Shutterstock nuotr.

Rasa VAITKEVIČIENĖ

„Lietuva šiandien stokoja susipratusio elito ir aristokratijos, kurių mąstymas neapsiribotų kadencijomis“, – atrodo, kad šis Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidento Roberto Dargio pastebėjimas šiemet taps metų fraze: į kurią valstybės veiklos sritį bestum pirštu, visoms tiktų.

„Mąstymo kadencijomis“ pasekmės itin skaudžios sveikatos priežiūros srityje. Sparčiai didėja valstybės išlaidos sveikatos priežiūrai. Visuomenė sensta. Gilėja praraja tarp gyventojų poreikių sveikatos priežiūrai ir valstybės galimybių juos finansuoti.

Įteisins kyšininkavimą?

Patylomis būgštaujama, kad artėja sveikatos sistemos krizė: ar po keleto metų valstybė pajėgs užtikrinti nemokamą gydymą visiems savo piliečiams? Ragindami veikti, siūlydami konkrečius žingsnius, ekspertai, medikai mina sveikatos politikų ir valdininkų slenksčius. Tačiau dėl sveikatos politikos tęstinumo stokos esminių sprendimų Lietuvoje vis nėra.

Ką tik vietoj rimtų, esminių sprendimų sulaukėme dar vienos imitacijos – VTEK siūlymo oficialiai įteisinti pacientų pinigines dovanas medikams.

Ką tik vietoj rimtų, esminių sprendimų sulaukėme dar vienos imitacijos – VTEK siūlymo oficialiai įteisinti pacientų pinigines dovanas medikams.

Tokį valdininkų užmojį net ir Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Antanas Matulas pavadino absurdišku, profanuojančiu pačią problemą. „Siūloma įteisinti tai, su kuo valstybė nesusitvarko, – kyšius, net neišsiaiškinus, dėl ko žmonės tuos kyšius duoda“, – aštriai VTEK siūlymą įvertino Seimo narys.

Būtini skaidrūs ir legalūs sveikatos sistemos finansavimo pokyčiai. Tokie pasiūlymai yra parengti ir ne kartą išdėstyti sveikatos valdininkų, politikų, medikų, įstaigų vadovų oficialiuose susitikimuose, tačiau realių, pacientui juntamų sprendimų priimta nebuvo.

Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos prezidentas Laimutis Paškevičius pastebi, kad mūsų šalis tebėra vienintelė Europos Sąjungos valstybė, kurioje iki šiol nesiryžtama nelegalius ir neoficialius mokėjimus paversti legaliomis ir oficialiomis priemokomis: įvesti papildomą savanorišką sveikatos draudimą ir sveikatos priežiūros sektorių padaryti skaidresnį, ekonomiškai tvaresnį, aukštesnės kokybės, saugesnį.

„Sveikatos priežiūros sektorių įvairūs korupcijos tyrimai jau antrą dešimtmetį įvardija kaip la­biau­siai korumpuotą, kuriame klesti nelegalūs ,atsilyginimai už paslaugas. Visa tai neabejotinai neigiamai veikia tiek valstybinius, tiek privačius paslaugų teikėjus“, – mano L.Paškevičius.

Atsiliekama šviesmečiais

Iš asociacijos prezidento pateiktų duomenų aiškėja, kaip smarkiai šioje srityje atsiliekame nuo Eu­ropos. Lietuvoje privatus sektorius sveikatos priežiū­ros srityje tesudaro 7–8 proc., kai Europos Są­jungos šalių vidurkis – apie 40–50 proc. ES valstybėse privatūs paslaugų teikėjai yra lygiaverčiai sveikatos sistemos dalyviai ir vidutiniškai sudaro apie 90 proc. pirminės asmens sveikatos priežiūros paslaugų rinkos (Lietuvoje – apie 30 proc.); apie 50 proc. am­bu­latorinių konsultacijų rinkos (Lietuvoje – apie 8 proc.); apie 50 proc. dienos chirurgijos paslaugų rinkos (Lietuvoje – apie 15 proc.); apie 30 proc. stacionarinių paslaugų rinkos (Lietuvoje nesiekia 1 proc.).

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 2013 m. ES vienam šimtui stacionaro lovų teko 33,64, o Lietuvoje – vos 1,56 privačios stacionaro lovos. ES šalių statistika rodo, kad Lietuvoje privati stacionarinė pagalba yra viena silpniausiai išplėtotų ir pacientams sunkiausiai prieinamų tarp visų ES valstybių.

Daugumoje ES valstybių pacientams sudarytos sąlygos vienodais pagrindais rinktis valstybinių ir privačių sveikatos priežiūros įstaigų teikiamas paslaugas bei gauti apmokėjimą už jas iš valstybinių sveikatos draudimo fondų. Lietuvoje stacionarinis sektorius vis dar yra valstybės monopolizuotas, privačių įstaigų neįsileidžiama.

Plėtros metmenys dūli stalčiuje

Esama padėtis netenkina ir pacientų atstovų. Lietuvos pacientų organizacijų atstovų tarybos pirmininkė Vida Augustinienė jau prieš ketverius metus ragino, kad valstybė turėtų nedelsdama priimti strateginį sprendimą įvesti papildomą sveikatos draudimą: tai mažintų pacientų išlaidas ir nelegalius mokėjimus.

„Visos Europos valstybės siekia, kad sveikatos priežiūros paslaugos ir finansavimas joms būtų teikiama vienodomis sąlygomis, nesvarbu, įstaiga valstybinė ar privati.

Visos Europos valstybės siekia, kad sveikatos priežiūros paslaugos ir finansavimas joms būtų teikiama vienodomis sąlygomis, nesvarbu, įstaiga valstybinė ar privati.

Svarbu, kad tos paslaugos būtų kokybiškos, kvalifikuotos ir kad žmogus jas gautų laiku. O kai pas mus nėra vienodų sąlygų – praktiškai nėra ir konkurencijos. Privačios įstaigos turi puikią aparatūrą, kvalifikuotų gydytojų, tačiau su jomis nesudaromos stacionarinių paslaugų su­tartys. Valstybės institucijos nenori, kad žmogus tu­rėtų laisvę rinktis tą gydymo įstaigą, kuri jam labiau patinka“, – pastebi pacientų atstovė.

V.Augustinienė apgailestauja, kad šiandien, 2016-aisiais, nė per žingsnį nepasistūmėta įgyvendinant prieš penkerius metus Seimo patvirtintą do­kumentą – 2011–2020 m. Lietuvos sveikatos siste­mos plėtros metmenis. O ten, be kita ko, siūlyta sudaryti lygias konkurencines ir veiklos sąlygas, vienodas galimybes valstybės ir privataus sektoriaus įstaigoms, skatinti privačių pirminės sveikatos priežiūros įstaigų plėtrą, netgi ketinta sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis sudariusioms privačioms medicinos įstaigoms leisti panaudos teise naudotis savivaldybių kilnojamuoju ir nekilnojamuoju turtu.

Tačiau po praėjusių rinkimų naujos kadencijos Seimo sveikatos politikai rinkosi kardinaliai kitus prioritetus. Metmenys dulka stačiuose, o vienas pa­grindinių pacientų lūkesčių – lygios galimybės gauti paslaugas tiek valstybinėse, tiek privačiose sveikatos priežiūros įstaigose – nėra užtikrintas iki šiol.

Didžiausios bėdos – tai sveikatos politikos tęstinumo stoka (trys socialdemokratų sveikatos ministrai kiekvienas vykdė priešingą politiką, ankstesnio Seimo priimti dokumentai buvo ignoruojami); mažėjantis finansavimas: žadėta sveikatos apsaugai skirti 4,2 proc. bendrojo vidaus produkto (2012 m. buvo 4,1 proc.), tačiau šiemet skirta tik 3,9 proc.; privačias medicinos įstaigas diskriminuojanti sveikatos politika, sukurianti kliūtis investicijoms į sveikatos sistemą.

Tad ką reikėtų daryti toliau? Viena vertus, teorinių strategijų ir metmenų jau turime per akis. Kita vertus, privačios medicinos atstovai, seniai ra­gi­nan­tys imtis pribrendusių permainų, turi ką pasiūlyti.

Sprendimų yra – nėra valios

Štai kai kurie Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos prezidento L.Paškevičiaus siūlymai: sudaryti ne teorines, o realias galimybes pacientams rinktis privačią ar valstybinę sveikatos priežiūros įstaigą ir gauti ligonių kasų apmokėjimą už paslaugas. Užtikrinti ekonomikos dėsnių ir konkurencijos veikimą sveikatos priežiūros sektoriuje, įdiegti skaidrią, ekonominiais skaičiavimais pagrįstą sveikatos priežiūros paslaugų kainodarą.

Taip pat L.Paškevičius siūlo atsisakyti valstybės investicijų programų bei kitų neskaidriai vykdomų, konkurenciją iškreipiančių finansinių išteklių pa­skirstymo instrumentų, šias lėšas įtraukiant į Pri­valomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą.

Papildomų investicijų į sveikatos paslaugų sekto­rių galima pritraukti nelegalius atsiskaitymus pa­verčiant legaliomis priemokomis už sveikatos priežiūros paslaugas, išskyrus būtinąją medicinos pa­galbą bei apsaugant socialiai pažeidžiamas visuomenės grupes. Raginama leisti veikti fizinių ir juridinių asmenų papildomo (savanoriško) sveikatos draudimo mechanizmui.

Taip pat siūloma pakeisti sutarčių su ligonių teritorinėmis kasomis sudarymo tvarką bei kitus teisės aktus, užtikrinant, kad pacientams sveikatos priežiūros paslaugos vienodais pagrindais būtų kompensuojamos tiek valstybinėse, tiek privačiose gydymo įstaigose.

„Esminiai pokyčiai sveikatos priežiūros sektoriuje galimi tik tuomet, jei iš tiesų bus siekiama orienta­cijos į paciento poreikius, sprendimų priėmimo skaidrumo, paslaugų kokybės ir valdymo efektyvumo. Tuomet pacientas taps tikra, o ne tik komunikuojama sveikatos reformos ašimi, o sveikatos priežiūros sektorius priartės prie ekonominiais pagrindais veikiančio šalies ūkio. Tada ir viešųjų finansų poreikis taptų mažesnis, nes jie būtų naudojami efektyviau, be to, būtų pritraukta papildomų privačių finansavimo šaltinių“, – įsitikinęs L.Paškevičius.

Tad pasiūlymų ir vizijų, kaip reikėtų gerinti šlyjančią šalies sveikatos apsaugos sistemą, turime. O netrukus paaiškės, ar sulauksime žmonių, pasiryžusių įgyvendinti esmines permainas, ar užderės tik dar vienos kadencijos politikų.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Pirmoji Lietuvoje prieš dešimtmetį įdiegusi efektyvią insulto valdymo organizavimo sistemą Klaipėdos universitetinė ligoninė svariai prisidėjo prie to, kad Klaipėdos mieste 40–50 proc. sumažėjo mirštamumas nuo galvos smegenų insulto.

Rasa Vaitkevičienė

Ši liga mūsų šalyje iki šiol yra pavojingiausia ir sukelianti sunkiausias pasekmes. Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, per metus Lietuvoje insultas ištinka 20 tūkst. žmonių, iš jų daugiau kaip 3 tūkst. miršta.

Ir šiandien greitosios medicinos pagalbos medikai insulto ištiktus klaipėdiečius pirmiausia veža į Klaipėdos universitetinę ligoninę, nes čia sutelkti visi reikiami gydytojai specialistai, tai daugiaprofilinė ligoninė, kuri turi stiprią tyrimų laboratoriją, neurologų ir neurochirurgų komandą bei ilgametę skubios pagalbos patirtį.

Perpus sumažėję klaipėdiečių mirštamumo nuo šios ligos rodikliai – iškalbingi. Tad drąsiai galima teigti, kad Klaipėdos universitetinės ligoninės (KUL) insultų valdymo sistemos modelis ir čia suformuotas modernus mokslinis, kompleksinis požiūris į šio profilio pacientų gydymą pasiteisino. Tai patvirtina ir kiti rezultatai: sutrumpėjo pacientų gydymo trukmė, greičiau atsikuria sutrikusios jų funkcijos, sumažėjo ankstyvasis ūmiu galvos smegenų insultu sergančių pacientų mirštamumas.

Pirmoji šalyje insulto valdymo sistema pasiteisino

KUL Nervų ligų ir reabilitacijos departamentas – didžiausias neurologinius pacientus gydantis centras Vakarų Lietuvoje. Per metus kvalifikuota medicininė pagalba čia suteikiama daugiau nei 4 tūkst. pacientų.

Modernaus mokslinio, kompleksinio požiūrio į neurologijos plėtrą KUL pagrindai padėti 1995 m., pradėjus vykdyti Pasaulio sveikatos organizacijos Europos regioninio biuro iniciatyvą „Galvos smegenų kontrolės ir profilaktikos programa“.

Šioje programoje darbavęsi aukščiausio lygio specialistai – KUL vadovas profesorius habilituotas daktaras Vinsas Janušonis, Insultų skyriaus vadovas, medicinos mokslų daktaras, docentas, gydytojas neurologas Henrikas Alfonsas Kazlauskas, Miego medicinos centro vadovas, habilituotas medicinos mokslų daktaras, profesorius, gydytojas kardiologas Giedrius Varoneckas drauge su patyrusiais neurologais sukūrė organizacinę galvos smegenų insulto valdymo sistemą, kuri aprėpė insulto kontrolę, praktinius ryšius su greitosios medicinos pagalbos medikais, ligoninės priėmimo skyriumi, tolesnę pacientų stebėseną bei slaugą ir šios srities mokslinį tiriamąjį darbą.

Viena pirmųjų Lietuvoje Klaipėdos universitetinė ligoninė įkūrė Insulto skyrių su 30 lovų, dar tiek pat jų buvo skirta poinsultinei reabilitacijai. Per dešimtmetį ne kartą įsitikinta kompleksinės pagalbos insulto ištiktiems pacientams modelio veiksmingumu, tad šiuo metu ligoninė yra sukaupusi didelę šio profilio pacientų diagnostikos ir gydymo patirtį.

Sukaupta ir moderni įranga, ir patirtis

Šiandien KUL Insultų skyriuje tiriami ir gydomi pacientai, sergantys ūminiais galvos smegenų kraujotakos sutrikimais, kitomis nervų sistemos ligomis, kuriems reikia aktyvaus stebėjimo ir intensyvios slaugos. Per metus nuo insulto čia gydoma per 1,2 tūkst. pacientų.

KUL efektyviai užtikrina glaudų bei rezultatyvų gydytojų radiologų, neurochirurgų, angiochirurgų, psichiatrų ir kitų specialybių gydytojų, slaugytojų bendradarbiavimą ir komandinį darbą – nuo jo labai priklauso neurologinių ligų diagnostikos ir gydymo sėkmė.

Gydant ligonius taikomas specializuotas ūminio išeminio galvos smegenų kraujotakos sutrikimo gydymas trombolize (skiriant trombus tirpdančių medikamentų) ir mechanine trombektomija, naudojant specialias sistemas, mechaniškai pašalinančias trombus iš arterijų. Ypatingas dėmesys gydant pacientus, sergančius išeminiu galvos smegenų insultu, skiriamas intervencinei radiologijai.

Ligoninė turi visą reikalingą šiuolaikišką įrangą, kurią pasitelkus galima tiksliai ir saugiai diagnozuoti įvairias ankstyvųjų stadijų neurologines ligas. Naudojami sudėtingiausi tyrimo metodai: kompiuterinės tomografijos, magnetinio rezonanso tomografijos, angiografinių tyrimų, kraujagyslių ultragarsinių tyrimų, elektroencefalografijos, sukeltųjų potencialų tyrimų, šiuolaikinės laboratorinės diagnostikos.

Lygia greta plėtojama klinikinė ir mokslinė veikla

Klaipėdos universitetinės ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotojas Gintautas Virketis pabrėžia, kad greta diagnostinės, klinikinės ir organizacinės veiklos KUL vyksta intensyvi mokslinė veikla. Glaudžiai bendradarbiaujama su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Elgesio medicinos instituto mokslininkais, kartu tiriant įvairias pacientų, sergančių ūmiu galvos smegenų insultu, problemas.

KUL rengiamos respublikinės bei tarptautinės konferencijos, į kurias diskutuoti aktualiais neurologijos ir psichiatrijos klausimais renkasi žinomi šalies neurologijos specialistai, profesoriai, mokslų daktarai. Šalies ir užsienio moksliniuose leidiniuose publikuojami KUL neurologų moksliniai straipsniai, medikai stengiasi nuolat dalyvauti mokslinėse konferencijose Lietuvoje ir užsienyje, užsiimti moksline ir pedagogine veikla, skaityti pranešimus.

Trys stiprūs centrai – vienoje sistemoje

Kitai neurologijos sričiai – išsėtinei sklerozei Klaipėdos universitetinėje ligoninėje taip pat skiriamas išskirtinis dėmesys. Šioje srityje aktyviai dirba medicinos mokslų daktarė, gydytoja neurologė Lina Malcienė, aktyviai dalyvaujanti klinikiniuose tyrimuose, Europos neurologų asociacijos veikloje. Jos vadovaujamas KUL Išsėtinės sklerozės centras yra vienas iš trijų šalyje esančių centrų, kuriuose diagnozuojama ir gydoma išsėtinė sklerozė.

„Sergančiųjų išsėtine skleroze daugėja, nes gerėja diagnostikos galimybės. Pas mus pacientai atvyksta iš viso Vakarų Lietuvos regiono ir iš dar toliau“, – pasakoja L.Malcienė.

Centre sudarytos puikios sąlygos dirbti daugiadalykiškai – klinikinėje praktikoje taikomi visi būtini tyrimai (magnetinio rezonanso tomografijos, smegenų skysčio bei sukeltųjų regos potencialų), kasdienėje praktikoje prieinami išskirtinai kitose ligoninės klinikose atliekami tyrimai ankstyvajai ligos ir jos simptomų diagnostikai (optinė koherentinė tomografija). Pacientams skiriamas tinkamas gydymas esant visoms ligos stadijoms bei visoms ligos formoms, be to, puikiai derinamas ir nemedikamentinis gydymas (reabilitacinės procedūros, psichoterapeuto pagalba).

Siekiant tobulinti esamus bei taikyti naujus diagnostikos metodus, padedančius anksti nustatyti bei įvertinti agresyvios išsėtinės sklerozės simptomus ir besimptomius sutrikimus, prognozuoti ligos eigą bei paciento neįgalumo progresavimą, Klaipėdos universitetinės ligoninės Išsėtinės sklerozės centras drauge su Vilniaus universiteto Santariškių klinikų bei LSMU Kauno klinikų išsėtinės sklerozės centrais sujungtas į vientisą respublikinės išsėtinės sklerozės pacientų stebėsenos sistemą. Toks registras – vienintelis neurologijos srityje.

Tobulinant ir ieškant naujų išsėtinės sklerozės ankstyvos diagnostikos metodų pradėti nauji bei tęsiami tarpinstituciniai Lietuvos specialistų projektai: „Daugiakriterinių klinikinių sprendimų sukūrimas akies patologinių pokyčių ankstyvajai diagnostikai sergant išsėtine skleroze“; „Pusiausvyros, eisenos ir regos funkcijos rodiklių sąsajos sergantiesiems išsėtine skleroze“; taip pat pirmą kartą Lietuvoje pradėtos tirti pacientų su išsėtine skleroze kognityvinės funkcijos ~Raven~ metodika.

Pastaruoju metu sulaukta susidomėjimo šiuo projektu iš Latvijos, Estijos bei Kazachstano kolegų, su kuriais dalijamasi patirtimi bei praktiniais įgūdžiais. Dėl to skaitomi pranešimai Latvijos ir Estijos neurologų konferencijose, palaikomi glaudūs ryšiai su šių šalių specialistais. Kolegų iš Kazachstano viešnagės Klaipėdos universitetinėje ligoninėje metu surengti mokymai, sulaukta kvietimo atvykti į jų šalyje organizuojamus praktinius mokymus.

Prie jau minėtų mokslininkų praėjusiais metais prisidėjo gydytoja neurologė Loreta Kalasūnienė, apgynusi medicinos mokslų daktaro disertaciją „Biologinių ir aplinkos veiksnių sąsajos su intelektine negalia ir kognityvinėnis funkcijomis bei asmenybės bruožais“. Buvo atliktas kompleksinis asmenų su intelektine negalia tyrimas ir pirmas didelės apimties dvynių tyrimas Lietuvoje, per kurį buvo patvirtinta paveldėjimo sąsaja su kognityvinėmis funkcijomis ir ekstraversija.

Neurologija – labai universali ir greitai besivystanti medicinos šaka. Dabar nė vienas neurologas nebegali išsiversti be sudėtingiausių tyrimo metodų. Todėl ligoninėje vėl atnaujinami elektroneuromiografijos (ENMG) tyrimai, kurie bus naudingi ne tik gydytojams neurologams, bet ir neurochirurgams, traumatologams, gydantiems ligonius, sergančius periferinės nervų sistemos ligomis ar turinčius neurologinių simptomų.

56-erių metų Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kardiologijos instituto direktorių, Kauno universiteto klinikų Širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgijos klinikos vadovą prof. Rimantą Benetį respondentai vadina viena įtakingiausių šio laikmečio Lietuvos sveikatos sistemos figūrų, nors jis niekada neužėmė jokių politinių postų.

Jau septintus metus Lietuvos kardiochirurgijos juvelyras prof. Rimantas Benetis pusę savo laiko praleidžia tėvynėje, o pusę – karščiu alsuojančioje tolimojo Kazachstano sostinėje Astanoje. Čia jis šios iškasenų turtingos posovietinės šalies atstovų kvietimu prisideda statant vieną moderniausių pasaulyje klinikų.
Beje, prieš bemaž metus laiko kaunietis sulaukė dar ir siūlymo vadovauti šios šalies kardiochirurgams. Kazachstane R.Benečio vadovaujama komanda atliko pirmąją dirbtinės širdies implantavimo operaciją. Vidurinės kartos Lietuvos kardiochirurgijos žvaigžde neretai pavadinamas R.Benetis moko kolegas kazachus visų kardiochirurgijos subtilybių, kurių išmoko operuodamas Lietuvoje ir stažuodamas garsiausiose užsienio šalių klinikose.
Jau daug metų profesoriui yra parengta vadinamoji nuolatinė atviroji viza į Kazachstaną, mat jis bet kada gali sulaukti kvietimo atvykti į šią šalį atlikti sudėtingiausių transplantacijos operacijų.
„Veido“ žurnalistei mėginant pakalbinti profesorių buvo paaiškinta, kad ir šiuo metu jis dirba Astanoje, tad yra sunkiai pasiekiamas. Kartu su profesoriumi išvykusi ir jo bendrakursė bei bendramintė žmona Gražina. Kauno klinikų akių ligų gydytoja G.Benetienė taip pat dirba Kazachstano sostinėje oftalmologe.
Todėl laukdami momento, kada galėsime tiesiogiai pasikalbėti su profesoriumi, pakalbinome jo vaikystės, paauglystės, studijų, vėliau darbinės karjeros metų bičiulius ir bendražygius.

Dar būdamas moksleivis stebėjo mirusiųjų preparavimą
Garbaus amžiaus plungiškė, buvusi Plungės 3-iosios vidurinės (dabar „Saulės“ gimnazija) lituanistė Alina Milašienė trejus metus šiandien visame pasaulyje garsų kardiochirurgą ne tik mokė gimtosios kalbos, bet ir buvo jo klasės auklėtoja. „Aš jį prisimenu visad besišypsantį: sėdi paskutiniame klasės suole, žiūri didelėmis skvarbiomis akimis ir nuolat šypsosi. Visad ramus, nevaikiškai santūrus, inteligentiškas“, – savo auklėtinį mena A.Milašienė.
Bet labiausiai mokytojai įstrigo (ji tai parašė net ir būsimo mediko charakteristikoje) vienas epizodas, apie kurį ji sužinojo tuomet, kai Rimantas mokėsi vienuoliktoje klasėje. „Aš jaunystėje visad bijojau mirusiųjų. Ir staiga man kažkas pasako, kad medicinos studijoms besiruošiantis mano auklėtinis Rimantas nuolatos eina į Plungės rajono ligoninės patologinės anatomijos skyrių ir dalyvauja mirusiųjų skrodime. Man tada net žadą atėmė, bet dabar suprantu, kad jis labai tikslingai ir atkakliai ruošėsi medicinos studijoms“, – pasakoja mokytoja.
„Su Rimantu susipažinome chemijos būrelyje, tai buvo apie 1973-iuosius, mums abiem tuo metu buvo apie penkiolika metų, – tęsia kitas plungiškis, nūnai švietimo ir mokslo viceministras Rimantas Vaitkus. – Ir nuo tada per chemiją, per pirmąjį mūsų mokytoją Stasį Galdiką, kurį vėliau pakeitė Antanas Lapukas, užsimezgė mūsų susidomėjimas chemija bei tarpusavio draugystė.“
R.Benetis, pasak R.Vaitkaus, jau tada žinojo ir atvirai sakė, kad chemijos mokosi norėdamas studijuoti mediciną.
Tiesa, bendraamžiai ir bendravardžiai Rimantai – Benetis ir Vaitkus, gyvenę toje pačioje Plungės J.Biliūno gatvėje, mokėsi skirtingose klasėse. Mat R.Benetis pradėjo lankyti mokyklą metais anksčiau, nuo šešerių, taigi ir baigė mokyklą anksčiau nei R.Vaitkus.
Po mokyklos baigimo bičiulių keliai išsiskyrė: R.Benetis išvyko studijuoti medicinos į Kauną, o R.Vaitkus – chemijos į Vilnių. Bet ir tada vaikinai bendravo. O jau vėliau jų keliai susitiko Ukmergėje, kur po medicinos studijų R.Benetis gavo paskyrimą dirbti chirurgu, o R.Vaitkus vedė nuo Ukmergės kilusią merginą.

Grojo mokyklos estradiniame ansamblyje
Rimantas, kaip sako jo buvusi auklėtoja A.Milašienė bei buvęs bendraklasis, dabar Plungės rajono akademiko A.Jucio pagrindinės mokyklos direktorius Kęstutis Varpiotas, buvo gabus viskam, nors ir nesimokė vienais penketais. Mat nuo pat mažumės tikslingai skyrė visas jėgas mokytis tiems dalykams, kurių reikėjo stojant ir jau vėliau studijuojant mediciną: chemijai, fizikai, biologijai, matematikai.
„Nors jis buvo gabus ir kalboms, literatūrai, jo poezija buvo gamtos ir tikslieji mokslai“, – vaizdžiai apibendrina nuo vaikystės menams atsidavęs K.Varpiotas.
Vis dėlto bendramoksliai tikina, kad sausuoliu tiksliuku R.Benečio tikrai nepavadinsi. Priešingai, R.Vaitkus mena tiesiai nuaugusį ir gražų stotą turintį bičiulį lankius Plungėje garsios šokių mokytojos Danutės Radvilavičienės vadovaujamą kolektyvą „Suvartukas“. O K.Varpiotas priduria, kad būsimas širdžių maestro brązgindavo gitarą.
„Mano vyresnysis brolis Edmundas, kuris irgi yra gydytojas – urologas, beje, irgi dirbantis Kauno universiteto klinikose (KMUK), mūsų mokykloje buvo subūręs estradinį būrelį „Bildukai“. Kai jis su kitais muzikantais baigė mokyklą, mes buvome devintokai, ir jiems išėjus perėmėme muzikavimą: Rimantas grojo gitara, o štai buvusio KMUK generalinio direktoriaus Juozo Pundziaus (jis irgi plungiškis) jaunesnioji sesutė Elena – vargonėliais“, – vardija K.Varpiotas.
R.Vaitkus sako bičiulį buvus ne tik gabų gamtos ir tiksliesiems mokslams, linkusį prie meno, bet ir fiziškai stiprų. „Anuomet mokyklose per diskotekas tekdavo vyresniųjų klasių moksleiviams kartu su mokytojais budėti. Kartą neįleidau į šokius iš kito mikrorajono atėjusių agresyviai nusiteikusių jaunuolių, – prisimena R.Vaitkus. – Ir štai po keleto dienų einame su Rimantu, ir mums prieš akis išdygsta aštuoni chuliganai. Aš nebuvau fiziškai itin stiprus, bet Rimantas sako: „Nurimk, aš susitvarkysiu.“ Ir susitvarkė – apgynė mane nuo mušeikų.“

Retas chirurgas turi abi vienodai dirbančias rankas
Studijų metais R.Benetis, pasak jo kurso draugo, taip pat chirurgo, buvusio sveikatos apsaugos ministro Rimvydo Turčinsko, labiausiai buvo susikoncentravęs į mokslus ir nebemuzikavo. „Mes su kai kuriais bendrakursiais grojome tuomečio mūsų instituto orkestre, bet Rimantas ten nebedalyvavo, atsidėjo mokslams“, – mena pašnekovas.
Kai atėjo metas rinktis specializaciją, paaiškėjo, kad ir R.Benetis, ir R.Turčinskas svajoja apie chirurgiją. Tuo metu tai buvo prestižiškiausia specialybė. „Iš viso buvo 25 vietos, o norinčiųjų šimtas, – pasakoja R.Turčinskas. – Šiandien man atrodo neprotinga, bet tuo metu tiek aš, tiek Rimantas sakėme, kad jei neįstosime į chirurgiją, tai neimsime ir gydytojo diplomo“, – iš maksimalistinio jaunystės užmojo šypsosi pašnekovas. Bet abu įstojo.
„Žinote, – netikėtai pertaria eksministras, – chirurgų yra daugybė, bet tokių kaip Rimas – vienetai. Tiesa, kai aš jam šitai pasakau, jis tik šypsosi, girdi, tai, ką jis daro, gali padaryti daugelis. Bet iš tikrųjų taip nėra. Aš esu ne tik chirurgas, bet ir medicinos vadybininkas, todėl puikiai išmanau daugelį šios srities niuansų. Ir, kad ir kaip būtų nemalonu viešai pripažinti, mes, medikai, tarpusavy atvirai sakome, kad daugybė mūsų chirurgų turi dvi kaires arba abi dešines rankas. Rimantas turi abi vienodai puikiai dirbančias rankas. Tokius chirurgus reikia nešioti ant rankų.“
O štai buvęs vienas R.Benečio mokytojų ir vadovų, kardiochirurgas, nūnai Seimo narys prof. Arimantas Dumčius paantrina: „R.Benetis turi ne tik puikiai dirbančias rankas, bet ir idealią galvą. Yra nemažai chirurgų, kurių rankos geba pjauti, siūti, bet galva – ne ta. Juk kai atliekama širdies operacija, būna stabdoma kraujotaka. Ir nors komandoje dirba 5–7 žmonės, širdies chirurgas yra pagrindinis chirurgas. Jis turi ne tik daryti savo darbą, bet ir matyti bei kontroliuoti, kaip dirba anesteziologas, kiti komandos nariai. Sprendimai, ką toliau daryti, būna priimami žaibiškai. Deja, ne visi geba dirbdami savo darbą stebėti, kaip dirba kolegos, ir tuo pat metu priimti sprendimus už visą komandą. Rimantas – vienas tų retų chirurgų, kurie, dirbdami savo darbą, absoliučiai jaučia ir kontroliuoja aplinką.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2013-m-2 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Institucijos, nagrinėjančios pacientų skundus dėl aplaidaus medikų darbo, dabar sulaukia dvigubai daugiau pareiškimų nei prieš dešimtmetį. Be to, gydymo įstaigoms keliama ir kelis kartus daugiau civilinių bei baudžiamųjų bylų.

Klaipėdietė Genutė Miknienė jau dvejus metus bando įrodyti, kad dėl netinkamo medikės gydymo viena akimi beveik mato. Dar trisdešimties metų nesulaukusi moteris sako, kad negali dirbti kompiuteriu, vairuoti automobilio, net siurbti dulkių ar išimti iš orkaitės maisto. Mat į visa tai jos pažeista akis labai jautriai reaguoja. Be to, akiniai regėjimo visai nekoreguoja, negali padėti ir operacija ar kiti gydymo būdai.
„Į gydytoją kreipiausi dėl akių paraudimo. Buvo diagnozuotas virusinis uždegimas, tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, vaistus skyrė nuo bakterinio uždegimo. Tad liga progresavo, akyje atsivėrė opos, – pasakoja G.Miknienė. – Mane gydžiusi medikė turėjo matyti, kad padėtis blogėja, tačiau nesiuntė konsultuotis pas kitus specialistus. Tik atsitiktinai patekusi pas kitą gydytoją išgirdau raginimą kuo skubiau važiuoti į ligoninę. O čia sužinojau, kad dar po dešimties dienų būčiau apakusi.“
Nors VUL Santariškių klinikose klaipėdietei buvo skirti tinkami vaistai ir jau po paros būklė pradėjo gerėti, tačiau akyje liko randų, kurių neįmanoma pašalinti. Tad moteris visą gyvenimą viena akimi matys vos 20 proc. „Taip palyginti menka liga dėl gydytojos nekompetencijos mane suluošino. Nemanau, kad gydytoja tyčia norėjo pakenkti. Tikriausiai dėl patirties stokos nežinojo, kaip gydyti“, – svarsto G.Miknienė.
Vis dėlto, moters nuomone, tai neatleidžia medikės nuo atsakomybės. Todėl Genutė bando įrodyti gydytojos kaltę teisme ir reikalauja 130 tūkst. Lt žalos atlyginimo, nors tai ir daug laiko, pinigų bei kantrybės reikalaujantis procesas. Vien tik posėdžiai Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijoje išsitęsė į dvejus metus.
Beje, audito išvados patvirtino, kad komplikacijos moteriai išsivystė dėl netinkamo gydymo, tačiau komisija su tuo nesutiko ir skundą atmetė. Tad G.Miknienė kreipėsi į teismą. „Komisijoje išgirdau, kad gydymas man vėliau buvo suteiktas, be to, tai, kad viena akimi beveik nematau, nėra rimtas sveikatos sutrikdymas. O gydymo įstaigos advokatas net pareiškė, kad reikalaudama žalos atlyginimo bandau užsidirbti, tačiau tokios situacijos nelinkėčiau net didžiausiam priešui“, – ką tenka išgyventi bandant įrodyti mediko klaidas, atskleidžia klaipėdietė.

Mediko kaltę įrodyti sudėtinga

Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos pirmininkas Vytautas Šveikauskas pastebi, kad pacientų, siekiančių įrodyti medikų aplaidumą, kasmet daugėja. Štai 2005 m. komisija nagrinėjo 49, 2009 m. – 70, o pernai – 95 tokius skundus.
Dažniausiai pacientai skundžia gydytojo veiksmus, nurodydami, kad gydytojas neišsamiai ištyrė jų sveikatos būklę, nustatė klaidingą diagnozę, gydė aplaidžiai, netinkamai atliko operaciją ar kitą procedūrą, nesikonsultavo su kolegomis, neinformavo paciento apie gydymo metodus, alternatyvas ir galimas pasekmes.
Žalos atlyginimas pacientui išmokamas, jeigu komisija nusprendžia, kad žmogaus sveikata pablogėjo dėl mediko kaltės. Kai skundas atmetamas kaip nepagrįstas, pacientas savo tiesą gali įrodinėti teisme. Tačiau, pasak advokato Arūno Žliobos, tokiose bylose įrodinėjimas gana sudėtingas, nes dažnai trūksta gydytojų kaltės įrodymų. Be to, teisėjai remiasi medicinos ekspertizės išvadomis ir medicininiais įrašais, kurie dažniausiai pateisina gydytojus.
Gydytojų sąjungos duomenimis, iš 2010 m. Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijai pateiktų 87 skundų net 54 buvo atmesti kaip nepagrįsti. Teismai iš 14 pateiktų ieškinių patenkino vos du.
Iš viso Lietuvos teismuose nuo 2005 m. iki šiol išnagrinėtos 159 civilinės bylos dėl galbūt pažeistų pacientų teisių ar nekokybiškai suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų. Mažiau nei pusėje bylų teismo sprendimai buvo priimti pacientų naudai.
Nepaisant to, tokio pobūdžio bylų teismuose daugėja. „Tai pacientų orumo, savivartės gynimas. Tačiau kaltindami medikus aplaidumu, pacientai ne visada būna teisūs. Juk komplikacijos yra galimos, net prognozuojamos. Dėl to prieš operaciją ir pasirašomas sutikimas. Tokiu atveju įrodyti mediko kaltės neįmanoma. Bet gydytojai padaro klaidų, kurių buvo galima išvengti. Pavyzdžiui, mano klientei per gimdymą buvo netinkamai suleisti nuskausminamieji, dėl to išopėjo dubens kaulai ir ji tapo neįgali“, – pasakoja A.Žlioba.

Rengiamas žalos atlyginimo be kaltės modelis

Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos direktorius Juozas Galdikas taip pat pastebi, kad tarnyba sulaukia 10 proc. daugiau skundų negu prieš ketverius metus. Į šią tarnybą kreipiamasi, kad būtų nustatyta, ar pacientui buvo suteiktos kokybiškos asmens sveikatos priežiūros paslaugos. Gautos išvados teisme gali būti naudojamos kaip įrodymai, kad gydymo įstaiga privalo atlyginti patirtą žalą. „Nors skundų daugėja, tačiau net įrodžius, kad gydytojas dirbo aplaidžiai ar skyrė netinkamą gydymą, asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybė negerėja. Ydinga ir šiuo metu galiojanti praktika, kai nukentėję pacientai bei medikai savo tiesą teismuose įrodinėja penkerius ar net daugiau metų“, – teigia J.Galdikas.
„Dabar reikia įrodyti, kad pacientui buvo padaryta žala, gydytojas ėmėsi netinkamų veiksmų, priežastinį ryšį, jog dėl to nukentėjo žmogus, ir dar mediko kaltę. Visa tai užtrunka. Procesą stengiasi vilkinti ir draudimo bendrovės, nenorėdamos mokėti kompensacijų“, – aiškina advokatas A.Žlioba.
Jis įsitikinęs, kad bylos būtų baigiamos nagrinėti kur kas greičiau, priėmus žalos atlyginimo be kaltės modelį. Mat pirmiausia būtų koncentruojamasi ne į gydytojo kaltės įrodymą, bet į žalos dydžio įvertinimą.
Advokato nuomone, ieškančių teisybės pacientų padėtį apsunkina ir Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija, kuri, pasak A.Žliobos, nesuinteresuota, kad pacientams būtų atlyginta žala, mat ši komisija pavaldi Sveikatos apsaugos ministerijai.
J.Galdikas sako, kad žalos atlyginimo be kaltės koncepcija Seimui bus pateikta dar šį pavasarį, ir jau po metų toks modelis galėtų pradėti veikti. „Remdamiesi Skandinavijos šalių pavyzdžiu siūlome, kad pacientams žalos atlyginimas būtų išmokamas per kelis mėnesius, neįrodinėjant mediko kaltės. Sumos, kiek pacientas gali reikalauti, turėtų būti aiškiai apibrėžtos pagal priežastis, o skundus turėtų nagrinėti nepriklausoma institucija. Taip pacientai išvengtų teismų karuselės, nes greičiau sulauktų sprendimo ir žalos atlyginimo, o medikai būtų laisvesni priimdami sprendimus“, – apibendrina J.Galdikas.

Medikai priversti prisiimti kaltę dėl sistemos klaidų

Lietuvos gydytojų sąjungos ir Mykolo Romerio universiteto atliktas tyrimas „Gynybinės medicinos reiškinių paplitimas Lietuvoje“, kuriame dalyvavo daugiau kaip du tūkstančiai gydytojų, atskleidė, kad baimindamiesi teisinio persekiojimo medikai imasi gynybinių priemonių. 86,3 proc. jų prisipažino siunčiantys pacientą pas kitus specialistus, 66,6 proc. apskritai vengia rizikingų pacientų – sergančių sudėtinga ar pavojinga liga. Net 60 proc. medikų skiria nebūtinus papildomus tyrimus arba reikalingas, bet rizikingas procedūras.
Beje, didžioji dalis apklausoje dalyvavusių medikų įsitikinę, kad net nepagrįsto skundo atveju apsiginti nuo kaltinimo yra labai sunku.
Pacientų saugos, inovacijų ir kokybės fondo valdybos narė, gydytoja, teisininkė Daiva Brogienė mano, jog įrodyti mediko kaltę dėl to, kad jis nedėjo pakankamai pastangų gydydamas pacientą, gana lengva. „Gydymo įstaigose nėra protokolų, kuriuose būtų nurodoma, kaip konkrečiu atveju turi elgtis medikas, kokį gydymą ar procedūrą skirti. Tad teismai, vertindami, ar medikas nedirbo aplaidžiai, nuo 2006 m. vadovaujasi maksimaliu pastangų kriterijumi. O tai subjektyvus vertinimas“, – neabejoja D.Brogienė.
Ji įsitikinusi, kad nė vienas medikas nelinki pacientui blogo. O klaidų pasitaiko dėl nuovargio ir netobulai veikiančios sistemos – vadybos, darbo ir paslaugų organizavimo spragų.
J.Galdikas pripažįsta, kad kaltė dėl aplaidumo dažnai suverčiama vienam medikui, nors tai būna sistemos klaidos. „Pacientai skundžiasi, kad gydytojas neatliko papildomo tyrimo, nenusiuntė konsultuotis pas kitą specialistą. Tačiau kartais medikas tiesiog negali to padaryti, nes tokio specialisto nėra gydymo įstaigoje arba tame mieste. Jeigu pacientas nebuvo laiku ištirtas, pavyzdžiui, ultragarso aparatu, taip pat ne visada mediko kaltė. Mat aparatas stovi, tačiau nėra specialisto, juo dirbančio visą parą“, – dėsto J.Galdikas.
Beje, daugelis medikų skaudžiai išgyvena jiems mestus kaltinimus aplaidumu. Varėnos ginekologė 67 metų Irena Šklėriūtė, neištvėrusi įtarimų, esą dėl jos kaltės buvo sužalotas naujagimis, nusižudė. Penkerius ar daugiau metų besitęsiantys teismų maratonai atsiliepia ir medikų sveikatai bei darbo kokybei.

Brangiausiai Lietuvoje kainavusios medikų klaidos

• Didžiausia žalos sveikatai kompensacija priteista dėl nerūpestingo medikų elgesio, kai Marijampolės ligoninėje paguldyti ant pernelyg karštu vandeniu pripildytų termoforų apdegė anksčiau laiko gimę dvynukai. Dėl patirtų dvasinių išgyvenimų teismas vaikams priteisė po 200 tūkst. Lt, tėvams – po 50 tūkst. Lt.
• Teismui nustačius, kad LSMU Kauno klinikose šešiolikmečiam vaikinui nebuvo laiku diagnozuotas bei tinkamai gydomas pūlingas viršutinio žandikaulio kairio ančio uždegimas, kuris komplikavosi ir nusinešė jaunuolio gyvybę, jo tėvams turėjo būti atlyginta neturtinė žala – 160 tūkst. Lt.
• 150 tūkst. Lt neturtinė žala buvo priteista mažametės mergaitės tėvams, kai ši mirė dėl to, kad Šiaulių rajono pirminės sveikatos priežiūros centro gydytoja laiku nediagnozavo ir negydė kraujuojančios dvylikapirštės žarnos opaligės.
• Teismas įrodė, kad Kretingos ligoninės medikai buvo aplaidūs, todėl dėl jų kaltės mirė naujagimis. Tėvams buvo priteista 120 tūkst. Lt neturtinės žalos atlyginimo.
• Teismo sprendimu neturtinę žalą, tai yra 60 tūkst. Lt, pacientei, kuriai per gimdos šalinimo operaciją buvo pažeistas šlapimtakis, atlygino ir Vilniaus universiteto Onkologijos institutas.

Gauta skundų dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės
2009 m.    294
2010 m.    208
2011 m.    171
2012 m.    120
Šaltinis: Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba

Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijoje nagrinėta skundų
2005 m.    49
2007 m.    47
2009 m.    70
2010 m.    87
2011 m.    95
Šaltinis: Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija

Institucijos, nagrinėjančios pacientų skundus dėl aplaidaus medikų darbo, dabar sulaukia dvigubai daugiau pareiškimų nei prieš dešimtmetį. Be to, gydymo įstaigoms keliama ir kelis kartus daugiau civilinių bei baudžiamųjų bylų.

Klaipėdietė Genutė Miknienė jau dvejus metus bando įrodyti, kad dėl netinkamo medikės gydymo viena akimi beveik mato. Dar trisdešimties metų nesulaukusi moteris sako, kad negali dirbti kompiuteriu, vairuoti automobilio, net siurbti dulkių ar išimti iš orkaitės maisto. Mat į visa tai jos pažeista akis labai jautriai reaguoja. Be to, akiniai regėjimo visai nekoreguoja, negali padėti ir operacija ar kiti gydymo būdai.
„Į gydytoją kreipiausi dėl akių paraudimo. Buvo diagnozuotas virusinis uždegimas, tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, vaistus skyrė nuo bakterinio uždegimo. Tad liga progresavo, akyje atsivėrė opos, – pasakoja G.Miknienė. – Mane gydžiusi medikė turėjo matyti, kad padėtis blogėja, tačiau nesiuntė konsultuotis pas kitus specialistus. Tik atsitiktinai patekusi pas kitą gydytoją išgirdau raginimą kuo skubiau važiuoti į ligoninę. O čia sužinojau, kad dar po dešimties dienų būčiau apakusi.“
Nors VUL Santariškių klinikose klaipėdietei buvo skirti tinkami vaistai ir jau po paros būklė pradėjo gerėti, tačiau akyje liko randų, kurių neįmanoma pašalinti. Tad moteris visą gyvenimą viena akimi matys vos 20 proc. „Taip palyginti menka liga dėl gydytojos nekompetencijos mane suluošino. Nemanau, kad gydytoja tyčia norėjo pakenkti. Tikriausiai dėl patirties stokos nežinojo, kaip gydyti“, – svarsto G.Miknienė.
Vis dėlto, moters nuomone, tai neatleidžia medikės nuo atsakomybės. Todėl Genutė bando įrodyti gydytojos kaltę teisme ir reikalauja 130 tūkst. Lt žalos atlyginimo, nors tai ir daug laiko, pinigų bei kantrybės reikalaujantis procesas. Vien tik posėdžiai Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijoje išsitęsė į dvejus metus.
Beje, audito išvados patvirtino, kad komplikacijos moteriai išsivystė dėl netinkamo gydymo, tačiau komisija su tuo nesutiko ir skundą atmetė. Tad G.Miknienė kreipėsi į teismą. „Komisijoje išgirdau, kad gydymas man vėliau buvo suteiktas, be to, tai, kad viena akimi beveik nematau, nėra rimtas sveikatos sutrikdymas. O gydymo įstaigos advokatas net pareiškė, kad reikalaudama žalos atlyginimo bandau užsidirbti, tačiau tokios situacijos nelinkėčiau net didžiausiam priešui“, – ką tenka išgyventi bandant įrodyti mediko klaidas, atskleidžia klaipėdietė.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/bylu-medikams-dabar-keliama-dvigubai-daugiau-nei-pries-desimtmeti) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šį savaitgalį į Vilnių ketvirtą kartą grįžta medikams ir kitiems sveikatos priežiūros specialistams skirtos tarptautinės karjeros dienos „MedPharmCareers“.

Spalio 30 d. vyksiančiame renginyje pristatys 11 medicinos personalo įdarbinimo kompanijų iš Vakarų Europos. Organizatoriai tikisi pritraukti iki tūkstančio Lietuvos specialistų, besidominčių darbo Vakarų Europoje galimybėmis.

Tarp šįkart į Vilnių atvyksiančių įdarbinimo kompanijų – didžiausia Vokietijoje slaugytojų paieškos agentūra S)TEGMED, viena didžiausių Vokietijos įdarbinimo kompanijų „Jörg Herrmann Die Personalberater“, siūlanti šios šalies sveikatos apsaugos sistemoje įsidarbinti ir gydytojams, ir rezidentams, ir absolventams bei galinti juos parengti įvairioms specializacijoms, taip pat didžiausia Didžiojoje Britanijoje laikino įdarbinimo kompanija „ID-Medical“, kuri leidžia išbandyti savo jėgas be ilgalaikių įsipareigojimų.

Karjeros dienų organizatoriaus dr. Grzegorzo Chodkowskio teigimu, nuo praėjusių metų pavasario surengus 3 tokius renginius, kontraktus su užsienio gydymo įstaigomis sudarė apie 200 Lietuvos medikų ir sveikatos priežiūros specialistų. „Lietuvos specialistai ir toliau aktyviai domisi karjeros galimybėmis, nes darbo užmokesčio Vakarų Europoje ir Lietuvoje skirtumai vis dar ryškūs – iki 5 ar net 10 kartų, priklausomai nuo specializacijos“, – sako dr. G. Chodkowskis.

Pavyzdžiui, „ID-Medical“ įvairių specializacijų gydytojams siūlo darbus, apmokamus 50-70 D.Britanijos svarų (apie 200-280 Lt) per val., S)TEGMED pasamdyti slaugytojai gali tikėtis apie 2000 eurų (apie 6900 Lt) per mėnesį, o „Jörg Herrmann Die Personalberater“ rengiami jauni medikai – 2500-3500 eurų (apie 8600-12000 Lt) per mėnesį.

Pasak dr. G..Chodkowskio, keletas darbą Švedijoje, Danijoje bei Norvegijoje siūlančių Skandinavijos kompanijų gali pasiūlyti nemokamus kalbos kursus ne tik medikams, bet ir jų šeimoms.

Renginio lankytojams įėjimas yra nemokamas, tačiau, jie kviečiami užsiregistruoti iš anksto tinklapyje www.medpharmcareers.com. Viešbutyje „Radisson Blu“ nuo 11 iki 18 val. rengiamos kontaktų mugės lankytojai galės ne tik susipažinti su konkrečių šalių bei darbdavių siūlomomis darbo sąlygomis bei reikalavimais, bet ir išklausyti juos dominančius seminarus.

Praėjusiais metais kiek daugiau nei trečdalį (38 proc.) karjeros dienų lankytojų sudarė medicinos studentai, dar apie trečdalį (31 proc.) – gydytojai, 7 proc. – odontologai, 5 proc.- slaugytojos.

Pasak organizatorių, šiuo metu didžiausią paklausą Europoje turi anestiozologai, greitosios pagalbos darbuotojai, psichiatrai, radiologai, patologai, dermatologai, taip pat vidaus ligų gydytojai bei chirurgai. Didžiausią skaičių – apie 10 tūkst. įsidarbinimo vietų gydytojams ir dar daugiau slaugytojams – siūlo Vokietija. Ji taip pat vienintelė šalis Europoje, mielai priimanti dar patirties neįgijusius gydytojus. Naujausia medicinine įranga aprūpintos Rytų Vokietijos gydymo įstaigos netgi siūlo apgyvendinimą ir kitas privilegijas.

Pirmą kartą „MedPharmCareers“ dienos buvo surengtos 2007 m. Lenkijoje ir vyksta Bulgarijoje, Graikijoje, Vengrijoje, Latvijoje, Rumunijoje, Slovakijoje ir Ispanijoje..

BFL

Sveikatos apsaugos ministerija skelbia, kad nuo 2004 m., kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, iš mūsų šalies vien oficialiai svetur išvyko 1300 gydytojų ir 1200 slaugytojų. Nors Lietuvos medikų emigracija dar nepasiekė tokio masto, koks yra, pavyzdžiui, Vengrijoje, iš kurios išvažiavo jau 8 proc. gydytojų, tačiau optimizmo taip pat nedaug. Mat šiuo metu daugiau kaip 30 proc. Lietuvos gydymo įstaigose dirbančių specialistų yra pensinio amžiaus ir nėra kam jų pakeisti. Juolab kad vis daugiau medikų vos baigę studijas išvyksta dirbti į užsienį. Be to, nemažai aukštos kvalifikacijos gydytojų tik viena koja yra gimtinėje, nes kiekvieną mėnesį dvi savaites dirba Lietuvoje, o kitą laiką – Skandinavijos šalyse, Jungtinėje Karalystėje ar Vokietijoje. Pagrindinė tokios migracijos priežastis – ten gaunamas atlyginimas tris ar net penkis kartus didesnis nei Lietuvoje. Tiesa, dirbdami užsienyje gydytojai ne tik daugiau užsidirba, bet ir įgyja patirties, o naujausias žinias grįžę pritaiko Lietuvoje. Vis dėlto priversti važinėti iš vienos šalies į kitą ir negalėdami visu krūviu dirbti Lietuvoje, kur medikų jau dabar trūksta, jie skriaudžia mūsų pacientus. O atsakingų valstybės institucijų vadovai net neieško būdų, kaip galima būtų sustabdyti visam laikui emigruojančius ar kas kelias savaites svetur dirbti išvykstančius specialistus.

Dvi savaites Lietuvoje, kitas dvi – Švedijoje

LSMU Kauno klinikų Chirurgijos klinikos gydytojas profesorius Almantas Maleckas jau aštuonerius metus operuoja ne tik Lietuvoje, bet ir Švedijos Sahlgrensko ligoninėje – didžiausioje gydymo įstaigoje Šiaurės šalyse. Pirmąkart jis išvyko visiems metams, kad išmoktų daryti sudėtingas operacijas, atliekamas taikant naujausius metodus. Vėliau teko padirbėti po tris mėnesius, o dabar jau ne vienus metus vyksta kiekvieną mėnesį dviem savaitėms. “Tris kartus jau buvau atsisveikinęs su Švedijoje dirbančiais kolegomis, tačiau jie manęs vis nepaleidžia. Man ir pačiam naudinga ten dirbti, nes galiu išbandyti pačias naujausias technologijas, gilintis į mokslinę sritį, nes ten tam skiriamas kur kas didesnis finansavimas nei Lietuvoje. Žinoma, ne paskutinėj vietoj ir atlyginimas, kuris yra maždaug tris kartus didesnis, nei gaunu Lietuvoje. Be to, švedai apmoka lėktuvo bilietus, apgyvendina”, – motyvus, kodėl dirba ne tik Lietuvoje, dėsto chirurgas.
Gydytojas tikina, kad labiau išsivysčiusiose šalyse naudinga pasitobulinti, tačiau jeigu Lietuvoje medikams būtų rodoma daugiau pagarbos, tiek daug jų nesikrautų lagaminų ir neskubėtų į nežinią. “Sulaikyti žmones galima ne tik padidinat atlyginimus, bet ir suteikiant daugiau galimybių, gerinant infrastruktūrą. Lietuvoje, kaip ir prieš 70 metų, gydytojai vis dar ligos istorijas rašo ranka. O Švedijoje visi gydytojai turi elektroninius parašus, diktofonus, į kuriuos įrašo informaciją apie pacientą, o sekretorė suveda į kompiuterį. Taip medikai gali daugiau laiko skirti pacientams”, – pasakoja A.Maleckas.
Vis dėlto visam laikui persikraustyti gyventi į Švediją chirurgas niekada neplanavo, nors pasiūlymų nuolat sulaukia. “Emigruočiau tik kraštutiniu atveju, jeigu, pavyzdžiui, vis dar uždirbčiau kaip 1994 m. – 7 dolerius per mėnesį, kai buvau rezistentas. Suprantu, kad gyvendamas svetur niekada nesijausčiau kaip namie”, – sako A.Maleckas.
Lietuvos gydytojų sąjungos prezidentas Liutauras Labanauskas tvirtina, kad įdarbinimo agentūros, padedančios medikams išvažiuoti dirbti į užsienį, pastebėjo, jog mūsų specialistus sunku suvilioti visam laikui palikti gimtinę. “Tai ne tokie žmonės kaip, pavyzdžiui, Airijoje plaunantys indus. Daugeliui gydytojų svarbu, kad jų vaikai augtų gimtinėje, patys jie taip pat nori gyventi tėvynėje. Tad jie viliojami užsienio šalių ligoninėse kiekvieną mėnesį padirbėti bent po savaitę ar kelias”, – tvirtina L.Labanauskas. Jo nuomone, tai didesnė problema nei visam laikui išvykstantys gydytojai, nes tokių nėra daug. Rezidentai, anot gydytojo, taip pat masiškai nevažiuoja.
Tą liudija ir Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Studentų atstovybės atlikta 2010 m. medicinos studijas baigusių absolventų apklausa. Paaiškėjo, kad po šešerių studijų metų į užsienį atlikti rezidentūros iš 148 2003 m. įstojusių medikų išvyko tik 10. “Rezidentai užsienyje nėra taip laukiami kaip gydytojai, turintys dešimties ar daugiau metų patirtį. Juk tik po penkiolikos ar dvidešimties metų darbo ir tobulinimosi medikas tampa geru specialistu”, – pabrėžia L.Labanauskas.

Gydytojų trūksta tiek rajonuose, tiek jau ir miestuose

Lietuvos gydytojų sąjungos prezidento nuomone, važinėjančiųjų iš vienos šalies į kitą negalime vadinti nei emigravusiais, nei dirbančiais gimtinėje, nes visu krūviu jie pacientų negydo. “Jeigu skyriuje dirba keturi medikai, kurie po dvi savaites būna išvykę, tai visada trūksta vieno specialisto. Yra keturi etatai, bet pacientus konsultuoja tik trys gydytojai”, – dėsto L.Labanauskas. Anot jo, šiandien mūsų gydymo įstaigose pagrindinį krūvį tempia pensininkai. Jam antrina Alytaus apskrities Stasio Kudirkos ligoninės direktorius Artūras Vasiliauskas: “Jeigu nedirbtų pensinio amžiaus gydytojai, susidurtume su itin didele problema. Tačiau ir dabar jaučiame įtampą dėl medikų trūkumo. Štai kardiologo nerandame beveik dvejus metus, nors šios srities specialistus galėtume priimti ir kelis. Taip pat trūksta neurologų, patologų, vidaus ligų gydytojų.”
Endokrinologai, hematologai, nefrologai į Alytaus ligoninę važinėja iš Kauno, Vilniaus, Marijampolės. Iš visų šioje medicinos įstaigoje dirbančių 154 gydytojų, net 63 yra atvykstantys iš kitų ligoninių.
Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos prezidentas Stasys Gendvilis paaiškino, kad gydytojai priversti dirbti keliais etatais, važinėti iš vienos ligoninės į kitą, kad galėtų išgyventi. “Dažnai jie skuba, darbo valandos yra nenormuojamas, todėl nukenčia gydymo kokybė, trūksta laiko kelti kvalifikaciją, tobulintis. O dėl to kenčia pacientas, nors medikui kaip tik jis turėtų būti svarbiausias”, – dėsto S.Gendvilis. Ir priduria, kad šiuo metu gydytojų, ypač terapeutų, chirurgų, okulistų, kardiologų, radiologų, intensyvios terapijos gydytojų trūksta ne tik rajonų ligoninėse, bet jau ir didesnių miestų poliklinikose.
L.Labanauskas pastebi, kad šiais ir ateinančius keletą metų gydytojų trūks labiausiai, nes 1995 m. buvo nuspręsta, jog Lietuvoje, palyginti su kitomis Vakarų Europos šalimis, rengiama per daug medikų, todėl buvo kelis kartus sumažintas priėmimas į medicinos studijas. “Šio sprendimo pasekmes dabar ir jaučiam. Po kelerių metų padėtis turėtų stabilizuotis, žinoma, jeigu jauni medikai nepradės masiškai traukti į užsienį”, – kalba L.Labanauskas.

Mediko specialybės prestižas vėl auga

L.Labanausko vertinimu, medikų emigracija sumažėtų, jeigu baigusiems medicinos studijas reikėtų penkerius metus atidirbti Lietuvos gydymo įstaigose. Taip, anot jo, būtų išspręstas ir gydytojų trūkumas rajonų ligoninėse. Tačiau jaunieji medikai mano, kad toks sprendimas būtų neprotingas. “Priverstinis pririšimas prie darbo vietos prieštarauja ES direktyvoms, kurios leidžia medikams įsidarbinti bet kurioje ES šalyje. Be to, tada versti atidirbti reikėtų ir informatikus ar baigusius dailės studijas, kurios taip pat labai brangiai kainuoja”, – mano Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Rezidentų tarybos pirmininkas Rokas Jurkonis. Ir priduria, kad situaciją pakeistų tik socialinės garantijos, siūlomas pakankamas uždarbis ir medikų darbo vertinimas.
Tačiau valdžios atstovai kol kas neplanuoja imtis jokių kompleksinių priemonių, kad išlaikytų medikus Lietuvoje. “Prieš porą metų buvo sudarytos galimybės pačioms ligoninėms pritraukti jaunus specialistus, apmokant jų mokslą už tai, kad baigę atidirbtų toje gydymo įstaigoje. Šiemet trys ligoninės mokės už kelių rezidentų mokslą”, – sako Sveikatos apsaugos ministerijos Sveikatos priežiūros išteklių valdymo skyriaus vedėjas Jonas Bartlingas.
Nors tai lašas jūroje palyginti su tuo, kiek Lietuva netenka puikių specialistų ir su kylančia grėsme, kad po kelerių metų trūks trečdalio gydytojų, tačiau Sveikatos apsaugos ministerijos klerkai nemato didelio pavojaus. Jie tikisi, kad ištuštėjusius gydytojų kabinetus užpildys specialistai, kurie mokslus baigs po poros metų. Pamaina turėtų ateiti ir vėliau, nes mediko specialybės prestižas vėl auga. Šiemet į LSMU medicinos studijų programą iš viso buvo pateikta 2307 prašymai, o priimti 1139 studentai, iš jų 479 į valstybės finansuojamas vietas. “Į odontologijos specialybę pereinamasis balas šiemet buvo 19,3. Tai patvirtina, kad stoja gabiausi jaunuoliai. Mediko specialybė patraukli, nes yra konkreti, ją baigęs visada turės darbo, jeigu ne Lietuvoje, tai užsienyje tikrai”, – užbaigia L.Labanauskas.

Vaida Stoškuvienė

lentelė
Medikams išduota pažymų, reikalingų norint įsidarbinti užsienyje
Metai    Gydytojams    Slaugytojams

2004 m.    191    68
2005 m.    346    183
2006 m.    189    145
2007 m.    114    96
2008 m.    88    272
2009 m.    94    215
2010 m.    279    211

Šaltinis: Sveikatos apsaugos ministerija

Tarptautinės medicinos ir farmacijos darbuotojų karjeros dienos Lietuvoje organizuojamos pirmą kartą. Vilniuje vyksiančios mugės metus šalies medikus dirbti užsienyje vilios 13 įvairių šalių organizacijų.

Mugėje įprastai siūloma daugiau darbo pozicijų, nei būna kandidatų. Apie 70 proc. siūlomų darbų yra laikini, nuo mėnesio iki metų ar daugiau, todėl pasisėmę patirties ir sustiprinę savo finansinę padėtį medikai gali grįžti į savo šalį, rašo “Kauno diena”.

Šiuo metu didžiausią paklausą Europoje turi anesteziologai, greitosios pagalbos darbuotojai, psichiatrai, radiologai, patologai, dermatologai, taip pat vidaus ligų gydytojai ir chirurgai. Mugės rengėjų duomenimis, sėkmingai užsienio šalyse įsidarbinę specialistai gali uždirbti nuo keliolikos tūkstančių iki beveik pusšimto tūkstančio litų per mėnesį.

Į klausimą, kaip vertina nemąžtantį jaunų protų nutekėjimą į užsienio šalis, Kauno medicinos universiteto (KMU) studijų reikalų prorektorius profesorius Renaldas Jurkevičius prisipažino vienareikšmio atsakymo neturįs: “Kaip Lietuvos pilietis, galiu atsakyti, kad tai yra didžiulis nuostolis šaliai”.

Profesorius pabrėžė, kad medicinos studijas renkasi patys geriausi gimnazistai. Parengti vieną gydytoją Kauno medicinos ar Vilniaus universitetuose šaliai kainuoja 140-150 tūkst. litų. KMU Medicinos fakultetas kasmet išleidžia 220-230 gydytojų, 70-80 odontologų, 80-90 farmacininkų.

“Išvykstant absolventams dirbti į užsienio šalis, prarandame didžiulius pinigus ir protus. Šia prasme tai neigiamas reiškinys. Tačiau Lietuva yra ES narė, gaunanti paramą ir sveikatos priežiūros, ir kitoms ūkio šakoms, todėl atsiriboti negalima. Be to, mūsų universitetus baigusių medikų paklausa užsienio šalyse liudija jų įvertinimą, pripažinimą”, – samprotavo prorektorius.

Medicinos specialistų stygius Lietuvoje jaučiamas, bet, anot profesoriaus, taip yra ir užsienyje. Medicinos studijos visur populiarios, bet jos trunka daugiau kaip dešimt metų.

Mūsų šalies medikai, norintys užsienyje dirbti pagal profesiją, iš Sveikatos apsaugos ministerijos turi gauti kvalifikacijos pripažinimo pažymą.

Per pastaruosius šešerius metus buvo išduotos 1775 tokios pažymos. Iš jų užpernai – 215 slaugytojams ir 94 gydytojams, pernai – 242 slaugytojams ir 102 gydytojams.

“Tai nėra įrodymas, kad visi šie medikai išvyko. Gali būti, kad pasiėmė pažymą, bet liko dirbti Lietuvoje”, – atkreipė dėmesį viceministre Nora Ribokienė.

Ji pripažino, kad net ir mažiausia medikų migracija Lietuvai yra nenaudinga, bet dirbtinai ją stabdyti būtų neprotinga.