pramonėje. Tačiau nemaža dalis Lietuvos miškuose užaugintos medienos iškeliauja į užsienį, o vietiniai medienos perdirbėjai lieka prie tuščios geldos. Kartu ir mes visi

“Tai savos šalies skurdinimas, verslo žlugdymas ir politinis trumparegiškumas”, – vertindamas situaciją žodžių į vatą nevynioja ilgametis Lietuvos medienos pramonės ekspertas prof. dr. Antanas Morkevičius.
Jo teigimu, medienos perpardavinėtojams leisdami išvežti žaliavinę medieną ten, kur už ją daugiau mokama, remiame turtingesnių šalių ekonomiką, o patys netenkame papildomų pajamų į valstybės biudžetą ir ne tik nesukuriame naujų darbo vietų, bet ir prarandame esamas. Mat žaliavos pritrūkusios nedidelės medienos perdirbimo įmonės, lentpjūvės priverstos užsidaryti.
Per metus Lietuvoje iškertama maždaug 6–7 mln. kubinių metrų apvaliosios padarinės medienos. Tačiau tikslių skaičių nėra, nes tamsi dėmė, anot A.Morkevičiaus, yra privatūs miškai, sudarantys maždaug pusę viso Lietuvos miškų fondo. Priešingai nei valstybiniuose miškuose, čia vykdoma tik dalinė kertamų miškų apskaita ir kontrolė per išduodamus kirtimų leidimus, bet kiek iš tikrųjų iškertama privataus miško ir pagaminama žaliavinės medienos, niekas tiksliai nežino. Šitame drumstame vandenyje ir neršia apsukrūs medienos eksportuotojai.
“Šitie žmonės naudojasi tuo, kad nėra jokios rimtos kontrolės. Pasižiūrėkime, kiek skelbimų apie perkamą iškirtimui mišką mirga spaudoje, internete. Ir sukasi jie greitai – per dieną ar dvi galingomis mašinomis iškerta mišką, susikrauna ir išsiveža. Lietuva praranda žaliavą, kuri yra šalies nacionalinis turtas, o naudą iš jo spaudžia keli vyrukai, besisukantys šiame pelningame versle. Ir niekas nesiima čia įvesti tvarkos”, – apmaudo neslepia A.Morkevičius.
Apvaliosios medienos eksportas iš mūsų šalies nuolat didėja: Lietuvos medienos pramonės įmonių asociacijos “Lietuvos mediena” duomenimis, praėjusiais metais į užsienį iškeliavo daugiau nei trečdalis visos Lietuvoje iškirstos padarinės apvaliosios medienos. Daugiausia eksportuota į Latviją, Kiniją, Lenkiją ir Švediją.
Vietiniai smulkūs medienos perdirbėjai, lentpjūvės nepajėgia konkuruoti su perpardavinėtojais dėl medienos kainų, kurias pastaruoju metu ypač augina paklausa Kinijos rinkoje. Ir nors vietinės bendrovės skundžiasi šią kovą pralaiminčios ir urėdijų rengiamuose medienos pardavimo aukcionuose, patys urėdai tikina priešingai.
Pasak Šalčininkų rajono urėdo Ramūno Lukoševičiaus, eksportuojama apvalioji mediena vidutiniškai sudaro apie 3 proc. urėdijos rengiamuose aukcionuose parduodamos apvaliosios medienos. Visa kita žaliava atitenka Lietuvos medienos perdirbėjams. Tuomet gal visa eksporto grietinėlė nugriebiama privačiuose miškuose?

Išduoda tūkstančius leidimų kirsti
Artūras Balčius, Miškų tarnybos kontrolės skyriaus vedėjas, pripažįsta, kad nėra žinoma, kiek iš tiesų iškertama privačiuose miškuose, kai kasmet išduodama tūkstančiai leidimų juose kirsti.
Pernai privačių miškų savininkams išduota 8750 leidimų, pagal kuriuos leista iškirsti apie 3,3 mln. kubinių metrų medienos. Valstybiniuose miškuose tokių leidimų išduota 2137 ir iškirsti leista beveik 4 mln. kubinių metrų medienos. Kadangi valstybiniuose miškuose yra nustatytos kirtimų normos, kasmet juose miško iškertama panašiai. O privačių savininkų poreikius, pasak A.Balčiaus, reguliuoja rinka – žmogus kerta tuomet, kai kainos kyla. Kaip ir šiuo metu. “Duokit tarnybai dar 500 žmonių, pastatysim prie kiekvieno medžio ir tikrai sukontroliuosim”, – ironizuoja A.Balčius.
Miškų tarnyba kontroliuoja ir valstybinius, ir privačius miškus, kurių plotai kartu sudėjus siekia apie 2 mln. hektarų, iš jų privatūs miškai sudaro apie 800 tūkst. hektarų. Pasak kontrolieriaus, miškus privalo saugoti jų savininkai, o tarnyba rūpinasi, kad miško savininkas laikytųsi kirtimo normų, nekirstų nebrandžių medžių, laiku atkurtų mišką.
Lietuvoje yra apie 280 tūkstančių privačių miškų savininkų. Vyrauja smulkios 1–3 hektarų miškų valdos, neretai padalytos ir gausiam būriui bendrasavininkių. “Tikra nelaimė tie bendrasavininkiai: vienas nori kirsti, kiti nesutinka. O paskui, kai pinigus reikia dalytis, broliai seserys beveik už kardų griebiasi”, – liūdnai šmaikštauja Miškų tarnybos valdininkas.
Jo nuomone, toks privačių miškų smulkumas iš dalies lemia ir nemažos dalies šiuolaikinių miškų savininkų atsainų, komercija grįstą požiūrį į mišką. Žmogus per savo gyvenimą vieną kartą tą trijų hektarų mišką iškerta ir daugiau juo nesirūpina. Gerai, jei dar atsodina ar pats miškas atauga.
Optimalus privataus miško dydis turėtų siekti bent 30 hektarų. Švedijoje, pavyzdžiui, vidutinis privataus miško dydis – apie 70 hektarų. Tuomet vienais metais šeimininkas iškerta vieną dalį, kitais – kitą, pamažu atkuria kirtimus, augina mišką. Taip formuojasi tikras miško šeimininkas, o ne vartotojas-naudotojas.

Latviai pirmiausia pasirūpina savais
Premjeras Algirdas Butkevičius yra pareiškęs, kad bet koks bandymas reguliuoti rinką prieštarautų Europos Sąjungos teisei, garantuojančiai laisvą prekių judėjimą ir konkurenciją. Tačiau, A.Morkevičiaus įsitikinimu, Vyriausybė turi imtis atsakomybės ir rasti būdų, kaip apginti nuosavą rinką. Turėtume kelti šį klausimą Briuselyje, inicijuoti diskusijas, o ne tik baimintis, kad galime būti nubausti.
“Natūralu, kad kitos šalys ieško pigių žaliavų, bet savo rinką būtina ginti. Kinijos vyriausybė dotuoja žaliavų importuotojus, todėl net ir įvertinus transporto išlaidas iš Lietuvos jiems apsimoka vežtis medieną”, – stebisi ekspertas.
Latvija, pavyzdžiui, savo rinką saugo pirmenybę valstybiniuose aukcionuose įsigyti žaliavos suteikdama vietiniams medienos perdirbėjams ir gamintojams.
“Latvijoje aukcionuose taip lengvai kaip Lietuvoje apvaliosios medienos nenusipirksi – turi būti perdirbėjas ar gamintojas. Todėl latviai ir importuoja medieną iš Lietuvos. O pas mus nesvarbu, ar lentpjūvė perka, ar spekuliantas, svarbu, kad pasiūlo daugiau. Laimėjęs toks spekuliantas tą medieną, žiūrėk, jau siūlo tai pačiai aukcione pralaimėjusiai lentpjūvei, tik už didesnę kainą. Tokių istorijų nuolat girdžiu iš mums lentas tiekiančių lentpjūvių. Tiekėjai skundžiasi, kad dėl perpardavinėtojų sukeltų kainų gamindami lentas iš vietinės žaliavos jie tampa nekonkurencingi arba iš viso negauna pirkti rąstų”, – sako vienos didžiausių Baltijos šalyse klijuotos medienos konstrukcijų gamintojos bendrovės “Jurės medis” generalinis direktorius Donatas Veinšreideris.
Pasak jo, “Jurės medis” nemažai lentų savo produkcijai gaminti perka Latvijoje, kuri žaliavą toms lentoms gaminti importuoja iš Lietuvos. “Juokiamės, kad latviai iš mūsų perka rąstus, o paskui mums parduoda lentas. Tačiau medienos eksportas į Kiniją tampa bendra mūsų nedidelių rinkų problema. Kinija nusiurbia iš mūsų nemažą dalį medienos, tuomet vieni iš kitų bandome tą paklodę traukti”, – pasakoja D.Veinšreideris.
Unikalias klijuoto medžio konstrukcijas gaminančios įmonės vadovas taip pat apgailestauja, kad Lietuva eksportuoja mažos pridėtinės vertės produktus – medienos žaliavą, kai kitos šalys pirmiausia stengiasi sukurti kuo didesnės pridėtinės vertės produktus ir juos eksportuoti. Net ir Rusija įvedė muitus apvaliajai medienai.
Tuo metu jokių sprendimų dėl medienos eksporto į Kiniją nesiryžtančiai priimti Lietuvai lieka tik jūriniais konteineriais pakrautų mašinų subjauroti miško keliai ir už išvežamą mišką nubyrantys grašiai.

Lentelė
Apvaliosios padarinės medienos eksportas, tūkst. m3
Šalis    2009 m.     2010 m.    2011 m.     2012 m.     2013 m.
Latvija     52     209     231     400     641
Lenkija     152     345     631     294     288
Kinija     1     3     192     97     279
Švedija     308     524     550     342     244
Suomija     74     74     51     88     165
Vokietija     61     20     130     85     114
Kitos šalys     82     206     118     270     243
Iš viso     730     1381     1903     1576     1974
Šaltinis: Asociacija “Lietuvos mediena”, o vietiniai medienos perdirbėjai lieka prie tuščios geldos. Kartu ir mes visi

Aušra Pocienė

“Tai savos šalies skurdinimas, verslo žlugdymas ir politinis trumparegiškumas”, – vertindamas situaciją žodžių į vatą nevynioja ilgametis Lietuvos medienos pramonės ekspertas prof. dr. Antanas Morkevičius.
Jo teigimu, medienos perpardavinėtojams leisdami išvežti žaliavinę medieną ten, kur už ją daugiau mokama, remiame turtingesnių šalių ekonomiką, o patys netenkame papildomų pajamų į valstybės biudžetą ir ne tik nesukuriame naujų darbo vietų, bet ir prarandame esamas. Mat žaliavos pritrūkusios nedidelės medienos perdirbimo įmonės, lentpjūvės priverstos užsidaryti.
Per metus Lietuvoje iškertama maždaug 6–7 mln. kubinių metrų apvaliosios padarinės medienos. Tačiau tikslių skaičių nėra, nes tamsi dėmė, anot A.Morkevičiaus, yra privatūs miškai, sudarantys maždaug pusę viso Lietuvos miškų fondo. Priešingai nei valstybiniuose miškuose, čia vykdoma tik dalinė kertamų miškų apskaita ir kontrolė per išduodamus kirtimų leidimus, bet kiek iš tikrųjų iškertama privataus miško ir pagaminama žaliavinės medienos, niekas tiksliai nežino. Šitame drumstame vandenyje ir neršia apsukrūs medienos eksportuotojai.
“Šitie žmonės naudojasi tuo, kad nėra jokios rimtos kontrolės. Pasižiūrėkime, kiek skelbimų apie perkamą iškirtimui mišką mirga spaudoje, internete. Ir sukasi jie greitai – per dieną ar dvi galingomis mašinomis iškerta mišką, susikrauna ir išsiveža. Lietuva praranda žaliavą, kuri yra šalies nacionalinis turtas, o naudą iš jo spaudžia keli vyrukai, besisukantys šiame pelningame versle. Ir niekas nesiima čia įvesti tvarkos”, – apmaudo neslepia A.Morkevičius.
Apvaliosios medienos eksportas iš mūsų šalies nuolat didėja: Lietuvos medienos pramonės įmonių asociacijos “Lietuvos mediena” duomenimis, praėjusiais metais į užsienį iškeliavo daugiau nei trečdalis visos Lietuvoje iškirstos padarinės apvaliosios medienos. Daugiausia eksportuota į Latviją, Kiniją, Lenkiją ir Švediją.
Vietiniai smulkūs medienos perdirbėjai, lentpjūvės nepajėgia konkuruoti su perpardavinėtojais dėl medienos kainų, kurias pastaruoju metu ypač augina paklausa Kinijos rinkoje. Ir nors vietinės bendrovės skundžiasi šią kovą pralaiminčios ir urėdijų rengiamuose medienos pardavimo aukcionuose, patys urėdai tikina priešingai.
Pasak Šalčininkų rajono urėdo Ramūno Lukoševičiaus, eksportuojama apvalioji mediena vidutiniškai sudaro apie 3 proc. urėdijos rengiamuose aukcionuose parduodamos apvaliosios medienos. Visa kita žaliava atitenka Lietuvos medienos perdirbėjams. Tuomet gal visa eksporto grietinėlė nugriebiama privačiuose miškuose?

Išduoda tūkstančius leidimų kirsti
Artūras Balčius, Miškų tarnybos kontrolės skyriaus vedėjas, pripažįsta, kad nėra žinoma, kiek iš tiesų iškertama privačiuose miškuose, kai kasmet išduodama tūkstančiai leidimų juose kirsti.
Pernai privačių miškų savininkams išduota 8750 leidimų, pagal kuriuos leista iškirsti apie 3,3 mln. kubinių metrų medienos. Valstybiniuose miškuose tokių leidimų išduota 2137 ir iškirsti leista beveik 4 mln. kubinių metrų medienos. Kadangi valstybiniuose miškuose yra nustatytos kirtimų normos, kasmet juose miško iškertama panašiai. O privačių savininkų poreikius, pasak A.Balčiaus, reguliuoja rinka – žmogus kerta tuomet, kai kainos kyla. Kaip ir šiuo metu. “Duokit tarnybai dar 500 žmonių, pastatysim prie kiekvieno medžio ir tikrai sukontroliuosim”, – ironizuoja A.Balčius.
Miškų tarnyba kontroliuoja ir valstybinius, ir privačius miškus, kurių plotai kartu sudėjus siekia apie 2 mln. hektarų, iš jų privatūs miškai sudaro apie 800 tūkst. hektarų. Pasak kontrolieriaus, miškus privalo saugoti jų savininkai, o tarnyba rūpinasi, kad miško savininkas laikytųsi kirtimo normų, nekirstų nebrandžių medžių, laiku atkurtų mišką.
Lietuvoje yra apie 280 tūkstančių privačių miškų savininkų. Vyrauja smulkios 1–3 hektarų miškų valdos, neretai padalytos ir gausiam būriui bendrasavininkių. “Tikra nelaimė tie bendrasavininkiai: vienas nori kirsti, kiti nesutinka. O paskui, kai pinigus reikia dalytis, broliai seserys beveik už kardų griebiasi”, – liūdnai šmaikštauja Miškų tarnybos valdininkas.
Jo nuomone, toks privačių miškų smulkumas iš dalies lemia ir nemažos dalies šiuolaikinių miškų savininkų atsainų, komercija grįstą požiūrį į mišką. Žmogus per savo gyvenimą vieną kartą tą trijų hektarų mišką iškerta ir daugiau juo nesirūpina. Gerai, jei dar atsodina ar pats miškas atauga.
Optimalus privataus miško dydis turėtų siekti bent 30 hektarų. Švedijoje, pavyzdžiui, vidutinis privataus miško dydis – apie 70 hektarų. Tuomet vienais metais šeimininkas iškerta vieną dalį, kitais – kitą, pamažu atkuria kirtimus, augina mišką. Taip formuojasi tikras miško šeimininkas, o ne vartotojas-naudotojas.

Latviai pirmiausia pasirūpina savais
Premjeras Algirdas Butkevičius yra pareiškęs, kad bet koks bandymas reguliuoti rinką prieštarautų Europos Sąjungos teisei, garantuojančiai laisvą prekių judėjimą ir konkurenciją. Tačiau, A.Morkevičiaus įsitikinimu, Vyriausybė turi imtis atsakomybės ir rasti būdų, kaip apginti nuosavą rinką. Turėtume kelti šį klausimą Briuselyje, inicijuoti diskusijas, o ne tik baimintis, kad galime būti nubausti.
“Natūralu, kad kitos šalys ieško pigių žaliavų, bet savo rinką būtina ginti. Kinijos vyriausybė dotuoja žaliavų importuotojus, todėl net ir įvertinus transporto išlaidas iš Lietuvos jiems apsimoka vežtis medieną”, – stebisi ekspertas.
Latvija, pavyzdžiui, savo rinką saugo pirmenybę valstybiniuose aukcionuose įsigyti žaliavos suteikdama vietiniams medienos perdirbėjams ir gamintojams.
“Latvijoje aukcionuose taip lengvai kaip Lietuvoje apvaliosios medienos nenusipirksi – turi būti perdirbėjas ar gamintojas. Todėl latviai ir importuoja medieną iš Lietuvos. O pas mus nesvarbu, ar lentpjūvė perka, ar spekuliantas, svarbu, kad pasiūlo daugiau. Laimėjęs toks spekuliantas tą medieną, žiūrėk, jau siūlo tai pačiai aukcione pralaimėjusiai lentpjūvei, tik už didesnę kainą. Tokių istorijų nuolat girdžiu iš mums lentas tiekiančių lentpjūvių. Tiekėjai skundžiasi, kad dėl perpardavinėtojų sukeltų kainų gamindami lentas iš vietinės žaliavos jie tampa nekonkurencingi arba iš viso negauna pirkti rąstų”, – sako vienos didžiausių Baltijos šalyse klijuotos medienos konstrukcijų gamintojos bendrovės “Jurės medis” generalinis direktorius Donatas Veinšreideris.
Pasak jo, “Jurės medis” nemažai lentų savo produkcijai gaminti perka Latvijoje, kuri žaliavą toms lentoms gaminti importuoja iš Lietuvos. “Juokiamės, kad latviai iš mūsų perka rąstus, o paskui mums parduoda lentas. Tačiau medienos eksportas į Kiniją tampa bendra mūsų nedidelių rinkų problema. Kinija nusiurbia iš mūsų nemažą dalį medienos, tuomet vieni iš kitų bandome tą paklodę traukti”, – pasakoja D.Veinšreideris.
Unikalias klijuoto medžio konstrukcijas gaminančios įmonės vadovas taip pat apgailestauja, kad Lietuva eksportuoja mažos pridėtinės vertės produktus – medienos žaliavą, kai kitos šalys pirmiausia stengiasi sukurti kuo didesnės pridėtinės vertės produktus ir juos eksportuoti. Net ir Rusija įvedė muitus apvaliajai medienai.
Tuo metu jokių sprendimų dėl medienos eksporto į Kiniją nesiryžtančiai priimti Lietuvai lieka tik jūriniais konteineriais pakrautų mašinų subjauroti miško keliai ir už išvežamą mišką nubyrantys grašiai.

Lentelė
Apvaliosios padarinės medienos eksportas, tūkst. m3
Šalis    2009 m.     2010 m.    2011 m.     2012 m.     2013 m.
Latvija     52     209     231     400     641
Lenkija     152     345     631     294     288
Kinija     1     3     192     97     279
Švedija     308     524     550     342     244
Suomija     74     74     51     88     165
Vokietija     61     20     130     85     114
Kitos šalys     82     206     118     270     243
Iš viso     730     1381     1903     1576     1974
Šaltinis: Asociacija “Lietuvos mediena”

BFL

Metų pradžioje Seimo Aplinkos apsaugos komitete buvo svarstytas klausimas dėl pirmumo teisės įsigyti žaliavinės medienos. Šalies medienos perdirbėjai nuolat skundžiasi, kad didelė dalis mūsų medienos iškeliauja į Kiniją ir kitas valstybes, o vietinė pramonė dėl to kenčia. Medienos perdirbėjai, kurių indėlis į šalies BVP sudaro kelis milijardus litų, norėtų turėti lengvatų įsigydami vietinės medienos.

Kyla teisinių diskusijų, ar galimos lengvatos, kurios nepažeistų ES konkurencijos, sąžiningos prekybos įstatymų.
Praėjusiais metais Lenkijos baldininkai kreipėsi į šalies ekonomikos ministrą Januszą Piechocinskį, kad jis uždraustų parduoti medieną Vokietijai. Dėl nuolat didėjančio medienos eksporto lenkų verslininkai priversti medieną vežtis iš kitų Lenkijos regionų ar net importuoti, o tai didina gaminių savikainą.
Latvijos medienos perdirbėjai yra susikūrę uždarą pirkėjų klubą, kuris, veikiant pagal užkulisines taisykles, leidžia latviška mediena pirmumo teise apsirūpinti Latvijos perdirbėjams.
Lietuvos miškininkai, Generalinė urėdija, urėdijos šią problemą siūlo spręsti pakeičiant prekybos mediena taisykles, suteikiant tam tikrų privilegijų seniems, nuolatiniams bei patikimiems medienos pirkėjams ir pasirašant ilgalaikes sutartis su šalies medienos perdirbėjais.
“Veido” surengtoje diskusijoje apie šias problemas diskutavo Aplinkos ministerijos Miškų departamento direktorius Valdas Vaičiūnas, Generalinės miškų urėdijos urėdo pavaduotojas Gintaras Visalga, Nemenčinės miškų urėdijos urėdas Eligijus Ryškus, Ukmergės miškų urėdijos urėdas Vigantas Kraujalis, Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas, Medienos prekybos įmonių asociacijos vadovas Robertas Ašmonas, Europos teisės departamento prie Teisingumo ministerijos generalinio direktoriaus pavaduotojas Karolis Dieninis, Konkurencijos tarybos pirmininko pavaduotojas Elonas Šatas ir advokatų kontoros LAWIN vadovaujantysis partneris advokatas Rolandas Valiūnas.

A.Šindeikis: Šiandienos tema – Lietuvos medienos perdirbėjų apsirūpinimas miško žaliava. Daug metų diskutuojama, bet nepasiekiama abi puses tenkinančio sprendimo. Viena vertus, labai skaidriai, europietiškai galvota, kad pirkti medieną turi teisę tie, kurie už ją moka daugiau (dėl to mediena iškeliauja svetur). Kita vertus, Lietuvos perdirbėjai tvirtina, kad jei pakankamą kiekį medienos už įkandamą kainą gautų vietinėje rinkoje, prie Lietuvos BVP prisidėtų daugiau, kasmet sukurdami dar kelis milijardus litų vertos produkcijos.
Konfliktas brendo seniai, bet tik šiemet pirmąkart Seimo Aplinkos apsaugos komiteto posėdyje svarstyta galimybė sukurti įstatymą, kuris mūsų perdirbėjams suteiktų pirmumo teisę įsigyjant medienos. Taigi ar tokia tvarka teisiškai apskritai įmanoma ir ar tai būtų ekonomiškai logiška? Juk traktuojama, kad jei į užsienį eksportuojama apvalioji mediena, tai yra problema, nes rimta valstybė žaliavas visada stengiasi perdirbti, kurti kuo didesnės pridėtinės vertės produktus ir tik tada juos eksportuoti.
K.Dieninis: Europos Sąjungos rinkoje yra vienodos prekybos taisyklės, taikomos visoje ES. Dėl to negalime saviems medienos perdirbėjams suteikti geresnių sąlygų ar privilegijų, palyginti su kitų ES šalių pirkėjais.
Kitas dalykas – bent jau šiame etape kalbama apie prekybą valstybiniais miškais, tai yra valstybine žaliava, tad normalu, kad valstybė nori gauti didžiausią įmanomą naudą. Vis dėlto turime tikrai neblogas prekybos mediena taisykles, kurios skaidriai sureguliavo situaciją, kaip kas turi pirkti, ir visiems buvo sukurtos vienodos sąlygos. O dabar bandoma sugalvoti saugiklių, kurie gal nediskriminuotų tiesiogiai, bet padėtų mūsų pramonei. Kiekvienam jų reikia pagrindimo, bet ne ekonominės logikos, nes tokiais kriterijais remtis ES teisėje negalima. Reikalingas nediskriminacinis, proporcingas pagrindimas.
A.Šindeikis: Vis dėlto iš principo tai įmanoma? Kadangi tai yra valstybės išteklius ir valstybė gali turėti tikslą parduoti ne pirminį produktą, o galutinį produktą už konkurencingą kainą?
K.Dieninis: Turbūt ne. Juk bent jau pagal dabartines taisykles valstybė nežino, kas bus daroma su nupirkta mediena, tai yra ar kažkokia pridėtinė vertė bus sukurta. Jei suteiksime pirmenybę Lietuvos pirkėjams, išlieka klausimas, ar jie patys nepradės vežti šios medienos į Kiniją ar dar kur. Vis dėlto, jei valstybė nori (ir tai jau įtvirtinta taisyklėse), jog būtų suteikiama tam tikra garantija, kad aukcionai nebus iškreipiami, tam yra pirkėjo patikimumo patikrinimas. Tokį kriterijų vertiname kaip objektyvų. Tai iš tikrųjų leidžia valstybei įsitikinti, kad sąlygos yra sąžiningos, o tai, kas deklaruojama, kad bus perkama, ir bus nupirkta. Šiuo metu tai yra tinkamos sąlygos, o kokių gali būti papildomų kriterijų, sudėtinga įvertinti.
R.Valiūnas: Gyvename pasaulyje, kuriame dominuoja interesai, kurie ir lemia sprendimus. Ar jie teisingi, ar neteisingi, čia jau kitas klausimas. Lietuvoje, matyt, interesai taip pat dominuoja. Nežinau, kokia yra urėdų pozicija, bet nenustebčiau, jei jiems svarbiausia – didžiausia kaina. Nematyčiau čia nieko blogo, juolab jei jų veikla finansuojama iš parduodamos medienos. Vis dėlto, kadangi kalbame apie valstybinius miškus ir valstybės poziciją, valstybė turėtų įvertinti, koks čia pagrindinis jos interesas. Manyčiau, svarbiausia sukurti kuo didesnę pridėtinę vertę. Jei parduodama mediena iškeliauja į užsienį, aišku, kad tiek pardavimo marža, tiek tam reikalingas darbas – nedideli. Akivaizdu, kad žaliavų eksportas niekada nesukūrė didžiausios pridėtinės vertės, tad žiūrėčiau, ką galima padaryti daugiau. Tarp didžiausios ir mažiausios pridėtinės vertės skirtumas labai didelis, o kadangi valstybė turėtų siekti didžiausios vertės, sveikas protas sako, kad miško pardavimą reikėtų reguliuoti taip, jog vietinė pramonė, sumokanti daugiausiai mokesčių ir toje veikloje įdarbinanti daugiausiai vietos darbuotojų, būtų absoliutus prioritetas.
Teisė man nėra tikslas, teisė tėra įrankis, tad sakyti, kad žmonės tarnauja teisei, o ne teisė žmonėms, būtų neteisinga. Jeigu apsisprendžiame, kad mūsų tikslas yra kuo daugiau perdirbti vietoje, tada jau turėtume žiūrėti, ar teisė tai leidžia. Vis dėlto protinga ne sakyti, kad ji kažko neleidžia, o visas pastangas nukreipti į tai, kaip būtų galima sukurti visas tikslui pasiekti reikalingas prielaidas. Užsienio valstybės deda daug pastangų kurdamos tai įvairiais būdais. Vieni iš jų teisėti, kiti balansuoja ties riba.
Kalbėdami apie balansavimą ties riba turime “airBaltic”, Latvijos nacionalinės oro linijų bendrovės, pavyzdį: balansuodama ties riba (ar net ją peržengdama), ji vis dar skraido ir sukuria Latvijai milžinišką pridėtinę vertę. Dėl to valstybės politikai ir pareigūnai neturėtų užimti prieštaravimo pozicijos, o dėti visas pastangas, kaip būtų įmanoma rasti teisėtą būdą valstybės ekonominiams tikslams pagrįsti. Jeigu gryno būdo nerandama, pasakyti politikams, kad balansuosime ties riba, ir spręskite jūs.
E.Šatas: Įdomu klausytis tokių stiprių argumentų, bet problema ta, kad kalbame teoriškai, o argumentai yra bendro pobūdžio, nors ir suprantami. Vis dėlto institucijos, dalyvaudamos šiame procese, susiduria su konkrečiais projektais. Tarkim, tai, kas iki šiol bandyta daryti (tie projektai vertinti ES Teisės departamento, Seimo Teisės departamento, Konkurencijos tarybos), buvo elementaru. Vietiniai perdirbėjai turi turėti pirmenybę nusipirkti medienos, nes bus sukuriama didesnė pridėtinė vertė, ir viskas. Tačiau Konstitucija sako, jog valstybė saugo sąžiningos konkurencijos laisvę, ir akivaizdu, kad toks įsikišimas tam darytų įtaką. Kadangi norima sustiprinti vietinius medienos perdirbėjus, laikoma, kad sąžiningai konkuruojant jų padėtis nėra palanki, palyginti su kitų valstybių perdirbėjais, ir valstybė ieško priemonių, kaip konkuravimą paveikti vietinių perdirbėjų naudai.
Konkurencija turi viską sudėlioti į savo vietas. Jei norima nukrypti nuo šios nuostatos, aišku, tokia galimybė yra – juk valstybė ūkį turi reguliuoti taip, kad jis tarnautų tautos gerovei. Vis dėlto problema ta, kad tokių priemonių būtinumo ir proporcingumo nepagrindžia net patys suinteresuoti asmenys. Projektuose tokių skaičiavimų ar vertinimų nematėme – gal taip ir būtų geriau, bet, siekiant nukrypti nuo konstitucinio imperatyvo, visiems bendros taisyklės, bendrų samprotavimų neužtenka.
A.Šindeikis: Ar jums žinoma Latvijos ir Lenkijos praktika šioje srityje?
E.Šatas: Kiek man žinoma, Lenkijos praktika ir sistema identiška esamai Lietuvoje, o Latvijoje, kiek teko girdėti, balansuojama ties teisėtumo riba.
A.Šindeikis: Ties riba – tai ne už ribos, tad gal ir gerai?
RAšmonas: Ar matėte į lietuvių kalbą verstą latvių variantą? Ten nėra nieko panašaus, ką jie sako, tai yra kad Latvija labai gina savus.
A.Šindeikis: Vadinasi, taikoma paprotinė teisė, o ne rašytinė.
V.Vaičiūnas: Visų pirma Latvijoje nėra teisės akto, analogiško mūsų prekybos mediena taisyklėms. Yra tik principai, kuriuos savo veikloje taiko akcinė bendrovė “Latvijas valsts meži”, bet teisės akto nerasite.
R.Valiūnas: Lietuvos medienos perdirbimo pramonė irgi neprotestuotų, jei urėdai taikytų tokius principus ir be teisės akto. Bet mūsų urėdai sąžiningi, laikosi įstatymų raidės ir kitokių papročių.
A.Šindeikis: Vadinasi, latviai gudresni: nėra teisės akto – nėra ir pažeidimo. Prekyba tiesiog vyksta pagal protingą principą ir niekas dėl to negali prisikabinti. Ar taip yra?
V.Vaičiūnas: Latvijoje pirkėjų yra daugiau nei dvidešimt, o Lietuvoje – apie 850. Ten absoliučiai kitokia pramonės struktūra. Mūsų rinkoje vyrauja vidutinis ir smulkusis verslas, o Latvijos valstybinių miškų įmonė prekiauja išimtinai su stambiaisiais medienos perdirbėjais. Ten – pusiau uždaras klubas.
E.Šatas: Kokie kiekiai medienos eksportuojama iš Latvijos ir Lietuvos? Logiškai mąstant, iš Lietuvos turėtų būti eksportuojama daugiau.
V.Vaičiūnas: Tiek santykiniais, tiek absoliučiais dydžiais iš Latvijos ir Estijos apvaliosios medienos eksportuojama daugiau.
G.Visalga: Keturių penkių pastarųjų aukcionų duomenys rodo, kad 5–10 proc. apvaliosios žaliavinės medienos, pagamintos valstybiniuose miškuose, nenuperkama. Taigi žaliavos yra pakankamai ir Lietuvos pirkėjai turi visas sąlygas ja apsirūpinti. Antra, Lietuva yra viena mažiausiai apvaliosios medienos eksportuojančių šalių, o latviai ir estai jos eksportuoja pustrečio tris kartus daugiau.
Žiūrint į valstybės vidų, eksportas iš valstybinių miškų sudaro apie 10–12 proc., o privačių miškų sektorius eksportuoja apie 50 proc. visos savo pagamintos medienos. Jiems čia jokių svertų nėra. Valstybinių miškų sektoriuje yra ilgalaikiai įsipareigojimai, ir nebūna taip, kad vieną dieną parduosime vienam, kitą – kitam. Parduodame pagal sutartis, kurios sudaromos nuo pusės iki dešimties metų laikotarpiui.
Trečia, yra apvaliosios medienos prekybos sistemos. Lietuva ir Lenkija prekiauja analogiškomis sąlygomis ir būdais, ko negalima pasakyti apie Latviją. Pagal registruotų pirkėjų iš valstybinių miškų skaičių turime jų apie 850. Daugiausia – smulkiojo ir vidutinio verslo atstovų. Kitaip tvarkomasi Latvijoje, kur yra vadinamasis dvidešimtuko klubas, o apvalioji mediena iš valstybinių miškų nėra perkama – tiesiog susėdama ir tam tikromis kainomis bei kiekiais pasidalijama. Tai jau įvardytume ne balansavimu ties riba, o kriminaliniu balansavimu.
E.Ryškus: Pridurčiau, kad tokia sistema skatina tik stambųjį verslą, tad atsirasti vidutiniam bei smulkiajam verslui sąlygų kaip ir nėra. O Lietuvoje tam yra visos sąlygos: bet kas panoręs užsiimti medienos verslu turėtų tik užsiregistruoti medienos pardavimo sistemoje. Būtų tik viena sunkesnė sąlyga: pirmus metus tokiems pirkėjams privalomi išankstiniai mokėjimai, bet tapus nuolatiniu pirkėju jau būtų galima gauti mokėjimo atidėjimą.
O į teiginį, kad galėtume paveikti pardavimą, atsakyčiau, kad priėjimo prie sistemos neturime. Viskas vyksta virtualioje erdvėje, ir urėdija, pateikusi tam tikrą kiekį medienos parduoti aukcione, tik jo pabaigoje sužino, kas dalyvavo, kokias kainas teikė ir kas laimėjo.
A.Šindeikis: Kokia yra urėdijų pozicija: ar norite parduoti siūlančiajam daugiausiai, ar kaip valstybinių miškų urėdijų atstovai žiūrite į didesnį tikslą?
E.Ryškus: Juk kiekviena įmonė siekia pelno.
V.Vaičiūnas: Nebuvo ginčų, kad Lietuvos, o ypač valstybinių miškų, mediena turi būti parduodama su didžiausia nauda valstybei, ypač vertinant platesniame kontekste: kad būtų sukuriama kuo didesnė pridėtinė vertė, darbo vietos, čia sumokami mokesčiai ir kt. Tik visą laiką, keičiant ir tobulinant taisykles, kildavo klausimas, kokių teisinių instrumentų turime savo dispozicijoje, kad nediskriminuodami atskirų ūkio subjektų galėtume suteikti prioritetus, kurie tarsi būtų logiški. Buvo sudarytos Vyriausybės, tarpinstitucinės darbo grupės, bet konkurencijos bei ES teisės aspektai nuolat iškildavo visu rimtumu.
Vis dėlto negalima nematyti, kad pagal dabartines taisykles medienos perdirbimo pramonei ir taip suteikta daug galimybių bei išlygų. Visų pirma – galimybė sudaryti ilgalaikes, iki dešimties metų trukmės, medienos pirkimo iš valstybinių miškų sutartis. Tokias sutartis gali sudaryti tik nuolatiniai patikimi pirkėjai (nuolat iš urėdijų perkančios, visada tvarkingai atsiskaitančios stabilios įmonės). Taip parduodama apie 60 proc. medienos. Visada raginome medienos perdirbėjus pirmiausia pasinaudoti šiomis galimybėmis, netgi iš pradžių aukcione sumokėjus didesnę kainą, kuri jau po pusmečio išsilygins pagal tuometines rinkos kainas. Taigi saugiklių yra. Turime ir Konkurencijos įstatymą, kuriame esama nuostatų, kad už pažeidimus gali būti taikomos baudos, siekiančios procentus nuo apyvartos.
R.Ašmonas: Pardavėjai nėra tik valstybiniai miškai. Šiuo metu jie pagal medienos pasiūlą sudaro apie pusę. Taigi bet koks pasikeitimas pas juos smarkiai atsilieptų ir privatiems pardavėjams. Jei kalbėsime apie pirkėjus, Latvijos metodika smarkiai profiliuoja į stambų perdirbimą, tačiau nesiryžčiau sakyti, kad smulkieji ir vidutiniai perdirbėjai būtų nereikalingi miškų ūkyje, ypač mūsų miškuose. Vėlgi ne kartą kėliau klausimą, kas Lietuvos stambiesiems perdirbėjams trukdo įsigyti medienos iš valstybinių miškų.
R.Valiūnas: Matyt, absoliučiomis kainomis įsigyti galima, bet jiems kliudo, kad negali įsigyti šiek tiek pigiau. Įsigydami pigiau, jie galėtų efektyviau reguliuoti gamybą.
R.Ašmonas: Pridėčiau – ar galime aukoti valstybės sistemą, išskirdami tam tikras grupes ir jas kažkaip subsidijuodami?
R.Valiūnas: Jei konkurencinė sistema būtų vienoda visoje Europoje ar net geriau – visame pasaulyje, šios diskusijos apskritai galėtų nebūti. Vis dėlto, nekalbant apie Kiniją, kurios galimybes visi žinome, net Latvijoje yra visokių savotiškų taisyklių ir greta turime jau ne tokią skaidrią aplinką. Taigi didžiosios įmonės Latvijoje turi galimybę medieną pasidalyti namie ir dar konkuruoti čia. Aišku, nepalaikyčiau idėjos, kad tik stambioms įmonėms būtų teikiama pirmenybė, – vienodas galimybes turėtų turėti visos Lietuvos perdirbimo įmonės, įvertinamos pagal kažkokius kriterijus. Tačiau jei galime parduoti milijoną kubinių metrų (bet kokį skaičių paėmiau), o Lietuvos galingumai yra du milijonai, tai proporcingai tą milijoną ir paskirstai.
E.Ryškus: Galime parduoti apie septynis milijonus.
V.Kraujalis: Noras, kad nupjautas medis būtų perdirbtas Lietuvoje, visiems suprantamas, tačiau pažiūrėkime, kaip susiklostė situacija Lietuvoje ir Latvijoje. Latvija nuėjo stambių medienos perdirbėjų keliu, o Lietuva – vidutinių ir smulkiųjų. Europos rinkoje smulkieji perdirbėjai išsikovojo didžiausią dalį, tai ir suteikė galimybę perdirbti daugiau lietuviškos medienos. Mūsų medienos, lyginant procentiškai, išvažiuoja labai nedaug, ir tas smulkiųjų įmonių buvimas leidžia labai racionaliai išnaudoti medieną. Asortimentavimas Lietuvoje yra vienas geresnių, tad jau patys miškininkai sukuria nemažą pridėtinę vertę. Svarbu, kad pramonininkai sugebėtų visą tą stiebą perdirbti, nes dabar dalis medienos išvažiuoja, nes mūsų pramonė neturi kam jos panaudoti.
S.Besagirskas: Žinome žemės ūkio sistemą, kai pradinė grandis subsidijuojama, tai yra ūkininkas remiamas, bet visos kitos grandys kuria gana nemažą pridėtinę vertę, nes pradinė dalis palyginti pigi. Valstybei ta subsidija atsiperka: ir produktas tampa konkurencingas, ir uždirbama per kitas grandis. Matau tendencijas, kad kitos šalys šitą mechanizmą pasigauna ir ima, gal ne taip akivaizdžiai kaip žemės ūkyje, jį taikyti ir kitose srityse. Tada visa gamyba ir paslaugos lieka šalyje ir kuriama kur kas didesnė pridėtinė vertė, jei skaičiuojama visa grandinė.
K.Dieninis: Na, su subsidijavimu būtų labai sudėtinga.
S.Besagirskas: Tai sąlyginis žodis.
K.Dieninis: ES teisė neleistų subsidijuoti miškų sektoriaus, nes tai būtų valstybės pagalba, o kažką paslėpti šiame atvirame pasaulyje būtų sudėtinga. Turėčiau kitą pasiūlymą: jei Latvijoje iš tiesų egzistuoja kone korupcinė sistema, kažkoks susitarimas tarp stambiųjų perdirbėjų, iškart sakėme – tai skųskite. Čia suveikė lietuviškas mentalitetas – nebūsime skundikai. Na, atsiprašau, jei norime vienodų konkurencinių sąlygų, kodėl neturėtume to pasakyti?

Mediena VMG vadovui Sigitui Paulauskui padėjo susikrauti kelių šimtų milijonų turtą. Tačiau žodžio “gana” jis nepripažįsta, nes sėkmingos investicijos į verslą kraują jam kaitina ne mažiau nei alpinistams – svajonės apie Everestą.

“Jūs skaičiuojate mano turtą, bet galiu pasakyti, kad šiandien virš mano galvos kabo 380 mln. Lt įsipareigojimų. Būti turtingam iš tiesų reiškia didžiulę atsakomybę”, – sako vienas turtingiausių Lietuvos verslininkų, Lietuvos medienos pramonės įmonių asociacijos „Lietuvos mediena” prezidentas, UAB „Vakarų medienos grupė” (VMG) valdybos pirmininkas, Žirginio sporto sąjungos prezidentas Sigitas Paulauskas.
Ir nors jis nestokoja įsipareigojimų bankams, o grynųjų savo piniginėje ar santaupų banko sąskaitoje sako irgi turįs “tik tiek, kiek reikia” (nes viską, ką uždirba iš vieno kurio projekto, tuoj investuoja į kitą), tačiau “Veido” skelbiamame turtingiausių žmonių sąraše jo turtas kiekvienais metais įspūdingai ūgteli. Pavyzdžiui, 2008 m. šio medienos magnato turtas buvo vertinamas maždaug 120 mln., 2010 m. – jau 187 mln., o 2012 m. – 200 mln. Lt.
Priminsime, kad pernai “Vakarų medienos grupės” pardavimo apimtys pasiekė 345 mln. Lt, o šiemet jai prognozuojama 500 mln. Lt apyvarta. Tiesa, ateityje numatomas dar didesnis augimas: grupės pardavimas iki 2015 m. turėtų pasiekti maždaug milijardą litų.

Turtėjama pamažu

“Patys matote – turtingas tapau ne per vieną dieną. Tapti turtingam – laipsniškas procesas. Ir jis turėtų būti vertinamas ne vien pinigais, bet ir per laiką išsiugdytomis savybėmis – kompetencijomis, atsakomybe, patikimumu, reputacija”, – teigia S.Paulauskas, atkreipdamas dėmesį į tai, kad kuo daugiau turto, tuo daugiau žmonių yra nuo tavęs priklausomi.
“Aš esu atsakingas už 3 tūkst. žmonių, dirbančių VMG. Tai yra kad jie laiku gautų atlyginimą. Taip pat esu atsakingas už tai, kad laiku įvykdyčiau įsipareigojimus institucijoms, kurios man paskolino pinigų”, – vardija S.Paulauskas. Ir net kelis kartus pabrėžia, kad jo tikslas – ne pinigai, ne turtas, o adrenalinas.
Iš tiesų jo nepamatysime besipuikuojančio materialiais laimėjimais: jis nesifotografuoja šalia brangių automobilių, nesigiria prabangiu gyvenimu, nesipuikuoja bulvarinių žurnalų puslapiuose. “Verslas man yra tarsi hobis – kūryba, pramoninė improvizacija. Vieniems reikia įkopti į Everestą, kitiems – kuo giliau panerti, na, o aš investuoju pinigus, ir nebūtinai savo. O tai, kas yra azartas, nebūtinai yra sveikata”, – juokauja S.Paulauskas, turėdamas omenyje kad ir naujausią investiciją – rizikingą trijų gamyklų po vienu stogu komplekso statybą Baltarusijoje, atsiėjusią apie 300 mln. Lt, gautų iš Europos plėtros ir rekonstrukcijos banko, “Landesbanko” ir savo pačių kišenės.
Atrodo, kad šis projektas visiškai pasiteisino – Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis „Vakarų medienos grupės” projektą Mogiliove nurodo kaip sėkmingiausią visų laikų Lietuvos investiciją Baltarusijoje. Sėkmės įrodymas – ir tai, kad VMG planuoja statyti dar vieną fabriką Baltarusijoje ir prognozuoja, kad iki 2016 m. į naująjį fabriką bus investuota apie 300 mln. Lt.
S.Paulauskas tikisi, kad visu pajėgumu apie 2015 m. Baltarusijoje pradėsianti dirbti „VMG Industry” suneš apie trečdalį įmonių grupės pajamų. Be to, verslininkas prasitaria, kad dairosi ir į Rusiją: jau dabar VMG plėtoja bendradarbiavimą su Rusijos banku “Sberbank”.

Daug prieštaringų žingsnių

Vis dėlto sėkmingas projektas Baltarusijoje ir ateities planai Rusijoje ne visiems kelia susižavėjimą: S.Paulauskas ne kartą kaltintas tuo, kad išveža investicijas iš Lietuvos, ieško lengvesnių pinigų. Be to, jam ne kartą prikišta, esą savo verslui mūsų šalyje jis mėgina gauti išskirtines sąlygas. Galiausiai S.Paulauskui dažnai užduodamas klausimas, ar tikrai sąžiningai jis užsidirbo savo pirmąjį milijoną.
Į visa tai verslininkas atsako trumpai: jis niekada nebando nuslėpti tiesos, net jei ji nėra maloni. “Žinoma, kad investuojame ten, kur tam sudarytos palankesnės sąlygos. Tačiau tai nereiškia, kad remiame Baltarusijos valdžią. Žinoma, labiau norėtųsi naujas daro vietas kurti Lietuvoje, ir galvodami apie naujas gamyklas pirmiausia ieškojome galimybių jas statyti mūsų šalyje. Tik tada, kai įsitikinome, jog Lietuvoje tokios statybos nepavyks, ėmėme dairytis naujų kelių. O kadangi esame “Ikea” partneriai, judame tomis pačiomis kryptimis kaip ir šis koncernas”, – sprendimą naujų darbo vietų pasiūlyti baltarusiams, o ne lietuviams, aiškina S.Paulauskas.

Nors didieji medienos perdirbėjai skundžiasi medienos stygiumi, ekspertų teigimu, kasmet šalyje pagaminama daugiau medienos nei reikia šalies rinkai, o perdirbėjų siekis riboti medienos prekybą yra nepagrįstas.

„Lietuvoje medienos yra pakankamai. Nėra tik tokios medienos, kurios kaina patenkintų medienos perdirbėjų poreikius, – teigia UAB „Miško darbai“ vadovas Vidmantas Jusas – Kažkodėl medienos užsienio perdirbėjams Lietuvoje yra pakankamai“.

Miškų urėdijos rinkai siūlo daugiau medienos nei reikia. Pastaraisiais metais aukcionuose visa mediena net nenuperkama. Kai kurios įmonės pačios riboja medienos supirkimą dėl per didelės pasiūlos, jų sandėliai užversti apvaliąja mediena. Ekspertų teigimu, Seimo narių siūlomas Lietuvos miškų įstatymo papildymas, kuriuo siekama pirmumo teisę įsigijant medieną suteikti apdirbimo įmonės, vykdančioms veiklą Lietuvos teritorijoje, tik sudarytų palankias sąlygas karteliniams susitarimams, netoleruojamam paslėptam subsidijavimui valstybės biudžeto sąskaita.

„Jeigu ne užsienio medienos įmonės, Lietuvos miško savininkai jau seniai būtų bankrutavę. Lietuvos perdirbėjai medieną nori gauti labai pigiai. Nors pataisos tiesiogiai neliečia privačių miško savininkų, reikėtų pagalvoti ir apie visos šalies medienos rinką“, – teigia UAB „Dzūkijos miškas“ vadovas Sergejus Lavrenovas.

Miško savininkų teigimu, medienos perdirbėjai tokiomis priemonėmis stengiasi sumažinti ne tik miškų urėdijų užaugintos medienos, bet ir privačių miško savininkų produkcijos kainas. Tai turėtų įtakos visom miškų sektoriaus bendrovėms.

Nuotraukoje matomos vienos didžiausių šalyje medienos perdirbėjų UAB „Likmerė“ atsargos, ekspertų vertinimu, patvirtina, kad medienos stygiaus nejaučia ir Lietuvos perdirbėjai.

Primename, kad medienos perdirbėjai yra išsakę pasipiktinimą dabartine medienos prekybos sistema ir teigę, kad neva yra priversti pirkti perdirbtą lietuvišką medieną iš Latvijos ar Lenkijos. Miškų savininkai teigia nesuvokiantys, kaip gali būti, kad užsienio įmonės brangiau moka už lietviškus rąstus, juos du kartus transportuoja ir pedirba Lenkijoje ar Latvijoje, o tuo pačiu sugeba pelningai parduoti verkšlenantiems lietuviams.

Šis papildymas turės pasekmių ir šalies ekonomikai – urėdijų pajamos mažėtų, gali būti atleidžiami darbuotojai, o kai kurios urėdijos ne tik nesumokės įvairiausių mokesčių, bet ir turės būti subsidijuojamos iš valstybės biudžeto. Šiuo metu mokesčiai, nuo pajamų gautų už parduotą apvaliąją medieną, sudaro didžiąją dalį visų į šalies biudžetą urėdijų sumokamų mokesčių.

Užuot deginę šiaudus, gluosnius arba miško kirtimo atliekas, tokias kaip šakos bei kelmai, Lietuvos biokuro gamintojai šiandien pretenduoja į tą pačią medieną, kaip ir baldininkai. Kokios to pasekmės?

Šiaudų granulių gamintojų produkcija Lietuvoje nereikalinga – didžioji jos dalis iškeliauja į Lenkiją, Vokietiją, Daniją bei kitas Europos šalis tiek kaip biokuras, tiek kaip kraikas žirgams. „Lietuvoje šiaudų granulės praktiškai niekam neįdomios, nors specialistų skaičiavimais, kūrenant vien šiaudų granulėmis pakaktų padengti ketvirtadalį viso reikiamo šilumos kiekio Lietuvoje“, – tvirtina 5 tūkst. tonų šiaudų granulių per metus pagaminančios ir viską eksportuojančios įmonės „Eurotiltas“ direktorius Darius Kelermanas.
Problema ta, kad Lietuvoje statomos pačios pigiausios biokuro katilinės, sugebančios deginti tik medieną. Tuo tarpu šiaudų kūrenimui tinkantys katilai brangesni, todėl jų Lietuvoje vos vienas kitas, nors galimybių apsirūpinti atsinaujinančiu biokuru turėtume daug – Lietuvoje kasmet užauga nuo pusės iki dviejų milijonų tonų šiaudų, kuriuos būtų galima perdirbti į granules. Didžioji dalis dabar tiesiog supūva laukuose. Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas Vytautas Stasiūnas lygina, kad mes praktiškai nepradėjome naudoti šiaudų biokurui gaminti, o Danija jų sukūrena apie 2 mln. tonų. Danai perdirba net 90 proc. visų šiaudų.
„Norėčiau pabrėžti, kad iš medienos gaminamą biokurą taip vadinti galima sąlyginai. Įsivaizduokite, kiek metų turi praeiti, kad medis užaugtų. Tikrasis biokuras tas, kuris tiesiogiai atsinaujina – užauginame duonelę, nupjauname ir vėl turime kurą“, – akcentavo D.Kelermanas.

Konkuruoja dėl tos pačios medienos

Katilams nesant pritaikytiems deginti šiaudus, šiandien pagrindinis biokuro šaltinis Lietuvoje yra mediena. Tačiau biokuro plėtra neramina medienos pramonės atstovus. Jie skundžiasi, kad jau šiandien biokuro gamintojai kėsinasi į plokščių gamintojų naudojamą medieną, o ateityje plečiantis biokuro gamybai ši problema taps dar aštresnė. Mediena, kuri galėtų būti panaudojama aukštesnės pridėtinės vertės produktams, išrūksta per kaminus, o miško kirtimo atliekos šakos ar kelmai lieka pūti miške.
„Medienos, kurią sugeneruoja Lietuvos miškai, pakaktų visiems, jei ji būtų protingai paskirstoma: ir baldų, ir statybinių medžiagų, ir kuro gamintojams. Jei į katilus pakliūtų ne aukštos pridėtinės vertės produktams tinkama mediena, o ta, iš kurios nieko negalima pagaminti, viskas būtų gerai. Tačiau šiandien Lietuvoje šitaip nevyksta. Baimė gimsta iš to, kad matome tendenciją Lenkijoje, kur aukščiausios kokybės rąstai keliauja į smulkintuvus“, – pabrėžė asociacijos „Lietuvos mediena“ direktorius Raimundas Beinortas.
Biomasės energetikos asociacijos LITBIOMA direktorius Aleksas Jakštas ginasi, kad biokurui gaminti didesnė dalis panaudojama prasčiausios kokybės medienos. „Pati biokuro energetika paremta principu, kad turi būti naudojama pačios prasčiausios kokybės mediena – miško kirtimo ir medienos pramonės atliekos bei malkinė mediena. O kad pačios žemiausios kategorijos malkinę medieną gali naudoti ir plokščių pramonė, tai jau kitas klausimas. Supriešinti plokščių pramonę su biokuro gamintojais neteisinga ir netoleregiška, nes atsinaujinanti energetika iš principo yra Lietuvos politika ir ta konkurencija išpūsta. Galėtų ir biokuro gamintojai skųstis, kad plokščių gamintojai perka malkinę medieną, o kodėl jie nenori pirkti plokštinės medienos?“, – aiškina A.Jakštas.
Tačiau medienos pramonės atstovai ir miškininkai tvirtina, kad skirtumas tarp malkinės ir plokštinės medienos yra menamas. „Susitarimo reikalas, ar parduodamas medieną pardavėjas deklaruoja, kad tai malkinė, ar plokščių mediena“, – pabrėžia R.Beinortas.
Kad biokuro gamintojai ir plokščių gamintojai pretenduoja į tą pačią medieną patvirtina ir miškininkai. „Tiek katilinės, tiek plokščių gamintojai naudoja tą pačią medieną – malkinę, dar vadinamą plokščių mediena. Nežinau, kas sugalvojo du pavadinimus, bet plokštinė ir malkinė mediena yra ta pati, tik kai mediena parduodama katilinėms, užrašoma jog tai malkinė mediena“, – pasakojo miško savininkų kooperatyvo „Aukštaitijos šilas“ direktorius Saulius Tirevičius.
Tiesa, pasak jo, šiandien aršios konkurencijos tarp abiejų pirkėjų grupių dar nėra, nes šiuo metu Lietuvos rinka užversta pigiomis skiedromis iš Baltarusijos. Tačiau ateityje, plečiantis biokuro gamybai, konkurencija gali paaštrėti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-40) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvoje turime Energetikos ministeriją, Energetikos institutą, daugybę energetiką lyg ir išmanančių mokslininkų, taip pat begalę kandidatų į Seimą, kurie aiškina žinantys daug tiesiog tobulų energetikos ūkio receptų.

Taigi tiek daug išminčių, o visa mūsų energetikos sistema yra visiškas “blūdas”, arba tiesiog pavyzdys, kokia ji neturėtų būti: už dujas mokame brangiausiai, už centrinį šildymą – taip pat, daugiabučių namų renovavimo sistema labiausiai nevykusi Europoje, visi elektros projektai nukreipti tik į labai tolimą ateitį, o šiuo metu didžiąją dalį elektros energijos importuojame iš Rusijos.
Tačiau net ir toks lindėjimas visiškoje skylėje nenumaldo skirtingo plauko šnekėtojų įkarščio kalbėti ir siūlyti dar daugiau pseudoidėjų. Dabar naujausias mados klyksmas – skelbti esą išganingą idėją, kad visai Lietuvai visas centrinio šildymo katilines kuo skubiau reikėtų perorientuoti prie biokuro. Vadinasi, mūsų šildymo ūkyje prasidės nauja revoliucija. Pasak pseudožinovų, po šios revoliucijos visi daugiabučiuose gyvenantys žmonės už šildymą mokės gerokai mažiau, nei moka dabar, be to, bus sukurta tūkstančiai darbo vietų ir vėl sužaliuos tūkstančiai hektarų dirvonuojančios žemės.
Galiu iš nemenkos sumos lažintis, kad bent Lietuvoje to tikrai nebus. Kodėl taip teigiu? Todėl, kad turiu patirties: pats savo būstą šildau biokuru ir žinau, kad per pastaruosius šešerius metus tas biokuras pabrango kone 60 proc., nors jokio pagrindo tokiam brangimui nebuvo: tiesiog brango dujos, brango nafta, brango mediena, brango ir biokuras.
Taigi paprognozuokime, kaip viskas Lietuvoje rutuliotųsi, jei dauguma net didžiųjų miestų katilinių pereitų prie katilų kūrenimo biokuru. Žinome, kokia korupcija yra mūsų miškų ūkyje, taip pat ir biokuro rinkoje, tad nesunku nuspėti, kad smarkiai išaugus biokuro paklausai jo kaina imtų didėti neįsivaizduojamais tempais. Be to, pačių katilinių modernizavimas, tai yra esamų katilų keitimas į naujus, deginančius biokurą, kainuos didžiulius pinigus, todėl visiškai aišku, jog daugiabučių gyventojams mokesčiai už šildymą tikrai nesumažės. O gal net padidės. Ir tai žmonėms reikia pasakyti jau šiandien, o ne kažkada, kai šilumos ūkyje atliksime revoliuciją ir prisipirksime naujos brangios įrangos.
Ir gal bent praėjus 22 metams po nepriklausomybės atkūrimo mes jau galėtume liautis eksperimentuoti. Pasaulyje tų eksperimentų jau būta tūkstančiai, klaidų – taip pat, tad gal mums nereikėtų savo kailiu išbandyti visų klaidų. Turime tikrai gražių pavyzdžių, kaip savo energetikos sistemą sustygavusios išsivysčiusios valstybės, tarkime, Danija ar Suomija. Kas mums trukdo iš jų mokytis? Ten jau seniai išrasti visi būdai, kaip energiją efektyviau naudoti ir kaip už ją kuo mažiau mokėti. O mes vis išradinėjame dviračius ir vis laipiojame ant tų pačių grėblių.
Nors kartais net ir į Suomiją ar Daniją dairytis nereikia, užtenka pažiūrėti, kaip savo šilumos ūkį susitvarkiusi, pavyzdžiui, Utena. Padarykime keletą kosmetinių patobulinimų ir pasitelkime jį kaip pavyzdinį modelį, kad ir kiti miestai bei rajonai žinotų, kaip siekti, kad bent už šildymą gyventojai mokėtų mažiausią kainą.

BFL

60 proc. apvaliosios medienos, pagamintos valstybiniuose miškuose, bus parduodama ilgalaikėmis sutartimis. Tokio sutarimo link krypsta Vyriausybė ir medienos gamintojai.

“Dalinis kompromisas yra, bet ne visiškai tas, kurio norėjome. Mūsų noras buvo, kad, kaip kaimyninėse šalyse, Latvijoje ir Estijoje, dalis medienos parduodama įmonėms, kurios turi savo gamybinių pajėgumų Latvijos ar Estijos teritorijoje, tai yra apsaugoma vietinė pramonė, kad jinai apsirūpintų žaliavomis”, – pirmadienį, po Vyriausybės pasitarimo, sakė asociacijos “Lietuvos mediena” prezidentas Gintautas Pangonis.

Jis patikslino, kad 60 proc. medienos bus parduodama ilgalaikėmis sutartimis. Tiesa, anot G. Pangonio, pramonininkų toks sprendimas nelabai tenkina.

“Negalime apsirūpinti mediena atsiveždami iš kaimyninių šalių, nes Latvijoje ar Estijoje tai ribojama, turi turėti gamybinių pajėgumų Latvijos ar Estijos teritorijoje. Mes savo medieną parduodame lengvai, gali išvežti bet kas, kas nori”, – kalbėjo “Lietuvos medienos” prezidentas.

Jis sakė sieksiąs, kad naujoji tvarka iš dalies būtų aprašyta medienos pirkimo taisyklėse, o ateityje būtų pasiekta geresnių rezultatų.

G. Pangonis priminė, kad Lietuvos baldų, medienos, popieriaus pramonė yra viena didžiausių Baltijos šalyse ir sukuria daugiau kaip 4 proc. BVP.

Asociacijos “Lietuvos mediena” direktorius Raimundas Beinortas kalbėjo, kad Vyriausybė susirūpinusi esame situacija.

“Čia yra pridėtinės vertės grandinė, ir Vyriausybė turi pati apsispręsti, kurioje vietoje jinai atsistos- ar nugriebs grietinėlę prekiaudama tiktai apvaliais rąstais pačios grandinės pradžioje, ar ji atsistos randinės gale, kur rąstai sukuria labai didelę pridėtinę vertę”, – teigė R. Beinortas.

Komentuodamas, kiek realios naudos duotų sprendimas 60 proc. medienos parduoti ilgalaikėmis sutartimis, R. Beinortas sakė, kad galutinio sprendimo dar nėra, Apvaliosios medienos pardavimo iš valstybinių miškų taisyklės esą ne Vyriausybės kompetencijos klausimas, tai reglamentuoja aplinkos ministras įsakymai.

“Vienokie ar kitokie pasiūlymai remti nacionalinę pramonę tam tikrais aspektais gali kirstis arba kertasi su Konkurencijos įstatymu, o jame yra numatytos išimtys, tai yra tokie atvejai gali būti, jeigu tai numato šalies įstatymai. Kada pradedama galvoti apie tai, iš karto šis klausimas pakyla į tą lygį, kur kalbama apie įstatymų leidybą ir siūlymus įstatymus keisti. Dėl to šis klausimas atkeliavo į Vyriausybę, o Aplinkos, Ūkio ministerijos lygiu, dar žemesniu lygiu – pramonės ir miškų valdytojų lygiu, jis gvildenamas pakankamai seniai, bet, matyt, mums šiek tiek trūksta raumenų, kad priimtume sprendimus, todėl jisai atkeliavo į Vyriausybę”, – aiškino R. Beinortas.

Šiemet medienos perdirbimo sektorius didės 10–15 proc., tačiau tas didėjimas būtų dar didesnis, jei valstybei priklausantys miškai būtų ne švaistomi orui šildyti, o paverčiami naujomis darbo vietomis ir papildoma pridėtine verte.

Medienos perdirbimo sektorius didėja metai iš metų, ir gana stipriai. Didės jis ir 2011 m. Tiek iki krizės, tiek per krizę pirminio medienos perdirbimo sektorius kasmet didėdavo 18–20 proc. per metus. Baldų gamybos sektorius, bent jau iki 2008-ųjų, didėdavo ir po 24, po 25 proc., šiemet taip pat planuojama nemaža plėtra. Tačiau ne tokia, kokia galėtų būti, jei tam būtų sukurta valstybės strategija.

Nėra ilgalaikio žvilgsnio

Medienos perdirbimo sektorių nagrinėjame ne atsitiktinai. Jis yra vienas svarbiausių, kalbant apie eksportą (po naftos, chemijos pramonės). O tie sektoriai, kurie susiję su eksportu, yra ir stabiliausi, ir labiausiai lemia visos Lietuvos ekonomikos būklę.
Medienos perdirbimo sektorius per krizę smuko tik todėl, kad su problemomis susidūrė mažosios, į vidaus rinką, o ne į eksportą orientuotos įmonės. Tuomet jos išgyveno labai sunkų laikotarpį: dalis jų visai bankrutavo ir išnyko, kitos turėjo greitai persiorientuoti ir rasti naujų nišų.
Tačiau to nepasakysi apie įmones, kurios susijusios su eksportu. Jos ir iki krizės, ir po jos visuomet turėjo savo pirkėją. Pavyzdžiui, didžiosios baldų įmonės gali jaustis ramios, nes turi ilgalaikes sutartis su “Ikea”, kuri Lietuvoje kažkodėl dažnai prilyginama “baubui”, bet iš tiesų labai prisideda prie Lietuvos BVP ir apskritai pramonės sektoriaus didžiųjų įmonių stabilumo ir net pelningumo. Galima sakyti, būtent dėl to jos visuomet turėjo pinigų toliau investuoti ir plėstis net sunkiausiu laikotarpiu.
Kas laukia šiemet? Vakarų medienos grupės valdybos pirmininkas Sigitas Paulauskas prognozuoja, kad šiemet medienos perdirbimo sektorius didės apie 10–15 proc., vadinasi, tiek, kiek ir pernai. Be to, geri laikai sugrįš ir mažosioms įmonėms. Jo nuomone, atsigaunant statyboms, vėl atsiras gamintojų, kurie gamins produktus vietos rinkai – langus, duris, grindis. Didžiosios Lietuvos kompanijos – Grigiškės, Vilniaus baldai, SBA, Vakarų medienos grupė ir kitos jau planuoja naujas investicijas, galvoja apie modernizaciją.
“Tačiau plėtra būtų dar didesnė, jei turėtume ilgalaikę strategiją, kaip šis sektorius turėtų plėtotis per ateinančius 5–10 metų, kaip jis turėtų klasterizuotis, kaip jame turėtų atsirasti kiti komponentai, ne vien mediena. Juk kad produktas atsidurtų prekyboje, vien jos neužtenka. Reikalingas ir plastikas, dervos, stiklas, klijai. Į šio sektoriaus veiklą turėtų įsitraukti ir aukštosios mokyklos, rengiančios inžinierius, dizainerius”, – trūkumus vardija S.Paulauskas.
Tiesa, bendradarbiavimas tarp aukštųjų mokyklų ir asociacijos “Lietuvos mediena” egzistuoja. Tačiau kalbant apie prioritetus paskirstant žaliavas, iš valstybės sektoriaus ilgalaikės strategijos nėra.

Eksportuojama žaliava nekuria pridėtinės vertės

Čia vienu metu egzistuoja kelios problemos. Pirmiausia žaliavas aprūpinimui Lietuvoje daugiausia perka ne perdirbėjai, o tarpininkai – su Lietuvos pramone niekaip nesusijusios įmonės. O gamybinės įmonės, bent jau pernai, per konkursus nenusipirko nieko, tad bus priverstos arba riboti gamybą, arba žaliavą pirkti brangiau ir iš svetur.
Tai reiškia, kad visa žaliava, kuri galėtų būti perdirbta Lietuvoje ir eksportuojama kaip produkcija, dabar iškeliauja iš Lietuvos pradinio pavidalo, nekurdama jokios pridėtinės vertės. Net jeigu medieną įsigyja tarpininkai, tai jie ją irgi arba išveža iš šalies, arba parduoda vietos gamintojams, bet jau už didesnę kainą.
Žaliavos pirkimas Latvijoje, Estijoje ir Lenkijoje yra reglamentuotas, tuo tarpu Lietuvoje viskas palikta savieigai. Pavyzdžiui, Latvijoje gamintojai deklaruoja savo gamybinius pajėgumus ir dalyvauja žaliavos įsigijimo konkurse. Tokias taisykles Europos Komisijai buvo apskundę tarpininkai, tačiau jie nieko nepešė – EK patvirtino, kad taisyklės jokiems aktams neprieštarauja, ir kad visiškai normali praktika, jog valstybė tokiu būdu rūpinasi papildomos vertės sukūrimu.
Lietuvoje tokioms nuostatoms neprieštarautų net valstybinė miškų urėdija – jie sutiktų, kad konkursuose dalyvautų perdirbėjai – ar tai būtų mechaninis apdirbimas, ar lentpjūvės, ar lukštenimas, ar kitos įmonės – prieš tai deklaravę savo gamybinius pajėgumus ir nurodę, kiek ir kokios žaliavos jiems reikia, kad šiuos planus įgyvendintų.
Pas mus situacija kitokia. Mes savo gamybos pajėgumus jau pradėjome rikiuoti kaimyniniuose kraštuose, o ne Lietuvoje, nes šalyje mūsų – medienos perdirbėjų – sektorius yra tarsi ignoruojamas.
Yra ir kitas aspektas, kuris tai skatina. Tai – bioenergetika. Tačiau blogai, kad jai naudojami resursai, kurie dar tiktų perdirbti, o dabar jie tiesiog sudeginami.
Sudegintas kubinis metras medienos nesukuria nė vienos darbo vietos, tiesiog sušildo orą. O vienas kubinis metras perdirbti skirtos medienos sukuria, ekspertų skaičiavimais, 27 naujas darbo vietas, be to, skirtinguose sektoriuose 10 proc. išaugina pridėtinę vertę.
Pavyzdžiui, iš valstybinių ir privačių miškų Lietuva šiais metais turės apie 6 mln. kubinių metrų medienos. Tačiau, deja, nėra reglamento, kaip ją tinkamiausiai panaudoti, nors už tai turėtų būti atsakingas ne kas kitas, o Lietuvos Vyriausybė.