Šiemet gana stipriai suaktyvėjusi žemės sklypų rinka. Statybų dabar taip pat kur kas daugiau nei pernai ar užpernai, taigi natūralu, kad didėja ir statybinių medžiagų paklausa. Didmiesčiuose šiuo metu jų įsigyti galima daugiau nei dešimtyje skirtingų statybinių medžiagų prekybos centrų. Pirkėjams įdomiausia, kuriuose jų tokios pat kokybės prekės kainuoja pigiau nei kitur.

„Kai ateini pirkti, visada žinai, ko nori, jokių konsultantų aiškinimų nereikia“, – tik geriausios kainos iš prekybininkų pageidauja namą nuo pamatų pats statęsis ir visus savo įspūdžius tinklaraštyje detaliai iliustravęs Artūras Šapalas.
Kiek šiais laikais kainuoja pasistatyti namą? Artūras skaičiuoja, kad vadinamoji dėžutė, įskaičiavus šilumos siurblius, jam atsiėjo 100 tūkst. Lt, bet dar dvigubai tiek kainavo įsirengti būsto vidų. „Ką sutaupei statydamas, išleidi viduje. Tarkime, unitazą gali nusipirkti ir už du šimtus litų, o mums jis kainavo du tūkstančius“, – skaičiuoja naujakurys.
Žinoma, kiekvienam – pagal poreikius ir galimybes, bet pašnekovas gali patarti, kaip derėtis ir kur geriausia ieškoti statybinių medžiagų. Pradedame nuo pamatų: pigiausių pamatų blokų Artūrui pavyko rasti „Markučiuose“. Kylame viršun: sienoms naudotų „Arko“ blokelių gamintojas nustebino pasiūlydamas jų įsigyti brangiau nei platintojas. „Kažkokia nesąmonė, – stebisi Artūras. – Blokeliai skaičiuojami kubiniais metrais, kaina skiriasi 2–10 Lt, bet platintojas gali pasiūlyti pigiau, nors tikėjausi, kad gamintojas mane pasitiks ištiestomis rankomis, kad tik pirkčiau.“
Vertinga patirtimi pasidalyti gali ir statybų sektoriuje dirbantis Algirdas Miceika, kuris, įsigijęs naujos statybos neįrengtą kotedžą, pats ėmėsi vidaus apdailos – nuo grindų betonavimo iki laiptų įrengimo. Šis pašnekovas rinkosi tik praktiškas ir kokybiškas medžiagas. Kreipė jis dėmesį ir į tai, ar jos sveikos aplinkai ir žmogui, kitaip tariant, Algirdas vengė sintetinių paviršių ir stengėsi išsiversti su kuo mažiau plastiko. Taigi PVC dangą jis iškeitė į „Merbau“ parketlentes, o tradicinius didžiuosius prekybininkus dažnai apeidavo, rinkdamasis specializuotas parduotuves.
„Senukuose“ ar „Ermitaže“ nėra didelio pasirinkimo. Pardavėjų atstovaujami prekių ženklai neretai yra pigūs ir skirti greitam vartojimui, todėl kai kurios prekės stokoja kokybės. Taigi bent aš šiuose prekybos centruose pirkau nedaug“, – prisimena pokalbininkas.

Kaina – derybų reikalas

Naujakuriams, pageidaujantiems aukštesnės kokybės statybinių ir apdailos medžiagų, Algirdas patvirtina, kad, pavyzdžiui, kokybiškų grindų ar durų didžiausiose parduotuvėse trūksta, o jei tokių ir pasitaiko, jų kaina viršija siūlomą kitur. Į didžiuosius statybinių medžiagų prekybos centrus važiuoti verta tik dėl paprastesnių prekių, tarkime, statybinių mišinių, plytelių klijų ar varžtų. O įdomesnių apdailos medžiagų ir prekių geriau ieškoti specializuotose parduotuvėse. Tiesa, ten labai svarbu atkakliai derėtis. “Pasistengus, tarkime, grindims arba plytelėms galima gauti ir 20 proc. nuolaidą“, – tvirtina Algirdas.
Kad atkaklios derybos gali padėti sutaupyti tūkstančius, neabejoja ir naujakurys A.Šapalas. Jis pats santechniką įsigijo „Jaukuruose“, o grindų šildymo sistemoms skaičiuoja sutaupęs net 8 tūkst. Lt.
„Dvarčionių keramikoje“ plytelės pasirodė esančios trečdaliu pigesnės nei didžiųjų prekybos centrų salėse, o jei dar pasikalbi su vadybininkais, gali sutaupyti ir pusę kainos. Dėliokime nuolaidų krepšelį toliau: internetinėje parduotuvėje LED lempos kaina siekė 29 Lt, bet vadybininkas pasiūlė daugiau nei perpus mažesnę kainą. „Pasakiau, kad visam namui reikia šimto vienetų, taigi lemputes man pardavė po trylika litų“, – juokiasi Artūras.
Skaičiai įspūdingi, bet ir tai dar ne viskas: „Celsis“ parduotuvėje šilumos siurblys kainuoja 24 tūkst. Lt, bet vadybininkas nuramina sutiksiantis parduoti ir už 17 tūkst. Lt. „Atrodo neįtikėtina“, – stebisi ir pats Artūras.
Tačiau taupyti galima ne tik spaudžiant pardavėjus ar atakuojant juos dėl nuolaidų – taip pat svarbu apdairiai rinktis statybines medžiagas, domėtis, kas jų gamintojai. Pavyzdžiui, Artūras, atsisakęs sauso tinko „Rotband“, pasirinko kalkinį skiedinį, visam namui atsiėjusį apie tūkstantį litų. Tokių ir panašių medžiagų, jei statybos nedega, geriausia įsigyti per akcijas didžiuosiuose tinkluose (ypač kai būna 30 proc. nuolaidos daugumai prekių).
„Dviejuose didžiausiuose prekybos tinkluose tą pačią dieną buvo taikomos nuolaidos visoms prekėms. Vandens maišytuvą įsigijome su 30 proc. nuolaida, tačiau atsitiktinai nuvykę į kitą parduotuvę radome dar didesnę akciją, taigi anksčiau įsigytą čiaupą teko grąžinti pirmajam prekybos centrui. Specializuotos parduotuvės, prekiaujančios vokiška „Hansgrohe“ įranga, tokios nuolaidos pasiūlyti negalėtų“, – paaiškina Artūras.
Nors specialistai paprastai purtosi nesertifikuotų kinų pagamintų statybinių medžiagų iš turgaus, Artūras turgų ne visada apeidavo: tarkime, analogiškas elektros kabelis čia buvo gerokai pigesnis nei trijuose didžiosiose parduotuvėse.
Kiti mūsų pašnekovai tikina, kad apsipirkus turguje pabaiga ne visada būna tokia laiminga. Polistireninio putplasčio asociacijos prezidentas dr. Česlovas Ignatavičius pataria rinktis tik sertifikuotas statybines medžiagas ir mini Klaipėdoje pasitaikiusius atvejus, susijusius su probleminėmis medžiagomis, atkeliavusiomis iš Latvijos ar kitų šalių. Jis primena, kad pagrindinis rodiklis šilumos izoliacinių medžiagų kokybei pamatuoti yra kuo mažesnis šilumos laidumo koeficientas, ne mažesnis kaip 70 kPa stipris gniuždymui, jį deformuojant 10 proc. „Girdėjau, kad būna atvejų, kai parašyta “fasadinis polistireninis putplastis”, bet rodiklių nėra, ir jį pritvirtinus po kiek laiko ima kristi tinkas bei pats putplastis“, – perspėja Č.Ignatavičius.
Šis pašnekovas tvirtina, kad universalių kokybiškų statybinių medžiagų išskirti negalima, tačiau ragina nenusigręžti nuo lietuviškų: kilus rizikai, gamintoją rasti nesunku, o atvežtinių rodikliai gali būti ir netikslūs. „Savo krašto gamintojus pažįstame ir kilus nesusipratimų viską galime mikliai išsiaiškinti. Pavyzdžiui, lietuviškas tinkas „Samanėlė“, naudotas dar sovietmečiu, laikosi kuo puikiausiai, nors yra pigesnis už importinį“, – aiškina specialistas.

Statybinės medžiagos brangsta. Ir tai, tikina specialistai, nesusiję nei su statybinių medžiagų rinkos pagyvėjimu, nei su statybų sezono pradžia. Beje, statybos leidimų 2011 metais išduota netgi mažiau nei 2010-aisiais, statybų rinkai bene juodžiausiais metais. Vis dėlto gamybininkai trauktis nežada – branginti produkciją juos verčia augančios gamtos išteklių kainos, pabrangusios dujos ir degalai.

Pagerėjimo teks palaukti

Lietuvos statybinių medžiagų prekybos įmonių asociacijos valdybos pirmininko Mindaugo Sinkevičiaus nuomone, vadinamosios bazinės statybinės medžiagos, ypač tos, kurios priklausomos nuo energinių išteklių, vidutiniškai turėtų brangti nuo 7 iki 15 proc. Tai – statybinės kalkės, cementas, plytos, keramika, betonas, trinkelės, gelžbetonio gaminiai, be kurių neapsieinama statant, remontuojant, renovuojant pastatus. Apie planus kelti kainas jau pranešė ir metalo produkcijos gamintojai – jie savo gaminius šiais metais brangins jau antrąkart.

Pasak M. Sinkevičiaus, statybinių medžiagų kainos iš esmės nesikeitė bemaž trejus metus, nors tuo metu kaip ant mielių augo degalų ir energijos išteklių – elektros, gamtinių dujų – kainos. „Jei statybinės medžiagos būtų brangusios kasmet, dabar tas pabrangimas neatrodytų toks gąsdinamas“, – atkreipė dėmesį pašnekovas.

Valdžia nepadeda

Ryškesnis statybinių medžiagų kainų kilimas prasidėjo 2011-ųjų antroje pusėje. Palyginus 2011 ir 2012 metų vasario mėnesį, visos statybos sąnaudų kainos padidėjo 5,3 proc., darbo užmokestis pakilo 8,1 proc., medžiagos ir gaminiai pabrango maždaug 4 proc. Palyginus 2011-ųjų rugpjūtį ir tą patį 2010 metų mėnesį, statybos sąnaudų kainos buvo padidėjusios 4,6 proc. Statybų rinkai sunkiausių 2010 metų gruodžio mėnesį, palyginti su 2009 metų gruodžiu, statybos sąnaudų kainos buvo padidėjusios tik 0,6 proc.

Tokius skaičius pateikė Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas Adakras Šeštakauskas. Pagrindinės priežastys statybinėms medžiagoms brangti, M. Sinkevičiaus ir A. Šeštakausko teigimu, yra sparčiai brangstantys energijos ištekliai ir didėjančios transportavimo sąnaudos. Statybinių medžiagų kainos šoktelėjo ir dėl valdžios užmojų saugoti gamtos išteklius. Nuo 2012-ųjų pradžios visų naudingųjų iškasenų gavybos mokesčiai padidėjo 3–6 kartus. Skaičiuojama, kad per metus naudojantieji šias žaliavas praras ne vieną milijoną litų.

Statyba brangs?

A. Šeštakauskas įsitikinęs, kad dėl kylančių statybinių medžiagų kainų brangs kelių, geležinkelių, krantinių, pramoninių objektų, pavyzdžiui, logistikos centrų, statyba. Padidėję naudingųjų iškasenų gavybos mokesčiai turėtų mažiau gąsdinti tik gyvenamųjų namų statytojus.

Nekilnojamojo turto (NT) bendrovės „Ober-Haus“ Vertinimo ir rinkotyros skyriaus vadovas Saulius Vagonis sutinka, kad statybų savikainos su turto kainomis tiesiogiai sieti nederėtų, nes butų pirkėjams mažai rūpi, kiek plėtotojui kainavo pastatyti daugiabutį namą. Todėl brangstant statyboms nebūtinai turi brangti tuo metu statomas NT, ypač jei perkamoji pirkėjų galia tuo pat metu neauga (arba negerėja skolinimosi sąlygos).

„Auganti savikaina – vienas iš motyvų plėtotojams kilstelėti kainas ar bent informuoti rinką, kad būstas gali brangti, tačiau jo kainų augimą riboja ir nemaža tarpusavio plėtotojų konkurencija, ir pirkėjų mokumo galimybės, tad šis scenarijus nebūtinai gali pasitvirtinti“, – sakė S. Vagonis.

Prasidėjus ekonominei krizei, be to, 2011 metais patvirtinus Atsakingojo skolinimo nuostatus, pirkėjai už būstą moka ne tiek, kiek nori – taip buvo 2005–2007 metais, kai augantys atlyginimai, galimybė pasiskolinti milžiniškas sumas leido jiems įsigyti net labai brangų būstą – o tiek, kiek gali, t. y. kiek yra susitaupę ir kiek sugeba pasiskolinti.

Pasak S. Vagonio, naujos statybos butų rinka (pirminė rinka) sudaro ne daugiau 10–15 proc. visų sandorių rinkoje. Likę 85–90 proc. sandorių vyksta antrinėje rinkoje, kai perkamas ar parduodamas senesnės statybos NT, todėl šiuo atveju išaugusi statybų savikaina neaktuali. Taigi statybos kainų pokyčiai artimiausiu metu galėtų paveikti tik nedidelės rinkoje parduodamo turto dalies savikainą.

„Galbūt ilgainiui brangstant statyboms plėtotojai dėl nepalankių kainų gali atsisakyti galimų nepelningų projektų, todėl mažiau statys, mažės konkurencija, pasiūla neatitiks paklausos, atsiras galimybė pakelti kainas. Bet ir toks efektas būtų trumpalaikis, nes ūgtelėjusios kainos vėl suaktyvintų statybas, pasiūla bei konkurencija vėl išaugtų, tad naujam kainų šuoliui kelias būtų automatiškai užkirstas“, – aiškino bendrovės „Ober-Haus“ Vertinimo ir rinkotyros skyriaus vadovas S. Vagonis.

Trūksta darbuotojų

Dar viena Lietuvos statybų rinkos neaplenkusi problema – emigracija. Kol valdžia ieško būdų, kaip mažinti emigracijos mastus, ne viena didelė ar vidutinė statybos įmonė skundžiasi: iš Lietuvos emigravo ištisos meistrų, atlikdavusių mūrijimo, tinkavimo, šiltinimo darbus, brigados.

M. Sinkevičiaus teigimu, šiandien statybų rinka vegetuoja – beveik nestatoma didelių objektų, tokių kaip prekybos ar komerciniai centrai, statomus gyvenamosios paskirties pastatus galima suskaičiuoti ant rankų pirštų. Klaipėdoje statybos merdi, Kaune vyksta baigiamieji darbai. Vilniuje po krizės vienur kitur atgaivintas didesnis objektas. Vis dėlto kvalifikuotų darbuotojų trūksta.

Pas kaimynus – pigiau?

Lietuviai pastaruosius kelerius metus įprato pigesnių prekių dairytis kaimyninėse šalyse. Tarkime, Baltarusijoje, kur pigesnės dujos, degalai, mažesni atlyginimai, mažiau apmokestintos inertinės medžiagos, todėl palankesnės ir kainos. „Baltarusių statybinių medžiagų kainos spaudžia Lietuvos gamintojus. Nors ne visos baltarusiškos prekės mus pasiekia, konkurencija jaučiama“, – aiškino M. Sinkevičius.

Lietuvos gamintojams niekaip nesiseka sugriauti ir vadinamojo lenkų mito. Tautiečiai Lenkijoje perka viską, nes yra įsitikinę, kad ten pigiau. M. Sinkevičius pateikė konkrečių pavyzdžių, kad įrodytų, jog taip toli gražu nėra. Pavyzdžiui, Lenkijoje silikatinė plyta kainuoja 80 centų. Atvežus ją į Lietuvą, kaina pakiltų iki 1,2 ar 1,3 lito. Lietuvoje šiuo metu silikatinės plytos kaina svyruoja nuo 68 iki 70 centų. Gipso kartonas Lenkijoje irgi brangesnis nei Lietuvoje. „Lietuvos statybų pramonė išgyvena žvėrišką nuopuolį. Gamybos įmonės panaudoja vos 60 proc. gamybinių pajėgumų“, – situaciją apibendrino M. Sinkevičius.

Išeities nėra?

Statybinių medžiagų gamintojai padėtį komentuoja argumentuodami. Įmonės naudoja tik dalį gamybinių pajėgumų, brangsta ir statybinių medžiagų gamybai naudojami gamtiniai ištekliai, ir energijos ištekliai. Kompanijos „Saint-Gobain statybos gaminiai“ „Isover“ ir „Gyproc“ veiklos direktorius Darius Karvelis priminė 2006–2007 metus, kai maždaug 50 proc. pabrangusios statybinės medžiagos pirkėjų negąsdino. Tuomet dėl visiškai išnaudotų įmonių gamybinių pajėgumų kai kurioms jų netgi buvo įvestos kvotos.

D. Karvelis mano, kad tolesnė situacija statybinių medžiagų rinkoje priklausys nuo pasiūlos ir paklausos, nors 2007 metų scenarijus per artimiausius kelerius metus, pašnekovo nuomone, mažai tikėtinas. Anuomet vienas kubinis metras ritininės vatos „Isover“ rinkoje kainavo 120 litų. Šiandien tas pat produktas kainuoja 80 litų.

Teks palaukti

Statybų ir statybinių medžiagų rinkoje atlyginimai neskuba pūstis. „Kiek žinau, drastiško atlyginimų kilimo statybų sektoriuje arba įmonėse, kurios gamina statybines medžiagas, pastaruoju metu tikrai nebuvo. Jie kilo maždaug 2–3 proc. Tai turi nedidelę įtaką galutinei produkcijos kainai“, – pabrėžė D. Karvelis.

Statybų bumo jis irgi neprognozuoja. 2011 metais statybos darbų atlikta 26 proc. daugiau nei 2010 metais. Tačiau negalima atmesti, kad statybų rinkai gyvybės įkvėpė pasiruošimas Europos krepšinio čempionatui ir trijų sporto arenų statyba. „Gyvenamųjų namų statyba paaugo labai nedaug. 2010 metai buvo ypač sudėtingi, tačiau 2011-aisiais leidimų statybai išduota netgi mažiau nei 2010 metais, todėl statybų rinkos atsigavimo neįžvelgčiau“, – sakė D. Karvelis.

Žingsniu priekyje

Įmonė „Eternit Baltic“ yra vienintelis pluoštinio cemento stogo dangų gamintojas Baltijos šalyse. Pagrindinės banguotųjų lakštų gamybos procese naudojamos žaliavos yra cementas ir specialus PVA pluoštas, gaunamas iš Japonijos. Šiai bendrovei artimiausiu metu branginti savo produkcijos neprireiks. Skaičiuojant sąnaudas buvo įvertintas galimas cemento brangimas. „Statybos medžiagų brangimas nėra didelis, manau, statybos rinkos atsigavimui tai neturės reikšmingos įtakos“, – situaciją apibendrino įmonės „Eternit Baltic“ vadovas Gediminas Vaitkevičius. Paklausus, ar asbestinių stogų dangai keisti iš Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos skyrus
60 mln. litų kainos vis dėlto nešoktelės, G. Vaitkevičius patikino, kad tam pagrindo nėra. Pirmiausia, jo nuomone, skiriamos lėšos yra labai mažos, todėl iš esmės nepakeis stogo dangų rinkos dydžio ir darys labai mažą įtaką paklausai.

Įmonė „Icopal“ specializuojasi stogo dangų ir hidroizoliacinių medžiagų gamyboje. Bendrovės direktoriaus Vido Raškevičiaus teigimu, kelti produkcijos kainas juos verčia brangstantis bitumas, poliesteris ir SBS modifikatorius. Be to, situaciją apsunkina rinką iškraipantys vienadieniai gamintojai, siūlantys įsigyti pigesnių statybinių medžiagų. Dėl to patikimi gamintojai, nemažinantys kainų, lieka nekonkurencingi.

Didžiajai daliai klientų kaina ypač svarbi, jie perka negalvodami, kokios kokybės prekę įsigyja. Dėl tos pačios priežasties ir važiuoja statybinių medžiagų ieškoti kaimyninėse šalyse. Skirtingai nei kiti užsienio gamintojai, įmonė „Icopal“ nuo to apsisaugojusi – jos gaminamų specifinių medžiagų Lenkijoje ar Rusijoje įsigyti nepavyks.

„Dalis klientų Lietuvoje prekę perka tik tuomet, jei vyksta akcija, o statydami savo namą derasi dėl kiekvieno lito. Jie nesupranta, kad nusiderėję praranda kokybę, – sakė V. Raškevičius. – Netrukus prasidės antroji banga, kai reikės remontuoti visa, kas pastatyta iš pigiausių, neaiškios kokybės medžiagų. Kad situacija pasikeistų, pirmiausia turi pasikeisti mąstymas. Jei norisi kokybiškai gyventi, reikia atitinkamai mokėti.“

Brangsta ir cementas

Statybų duona vadinamas cementas irgi brangsta. Pagrindinės priežastys tos pačios: augančios gamybos sąnaudos, kylančios energinių išteklių kainos, padidėjusios logistikos sąnaudos. Cementas priklausomai nuo tipo pabrangs nuo 5 iki 8 proc. Kils ir eksportuojamos produkcijos kainos.

„Manome, kad cemento pabrangimas statybų rinką paveiks netiesiogiai. Pavyzdžiui, jis sudaro apie 30 proc. betono sudėties, tad betono kaina gali padidėti ne 5–8 proc. kaip cemento, bet tik keliais procentais“, – aiškino bendrovės „Akmenės cementas“ generalinis direktorius Artūras Zaremba.

Kristina BUIDOVAITĖ