Prastėjantys ekonominiai rezultatai nepalieka abejonių, kad trumpalaikės priemonės Rusijos ekonomikos nebeišgelbės – tą gali padaryti tik esminiai struktūriniai pokyčiai.

Kad gautų banko paskolą, būtiną metalo verslo plėtojimui ir investicijoms, maskvietė Elena Dibova buvo pasirengusi užstatyti beveik milijono litų vertės butą. Tačiau išaugusios palūkanų normos privertė keisti planus ir išsaugoti verslo gyvybingumą skolinantis iš kolegų. „Jei būtų galima pigiau skolintis, investuočiau į plėtrą, statyčiau, tačiau dabar tai neįmanoma“, – teigia į šeštą dešimtmetį netrukus įkopsianti moteris.
Michailui Koltunovui, turinčiam spaustuvę, pasisekė labiau: įkeitęs savo asmeninį, tėvo ir verslo partnerio automobilius, 31 metų vyras gavo paskolą iš banko su 14 proc. palūkanomis. Neturėdamas ko užstatyti, verslininkas būtų turėjęs prisiimti 20 proc. naštą. „Bankai mumis, smulkiaisiais verslininkais, netiki, o gyventi juk reikia“, – sako jis.
Virš Rusijos ekonomikos besikaupiantys tamsūs debesys tokias dilemas verčia kasdienybe. Šalies bendrojo vidaus produkto (BVP) augimas antrąjį ketvirtį, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus, siekė vos 1,2 proc., nors ekspertai tikėjosi bent trečdaliu geresnio rezultato. Tai žemiausias rodiklis nuo 2009 m. pabaigos. Be to, metinė augimo prognozė jau sumenko nuo 3,6 iki 2,4 proc., bet dėl mažėjančių investicijų ir ji gali būti pernelyg optimistinė.
Nors „USA Today“ vis dar pašiepia, kad BVP Rusijoje auga tiek, kiek pasako Vladimiras Putinas, negatyvios tendencijos siunčia aiškų signalą apie pasiektą kritinę ribą: augimą ateityje gali užtikrinti tik struktūriniai pokyčiai.

Spartesnio augimo nesitikima

Rusijos politikai ramina gyventojus tikindami, kad augimas tik sulėtėjo. Tačiau Londono „Capital Economics“ tyrimų centro analitikai skelbia, kad šalyje jau prasidėjo recesija, nes du ketvirčius iš eilės fiksuojamas neigiamas bendrojo vidaus produkto augimas. „Recesijos nėra ir nebus. Kur kas tinkamesnis čia stagnacijos terminas. Žinoma, augimo tempai labai menki, tą lemia daug institucinių, struktūrinių, makroekonominių veiksnių. Su tuo turėsime taikstytis labai ilgą laiką“, – nesutinka ekonomikos ministras Aleksejus Uliukajevas.
Pasak „Wall Street Journal“, tai tik ginčai dėl terminijos, kurie nesumažina kelių priežasčių nulemtų problemų. Visų pirma Rusijos iki šiol vykdyta politika atbaidė užsienio investicijas ir skatino vidaus kapitalo pasitraukimą, kartu užkertant kelią naujoms darbo vietoms kurti. Pernai tiesioginių užsienio investicijų (TUI) Rusijoje sumažėjo 15 proc. 2008 m. TUI Rusijoje siekė 75 mlrd. JAV dolerių, o po ketverių metų jos nebesudarė nė pusės tiek ir vos perkopė 30 mlrd. dolerių ribą. Įdomu, kad toks pat rezultatas ir Airijoje, kurioje gyventojų 22 kartus mažiau nei Rusijoje.
Be to, šalyje nepažabota korupcija: „Transparancy international“ skelbiamame indekse pernai Rusija užėmė 133 vietą kartu su tokiomis valstybėmis, kaip Iranas ar Hondūras. Tuo stebėtis neverta, mat per visuomenės nuomonių apklausas 30 proc. gyventojų korupciją įvardija kaip teisėtą ar bent jau toleruotiną. Nauju grobstymo simboliu jau spėjo tapti 2014 m. Sočio žiemos olimpinės žaidynės. Ekspertų skaičiavimais, tokio masto sporto renginio organizavimo išlaidos pirminę sąmatą vidutiniškai viršija 180 proc., bet Rusijoje šis rodiklis jau perkopė 500 proc.
Tai daugiausiai prisideda prie trečiosios problemos, susijusios su inovacijų ir verslumo stoka. Rusijoje verslininkų sluoksnį sudaro vos apie 3 mln. gyventojų, nėra nė vieno universiteto, patenkančio į pasaulio geriausiųjų 75-uką, o beveik pusė studentų – 45 proc. – norėtų emigruoti iš šalies.

Priemonės žada trumpalaikį efektą

Prastesni, nei tikėtasi, rezultatai verčia Rusijos valdžią ieškoti ekonomikos skatinimo būdų. Prezidentas V.Putinas dar birželį pranešė apie planus skirti 450 mlrd. rublių įvairiems infrastruktūros projektams įgyvendinti. Be to, žadama palengvinti mokesčių naštą smulkiesiems verslininkams, sumažinti biurokratinius trikdžius naujiems verslams steigti, suteikti galimybę gauti lengvatinių paskolų. Tam ketinama pasitelkti Rusijos nacionalinio gerovės fondo, turėjusio spręsti ateities socialinių išmokų nemokumo problemas, lėšas.
Rusijoje įmanomi ir europiečiams neįprasti krizės sukeltų problemos sprendimo būdai. Paskelbta amnestija 13 tūkst. asmenų, nuteistų už vadinamuosius ekonominius nusikaltimus, kurių tyrimo skaidrumas neretai keldavo abejonių. Viešai pripažįstama, kad pastarąjį dešimtmetį valdžia „pervertino“ organizuoto ekonominio nusikalstamumo grėsmes ir taikė pernelyg griežtas sankcijas verslininkams. Viliamasi, kad jų paleidimas į laisvę kurs palankesnę verslui atmosferą.
Vis dėlto šios priemonės šalies neišgelbės. „Tai tik bandymas greitai pritaikomomis priemonėmis išvengti stagnacijos, bet ne siekis spręsti ilgalaikes struktūrines problemas. Reikia padaryti daug daugiau, jei norima, kad būtų pasiektas ne trumpalaikio, bet ilgalaikio augimo tikslas“, – tvirtina HSBC banko Rusijos analitikas Aleksandras Morozovas.
Net ir ministras A.Uliukajevas pripažino, kad pozityvesniems rezultatams būtinos permainos: „Be didelių permainų institucijose sunku tikėtis, kad augsime sparčiau nei viso pasaulio vidurkis.“
Pokyčių būtinybė neabejotinai paskatins politinius persistumdymus. V.Putinas simboliniu gestu – neįsileisdamas į savo vilą prie durų stoviniuojančio vicepremjero Arkadijaus Dvorkovičiaus – jau įrodė norįs, kad kaltę dėl ekonominių problemų prisiimtų vyriausybė. Motyvai – akivaizdūs: V.Putinui visuomenės apklausose skiriamas vidutinis balas už darbą per kelerius metus smuko nuo 7,21 iki 5,81. Tačiau ar su tuo taikstysis liberalesnė premjero Dmitrijaus Medvedevo įtakos grupė, tebėra neaišku.
„Akivaizdu, kad problema – politinė. Tam, kad pradėtų spręstis ekonominės problemos, reikia grąžinti žodžio laisvę, užtikrinti sąžiningus rinkimus ir parlamento veiksnumą, taip pat – savivaldos teises“, – konstatuoja Maskvos aukštosios ekonomikos mokyklos profesorius Olegas Zamulinas.

Šiais laikais viešai su Hitleriu lyginti tik du politikai – Serbijos diktatorius Slobodanas Miloševičius ir Irako – Saddamas Husseinas. Abiejų galas žinomas.

Trečiadienį pranešta, kad JAV prezidento Baracko Obamos ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino dvišalis susitikimas, kurio metu tikėtasi išjudinti iš mirties taško jau daugiau nei metai pašlijusius Vašingtono ir Maskvos santykius, atšaukiamas. Oficialus pretekstas – B.Obama nusivylęs Rusijos sprendimu suteikti prieglobstį buvusiam Centrinės žvalgybos valdybos kontraktininkui Edwardui Snowdenui, nutekinusiam informaciją apie JAV elektroninių duomenų šnipinėjimo mastus.
Štai ir paaiškėjo Snowdeno aferos esmė. Nuo pat tos dienos, kai tik jis atsidūrė Maskvos Šeremetevo oro uoste, buvo įžvalgių žmonių, kalbėjusių, jog tai amerikiečių „Trojos arklys“ Kremliui, tik spėliota, kokia jo paskirtis.
Po trečiadienio B.Obamos pareiškimo V.Putino atžvilgiu tapo aišku, kodėl kiniečiai, vos tik pasišnekėję su E.Snowdenu, išspyrė jį iš šalies kuo toliau, kvailių ieškoti. Toli ieškoti nereikėjo (nors gal taip Pekine iš anksto su Amerika suderėta buvo?). Paaiškėjo ir kodėl “duomenų šnipinėjimo skandalas” tarp Europos ir JAV, vieną savaitę įkaitęs taip, kad ore dvelkė svilėsiais ir transatlantinių santykių nutrūkimu, kitą savaitę išsikvėpė, tarsi jo būti nebuvo.
Dar pernai pavasarį rašiau, kad po atvirai suklastotų Dūmos ir prezidento rinkimų Vladimiras Putinas, kaip Rusijos vadovas, Vakarų akyse prarado legitimumą ir su juo jau nebebus kalbama kaip su politiku, su kuriuo galima sutarti dėl rimtų dalykų. Vietai, kurią Vakarų akyse po suklastotų rinkimų užima Putinas, apibūdinti, rusai turi gerą, į lietuvių kalbą neišverčiamą, terminą “vremenščik” – žmogus, kieno nors paramos dėka laikinai užgrobęs valdžią, bet dabar tą paramą jau praradęs.
Matyt, prieš metus tiek Europos, tiek Amerikos politikai dar tikėjosi, kad su Rusiją valdančiu režimu kažkaip pavyks ir toliau šnekėtis neišeinant už padorumo ribų, tad Kremliaus režimo įvardijimas „nerankaspaudžiamu“ buvo patikėtas žiniasklaidai. Pastarasis B.Obamos demaršas, taip pat kone vienu metu nuskambėję įtakingų Amerikos, Didžiosios Britanijos, Europos politikų bei visuomenės veikėjų pareiškimai V.Putino ir Rusijos režimo atžvilgiu, liudija, jog civilizuota kalba su Kremliumi Vakaruose baigta.
Lemiamas signalas V.Putinui buvo duotas prieš du mėnesius, birželio 18-ąją Šiaurės Airijoje vykusiame G8 susitikime. Ten renginio šeimininkas, D.Britanijos premjeras Davidas Cameronas, pasakė V.Putinui atvirai ir tiesmukai: “Prisijunk prie klubo, arba atsidursi izoliacijoje”. V.Putinas nesuprato, arba apsimetė, kad nesuprato. O gal manė, kad jį tik gąsdina. Tuomet kitą dieną Kanados premjeras Harperis taip pat atvirai pasakė žurnalistams, jog G8 nebėra, liko tik G7+1, nes Putino Rusijai padorioje kompanijoje vietos nėra.
Tuo metu E.Snowdenas sėdėjo pas kiniečius Honkonge, ieškodamas, kur galėtų pasidėti. Po penkių dienų, birželio 23-ąją, Snowdenas išskrido į Maskvą, o Amerika anuliavo jo pasą, kad bėglys nebeturėtų jokios galimybės teisėtai išvykti iš Rusijos – tik arba su antrankiais, Kremliaus režimo išduotas Vašingtonui, arba liktų vietoje. Pirmu atveju V.Putinas saviškių, prieš kuriuos vaidina “Alpha patiną”, akyse tampa liokajumi, klusniai vykdančiu Amerikos įsakymus, antru – V.Putinas tampa atstumtuoju, su kuriuo rimti Vakarų politikai nebebendrauja. Šachmatininkų kalboje tokia padėtis vadinama „cugcvangu“ – kuomet vienas iš žaidėjų įstumiamas į tokią padėtį, jog kokį ėjimą bedarytų, vis viena pralaimės. V.Putinas pasirinko verčiau būti „Alpha patinu“, nei tapti Vakarų klubo nariu ir durys jam buvo užtrenktos. Štai taip daroma didžioji politika.
Bet B.Obamos susitikimo su V.Putinu atšaukimas buvo tik žiedeliai. Tuo pat metu suskambo balsai, lyginantys Rusijos Dūmos antihomoseksualinius įstatymus su nacistinės Vokietijos Reichstago antižydiškais įstatymais, Sočio 2014 m. Olimpines žaidynes su Berlyno 1936 m. Olimpinėmis žaidynėmis, o V.Putiną – su nacių diktatoriumi Adolfu Hitleriu. Pirmas apie tai prabilo, regis, JAV senatorius respublikonas Lindsay Graham: „Jeigu galėtumėte pakeisti istoriją, argi dar kartą patikėtumėte Olimpinių žaidynių organizavimą Hitleriui? Nesakau, kad šių dienų Rusija tai nacių Vokietija, bet noriu pasakyti, jog Rusijos Vyriausybėje sėdi labiausiai neapykanta pritvinkę žmonės pasaulyje, norintys išnaudoti puikias žaidynes labai blogam tikslui. Suteikimas Hitleriui propagandinės galimybės 1936 m. buvo didžiulė klaida“.
Jam antrino žinomas britų menininkas Stephen Fry, atvirame laiške D.Britanijos premjerui D.Cameronui ir Tarptautinam Olimpiniam komitetui rašęs: „Du metai iki Berlyno Olimpiados tironas Hitleris prastūmė įstatymą, kuriuo viena mažuma buvo persekiojama vien todėl, kad ji tokia gimė. Putinas kartoja šį šlykštų nusikaltimą, tik šį kartą prieš gėjus. TOK turi pasipriešinti šiam barbariškui, fašistiniam įstatymui. Bet kuria kaina reikia neleisti, kad Putino veiksmai atrodytų turį civilizuoto pasaulio paramą“.
Galutinai visus taškus Vakarų požiūryje į V.Putiną sudėliojo pats B.Obama NBC vakaro laidoje su Jay Leno. Pastarojo užklaustas: Kodėl pasaulis nesipiktina, jog Rusijoje vyksta tas pat, kaip kadaise Vokietijoje – Susemkime ir uždarykime žydus, susemkime ir uždarykime gėjus, susemkime ir uždarykime juodžius? – Amerikos prezidentas net nepabandė prieštarauti Putino Rusijos sulyginimui su Hitlerio Vokietija, vietoje to pareikšdamas, jog „diskriminacija rasės, religijos, lyties ar lytinės orientacijos pagrindu kertasi su elementariausiu supratimu apie padorumą“.
Ką reiškia, kad Vakarai iš esmės oficialiai sulygino V.Putiną ir A.Hitlerį? Čia reikia suvokti, jog bendru vakariečių sutarimu, naciai ir Hitleris yra tapę absoliutaus blogio įsikūnijimu. Gal mums labiau patiktų, kad vietoje Hitlerio būtų Stalinas, tačiau nepamirškime, kad su juo Vakarai, tegu nenoromis, bet taikstėsi, o su Hitleriu ir jo įsikūnijimais, civilizuotų visuomenių supratimu, taikstytis negalima. Jei atmintis neapgauna, pastaraisiais dešimtmečiais taip viešai su Hitleriu lyginti tik du politikai – Serbijos diktatorius Slobodanas Miloševičius ir Irako – Saddamas Husseinas. Abiejų galas žinomas.

REUTERS

Rusijos ministras pirmininkas Vladimiras Putinas pritaria prezidento Dmitrijaus Medvedevo kalbos Sankt Peterburgo ekonomikos forume teiginiams, tarp jų ir valstybinio kapitalizmo atsisakymui.

“Tai, be abejo, mūsų bendra su prezidentu Medvedevu programa, čia nėra jokių pozicijų skirtumų, ir prezidentas Medvedevas visiškai teisingai padarė, kad atkreipė į tai (būtinybę mažinti valstybės vaidmenį ekonomikoje) Rusijos ir tarptautinės visuomenės bei verslo sluoksnių dėmesį”, – sakė V. Putinas spaudos konferencijoje Paryžiuje antradienį.

Savo kalboje Sankt Peterburgo tarptautiniame ekonomikos forume Dmitrijus Medvedevas pareikalavo paspartinti privatizaciją, pavadindamas V. Putino vyriausybės planus šia linkme “pernelyg kukliais”. Ekspertų vertinimu, prezidento kalba buvo itin liberalaus turinio.

Į klausimą, ar pasiryžęs jis pasirašyti prezidento tezes, premjeras atsakė: “Jeigu pažiūrėsite į mano neseniai, o ir anksčiau – prieš kelerius metus – pasakytas kalbas, – visi šie teiginiai suformuluoti”.

“Tai mūsų bendra programa. Aš ne kartą sakiau, kad mes neketiname kurti valstybinio kapitalizmo. Daug kartų. Esant įvairioms situacijoms ir įvairioms auditorijoms. Diskusija itin paaštrėjo, kai mes įsteigėme kelias valstybines korporacijas. Aš daug kartų sakiau ir dar kartą noriu pasakyti. Valstybinės korporacijos susijusios ne su valstybės nuosavybės didinimu. Jų įsteigimas susijęs su kitkuo. Jo tikslas – surinkti į viena išsklaidytus valstybės materialinius išteklius, padidinti jų kapitalizaciją ir po to pateikti į rinką”, – sakė V. Putinas.

Net esant krizei, labai aštriai, kai mūsų stambios privačios bendrovės pačios kreipėsi į Vyriausybę, prašydamos paimti jų nuosavybę, mes pasirinkome visiškai kitokį būdą, kaip įveikti krizę. Mes nepaėmėme privačios nuosavybės, nors galėjome tai padaryti, mes net buvome to prašomi. Mes parengėme kitus rėmimo būdus, išsaugojome didžiausias mūsų bendroves. Taip mes ketiname veikti ir toliau”, – pareiškė premjeras.

“Jeigu pažiūrėsite šalies raidos iki 2020 metų programą, tai ir ten visa tai yra”, – pridūrė jis.

AFP

Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo nuomone, mažai tikėtina ir būtų “žalinga” kelti savo kandidatūrą antrajam laikotarpiui , jeigu sprendimą balotiruotis į prezidentus trečiajam laikotarpiui paskelbs premjeras Vladimiras Putinas, kadaise išsirinkęs jį savo įgaliojimų perėmėju.

Išspausdintame pirmadienį interviu Britanijos laikraščiui “Financial Times” D.Medvedevas dar kartą neatsakė į klausimą, ar jis balotiruosis naujam, dabar šešerių metų laikotarpiui rinkimuose 2012 metų kovą.

“Tai jau, žinote, kaip toks žaidimas”, – paaiškino 46-erių metų prezidentas, pasiūlydamas dar kiek pakentėti ir dar kurį laiką išlaikyti intrigą, taip bus įdomiau”, atsakydamas į klausimą, ar reikia jam antrojo laikotarpio ambicingiems reformų planams, paskelbtiems šeštadienį pasibaigusiame Sankt Peterburgo ekonomikos forume, įvykdyti.

Kritikai sako, jog nepaisant to, kad daugelis D. Medvedevo pasiūlytų per daugiau kaip trejus prezidentavimo metus priemonių yra protingos, jam pritrūko politinės valios jas įgyvendinti.

Kalboje Piterio forume D.Medvedevas,  kaip ir anksčiau opozicija, pasmerkė pernelyg didelę valstybės valdymo centralizaciją, susiklosčiusią per V.Putino valdymo dešimtmetį. Tačiau prezidentas priminė, kad jis – “vieno kraujo” su premjeru.

Į klausimą,  ar mano jis, jog balotiruosis į prezidentus tuo pačiu laiku su V. Putinu, kuris taip pat tyli, D. Medvedevas atsakė, kad tai “sunku įsivaizduoti”.

“Esmė ta, kad mes su Vladimiru Putinu (ir su mano kolega, ir senu draugu) vis dėlto daugiausia atstovaujame vienai ir tai pačiai politinei jėgai”, – sakė prezidentas.

“Šia prasme konkurencija tarp mūsų gali pakenkti tiems uždaviniams ir tiems tikslams, kuriuos mes įgyvendinome pastaraisiais metais. Todėl tikriausiai tai būtų ne pats geriausias scenarijus mūsų šaliai ir konkrečiai situacijai”.

Remiantis naujausia nepriklausomo J. Levados centro apklausa, dauguma Rusijos gyventojų pritarė tam, kad į balsalapius 2012 metais būtų įtrauktos ir V. Putino, ir D. Medvedevo pavardės.

Jeigu bus antrasis laikotarpis, D. Medvedevas žada “pasistengti” įvykdyti tai, kas pažadėta: modernizuoti ekonomiką ir politinę sistemą.

“Esu tikras, kad man viskas pavyks”, – prisipažino jis.

Valdymo pradžioje D. Medvedevas pabrėžė, kad būtina pažaboti korupciją, kuri yra svarbiausia prasto investicinio klimato priežastis. Tačiau per tą laiką Rusija “Transparency International” korupcijos  įvertinimo sąraše iš 178-osios vietos atsidūrė 154-ojoje šalia Papua-Naujosios Gvinėjos, Tadžikistano, Kenijos ir Laoso. Blogesnė situacija tik Afganistane, Mianmare ir Somalyje.

UŽ KONTROLIUOJAMĄ KONKURENCIJĄ

D. Medvedevas sakė, kad Valstybės Dūma, kurios rinkimai vyks gruodį, neatspindi viso politinio spektro. V. Putinui esant prezidentu patekimo į Dūmą slenkstis buvo pakeltas iki 7 proc., o partijų ir blokų registracija pasidarė tokia sudėtinga, kad opozicija, išskyrus komunistus, atsidūrė už parlamento borto.

“Kažkuriuo metu mums teks priimti kitą sprendimą ir nuleisti žemyn šią kartelę, kad būtų geresnė konkurencija ir kad tie, kurie negalėjo surinkti septynių procentų, vis dėlto galėtų surinkti , pavyzdžiui, penkis ir ateiti į Valstybės Dūmą, arba tris. Tai politinio tikslingumo klausimas”, – sakė D. Medvedevas.

Tačiau jis mano, kad apribojimai šiuo atveju turi išlikti.

“Negali būti tokios situacijos, kai šalyje šimtai partijų. Tai nerimta, tai nepakankamai išplėtotos politinės sistemos požymis”, – sakė D. Medvedevas. Jis pasiskundė, kad trūksta dešiniųjų parlamente, o tai Rusijoje esant valdomai demokratijai, yra geras signalas partijai “Teisingas reikalas”, kuriai po konsultacijų su prezidentu ir premjeru pasiryžęs vadovauti milijardierius Michailas Prochorovas.

Pagrindinis “valdžios vertikalės” kūrimo etapas 2005 metais, per antrąjį V.Putino prezidentavimą buvo tiesioginių gubernatorių rinkimų panaikinimas. Opozicijos ir Vakarų vertinimu, tai rodo demokratijos suvaržymą.

Režimo kritikai sako, jog nuo to laiko atsirado daug pavyzdžių, kad nebeliko atgalinio ryšio su visuomene, nesant tiesioginių regionų vadovų rinkimų. D. Medvedevas sakė, kad laikui bėgant jo požiūris į tai keičiasi.

“Dar prieš kelerius metus, kai man šį klausimą uždavė, aš jau neatsimenu, kas manęs klausė, aš beveik be apeliacijų pasakiau, kad to nereikia mūsų šaliai ir net po 100 metų (nereikės). Dabar tikriausiai aš taip nepasakyčiau”, – pranešė jis.

Tačiau D. Medvedevas pridūrė, kad šio klausimo nėra “šios dienos ir rytdienos” darbotvarkėje.

Oponentai įspėja Kremlių, kad uždarius atgalinio ryšio kanalus gali ateiti “arabų pavasaris”, nors kai kurie sociologai abejoja, kad Rusijoje dabar galimi protestai gatvėse, galintys priversti pasitraukti nesikeičiančią valdžią.